Ženevos konvencija dėl tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų

DOKUMENTAI, KURIŲ SANTRAUKA PATEIKIAMA:

Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencija

Sprendimas 81/462/EEB dėl Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos sudarymo

KOKS ŠIOS KONVENCIJOS IR ŠIO SPRENDIMO TIKSLAS?

• Pagal Ženevos konvenciją dėl tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų šalys (t. y. konvenciją ratifikavusios šalys), kovodamos su tarpvalstybinėmis oro teršalų pernašomis, įsipareigoja bendradarbiauti, kad apribotų bei laipsniškai mažintų oro teršalų išmetimą ir užkirstų jam kelią.
• Tarybos sprendimu konvencija patvirtinama ES vardu. Valstybės narės taip pat yra šios konvencijos šalys.

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

Tolimos oro teršalų pernašos yra į atmosferą dėl žmogaus veiklos tiesiogiai ar netiesiogiai patenkančios medžiagos, kurios kelia pavojų žmonių sveikatai arba aplinkai kitoje šalyje, ir nebeįmanoma atskirti, kiek tos taršos yra sukėlę konkretūs taršos šaltiniai ar jų grupės.

Pagal šią konvenciją iš viso parengti aštuoni atskiri protokolai.

• 1984 m. protokolas dėl bendradarbiavimo programos tolimų oro teršalų pernašų Europoje monitoringo ir vertinimo srityje ilgalaikio finansavimo (EMEP protokolas). Tai yra dokumentas dėl tarptautinio išlaidų pasidalijimo įgyvendinant monitoringo programą, kuri sudaro Europos oro taršos peržiūros ir vertinimo atsižvelgiant į susitarimus dėl išmetamo teršalų kiekio mažinimo pagrindą.
• 1985 m. protokolas dėl išmetamų į orą sieros teršalų ar jų tarpvalstybinių pernašų mažinimo (Helsinkio protokolas) bent 30 proc. palyginti su 1980 m. lygiu.
• 1988 m. protokolas dėl išmetamų azoto oksidų (NO_x) emisijų arba jų tarpvalstybinių pernašų kontrolės (Sofijos protokolas). Pirmajame etape reikia užtikrinti, kad NO_x emisijos arba jų tarpvalstybinės pernašos neviršytų 1987 m. lygio. Antrajame etape reikia taikyti poveikiu pagrįstą metodą, siekiant toliau mažinti azoto junginių, įskaitant amoniaką (NH₃), ir lakiųjų organinių junginių (LOJ) išmetimą, atsižvelgiant į jų indėlį į fotocheminę taršą, rūgštėjimą bei eutrofikaciją ir į jų poveikį žmonių sveikatai, aplinkai ir medžiagoms, sprendžiant problemas, susijusias su visais reikšmingais šaltiniais.
• 1991 m. protokolas dėl išmetamų LOJ arba jų tarpvalstybinių pernašų kontrolės. Šie junginiai yra atsakingi už pažeminio ozono susidarymą, todėl šalys turi pasirinkti vieną iš trijų išmetamų teršalų mažinimo tikslų, kurį reikia pasiekti iki 1999 m.:
  • 30 proc. sumažinti LOJ, atspirties tašku pasirenkant kuriuos nors metus 1984–1990 m. laikotarpiu;
  • 30 proc. sumažinti LOJ išmetimą troposferos ozono valdymo zonoje, nurodytoje protokolo I priede, ir užtikrinti, kad bendras nacionalinis išmetamas teršalų kiekis neviršytų 1988 m. lygio, arba
  • jei 1988 m. išmetamas teršalų kiekis neviršijo tam tikro nurodyto lygio, šalys gali pasirinkti išlaikyti tą išmetamą teršalų kiekį.
• 1994 m. protokolas dėl papildomo išmetamos sieros kiekio mažinimo (Oslo protokolas). Šis protokolas yra paremtas 1985 m. Helsinkio protokolu. Jame nustatomos viršutinės išmetamųjų teršalų ribos iki 2010 m. ir vėliau. Šalys privalo imtis veiksmingiausių priemonių, kad sumažintų išmetamą sieros kiekį, įskaitant:
  • didinti energijos vartojimo efektyvumą;
  • naudoti atsinaujinančiąją energiją;
  • naudoti kurą, kurio sudėtyje yra mažai sieros, ir
  • taikyti geriausias prieinamas kontrolės technologijas (GPKT). Šiuo protokolu taip pat skatinama imtis ekonominių priemonių tvirtinant ekonomiškus išmetamų sieros teršalų mažinimo būdus.
