16.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 310/1


SUTARTIS DĖL KONSTITUCIJOS EUROPAI

PREAMBULĖ

JO DIDENYBĖ BELGŲ KARALIUS, ČEKIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS, JOS DIDENYBĖ DANIJOS KARALIENĖ, VOKIETIJOS FEDERACINĖS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS, ESTIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS, GRAIKIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS, JO DIDENYBĖ ISPANIJOS KARALIUS, PRANCŪZIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS, AIRIJOS PREZIDENTĖ, ITALIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS, KIPRO RESPUBLIKOS PREZIDENTAS, LATVIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTĖ, LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS, JO PRAKILNYBĖ LIUKSEMBURGO DIDYSIS HERCOGAS, VENGRIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS, MALTOS PREZIDENTAS, JOS DIDENYBĖ NYDERLANDŲ KARALIENĖ, AUSTRIJOS RESPUBLIKOS FEDERALINIS PREZIDENTAS, LENKIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS, PORTUGALIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS, SLOVĖNIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS, SLOVAKIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS, SUOMIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTĖ, ŠVEDIJOS KARALYSTĖS VYRIAUSYBĖ, JOS DIDENYBĖ JUNGTINĖS DIDŽIOSIOS BRITANIJOS IR ŠIAURĖS AIRIJOS KARALYSTĖS KARALIENĖ,

SEMDAMIESI įkvėpimo iš Europos kultūrinio, religinio ir humanistinio paveldo, iš kurio susiformavo visuotinės vertybės: neliečiamos ir prigimtinės žmogaus teisės, laisvė, demokratija, lygybė ir teisinė valstybė;

TIKĖDAMI, kad po skaudžios patirties vėl susivienijusi Europa siekia toliau eiti šiuo civilizacijos, pažangos ir klestėjimo keliu visų savo gyventojų, įskaitant silpniausius ir vargingiausius, labui; kad ji nori likti kultūrai, mokslui ir socialinei pažangai atviru žemynu; kad ji nori gilinti savo viešojo gyvenimo demokratiškumą ir skaidrumą bei siekti taikos, teisingumo ir solidarumo visame pasaulyje;

BŪDAMI ĮSITIKINĘ, kad savo nacionaliniu savitumu ir istorija besididžiuojančios Europos tautos yra pasiryžusios peržengti ilgai trukusį susiskaldymą ir kaip niekad glaudžiai susivienijusios kurti bendrą likimą;

BŪDAMI ĮSITIKINĘ, kad taip „suvienijusi įvairovę“ Europa siūlo joms geriausią galimybę, deramai atsižvelgiant į kiekvieno individo teises ir suvokiant savo atsakomybę ateities kartoms ir pasauliui, vykdyti didįjį projektą, kuris pavers ją ypatinga žmogiškųjų vilčių erdve;

PASIRYŽĘ tęsti darbą, atliktą remiantis Europos Bendrijų steigimo sutartimis ir Europos Sąjungos sutartimi, užtikrindami Bendrijos acquis tęstinumą;

DĖKODAMI Europos konvento nariams, Europos piliečių ir valstybių vardu parengusiems šios Konstitucijos projektą,

JO DIDENYBĖ BELGŲ KARALIUS,

Ministrą Pirmininką

Guy VERHOFSTADT

užsienio reikalų ministrą

Karel DE GUCHT

ČEKIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,

Ministrą Pirmininką

Stanislav GROSS

užsienio reikalų ministrą

Cyril SVOBODA

JOS DIDENYBĖ DANIJOS KARALIENĖ,

Ministrą Pirmininką

Anders Fogh RASMUSSEN

užsienio reikalų ministrą

Per Stig MØLLER

VOKIETIJOS FEDERACINĖS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,

federalinį kanclerį

Gerhard SCHRÖDER

federalinį užsienio reikalų ministrą ir federalinio kanclerio pavaduotoją

Joseph FISCHER

ESTIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,

Ministrą Pirmininką

Juhan PARTS

užsienio reikalų ministrę

Kristiina OJULAND

GRAIKIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,

Ministrą Pirmininką

Kostas KARAMANLIS

užsienio reikalų ministrą

Petros G. MOLYVIATIS

JO DIDENYBĖ ISPANIJOS KARALIUS,

vyriausybės pirmininką

José Luis RODRÍGUEZ ZAPATERO

užsienio reikalų ir bendradarbiavimo ministrą

Miguel Angel MORATINOS CUYAUBÉ

PRANCŪZIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,

Prezidentą

Jacques CHIRAC

Ministrą Pirmininką

Jean-Pierre RAFFARIN

užsienio reikalų ministrą

Michael BARNIER

AIRIJOS PREZIDENTĖ,

Ministrą Pirmininką (Taoiseach)

Bertie AHERN

užsienio reikalų ministrą

Dermot AHERN

ITALIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,

Ministrą Pirmininką

Silvio BERLUSCONI

užsienio reikalų ministrą

Franco FRATTINI

KIPRO RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,

Prezidentą

Tassos PAPADOPOULOS

užsienio reikalų ministrą

George IACOVOU

LATVIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTĖ,

Prezidentę

Vaira VĪĶE –FREIBERGA

Ministrą Pirmininką

Indulis EMSIS

užsienio reikalų ministrą

Artis PABRIKS

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,

Prezidentą

Valdą ADAMKŲ

Ministrą Pirmininką

Algirdą Mykolą BRAZAUSKĄ

užsienio reikalų ministrą

Antaną VALIONĮ

JO PRAKILNYBĖ LIUKSEMBURGO DIDYSIS HERCOGAS,

Ministrą Pirmininką, Ministre d'Etat

Jean-Claude JUNCKER

Ministro Pirmininko pavaduotoją, užsienio reikalų ir imigracijos ministrą

Jean ASSELBORN

VENGRIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,

Ministrą Pirmininką

Ferenc GYURCSÁNY

užsienio reikalų ministrą

László KOVÁCS

MALTOS PREZIDENTAS,

Ministrą Pirmininką

Hon Lawrence GONZI

užsienio reikalų ministrą

Hon Michael FRENDO

JOS DIDENYBĖ NYDERLANDŲ KARALIENĖ,

Ministrą Pirmininką

dr. J. P. BALKENENDE

užsienio reikalų ministrą

dr. B. R. BOT

AUSTRIJOS RESPUBLIKOS FEDERALINIS PREZIDENTAS,

federalinį kanclerį

dr. Wolfgang SCHÜSSEL

federalinę užsienio reikalų ministrę

dr. Ursula PLASSNIK

LENKIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,

Ministrą Pirmininką

Marek BELKA

užsienio reikalų ministrą

Włodzimierz CIMOSZEWICZ

PORTUGALIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,

Ministrą Pirmininką

Pedro Miguel DE SANTANA LOPES

užsienio reikalų ir portugalų bendruomenių užsienyje ministrą

António Victor MARTINS MONTEIRO

SLOVĖNIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,

Vyriausybės Pirmininką

Anton ROP

užsienio reikalų ministrą

Ivo VAJGL

SLOVAKIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,

Ministrą Pirmininką

Mikuláš DZURINDA

užsienio reikalų ministrą

Eduard KUKAN

SUOMIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTĖ,

Ministrą Pirmininką

Matti VANHANEN

užsienio reikalų ministrą

Erkki TUOMIOJA

ŠVEDIJOS KARALYSTĖS VYRIAUSYBĖ,

Ministrą Pirmininką

Göran PERSSON

užsienio reikalų ministrę

Laila FREIVALDS

JOS DIDENYBĖ JUNGTINĖS DIDŽIOSIOS BRITANIJOS IR ŠIAURĖS AIRIJOS KARALYSTĖS KARALIENĖ,

Ministrą Pirmininką

Rt. Hon Tony BLAIR

užsienio ir sandraugos reikalų valstybės sekretorių

Rt. Hon Jack STRAW

I DALIS

I ANTRAŠTINĖ DALIS

SĄJUNGOS SĄVOKA IR TIKSLAI

I–1 straipsnis

Sąjungos įsteigimas

1.   Atspindėdama Europos piliečių ir Valstybių valią kurti bendrą ateitį, ši Konstitucija įsteigia Europos Sąjungą, kuriai valstybės narės suteikia kompetenciją siekti jų bendrų tikslų. Sąjunga koordinuoja politiką, kuria valstybės narės siekia įgyvendinti šiuos tikslus, ir naudojasi valstybių narių jai suteiktais įgaliojimais kaip priimta Bendrijoje.

2.   Sąjunga yra atvira visoms Europos valstybėms, kurios gerbia jos vertybes ir yra pasiryžusios jas puoselėti kartu.

I–2 straipsnis

Sąjungos vertybės

Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė.

I–3 straipsnis

Sąjungos tikslai

1.   Sąjungos tikslas – skatinti taiką, savo vertybes ir savo tautų gerovę.

2.   Sąjunga savo piliečiams siūlo vidaus sienų neturinčią laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę ir vidaus rinką, kurioje konkurencija yra laisva ir neiškraipyta.

3.   Sąjunga siekia Europos, kurioje vystymasis būtų tvarus, pagrįstas subalansuotu ekonomikos augimu ir stabiliomis kainomis, didelio konkurencingumo socialinės rinkos ekonomikos, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, bei aukšto lygio aplinkos apsaugos ir aplinkos kokybės gerinimo. Ji skatina mokslo ir technikos pažangą.

Ji kovoja su socialine atskirtimi ir diskriminacija bei skatina socialinį teisingumą ir apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, kartų solidarumą ir vaiko teisių apsaugą.

Ji skatina ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą bei valstybių narių solidarumą.

Ji gerbia turtingą savo kultūros ir kalbų įvairovę bei užtikrina, kad Europos kultūros paveldas būtų saugomas ir turtinamas.

4.   Palaikydama santykius su platesniu pasauliu, Sąjunga išsaugo savo vertybes ir gina savo interesus. Ji padeda išsaugoti taiką, užtikrinti saugumą, tvarų planetos vystymąsi, tautų tarpusavio solidarumą ir pagarbą, laisvą ir sąžiningą prekybą, padeda kovoti su skurdu ir apsaugoti žmogaus, ypač vaiko, teises, taip pat griežtai laikosi tarptautinės teisės, įskaitant Jungtinių Tautų Chartijos principus, ir ją plėtoja.

5.   Savo tikslų Sąjunga siekia deramomis priemonėmis pagal Konstitucijoje jai suteiktos atitinkamos kompetencijos mastą.

I–4 straipsnis

Pagrindinės laisvės ir nediskriminavimas

1.   Laisvas asmenų, paslaugų, prekių ir kapitalo judėjimas bei įsisteigimo laisvė Sąjungoje yra Sąjungos garantuojama pagal Konstituciją.

2.   Konstitucijos taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.

I-5 straipsnis

Sąjungos ir valstybių narių santykiai

1.   Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Konstituciją bei nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą. Ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, teisėtvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą.

2.   Vadovaudamosi lojalaus bendradarbiavimo principu, Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda vykdydamos iš Konstitucijos kylančias užduotis.

Kad užtikrintų pagal Konstituciją ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, valstybės narės imasi bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių.

Valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti jos uždavinius ir nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų.

I-6 straipsnis

Sąjungos teisė

Konstitucija ir teisės aktai, kuriuos priima Sąjungos institucijos naudodamosi joms suteiktais įgaliojimais, turi viršenybę prieš valstybių narių teisę.

I-7 straipsnis

Teisinis subjektiškumas

Sąjunga yra juridinis asmuo.

I-8 straipsnis

Sąjungos simboliai

Sąjungos vėliava – dvylika apskritimu išdėstytų aukso spalvos žvaigždžių mėlyname fone.

Sąjungos himnas yra Liudviko van Bethoveno Devintosios simfonijos „Odė džiaugsmui“ ištrauka.

Sąjungos šūkis –„Suvienijusi įvairovę“.

Sąjungos valiuta – euro.

Europos diena visoje sąjungoje švenčiama gegužės 9 dieną.

II ANTRAŠTINĖ DALIS

PAGRINDINĖS TEISĖS IR SĄJUNGOS PILIETYBĖ

I-9 straipsnis

Pagrindinės teisės

1.   Sąjunga pripažįsta II dalį sudarančioje Pagrindinių teisių chartijoje išdėstytas teises, laisves ir principus.

2.   Sąjunga prisijungia prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Šis prisijungimas neturi įtakos šioje Konstitucijoje apibrėžtai Sąjungos kompetencijai.

3.   Pagrindinės teisės, kurias garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus.

I-10 straipsnis

Sąjungos pilietybė

1.   Kiekvienas valstybės narės pilietis yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė papildo nacionalinę pilietybę, bet jos nepakeičia.

2.   Sąjungos piliečiai turi šioje Konstitucijoje numatytas teises ir pareigas. Jie turi:

a)

teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje;

b)

teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai;

c)

būdami trečiosios šalies, kurioje valstybė narė, kurios piliečiai jie yra, neturi atstovybės, teritorijoje, teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių ir konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai;

d)

teisę pateikti peticijas Europos Parlamentui, kreiptis į Europos ombudsmeną, taip pat raštu kreiptis į Sąjungos institucijas ir patariamuosius organus bet kuria Konstitucijos kalba bei ta pačia kalba gauti atsakymą.

Naudojimosi šiomis teisėmis sąlygas ir ribas nustato ši Konstitucija ir jai įgyvendinti skirtos priemonės.

III ANTRAŠTINĖ DALIS

SĄJUNGOS KOMPETENCIJOS SRITYS

I-11 straipsnis

Pagrindiniai principai

1.   Sąjungos kompetencijos ribų nustatymas grindžiamas suteikimo principu. Sąjungos kompetencijos įgyvendinimas grindžiamas subsidiarumo ir proporcingumo principais.

