Europos Sąjungos direktyvos

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

• Direktyvos yra ES antrinės teisės dalis, todėl ES institucijos jas priima remdamosi sutartimis. ES lygmeniu priimtas direktyvas ES valstybės narės perkelia į savo nacionalinę teisę, kad jos taptų įstatymais.
• Pavyzdžiui, Direktyva 2003/88/EB (žr. santrauką) dėl darbo laiko organizavimo nustatoma privalomo poilsio trukmė ir savaitinio darbo laiko ribos ES,
• tačiau kiekviena atskira valstybė narė turi parengti savo įstatymus, kad nustatytų, kaip šias taisykles taikyti.

Privalomas visuotinai taikomas aktas

• Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsniu nustatoma, kad direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta (tai gali būti viena valstybė narė, kelios arba visos), rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus.
• Direktyva skiriasi nuo reglamento ir sprendimo, nes:
  • kitaip negu reglamentas, kuris valstybėse narėse įgyvendinamas tuoj pat po jo įsigaliojimo, direktyva valstybėse narėse nėra taikoma tiesiogiai. Tam, kad ji būtų taikoma kiekvienoje valstybėje narėje, ji pirmiausia turi būti perkelta į nacionalinę teisę;
  • kitaip negu sprendimas, direktyva yra visuotinai taikoma.

Priėmimas

• Direktyva gali būti priimama teisėkūros procedūra. Tuomet tai yra teisėkūros procedūra priimamas aktas, kurį įprasta teisėkūros procedūra priima Europos Sąjungos Taryba ir Europos Parlamentas arba kurį specialia teisėkūros procedūra priima tik Taryba (tokiu atveju Parlamentas turi duoti sutikimą arba su juo turi būti konsultuojamasi).
• Direktyva taip pat gali būti priimama ne teisėkūros procedūra, kaip buvo Direktyvos (ES) 2017/159, kuria įgyvendinamas Susitarimas dėl 2007 m. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos dėl darbo žvejybos sektoriuje, kuris yra ne teisėkūros procedūra priimtas aktas, atveju.

Privalomas perkėlimas į nacionalinę teisę

• Tam, kad direktyva įsigaliotų nacionaliniu lygmeniu, valstybės narės turi priimti teisės aktą, kuriuo ji perkeliama į nacionalinę teisę. Šia nacionaline priemone būtina pasiekti direktyvos nustatytus tikslus. Nacionalinės valdžios institucijos apie šias priemones turi pranešti Europos Komisijai.
• Direktyvos nuostatos į nacionalinę teisę turi būti perkeltos per terminą, kuris nustatomas priėmus direktyvą (paprastai per dvejus metus).
• Jeigu šalis neperkelia direktyvos į savo teisę, Komisija gali inicijuoti pažeidimų nagrinėjimo procedūras ir iškelti šaliai ieškinį Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (jeigu teismo sprendimas nevykdomas, tai gali lemti naują apkaltinamąjį nuosprendį, ir šaliai gali tekti mokėti baudas).
• Pagal 260 straipsnio 3 dalį, kai valstybė narė nepraneša apie direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančias priemones, Komisija gali reikalauti, kad atitinkama valstybė narė sumokėtų baudą.

Maksimalus ir minimalus suderinimas

• Svarbu atskirti direktyvų reikalavimų minimalų ir maksimalų (arba visišką) suderinimą.
• Minimalaus suderinimo atveju direktyva yra nustatomi būtiniausieji standartai, dažnai pripažįstant, kad kai kurių valstybių narių teisinėse sistemose jau nustatyti aukštesni standartai. Tokiu atveju valstybės narės turi teisę nustatyti aukštesnius standartus nei tie, kurie nustatyti direktyva.
• Maksimalaus suderinamumo atveju valstybės narės turi nustatyti taisykles su minimaliais ir maksimaliais standartais, nustatytais direktyvoje.

Asmenų apsauga netinkamai perkėlus direktyvas į nacionalinę teisę arba jų neperkėlus

• Iš esmės direktyva įsigalioja tik ją perkėlus į nacionalinę teisę. Vis dėlto Teisingumo Teismas atsižvelgia į tai, kad neperkelta direktyva taip pat gali turėti tam tikrą tiesioginį poveikį šiais atvejais:
  • kai direktyva nebuvo perkelta į nacionalinę teisę arba buvo perkelta neteisingai;
  • kai direktyvos nuostatos yra besąlygiškos ir pakankamai aiškios bei tikslios;
  • kai direktyvos nuostatomis asmenims suteikiamos teisės.
• Jeigu šios sąlygos įvykdomos, asmenys nacionaliniuose teismuose gali remtis direktyva prieš valstybę narę. Tačiau asmuo negali remtis arba kelti ieškinio kitam asmeniui, remdamasis tiesioginiu direktyvos poveikiu, jeigu ji nebuvo perkelta į nacionalinę teisę (sprendimas byloje C-41/74 Yvonne van Duyn prieš Home Office yra vertikaliojo tiesioginio veikimo¹pavyzdys, o sprendimas byloje C-152/84 M. H. Marshall prieš Southampton and South-West Hampshire Area Health Authority (Teaching) – horizontaliojo tiesioginio veikimo²pavyzdys).
• Teisingumo Teismas tam tikromis sąlygomis taip pat suteikia asmenims galimybę gauti valstybės kompensaciją tais atvejais, kai direktyvų nuostatos perkeliamos netinkamai arba jas perkelti vėluojama (sprendimas byloje C-6/90 Francovich).

Vėlavimas perkelti į nacionalinę teisę

• Siekdama užtikrinti tinkamą ES teisės taikymą piliečių ir įmonių naudai, Komisija stebi perkėlimą į nacionalinę teisę, kad įsitikintų, ar jis buvo atliktas, ar jis buvo teisingas ir išsamus, kad būtų pasiekti numatyti rezultatai, ir ar jis buvo atliktas iki reikiamo termino.
• ES užsibrėžė tikslą iki 1 % sumažinti neperkeltų direktyvų rodiklį – skirtumą tarp ES priimtų direktyvų skaičiaus ir valstybių narių į nacionalinę teisę perkeltų direktyvų skaičiaus. Perkėlimo į nacionalinę teisę rezultatų suvestinė yra kasmet atnaujinama rengiant bendrosios rinkos rezultatų suvestinę. Ji pateikiama skyriuje apie veiklos rezultatus pagal valdymo priemonę, kuriame pateikiama informacija apie visą ES ir kiekvieną valstybę narę atskirai.