• 1998 m. protokolas dėl sunkiųjų metalų (Orhuso protokolas). Jis taikomas trims metalams: kadmiui, švinui ir gyvsidabriui. Šalys turi sumažinti išmetamą teršalų kiekį žemiau savo lygio 1990 m. (arba kitais metais 1985–1995 m. laikotarpiu). Šiuo protokolu siekiama sumažinti teršalų išmetimą iš pramoninių šaltinių, degimo procesų ir atliekų deginimo. Juo nustatomos griežtos ribinės vertės, taikomos teršalų išmetimui iš stacionarių šaltinių, ir šiems šaltiniams siūlomos GPKT, pavyzdžiui, specialūs filtrai ar šveitikliai degimo šaltiniams ir procesai, kuriuose nenaudojamas gyvsidabris. Protokole reikalaujama, kad šalys atsisakytų benzino, kurio sudėtyje yra švino. Taip pat pateikiamos priemonės, kaip sumažinti sunkiųjų metalų išmetimą iš kitų produktų, pavyzdžiui, gyvsidabrio naudojimą baterijose. Siūloma nustatyti valdymo priemones kitiems gyvsidabrio turintiems produktams, pavyzdžiui, elektriniams komponentams, matavimo prietaisams, fluorescencinėms lempoms, dantų amalgamai, pesticidams ir dažams. Protokolas buvo iš dalies pakeistas 2012 m., siekiant nustatyti griežtesnes išmetamųjų teršalų ribines vertes kietosioms dalelėms, kadmiui, švinui ir gyvsidabriui, taikomas tam tikriems degimo ir kitiems pramoniniams šaltiniams, išmetantiems juos į atmosferą. Trijų sunkiųjų metalų šaltinių kategorijos taip pat buvo išplėstos, kad apimtų silicio ir ferromangano lydinių gamybą, taip praplečiant pramonės veiklos, kuriai nustatytos išmetamųjų teršalų ribos, taikymo sritį.
• 1998 m. protokolas dėl patvarių organinių teršalų, kurio pagrindinis tikslas yra pašalinti bet kokį tokių teršalų išleidimą, išmetimą ir nuotėkį. Protokolu draudžiama gaminti ir naudoti tam tikrus produktus, o kitų produktų pašalinimas numatytas vėliau. Į jį įtrauktos nuostatos dėl draudžiamų produktų atliekų tvarkymo. Šalys įpareigojamos sumažinti dioksinų, furanų, policiklinių aromatinių angliavandenilių ir heksachlorbenzeno (HCB) išmetimą tiek, kad jis būtų mažesnis nei 1990 m. (arba kitais metais 1985–1995 m. laikotarpiu). Komunalinių, pavojingų ir medicininių atliekų deginimui nustatomos konkrečios ribinės vertės. Iš pradžių dėmesys buvo sutelktas į 16 medžiagų, kurios buvo išskirtos pagal sutartus rizikos kriterijus, sąrašą. Medžiagas sudarė 11 pesticidų, dvi pramoninės cheminės medžiagos ir trys šalutiniai produktai / teršalai. 2009 m. protokolas buvo iš dalies pakeistas įtraukiant septynias naujas medžiagas: heksachlorbutadieną, oktabromdifenilo eterį, pentachlorbenzeną, pentabromdifenilo eterį, perfluoroktano sulfonatus, polichlorintus naftalenus ir trumposios grandinės chlorintus parafinus. Šalys peržiūrėjo įpareigojimus dėl DDT, heptachloro, HCB ir PCB, taip pat išmetamųjų teršalų ribines vertes atliekų deginimui. Siekdamos palengvinti protokolo ratifikavimą pereinamosios ekonomikos šalyse, šalys nustatė lanksčius išmetamųjų teršalų ribinių verčių ir GPKT taikymo laikotarpius.
• 1999 m. protokolas dėl rūgštėjimo, eutrofikacijos ir pažemio ozono mažinimo (Geteborgo protokolas). Juo 2010–2020 m. nustatomos nacionalinės viršutinės išmetamųjų teršalų ribos, taikomos keturiems teršalams: sieros dioksidui (SO₂), NO_x, LOJ ir NH₃. Taip pat nustatomos griežtos ribinės vertės konkretiems šaltiniams (pavyzdžiui, kurą deginantiems įrenginiams, elektros gamybai, sausam valymui, automobiliams ir sunkvežimiams) ir reikalaujama, kad išmetamų teršalų kiekiui sumažinti būtų naudojamos GPKT. Be to, reikia sumažinti išmetamą LOJ kiekį iš tokių produktų kaip dažai ar aerozoliai, o ūkininkai privalo imtis specialių priemonių NH₃ išmetimui kontroliuoti. Protokolas buvo iš dalies pakeistas 2012 m., siekiant įtraukti nacionalinius įsipareigojimus dėl išmetamųjų teršalų mažinimo, kurie turi būti įvykdyti iki 2020 m. ir vėliau (šiuos pakeitimus ES ratifikavo Tarybos sprendimu (ES) 2017/1757). Keli protokolo techniniai priedai buvo patikslinti atnaujintomis išmetamųjų teršalų ribinėmis vertėmis pagrindiniams stacionariems ir mobiliems šaltiniams. Peržiūrėtas protokolas yra pirmasis privalomas susitarimas, į kurį įtraukiami įsipareigojimai mažinti smulkių kietųjų dalelių išmetamą kiekį. Į pakeistą protokolą taip pat įtrauktas trumpaamžis atmosferos teršalas juodoji anglis (suodžiai), kuri yra viena iš kietųjų dalelių sudedamoji dalis. Įgyvendinant protokolą sumažinus kietųjų dalelių (įskaitant juodąsias anglis) kiekį, sumažės ir oro tarša, papildomos naudos gaus klimato sritis.