2.   Pagal suteikimo principą Sąjunga veikia neperžengdama ribų kompetencijos, kurią, siekiant šios Konstitucijos nustatytų tikslų, jai šioje Konstitucijoje suteikė valstybės narės. Sritys, kurių ši Konstitucija nepriskiria Sąjungos kompetencijai, priklauso valstybių narių kompetencijai.

3.   Pagal subsidiarumo principą tose srityse, kurios nepriklauso Sąjungos išimtinei kompetencijai, ji ima veikti tik tada ir tik tokiu mastu, kai valstybės narės numatomo veiksmo tikslų negali deramai pasiekti centriniu, regioniniu ir vietiniu lygiu, o Sąjungos lygiu dėl numatomo veiksmo masto arba poveikio juos pasiekti būtų lengviau.

Sąjungos institucijos subsidiarumo principą taiko pagal Protokolą dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo. Nacionaliniai parlamentai protokole nustatyta tvarka užtikrina, kad būtų laikomasi šio principo.

4.   Pagal proporcingumo principą Sąjungos veiksmų turinys ir forma neviršija to, kas būtina siekiant Konstitucijos tikslų.

Sąjungos institucijos proporcingumo principą taiko pagal Protokolą dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo.

I-12 straipsnis

Kompetencijos kategorijos

1.   Kai Konstitucija konkrečioje srityje suteikia Sąjungai išimtinę kompetenciją, tik Sąjunga gali priimti teisiškai privalomus aktus, o valstybės narės pačios tai daryti gali tik Sąjungai įgaliojus arba jei to reikia Sąjungos aktams įgyvendinti.

2.   Kai Konstitucija konkrečioje srityje suteikia Sąjungai kompetenciją, kurią ji dalijasi su valstybėmis narėmis, Sąjunga ir valstybės narės gali toje srityje priimti teisiškai privalomus aktus. Valstybės narės naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Sąjunga nepasinaudojo arba nusprendė nesinaudoti savo kompetencija.

3.   Valstybės narės koordinuoja savo ekonominę ir užimtumo politiką pagal III dalyje numatytas sąlygas, kurių apibrėžimas priklauso Sąjungos kompetencijai.

4.   Sąjungos kompetencijai priklauso apibrėžti ir įgyvendinti bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant laipsnišką bendros gynybos politikos formavimą.

5.   Konstitucijoje nustatytose tam tikrose srityse ir joje nustatytomis sąlygomis, Sąjungos kompetencijai priklauso atlikti veiksmus siekiant paremti, koordinuoti ar papildyti valstybių narių veiksmus nepanaikinant jų kompetencijos tose srityse.

Sąjungos teisiškai privalomi aktai, priimami remiantis su šiomis sritimis susijusiomis III dalies nuostatomis, negali apimti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų derinimo.

6.   Naudojimosi Sąjungos kompetencija apimtį ir būdus nustato III dalies nuostatos, skirtos kiekvienai konkrečiai sričiai.

I-13 straipsnis

Išimtinės kompetencijos sritys

1.   Sąjunga turi išimtinę kompetenciją šiose srityse:

a)

muitų sąjungos;

b)

vidaus rinkos veikimui būtinų konkurencijos taisyklių nustatymo;

c)

pinigų politikos valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro;

d)

biologinių jūrų išteklių apsaugos pagal bendrą žuvininkystės politiką;

e)

bendros prekybos politikos.

2.   Sąjunga taip pat naudojasi išimtine kompetencija tarptautiniams susitarimams sudaryti, kai jų sudarymas yra numatytas Sąjungos įstatymo galią turinčiame akte arba yra būtinas, kad Sąjunga galėtų naudotis savo vidaus kompetencija Sąjungos, arba jei jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį.

I-14 straipsnis

Pasidalijamosios kompetencijos sritys

1.   Sąjunga dalijasi kompetencija su valstybėmis narėmis, kai Konstitucija jai suteikia įgaliojimus, nesusijusius su I-13 ir I-17 straipsniuose nurodytomis sritimis.

2.   Pasidalijamajai Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai priskiriamos šios pagrindinės sritys:

a)

vidaus rinka,

b)

III dalyje apibrėžti socialinės politikos aspektai,

c)

ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda,

d)

žemės ūkis ir žuvininkystė, išskyrus biologinių jūrų išteklių apsaugą,

e)

aplinka,

f)

vartotojų apsauga,

g)

transportas,

h)

transeuropiniai tinklai,

i)

energetika,

j)

laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė,

k)

III dalyje apibrėžti bendrų visuomenės sveikatos saugumo problemų aspektai.

3.   Mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir kosmoso srityse Sąjungos kompetencijai priklauso imtis veiksmų, ypač programoms apibrėžti ir įgyvendinti, tačiau naudojimasis šia kompetencija negali trukdyti valstybėms narėms naudotis savo kompetencija.

4.   Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos srityse Sąjungos kompetencijai priklauso imtis veiksmų ir vykdyti bendrą politiką, tačiau naudojimasis šia kompetencija negali trukdyti valstybėms narėms naudotis savo kompetencija.

I-15 straipsnis

Ekonominės politikos ir užimtumo politikos koordinavimas

1.   Valstybės narės koordinuoja savo ekonominę politiką Sąjungos viduje. Šiuo tikslu Ministrų Taryba patvirtina priemones, visų pirma šios politikos bendrąsias gaires.

Specialiosios nuostatos taikomos valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro.

2.   Sąjunga imasi priemonių, garantuojančių valstybių narių užimtumo politikos koordinavimą, pirmiausia nubrėždama šios politikos gaires.

3.   Sąjunga gali imtis iniciatyvos siekdama užtikrinti valstybių narių socialinės politikos koordinavimą.

I-16 straipsnis

Bendra užsienio ir saugumo politika

1.   Sąjungos kompetencija bendros užsienio politikos ir saugumo srityje apima visas užsienio politikos sritis ir visus su Sąjungos saugumu susijusius klausimus, įskaitant bendros gynybos politikos laipsnišką formavimą, kuris sudarytų sąlygas pereiti prie bendros gynybos.

2.   Valstybės narės lojalumo ir savitarpio solidarumo dvasia aktyviai ir besąlygiškai remia Sąjungos bendrą užsienio ir saugumo politiką ir įgyvendina Sąjungos veiksmus šioje srityje. Jos nesiima jokių veiksmų, prieštaraujančių Sąjungos interesams arba galinčių sumažinti jos veiksmingumą.

I-17 straipsnis

Rėmimo, koordinavimo ar papildomųjų veiksmų sritys

Sąjungos kompetencijai priklauso imtis rėmimo, koordinavimo ar papildomųjų veiksmų. Europos lygiu tokių veiksmų sritys apima:

a)

žmogaus sveikatos apsaugą ir gerinimą,

b)

pramonę,

c)

kultūrą,

d)

turizmą,

e)

švietimą, jaunimą, sportą ir profesinį mokymą,

f)

civilinę saugą,

g)

administracinį bendradarbiavimą.

I-18 straipsnis

Lankstumo sąlyga

1.   Jei paaiškėtų, kad Sąjungai reikia imtis veiksmų vienam iš Konstitucijoje nurodytų tikslų pasiekti III dalyje apibrėžtose srityse, o Konstitucija nesuteikia tam būtinų įgaliojimų, Ministrų Taryba, remdamasi Europos Komisijos pasiūlymu ir gavusi Europos Parlamento pritarimą, vieningai tvirtina reikiamas priemones.

2.   Naudodamasi I-11 straipsnio 3 dalyje nurodyto subsidiarumo principo stebėsenos procedūra, Europos Komisija atkreipia nacionalinių parlamentų dėmesį į pasiūlymus, grindžiamus šiuo straipsniu.

3.   Šiuo straipsniu grindžiamos priemonės negali apimti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų derinimo tais atvejais, kai tokio suderinimo nenumato Konstitucija.

IV ANTRAŠTINĖ DALIS

SĄJUNGOS INSTITUCIJOS IR ORGANAI

I SKYRIUS

INSTITUCINĖ STRUKTŪRA

I-19 straipsnis

Sąjungos institucijos

1.   Sąjunga naudojasi institucine struktūra, kurios tikslas:

skatinti jos vertybes,

siekti jos tikslų,

tarnauti jos, jos piliečių ir valstybių narių interesams,

užtikrinti jos politikos ir veiksmų nuoseklumą, veiksmingumą ir tęstinumą.

Šią institucinę struktūrą sudaro:

Europos Parlamentas,

Europos Vadovų Taryba,

Ministrų Taryba (toliau – Taryba),

Europos Komisija (toliau – Komisija),

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

2.   Kiekviena institucija veikia neperžengdama šioje Konstitucijoje jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi joje numatytų procedūrų ir sąlygų. Institucijos visapusiškai tarpusavyje bendradarbiauja.

I-20 straipsnis

Europos Parlamentas

1.   Europos Parlamentas bendrai su Taryba vykdo teisėkūros ir biudžetines funkcijas. Jis vykdo politinės kontrolės ir konsultavimo funkcijas, laikydamasis Konstitucijoje numatytų sąlygų. Parlamentas renka Komisijos pirmininką.

2.   Europos Parlamentą sudaro Sąjungos piliečių atstovai. Jų skaičius neviršija septynių šimtų penkiasdešimties. Piliečiams mažėjančia tvarka atstovaujama proporcingai mažinant narių skaičių iki minimalios šešių narių iš kiekvienos valstybės ribos. Nė vienai valstybei narei neskiriama daugiau kaip devyniasdešimt šešios vietos.

Europos Vadovų Taryba Europos Parlamento iniciatyva ir gavusi jo pritarimą vieningai priima europinį sprendimą, nustatantį Europos Parlamento sudėtį pagal pirmoje pastraipoje nurodytus principus.

3.   Europos Parlamento nariai renkami remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise laisvu ir slaptu balsavimu penkerių metų kadencijai.

4.   Europos Parlamentas iš savo narių išsirenka pirmininką ir biurą.

I-21 straipsnis

Europos Vadovų Taryba

1.   Europos Vadovų Taryba deramai skatina Sąjungos vystymąsi ir nustato bendrąsias politikos gaires ir prioritetus. Ji nevykdo teisėkūros funkcijų.

2.   Europos Vadovų Tarybą sudaro valstybių narių arba jų vyriausybių vadovai ir jos pirmininkas bei Komisijos pirmininkas. Jos darbe dalyvauja Sąjungos užsienio reikalų ministras.

3.   Europos Vadovų Taryba susitinka kartą per tris mėnesius, susitikimus sušaukia jos pirmininkas. Kai reikia pagal darbotvarkę, Europos Vadovų Tarybos nariai gali nuspręsti, kad kiekvienam jų padėtų ministras, o Komisijos pirmininkui – Komisijos narys. Prireikus pirmininkas sušaukia neeilinį Europos Vadovų Tarybos susitikimą.

4.   Jei Konstitucijoje nenumatyta kitaip, Europos Vadovų Taryba sprendimus priima bendru sutarimu.

I-22 straipsnis

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas

1.   Europos Vadovų Taryba savo pirmininką išsirenka kvalifikuota balsų dauguma dvejų su puse metų kadencijai; pirmininkas gali būti perrenkamas dar vienai kadencijai. Nenumatytų kliūčių arba sunkaus nusižengimo atvejais Europos Vadovų Taryba ta pačia tvarka gali panaikinti pirmininko mandatą.

2.   Europos Vadovų Tarybos pirmininkas:

a)

pirmininkauja Europos Vadovų Tarybai ir vadovauja jos darbui,

b)

užtikrina pasirengimą Europos Vadovų Tarybos darbui ir jo tęstinumą veikdamas kartu su Komisijos pirmininku ir remdamasis Bendrųjų reikalų tarybos darbu,

c)

siekia palengvinti sanglaudą ir bendrą sutarimą Europos Vadovų Taryboje,

d)

po kiekvieno Europos Vadovų Tarybos susitikimo pateikia pranešimą Europos Parlamentui.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas savo lygiu ir pagal savo pareigas garantuoja atstovavimą Sąjungai užsienyje bendros užsienio ir saugumo politikos klausimais nepažeisdamas Sąjungos užsienio reikalų ministro įgaliojimų.

3.   Europos Vadovų Tarybos pirmininkas negali eiti pareigų atskiroje valstybėje.

I-23 straipsnis

Ministrų Taryba

1.   Taryba bendrai su Europos Parlamentu vykdo teisėkūros ir biudžetines funkcijas. Ji vykdo politikos formavimo ir koordinavimo funkcijas laikydamasi Konstitucijoje numatytų sąlygų.

2.   Tarybą sudaro po vieną kiekvienos valstybės narės ministro lygio atstovą, kuris gali prisiimti įsipareigojimus savo valstybės narės vyriausybės vardu ir balsuoti jos vardu.

3.   Išskyrus atvejus, kai Konstitucijoje numatyta kitaip, Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma.

I-24 straipsnis

Ministrų Tarybos sudėtis

1.   Taryba susirenka įvairios sudėties.

2.   Bendrųjų reikalų taryba užtikrina įvairios sudėties Tarybos darbo nuoseklumą.

Ji, bendradarbiaudama su Europos Vadovų Tarybos pirmininku ir Komisija, rengia tolesnį su Europos Vadovų Tarybos susitikimais susijusį darbą.

3.   Užsienio reikalų taryba, vadovaudamasi Europos Vadovų Tarybos nubrėžtomis strateginėmis gairėmis, parengia išorinius Sąjungos veiksmus ir užtikrina, kad Sąjungos veiksmai būtų nuoseklūs.

4.   Europos Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma priima europinį sprendimą, nustatantį kitos sudėties Tarybos sąrašą.

