1)

1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (1) (toliau – Direktyva arba Direktyva 96/92/EB) buvo nustatyti Europos elektros energijos pramonės atvėrimo konkurencijai principai.

2)

Pirmiau minėta Direktyva buvo įtraukta į EEE susitarimą EEE jungtinio komiteto sprendimu Nr. 168/1999 (2).

3)

Palaipsnis perėjimas iš labai apribotos konkurencijos į tikrąją konkurenciją EEE lygmeniu turi vykti priimtinomis ekonominėmis sąlygomis atsižvelgiant į konkrečias elektros energetikos pramonės ypatybes. Šis klausimas didžiąja dalimi atspindėtas Direktyvos tekste.

4)

Kad galėtų išspręsti daugelį konkrečių problemų, vadovaudamosi Direktyvos 24 straipsniu ELPA valstybės gali atidėti kai kurių Direktyvos nuostatų taikymą pereinamuoju laikotarpiu. Valstybės pagalbos priemonėms, skirtoms elektros energijos įmonėms palankiomis sąlygomis prisitaikyti prie konkurencijos įvedimo, netaikomos 24 straipsnyje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos.

5)

Šių gairių tikslas – išaiškinti, kaip Institucija ketina šios rūšies valstybės pagalbai taikyti EEE susitarimo taisykles pagal Direktyvą 96/92/EB. Šios gairės nepažeidžia kitų taikytinose bendrosiose nuostatose, gairėse ir pranešimuose nustatytų valstybės pagalbos taisyklių. Institucija ir toliau leis suteikti regioninę pagalbą ir aplinkosaugos pagalbą pagal atitinkamas gaires. Pagalba, kurios neleidžiama suteikti pagal EEE susitarimo 61 straipsnį, prireikus bus nagrinėjama pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį.

1)

Direktyvos 96/92/EB 24 straipsnyje, pritaikytame 1999 m. lapkričio 26 d. EEE jungtinio komiteto sprendimo Nr. 168/1999 1 straipsnio i punktu, nustatyta, kad Institucija gali leisti taikyti laikinai nuo Direktyvos nukrypstančias pereinamojo laikotarpio priemones (3):

„ELPA valstybės, kuriose laikytis įsipareigojimų ar garantijų dėl sistemos darbo laikantis 1999 m. lapkričio 26 d. EEE jungtinio komiteto sprendimo Nr. 168/1999 nuostatų gali būti neįmanoma iki šio sprendimo priėmimo, gali prašyti Institucijos suteikti laikiną režimą pagal 24 straipsnio 1 ir 2 dalis. Informacija apie prašymus skirti laikiną režimą ELPA priežiūros institucijai pateikiama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo 1999 m. lapkričio 26 d. EEE jungtinio komiteto sprendimo Nr. 168/1999 įsigaliojimo“

2)

Atsižvelgdama į dabartinę padėtį, Institucija mano, kad pagal jos sprendimus, priimtus pagal 24 straipsnį, galima suteikti laikiną režimą tik tuo atveju, jeigu ji anksčiau nustatė, kad priemonės, apie kurias ELPA valstybė narė pranešė pagal tą straipsnį, yra nesuderinamos su Direktyvos IV, V, VI ir VII skyriuose išdėstytomis nuostatomis. Pagal Direktyvos 24 straipsnį tik Institucija gali leisti nesivadovauti tomis nuostatomis.

3)

Todėl įsteigiant fondą ELPA valstybės įvesta mokesčių sistema, kad būtų padengtos įsipareigojimų ar garantijų, kurių gali būti neįmanoma laikytis taikant Sprendimą Nr. 168/1999, sąnaudos nėra priemonė, kurios atžvilgiu Institucija suteiktų laikiną režimą pagal Direktyvos 96/92/EB 24 straipsnį. Tokiai priemonei nėra taikoma nuo atitinkamų Direktyvos skyrių leidžianti nukrypti nuostata. Tačiau ji gali būti valstybės pagalba, kuriai taikomas EEE susitarimo 61 straipsnis ir ELPA valstybių susitarimo dėl Priežiūros institucijos ir Teisingumo Teismo įsteigimo 3 Protokolas.

