29.5.2004

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/1

---

Arbeitsgericht München 2004 m. vasario 26 d. nutartimi pateiktas prašymas priimti preliminarų nutarimą byloje Werner Mangold prieš Rüdiger Helm

(Byla C-144/04)

(2004/C 146/01)

Arbeitsgericht München (Vokietija) 2004 m. vasario 26 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismo sekretoriatas gavo 2004 m. kovo 17 d., kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą byloje Werner Mangold prieš Rüdiger Helm.

Arbeitsgericht München prašo Teisingumo Teismo atsakyti į šiuos klausimus:

1) a)

ar Bendrojo susitarimo (1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 1999/70/EB (1) dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis) 8 punkto 3 dalis draudžia įgyvendinant šį susitarimą nacionalinėje teisėje mažinti darbuotojų apsaugą dėl amžiaus ribos sumažinimo nuo 60 iki 58 metų?

b)	Ar Bendrojo susitarimo (pirmiau minėta direktyva 1999/70/EB) 5 punkto 1 dalis draudžia priimti nacionalinės teisės nuostatas, tokias kaip nagrinėjamos šioje byloje, kuriose nėra numatyta nė vieno iš trijų apribojimų, minimų šio punkto 1 dalyje?

2)

Ar 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB (2) nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus 6 straipsnis draudžia priimti nacionalinės teisės nuostatas, tokias kaip nagrinėjamos šioje byloje, leidžiančias be jokio objektyvaus pagrindo sudaryti terminuotas darbo sutartis su 52 metų ir vyresniais darbuotojais tuo pažeidžiant tokio objektyvaus pagrindo reikalaujantį principą?

3)	Teigiamai atsakius bent į vieną iš pateiktų trijų klausimų, ar nacionalinis teismas privalo atsisakyti taikyti Bendrijos teisei prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą ir taikyti vidaus teisės bendrąjį principą, leidžiantį nustatyti terminuotus darbo santykius tik objektyviu pagrindu?

---

(1)  OL L 175, p. 43.

(2)  OL L 303, p. 16.

---

29.5.2004

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/1

---

Suomijos Respublikos 2004 m. kovo 31 d. pareikštas ieškinys Europos Bendrijų Komisijai

(Byla C-162/04)

(2004/C 146/02)

2004 m. kovo 31 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismui buvo pateiktas Suomijos Respublikos, atstovaujamos A. Guimaraes-Purokoski, nurodžiusio adresą dokumentams įteikti Liuksemburge, ieškinys Europos Bendrijų Komisijai.

Pareiškėjas Teisingumo Teismo prašo:

(pagrindinis reikalavimas)

i)	panaikinti 2004 m. vasario 4 d. Komisijos sprendimą 2004/136/EB dėl Bendrijos finansavimo panaikinimo kai kurioms valstybių narių išlaidoms pagal Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Garantijų skyrių (1) ta apimtimi, kuria jis taikomas Suomijai;

ii)	priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. arba:

iii)	panaikinti 2004 m. vasario 4 d. Komisijos sprendimo 2004/136/EB dėl Bendrijos finansavimo panaikinimo kai kurioms valstybių narių išlaidoms pagal Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Garantijų skyrių 3 194 596 EUR sumos atžvilgiu;

iv)	priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Teisiniai pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Suomija tvirtina, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija:

i)	neteisingai pritaikė Reglamento Nr. 3887/92 (2) 9 straipsnio 2 dalį ir klaidingai įvertino situaciją Šiaurės Karelijoje. Ji nenustatė, kad Suomijos pagalbos „už plotą“ kontrolės sistema Šiaurės Karelijoje turi žymių spragų, ir kad Suomijos valdžios institucijos nesiėmė jos nustatytų priemonių;

ii)	klaidingai įvertino situaciją Pohjois-Pohjamaalla, Pohjois-Savossa, Centrinėje Suomijoje, Kainuussa ir Laplandijoje. Ji nenustatė, kad Suomijos pagalbos „už plotą“ kontrolės sistema šiuose regionuose turi žymių spragų, ir kad Suomijos valdžios institucijos nesiėmė jos nustatytų priemonių;

iii)	pažeidė proporcingumo principą, taikydama ginčijamą sprendimą ne tik Šiaurės Karelijoje, bet taip pat ir Pohjois-Pohjamaalla, Pohjois-Savossa, Centrinėje Suomijoje, Kainuussa ir Laplandijoje. Galiausiai,

iv)	nenustatė, kad pagalbos „už plotą“ schemų kontrolei naudojamos priemonės Šiaurės Karelijoje, Pohjois-Pohjamaalla, Pohjois-Savossa, Centrinėje Suomijoje, Kainuussa ir Laplandijoje prieštarauja Bendrijos teisei.

---

(1)  OL L 40, 2004 2 12, p. 31.