5.   Valstybių narių vyriausybių nuolatinių atstovų komitetas yra atsakingas už Tarybos darbo parengimą.

6.   Taryba posėdžiauja viešai, kai sprendžia ir balsuoja dėl įstatymo galią turinčių aktų projektų. Todėl kiekvienas Tarybos susitikimas yra padalinamas į dvi dalis, kuriose atitinkamai svarstomi Sąjungos įstatymo galią turintys aktai ir klausimai, nesusiję su teisės aktų priėmimu.

7.   Įvairios sudėties Tarybai, išskyrus Užsienio reikalų tarybą, pirmininkauja valstybių narių atstovai Taryboje lygios rotacijos tvarka pagal Europos Vadovų Tarybos europiniame sprendime numatytas sąlygas. Europos Vadovų Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma.

I-25 straipsnis

Kvalifikuotos daugumos Europos Vadovų Taryboje ir Taryboje apibrėžimas

1.   Kvalifikuotą balsų daugumą sudaro ne mažiau kaip 55 % Tarybos narių, jų turi būti ne mažiau kaip penkiolika, atstovaujančių valstybėms narėms, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 % Sąjungos gyventojų.

Sprendimą blokuojančią mažumą turi sudaryti ne mažiau kaip keturi Tarybos nariai, jei ji nesudaroma, laikoma, kad yra kvalifikuota balsų dauguma.

2.   Nukrypstant nuo 1 dalies, kai Taryba sprendžia nesiremdama Komisijos arba užsienio reikalų ministro pasiūlymu, kvalifikuotą balsų daugumą sudaro ne mažiau kaip 72 % Tarybos narių, atstovaujančių valstybėms narėms, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 % Sąjungos gyventojų.

3.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalys taikomos Europos Vadovų Tarybai, kai ji sprendžia kvalifikuota balsų dauguma.

4.   Europos Vadovų Taryboje jos pirmininkas ir Komisijos pirmininkas nebalsuoja.

I-26 straipsnis

Europos Komisija

1.   Komisija remia bendruosius Sąjungos interesus ir imasi atitinkamos iniciatyvos šiuo tikslu. Ji užtikrina Konstitucijos ir institucijų vadovaujantis Konstitucija patvirtintų priemonių taikymą. Ji prižiūri Sąjungos teisės taikymą kontroliuojant Europos Sąjungos Teisingumo Teismui. Ji vykdo biudžetą ir vadovauja programoms. Ji atlieka koordinavimo, vykdomąsias ir valdymo funkcijas Konstitucijoje numatytomis sąlygomis. Išskyrus bendrą užsienio ir saugumo politiką bei kitus Konstitucijoje numatytus atvejus, ji užtikrina Sąjungos atstovavimą išorės santykiuose. Ji inicijuoja Sąjungos metinių ir daugiamečių programų sudarymą, kad būtų pasiekti susitarimai tarp institucijų.

2.   Išskyrus atvejus, kai Konstitucijoje numatyta kitaip, Sąjungos įstatymo galią turintys aktai gali būti priimami tik remiantis Komisijos pasiūlymu. Kiti aktai priimami remiantis Komisijos pasiūlymu, kai tai numato Konstitucija.

3.   Komisijos kadencijos trukmė – penkeri metai.

4.   Komisijos nariai parenkami pagal jų bendrą kompetenciją ir atsidavimą Europai, iš asmenų, kurių nepriklausomumas nekelia jokių abejonių.

5.   Pirmąją Komisiją, paskirtą pagal Konstitucijos nuostatas, sudaro po vieną kiekvienos valstybės narės pilietį, įskaitant pirmininką ir Sąjungos užsienio reikalų ministrą, kuris yra vienas iš pirmininko pavaduotojų.

6.   Pasibaigus 5 dalyje nurodytai Komisijos kadencijai, Komisijos narių, įskaitant pirmininką ir Sąjungos užsienio reikalų ministrą, skaičius atitinka du trečdalius valstybių narių skaičiaus, jeigu Europos Vadovų Taryba, spręsdama vieningai, nenusprendžia šio skaičiaus pakeisti.

Komisijos nariai renkami iš valstybių narių piliečių pagal lygios rotacijos tarp valstybių narių sistemą. Ši sistema nustatoma Europos Vadovų Tarybos vieningai priimtu europiniu sprendimu ir ji grindžiama šiais principais:

a)

valstybės narės laikomos visiškai lygiomis nustatant jų piliečių Komisijos narių pareigų ėjimo eilės tvarką ir laiką; todėl vienos valstybės narės piliečių bendras kadencijų skaičius nuo kitos valstybės narės piliečių bendro kadencijų skaičiaus niekada negali skirtis daugiau kaip viena kadencija;

b)

taikant a punktą, kiekviena paskesnė Komisija sudaroma taip, kad deramai atspindėtų visų valstybių narių demografinį ir geografinį diapazoną.

7.   Vykdydama savo įsipareigojimus, Komisija yra visiškai nepriklausoma. Nepažeidžiant I-28 straipsnio 2 dalies, Komisijos nariai nesiekia gauti ir nepaiso jokios vyriausybės, institucijos, organo, tarnybos ar agentūros nurodymų. Jie susilaiko nuo bet kokios su savo pareigomis nesuderinamos veiklos.

8.   Komisija kaip institucija yra atskaitinga Europos Parlamentui. Europos Parlamentas gali balsuoti dėl pasiūlymo pareikšti nepasitikėjimą Komisija pagal III-340 straipsnyje nustatytą procedūrą. Jei toks pasiūlymas priimamas, Komisijos nariai atsistatydina visi drauge, o Sąjungos užsienio reikalų ministras atsistatydina iš pareigų, kurias jis vykdo Komisijoje.

I-27 straipsnis

Europos Komisijos pirmininkas

1.   Atsižvelgdama į Europos Parlamento rinkimus ir atitinkamai pasikonsultavusi, Europos Vadovų Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, siūlo Europos Parlamentui kandidatą į Komisijos pirmininkus. Kandidatą išrenka Europos Parlamentas visų savo narių balsų dauguma. Jei jis nesurenka reikalaujamos balsų daugumos, Europos Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma per vieną mėnesį pagal tą pačią procedūrą pasiūlo naują kandidatą Europos Parlamentui.

2.   Taryba bendru sutarimu su išrinktuoju pirmininku patvirtina sąrašą kitų asmenų, kuriuos ji siūlo skirti Komisijos nariais. Jie parenkami remiantis valstybių narių siūlymais pagal I-26 straipsnio 4 dalyje ir 6 dalies antrojoje pastraipoje numatytus kriterijus.

Pirmininką, Sąjungos užsienio reikalų ministrą ir kitus Komisijos narius visus drauge balsuodamas tvirtina Europos Parlamentas. Remiantis šiuo patvirtinimu, Komisiją kvalifikuota balsų dauguma skiria Europos Vadovų Taryba.

3.   Komisijos pirmininkas:

a)

nustato gaires, kuriomis Komisija turi vadovautis vykdydama savo užduotis;

b)

priima sprendimą dėl Komisijos vidinės struktūros, užtikrindamas jos nuoseklų, veiksmingą ir kolegialų darbą;

c)

iš Komisijos narių skiria pirmininko pavaduotojus, išskyrus Sąjungos užsienio reikalų ministrą.

Komisijos narys atsistatydina, jei to reikalauja pirmininkas. Sąjungos užsienio reikalų ministras atsistatydina pagal I-28 straipsnio 1 dalyje numatytą procedūrą, jei to reikalauja pirmininkas.

I-28 straipsnis

Sąjungos užsienio reikalų ministras

1.   Europos Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma ir gavusi Komisijos pirmininko sutikimą paskiria Sąjungos užsienio reikalų ministrą. Europos Vadovų Taryba gali nutraukti jo kadenciją pagal tą pačią procedūrą.

2.   Sąjungos užsienio reikalų ministras vykdo Sąjungos bendrą užsienio ir saugumo politiką. Savo pasiūlymais jis prisideda prie šios politikos, kurią jis vykdo pagal Tarybos suteiktą mandatą, plėtojimo. Tas pats taikoma ir bendrai saugumo ir gynybos politikai.

3.   Sąjungos užsienio reikalų ministras pirmininkauja Užsienio reikalų tarybai.

4.   Sąjungos užsienio reikalų ministras yra vienas iš Komisijos pirmininko pavaduotojų. Jis užtikrina Sąjungos išorinių veiksmų nuoseklumą. Komisijoje jis yra atsakingas už jos įsipareigojimus išorės santykių srityje ir kitų Sąjungos išorinių veiksmų aspektų koordinavimą. Vykdydamas šiuos įsipareigojimus Komisijoje ir tik šių įsipareigojimų atžvilgiu, Sąjungos užsienio reikalų ministras privalo laikytis Komisijos procedūrų tiek, kiek tai atitinka šio straipsnio 2 ir 3 dalis.

I-29 straipsnis

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas

1.   Europos Sąjungos Teisingumo Teismas apima Teisingumo Teismą, Bendrąjį Teismą ir specializuotus teismus. Jis užtikrina, kad aiškinant ir taikant Konstituciją būtų laikomasi teisės.

Valstybės narės numato teises pareikšti ieškinius, kurių pakanka užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse.

2.   Teisingumo Teismą sudaro po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės. Jam padeda generaliniai advokatai.

Bendrąjį Teismą sudaro ne mažiau kaip po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės.

Teisingumo Teismo teisėjai ir generaliniai advokatai bei Bendrojo Teismo teisėjai parenkami iš asmenų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina III-355 ir III-356 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu jie skiriami šešeriems metams. Teisėjai ir generaliniai advokatai gali būti paskiriami kitai kadencijai.

3.   Vadovaudamasis III dalimi Europos Sąjungos Teisingumo Teismas:

a)

priima sprendimus dėl valstybės narės, institucijos ar fizinio arba juridinio asmens iškeltų bylų;

b)

valstybių narių teismų prašymu priima preliminarius nutarimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo arba institucijų priimtų aktų galiojimo;

c)

priima sprendimus kitais Konstitucijoje numatytais atvejais.

II SKYRIUS

KITOS SĄJUNGOS INSTITUCIJOS IR PATARIAMIEJI ORGANAI

I-30 straipsnis

Europos centrinis bankas

1.   Europos centrinis bankas kartu su nacionaliniais centriniais bankais sudaro Europos centrinių bankų sistemą. Europos centrinis bankas kartu su valstybių narių, kurių valiuta yra euro, nacionaliniais centriniais bankais, kurie sudaro Eurosistemą, vykdo Sąjungos pinigų politiką.

2.   Europos centrinių bankų sistemai vadovauja Europos centrinio banko sprendžiamieji organai. Pagrindinis Europos centrinių bankų sistemos tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Nepažeisdama šio tikslo ji remia bendrą ekonominę politiką Sąjungoje, kad padėtų pasiekti jos tikslus. Ji vykdo kitus centrinio banko uždavinius pagal III dalį ir Europos centrinių bankų sistemos bei Europos centrinio banko statutą.

3.   Europos centrinis bankas yra institucija. Jis yra juridinis asmuo. Tik jis turi išimtinę teisę leisti euro emisiją. Jis yra nepriklausomas naudodamasis savo įgaliojimais ir valdydamas savo finansus. Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai bei valstybių narių vyriausybės pripažįsta šią nepriklausomybę.

4.   Europos centrinis bankas imasi visų priemonių, būtinų jo uždaviniams vykdyti pagal III-185–III-191 ir III-196 straipsnius bei Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statute numatytas sąlygas. Pagal minėtus straipsnius tos valstybės narės, kurių valiuta nėra euro, ir jų centriniai bankai išlaiko savo įgaliojimus pinigų srityje.

5.   Su Europos centriniu banku jo įgaliojimams priklausančiose srityse konsultuojamasi dėl visų Sąjungos aktų projektų ir dėl visų projektų, susijusių su reglamentavimu nacionaliniu lygiu, ir jis gali pateikti nuomonę.

6.   Europos centrinio banko sprendimus priimantys organai, jų sudėtis ir darbo metodai nustatyti III-382 ir III-383 straipsniuose, taip pat Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statute.

I-31 straipsnis

Audito Rūmai

1.   Audito Rūmai yra institucija. Jie atlieka Sąjungos auditą.

2.   Jie tikrina visų Sąjungos pajamų ir išlaidų sąskaitas bei užtikrina patikimą finansų valdymą.

3.   Audito Rūmus sudaro po vieną pilietį iš kiekvienos valstybės narės. Sąjungos bendrojo intereso labui, eidami savo pareigas, jų nariai yra visiškai nepriklausomi.

I-32 straipsnis

Sąjungos patariamieji organai

1.   Europos Parlamentui, Tarybai ir Komisijai padeda Regionų komitetas bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, atliekantys patariamąsias funkcijas.

2.   Regionų komitetas susideda iš regionų ir vietos valdžios struktūrų atstovų, kurie turi regiono arba vietos valdžios rinkėjų mandatą arba yra politiškai atskaitingi išrinktai asamblėjai.

3.   Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą sudaro darbdavių, darbuotojų ir kitų pilietinei visuomenei atstovaujančių organizacijų atstovai, pirmiausia socialinėje ekonominėje, pilietinėje, profesinėje bei kultūros srityse.

4.   Regionų komiteto bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narių nevaržo jokie privalomi nurodymai. Sąjungos bendro intereso labui, eidami savo pareigas, jie yra visiškai nepriklausomi.

5.   Taisyklės, reglamentuojančios šių komitetų sudėtį, narių paskyrimą, jų įgaliojimus ir darbą, yra nustatytos III-386–III-392 straipsniuose.

Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas taisykles dėl komitetų sudėties Taryba reguliariai peržiūri atsižvelgdama į ekonominius, socialinius ir demografinius pokyčius Sąjungoje. Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, šiuo tikslu priima europinius sprendimus.

V ANTRAŠTINĖ DALIS

NAUDOJIMASIS SĄJUNGOS KOMPETENCIJA

I SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

I-33 straipsnis

Sąjungos teisės aktai

1.   Kad pasinaudotų Sąjungos kompetencija, institucijos, vadovaudamosi III dalimi, kaip teisinius instrumentus naudoja europinius įstatymus, europinius pagrindų įstatymus, europinius reglamentus, europinius sprendimus, rekomendacijas ir nuomones.

Europinis įstatymas yra bendro taikymo įstatymo galią turintis aktas. Jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

Europinis pagrindų įstatymas yra įstatymo galią turintis aktas, privalomas kiekvienai valstybei narei, kuriai jis skirtas, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, tačiau leidžia nacionalinėms valdžios institucijoms pasirinkti formą ir būdus.

Europinis reglamentas yra bendro taikymo įstatymo galios neturintis aktas, skirtas įgyvendinti įstatymo galią turinčius aktus ir tam tikras Konstitucijos nuostatas. Jis gali būti arba privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, arba privalomas rezultato, kurį reikia pasiekti atžvilgiu, kiekvienai valstybei narei, kuriai jis skirtas, tačiau leidžia nacionalinėms valdžios institucijoms pasirinkti formą ir būdus.

Europinis sprendimas yra įstatymo galios neturintis aktas, kuris yra privalomas visas. Sprendimas, kuriame nurodoma, kam jis yra skirtas, yra privalomas tik tiems, kam jis skirtas.

Rekomendacijos ir nuomonės neturi privalomosios galios.

2.   Svarstydami įstatymo galią turinčio akto projektą, Europos Parlamentas ir Taryba atitinkamose srityse nepriima pagal atitinkamą procedūrą nenumatytų aktų.

I-34 straipsnis

Įstatymo galią turintys aktai

1.   Europinius įstatymus ir pagrindų įstatymus bendrai priima Europos Parlamentas ir Taryba, remdamosi Komisijos pasiūlymais pagal įprastą teisėkūros procedūrą, nustatytą III-396 straipsnyje. Jei šios dvi institucijos nepasiekia sutarimo dėl šio akto, aktas nepriimamas.

2.   Europinius įstatymus ir pagrindų įstatymus konkrečiais Konstitucijoje numatytais atvejais priima Europos Parlamentas dalyvaujant Tarybai arba pastaroji institucija dalyvaujant Europos Parlamentui pagal specialią teisėkūros procedūrą.

3.   Europiniai įstatymai ir pagrindų įstatymai konkrečiais Konstitucijoje numatytais atvejais gali būti priimami valstybių narių grupės ar Europos Parlamento iniciatyva, remiantis Europos centrinio banko rekomendacija arba Teisingumo Teismo ar Europos investicijų banko prašymu.

I-35 straipsnis

Įstatymo galios neturintys aktai

1.   Europos Vadovų Taryba priima europinius sprendimus Konstitucijoje numatytais atvejais.

2.   Taryba ir Komisija, pirmiausia I-36 ir I-37 straipsniuose nurodytais atvejais, bei Europos centrinis bankas konkrečiais Konstitucijoje numatytais atvejais priima europinius reglamentus arba sprendimus.

3.   Rekomendacijas priima Taryba. Visais atvejais, kai Konstitucijoje numatyta, kad ji priima aktus remdamasi Komisijos pasiūlymu, ji sprendžia remdamasi Komisijos pasiūlymu. Tose srityse, kuriose Sąjungos aktui priimti reikalingas vieningumas, ji sprendžia vieningai. Rekomendacijas priima Komisija, o konkrečiais Konstitucijoje numatytais atvejais ir Europos centrinis bankas.

I-36 straipsnis

Deleguotieji europiniai reglamentai

1.   Europiniai įstatymai ir pagrindų įstatymai gali deleguoti Komisijai įgaliojimus priimti deleguotuosius europinius reglamentus, kai reikia papildyti arba iš dalies pakeisti neesmines įstatymo arba pagrindų įstatymo nuostatas.

Įgaliojimų delegavimo tikslai, turinys, taikymo sritis ir trukmė apibrėžiami europiniuose įstatymuose ir pagrindų įstatymuose. Esminės atitinkamos srities nuostatos nustatomos tik europiniu įstatymu arba pagrindų įstatymu, todėl negali būti įgaliojimų delegavimo objektu.

2.   Europiniuose įstatymuose ir pagrindų įstatymuose aiškiai nustatomos delegavimo sąlygos, kurios gali būti:

a)

Europos Parlamentas arba Taryba gali nuspręsti atšaukti delegavimą;

b)

deleguotasis europinis reglamentas gali įsigalioti tik tada, jei per europinio įstatymo arba pagrindų įstatymo nustatytą laikotarpį Europos Parlamentas arba Taryba nepareiškia prieštaravimo.

Taikant a ir b punktus, Europos Parlamentas sprendimą priima visų savo narių balsų dauguma, o Taryba – kvalifikuota balsų dauguma.

I-37 straipsnis

Įgyvendinimo aktai

1.   Valstybės narės imasi visų nacionalinės teisės priemonių, būtinų įgyvendinti teisiškai privalomus Sąjungos aktus.

2.   Kai teisiškai privalomi Sąjungos aktai turi būti įgyvendinti vienodomis sąlygomis, tie aktai suteikia įgyvendinimo įgaliojimus Komisijai arba tinkamai pagrįstais konkrečiais atvejais ir I-40 straipsnyje numatytais atvejais – Tarybai.

3.   Šio straipsnio 2 dalyje numatytiems tikslams pasiekti europiniai įstatymai iš anksto nustato valstybių narių vykdomos kontrolės, kai Komisija vykdo įgyvendinimo įgaliojimus, mechanizmų taisykles ir bendruosius principus.

4.   Sąjungos įgyvendinimo aktai priimami kaip europiniai įgyvendinimo reglamentai arba europiniai įgyvendinimo sprendimai.

I-38 straipsnis

Bendrieji Sąjungos teisės aktų principai

1.   Jei Konstitucijoje nenurodomas priimamo akto tipas, institucijos, laikydamosi taikomų procedūrų, pagal I-11 straipsnyje nustatytą proporcingumo principą jį pasirenka kiekvienu atveju.

2.   Teisės aktuose nurodomos juos priimti paskatinusios priežastys ir pasiūlymai, iniciatyvos, rekomendacijos, prašymai ar nuomonės, kurių reikalaujama pagal šią Konstituciją.

I-39 straipsnis

Skelbimas ir įsigaliojimas

1.   Europinius įstatymus ir pagrindų įstatymus, priimtus pagal įprastą teisėkūros procedūrą, pasirašo Europos Parlamento pirmininkas ir Tarybos pirmininkas.

Kitais atvejais juos pasirašo juos priėmusios institucijos pirmininkas.

Europiniai įstatymai ir pagrindų įstatymai skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir įsigalioja juose nurodytą dieną arba, jei data nenurodyta, dvidešimtą dieną nuo jų paskelbimo.

2.   Europinius reglamentus ir europinius sprendimus, kuriuose nenurodoma, kam jie skirti, pasirašo juos priėmusios institucijos pirmininkas.

Kai europiniuose reglamentuose ir europiniuose sprendimuose nenurodoma, kam jie skirti, jie skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir įsigalioja juose nurodytą dieną arba, jei data nenurodyta, dvidešimtą dieną nuo jų paskelbimo.

3.   Apie šio straipsnio 2 dalyje nenurodytus europinius sprendimus pranešama tiems, kam jie skirti, ir jie įsigalioja po to, kai apie juos pranešama.

II SKYRIUS

SPECIALIOSIOS NUOSTATOS

I-40 straipsnis

Specialiosios nuostatos, susijusios su bendra užsienio ir saugumo politika

1.   Europos Sąjunga vykdo bendrą užsienio ir saugumo politiką, paremtą valstybių narių politinio tarpusavio solidarumo stiprinimu, bendros svarbos klausimų nustatymu ir kuo didesniu valstybių narių veiksmų suartėjimu.

2.   Europos Vadovų Taryba nustato strateginius Sąjungos interesus ir bendros užsienio ir saugumo politikos tikslus. Taryba formuoja šią politiką pagal Europos Vadovų Tarybos nubrėžtas gaires ir III dalies nuostatas.

3.   Europos Vadovų Taryba ir Taryba priima reikalingus europinius sprendimus.

4.   Bendrą užsienio ir saugumo politiką vykdo Sąjungos užsienio reikalų ministras ir valstybės narės nacionalinėmis ir Sąjungos lėšomis.

5.   Valstybės narės, siekdamos priimti bendrą požiūrį bet kuriuo bendros svarbos užsienio ir saugumo politikos klausimu, tarpusavyje tariasi Europos Vadovų Taryboje ir Taryboje. Prieš imdamasi bet kokio veiksmo tarptautinėje arenoje ar prieš prisiimdama bet kokį įsipareigojimą, kuris gali turėti įtakos Sąjungos interesams, kiekviena valstybė narė su kitomis tariasi Europos Vadovų Taryboje arba Taryboje. Valstybės narės savo veiksmų suartėjimu garantuoja, kad Sąjunga yra pajėgi įtvirtinti savo interesus ir vertybes tarptautinėje arenoje. Valstybės narės yra tarpusavyje solidarios.

6.   Europinius sprendimus, susijusius su bendra užsienio ir saugumo politika, Europos Vadovų Taryba ir Taryba priima vieningai, išskyrus III dalyje nurodytais atvejais. Europos Vadovų Taryba ir Taryba sprendžia remdamosi valstybės narės iniciatyva, Sąjungos užsienio reikalų ministro pasiūlymu arba Komisijos remiamu šio ministro pasiūlymu. Europiniai įstatymai ir pagrindų įstatymai negali būti naudojami.

7.   Europos Vadovų Taryba gali vieningai priimti europinį sprendimą, numatantį, kad III dalyje nenurodytais atvejais Taryba turi spręsti kvalifikuota balsų dauguma.

8.   Svarbiausiais bendros užsienio ir saugumo politikos aspektais bei esminiais pasirinkimo klausimais reguliariai konsultuojamasi su Europos Parlamentu. Jam nuolat pranešama apie tolesnę jų raidą.

I-41 straipsnis

Specialiosios nuostatos, susijusios su bendra saugumo ir gynybos politika

1.   Bendra saugumo ir gynybos politika yra sudėtinė bendros užsienio ir saugumo politikos dalis. Ji užtikrina Sąjungai operacijų vykdymo pajėgumus, pagrįstus civiliniais ir kariniais ištekliais. Sąjunga gali jais naudotis vykdydama misijas už Sąjungos ribų, skirtas taikos palaikymui, konfliktų prevencijai ir tarptautinio saugumo stiprinimui pagal Jungtinių Tautų Chartijos principus. Šiems uždaviniams vykdyti naudojami valstybių narių suteikti pajėgumai.

2.   Bendra saugumo ir gynybos politika apima laipsnišką bendros Sąjungos gynybos politikos kūrimą. Tai sudarys sąlygas pereiti prie bendros gynybos, jei tokį sprendimą vieningai priims Europos Vadovų Taryba. Tokiu atveju ji rekomenduoja valstybėms narėms tokį sprendimą priimti pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas.

Šiuo straipsniu vadovaujantis vykdoma Sąjungos politika nepažeidžia tam tikrų valstybių narių specifinio pobūdžio saugumo ir gynybos politikos, yra pagarbi tam tikrų valstybių narių, manančių, kad jų bendra gynyba yra įgyvendinama Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje, įsipareigojimams pagal Šiaurės Atlanto sutartį ir yra suderinama su toje struktūroje nustatyta bendra saugumo ir gynybos politika.

3.   Valstybės narės, siekdamos įgyvendinti bendrą saugumo ir gynybos politiką, prisidėti prie Tarybos apibrėžtų tikslų įgyvendinimo, suteikia Sąjungai savo civilinius ir karinius pajėgumus. Tos valstybės narės, kurios suformuoja daugiašales pajėgas, taip pat gali sudaryti galimybę pasinaudoti tomis pajėgomis bendrai saugumo ir gynybos politikai.

Valstybės narės įsipareigoja laipsniškai tobulinti savo karinius pajėgumus. Gynybos pajėgumų, mokslinių tyrimų, įsigijimų ir ginkluotės vystymo srityje įsteigiama agentūra (Europos gynybos agentūra), kurios tikslas nustatyti operacijų vykdymo poreikius, skatinti priemones šiems poreikiams tenkinti, padėti nustatyti ir, tam tikrais atvejais, įgyvendinti bet kokią priemonę, būtiną pramoninei ir technologinei gynybos sektoriaus bazei stiprinti, dalyvauti nustatant Europos pajėgumų ir ginkluotės politiką bei padėti Tarybai įvertinti karinių pajėgumų tobulinimą.

4.   Europiniai sprendimai dėl bendros saugumo ir gynybos politikos, įskaitant tuos, kurie inicijuoja šiame straipsnyje nurodytą misiją, vieningai priimami Tarybos remiantis Sąjungos užsienio reikalų ministro pasiūlymu arba valstybės narės iniciatyva. Sąjungos užsienio reikalų ministras, tam tikrais atvejais kartu su Komisija, gali pasiūlyti naudotis tiek nacionalinėmis priemonėmis, tiek Sąjungos instrumentais.

5.   Sąjungos labui ir siekiant išsaugoti jos vertybes, Taryba gali pavesti atlikti misiją Sąjungos sistemoje grupei valstybių narių. Šios misijos vykdymą reglamentuoja III-310 straipsnis.

6.   Tos valstybės narės, kurių kariniai pajėgumai atitinka aukštesnius kriterijus ir kurios tarpusavyje yra susaistytos didesniais įsipareigojimais šioje srityje, dėl sudėtingiausių misijų nustato nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą Sąjungos sistemoje. Šį bendradarbiavimą reglamentuoja III-312 straipsnis. Jis neturi poveikio III-309 straipsnio nuostatoms.

7.   Jei valstybė narė patiria karinę agresiją savo teritorijoje, kitos valstybės narės, vadovaudamosi Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsniu, jos atžvilgiu yra įpareigotos teikti visokeriopą įmanomą pagalbą ir paramą. Tai nepažeidžia tam tikrų valstybių narių specifinio pobūdžio saugumo ir gynybos politikos.

Įsipareigojimai ir bendradarbiavimas šioje srityje atitinka narystės Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje įsipareigojimus, o Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija išlieka valstybių, kurios yra jos narės, kolektyvinės gynybos pagrindas ir jos įgyvendinimo forumas.

8.   Svarbiausiais bendros saugumo ir gynybos politikos aspektais bei esminiais pasirinkimo klausimais reguliariai konsultuojamasi su Europos Parlamentu. Jam nuolat pranešama apie tolesnę jų raidą.

I-42 straipsnis

Specialiosios nuostatos, susijusios su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve

1.   Sąjunga kuria laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę:

a)

priimdama europinius įstatymus ir pagrindų įstatymus, kad prireikus būtų galima suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus III dalyje nurodytose srityse;

b)

skatindama valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pasitikėjimą, ypač pagrįstą teisminių ir neteisminių sprendimų tarpusavio pripažinimu;

c)

valstybių narių kompetentingoms institucijoms bendradarbiaujant operatyvios veiklos srityje, įskaitant policiją, muitinę ir kitas tarnybas, atsakingas už nusikalstamos veikos užkardymą ir išaiškinimą.

2.   Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje nacionaliniai parlamentai gali dalyvauti įvertinimo mechanizmuose, numatytuose III-260 straipsnyje. Jie įtraukiami į Europolo politinę kontrolę ir Eurojust veiklos vertinimą pagal III-276 ir III-273 straipsnius.

3.   Policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje valstybės narės pagal III-264 straipsnį turi iniciatyvos teisę.

I-43 straipsnis

Solidarumo sąlyga

1.   Sąjunga ir valstybės narės veikia bendrai ir solidariai, jei kuri nors valstybė narė patirtų teroro aktą, gaivalinę nelaimę ar žmogaus sukeltą katastrofą. Sąjunga sutelkia visas savo turimas priemones, įskaitant valstybių narių jos dispozicijon perduotus karinius išteklius, siekdama:

a)

užkirsti kelią terorizmo grėsmei valstybių narių teritorijose;

apsaugoti demokratines institucijas ir civilius gyventojus nuo galimo teroro akto;

teroro aktą patyrusiai valstybei narei teikti pagalbą jos teritorijoje jos politinės valdžios institucijų prašymu;

b)

gaivalinę nelaimę ar žmogaus sukeltą katastrofą patyrusiai valstybei narei teikti pagalbą jos teritorijoje jos politinės valdžios institucijų prašymu.

2.   Išsami šio straipsnio įgyvendinimo tvarka numatyta III-329 straipsnyje.

III SKYRIUS

TVIRTESNIS BENDRADARBIAVIMAS

I-44 straipsnis

Tvirtesnis bendradarbiavimas

1.   Siekdamos sustiprinti tarpusavio bendradarbiavimą srityse, kurios nepriklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai, valstybės narės gali pasinaudoti Sąjungos institucijomis ir įgyvendinti savo kompetenciją taikydamos atitinkamas Konstitucijos nuostatas tokiu mastu ir tokia tvarka, kaip nustatyta šiame straipsnyje ir III-416–III-423 straipsniuose.

Tvirtesniu bendradarbiavimu siekiama prisidėti prie Sąjungos tikslų įgyvendinimo, apsaugoti jos interesus ir stiprinti jos integracijos procesą. Pagal III-418 straipsnio nuostatas, į tokį bendradarbiavimą bet kuriuo metu gali įsitraukti visos valstybės narės.

2.   Europinį sprendimą, leidžiantį tvirtesnį bendradarbiavimą, kraštutiniu atveju priima Taryba, nustačiusi, kad tokio bendradarbiavimo tikslų per pagrįstą laiką Sąjunga kaip visuma negali pasiekti, ir tik tuo atveju, jei jame dalyvauja bent trečdalis valstybių narių. Taryba priima sprendimą III-419 straipsnyje nustatyta tvarka.

3.   Visi Tarybos nariai gali dalyvauti svarstymuose, tačiau balsuoja tik Tarybos nariai, atstovaujantys tvirtesniame bendradarbiavime dalyvaujančioms valstybėms narėms.

Priimant sprendimus vieningai, tvirtesnio bendradarbiavimo atveju atsižvelgiama tik į dalyvaujančių jame valstybių narių atstovų balsus.

Kvalifikuotą balsų daugumą sudaro ne mažiau kaip 55 % Tarybos narių, atstovaujančių dalyvaujančioms valstybėms narėms, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 % šių valstybių gyventojų.

Sprendimą blokuojančią mažumą turi sudaryti bent minimalus Tarybos narių skaičius, atstovaujantis daugiau kaip 35 % dalyvaujančių valstybių narių gyventojų, pridėjus vieną, o jei ji nesudaroma, laikoma, kad yra kvalifikuota balsų dauguma.

Nukrypstant nuo trečios ir ketvirtos pastraipos, kai Taryba sprendžia nesiremdama Komisijos arba Sąjungos užsienio reikalų ministro pasiūlymu, reikiamą kvalifikuotą balsų daugumą sudaro ne mažiau kaip 72 % Tarybos narių, atstovaujančių dalyvaujančioms valstybėms narėms, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 % šių valstybių gyventojų.

4.   Pagal tvirtesnio bendradarbiavimo nuostatą priimti aktai privalomi tik jame dalyvaujančioms valstybėms narėms. Jie nelaikomi acquis, kurį turi perimti valstybės kandidatės stoti į Sąjungą, dalimi.

VI ANTRAŠTINĖ DALIS

SĄJUNGOS DEMOKRATIJOS PRINCIPAI

I-45 straipsnis

Demokratinės lygybės principas

Savo veikloje Sąjunga visada laikosi piliečių, kuriems jos institucijos, įstaigos ir organai skiria vienodą dėmesį, lygybės principo.

I-46 straipsnis

Atstovaujamosios demokratijos principas

1.   Sąjungos veikla pagrįsta atstovaujamąja demokratija.

2.   Piliečiai Sąjungos lygiu yra tiesiogiai atstovaujami Europos Parlamente.

Valstybėms narėms Europos Vadovų Taryboje atstovauja jų valstybių ar vyriausybių vadovai, o Taryboje atstovauja jų vyriausybės, pačios būdamos demokratiškai atskaitingos savo nacionaliniams parlamentams ar savo piliečiams.

3.   Kiekvienas pilietis turi teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime. Priimant sprendimus, siekiama kuo didesnio viešumo ir artimesnio bendravimo su piliečiais.

4.   Politinės partijos Europos lygiu prisideda formuojant europinį politinį sąmoningumą ir reiškiant Sąjungos piliečių valią.

I-47 straipsnis

Dalyvaujamosios demokratijos principas

1.   Institucijos atitinkamomis priemonėmis suteikia piliečiams ir atstovaujamosioms asociacijoms galimybę skelbti nuomones apie visas Sąjungos veiklos sritis ir viešai jomis keistis.

2.   Institucijos palaiko atvirą, skaidrų ir nuolatinį dialogą su atstovaujamosiomis asociacijomis ir pilietine visuomene.

3.   Siekdama užtikrinti Sąjungos veiksmų nuoseklumą ir skaidrumą, Komisija plačiai konsultuojasi su suinteresuotomis šalimis.

4.   Ne mažiau kaip milijonas nemažos valstybių narių dalies piliečių, manydami, kad šiai Konstitucijai įgyvendinti reikalingas Sąjungos teisės aktas, gali imtis iniciatyvos raginti Komisiją, kad ji, neviršydama savo įgaliojimų, pateiktų tuo klausimu atitinkamą pasiūlymą. Šios piliečių iniciatyvos įgyvendinimo procedūrų nuostatas ir sąlygas, įskaitant minimalų valstybių narių, kurių gyventojai tie piliečiai turi būti, skaičių, nustato europinis įstatymas.

I-48 straipsnis

Socialiniai partneriai ir savarankiškas socialinis dialogas

Sąjunga, atsižvelgdama į nacionalinių sistemų įvairovę, pripažįsta ir remia socialinių partnerių vaidmenį savo lygiu. Ji remia socialinių partnerių dialogą, kartu gerbdama jų savarankiškumą.

Prie socialinio dialogo prisideda trišalis socialinių reikalų aukšto lygio susitikimas ekonomikos augimo ir užimtumo klausimais.

I-49 straipsnis

Europos ombudsmenas

Europos Parlamento išrinktas Europos ombudsmenas Konstitucijos nustatytomis sąlygomis priima skundus dėl netinkamo administravimo Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų veikloje. Jis juos nagrinėja ir dėl jų parengia pranešimą. Atlikdamas savo pareigas, Europos ombudsmenas yra visiškai nepriklausomas.

I-50 straipsnis

Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų veiklos skaidrumas

1.   Siekdamos skatinti tinkamą valdymą ir užtikrinti pilietinės visuomenės dalyvavimą, Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai veikia kuo atviriau.

2.   Europos Parlamento posėdžiai yra vieši, taip pat viešai posėdžiauja ir Taryba, kai svarsto įstatymo galią turinčio akto projektą ir dėl jo balsuoja.

3.   Kiekvienas Sąjungos pilietis ir kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo, kurio gyvenamoji vieta arba registruota buveinė yra valstybėje narėje, III dalyje numatytomis sąlygomis turi teisę susipažinti su Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų bet kurios formos dokumentais.

Europinis įstatymas nustato naudojimosi teise susipažinti su tokiais dokumentais bendruosius principus ir apribojimus atsižvelgiant į viešuosius ar privačius interesus.

4.   Kiekviena institucija, įstaiga ar organas savo darbo tvarkos taisyklėse apibrėžia konkrečias teisės susipažinti su jos dokumentais įgyvendinimo nuostatas, atitinkančias šio straipsnio 3 dalyje minėtą europinį įstatymą.

I-51 straipsnis

Asmens duomenų apsauga

1.   Kiekvienas turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą.

2.   Europinis įstatymas arba pagrindų įstatymas nustato asmens apsaugos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams bei valstybėms narėms tvarkant asmens duomenis Sąjungos teisės reglamentuojamose srityse taisykles ir laisvo asmens duomenų judėjimo taisykles. Nepriklausomos įstaigos kontroliuoja, kaip laikomasi tų taisyklių.

I-52 straipsnis

Bažnyčių ir nereliginių organizacijų statusas

1.   Sąjunga gerbia ir nepažeidžia valstybių narių bažnyčių ir religinių asociacijų ar bendruomenių statuso, nustatyto pagal nacionalinę teisę.

2.   Sąjunga vienodai gerbia filosofinių ir nereliginių organizacijų statusą, nustatytą nacionalinėje teisėje.

3.   Pripažindama tų bažnyčių ir organizacijų savitumą ir konkretų įnašą, Sąjunga palaiko su jomis atvirą, skaidrų nuolatinį dialogą.

VII ANTRAŠTINĖ DALIS

SĄJUNGOS FINANSAI

I-53 straipsnis

Biudžeto ir finansų principai

1.   Visi Sąjungos pajamų ir išlaidų straipsniai įtraukiami į kiekvienų finansinių metų sąmatas ir nurodomi Sąjungos biudžete, kaip numatyta III dalyje.

2.   Biudžete turi būti išlaikyta pajamų ir išlaidų pusiausvyra.

3.   Biudžete numatytas išlaidas leidžiama daryti vienus finansinius metus pagal III-412 straipsnyje nurodytą europinį įstatymą.

4.   Kad būtų galima daryti biudžete numatytas išlaidas, būtina iš anksto priimti teisiškai privalomą Sąjungos teisės aktą, suteikiantį teisinį pagrindą jos veiksmams ir atitinkamoms išlaidoms pagal III-412 straipsnyje nurodytą europinį įstatymą, išskyrus tame įstatyme numatytus atvejus.

5.   Kad būtų užtikrinta biudžetinė drausmė, Sąjunga nepriima jokio akto, galinčio turėti apčiuopiamą poveikį biudžetui, neužtikrindama, kad dėl šių aktų atsiradusios išlaidos gali būti finansuojamos neviršijant nuosavų Sąjungos išteklių ir vadovaujantis I-55 straipsnyje nurodyta daugiamete finansine programa.

6.   Biudžetas vykdomas laikantis patikimo finansų valdymo principo. Siekdamos užtikrinti, kad biudžeto asignavimai būtų naudojami pagal šį principą, valstybės narės bendradarbiauja su Sąjunga.

7.   Sąjunga ir valstybės narės Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiam sukčiavimui ir kitoms neteisėtoms veikoms priešinasi pagal III-415 straipsnį.

I-54 straipsnis

Sąjungos nuosavi ištekliai

1.   Sąjunga pati pasirūpina savo tikslams pasiekti ir savo politikai įgyvendinti reikalingomis lėšomis.

2.   Visas Sąjungos biudžetas finansuojamas iš nuosavų išteklių, neatmetant kitų įplaukų.

3.   Tarybos europinis įstatymas nustato nuostatas, susijusias su Sąjungos nuosavų išteklių sistema. Atsižvelgiant į tai, galima nustatyti naujas nuosavų išteklių kategorijas arba panaikinti esamą kategoriją. Taryba sprendžia vieningai, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu. Šis įstatymas įsigalioja tik po to, kai jį pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas patvirtina valstybės narės.