4)

Šių gairių tikslas – parodyti, kaip Institucija ketina taikyti EEE susitarime pateiktas valstybės pagalbos taisykles priemonių, skirtų kompensuoti įsipareigojimų ar garantijų, kurių gali būti neįmanoma toliau laikytis dėl Sprendimo Nr. 168/1999 taikymo, sąnaudas, atveju. Visų pirma gairės netaikomos priemonėms, kurios negali būti laikomos valstybės pagalba, kaip apibrėžta EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje.

1)

Tokie veiklos įsipareigojimai ar garantijos paprastai vadinamos „per didelėmis sąnaudomis“. Jų gali būti įvairių rūšių: ilgalaikės pirkimo sutartys; investicijos, vykdomos turint numanomą arba realią pardavimo garantiją; investicijos, vykdomos atskirai nuo įprastos veiklos ir t. t. Kad būtų laikomi reikalavimus atitinkančiomis per didelėmis sąnaudomis, kurias patvirtintų Institucija, tokie įsipareigojimai ar garantijos turi atitikti šiuos kriterijus:

1)

EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje pateikiamas bendras principas nustato, kad valstybės pagalba yra draudžiama. Tačiau šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos nuo šios bendros taisyklės nukrypti leidžiančio nuostatos. Be to, pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį „įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms“ EEE susitarime nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių. Bet kuriuo atveju prekybai neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Susitariančiųjų Šalių interesams.

2)

Valstybės pagalba, atitinkanti šiose gairėse apibrėžtas reikalavimus atitinkančias per dideles sąnaudas, yra skirta elektros energijos įmonių perėjimui į konkurencingą elektros energijos rinką palengvinti. Institucija gali palankiai vertinti tokią pagalbą, jeigu konkurencijos iškraipymą atsveria pagalbos indėlis siekiant bendro tikslo, kurio rinkos jėgos negalėtų pasiekti. Iš tikrųjų konkurencijos iškraipymas, atsirandantis dėl pagalbos, skiriamos elektros energijos įmonių perėjimui iš labai uždaros rinkos į iš dalies liberalizuotą rinką palengvinti, negali prieštarauti bendram interesui, kai jis yra ribotos trukmės ir poveikio, nes elektros energijos rinkos liberalizavimas yra svarbus EEE rinkai ir prisideda prie vidaus rinkos kūrimo. Institucija taip pat mano, kad per didelėms sąnaudoms suteikta pagalba gali padėti elektros energijos įmonėms mažinti jų su pradiniais įsipareigojimais ar investicijomis susijusią riziką ir ilgainiui jas paskatinti tęsti investicijas. Galiausiai, nekompensavus per didelių sąnaudų, padidėtų pavojus, kad tokios įmonės galėtų užkrauti visas neekonomiškų įsipareigojimų ar garantijų išlaidas nuo jų priklausomiems vartotojams.

3)

Pagalbą, skiriamą elektros energijos pramonės įmonių per didelėms sąnaudoms kompensuoti, palyginus su kitų liberalizuotų sektorių įmonėms skiriama pagalba, galima pateisinti tuo, kad liberalizuojant elektros energijos rinką technologijų pažanga nespartėjo, o paklausa nedidėjo, taip pat tuo, kad mažai tikėtina, jog siekdamos užtikrinti aplinkos apsaugą, tiekimo patikimumą ir sklandų EEE šalių ekonomikos veikimą, jos lauktų, kol elektros energijos įmonės susidurs su sunkumais, ir tik tada svarstytų, ar reikia joms suteikti valstybės pagalbą.

4)

Atsižvelgdama į tai, Institucija mano, kad per didelėms sąnaudoms padengti skiriamai pagalbai paprastai taikoma nukrypti leidžianti nuostata pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punktą, jeigu pagalba palengvina tam tikrų ekonominės veiklos rūšių plėtrą, nedarydama neigiamo bendram interesui prieštaraujančio poveikio prekybos sąlygoms.