(2)  1992 m. gruodžio 23 d. Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 3887/92, nustatantis tam tikrų Bendrijos paramos schemų integruoto administravimo ir kontrolės sistemos taikymo išsamias taisykles OL L 391, 1992 12 31, p. 36.

---

29.5.2004

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/2

---

Europos Bendrijų Komisijos 2004 m. balandžio 5 d. pareikštas ieškinys Austrijos Respublikai

(Byla C-168/04)

(2004/C 146/03)

2004 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teisme buvo pareikštas Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos Barbara Eggers ir Enrico Traversa, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge, ieškinys Austrijos Respublikai.

Pareiškėjas Teisingumo Teismo prašo:

—

pripažinti, kad Austrijos Respublika, palikdama galioti Ausländerbeschäftigungsgesetz 18 straipsnio 12–16 dalis ir Fremdengesetz 10 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kurie neproporcingai riboja darbuotojų, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, komandiravimą paslaugų teikimo sistemoje, neįvykdė įsipareigojimų pagal EB sutarties 49 straipsnį.

—	priteisti iš Austrijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

Teisiniai pagrindai ir pagrindiniai argumentai:

Kitoje valstybėje narėje įsisteigusių paslaugų teikėjų padėtis yra apsunkinama dėl to, jog jų į Austriją komandiruojami darbuotojai, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, turi pereiti tris kontrolės procedūras trijose skirtingose Austrijos institucijose. Be Fremdengesetz (įstatymas dėl užsieniečių) reikalaujamos įgaliotų konsulatų išduotos vizos bei Arbeitsvertragsrechtsanpassungsgesetz (AVRAG) (teisės, taikomos darbo sutartims, pakeitimo įstatymas) numatytos deklaravimo procedūros, kuria yra kontroliuojamos atlyginimo ir darbo sąlygos, Ausländerbeschäftigungsgesetz (AuslBG), pavyzdžiui, reikalauja iš regioninių darbo biržos įstaigų gauti „priėmimo EB patvirtinimą“.

I.   Ausländerbeschäftigungsgesetz 18 straipsnio 12–16 dalyse įtvirtintas „priėmimo EB patvirtinimas“

Ausländerbeschäftigungsgesetz 18 straipsnio 12–16 dalyse numatytas reikalavimas gauti „priėmimo EB patvirtinimą“ riboja laisvę teikti paslaugas Bendrijoje.

Reikalavimas be Fremdengesetz numatytos vizos ir AVRAG numatytos deklaravimo procedūros gauti „priėmimo EB patvirtinimą“ yra neproporcingas Austrijos Respublikos siekiamų tikslų – kovoti su pažeidimais ir apsaugoti darbuotojus – atžvilgiu.

1.   Pažeidimų prevencija

Austrijos teisės norma pažeidžia proporcingumo principą, nes komandiravimo sąlygų paslaugų teikimo sistemoje efektyvi kontrolė gali būti užtikrinama mažiau ribojančiomis priemonėmis.

Pareigos pateikti vizą turėtų pakakti, kad būtų patenkintas valstybės narės pagrįstas interesas kontroliuoti paslaugas teikiančios įmonės darbuotojų, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, komandiravimo sąlygas. Bet kokia papildoma kontrolė, tokia kaip šiuo atveju kitos institucijos išduotas priėmimo EB patvirtinimas, yra nepateisinama.

2.   Reikalavimų dėl atlyginimo ir darbo laikymasis

AuslBG 18 straipsnio 13 dalies 2 punkte numatyta sąlyga išduoti priėmimo EB patvirtinimą, tik jei yra laikomasi AVRAG nustatytų reikalavimų dėl atlyginimo ir darbo, sukuria neproporcingą dvigubą kontrolę.

Reikalavimas gauti priėmimo EB patvirtinimą ir su tuo susijusi procedūra yra neproporcingi darbuotojų apsaugos, kurios siekiama šia teisės norma, atžvilgiu, nes Austrijos Respublika turi mažiau ribojančių priemonių.

Austrijos Respublika direktyvos dėl darbuotojų komandiravimo nuostatas į nacionalinę teisę perkėlė AVRAG, kuris leidžia a posteriori kontroliuoti, ar buvo išmokėti reikalaujami atlyginimai.

3.   Nuolatiniai įmonės darbuotojai

Ausländerbeschäftigungsgesetz 18 straipsnio 13 dalies 1 punkte įtvirtinta sąlyga, jog norint gauti priėmimo EB patvirtinimą reikia būti išdirbus įmonėje paslaugų teikėjoje bent vienerius metus arba būti sudarius su ja neterminuotą darbo sutartį, riboja laisvę teikti paslaugas ir negali būti pateisinama. Tikslas užkirsti kelią pažeidimams gali būti pasiektas ir mažiau ribojančiomis priemonėmis.

