Tarpvalstybinis pramoninių avarijų poveikis

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

• 1992 m. kovo 18 d. Helsinkyje 26 šalys, įskaitant 14 ES šalių, ir ES pasirašė Konvenciją dėl tarpvalstybinio pramoninių avarijų poveikio, kurią parengė Jungtinių Tautų ekonomikos komisija Europai. Šiuo Komisijos sprendimu konvencija yra patvirtinama Bendrijos vardu.
• Konvencija nustatomos priemonės, skirtos apsaugoti žmones ir aplinką nuo pramoninių avarijų tarpvalstybinio poveikio ir skatinti aktyvų tarptautinį bendradarbiavimą tarp susitariančiųjų šalių iki tokių avarijų, per jas ir po jų.
• Ji taikoma pramoninėms avarijoms, kurios gali sukelti tarpvalstybinį poveikį, įskaitant stichines nelaimes, išskyrus:
  • branduolinėms avarijoms ar ekstremalioms situacijoms, susijusioms su radioaktyviuoju užkrėtimu;
  • avarijoms, kurias sukėlė veikla kariniuose objektuose;
  • užtvankų ardymui;
  • avarijoms antžeminiame transporte;
  • atsitiktiniams genetiškai modifikuotų organizmų išmetalams;
  • avarijoms dėl veiklos jūros aplinkoje ir kenksmingų medžiagų išsiliejimams į jūrą.
• Susitariančiosios šalys turi nustatyti pavojingas veiklos rūšis savo jurisdikcijoje ir informuoti poveikį patiriančias šalis apie bet kokią siūlomą ar vykdomą veiklą. Šalys bet kurios šalies iniciatyva turi rengti konsultacijas, siekdamos nustatyti tokias veiklos rūšis, kurios gali sukelti tarpvalstybinį poveikį.
• Pasirašiusiosios šalys turi imtis tinkamų priemonių, kad išvengtų pramoninių avarijų. Visų pirma jos turi:
  • skatinti operatorius atlikti veiksmus, mažinančius pramoninių avarijų riziką;
  • formuoti politiką, susijusią su naujų objektų, kuriuose vykdoma pavojinga veikla, išdėstymu ir didesniu esamų objektų, kuriuose vykdoma pavojinga veikla, modifikavimu, siekiant iki minimumo sumažinti riziką gyventojams ir aplinkai;
  • pasirengti ekstremalioms situacijoms, kurias sukelia pramoninės avarijos, nustatant būtinas priemones, įskaitant veiksmų ekstremaliomis situacijomis planus, siekiant išvengti tarpvalstybinio poveikio ar jį sumažinti iki minimumo. Pasirašiusiosios šalys turi siekti, kad jų planai būtų suderinami.
• Remiantis konvencija, susitariančiosios šalys turi užtikrinti, kad reikiama informacija būtų teikiama visuomenei tuose rajonuose, kurie gali patirti pramoninės avarijos, įvykusios dėl pavojingos veiklos, poveikį. Tam tikrais atvejais susitariančiosios šalys taip pat suteikia visuomenei galimybę dalyvauti sprendimų priėmimo procese dėl priemonių, skirtų užkirsti kelią avarijoms ir užtikrinti pasirengimą joms.
• Fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie patys patiria ar gali patirti tarpvalstybinį pramoninės avarijos poveikį kurios nors pasirašiusiosios šalies teritorijoje, turi būti suteikta vienoda galimybė naudotis atitinkamomis administracinėmis ir teisinėmis procedūromis, kaip ir tos šalies piliečiams.
• Kiekviena konvencijos šalis turi sukurti informavimo sistemą.
• Kilus pramoninei avarijai, kuri gali sukelti tarpvalstybinį poveikį, ar esant neišvengiamai jos grėsmei, kilmės šalis turi:
  • nedelsdama pranešti apie tai poveikį patiriančioms šalims;
  • užtikrinti, kad veiksmų ekstremaliomis situacijomis planai būtų pradėti įgyvendinti;
  • užtikrinti kuo greitesnį priemonių, skirtų likviduoti padarinius, taikymą, siekiant apriboti poveikį ar sumažinti jį iki minimumo. Susitariančiosios šalys turi dėti pastangas ir koordinuoti priemones, kurių jos imasi norėdamos likviduoti avarijų padarinius.
• Kilmės šalis gali paprašyti kitų pasirašiusiųjų šalių pagalbos.
• Kiekviena susitariančioji šalis turi paskirti vieną ryšio punktą, kurio tikslas – pranešti apie pramonines avarijas, ir vieną ryšio punktą, kurio tikslas – teikti savitarpio pagalbą. Apie šiuos ryšio punktus pasirašiusiosios šalys turi pranešti per tris mėnesius nuo konvencijos įsigaliojimo.
• Susitariančiosios šalys turi aktyviai skatinti mokslinį bei techninį bendradarbiavimą ir sudaryti sąlygas keistis technologijomis, siekiant sumažinti pramoninių avarijų padarinių keliamą riziką. Jos taip pat turi remti atitinkamas tarptautines pastangas nustatyti taisykles dėl atsakomybės.
• Konvencijos šalys susitinka ne rečiau kaip kartą per metus.
• Konvencija numatomi trys mechanizmai, skirti spręsti pasirašiusiųjų šalių ginčus:
  • ginčo sprendimas derybų keliu;
  • ginčo perdavimas Tarptautiniam Teisingumo Teismui;
  • arbitražas.
• Pastarieji du būdai gali būti naudojami tais atvejais, kai šalys negali išspręsti savo ginčo derybų keliu.
• Šių metodų naudojimas yra neprivalomas ir priklauso nuo abipusio susitarimo. Rašytinėje deklaracijoje šalis gali sutikti su vienos ar abiejų metodų privalomu naudojimu savo santykiuose su kitomis šalimis, kurios sutinka su tokia pačia prievole.
• Jei ginčo šalys sutinka su abiem ginčo sprendimo būdais, ginčas gali būti perduotas tik Tarptautiniam Teisingumo Teismui, išskyrus atvejus, kai susijusios šalys sutaria kitaip.
• Pasirašiusiosios šalys turi reguliariai informuoti viena kitą apie konvencijos įgyvendinimą.