5)

Nepažeisdama specialių Institucijos gairių dėl EEE valstybės pagalbos nuostatų taikymo, įskaitant Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos aplinkos apsaugai (6) nuostatų, Institucija iš esmės gali patvirtinti pagalbą, skirtą reikalavimus atitinkančioms per didelėms sąnaudoms padengti, kaip suderinamą su EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punktu, jeigu ji atitinka šiuos kriterijus:

6)

Tačiau Institucija labai rimtai abejoja dėl tokios pagalbos, skiriamos per didelėms sąnaudoms, kurios neatitinka pirmiau minėtų kriterijų arba kurios galėtų sukelti bendram interesui prieštaraujančius konkurencijos iškraipymus padengti, dėl šių priežasčių:

1)

ELPA valstybės gali laisvai pasirinkti jų nuomone tinkamiausius pagalbos, skirtos per didelėms sąnaudoms padengti, finansavimo būdus. Tačiau, prieš patvirtindama tokią pagalbą, Institucija įsitikina, ar finansavimo tvarka nekelia poveikio, kuris prieštarautų Direktyvos 96/92/EB tikslams ar Susitariančiųjų Šalių interesams. Susitariančiųjų Šalių interesai, be kita ko, yra vartotojų apsauga, laisvas prekių ir paslaugų judėjimas bei konkurencija.

2)

Finansavimo metodas neturi apsunkinti išorės įmonių ar naujų dalyvių patekimo į tam tikras nacionalines ar regionines rinkas. Konkrečiai pagalba, skiriama per didelėms sąnaudoms padengti, negali būti finansuojama iš mokesčių, susijusių su elektros energijos perdavimu tarp EEE valstybių ar iš mokesčių dėl tarp gamintojo ir vartotojo esančio atstumo.

3)

Institucija taip pat užtikrina, kad pagalbos, skirtos padengti per dideles sąnaudas, finansavimo tvarka sudarytų sąlygas taikyti vienodas sąlygas reikalavimus atitinkančių ir reikalavimų neatitinkančių vartotojų atžvilgiu. Šiuo tikslu 21.4 skirsnio c punkte nurodytoje ataskaitoje bus pateikiamas finansinių šaltinių, skirtų padengti per dideles sąnaudas, suskirstymas pagal reikalavimus atitinkančius ir reikalavimus neatitinkančius vartotojus. Jei reikalavimų neatitinkantys vartotojai, taikydami elektros energijos pirkimo tarifą, tiesiogiai dalyvauja finansuojant per dideles sąnaudas, tai turi būti aiškiai nurodyta. Bet kuriai iš šių vartotojų grupių (reikalavimus atitinkančių arba reikalavimus neatitinkančių) taikoma įmoka neturi viršyti per didelių sąnaudų, kurios turi būti padengtos, dalies, atitinkančios vartotojams tenkančią rinkos dalį.

4)

Jeigu privačios įmonės surenka lėšas, kad finansuotų pagalbos priemones, skirtas per didelėms sąnaudoms padengti, šių lėšų valdymas turi būti aiškiai atskirtas nuo įprastų šių įmonių išteklių. Šios investicijos neturi teikti naudos jas valdančioms įmonėms.

1)

Nagrinėdama valstybės pagalbą, skirtą per didelėms sąnaudoms kompensuoti, Institucija ypač atsižvelgia į atitinkamo tinklo dydį, sujungimo lygį ir elektros pramonės struktūrą. Pagalba mažam, menkai su likusia EEE dalimi sujungtam, tinklui greičiausiai rečiau sąlygotų didelius konkurencijos iškraipymus.

2)

Ši per didelėms sąnaudoms skirta metodologija nepažeidžia nacionalinės regioninės pagalbos gairių (7) taikymo regionuose, kuriems taikomas EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies a punktas. Pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį, jei valstybės pagalbos per didelėms sąnaudoms taisyklės trukdo įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms, teisiškai ir faktiškai atlikti joms patikėtus specialius uždavinius, nuo šių taisyklių galima nukrypti su sąlyga, kad prekybai nedaromas toks poveikis, kuris prieštarautų Susitariančiųjų Šalių interesams.

3)

Šioje valstybės pagalbos, skirtos per didelėms sąnaudoms padengti, metodikoje nustatytos taisyklės, atsirandančios dėl Sprendimo Nr. 168/1999, taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkamos įmonės yra privačios, ar valstybinės.“