II.   Atsisakymas išduoti leidimą gyventi, Fremdengesetz 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas

Pagal Fremdengesetz 10 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas gyventi darbuotojui yra neišduodamas, jei jis į valstybės narės teritoriją pateko be vizos. Ši nuostata yra komandiravimo kliūtis ir tuo atveju, kai paslaugų teikėjas gali įrodyti komandiravimo teisėtumą, t. y. kai jis yra pateikęs prašymą, kurio nagrinėjimo procedūros metu valstybė narė gali atlikti reikalingą patikrinimą.

Fremdengesetz 10 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas automatiškas atsisakymas išduoti leidimą gyventi nėra susijęs su tikslu kontroliuoti teisės apsigyventi sąlygas ir dėl to yra laikytinas neteisėtu.

Automatiškas atsisakymas išduoti vizą tuo atveju, kai patekimas į valstybės narės teritoriją yra neteisėtas tik dėl formalių priežasčių, neigiamai veikia laisvę teikti paslaugas ir tam tikruose sektoriuose padaro ją iliuzine. Pagal šiuo metu galiojančią Bendrijos teisę, Austrijos Respublikos teisė išduoti trečiosios šalies piliečiui vizą prieš jam patenkant į šalies teritoriją yra tokia pat veiksminga, tačiau mažiau ribojanti priemonė nustatant, ar jis patenka į jos teritoriją paslaugų teikimo tikslais.

---

29.5.2004

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/3

---

VAT and Duties Tribunals, London Tribunal Centre administracijos 2004 m. balandžio 2 d. prašymas priimti preliminarų nutarimą byloje Abbey National plc (dalyvaujant Inscape Investments Ltd) prieš Commissioners of Customs and Excise.

(Byla C-169/04)

(2004/C 146/04)

VAT and Duties Tribunals, London Tribunal Centre administracija 2004 m. balandžio 2 d. prašymu, kurį Teisingumo Teismo sekretoriatas gavo 2004 m. balandžio 5 d., kreipėsi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo priėmimo byloje Abbey National plc (dalyvaujant Inscape Investments Ltd) prieš Commissioners of Customs and Excise, pateikdama šiuos klausimus:

1)

Ar Šeštosios PVM direktyvos (1) 13 straipsnio B dalies d punkto 6 papunktyje nurodytas „specialių investicinių fondų, kaip juos apibrėžia valstybės narės, valdymo“ atleidimas nuo mokesčio reiškia, kad valstybės narės turi teisę nustatyti specialų investicinių fondų „valdymo“ turinį, o taip pat nustatyti, kurie specialūs investicijų fondai gali pasinaudoti atleidimu nuo mokesčio?

2)

Jeigu atsakymas į pirmą klausimą yra neigiamas ir Šeštosios PVM direktyvos 13 straipsnio B dalies d punkto 6 papunktyje nurodyta sąvoka „valdymas“ Bendrijos teisėje turi savarankišką reikšmę, ar atsižvelgiant į iš dalies pakeistą Tarybos direktyvą 85/611/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo (KIAVPS direktyva) (2), depozitoriumui arba patikėtiniui remiantis KIAVPS direktyvos 7 ir 14 straipsniu, nacionalinės teisės nuostatomis ir su fondais susijusiomis taisyklėmis už paslaugas sumokėtos rinkliavos patenka į „specialių fondų valdymo“ atleidimą nuo mokesčio pagal Šeštosios PVM direktyvos 13 straipsnio B dalies d punkto 6 papunktį?

3)

Jei atsakymas į pirmą klausimą yra neigiamas ir sąvoka „valdymas“ Bendrijos teisėje turi savarankišką reikšmę, ar Šeštosios PVM direktyvos 13 straipsnio B dalies d punkto 6 papunktyje nurodytas „specialių fondų valdymo“ atleidimas nuo mokesčio taikomas trečiojo asmens suteiktoms administracinio fondų valdymo paslaugoms?

---

(1)  1997 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas apskaičiavimo pagrindas (OL L 145, 1997 6 13, p.1).

(2)  1985 m. gruodžio 20 d. (OL L 375, 1985 12 31, p. 3).

---

29.5.2004

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/4

---

Ispanijos Karalystės 2004 m. balandžio 13 d. pareikštas ieškinys Europos Bendrijų Komisijai

(Byla C-175/04)

(2004/C 146/05)

2004 m. balandžio 13 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teisme buvo pareikštas Ispanijos Karalystės, atstovaujamos Abogado del Estado Lourdes Fraguas Gadea, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge, ieškinys Europos Bendrijų Komisijai.

Pareiškėjas Teisingumo Teismo prašo:

—

panaikinti 2004 m. vasario 4 d. sprendimą (1), ta dalimi, kuria jis dėl „nepakankamos kokybės kontrolės“ panaikina 7 314 117 eurų dydžio Bendrijos finansavimą Ispanijai, suteiktą pagalbos gamybai pomidorų perdirbėjams forma, ir dėl „tiekimo terminų nesilaikymo“1 277 360,65 eurų dydžio finansavimą, suteiktą pagalbos kai kurių citrusinių vaisių augintojams forma,

—	priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Teisiniai pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Dėl pagalbos gamybai pomidorų perdirbėjams

Komisija mano, kad galutinių produktų kokybės kontrolei taikyta procedūra neatitinka 1997 m. kovo 19 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 504/97, nustatančio išsamias Tarybos Reglamento 2201/96/EEB taikymo taisykles dėl pagalbos sistemos produktų, gaunamų iš vaisių ir daržovių, gamybai, 15 straipsnio. Todėl ji siūlo 10 procentų pakeisti visas pagalbos šioje valstybėje narėje išlaidas. Tačiau Ispanijoje kiekvienais prekybos metais visose įmonėse atliekami tikrinimai. Be to, pagal Reglamento Nr. 504/97 15 straipsnio 1 dalies a punktą pasirinktose įmonėse („atrankinis tikrinimas“) yra atliekama papildoma analitinė galutinių produktų, dėl kurių būtų galima pateikti prašymą gauti paramą, kontrolė ir tai nereiškia, kad kitos įmonės padarė pažeidimų.

Dėl pagalbos kai kurių citrusinių vaisių augintojams

Siūlymą taikyti finansinius pakeitimus Komisija grindžia tuo, kad sutartiniai kiekiai buvo paskirstyti tarp įvairių pristatymo laikotarpių. Tačiau 1997–1998 m. prekybiniais metais Ispanijoje lijo žymiai daugiau nei įprasta, o tai kai kuriuose regionuose ir vietovėse apsunkino prinokusių vaisių surinkimą ir suvėlino vėlyvųjų veislių vaisių sunokimą. Dėl šių sąlygų pakito sutartyse numatyti pristatymo laikotarpiai. Ispanijos valdžios institucijos rėmėsi force majeure atveju. Be to, 1997–1998 prekybiniais metais nebuvo reglamentuojamas kiekių, numatytų kiekvienam ketvirčiui, paskirstymas tarp įvairių pristatymo laikotarpių laikantis daugiamečių sutarčių. Kadangi Reglamente toks atvejis nebuvo numatytas, tokių veiksmų negalima laikyti neteisėtais, nes ankstesniais prekybiniais metais sutartinių kiekių paskirstymas tarp įvairių pristatymo laikotarpių buvo leistas.

---

(1)  2004 m. vasario 4 d. Komisijos sprendimas 2004/136/EB dėl Bendrijos finansavimo panaikinimo kai kurioms valstybių narių išlaidoms pagal Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Garantijų skyrių, OL L 40, p.31.

---

29.5.2004

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/5

---

Railion Deutschland AG 2004 m. kovo 18 d. pareikštas ieškinys Europos Bendrijų Komisijai

(Byla T-109/04)

(2004/C 146/06)

Bylos kalba: vokiečių

2004 m. kovo 18 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teisme buvo pareikštas Railion Deutschland AG, įsisteigusios Maince (Vokietija), atstovaujamos advokato H. Hohlen ieškinys Europos Bendrijų Komisijai.

Pareiškėjas Pirmosios instancijos teismo prašo:

—	pripažinti negaliojančiu ab initio 2003 m. gruodžio 12 d. Komisijos sprendimą C(2003)4660 final, kuriame numatyta, jog atsisakymas išieškoti mokėtinus importo muitus ypatingu atveju yra nepateisinamas;

—	priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Teisiniai pagrindai ir pagrindiniai argumentai:

Pareiškėjas yra prekių pervežimo geležinkeliais įmonė. Ieškiniu yra ginčijamas Komisijos sprendimas, kuriuo ji atmetė Vokietijos Federacinės Respublikos prašymą atsisakyti išieškoti pareiškėjo skolą muitinei. Skola muitinei atsirado pareiškėjui pervežant geležinkeliu iš Bremeno laisvosios zonos į Hamburgo laisvąją zoną alkoholį, deklaruojant jį kaip paveikslus. Pareiškėjas nežinojo, jog deklaracijoje pateikta informacija yra neteisinga. Iš Hamburgo prekės pagal nurodytą gavėjo adresą buvo pervežtos į Čekijos Respubliką.

Pareiškėjas, be kita ko, tvirtina, kad sprendimu buvo padarytas esminis pažeidimas, nes jį priimant nebuvo atsižvelgta į teisę būti išklausytam. Iš tikrųjų, formaliai pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti savo pastabas. Tačiau pareiškėjas mano, kad atsakovo sprendime dėl atsisakymo, priešingai negu numato teisė būti išklausytam, nebuvo atsakyta į pateiktus argumentus. Pareiškėjas teigia, kad Komisija neatsižvelgė į jo nurodytą riziką, su kuria susiduria pervežimų geležinkeliais ir laivybos bendrovės laisvose zonose. Jis mano, kad Komisija savo sprendime laikosi nuomonės, kad pareiškėjas, kaip pervežimo geležinkeliais bendrovė, turi būti traktuojamas taip pat kaip laivybos bendrovė.

