Susitarimas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis dėl ekstradicijos

DOKUMENTAI, KURIŲ SANTRAUKA PATEIKIAMA:

KOKS ŠIO SUSITARIMO IR ŠIO SPRENDIMO TIKSLAS?

Susitarimu nustatomos sąlygos, susijusios su nusikaltėlių išdavimu tarp ES ir JAV, siekiant sustiprinti bendradarbiavimą jų taikomuose ekstradicijos santykiuose.

Sprendimu ES vardu sudaromas susitarimas su JAV dėl ekstradicijos.

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

Susitarimu papildomos ES šalių ir JAV dvišalės ekstradicijos sutartys ir sustiprinamas bendradarbiavimas taikomų ekstradicijos santykių kontekste.

Nusikaltimai, dėl kurių išduodama

Nusikaltimai, dėl kurių išduodama:

nusikaltimai, už kuriuos pagal prašančiosios ir prašomosios valstybių įstatymus yra baudžiama didesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo arba griežtesne bausme;
pasikėsinimas padaryti arba dalyvavimas darant nusikaltimą, dėl kurio išduodama.

Jei prašomoji valstybė išduoda asmenį už nusikaltimą, dėl kurio išduodama, ji taip pat privalo išduoti už bet kurį kitą prašyme nurodytą nusikaltimą, jei už pastarąjį nusikaltimą baudžiama vienerių metų laisvės atėmimo bausme, su sąlyga, kad laikomasi visų kitų ekstradicijai taikomų reikalavimų.

Ekstradicijos prašymai

Prašančioji valstybė perduoda savo ekstradicijos prašymus ir patvirtinamuosius dokumentus diplomatiniais kanalais. Dokumentai, turintys prašančiosios valstybės teisingumo ministerijos arba už užsienio reikalus atsakingos ministerijos ar departamento tvirtinimo žymą arba antspaudą, yra priimtini be papildomo autentiškumo patvirtinimo.
Prašančioji valstybė gali perduoti prašymus dėl laikino suėmimo ne per diplomatinius kanalus, o per Teisingumo ministerijas. Tokiems prašymams perduoti taip pat gali būti naudojamasi Tarptautinės kriminalinės policijos organizacija (Interpolu). Jei prašančioji valstybė prašo išduoti asmenį, kurį prašomoji valstybė yra laikinai suėmusi, prašančioji valstybė gali perduoti savo prašymą jos teritorijoje esančiai prašomosios valstybės ambasadai.
Prašomoji valstybė, jei ji mano, kad ekstradicijos prašyme pateikta nepakankamai informacijos, kad būtų galima jį įvykdyti, gali prašyti prašančiosios valstybės pateikti papildomos informacijos. Papildomos informacijos gali tiesiogiai prašyti ir ją pateikti atitinkamų valstybių teisingumo ministerijos.