4.   Tarybos europinis įstatymas nustato Sąjungos nuosavų išteklių sistemos įgyvendinimo priemones, jeigu tai numato europinis įstatymas, priimtas remiantis šio straipsnio 3 dalimi. Taryba sprendžia gavusi Europos Parlamento pritarimą.

I-55 straipsnis

Daugiametė finansinė programa

1.   Daugiamete finansine programa užtikrinama, kad Sąjungos išlaidos būtų planingai plėtojamos neviršijant jos nuosavų išteklių. Ja nustatomos didžiausios metinės lėšų, skirtų finansiniams įsipareigojimams, suskirstytiems pagal išlaidų kategorijas, vykdyti, sumos vadovaujantis III-402 straipsniu.

2.   Daugiametė finansinė programa nustatoma Tarybos europiniu įstatymu. Taryba sprendžia vieningai, gavusi Europos Parlamento visų narių daugumos patvirtintą pritarimą.

3.   Sąjungos metinis biudžetas atitinka daugiametę finansinę programą.

4.   Europos Vadovų Taryba gali vieningai priimti europinį sprendimą, leidžiantį Tarybai kvalifikuota balsų dauguma priimti šio straipsnio 2 dalyje numatytą Tarybos europinį įstatymą.

I-56 straipsnis

Sąjungos biudžetas

Europiniu įstatymu nustatomas Sąjungos metinis biudžetas pagal III-404 straipsnį.

VIII ANTRAŠTINĖ DALIS

SĄJUNGA IR JOS ARTIMIAUSI KAIMYNAI

I-57 straipsnis

Sąjunga ir jos artimiausi kaimynai

1.   Sąjunga plėtoja ypatingus santykius su kaimyninėmis šalimis, siekdama sukurti Sąjungos vertybėmis grindžiamą gerovės ir geros kaimynystės erdvę, kuriai būdingi artimi ir taikūs bendradarbiavimo santykiai.

2.   Taikant šio straipsnio 1 dalį, Sąjunga su atitinkamomis šalimis gali sudaryti konkrečius susitarimus. Šiuose susitarimuose gali būti nustatytos tiek abipusės teisės ir įsipareigojimai, tiek bendros veiklos galimybės. Dėl jų įgyvendinimo reguliariai rengiamos konsultacijos.

IX ANTRAŠTINĖ DALIS

NARYSTĖ SĄJUNGOJE

I-58 straipsnis

Tinkamumo narystei sąlygos ir stojimo į Sąjungą tvarka

1.   Sąjungos narėmis gali tapti visos Europos valstybės, gerbiančios I-2 straipsnyje nurodytas vertybes ir pasiryžusios kartu jas plėtoti.

2.   Kiekviena Sąjungos nare tapti norinti Europos valstybė gali pateikti prašymą Tarybai. Apie tokį prašymą pranešama Europos Parlamentui ir nacionaliniams parlamentams. Taryba sprendimą priima vieningai pasikonsultavusi su Komisija ir gavusi Europos Parlamento visų narių daugumos patvirtintą pritarimą. Valstybės narės ir valstybė kandidatė turi susitarti dėl stojimo sąlygų ir tvarkos. Šį susitarimą turi ratifikuoti kiekviena susitariančioji valstybė pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas.

I-59 straipsnis

Iš narystės Sąjungoje kylančių tam tikrų teisių sustabdymas

1.   Remdamasi pagrįsta vieno trečdalio valstybių narių iniciatyva arba pagrįsta Europos Parlamento iniciatyva arba Komisijos pasiūlymu, Taryba gali priimti europinį sprendimą dėl iškilusio aiškaus pavojaus, kad kuri nors valstybė narė gali šiurkščiai pažeisti I-2 straipsnyje nurodytas vertybes. Taryba, gavusi Europos Parlamento pritarimą, sprendžia keturių penktadalių savo narių balsų dauguma.

Prieš priimdama tokį sprendimą, Taryba išklauso tą valstybę narę ir, spręsdama ta pačia tvarka, gali teikti jai atitinkamas rekomendacijas.

Taryba reguliariai tikrina, ar toliau yra vadovaujamasi tais motyvais, kuriais buvo grindžiamas toks nutarimas.

2.   Europos Vadovų Taryba, remdamasi vieno trečdalio valstybių narių iniciatyva arba Komisijos pasiūlymu, gali priimti europinį sprendimą, kad kuri nors valstybė narė šiurkščiai ir nuolat pažeidžia I-2 straipsnyje nurodytas vertybes; prieš tai ji atitinkamos valstybės narės paprašo pateikti savo pastabas. Taryba, gavusi Europos Parlamento pritarimą, sprendžia vieningai.

3.   Jei sprendimas pagal šio straipsnio 2 dalį priimtas, Taryba kvalifikuota balsų dauguma gali priimti europinį sprendimą sustabdyti atitinkamos valstybės narės tam tikras taikant šią Konstituciją atsirandančias teises, įskaitant tai valstybei narei atstovaujančio Tarybos nario balsavimo teises. Taryba atsižvelgia į galimus tokio teisių sustabdymo padarinius fizinių ir juridinių asmenų teisėms bei pareigoms.

Visais atvejais tos valstybės įsipareigojimai pagal šią Konstituciją išlieka privalomi.

4.   Vėliau Taryba kvalifikuota balsų dauguma gali priimti europinį sprendimą pakeisti arba panaikinti priemones, kurių buvo imtasi pagal 3 dalį, jei pasikeitė padėtis, privertusi jų imtis.

5.   Taikant šį straipsnį, atitinkamai valstybei narei atstovaujantis Europos Vadovų Tarybos ar Tarybos narys nedalyvauja balsavime ir skaičiuojant 1 ir 2 dalyse nurodytą vieną trečdalį ar keturis penktadalius valstybių narių atitinkama valstybė neįskaičiuojama. Dalyvaujančių ar atstovaujančių narių susilaikymas balsuojant netrukdo priimti 2 dalyje nurodytus europinius sprendimus.

Priimant 3 ir 4 dalyse nurodytus europinius sprendimus, kvalifikuotą balsų daugumą sudaro ne mažiau kaip 72 % Tarybos narių, atstovaujančių dalyvaujančioms valstybėms narėms, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 % šių valstybių gyventojų.

Tais atvejais, kai, pagal 3 dalį priėmus sprendimą sustabdyti balsavimo teises, Taryba, remdamasi viena iš Konstitucijos nuostatų, sprendžia kvalifikuota balsų dauguma, ta kvalifikuota dauguma apibrėžiama taip, kaip apibrėžta antrojoje pastraipoje arba, tais atvejais, kai Taryba sprendžia remdamasi Komisijos arba Sąjungos užsienio reikalų ministro pasiūlymu, kvalifikuotą daugumą sudaro ne mažiau kaip 55 % Tarybos narių, atstovaujančių dalyvaujančioms valstybėms narėms, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 % šių valstybių gyventojų. Pastaruoju atveju sprendimą blokuojančią mažumą turi sudaryti bent minimalus Tarybos narių skaičius, atstovaujantis daugiau kaip 35 % dalyvaujančių valstybių narių gyventojų, pridėjus vieną, o jei ji nesudaroma, laikoma, kad yra kvalifikuota balsų dauguma.

6.   Taikant šį straipsnį, Europos Parlamentas sprendžia dviejų trečdalių atiduotų ir jo narių daugumai atstovaujančių balsų dauguma.

I-60 straipsnis

Savanoriškas išstojimas iš Sąjungos

1.   Bet kuri valstybė narė pagal savo konstitucines nuostatas gali nuspręsti išstoti iš Sąjungos.

2.   Nusprendusi išstoti iš Sąjungos valstybė narė apie savo ketinimą praneša Europos Vadovų Tarybai. Vadovaudamasi Europos Vadovų Tarybos pateiktomis gairėmis, Sąjunga susidera ir sudaro su ta valstybe susitarimą, kuriame nustatoma išstojimo iš Sąjungos tvarka, atsižvelgiant į pagrindinius būsimų tos valstybės santykių su Sąjunga principus. Dėl tokio susitarimo deramasi laikantis III–325 straipsnio 3 dalies. Gavusi Europos Parlamento pritarimą, jį Sąjungos vardu sudaro Taryba spręsdama kvalifikuota balsų dauguma.

3.   Jei Europos Vadovų Taryba, susitarusi su išstojančia valstybe nare, vieningai nenusprendžia pratęsti termino, ši Konstitucija tai valstybei nustoja galioti nuo susitarimo dėl išstojimo įsigaliojimo dienos arba, jei tokio susitarimo nėra, praėjus dvejiems metams po to, kai gaunamas šio straipsnio 2 dalyje nurodytas pranešimas.

4.   Taikant 2 ir 3 dalį, atstovaujantis išstojančiai valstybei narei Europos Vadovų Tarybos ar Tarybos narys nedalyvauja Europos Vadovų Taryboje ar Taryboje dėl išstojančios valstybės vykstančiose diskusijose ar dėl jos priimant europinius sprendimus.

Kvalifikuotą balsų daugumą sudaro ne mažiau kaip 72 % Tarybos narių, atstovaujančių dalyvaujančioms valstybėms narėms, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 % šių valstybių gyventojų.

5.   Jei iš Sąjungos išstojusi valstybė vėl prašo ją priimti į Sąjungą, tokiam prašymui taikoma I-58 straipsnyje nustatyta tvarka.

II DALIS

SĄJUNGOS PAGRINDINIŲ TEISIŲ CHARTIJA

PREAMBULĖ

Europos tautos, kurdamos dar glaudesnę tarpusavio sąjungą, yra pasiryžusios bendrų vertybių pagrindu siekti taikios ateities.

Ištikima savo dvasiniam ir doroviniam paveldui, Sąjunga remiasi nedalomomis ir visuotinėmis vertybėmis: žmogaus orumu, laisve, lygybe ir solidarumu; ji grindžiama demokratijos ir teisinės valstybės principais. Įkurdama Sąjungos pilietybę ir plėtodama laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, Sąjunga daugiausia dėmesio savo veikloje skiria žmogui.

Sąjunga prisideda prie šių bendrų vertybių išsaugojimo ir vystymo, kartu gerbdama Europos tautų kultūrų ir tradicijų įvairovę bei valstybių narių nacionalinį savitumą ir jų nacionalinių, regioninių ir vietos institucijų sąrangą; Sąjunga siekia skatinti darnų ir tvarų vystymąsi bei užtikrinti laisvą asmenų, paslaugų, prekių ir kapitalo judėjimą bei įsisteigimo laisvę.

Todėl būtina, atsižvelgiant į visuomenėje vykstančius pokyčius, socialinę pažangą ir mokslo bei technologijų laimėjimus, stiprinti pagrindinių teisių apsaugą, labiau jas išryškinti Chartijoje.

Šioje Chartijoje, deramai atsižvelgiant į Sąjungos kompetenciją ir uždavinius bei į subsidiarumo principą, dar kartą įtvirtinamos pagrindinės teisės, kylančios iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir tarptautinių įsipareigojimų, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Sąjungos ir Europos Tarybos priimtų socialinių chartijų ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo teisminės praktikos. Atsižvelgiant į tai, Sąjungos ir valstybių narių teismai aiškins Chartiją tinkamai atsižvelgdami į išaiškinimus, parengtus prižiūrint Chartijos projektą rengusio Konvento prezidiumui ir atnaujinamus Europos konvento prezidiumo atsakomybe.

Naudojimasis šiomis teisėmis suponuoja atsakomybę ir pareigas kitų asmenų, žmonių bendruomenės ir ateities kartų atžvilgiu.

Todėl Sąjunga pripažįsta toliau išdėstytas teises, laisves ir principus.

I ANTRAŠTINĖ DALIS

ORUMAS

II-61 straipsnis

Žmogaus orumas

Žmogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti.

II-62 straipsnis

Žmogaus teisė į gyvybę

1.   Kiekvienas asmuo turi teisę į gyvybę.

2.   Niekam negali būti paskirta ar įvykdyta mirties bausmė.

II-63 straipsnis

Teisė į asmens neliečiamybę

1.   Kiekvienas asmuo turi teisę į fizinę ir psichinę neliečiamybę.

2.   Medicinos ir biologijos srityse ypač turi būti gerbiamas:

a)

atitinkamo asmens, kuriam prieš tai buvo suteikta informacija, laisvas sutikimas, duotas įstatymo nustatyta tvarka;

b)

draudimas taikyti eugenikos metodus, ypač tuos, kuriais siekiama atlikti biologinę žmogaus atranką;

c)

draudimas naudoti žmogaus kūną ir kūno dalis kaip pasipelnymo šaltinį;

d)

žmogaus reprodukcinio klonavimo uždraudimas.

II-64 straipsnis

Kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo uždraudimas

Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.

II-65 straipsnis

Vergijos ir priverstinio darbo uždraudimas

1.   Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas.

2.   Niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar privalomąjį darbą.

3.   Prekyba žmonėmis draudžiama.

II ANTRAŠTINĖ DALIS

LAISVĖS

II-66 straipsnis

Teisė į laisvę ir saugumą

Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą.

II-67 straipsnis

Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą

Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas.

II-68 straipsnis

Asmens duomenų apsauga

1.   Kiekvienas turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą.

2.   Tokie duomenys turi būti tinkamai tvarkomi ir naudojami tik konkretiems tikslams ir tik atitinkamam asmeniui sutikus ar kitais įstatymo nustatytais teisėtais pagrindais. Kiekvienas turi teisę susipažinti su surinktais jo asmens duomenimis bei į tai, kad jie būtų tikslinami.

