Kompetencijos pasidalijimas Europos Sąjungoje

SANTRAUKA

ES įgyvendina tik tą kompetenciją, kurią jai suteikia Sutartys (suteikimo principas). Remiantis šiuo principu, ES gali veikti tik neperžengdama kompetencijos, kurią, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai šiose Sutartyse suteikė ES šalys, ribų. Visa Sutartimis Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso ES šalims. Lisabonos sutartyje paaiškinamas kompetencijos pasidalijimas tarp ES ir jos šalių. Yra trys pagrindinės kompetencijos rūšys:

• išimtinė kompetencija;
• pasidalijamoji kompetencija ir
• papildomoji kompetencija.

Trys pagrindinės kompetencijos rūšys

• 1.

  Išimtinė kompetencija (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 3 straipsnis) srityse, kuriose tik ES gali leisti įstatymus ir priimti teisiškai privalomus aktus. ES šalys pačios tai daryti gali tik Sąjungai įgaliojus arba jeigu to reikia ES teisės aktams įgyvendinti. ES išimtinę kompetenciją turi šiose srityse:

  • muitų sąjungos;
  • vidaus rinkos veikimui būtinų konkurencijos taisyklių nustatymo;
  • pinigų politikos euro zonos šalims;
  • biologinių jūrų išteklių apsaugos pagal bendrą žuvininkystės politiką;
  • bendros prekybos politikos;
  • tarptautiniams susitarimams sudaryti tam tikromis aplinkybėmis.

• 2.

  Pasidalijamoji kompetencija (SESV 4 straipsnis): ES ir jos šalys gali leisti įstatymus ir priimti teisiškai privalomus aktus. ES šalys gali įgyvendinti savo kompetenciją tiek, kiek ES nepasinaudojo arba nusprendė nepasinaudoti savo kompetencija. Pasidalijamajai ES ir jos šalių kompetencijai priskiriamos šios sritys:

  • vidaus rinka;
  • socialinės politikos aspektai, apibrėžti Sutartyje;
  • ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda (regioninė politika);
  • žemės ūkis ir žuvininkystė (išskyrus biologinių jūrų išteklių apsaugą);
  • aplinka;
  • vartotojų apsauga;
  • transportas;
  • transeuropiniai tinklai;
  • energetika;
  • laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė;
  • SESV apibrėžti bendrų visuomenės sveikatos saugos problemų aspektai;
  • moksliniai tyrimai, technologinė plėtra, kosmosas;
  • vystomasis bendradarbiavimas ir humanitarinė pagalba.

• 3.

  Papildančioji kompetencija (SESV 6 straipsnis): ES gali remti, koordinuoti ir papildyti ES šalių veiksmus. Teisiškai privalomais ES aktais negali būti derinami ES šalių įstatymai ar kiti teisės aktai. Papildančiajai kompetencijai priskiriamos šios politikos sritys:

  • žmogaus sveikatos apsauga ir gerinimas;
  • pramonė;
  • kultūra;
  • turizmas;
  • švietimas, profesinis mokymas, jaunimas ir sportas;
  • civilinė sauga;
  • administracinis bendradarbiavimas.

Specialioji kompetencija

ES gali imtis priemonių, užtikrinančių, kad ES šalys koordinuotų ekonominę, socialinę ir užimtumo politiką ES lygmeniu.

ES bendroje užsienio ir saugumo politikoje taikoma speciali sprendimų priėmimo tvarka, visų pirma ribotas Europos Komisijos ir Europos Parlamento dalyvavimas priimant sprendimus ir nedalyvavimas priimant teisės aktus. Šią politiką nustato ir įgyvendina Europos Vadovų Taryba (kurią sudaro ES šalių valstybių arba vyriausybių vadovai) ir Taryba (kurią sudaro visų ES šalių ministrai). Europos Vadovų Tarybos pirmininkas ir Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai atstovauja ES visais bendros užsienio ir saugumo politikos klausimais.

Kompetencijos įgyvendinimas

ES kompetencijos įgyvendinimas grindžiamas dviem pagrindiniais principais, apibrėžtais Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje:

• proporcingumo principu, pagal kurį ES veiksmų turinys ir forma neviršija to, kas būtina siekiant Sutarčių tikslų;
• subsidiarumo principu, pagal kurį tose srityse, kurios nepriklauso ES išimtinei kompetencijai, ji ima veikti tik tada ir tik tokiu mastu, kai ES šalys numatomo veiksmo tikslų negali deramai pasiekti, o ES lygiu juos pasiekti būtų lengviau.

paskutinis atnaujinimas 26.01.2016