Be to, pareiškėjas nurodo, kad sprendimas prieštarauja Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsniui. Sprendime, remiantis netiksliai ir nepilnai atskleistais faktais, daroma prielaida, jog neegzistavo „ypatingos aplinkybės“. Pareiškėjas teigia susidūręs su didele rizika būti suklaidintu sukčiautojų dėl pervežamų prekių pobūdžio dėl prekių tranzito geležinkeliais procedūrai taikomos supaprastintos administracinės tvarkos. Jis mano, kad negalėjo pašalinti tokios su juo susijusios rizikos nei jos valdyti. Be to, jis pabrėžia, kad neįmanoma patikrinti konteinerių turinio.

Galiausiai, pareiškėjas tvirtina, kad priimant Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnyje nurodytą nešališką sprendimą reikia atsižvelgti į tai, jog Europos Bendrijoms nebuvo padaryta jokia materialinė žala ir kad nebuvo pavojaus, kad tai gali atsitikti, nes alkoholis buvo skirtas Čekijos rinkai ir jis ten buvo pervežtas.

---

29.5.2004

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/5

---

KM Europa Metal AG, Tréfimétaux S.A. ir Europa Metalli S.p.A. 2004 m. balandžio 1 d. pareikštas ieškinys Europos Bendrijų Komisijai

(Byla T-127/04)

(2004/C 146/07)

Bylos kalba: anglų

2004 m. balandžio 1 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teisme buvo pareikštas KM Europa Metal AG, įsteigtos Osnabruck (Vokietija), Tréfimétaux S.A., įsteigtos Courbevoie Cedex (Prancūzija), ir Europa Metalli S.p.A., įsteigtos Florencijoje (Italija), atstovaujamų advokatų M. Siragusa, A. Winckler, G. Cesare Rizza, T. Graf ir M. Piergiovanni, ieškinys Europos Bendrijų Komisijai.

Pareiškėjai Pirmosios instancijos teismo prašo:

—	žymiai sumažinti 2003 m. gruodžio 16 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimu byloje COMP/E-1/38.240 jiems skirtą baudą;

—	priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas ir pareiškėjų turėtas išlaidas pateikiant banko garantiją vietoje KME paskirtos baudos sumokėjimo iki Teismo sprendimo priėmimo.

Teisiniai pagrindai ir pagrindiniai argumentai:

Ginčijamu sprendimu Komisija pripažino, kad pareiškėjai inter alia pažeidė EB Sutarties 81 straipsnį ir EEE sutarties 53 straipsnio 1 dalį dalyvaudami daugelyje susitarimų ir suderintų veiksmų, kurie paveikė EEE pramoninių varinių vamzdžių, tiekiamų horizontaliai suvyniotų į ritinius, rinką. Dėl šių veiksmų Komisija paskyrė pareiškėjams solidariai 18 990 000 eurų baudą.

Pareiškėjai neginčija sprendime konstatuoto jų padaryto EB ir EEE sutartyse nustatytų konkurencijos taisyklių pažeidimo, tačiau teigia, kad Komisija padarė keletą fakto ir teisės klaidų apskaičiuodama baudos dydį. Visų pirma, jie nurodo, kad nustatydama bazinį baudos dydį ir apskaičiuodama tęstinumą, Komisija pažeidė proporcingumo ir lygybės principus neatsižvelgdama į statistiškai nežymią ginčytinų susitarimų įtaką rinkai bei į kartelio veiklos pokyčius.

Toliau pareiškėjai teigia, kad vertindama pažeidimo sunkumą Komisija žymiai perdėjo ginčytinų susitarimų ekonominę įtaką labiau atsižvelgdama į pusfabrikačių (pramonių varinių vamzdžių) rinką, o ne perdirbimo paslaugų rinką.

Pareiškėjų teigimu, Komisija taip pat klaidingai neatsižvelgė į šias lengvinančias aplinkybes: pareiškėjų ribotą ginčytinų susitarimų įvykdymą bei nedelsiamą ir geranorišką pažeidimo nutraukimą; pramoninių vamzdžių gamybos struktūrinė krizę; pareiškėjų bendradarbiavimą su Komisija. Jų teigimu, jiems paskirtos baudos sumažinimas 30 proc. buvo pagrįstas klaidingomis faktinėmis prielaidomis ir neatitiko Komisijos ir Teismo praktikos. Toliau jie nurodo, kad Komisija neteisėtai diskriminavo juos kitos įmonės atžvilgiu taikydama tam tikras lengvinančias aplinkybes tik pastarosios atžvilgiu bei elgdamasi su ja daug atlaidžiau be jokio objektyvaus pagrindo.

