Valiutos kurso srities klausimai ir susitarimai dėl pinigų su euro zona

DOKUMENTAI, KURIŲ SANTRAUKA PATEIKIAMA:

Sprendimas 98/683/EB dėl valiutos kurso srities klausimų, susijusių su CFA franku ir Komorų franku

Sprendimas 98/744/EB dėl valiutos kurso srities klausimų, susijusių su Žaliojo Kyšulio eskudu

Sprendimas 1999/95/EB dėl susitarimų dėl pinigų Prancūzijos teritorijų Sen Pjero ir Mikelono ir Majoto bendrijose

Sprendimas 1999/96/EB dėl pozicijos, kurios turi laikytis Bendrija dėl susitarimo, susijusio su piniginiais santykiais su Monako Kunigaikštyste

Sprendimas 1999/97/EB dėl pozicijos, kurios turi laikytis Bendrija dėl susitarimo, susijusio su piniginiais santykiais su San Marino Respublika

Sprendimas 1999/98/EB dėl pozicijos, kurios turi laikytis Bendrija dėl susitarimo, susijusio su piniginiais santykiais su Vatikanu

Sprendimas 2004/548/EB dėl pozicijos, kurios turi laikytis Bendrija dėl susitarimo, susijusio su piniginiais santykiais su Andoros Kunigaikštyste

Sprendimas 2004/750/EB dėl derybų dėl susitarimo dėl piniginių santykių su Andoros Kunigaikštyste pradžios

ES ir Vatikano Miesto Valstybės susitarimas dėl pinigų

ES ir Andoros susitarimas dėl pinigų

ES ir San Marino susitarimas dėl pinigų

ES ir Monako susitarimas dėl pinigų

KOKS ŠIŲ SPRENDIMŲ IR SUSITARIMŲ TIKSLAS?

• 1999 m. sausio 1 d. įvedus eurą, Europos Sąjungai (ES) reikėjo iš naujo apibrėžti piniginius santykius su šalimis ir teritorijomis, kurios anksčiau naudojo Prancūzijos franką ir Portugalijos eskudą.
• Naujų susitarimų dėl pinigų reikėjo ir su ES kaimynėmis, kaip antai Monaku, San Marinu ir Vatikanu. Jos neturėjo savo nacionalinės valiutos, tačiau naudojosi šalių, kurios vėliau įsivedė eurą, valiutomis.

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

Nauji susitarimai išdėstyti toliau aptariamuose dokumentuose.

• 1.

  Valiutos kurso srities klausimai

  • Prancūzija galėjo tęsti savo susitarimus su Vakarų Afrikos ekonomine ir pinigų sąjunga, Centrinės Afrikos ekonomine ir pinigų bendrija ir Komorais. Jie garantavo CFA (pranc. Communauté Financière Africaine – Afrikos finansinė sandrauga) ir Komorų frankų keitimą į Prancūzijos franką fiksuotu kursu tol, kol Prancūzijos frankas egzistuoja.
  • Portugalija galėjo tęsti savo susitarimą su Žaliuoju Kyšuliu. Jis užtikrino abiejų šalių valiutų keitimo kurso stabilumą ir leido Portugalijai teikti finansinę bei techninę pagalbą, kol eskudas dar naudojamas.
  • Prancūzija ir Portugalija turėjo pranešti Europos Komisijai, Europos Centriniam Bankui (ECB) ir Ekonomikos ir finansų komitetui apie bet kokius pasikeitimus, kurie gali turėti įtakos pinigų ir valiutos kurso politikai.
• 2.

  Susitarimai dėl pinigų

  • Netoli Kanados rytinės pakrantės esančios Prancūzijos teritorijos Sen Pjeras ir Mikelonas ir Indijos vandenyne esantis Majotas, kurių nė vienas nepriklauso ES, pakeitė Prancūzijos franką euru. Jiems buvo leista naudoti franko banknotus ir monetas iki 2002 m. birželio 30 d.
• 3.

  Piniginiai santykiai

  • Monakas, San Marinas ir Vatikanas, prieš įsivesdami euro banknotus ir monetas 2002 m., sudarė su ES susitarimus dėl pinigų. Dėl šių susitarimų buvo vykdomos pakartotinės derybos, siekiant panaikinti kai kuriuos trūkumus. Susitarimais leista šioms trim šalims naudoti eurą kaip savo oficialią valiutą. Šios šalys:
    • negali leisti euro banknotų arba monetų, jei tai nenumatyta susitarime;
    • privalo laikytis ES taisyklių dėl euro banknotų ir monetų, autorių teisių ir pažeistų banknotų keitimo;
    • privalo apsaugoti euro banknotus ir monetas nuo padirbinėjimo.
  • Susitarimais kiekvienai iš šių trijų šalių leidžiama išleisti ribotą euro monetų skaičių:
    • Monakui (išleidžiamų euro monetų kiekis per metus sudaro 1/500 dalį Prancūzijoje nukalamų monetų);
    • San Marinui (išleidžiamų euro monetų didžiausia nominali vertė per metus – 1 994 000 eurų);
    • Vatikanui (išleidžiamų euro monetų didžiausia nominali vertė per metus – 1 mln. eurų).
  • 2003 m. liepos 15 d. Andora paprašė su ES sudaryti susitarimą dėl pinigų. Susitarimas buvo sudarytas 2011 m. birželio 30 d., todėl šalis gali naudoti eurą kaip oficialią valiutą, o nuo 2013 m. liepos mėn. – leisti savo eurų monetas.