Politinis bendradarbiavimas

Šia konvencija reikalaujama, kad susitariančiosios šalys kurtų ir įgyvendintų tinkamą politiką ir strategijas, visų pirma oro kokybės valdymo sistemas.

Susitariančiosios šalys susitaria reguliariai (bent kartą per metus) susirinkti įvertinti padarytą pažangą ir bendradarbiauti sprendžiant su konvencija susijusius klausimus.

Mokslinis bendradarbiavimas

Šalys susitaria imtis suderintų veiksmų mokslinių tyrimų ir plėtros srityje, visų pirma siekiant sumažinti pagrindinių oro teršalų kiekį, stebėti ir matuoti išmetamą teršalų kiekį bei koncentraciją, taip pat geriau suprasti šių teršalų poveikį sveikatai ir aplinkai.

Informacijos mainai

Šalys susitaria keistis informacija, ypač duomenimis, kurie susiję su:

• pagrindinių oro teršalų (pradedant SO₂) išmetimu ir jų poveikiu;
• aspektais, kurie gali lemti reikšmingus pokyčius oro teršalams sklindant per valstybių sienas (visų pirma nacionalinės politikos ir pramonės plėtros srityje);
• kontrolės technologiją, skirtą oro taršai mažinti, ir
• nacionalinę politiką ir strategijas pagrindiniams oro teršalams kontroliuoti.

Bendradarbiavimas taršos stebėjimo srityje

• Šalys susitaria dalyvauti bendradarbiavimo programoje tolimų oro teršalų pernašų Europoje monitoringo ir vertinimo srityje (EMEP). Šia programa, kurios veikla finansuojama pagal atskirą protokolą (EMEP protokolą), siekiama konvencijos šalims pateikti:
  • mokslinę informaciją, susijusią su atmosferos stebėsena;
  • teršalų vertinimą;
  • raidos prognozes.
• Tam, kad šis bendradarbiavimas būtų sėkmingas, konvencija suteikiama galimybė:
  • išplėsti programą, kuri iš pradžių apėmė SO₂ ir susijusių medžiagų stebėseną, kad ji apimtų kitus pagrindinius oro teršalus;
  • stebėti terpės, kuri gali būti užteršta šiais teršalais (vanduo, dirvožemis ir augalija), sudėtį bei poveikį sveikatai ir aplinkai;
  • generuoti meteorologinius ir kitus mokslinius duomenis apie pernašos metu vykstančius procesus;
  • naudoti, kada tik galima, palyginamuosius arba standartizuotus stebėsenos ir modeliavimo metodus;
  • integruoti EMEP į atitinkamas nacionalines ir tarptautines programas;
  • reguliariai keistis stebėsenos metu gautais duomenimis.

ĮSIGALIOJIMO DATA

Konvencija įsigaliojo 1983 m. kovo 16 d., praėjus 90 dienų po to, kai buvo deponuotas dvidešimt ketvirtas ratifikavimo, pripažinimo, patvirtinimo ir prisijungimo dokumentas.

KONTEKSTAS

• Ženevos konvencija dėl tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų nustatoma sistema, suteikianti galimybę vyriausybėms bendradarbiauti siekiant apsaugoti sveikatą ir aplinką nuo oro taršos, kuri gali pakenkti keletui šalių. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisija (UNECE) šią konvenciją pasirašė 1979 m. Ženevoje. Ji įsigaliojo 1983 m.
• Daugiau informacijos žr. skiltyje „Aplinkos politika“ (UNECE).