---

29.5.2004

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/6

---

Giuseppe Caló 2004 m. balandžio 8 d. pareikštas ieškinys Europos Bendrijų Komisijai

(Byla T-134/04)

(2004/C 146/08)

Bylos kalba: prancūzų

2004 m. balandžio 8 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teisme buvo pareikštas Liuksemburge gyvenančio Giuseppe Caló, atstovaujamo avocats Sébastien Orlandi, Albert Coolen, Jean-Noël Louis ir Etienne Marchal, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge, ieškinys Europos Bendrijų Komisijai.

Ieškovas Pirmosios instancijos teismo prašo:

—	panaikinti 2004 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimą dėl paskyrimo į GD EUROSTAT Žemės ūkio, žvejybos, struktūrinių fondų ir aplinkos apsaugos statistikos direktorato direktoriaus pareigas (A2 kategorija) ir sprendimą, kuriuo buvo atmesta ieškovo kandidatūra į šias pareigas;

—	priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Teisiniai pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Ieškovas, atsakovo tarnautojas, EUROSTAT Žemės ūkio, aplinkos apsaugos, mitybos ir regionų statistikos direktorato direktorius, buvo paskirtas kartu su savo pareigomis eiti savo generalinio direktorato generalinio direktoriaus vyriausiojo patarėjo pareigas. Tačiau Komisija nusprendė į jo buvusią darbo vietą paskirti kitą tarnautoją.

Ieškovas šiuos sprendimus apskundė Pirmosios instancijos teismui kitoje byloje (T-118/04).

Šiuo ieškiniu pareiškėjas ginčija sprendimą paskirti į jo buvusią darbo vietą kitą tarnautoją, nurodydamas, visų pirma, tuos pačius, kaip ir byloje T-118/04, teisinius pagrindus. Be to, jis tvirtina, kad priimtas kandidatas neturi pranešime apie laisvą darbo vietą nurodytos kvalifikacijos. Jis taip pat tvirtina, kad šis kandidatas dalyvavo viename iš Komisarų kabinetų vadovų posėdžių, kuriame buvo nuspręsta dėl paskyrimo pareigoms, į kurias jis kandidatavo. Remdamasis šiuo pagrindu, ieškovas nurodo, kad buvo pažeisti skaidrumo, lygybės ir nešališkumo principai bei teisė į gynybą. Galiausiai, ieškovas nurodo, kad sprendimas yra visiškai nemotyvuotas.

---

29.5.2004

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/6

---

Kurt Martin Mayer, Tilly Forstbetriebe GesmbH, Anton Volpini de Maestri ir Johannes Volpini de Maestri 2004 m. balandžio 13 d. pareikštas ieškinys Europos Bendrijų Komisijai

(Byla T-137/04)

(2004/C 146/09)

Bylos kalba: vokiečių

2004 m. balandžio 13 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teisme buvo pareikštas Kurt Martin Mayer, Eisentratten (Austrija), Tilly Forstbetriebe GesmbH, įsteigtos Treibache (Austrija), Anton Volpini de Maestri, Spittal/Drau (Austrija), ir Johannes Volpini de Maestri, Seeboden (Austrija), atstovaujamų advokato M. Schaffgotsch, ieškinys Europos Bendrijų Komisijai.

Pareiškėjai Pirmosios instancijos teismo prašo:

—	visiškai panaikinti ginčijamą Komisijos sprendimą arba,

nepatenkinus šio prašymo,

—	panaikinti ginčijamą sprendimą visų Austrijoje esančių Bendrijos svarbos teritorijų atžvilgiu (kodas AT ginčijamo sprendimo I priede), arba,

nepatenkinus šio alternatyvaus prašymo,

—	a) panaikinti ginčijamo sprendimo dalį, apimančią AT 2102000 „Nockberge“ teritoriją, bei b) panaikinti ginčijamo sprendimo dalį, apimančią AT 2119000 „Gut Walterskirchen“ teritoriją, arba,

nepatenkinus šio alternatyvaus prašymo,

—

panaikinti ginčijamą sprendimą ta apimtimi, kokia jis apima teritorijas, paskelbtas I priede Bendrijos svarbos teritorijomis buveinėms ir rūšims, kurioms valstybių narių pateiktose standartinėse duomenų formose buvo suteiktas reprezentatyvumo laipsnis ir vertingumo įvertinimo pasauliniu mastu kategorija B, C ir D (arba alternatyviai C ir D, arba alternatyviai C), šių teritorijų atžvilgiu: a) visų ginčijamame sprendime nurodytų teritorijų (žr. I Priedą) arba b) visų Austrijos teritorijų (kodas AT I priede), arba c) tik AT 2102000 „Nockberge“ teritorijos ir AT 2119000 „Gut Walterskirchen“ teritorijos;

—	bet kuriuo atveju priteisti iš Komisijos pareiškėjų įgaliotiems atstovams mokėtinas sumas.