Ekstradicijos procedūros

Prašomoji valstybė gali prašančiajai valstybei laikinai perduoti asmenį, kuriam iškelta byla arba kuris atlieka bausmę, baudžiamojo persekiojimo tikslais.
Jei kelios valstybės prašo išduoti tą patį asmenį dėl to paties arba skirtingų nusikaltimų, prašomosios valstybės vykdomosios valdžios institucija nusprendžia, kuriai valstybei ji perduos tą asmenį. Jei prašomoji valstybė gauna JAV prašymą išduoti ir prašymą perduoti pagal Europos arešto orderį (EAO) tą patį asmenį dėl to paties arba skirtingų nusikaltimų, prašomosios ES šalies kompetentinga valdžios institucija nusprendžia, kuriai valstybei ji perduos tą asmenį.
Tačiau remiantis Teisingumo Teismo sprendimu byloje C-182/15 Petruhhin, kai JAV ekstradicijos prašymas yra adresuotas ES šaliai, kurioje galioja taisyklės, pagal kurias jos piliečiams suteikiama apsauga nuo ekstradicijos, o prašymas yra susijęs su kitos ES šalies piliečiu, vykdančioji teisminė institucija privalo informuoti ES šalį, kurios pilietybę toks asmuo turi, ir, kai taikoma, perduoti asmenį tai šaliai pagal EAO.
SESV 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip: kai ES šaliai, į kurią buvo atvykęs ES pilietis, turintis kitos ES šalies pilietybę, ES nepriklausanti šalis, su kuria pirmoji ES šalis sudarė ekstradicijos sutartį, pateikia ekstradicijos prašymą, ji turi informuoti ES šalį, kurios pilietybę toks asmuo turi ir, jeigu to reikalauja aplinkybės, pastarosios prašymu perduoti jai šį asmenį laikydamasi Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR nuostatų, jeigu pagal nacionalinę teisę tokia ES šalis turi kompetenciją vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą už nusikaltimus, padarytus už jos teritorijos ribų.
Kai ES šaliai ES nepriklausanti šalis pateikia prašymą išduoti kitos ES šalies pilietį, pirmoji ES šalis turi patikrinti, ar išdavus šį asmenį nebus pažeistos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnyje įtvirtintos teisės. Todėl Teisingumo Teismas sprendime byloje C-191/16 Pisciotti išaiškino: „SESV 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tokiu atveju, kai ES pilietis, dėl kurio buvo gautas JAV ekstradicijos prašymas pagal ES ir JAV susitarimą dėl ekstradicijos, siekiant įvykdyti šį prašymą buvo laikinai sulaikytas ne jo pilietybės ES šalyje, pagal minėtus straipsnius nedraudžiama, kad prašomoji ES šalis, suteikusi ES šalies, kurios pilietis yra asmuo, kompetentingoms institucijoms galimybę pagal EAO prašyti perduoti šį pilietį, tačiau, šiai ES šaliai nesiėmus jokių priemonių šiuo klausimu, pagal savo konstitucinės teisės normą darytų skirtumą tarp savo ir kitų ES šalių piliečių ir, nors ji neleidžia išduoti savo piliečių, leistų vykdyti šio asmens ekstradiciją.“
Be to, Teisingumo Teismas byloje C-247/17 Raugevičius priėmė sprendimą: „SESV 18 ir 21 straipsnius reikia aiškinti taip, kad ES nepriklausančiai šaliai ne baudžiamojo persekiojimo tikslais, bet siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę pateikus ekstradicijos prašymą dėl ES piliečio, pasinaudojusio savo teise laisvai judėti, prašomoji ES šalis, pagal kurios nacionalinę teisę draudžiama taikyti jos piliečių ekstradiciją už ES ribų tam, kad būtų įvykdyta bausmė, ir numatyta galimybė tokią užsienyje paskirtą bausmę atlikti jos teritorijoje, privalo šiam ES piliečiui, nuolat gyvenančiam jos teritorijoje, užtikrinti vienodą, kaip ir savo piliečių, vertinimą ekstradicijos klausimais.“
Jei atitinkamas asmuo sutinka būti perduotas, prašomoji valstybė gali pasinaudoti supaprastintomis ekstradicijos procedūromis, t. y. kuo greičiau tą asmenį perduoti be tolesnių procedūrų.
ES šalys ir JAV gali leisti perduoti tranzitu per savo teritoriją asmenį, kurį perduoda trečioji šalis arba kuris perduodamas trečiajai šaliai. Prašymai dėl perdavimo tranzitu gali būti perduodami diplomatiniais kanalais, tiesiogiai JAV Teisingumo departamento ir atitinkamos ES šalies teisingumo ministerijos arba per Interpolą. Leidimo nereikia, kai naudojamasi oro transportu ir tranzito valstybės teritorijoje nusileidimas nėra numatomas. Nenumatyto nusileidimo atveju atitinkama valstybė gali prašyti pateikti prašymą dėl perdavimo tranzitu.
Kai už nusikaltimą, dėl kurio prašoma išduoti, yra baudžiama mirties bausme pagal prašančiosios valstybės įstatymus ir nėra baudžiama mirties bausme pagal prašomosios valstybės įstatymus, prašomoji valstybė gali išduoti su sąlyga, kad:
- mirties bausmė nebus skiriama;
- jei mirties bausmė jau buvo paskirta, ji nebus vykdoma.
Sprendimu 2009/933/BUSP išplečiama ES ir JAV susitarimo dėl ekstradicijos teritorinė taikymo sritis, į ją įtraukiant Nyderlandų Antilus ir Arubą.

ĮSIGALIOJIMO DATA

Susitarimas įsigaliojo 2010 m. vasario 1 d.

KONTEKSTAS

Daugiau informacijos žr.:

Savitarpio teisinė pagalba ir ekstradicija (Europos Komisija).

PAGRINDINIAI DOKUMENTAI

Susitarimas tarp Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų dėl ekstradicijos (OL L 181, 2003 7 19, p. 27–33)

2009 m. spalio 23 d. Tarybos sprendimas 2009/820/BUSP dėl Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimo dėl ekstradicijos bei Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimo dėl savitarpio teisinės pagalbos sudarymo Europos Sąjungos vardu (OL L 291, 2009 11 7, p. 40–41)

2003 m. birželio 6 d. Tarybos sprendimas 2003/516/EB dėl susitarimų tarp Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų dėl ekstradicijos ir savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose pasirašymo (OL L 181, 2003 7 19, p. 25–26)

SUSIJĘ DOKUMENTAI

2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos sprendimas 2009/933/BUSP dėl tam tikrų Europos Sąjungos teritorijų įtraukimo į Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimo dėl ekstradicijos teritorinę taikymo sritį (OL L 325, 2009 12 11, p. 4–5)

Informacija dėl Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimo dėl ekstradicijos bei Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimo dėl savitarpio teisinės pagalbos įsigaliojimo datos (OL L 323, 2009 12 10, p. 11)

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos – Kai kurių valstybių narių pareiškimai dėl Pagrindų sprendimo priėmimo (OL L 190, 2002 7 18, p. 1–20)

Vėlesni Sprendimo 2002/584/TVR daliniai pakeitimai buvo įterpti į pagrindinį tekstą. Ši konsoliduota versija yra skirta tik informacijai.

paskutinis atnaujinimas 05.12.2019