NUO KADA TAIKOMI ŠIS SPRENDIMAS IR SUSITARIMAI?

• Sprendimai dėl CFA franko, Prancūzijos franko (Sen Pjeras ir Mikelonas, Majotas), Komorų franko ir Žaliojo Kyšulio eskudo taikomi nuo 1999 m. sausio 1 d.
• Susitarimas su Vatikanu taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. Juo pakeistas ankstesnis susitarimas dėl pinigų, kurį 2000 m. sudarė Europos bendrija, atstovaujama Italijos kartu su Komisija ir ECB, ir Vatikano Miesto Valstybė.
• Susitarimas su Monaku taikomas nuo 2011 m. gruodžio 1 d. Juo pakeistas susitarimas, kurį 2001 m. sudarė Prancūzija kartu su Komisija ir ECB.
• Susitarimas su Andora taikomas nuo 2012 m. balandžio 1 d.
• Susitarimas su San Marinu taikomas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Juo pakeistas ankstesnis susitarimas, kurį sudarė Europos bendrijos vardu veikianti Italija ir San Marinas.

KONTEKSTAS

Daugiau informacijos žr.:

• Euras už euro zonos ribų (Europos Komisija).

PAGRINDINIAI DOKUMENTAI

1998 m. lapkričio 23 d. Tarybos sprendimas 98/683/EB dėl valiutų kursų klausimų, susijusių su CFA franku ir Komorų franku (OL L 320, 1998 11 28, p. 58–59).

Vėlesni Sprendimo 98/683/EB daliniai pakeitimai buvo įterpti į pagrindinį tekstą. Ši konsoliduota versija yra skirta tik informacijai.

1998 m. gruodžio 21 d. Tarybos sprendimas 98/744/EB dėl Žaliojo Kyšulio eskudo valiutos kurso klausimų (OL L 358, 1998 12 13, p. 111–112).

1998 m. gruodžio 31 d. Tarybos sprendimas 1999/95/EB dėl susitarimų dėl pinigų Prancūzijos teritorijų Sen Pjero ir Mikelono ir Majoto bendrijose (OL L 30, 1999 2 4, p. 29–30).

1998 m. gruodžio 31 d. Tarybos sprendimas 2004/96/EB dėl pozicijos, kurios turi laikytis Bendrija dėl susitarimo, susijusio su piniginiais santykiais su Monako Kunigaikštyste (OL L 30, 1999 2 4, p. 31–32).

1998 m. gruodžio 31 d. Tarybos sprendimas 1999/97/EB dėl pozicijos, kurios turi laikytis Bendrija dėl susitarimo, susijusio su piniginiais santykiais su San Marino Respublika (OL L 30, 1999 2 4, p. 33–34).

1998 m. gruodžio 31 d. Tarybos sprendimas 1999/98/EB dėl pozicijos, kurios turi laikytis Bendrija dėl susitarimo, susijusio su piniginiais santykiais su Vatikanu (OL L 30, 1999 2 4, p. 35–36).

2004 m. gegužės 11 d. Tarybos sprendimas 2004/548/EB dėl pozicijos, kurios turi laikytis Bendrija dėl susitarimo, susijusio su piniginiais santykiais su Andoros Kunigaikštyste (OL L 244, 2004 7 16, p. 47–49).

2004 m. spalio 21 d. Tarybos sprendimas 2004/750/EB, pradėti derybas dėl susitarimo, susijusio su piniginiais santykiais su Andoros Kunigaikštyste (OL L 332, 2004 11 6, p. 15).

Europos Sąjungos ir Vatikano Miesto Valstybės susitarimas dėl pinigų (OL C 28, 2010 2 4, p. 13–18).

Žr. konsoliduotą versiją.

Europos Sąjungos ir Andoros Kunigaikštystės susitarimas dėl pinigų (OL C 369, 2011 12 17, p. 1–13).

Žr. konsoliduotą versiją.

Europos Sąjungos ir San Marino Respublikos susitarimas dėl pinigų (OL C 121, 2012 4 26, p. 5–17).

Žr. konsoliduotą versiją.

Europos Sąjungos ir Monako Kunigaikštystės susitarimas dėl pinigų (OL C 310, 2012 10 13, p. 1–11).

Žr. konsoliduotą versiją.

paskutinis atnaujinimas 26.08.2021