Teisiniai pagrindai ir pagrindiniai argumentai:

Pareiškėjai ginčija 2003 m. gruodžio 22 d. Komisijos sprendimą 2004/69/EB patvirtinantį Bendrijos svarbos teritorijų alpiniame biogeografiniame regione sąrašą pagal Tarybos direktyva 92/43/EEB. (1) Pareiškėjai yra ūkininkai ir miškininkai, besiverčiantys žemės ūkio ir miškininkystės verslu, įskaitant pagalbinį verslą, jų turimoje žemėje, esančioje ginčijamu sprendimu paskelbtose „Bendrijos svarbos teritorijose“ (BST). Pareiškėjai teigia, kad ginčijamo sprendimo dėka jie tapo Bendrijos teisės normų adresatais. Sprendimu buvo pažeista pareiškėjų nuosavybės teisė į žemę – kuri turi būti ginama remiantis Bendrijos teisės konstitucine tradicija – nepaisant jokios interesų pusiausvyros, be jokių išlygų ir teisingos kompensacijos (net nenumatant tokios kompensacijos galimybės) bei žymiai didesniu mastu, negu būtina dėl bet kokios visuomeninės pareigos. Tai yra pažeidimas EB Sutarties 230 straipsnio antros pastraipos prasme, todėl ginčijamas sprendimas yra naikintinas.

Pareiškėjai teigia, kad ginčijamas sprendimas taip pat prieštarauja pačiai Direktyvai, kurios pagrindu jis buvo priimtas. (2) Reikiamo finansavimo nustatymui reikalingi kriterijai nebuvo tinkamai parinkti, o pagal Direktyva privalomas saugomų teritorijų tinklo vientisumas nebuvo užtikrintas.

Be to, pareiškėjai teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija nenurodė rūšių ir buveinių, kurioms BST jos priskirtos teritorijos iš tikrųjų yra Bendrijos svarbos. Galiausiai, pareiškėjai nurodo, kad su jais susijusių saugomų teritorijų atžvilgiu sprendimo turinys yra pagrįstas neteisinga technine informacija. Dėl šios priežasties teritorijos buvo klaidingai paskelbtos BST konkrečių rūšių ir buveinių atžvilgiu, todėl ginčijamas sprendimas yra naikintinas taip pat dėl šios priežasties.

---

(1)  OL 2004 L 14, p. 21

(2)  1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL 1992 L 206, p. 7).

---

29.5.2004

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/7

---

2004 m. balandžio 8 d. Adviesbureau Ehcon B.V. pareikštas ieškinys Europos Bendrijų Komisijai

(Byla T-140/04)

(2004/C 146/10)

Bylos kalba: olandų

2004 m. balandžio 8 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teisme buvo pareikštas Adviesbureau Ehcon B.V., įsteigto Reeuwijk (Nyderlandai) ir atstovaujamo M.A. Goedkoop, ieškinys Europos Bendrijų Komisijai.

Pareiškėjas Pirmosios instancijos teismo prašo:

—	priteisti iš Europos Bendrijos 158 400 eurų žalos, padarytos pareiškėjui dėl to, kad su juo nebuvo sudaryta viešojo pirkimo sutartis, atlyginimui ir palūkanas iki visiško atsiskaitymo;

—	priteisti iš Europos Bendrijos 60 000 eurų pareiškėjo prarastų pajamų atlyginimui, nes atmetus pareiškėjo pasiūlymą jis negalėjo naudoti ir pagerinti savo technologijos, ir palūkanas iki visiško atsiskaitymo;

—

priteisti iš Europos Bendrijos atlyginti pareiškėjui padarytą netiesioginę žalą, nes su juo negalės būti sudaryta nauja sutartis, susijusi su ta, kurią sudaryti su juo buvo atsisakyta. Netiesioginė žala kyla dėl sumažėjusios tikimybės, kad bus sudaryta nauja sutartis, ir yra lygi 10 procentų grynų pajamų pagal šią sutartį, tai yra 25 500 eurų;

—	alternatyviai, priteisti iš Europos Bendrijos atlyginti žalą padarytą pareiškėjui dėl to, kad jis prarado galimybę sudaryti 26 400 eurų vertės sutartį, ir palūkanas iki visiško atsiskaitymo;

—	priteisti iš Europos Bendrijos atlyginti pareiškėjo 10 000 eurų dydžio išlaidas, patirtas pateikiant paraišką, ir palūkanas iki visiško atsiskaitymo;

—	priteisti iš Europos Bendrijos atlyginti pareiškėjo 40 000 eurų dydžio išlaidas, patirtas renkant įrodymus ir pateikiant bylą Ombudsmenui, ir palūkanas iki visiško atsiskaitymo;

—	priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Teisiniai pagrindai ir pagrindiniai argumentai

1996 m. rugsėjo mėnesį pareiškėjas pateikė paraišką dalyvauti Komisijos paskelbtame viešajame paslaugų, susijusių su žmonių vartojimui skirto vandens direktyva, pirkimo konkurse (1). Pareiškėjo paraiška buvo atmesta.