PAGRINDINIAI DOKUMENTAI

Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencija. Rezoliucija dėl tolimos tarpvalstybinės oro teršalų pernašos (OL L 171, 1981 6 27, p. 13–24)

1981 m. birželio 11 d. Tarybos sprendimas 81/462/EEB dėl Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos sudarymo (OL L 171, 1981 6 27, p. 11–12)

SUSIJĘ DOKUMENTAI

2017 m. liepos 17 d. Tarybos sprendimas (ES) 2017/1757 dėl 1979 m. Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos 1999 m. Protokolo dėl rūgštėjimo, eutrofikacijos ir pažemio ozono mažinimo pakeitimo priėmimo Europos Sąjungos vardu (OL L 248, 2017 9 27, p. 3–75)

2016 m. balandžio 21 d. Tarybos sprendimas (ES) 2016/768 dėl 1979 m. Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos 1998 m. Protokolo dėl sunkiųjų metalų pakeitimų priėmimo (OL L 127, 2016 5 18, p. 8–20)

2016 m. balandžio 21 d. Tarybos sprendimas (ES) 2016/769 dėl 1979 m. Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos 1998 m. Protokolo dėl patvariųjų organinių teršalų pakeitimų priėmimo (OL L 127, 2016 5 18, p. 21–31)

2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/75/ES dėl pramoninių išmetamų teršalų (taršos integruotos prevencijos ir kontrolės) (OL L 334, 2010 12 17, p. 17–119)

Vėlesni Direktyvos 2010/75/ES daliniai pakeitimai buvo įterpti į pradinį dokumentą. Ši konsoliduota versija yra skirta tik informacijai.

2004 m. vasario 19 d. Tarybos sprendimas 2004/259/EB dėl 1979 m. Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos protokolo dėl patvarių organinių teršalų sudarymo Europos bendrijos vardu (OL L 81, 2004 3 19, p. 35–36)

Protokolas prie 1979 metų Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos dėl patvarių organinių teršalų (OL L 81, 2004 3 19, p. 37–71)

2003 m. birželio 13 d. Tarybos sprendimas 2003/507/EB dėl Europos bendrijos prisijungimo prie 1979 m. Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų Konvencijos Protokolo dėl rūgštėjimo, eutrofikacijos ir pažemio ozono mažinimo (OL L 179, 2003 7 17, p. 1–2)

1979 metų tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos protokolas dėl rūgštėjimo, eutrofikacijos ir pažemio ozono mažinimo (OL L 179, 2003 7 17, p. 3–54)

2001 m. balandžio 4 d. Tarybos sprendimas 2001/379/EB dėl 1979 m. Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos Protokolo dėl sunkiųjų metalų patvirtinimo Europos Bendrijos vardu (OL L 134, 2001 5 17, p. 40)

1979 m. tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos protokolas dėl sunkiųjų metalų (OL L 134, 2001 5 17, p. 41–64)

1998 m. kovo 23 d. Tarybos sprendimas 98/686/EB dėl Europos bendrijos pasirašymo 1979 m. Konvencijos dėl tolimos tarpvalstybinės atmosferos teršalų pernašos protokolą, skirtą papildomai mažinti išmetamos sieros kiekį (OL L 326, 1998 12 3, p. 34)

1979 metų tolimų oro teršalų pernašų konvencijos protokolas dėl tolesnio išmetamų sieros teršalų mažinimo (OL L 326, 1998 12 3, p. 35–56)

1993 m. gegužės 17 d. Tarybos sprendimas 93/361/EEB dėl Bendrijos prisijungimo prie 1979 m. Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų Ženevos konvencijos protokolo, susijusio su išmetamų azoto oksidų emisijų arba jų tarpvalstybinių pernašų kontrole (OL L 149, 1993 6 21, p. 14–15)

Protokolas prie 1979 metų Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos, susijęs su azoto oksidų emisijų ar jų tarpvalstybinių pernašų kontrole (OL L 149, 1993 6 21, p. 16–26)

1986 m. birželio 12 d. Tarybos sprendimas 86/277/EEB dėl 1979 m. Jungtinių Tautų Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos protokolo Dėl bendradarbiavimo programos tolimų oro teršalų pernašų Europoje monitoringo ir vertinimo srityje (EMEP) ilgalaikio finansavimo (OL L 181, 1986 7 4, p. 1)

1979 m. Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos protokolas dėl bendradarbiavimo programos tolimų oro teršalų pernašų Europoje monitoringo ir vertinimo srityje (angl. EMEP) ilgalaikio finansavimo (OL L 181, 1986 7 4, p. 2–5)

paskutinis atnaujinimas 08.09.2020