Europos Sąjungos sutartis

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

Pagrindiniai Mastrichto sutarties aspektai

• Europos Sąjungą sudaro trys „ramsčiai“:
  • esamos Europos bendrijos: Europos ekonominė bendrija (EEB), Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB) ir Europos atominės energijos bendrija (Euratomas);
  • dvi naujos bendradarbiavimo sritys, kuriose „bendrijos metodas“ pakeičiamas tarpvyriausybiniu sprendimų priėmimo metodu:
    • bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) ir
    • policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose (teisingumo ir vidaus reikalai).
• Demokratiniu požiūriu labiau teisėtos institucijos:
  • Europos Parlamentas turi daugiau įtakos sprendimų priėmimo procese:
  • išplėstas bendradarbiavimo ir pritarimo procedūrų taikymas;
  • bendro sprendimo procedūros (dabartinės įprastos teisėkūros procedūros) įvedimas;
  • Europos politinių partijų vaidmens pripažinimas;
  • Europos Komisijos kadencijos trukmės suderinimas su Parlamento (penkeri metai);
  • išplėstas sprendimų priėmimo Taryboje kvalifikuota balsų dauguma taikymas;
  • Regionų komiteto, kurį sudaro regioninių valdžios institucijų atstovai ir kuris atlieka patariamąjį vaidmenį, sukūrimas.
• Sukurta ekonominė ir pinigų sąjunga (EPS), siekiant užbaigti bendrosios rinkos kūrimą.
• Plėtojamas EB socialinis aspektas pasitelkiant prie sutarties pridedamą Socialinį protokolą, kuriuo išplečiama Bendrijos kompetencija socialinėje srityje.
• Bendrijos politikos nustatymas šešiose naujose srityse: transeuropinių tinklų (TEN), pramonės politikos, vartotojų apsaugos, švietimo ir profesinio mokymo, jaunimo ir kultūros.
• Sukurti subsidiarumo ir proporcingumo principai, kuriais siekiama užtikrinti, kad sprendimai būtų priimami kuo arčiau piliečio ir apsiribotų tik tuo, ko reikia tikslams pasiekti.
• Sukurtas ES pilietybės, kuri yra viršesnė už nacionalinę pilietybę, principas.

Sutarties pakeitimai

Vėliau Mastrichto sutartis buvo iš dalies pakeista šiomis sutartimis:

• Amsterdamo sutartimi (1997 m.), kuria padidinti ES įgaliojimai sukuriant Bendrijos užimtumo politiką, bendrijoms perduodant kai kurias sritis, kuriose anksčiau vyko tarpvyriausybinis bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse, nustatant priemones, kuriomis siekiama priartinti ES arčiau savo piliečių, ir sudarant sąlygas glaudesniam tam tikrų ES šalių bendradarbiavimui (tvirtesnis bendradarbiavimas). Ja taip pat nustatytas platesnis bendro sprendimo procedūros ir balsavimo kvalifikuota dauguma taikymas, supaprastinti ir pernumeruoti sutarčių straipsniai;
• Nicos sutartimi (2001 m.), iš esmės apimančia su plėtra susijusias institucines problemas, kurios nebuvo išspręstos 1997 m.: Komisijos sudėtis, balsų pasiskirstymas Taryboje ir sričių, dėl kurių balsuojama kvalifikuota balsų dauguma, išplėtimas. Ja supaprastintos tvirtesnio bendradarbiavimo procedūros naudojimo taisyklės ir užtikrintas efektyvesnis teismų sistemos darbas;
• Lisabonos sutartimi (2007 m.), kuria pradėta daug reformų. Ja panaikinta Europos bendrija, o Europos bendrijos steigimo sutartis pervadinta Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo. Panaikinta ankstesnė ES trijų ramsčių struktūra ir perskirstytos ES ir ES šalių kompetencijos. Taip pat buvo peržiūrėtas Europos institucijų veikimas ir sprendimų priėmimo procesas, siekiant prisitaikyti prie išsiplėtusios 28 ES šalių Europos Sąjungos. Be to, buvo reformuotos kelios ES vidaus ir išorės politikos sritys, o institucijoms sudaryta galimybė veikti naujosiose politikos srityse. Dar labiau sustiprintas ES demokratinis aspektas;
• po 1992 m. ES sutartis buvo keičiama įvairiomis stojimo sutartimis, pagal kurias ES šalių skaičius palaipsniui išaugo nuo 12 iki 28.