Socialinė politika

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 151 straipsnyje yra nustatyti ES socialinės politikos tikslai: didinti užimtumą, gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas, siekti vienodo požiūrio į darbuotojus, tinkamos socialinės apsaugos pagal poreikį ir socialinio dialogo, plėtoti žmogiškuosius išteklius siekiant nuolatinio didelio užimtumo ir kovojant su atskirtimi.

Be to, Europos Sąjungos sutarties 6 straipsniu privalomoji galia yra suteikiama socialinėms teisėms pagal ES pagrindinių teisių chartiją. SESV 9 straipsnyje nustatyta horizontalioji socialinės apsaugos sąlyga. ES politikos sritys ir veiksmai yra nustatomi ir įgyvendinami atsižvelgiant į socialinius reikalavimus, susijusius su:

• didelio užimtumo skatinimu;
• tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu;
• kova su socialine atskirtimi;
• aukšto lygio švietimu, mokymu ir žmonių sveikatos apsauga.

Socialinė politika yra visų pirma ES šalių atsakomybė, tačiau kai kurie aspektai priklauso jų ir ES pasidalijamajai kompetencijai.

Europos Parlamentas ir Taryba gali priimti skatinamąsias priemones, kurios paremtų ir papildytų ES šalių veiksmus tam tikrose srityse, kaip antai kovoje su socialine atskirtimi. Jie taip pat gali patvirtinti būtiniausius reikalavimus, išdėstydami juos direktyvose, t. y. teisės aktuose, kurie sudaro sąlygas ES šalims priimti papildomas griežtesnes nuostatas. Šios direktyvos yra susijusios tik su:

• darbuotojų sveikata ir sauga;
• darbo sąlygomis;
• darbuotojų socialine apsauga (ES šalys lieka atsakingos už savo socialinės apsaugos sistemų pagrindinių principų nustatymą);
• darbuotojų apsauga nutraukus darbo sutartį;
• darbuotojų informavimu ir apsauga;
• kolektyviniu atstovavimu ir darbuotojų bei darbdavių interesų gynimu;
• ne ES piliečių, teisėtai gyvenančių ES teritorijoje, darbo sąlygomis;
• iš darbo rinkos išstumtų asmenų integracija;
• vyrų ir moterų lygybe užimtumo srityje.

Šias priemones gali įgyvendinti socialiniai partneriai.