3.   Nepriklausoma institucija kontroliuoja, kaip laikomasi šių taisyklių.

II-69 straipsnis

Teisė tuoktis ir kurti šeimą

Teisė tuoktis ir kurti šeimą garantuojama pagal šios teisės įgyvendinimą reguliuojančius nacionalinius įstatymus.

II-70 straipsnis

Minties, sąžinės ir religijos laisvė

1.   Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar atliekant apeigas.

2.   Teisė dėl religinių įsitikinimų atsisakyti atlikti karo tarnybą pripažįstama pagal šios teisės įgyvendinimą nustatančius nacionalinius įstatymus.

II-71 straipsnis

Saviraiškos ir informacijos laisvė

1.   Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybių sienų.

2.   Turi būti gerbiama žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas.

II-72 straipsnis

Susirinkimų ir asociacijų laisvė

1.   Kiekvienas turi teisę laisvai rinktis į taikius susirinkimus, taip pat laisvę jungtis kartu su kitais į visų lygių asociacijas, ypač politinėje, profesinėje ir pilietinėje sferoje, įskaitant teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas ginti savo interesų.

2.   Politinės partijos Sąjungos lygiu prisideda reiškiant Sąjungos piliečių politinę valią.

II-73 straipsnis

Menų ir mokslo laisvė

Menai ir moksliniai tyrimai neturi būti varžomi. Akademinė laisvė turi būti gerbiama.

II-74 straipsnis

Teisė į mokslą

1.   Kiekvienas turi teisę į mokslą; profesinis ir tęstinis mokymas turi būti prieinamas visiems.

2.   Ši teisė apima galimybę nemokamai įgyti privalomąjį išsilavinimą.

3.   Laisvė steigti demokratiniais principais grindžiamas mokslo įstaigas ir tėvų teisė užtikrinti savo vaikų švietimą ir mokymą pagal savo religinius, filosofinius ir pedagoginius įsitikinimus turi būti gerbiamos pagal jų įgyvendinimą reglamentuojančius nacionalinius įstatymus.

II-75 straipsnis

Laisvė pasirinkti profesiją ir teisė dirbti

1.   Kiekvienas turi teisę į darbą ir užsiimti laisvai pasirinkta profesija ar veikla.

2.   Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę į laisvę ieškoti darbo, dirbti, pasinaudoti įsisteigimo teise ir teikti paslaugas bet kurioje valstybėje narėje.

3.   Trečiųjų šalių piliečiai, kuriems leista dirbti valstybių narių teritorijose, turi teisę į tokias pačias darbo sąlygas kaip ir Sąjungos piliečiai.

II-76 straipsnis

Laisvė užsiimti verslu

Laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus bei praktiką.

II-77 straipsnis

Teisė į nuosavybę

1.   Kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams. Nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis, laiku ir teisingai už ją atlyginant. Nuosavybės naudojimą gali reglamentuoti įstatymai, kiek tai yra būtina atsižvelgiant į bendruosius interesus.

2.   Intelektinė nuosavybė turi būti saugoma.

II-78 straipsnis

Teisė į prieglobstį

Teisė į prieglobstį garantuojama pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei šią Konstituciją.

II-79 straipsnis

Apsauga perkėlimo, išsiuntimo ar išdavimo atveju

1.   Kolektyvinis asmenų išsiuntimas draudžiamas.

2.   Niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.

III ANTRAŠTINĖ DALIS

LYGYBĖ

II-80 straipsnis

Lygybė prieš įstatymą

Prieš įstatymą visi lygūs.

II-81 straipsnis

Diskriminacijos uždraudimas

1.   Draudžiama bet kokia diskriminacija dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.

2.   Šios Konstitucijos taikymo srityje, nepažeidžiant jokių konkrečių jos nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl asmens pilietybės.

II-82 straipsnis

Kultūrų, religijų ir kalbų įvairovė

Sąjunga gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę.

II-83 straipsnis

Moterų ir vyrų lygybė

Visose srityse turi būti užtikrinta moterų ir vyrų lygybė, įskaitant priėmimą į darbą, darbą ir atlyginimą.

Lygybės principas nekliudo laikytis ar imtis priemonių, numatančių konkrečias lengvatas, padedančias nepakankamai atstovaujamai lyčiai.

II-84 straipsnis

Vaiko teisės

1.   Vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą. Jie gali laisvai reikšti savo nuomonę. Sprendžiant su vaikais susijusius klausimus į jų nuomonę atsižvelgiama pagal jų amžių ir brandą.

2.   Visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.

3.   Kiekvienas vaikas turi teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams.

II-85 straipsnis

Pagyvenusių žmonių teisės

Sąjunga pripažįsta ir gerbia pagyvenusių žmonių teisę gyventi oriai ir nepriklausomai bei dalyvauti visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime.

II-86 straipsnis

Neįgaliųjų integravimas

Sąjunga pripažįsta ir gerbia neįgaliųjų teisę naudotis priemonėmis, užtikrinančiomis jų nepriklausomumą, socialinį bei profesinį integravimą ir dalyvavimą bendruomenės gyvenime.

IV ANTRAŠTINĖ DALIS

SOLIDARUMAS

II-87 straipsnis

Darbuotojų teisė į informaciją ir konsultacijas įmonėje

Darbuotojams ar jų atstovams turi būti atitinkamu lygiu garantuota informacija ir konsultacijos reikiamu laiku Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų bei praktikos nustatytais atvejais ir sąlygomis.

II-88 straipsnis

Teisė į kolektyvines derybas ir kolektyvinių veiksmų teisė

Darbuotojai ir darbdaviai arba atitinkamos jų organizacijos pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus bei praktiką turi teisę derėtis ir atitinkamu lygiu sudaryti kolektyvinius susitarimus, o interesų konflikto atveju imtis kolektyvinių veiksmų, įskaitant streikus, savo interesams apginti.

II-89 straipsnis

Teisė naudotis įdarbinimo tarnybų paslaugomis

Kiekvienas turi teisę naudotis nemokamomis įdarbinimo tarnybų paslaugomis.

II-90 straipsnis

Apsauga nepagrįsto atleidimo iš darbo atveju

Kiekvienas darbuotojas turi teisę į apsaugą pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus bei praktiką nepagrįsto atleidimo iš darbo atveju.

II-91 straipsnis

Tinkamos ir teisingos darbo sąlygos

1.   Kiekvienas darbuotojas turi teisę į saugias, jo sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas.

2.   Kiekvienas darbuotojas turi teisę į tai, kad būtų apribotas maksimalus darbo laikas, teisę į dienos ir savaitės poilsį, taip pat kasmetines mokamas atostogas.

II-92 straipsnis

Vaikų darbo uždraudimas ir jaunų žmonių apsauga darbe

Vaikų darbas draudžiamas. Nepažeidžiant jauniems žmonėms palankesnių taisyklių, išskyrus ribotas išimtis, minimalus amžius priimant į darbą negali būti mažesnis, negu minimalus privalomojo mokymosi amžius.

Priimtiems į darbą jauniems žmonėms turi būti sudarytos jų amžių atitinkančios sąlygos, jie turi būti apsaugoti nuo ekonominio išnaudojimo ir bet kokio darbo, galinčio pakenkti jų saugumui, sveikatai ar fiziniam, protiniam, doroviniam ar socialiniam vystymuisi ar trukdyti jų mokymuisi.

II-93 straipsnis

Šeima ir profesinė veikla

1.   Šeimai užtikrinama teisinė, ekonominė ir socialinė apsauga.

2.   Siekiant suderinti šeimos gyvenimą ir profesinę veiklą, kiekvienas asmuo turi teisę būti apsaugotas nuo atleidimo iš darbo dėl priežasčių, susijusių su motinyste, taip pat teisę į mokamas nėštumo ir gimdymo atostogas ir į vaiko priežiūros atostogas gimus vaikui ar jį įvaikinus.

II-94 straipsnis

Socialinė apsauga ir socialinė parama

1.   Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę gauti socialinio draudimo pašalpas ir naudotis socialinėmis paslaugomis, suteikiančiomis apsaugą pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles ir praktiką motinystės atveju, susirgus, patyrus nelaimingą atsitikimą darbe, esant išlaikytiniu ar sulaukus senatvės, taip pat netekus darbo.

2.   Kiekvienas Sąjungoje teisėtai gyvenantis ir teisėtai gyvenamąją vietą keičiantis asmuo turi teisę gauti socialines pašalpas ir naudotis socialinėmis lengvatomis pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus ir praktiką.

3.   Siekdama įveikti socialinę atskirtį ir skurdą, Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę paramą ir paramą aprūpinant būstu, kad pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles bei praktiką būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų.

II-95 straipsnis

Sveikatos apsauga

Kiekvienas turi teisę į profilaktinę sveikatos priežiūrą ir teisę į gydymą nacionalinių teisės aktų ir praktikos nustatyta tvarka. Apibrėžiant ir vykdant visą Sąjungos politiką ir veiklą, užtikrinamas aukštas žmonių sveikatos apsaugos lygis.

II-96 straipsnis

Galimybė naudotis bendrus ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis

Siekdama skatinti Sąjungos socialinę ir teritorinę sanglaudą, Sąjunga pagal šią Konstituciją pripažįsta ir gerbia teisę naudotis bendrus ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis, numatytomis nacionalinių teisės aktų ir praktikos.

II-97 straipsnis

Aplinkos apsauga

Aukštas aplinkosaugos lygis ir aplinkos kokybės gerinimas turi būti integruotas į Sąjungos politiką ir užtikrintas pagal tvaraus vystymosi principus.

II-98 straipsnis

Vartotojų apsauga

Sąjungos politika užtikrina aukštą vartotojų apsaugos lygį.

V ANTRAŠTINĖ DALIS

PILIETINĖS TEISĖS

II-99 straipsnis

Teisė balsuoti ir būti kandidatu Europos Parlamento rinkimuose

1.   Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę balsuoti ir būti kandidatu Europos Parlamento rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai.

2.   Europos Parlamento nariai renkami remiantis tiesiogine, visuotine rinkimų teise laisvu ir slaptu balsavimu.

II-100 straipsnis

Teisė balsuoti ir būti kandidatu vietos savivaldos rinkimuose

Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę balsuoti ir būti kandidatu vietos savivaldos rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai.

II-101 straipsnis

Teisė į gerą administravimą

1.   Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką.

2.   Ši teisė apima:

a)

kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę;

b)

kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo;

c)

administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus.

3.   Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjunga pagal valstybėms narėms bendrus teisės principus atlygintų jam žalą, kurią atlikdami savo pareigas padarė Sąjungos institucijos ar jų tarnautojai.

4.   Kiekvienas asmuo gali kreiptis į Sąjungos institucijas viena iš kalbų, kuria surašyta ši Konstitucija, ir ta pačia kalba gauti atsakymą.

II-102 straipsnis

Teisė susipažinti su dokumentais

Kiekvienas Sąjungos pilietis ir kiekvienas fizinis asmuo, kuris gyvena bet kurioje valstybėje narėje, ar juridinis asmuo, kurio registruota buveinė yra valstybėje narėje, turi teisę susipažinti su Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų bet kurios formos dokumentais.

II-103 straipsnis

Europos ombudsmenas

Kiekvienas Sąjungos pilietis ir kiekvienas fizinis asmuo, kuris gyvena bet kurioje valstybėje narėje, ar juridinis asmuo, kurio registruota buveinė yra valstybėje narėje, turi teisę kreiptis į Europos ombudsmeną su skundu dėl netinkamų Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų administravimo veiksmų, išskyrus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo vykdomas teismo funkcijas.

II-104 straipsnis

Peticijos teisė

Kiekvienas Sąjungos pilietis ir kiekvienas fizinis asmuo, kuris gyvena bet kurioje valstybėje narėje, ar juridinis asmuo, kurio registruota buveinė yra valstybėje narėje, turi teisę pateikti peticiją Europos Parlamentui.

II-105 straipsnis

Judėjimo ir apsigyvenimo laisvė

1.   Kiekvienas Sąjungos pilietis turį teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.

2.   Pagal šią Konstituciją judėjimo ir apsigyvenimo laisvė gali būti suteikta trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems valstybės narės teritorijoje.

II-106 straipsnis

Diplomatinė ir konsulinė apsauga

Kiekvienas Sąjungos pilietis trečiosios šalies teritorijoje, kurioje valstybė narė, kurios pilietis jis yra, neturi atstovybės, naudojasi bet kurios kitos valstybės narės diplomatine ir konsuline apsauga tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės narės piliečiai.

VI ANTRAŠTINĖ DALIS

TEISINGUMAS

II-107 straipsnis

Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą

Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas.

Asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą.

II-108 straipsnis

Nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą

1.   Kiekvienas kaltinamas padaręs nusikaltimą asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.

2.   Kiekvienam, kuris kaltinamas padaręs nusikaltimą, užtikrinama teisė į gynybą.

II-109 straipsnis

Teisėtumo ir nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumo principai

1.   Niekas negali būti nuteistas už veikimą ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusią nacionalinę ar tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikalstamomis veikomis. Taip pat negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikalstamos veikos padarymo metu. Jeigu po to, kai nusikalstama veika buvo padaryta, įstatymų nustatyta lengvesnė bausmė, skiriama lengvesnė bausmė.

2.   Šis straipsnis nekliudo teisti ir nubausti kiekvieną asmenį už veikimą ar neveikimą, kurie jų padarymo metu buvo laikomi nusikalstamomis veikomis pagal visuotinai pripažintus bendruosius teisės principus.

