PAGRINDINIAI ASPEKTAI

Švietimo ir mokymo politikos priemonės gali daryti didžiulį teigiamą poveikį ekonominiams ir socialiniams rezultatams, tačiau šališkumas švietimo ir mokymo srityje turi nematomą kainą, įskaitant negautus pajamų mokesčius, didesnę sveikatos apsaugos paslaugų paklausą ir išlaidas, susijusias su didesniu nusikalstamumu. Politika, kuria sumažinamos šios išlaidos, gali būti ir teisinga, ir veiksminga.
ES šalys, kurios priimdamos sprendimus dėl sistemos reformos atsižvelgia ne tik į švietimo ir mokymo sistemų veiksmingumą, bet ir į jų teisingumą, gali maksimaliai padidinti grąžą. Jos turėtų rengti politikos priemones visam mokymosi visą gyvenimą procesui, kurios, sprendžiant dėl išlaidų prioritetų, leistų sudaryti ilgalaikius planus vietos bei nacionaliniu lygmenimis.

Didžiausią naudą ikimokyklinis ugdymas teikia vaikų vėlesnių pasiekimų ir jų socialinio prisitaikymo atžvilgiu. ES šalys turėtų daugiau investuoti į ikimokyklinį ugdymą ir taip sukurti tolesnio mokymosi pagrindą, sumažinti mokyklos nebaigusiųjų skaičių, užtikrinti rezultatų nešališkumą ir pagerinti bendrą įgūdžių lygį. Nepakankamų investicijų į ankstyvąjį mokymąsi pasekmės – ženkliai didesnės išlaidos korekcinėms priemonėms vėlesniame etape. Šios išlaidos gali apimti nusikalstamumo mažinimui, sveikatos stiprinimui, užimtumo didinimui ir kitoms socialinės politikos priemonėms skirtas išlaidas ir yra mažiau naudingos ekonomiškai.
Programų, kuriose daugiausia dėmesio skiriama mokymuisi ir asmeniniams bei socialiniams įgūdžiams, rezultatai paprastai būna geresni ir turi didesnį poveikį visą gyvenimą, o tėvų dalyvavimas yra būtinas. Daugelyje ES šalių reikės didinti specialiai apmokytų ikimokyklinio ugdymo pedagogų pasiūlą.

Švietimo ir mokymo sistemos turėtų visiems žmonėms suteikti pagrindinį išsilavinimą ir svarbiausius įgūdžius. Tai ypač svarbu kai kurioms socialiai nuskriaustoms grupėms ir toms ES šalims, kurios pasižymi dideliu migrantų ir tautinių mažumų skaičiumi.
Dauguma tyrimų rodo, kad vaikų skirstymas³ ankstyvame amžiuje didina išsilavinimo skirtumus dėl nevienodos socialinės padėties, o veiksmingumas ilgalaikiu laikotarpiu nesustiprėja. Atidėjus tokį skirstymą iki aukštesniojo vidurinio švietimo lygmens ir leidus pereiti į kitos pakraipos mokyklą, būtų galima sumažinti visuomenės sluoksniavimą ir užtikrinti teisingumą nesumažinant veiksmingumo.
Įstaigų vietos autonomijos ir centrinės atskaitomybės sistemos gali pagerinti besimokančiųjų rezultatus, tačiau turi būti visapusiškai siekiama teisingumo.
Svarbiausi veiksmingumą ir teisingumą užtikrinantys veiksniai yra mokytojų, kurie vaidina svarbų vaidmenį užtikrinant labiausiai socialiai nuskriaustųjų įtraukimą, parengimo kokybė, jų patirtis ir motyvacija. Įdarbinimo politikos, užtikrinančios kokybišką mokymą socialiai nuskriaustiems mokiniams, plėtotę taip pat reikėtų laikyti prioritetu.

Nemokamas aukštasis mokslas nereiškia, kad užtikrinamas visiškas teisingumas. Siekdamos stiprinti tiek veiksmingumą, tiek teisingumą, ES šalys turėtų sudaryti tinkamas sąlygas ir paskatas didesnėms investicijoms iš valstybės ir privačių šaltinių, įskaitant tam tikrais atvejais pasitelkti mokestį už mokslą ir kartu teikti paramą labiausiai socialiai nuskriaustiems asmenims.
Aukštojo mokslo įstaigos, siekdamos patenkinti skirtingus socialinius ir ekonominius poreikius, turėtų siūlyti įvairesnius kursus ir paskatas.
ES šalys turėtų profesinio švietimo ir rengimo sistemoje nustatyti lanksčius ir aiškius kelius toliau siekiant mokslo ar įsidarbinant. Jos taip pat turėtų tobulinti bedarbiams ir socialiai nuskriaustiems besimokantiesiems skirtas valstybines mokymo programas.

Sprendžiant šiuos uždavinius svarbiausią vaidmenį vaidina ES šalys, o ES užtikrina, kad švietimo ir mokymo sistemų įvairovei būtų naudinga keistis patirtimi, visų pirma ikimokyklinio švietimo srityje.
Mokymosi visą gyvenimą programoje remiamas milijonų asmenų judumas taip padedant jiems įgyti naujų įgūdžių ir prisitaikyti prie ES darbo rinkos. Tam pasitelkiami ES struktūriniai fondai, iš kurių remiamos sistemos reformos ir švietimą bei mokymą plėtojantys projektai.

SVARBIAUSIOS SĄVOKOS

Veiksmingumas: indėlio ir rezultatų santykis vykstant tam tikram procesui. Sistema laikoma veiksminga, jei indėlis užtikrina maksimalius rezultatus. Veiksmingumas švietimo sistemose paprastai vertinamas pagal testų ir egzaminų rezultatus, o plačiosios visuomenės ir visos ekonomikos atžvilgiu – pagal privačią ir socialinę grąžos normą.
Teisingumas: individų naudojimosi švietimo ir mokymo paslaugomis mastas, vertinant pagal galimybes, prieinamumą, sąlygas ir rezultatus. Teisingose švietimo sistemose užtikrinama, kad rezultatai būtų nepriklausomi nuo socialinių bei ekonominių aplinkybių ir kitų veiksnių, galinčių sudaryti nepalankias sąlygas švietimo atžvilgiu, pavyzdžiui, lyties, priklausymo etninei mažumai, negalios ar regionų skirtumų, taip pat kad būtų užtikrinamos konkrečius asmens mokymosi poreikius atspindinčios sąlygos.
Vaikų skirstymas: vaikų skirstymas į skirtingas mokyklas remiantis jų gebėjimais iki 13 m. amžiaus. Nors tai nebūtinai reiškia, kad vaikai skirstomi į sieksiančių aukštojo mokslo ir į profesinio lavinimo grupes, praktikoje dažnai nutinka kaip tik taip. Į šį apibrėžimą neįtraukiamas skirstymas į lygiagrečias klases, kai, atsižvelgiant į vaikų gabumus, sudaromos skirtingos mokymo programos toje pačioje mokykloje besimokantiems vaikams.