Maisto produktų kvapiosios medžiagos

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

• Remiantis turimais moksliniais įrodymais, kvapiosios medžiagos negali kelti pavojaus vartotojams ar jų klaidinti.
• Reglamentu apibrėžiama, kas, pavyzdžiui, yra kvapiosios medžiagos, kvapiųjų medžiagų pagrindai, kvapiųjų medžiagų preparatai, rūkymo kvapiosios medžiagos, termiškai apdorotos kvapiosios medžiagos, kvapiųjų medžiagų pirmtakai ir aromatinių savybių turintys maisto ingredientai.
• Šis teisės aktas nėra taikomas medžiagoms, kurių skonis yra tik saldus (pvz., cukrui), sūrus (pvz., druskai) arba rūgštus, taip pat neapdorotiems maisto produktams ir mišiniams, kaip antai šviežių, džiovintų ar šaldytų prieskonių ir (arba) prieskoninių augalų mišiniams, arbatos mišiniams ir užpilų mišiniams. Saldaus skonio suteikiančios medžiagos yra saldikliai, kurie priklauso atskirai maisto priedų kategorijai.
• Reglamente taip pat nustatoma, kurioms kvapiųjų medžiagų rūšims reikia taikyti vertinimo ir tvirtinimo procesą, o kurioms ne.
• 2012 m. spalio 1 d. ES patvirtino patvirtintų kvapiųjų medžiagų pagrindų sąrašą. Tik jame esantys kvapiųjų medžiagų pagrindai gali būti naudojami ir parduodami ES. Sąrašas yra periodiškai atnaujinamas.
• Be to, reglamente pateikiamas 15 natūraliai esančių medžiagų, kurios gali būti toksiškos, sąrašas. Į jį patenka estragolis, mentofuranas, metilaugenolis, cianido rūgštis ir kumarinas – jų negalima dėti į maistą. Nustatomi didžiausi leistini tam tikrų šių natūraliai esančių medžiagų kiekiai maisto produktuose. Jos gali būti tam tikruose tradiciniuose maisto produktuose arba tam tikruose alkoholiniuose ir nealkoholiniuose gėrimuose.

• Kvapiosios medžiagos, kuriomis įmonės prekiauja tarpusavyje arba kurias parduoda plačiajai visuomenei, turi atitikti konkrečias ženklinimo taisykles ir Reglamento (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams etiketėse reikalavimus. Konkrečios kvapiųjų medžiagų maisto produktuose ir ant jų ženklinimo taisyklės yra susijusios su abiem reglamentais, kai jos parduodamos plačiajai visuomenei ir kai jomis įmonės prekiauja tarpusavyje.
• Kvapiąją medžiagą apibūdinantis terminas „natūralus“ gali būti vartojamas tik medžiagoms, gautoms iš gyvūninės ar augalinės kilmės medžiagų.
• Maisto verslo subjektai (kvapiųjų medžiagų gamintojai, importuotojai ir naudotojai, pavyzdžiui, iš maisto pramonės) Europos Komisijos prašymu privalo ją informuoti apie per 12 mėnesių laikotarpį į maisto produktus įdėtos medžiagos kiekį.
• Kvapiųjų medžiagų gamintojas ar naudotojas turi pranešti Komisijai apie bet kokią mokslinę ar techninę informaciją, apie kurią jis žino bei gali ją gauti ir kuri gali turėti įtakos kvapiosios medžiagos saugos įvertinimui.