Euro apsaugos nuo padirbinėjimo sistema

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

Taikymo sritis

Reglamentu (EB) Nr. 1339/2001 išplečiama reglamento taikymo sritis, į ją įtraukiant prie euro zonos neprisijungusias valstybes nares.

Pagrindinės euro apsaugos sistemos savybės

• Valstybių narių institucijos (daugiausia nacionaliniai centriniai bankai) sistemingai perduoda ECB techninius duomenis apie padirbtus euro banknotus ir monetas. ECB yra atsakingas už šių duomenų saugojimą ir tvarkymą.
• Valstybių narių institucijos turi leisti savo nacionaliniam analizės centrui tirti įtariamus esant padirbtais banknotus, o Nacionaliniam monetų analizės centrui – įtariamas esant padirbtomis monetas. Šie centrai siunčia visus naujus padirbto banknoto tipus ECB, o visus naujus padirbtos monetos tipus – Europos techniniam ir moksliniam centrui (ETMC).
• Kredito įstaigoms, mokėjimo paslaugų teikėjams ir kitoms įstaigoms, kurių veikla susijusi su banknotų ir monetų rūšiavimu bei platinimu visuomenėje, yra numatytos tam tikros pareigos. Valstybės narės privalo taikyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas savo pareigų nesilaikančioms įstaigoms.
• Valstybių narių atitinkamos institucijos (visų pirma nacionaliniai centriniai biurai, įsteigti pagal Tarptautinę konvenciją dėl kovos su pinigų padirbinėjimu), ECB, Komisija ir Europolas bendradarbiauja (be kita ko, pagal programą „Pericles“, nustatytą Reglamentu (ES) 2021/840).
• Informacija apie euro padirbinėjimo atvejus yra centralizuojama nacionaliniu lygmeniu ir perduodama Europolui.
• Sistema taip pat apima bendradarbiavimą su ES nepriklausančiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis (įskaitant Tarptautinę kriminalinės policijos organizaciją (Interpolą).

Valstybės narės privalo perduoti Komisijai ir ECB institucijų, kurias jos paskiria kompetentingomis nustatyti padirbtus banknotus ir monetas, sąrašą.

Komisija įsteigė Kovos su eurų padirbinėjimu ekspertų grupę, kad ji:

• padėtų rengti pasiūlymus dėl teisės aktų ar politikos iniciatyvų, susijusių su banknotų ir monetų padirbinėjimu;
• glaudžiai bendradarbiautų su Komisija, valstybėmis narėmis, ETMC, ECB ir Europolu;
• keistųsi informacija ir nustatytų gerąją patirtį, susijusią su apsauga ir kova su padirbinėjimu, taip pat analizuotų padirbinėjimo poveikį;
• teiktų patarimus Komisijai dėl Reglamento (EB) Nr. 1338/2001 ir programos „Pericles“ įgyvendinimo.