Subsidiarumo principas

ĮŽANGA

Subsidiarumo principas būtinas Europos Sąjungos (ES) veikimui, konkrečiai - Europos sprendimų priėmimui. Principu visų pirma nustatoma, kada ES turi kompetenciją priimti teisės aktus ir siekiama, kad sprendimai būtų priimami kuo arčiau piliečių.

Subsidiarumo principas yra apibrėžtas Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje. Jis taikomas kartu su kitais dviem principais, kurie taip pat laikomi svarbiais Europos sprendimų priėmimui: suteikimo ir proporcingumo principai.

Protokolu dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo taip pat apibrėžiamas subsidiarumo principo įgyvendinimas. Be to, Lisabonos sutartimi buvo žymiai sustiprintas subsidiarumo principas nustatant keletą kontrolės mechanizmų siekiant stebėti jo taikymą.

SĄVOKOS APIBRĖŽIMAS

Subsidiarumo principu siekiama nustatyti intervencijos lygį, kuris yra svarbus pasidalijamosios kompetencijos tarp ES ir ES šalių srityse. Tai gali būti susiję su veiksmais Europos, nacionaliniu arba vietos lygmenimis. Visais atvejais ES gali įsikišti tik tuomet, jei ji turi galimybę veikti efektyviau nei ES šalys atitinkamais nacionaliniu arba vietos lygmenimis. Protokolu dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo išskiriami trys kriterijai, kuriais siekiama nustatyti pageidavimą vykdyti intervenciją ES mastu:

Subsidiarumo principu taip pat siekiama suartinti ES ir jos piliečius užtikrinant, kad, jei būtina, veiksmų bus imtasi vietos lygmeniu. Tačiau subsidiarumo principas nereiškia, kad veiksmų visada reikia imtis tuo lygmeniu, kuris yra arčiausiai piliečių.

Papildymas suteikimo ir proporcingumo principais

Europos Sąjungos sutarties 5 punkte paaiškinamas kompetencijos pasidalijimas tarp ES ir ES šalių. Jame pirmiausia nurodytas suteikimo principas, pagal kurį ES turi tik tas kompetencijas, kurios jai suteiktos pagal sutartis.

Subsidiarumo ir proporcingumo principai yra suteikimo principo rezultatas. Jais nustatoma kiek ES gali naudotis kompetencijomis, kurios jai suteiktos sutartimis. Pagal proporcingumo principą, priemonės, kurias įgyvendina ES siekdama sutartimis nustatytų tikslų, turi apsiriboti tuo, kas būtina.

Todėl ES gali imtis veiksmų politikos srityje tik tuomet, jeigu:

SUBSIDIARUMO PRINCIPO STEBĖSENA

Protokolu dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo nustatyti mechanizmai, kuriais stebimas subsidiarumo principas. Lisabonos sutartimi minėtas protokolas buvo reformuotas siekiant pagerinti ir sustiprinti stebėseną.

Protokolu, nustatytu Amsterdamo sutartimi, numatomas tam tikrų įsipareigojimų laikymasis rengiant teisės aktų projektus. Taigi, prieš siūlant teisėkūros procedūra priimtus aktus, Europos Komisija privalo parengti žaliąją knygą. Žaliąją knygą sudaro plataus masto konsultacijos. Jos suteikia galimybę Komisijai rinkti nuomones iš nacionalinių ir vietos institucijų bei pilietinės visuomenės apie pasiūlymo dėl teisės akto poreikį, ypač atsižvelgiant į subsidiarumo principą.

Protokolu taip pat nustatomas įsipareigojimas Komisijai teisės aktų projektus pateikti kartu su pareiškimu, demonstruojančiu atitikimą subsidiarumo ir proporcingumo principams.

Lisabonos sutartis atnaujinama įtraukiant nacionalinius parlamentus į subsidiarumo principo stebėjimą. Nacionaliniai parlamentai atlieka dvejopą stebėseną:

Lisabonos sutartimi Regionų komitetas susiejamas su subsidiarumo principo stebėsena. Komitetas, taip pat kaip nacionaliniai parlamentai, gali ES Teisingumo Teisme užginčyti teisėkūros procedūra priimtą aktą, jei jis neatitinka subsidiarumo principo.

Europos Komisija, įgyvendindama geresnio reglamentavimo iniciatyvą, skelbia metines ataskaitas apie subsidiarumą ir proporcingumą.

paskutinis atnaujinimas 03.09.2015