Europos Sąjungoje (ES) terminas „pagrindinės teisės“ vartojamas žmogaus teisių sąvokai išreikšti. ES gyvenančių asmenų pagrindinės teisės yra nustatytos ES pagrindinių teisių chartijoje. 2009 m. gruodžio mėn. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, ši chartija tapo teisiškai privaloma visoje ES.
Terminas „žmogaus teisės“ paprastai vartojamas tarptautinėje teisėje ir reiškia teises, susijusias su visais žmonėmis, neatsižvelgiant į jų tautybę, rasę, kastą, įsitikinimus, lytį ir pan. ES jis dažniausiai vartojamas išorės santykių ir vystomojo bendradarbiavimo politikoje.
Chartija taikoma visoms ES institucijoms, kurios veikia pagal subsidiarumo principą, tačiau ja negali būti išplėsti šių institucijų įgaliojimai ir uždaviniai, nustatyti sutartimis. Ji taip pat taikoma ES valstybėms narėms, kai jos įgyvendina ES teisę.
Daugelis teisių ir laisvių, esančių ES chartijoje, atspindi tas, kurios jau įtvirtintos Europos Tarybos Europos žmogaus teisių konvencijoje (1950 m.) ir Socialinėje chartijoje (1965 m. ir pataisytoje 1996 m. redakcijoje).
Vienoje, Austrijoje, įsikūrusi ES pagrindinių teisių agentūra buvo įsteigta 2007 m. vietoj Europos rasizmo ir ksenofobijos stebėsenos centro. Jos tikslas – apsaugoti ES chartijoje įtvirtintas teises, vertybes ir laisves.
Europos Sąjungos sutarties 7 straipsniu numatoma galimybė sustabdyti ES narystės teises (kaip antai teisę balsuoti Taryboje), jeigu šalis šiurkščiai ir nuolat pažeidžia ES pamatinius principus (tarp kurių yra laisvė, demokratija, pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei teisinė valstybė).
TAIP PAT ŽR.: