KOKS ŠIOS KONVENCIJOS IR ŠIO SPRENDIMO TIKSLAS?

Bonos konvencijos tikslas yra išsaugoti laukinių gyvūnų migruojančias rūšis* pasaulyje. Laukiniai gyvūnai nusipelno ypatingo dėmesio dėl savo reikšmės aplinkos, ekologiniu, genetiniu, moksliniu, estetiniu, rekreaciniu, kultūriniu, lavinamuoju, socialiniu ir ekonominiu atžvilgiu. Migruojančių rūšių išsaugojimui pirmiausia būtinas tarptautinis bendradarbiavimas siekiant užtikrinti apsaugą visoje jų paplitimo teritorijoje*.

Sprendimu sudaroma konvencija EEB vardu (dabar ES).

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

Konvencijos šalys pripažįsta, kad svarbu išsaugoti migruojančias rūšis, ypatingą dėmesį skiriant toms rūšims, kurių migruojančių rūšių išsaugojimo būklė* yra nepatenkinama.

Siekdamos neleisti, kad migruojančios rūšys taptų nykstančiomis*, šalys turi siekti:

skatinti, bendradarbiauti ir remti mokslinius migruojančių rūšių tyrimus ir
sudaryti susitarimus dėl II priede įrašytų migruojančių rūšių išsaugojimo ir valdymo.

Siekdamos apsaugoti nykstančias migruojančias rūšis, Konvencijos šalys siekia:

nedelsdamos pradėti saugoti I priede įrašytas rūšis;
išsaugoti arba atkurti nykstančių rūšių buveines;
panaikinti neigiamą veiklos poveikį ar kliūtis, kurios labai trukdo rūšių migracijai, jas pašalinti, kompensuoti ir sumažinti ir
kiek įmanoma bei tikslinga, panaikinti, sumažinti ir kontroliuoti veiksnius, kurie kelia ar gali ir toliau kelti pavojų rūšims.

Šalys – migruojančių rūšių paplitimo valstybės – turi uždrausti gaudyti I priede išvardytoms rūšims priklausančius gyvūnus su tam tikromis išimtimis, kaip antai gaudymas moksliniais tikslais, kad būtų padauginta atitinkama rūšis ir jai būtų padedama išlikti. Šios išimtys turi būti tiksliai apibrėžtos turinio atžvilgiu ir apribotos erdvės bei laiko atžvilgiu, be to, toks gaudymas neturi kenkti rūšiai.

II priede išvardytoms rūšims išsaugoti ir valdyti gali reikėti tarptautinių susitarimų.

Susitarimų sudarymo gairės:

atgaivinti atitinkamą migruojančią rūšį arba palaikyti ją;
apimti visą migruojančios rūšies paplitimo plotą;
visos valstybės, kuriose migruojančios rūšys yra paplitusios, gali prisijungti prie susitarimo, nesvarbu, ar jos yra šios Konvencijos šalys, ar ne;
jei tik įmanoma, susitarimas turėtų būti taikomas kelioms migruojančioms rūšims.

Kiekviename susitarime turi būti ši informacija:

kokiai migruojančiai rūšiai jis taikomas;
migruojančios rūšies paplitimo plotas ir migracijos kelias;
priemonės susitarimui įgyvendinti;
ginčų sprendimo tvarka;
paskirta nacionalinė institucija, kuri rūpinasi susitarimo įgyvendinimu.

Susitarime taip pat galima numatyti:

rūšies tyrimus;
informacijos apie migruojančias rūšis mainus;
rūšių išsaugojimui tinkamų buveinių tinklo atkūrimą ar išsaugojimą;
reguliarias atitinkamų migruojančių rūšių išsaugojimo statuso peržiūras;
tvarką, taikomą ypatingomis aplinkybėmis, pagal kurią būtų skubiai sustiprinti išsaugojimo veiksmai.

Kitokio tipo susitarimai sudaromi pagal Konvencijos IV straipsnio 4 dalį. Jie neapsiriboja rūšimis, išvardytomis Konvencijos II priede, ir gali būti sudaryti dėl bet kurios laukinių gyvūnų rūšies ar žemesnio taksono bet kurios populiacijos ar geografiniu atžvilgiu atskiros populiacijos dalies, kurių atstovai reguliariai pereina vienos ar kelių valstybių sienas.

Šalių konferencija yra šios Konvencijos sprendimų priėmimo institucija. Ji peržiūri šios Konvencijos įgyvendinimą ir gali priimti rekomendacijas.

Šią Konvenciją ir jos I bei II priedus galima iš dalies pakeisti.

Bet kuris ginčas, kuris gali kilti tarp Konvencijos šalių, sprendžiamas ginčo šalių derybomis. Jei ginčo nepavyksta išspręsti derybomis, šalys ginčą gali perduoti arbitražui, pavyzdžiui, Nuolatiniam arbitražo teismui Hagoje, kurio sprendimas šalims bus privalomas.

Bonos konvencija buvo pasirašyta 1979 m. ir įsigaliojo 1983 m. lapkričio 1 d.

KONTEKSTAS

SVARBIAUSIOS SĄVOKOS

Migruojančios rūšys – tai visa laukinių gyvūnų rūšies ar žemesnio taksono populiacija arba atskira tokios populiacijos geografinė dalis, kurios narių didelė dalis cikliškai ir galimu numatyti laiku pereina vienos ar kelių valstybių sienas.

Paplitimo teritorija – tai visi sausumos ir vandens plotai, kuriuose migruojanti rūšis gyvena, laikinai apsistoja, juos pereina ar perskrenda bet kuriuo metu savo įprastame migracijos kelyje.

Migruojančių rūšių išsaugojimo būklė – įvairios įtakos migruojančiai rūšiai visuma, kuri gali turėti poveikio ilgalaikiam jos pasiskirstymui ir gausai.

Nykstanti rūšis – tai rūšis, kurios išnykimo pavojus yra visoje jos paplitimo teritorijoje ar didelėje jos dalyje.

PAGRINDINIAI DOKUMENTAI

Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencija (OL L 210, 1982 7 19, p. 11–22)

1982 m. birželio 24 d. Tarybos sprendimas 82/461/EEB dėl Migruojančiųjų laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencijos sudarymo (OL L 210, 1982 7 19, p. 10)

SUSIJĘ DOKUMENTAI

2005 m. liepos 18 d. Tarybos sprendimas 2006/871/EB dėl Susitarimo dėl Afrikos ir Eurazijos migruojančių vandens paukščių išsaugojimo sudarymo Europos bendrijos vardu (OL L 345, 2006 12 8, p. 24–25)

1998 m. vasario 12 d. Tarybos sprendimas 98/145/EB dėl Konvencijos šalių konferencijos penktajame susitikime priimtų Bonos konvencijos dėl migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo I ir II priedų pakeitimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu (OL L 46, 1998 2 17, p. 6–7)

Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencija – Bonos konvencija