Ja siekiama nustatyti bendras teisės normas, susijusias su teise į šeimos susijungimą. Jos tikslas yra suteikti galimybę ne ES piliečių, teisėtai gyvenančių ES teritorijoje, šeimos nariams prisijungti prie jų ES valstybėje narėje, kurioje jie gyvena. Ja siekiama išsaugoti šeimą ir palengvinti trečiųjų šalių piliečių integraciją.
Ji netaikoma Airijai, Danijai ir Jungtinei Karalystei (1). Be to, ja nedraudžiama taikyti palankesnių sąlygų, pripažįstamų nacionaliniais teisės aktais.
PAGRINDINIAI ASPEKTAI
Sąlygos
Ne ES piliečiai, kurie turi kurios nors ES valstybės narės išduotą, bent vienerius metus galiojantį leidimą gyventi, ir kurie turi teisę įgyti ilgalaikių gyventojų statusą, gali prašyti šeimos susijungimo.
Tačiau ši direktyva netaikoma ES piliečio šeimos nariams arba ne ES piliečiams, prašantiems pripažinti pabėgėlio statusą, dėl kurių prašymo dar nėra galutinio sprendimo arba kuriems teikiama laikina apsauga.
Teisę į šeimos susijungimą turi šie asmenys:
globėjo sutuoktinis;
poros nepilnamečiai (t. y. nesusituokę ir nesulaukę atitinkamos ES valstybės narės įstatymais nustatytos pilnametystės) arba vieno iš poros partnerių vaikai, kai jam ar jai priklauso jų globa ir vaikai yra jo ar jos išlaikomi, įskaitant įvaikintus vaikus.
ES valstybės narės gali pačios nuspręsti, laikantis tam tikrų sąlygų, ar leisti šeimos susijungimą:
pirmos giminystės eilės pagal tiesiąją liniją giminėms (užsienio piliečio tėvui ir motinai);
Poligamija nėra pripažįstama; tik vienas sutuoktinis gali pasinaudoti teise į susijungimą. Atitinkamos teisės neturinčių sutuoktinių vaikai taip pat neturi teisės į susijungimą, nebent tai pateisinama jų geriausiais interesais (vadovaujantis 1989 m. Vaiko teisių konvencija).
ES valstybės narės taip pat gali reikalauti, kad norintis pasinaudoti teise į šeimos susijungimą ne ES pilietis (pilietė) ir jo ar jos sutuoktinis būtų minimalaus amžiaus (ne jaunesnis kaip 21 metų).
Procedūra
ES valstybės narės nustato, ar prašymą susijungti su šeima turi pateikti užsienio pilietis, ar šeimos nariai, kurie nori prisijungti prie jo ar jos. Išskyrus ypatingus atvejus, prisijungiantis šeimos narys procedūros metu privalo likti už ES ribų. Prie prašymo pridedami dokumentiniai šeimos santykių ir nustatytų sąlygų laikymosi įrodymai. Prašymas išnagrinėjamas per devynis mėnesius nuo jo pateikimo.
Iš atitinkamo asmens gali būti reikalaujama, kad jis turėtų gyvenamąsias patalpas, atitinkančias bendrus sveikatingumo ir saugos standartus, ligos draudimą ir pastovių lėšų, kurių pakanka sau ir savo šeimos nariams išlaikyti. Be to, iš jo ar jos gali būti reikalaujama laikytis integracijos priemonių pagal nacionalinę teisę, taip pat iki šeimos narių prisijungimo būti pragyvenus jų teritorijoje tam tikrą laiką (ne ilgiau kaip dvejus metus).
Šeimos nariui gali būti neleidžiama atvykti ar gyventi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos interesų. Tokia nuostata taip pat taikoma sukčiavimo atveju (dokumentų klastojimas, santuoka dėl savanaudiškų paskatų ir pan.). Tomis pačiomis priežastimis galima pagrįsti sprendimą panaikinti arba atsisakyti atnaujinti jau išduotą leidimą.
Asmenys, kuriems atsisakyta išduoti leidimą, jis buvo panaikintas arba atsisakyta jį atnaujinti, turi turėti teisę teisiškai užginčyti tokius atvejus.
Kalbant apie pabėgėlių šeimos susijungimą, ES valstybės narės negali nustatyti sąlygų, susijusių su minimalia buvimo jų teritorijoje trukme iki šeimos narių prisijungimo. Be to, jie atleidžiami nuo pareigos įvykdyti minėtas sąlygas, susijusias su gyvenamosiomis patalpomis, ligos draudimu ir ištekliais, jei prašymas susijungti su šeima yra pateiktas per tris mėnesius nuo pabėgėlio statuso suteikimo.
Šeimos narių teisės
Užsienio piliečio šeimos nariai turi teisę gauti leidimą gyventi, kurio trukmė yra tokia pat kaip to asmens leidimo, ir tokiomis pat sąlygomis kaip šis asmuo turi teisę į mokslą, įsidarbinti ir naudotis profesiniu mokymu.
Po penkerių gyvenimo metų (ne vėliau), sutuoktinis arba nesusituokęs partneris ir pilnametystės sulaukęs vaikas turi teisę į atskirą leidimą gyventi.
Nacionalinė teisė nustato atskiro leidimo gyventi suteikimo ir galiojimo trukmės nustatymo sąlygas. ES valstybės narės gali riboti atskiro leidimo gyventi išdavimą sutuoktiniams arba nesusituokusioms poroms tik tais atvejais, kai šeimos ryšiai nutrūksta.