Pareiškėjo nuomone, Komisija pažeidė skaidrumo pareigą, kurios reikia laikytis viešųjų pirkimų srityje. Pareiškėjas nurodo, kad pagal jo skundą Ombudsmenas priėjo prie tokios pat išvados.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Komisija pažeidė 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 3 straipsnį (2). Pareiškėjo nuomone, Komisija, pažeisdama tinkamo administravimo principą, neužtikrino, kad konkurso dalyviai nebūtų diskriminuojami.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Komisija pažeidė direktyvos 92/50/EEB 12 straipsnio 1 dalį, nes per 15 dienų nuo raštiško prašymo gavimo datos neinformavo pareiškėjo apie priežastis, dėl kurių jo pasiūlymas buvo atmestas.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad jis būtų patekęs į sutarties sudarymo stadiją, jei Komisija būtų prisilaikiusi tinkamo administravimo principo. Tokiu atveju su juo būtų buvusi sudaryta sutartis.

Be to, pareiškėjas teigia, kad pagal direktyvos 92/50/EEB 16 straipsnį ir 17 straipsnio 2 dalį Komisija privalėjo nusiųsti pranešimą apie konkurso rezultatus į Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių tarnybą vėliausiai per 48 dienas po sutarties sudarymo.

Pareiškėjas nurodo, kad Komisija bandė jį suklaidinti.

---

(1)  Pasiūlymas pateikti paraiškas – XI.D.1 (OL 1996 C 232, p. 35).

(2)  1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL 1992 L 209, p.1).

---

29.5.2004

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/8

---

Lapin liitto (Laplandijos regiono taryba), Enontekiö, Inari ir Utsjoki bendruomenių bei Unto Autto, šiaurės elnių augintojo, 2004 m. balandžio 9 d. pareikštas ieškinys Europos Bendrijų Komisijai

(Byla T – 141/04)

(2004/C 146/11)

Bylos kalba: suomių

2004 m. balandžio 9 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teisme buvo pareikštas Lapin liitto, Enontekiö, Inari ir Utsjoki bendruomenių bei Unto Autto, šiaurės elnių augintojo, atstovaujamų advokato Kari Marttinen ir profesoriaus Pertti Eilavaara, ieškinys Europos Bendrijų Komisijai.

Pareiškėjai Pirmosios instancijos teismo prašo:

—	Pripažinti negaliojančia ir išbraukti iš Komisijos sprendimo informaciją dėl Suomijos regionų, nes ji buvo pateikta neteisėtai.

—	Išbraukti konkrečiai saugomą Pallas-Ounastunturi nacionalinio parko teritoriją, nes jos įrašymas į sąrašą yra neteisėtas ir pažeidžia pareiškėjo Unto Autto, šiaurės elnių augintojo, teises.

—	Atlyginti visas bylinėjimosi išlaidas su palūkanomis nuo Pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos.

Teisiniai pagrindai ir pagrindiniai argumentai

2003 m. gruodžio 22 d. Komisijos sprendimas 2004/69/EB patvirtinantis Bendrijos svarbos teritorijų alpiniame biogeografiniame regione sąrašą pagal Tarybos direktyvą 92/43/EEB, yra pagrįstas neteisėtais motyvais dėl toliau nurodomų priežasčių:

—	Priimdama Suomijos Respublikos pateiktą teritorijų sąrašą Komisija viršijo jai suteiktus įgaliojimus.

—	Komisija netikrino Suomijos Respublikos sprendimo teisėtumo Romos sutartyje numatytu būdu arba kaip to reikalauja Direktyva. Dėl šios priežasties pačios Komisijos parengiamieji dokumentai yra pagrįsti Direktyvos III priedui prieštaraujančia procedūra.

—	Suomijos Respublika priėmė savo sprendimą dėl teritorijų, kuris prieštarauja Bendrijos teisei, nes ji netaikė Direktyvos taip, kaip yra reikalaujama III priede. Šią pareigą patvirtina ne vienas Teisingumo Teismo sprendimas.

—	Pareiškėjai nebuvo išklausyti alpinių biogeografinių regionų atrinkimo klausimu, o likusi parengiamosios procedūros dalis Suomijoje taip pat nesirėmė Direktyvoje nustatyta procedūra.

—

Unto Autto konkrečiai teigia, kad 2003 m. gruodžio 22 d. Komisijos sprendimas 2004/69/EB patvirtinantis Bendrijos svarbos teritorijų alpiniame biogeografiniame regione sąrašą pagal Tarybos direktyvą 92/43/EEB pažeidžia jo pagrindines teises, nes sukeldamas teisines pasekmes jis neužtikrina šių teisių apsaugos. Kaip pagrindinės teisės nurodomos Suomijos Respublikos Konstitucijos garantuojamos teisės į nuosavybės apsaugą, profesinės veiklos laisvę bei su kultūros apsauga susijusios teisės. Komisijos sprendimas taip pat pažeidžia Europos Sąjungos nusistovėjusioje praktikoje pripažįstamas ir taikomas pagrindines teises.

---