Direktyva nustatomos sąlygos dėl ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo ir panaikinimo ne Europos Sąjungos piliečiams (trečiųjų šalių piliečiams1), kurie yra ne trumpiau kaip penkerius metus teisėtai pragyvenę Europos Sąjungoje (ES).
Ja nustatomos jų teisės ir sritys, kuriose jiems taikomos lygios galimybės su ES piliečiais.
Joje išdėstomos sąlygos, kurios taikomos, jei jie nori persikelti į kitą ES šalį.
PAGRINDINIAI ASPEKTAI
Norėdami gauti ilgalaikio gyventojo statusą, ES nepriklausančių šalių piliečiai turi būti penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę ES šalyje.
Skaičiuojant penkerių metų laikotarpį leidžiama ne ilgiau nei šešis mėnesius iš eilės ir iš viso ne daugiau kaip dešimt mėnesių būti išvykus iš šalies.
ES nepriklausančių šalių piliečiai turi įrodyti, kad jie turi pastovių ir reguliarių išteklių, kurių pakanka patiems išsilaikyti ir išlaikyti savo šeimą, taip pat turi sveikatos draudimą.
Nacionalinės institucijos turi per šešis mėnesius nuo pareiškimo pateikimo dienos pranešti apie savo sprendimą, pridedant atitinkamus dokumentus.
Institucijos gali atsisakyti suteikti gyventojo statusą, jei tai gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, tačiau ne dėl ekonominių priežasčių.
Suteiktas leidimas galioja ne mažiau kaip penkerius metus. Pasibaigus galiojimo laikui jis automatiškai pratęsiamas.
Ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai:
įgyja statusą apgaulės būdu;
gauna išsiuntimo įsakymą, nes yra laikomi didele grėsme viešajai tvarkai arba saugumui;
praleidžia ilgiau nei dvylika mėnesių iš eilės išvykę iš ES.
Ilgalaikiai gyventojai turi lygias galimybes su tos šalies piliečiais tokiose srityse kaip darbas, švietimas, socialinė apsauga, mokesčiai ir asociacijų laisvė. Tačiau tam tikrais atvejais ES šalys gali riboti šias lygias galimybes.
Ilgalaikiai gyventojai gali persikelti gyventi, dirbti arba studijuoti į kitą ES šalį ilgiau nei trim mėnesiams, jei jie atitinka tam tikras sąlygas. Kartu su jais gali vykti jų šeimos nariai.
ES šalių nacionaliniai punktai ryšiams palaikyti siunčia ir gauna atitinkamą informaciją.
Šis teisės aktas netaikomas tam tikroms ES nepriklausančių šalių piliečių kategorijoms, kaip antai studentams arba laikinai dirbantiems pagal Au pair programą, taip pat sezoniniams darbuotojams.
Šis teisės aktas negalioja JK (1), Airijoje ir Danijoje, kurios turi specialius susitarimus dėl imigracijos ir prieglobsčio politikos.
2011 m. direktyva buvo iš dalies pakeista, kad įtrauktų ES nepriklausančių šalių piliečius, kaip antai pabėgėlius arba asmenis be pilietybės, kuriems taikoma tarptautinė apsauga.
NUO KADA TAIKOMA ŠI DIREKTYVA?
Direktyva taikoma nuo ES šalys turėjo ją perkelti į savo nacionalinę teisę ne vėliau kaip
Trečiosios šalies pilietis: bet kuris pilietis, kuris nėra ES šalies pilietis.
PAGRINDINIS DOKUMENTAS
Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, , p. 44–53)
Paskesni Direktyvos 2003/109/EB daliniai pakeitimai ir pataisos buvo įterpti į pagrindinį tekstą. Ši konsoliduota versija yra skirta tik informacijai.
SUSIJĘ DOKUMENTAI
Tarybos direktyva 2004/114/EB dėl trečiosios šalies piliečių įleidimo studijų, mokinių mainų, neatlygintino stažavimosi ar savanoriškos tarnybos tikslais sąlygų (OL L 375, , p. 12–18)
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/801 dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir gyvenimo mokslinių tyrimų, studijų, stažavimosi, savanoriškos tarnybos, mokinių mainų programų arba edukacinių projektų ir dalyvavimo Au pair programoje tikslais sąlygų (OL L 132, , p. 21–57)
paskutinis atnaujinimas
(1) Nuo Jungtinė Karalystė išstoja iš Europos Sąjungos ir tampa trečiąja šalimi (ne ES šalimi).