3.   Bausmės griežtumas turi atitikti padarytą nusikalstamą veiką.

II-110 straipsnis

Teisė nebūti du kartus teisiamam ar baudžiamam už tą pačią nusikalstamą veiką

Niekas negali būti antrą kartą teisiamas ar baudžiamas už nusikalstamą veiką, dėl kurios Sąjungoje jis jau buvo galutinai išteisintas ar pripažintas kaltas pagal įstatymą.

VII ANTRAŠTINĖ DALIS

CHARTIJOS AIŠKINIMO IR TAIKYMO BENDROSIOS NUOSTATOS

II-111 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Šios Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl valstybės narės turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdamos Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai kitose šios Konstitucijos dalyse, ribų.

2.   Ši Chartija neišplečia Sąjungos teisės taikymo srities už Sąjungos įgaliojimų ribų, nenustato Sąjungai naujų įgaliojimų ar užduočių ir nepakeičia kitose šios Konstitucijos dalyse nustatytųjų.

II-112 straipsnis

Teisių ir principų taikymo sritis ir aiškinimas

1.   Bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

2.   Šios Chartijos pripažintos teisės, reglamentuojamos kitose Konstitucijos dalyse, įgyvendinamos tose dalyse nustatytomis sąlygomis ir neperžengiant nustatytų ribų.

3.   Šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje. Ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą.

4.   Šios Chartijos pripažįstamos pagrindinės teisės, atsiradusios iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, aiškinamos remiantis tomis tradicijomis.

5.   Principus apibrėžiančios šios Chartijos nuostatos gali būti įgyvendinamos Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų priimtais įstatymo galią turinčiais aktais ir vykdomaisiais aktais bei valstybių narių aktais, kuriuos jos pagal savo įgaliojimus priima įgyvendindamos Sąjungos teisę. Teismo proceso metu jomis galima remtis tik aiškinant tokius aktus ir priimant sprendimą dėl jų teisėtumo.

6.   Turi būti visiškai atsižvelgiama į šioje Chartijoje nurodytus nacionalinius aktus ir praktiką.

7.   Sąjungos ir valstybių narių teismai skiria deramą dėmesį išaiškinimams, kurie yra parengti siekiant nubrėžti Pagrindinių teisių chartijos aiškinimo gaires.

II-113 straipsnis

Apsaugos apimtis

Jokia šios Chartijos nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti ar kitaip varžanti žmogaus teises ir pagrindines laisves, kurias atitinkamoje taikymo srityje pripažįsta Sąjungos teisė ir tarptautinė teisė bei tarptautiniai susitarimai, kurių šalys yra Sąjunga arba visos valstybės narės, įskaitant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, taip pat valstybių narių konstitucijos.

II-114 straipsnis

Draudimas piktnaudžiauti teisėmis

Jokia šios Chartijos nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti teisę pradėti veiklą ar atlikti veiksmą siekiant panaikinti bet kurią šioje Chartijoje pripažįstamą teisę ar laisvę arba apriboti ją labiau, negu numatyta šioje Chartijoje.

III DALIS

SĄJUNGOS POLITIKA IR JOS FUNKCIONAVIMAS

I ANTRAŠTINĖ DALIS

VISUOTINAI TAIKOMOS NUOSTATOS

III-115 straipsnis

Sąjunga užtikrina šioje dalyje nurodytų politikos ir veiklos krypčių suderinimą, atsižvelgdama į visus savo tikslus ir vadovaudamasi kompetencijos suteikimo principu.

III-116 straipsnis

Visose šioje dalyje nurodytose veiklos srityse Sąjunga siekia pašalinti moterų ir vyrų nelygybės apraiškas ir diegti jų lygybę.

III-117 straipsnis

Nustatydama ir įgyvendindama šioje dalyje nurodytas politikos kryptis ir veiksmus, Sąjunga atsižvelgia į reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos garantavimu, kova su socialine atskirtimi, aukšto lygio švietimu, mokymu ir žmonių sveikatos apsauga.

III-118 straipsnis

Nustatydama ir įgyvendindama šioje dalyje nurodytas politikos ir veiklos kryptis, Sąjunga siekia kovoti su diskriminacija dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos.

III-119 straipsnis

Nustatant ir įgyvendinant šioje dalyje nurodytas politikos ir veiklos kryptis, ypač siekiant skatinti tvarų vystymąsi, turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus.

III-120 straipsnis

Į vartotojų apsaugos reikalavimus atsižvelgiama nustatant bei įgyvendinant kitas Sąjungos politikos ir veiklos kryptis.

III-121 straipsnis

Rengdamos ir įgyvendindamos Sąjungos žemės ūkio, žuvininkystės, transporto, vidaus rinkos, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bei kosmoso politiką, Sąjunga ir valstybės narės visokeriopai atsižvelgia į gyvūnų, kaip juslių gyvių, gerovės reikalavimus kartu gerbdamos valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, taip pat papročius, ypač susijusius su religinėmis apeigomis, kultūros tradicijomis ir vietos paveldu.

III-122 straipsnis

Nepažeisdamos I-5, III-166, III-167 ir III-238 straipsnių ir atsižvelgdamos į tai, kokią vietą tarp bendrų Sąjungos vertybių užima bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos ir jų vaidmuo skatinant socialinę ir teritorinę sanglaudą, Sąjunga ir valstybės narės pagal savo atitinkamą kompetenciją ir Konstitucijos taikymo sritį rūpinasi, kad tokios paslaugos remtųsi principais ir sąlygomis, ypač ekonominėmis ir finansinėmis, kurios leistų joms atlikti savo užduotis. Šiuos principus ir sąlygas nustato europiniai įstatymai, nepažeidžiant valstybių narių kompetencijos, laikantis Konstitucijos teikti, pavesti teikti ir finansuoti tokias paslaugas.

II ANTRAŠTINĖ DALIS

NEDISKRIMINAVIMAS IR PILIETYBĖ

III-123 straipsnis

Europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai gali numatyti taisykles, draudžiančias diskriminaciją dėl pilietybės, kaip nurodyta I-4 straipsnio 2 dalyje.

III-124 straipsnis

1.   Nepažeidžiant kitų Konstitucijos nuostatų ir neviršijant ja Sąjungai suteiktos kompetencijos, Tarybos europinis įstatymas arba pagrindų įstatymas gali nustatyti priemones, būtinas kovai su diskriminacija dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos. Taryba, gavusi Europos Parlamento pritarimą, sprendžia vieningai.

2.   Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies, europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai gali nustatyti pagrindinius Sąjungos skatinamųjų priemonių principus ir apibrėžti šias skatinamąsias priemones remti veiksmams, kurių imasi valstybės narės siekdamos prisidėti prie šio straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslų siekimo, išskyrus bet kokį jų įstatymų ir kitų teisės aktų derinimą.

III-125 straipsnis

1.   Jei paaiškėja, kad Sąjunga turėtų imtis veiksmų, padedančių naudotis I-10 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta kiekvieno Sąjungos piliečio teise laisvai judėti ir apsigyventi, ir jei Konstitucija numato reikalingus įgaliojimus, europiniai įstatymai ar pagrindų įstatymai gali nustatyti šiam tikslui skirtas priemones.

2.   Tiems patiems kaip ir 1 dalyje nurodytiems tikslams, ir jei Konstitucija numato reikalingus įgaliojimus, priemonės, susijusios su pasais, asmens tapatybės kortelėmis, leidimais gyventi ar bet kokiais kitais panašiais dokumentais, ir priemonės, susijusios su socialiniu draudimu ar socialine apsauga, gali būti nustatytos Tarybos priimtu europiniu įstatymu arba pagrindų įstatymu. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, sprendžia vieningai.

III-126 straipsnis

Tarybos europinis įstatymas arba pagrindų įstatymas nustato išsamias nuostatas, reglamentuojančias naudojimąsi I-10 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta teise, pagal kurią kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę balsuoti ir būti kandidatu vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, nebūdamas tos valstybės piliečiu. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, sprendžia vieningai. Šios nuostatos gali numatyti išimtis, kai jos yra pateisinamos dėl valstybei narei būdingų problemų.

Teise balsuoti ir būti kandidatu Europos Parlamento rinkimuose naudojamasi nepažeidžiant III-230 straipsnio 1 dalies ir jos įgyvendinimo priemonių.

III-127 straipsnis

Valstybės narės priima reikalingas nuostatas, užtikrinančias Sąjungos piliečių trečiosiose šalyse diplomatinę ir konsulinę apsaugą, kaip numatyta I-10 straipsnio 2 dalies c punkte.

Valstybės narės pradeda tarptautines derybas dėl šios apsaugos užtikrinimo.

Tarybos europinis įstatymas gali nustatyti priemones, būtinas šiai apsaugai palengvinti. Taryba sprendžia, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

III-128 straipsnis

Kiekvienas Sąjungos pilietis pagal I‐10 straipsnio 2 dalies d punktą turi teisę kreiptis į institucijas arba organus IV-448 straipsnio 1 dalyje išvardytomis kalbomis ir gauti atsakymą ta pačia kalba. Institucijos ir organai, nurodyti I-10 straipsnio 2 dalies d punkte, yra tie, kurie išvardyti I-19 straipsnio 2 dalyje bei I-30, I-31 ir I-32 straipsniuose, taip pat Europos ombudsmenas.

III-129 straipsnis

Kas treji metai Komisija atsiskaito Europos Parlamentui, Tarybai bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui dėl šios antraštinės dalies ir I-10 straipsnio taikymo. Komisijos pranešime įvertinama Sąjungos raida.

Remdamasi šiuo pranešimu ir nepažeisdama kitų Konstitucijos nuostatų, europiniu įstatymu arba pagrindų įstatymu Taryba gali papildyti I-10 straipsnyje numatytas teises. Taryba, gavusi Europos Parlamento pritarimą, sprendžia vieningai. Atitinkamas įstatymas ar pagrindų įstatymas neįsigalioja, kol jam nepritaria valstybės narės pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas.

III ANTRAŠTINĖ DALIS

VIDAUS POLITIKA IR VEIKSMAI

I SKYRIUS

VIDAUS RINKA

1 SKIRSNIS

VIDAUS RINKOS SUKŪRIMAS IR VEIKIMAS

III-130 straipsnis

1.   Sąjunga, siekdama sukurti vidaus rinką ir užtikrinti jos veikimą, imasi priemonių pagal atitinkamas Konstitucijos nuostatas.

2.   Vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje pagal Konstituciją užtikrinamas laisvas asmenų, paslaugų, prekių ir kapitalo judėjimas.

3.   Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima europinius reglamentus ir sprendimus, nustatančius gaires ir sąlygas, reikalingas tolydžiai pažangai visuose atitinkamuose sektoriuose užtikrinti.

4.   Rengdama pasiūlymus 1 ir 2 dalyse nurodytiems tikslams pasiekti, Komisija atsižvelgia į tai, kokias pastangas vidaus rinkos kūrimo laikotarpiu turės dėti skirtingą ekonominės raidos lygį pasiekusios valstybės, ir gali siūlyti atitinkamas priemones.

Jei tokios priemonės priimamos kaip išimtys, jos turėtų būti laikino pobūdžio ir kaip galima mažiau trikdyti vidaus rinkos veikimą.

III-131 straipsnis

Valstybės narės konsultuojasi viena su kita siekdamos prireikus veikti drauge, kad vidaus rinkos veikimui nedarytų poveikio priemonės, kurių valstybei narei gali tekti imtis įvykus rimtiems viešąją tvarką trikdantiems vidaus neramumams, kilus karui ar atsiradus didelei, karo grėsmę keliančiai tarptautinei įtampai arba siekiant vykdyti įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė taikai ir tarptautiniam saugumui palaikyti.

III-132 straipsnis

Jei III-131 ir III-436 straipsniuose minėtais atvejais taikomos priemonės vidaus rinkoje iškraipo konkurencijos sąlygas, Komisija, veikdama kartu su suinteresuota valstybe nare, ištiria, kaip tas priemones būtų galima suderinti su Konstitucijoje nustatytomis taisyklėmis.

Nukrypdama nuo III-360 ir III-361 straipsniuose numatytos tvarkos, Komisija ar bet kuri valstybė narė gali tiesiogiai kreiptis į Teisingumo Teismą, jei Komisija ar valstybė narė mano, kad kita valstybė narė piktnaudžiauja III-131 ir III-436 straipsniuose numatytomis galiomis. Teisingumo Teismas savo sprendimą pateikia uždarame posėdyje.

2 SKIRSNIS

LAISVAS ASMENŲ IR PASLAUGŲ JUDĖJIMAS

1 poskirsnis

Darbuotojai

III-133 straipsnis

1.   Darbuotojai turi teisę laisvai judėti Sąjungoje.

2.   Draudžiama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija pilietybės; įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo bei užimtumo sąlygų požiūriu.

3.   Darbuotojai turi teisę, kurią galima riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais:

a)

priimti faktiškai pateiktus pasiūlymus įsidarbinti;

b)

šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje;

c)

apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje siekdami dirbti pagal tos valstybės piliečių įsidarbinimą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus;

d)

pasilikti gyventi valstybės narės teritorijoje pasibaigus darbo joje laikui, laikydamiesi Komisijos priimtuose europiniuose reglamentuose nustatytų sąlygų.

4.   Šis straipsnis netaikomas darbui valstybės tarnyboje.

III-134 straipsnis

Europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai nustato priemones, reikalingas III-133 straipsnyje apibrėžtai darbuotojų judėjimo laisvei įgyvendinti. jos priimamos pasikonsultavus su ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

Šiais europiniais įstatymais ir pagrindų įstatymais visų pirma siekiama:

a)

užtikrinti glaudų nacionalinių įdarbinimo tarnybų bendradarbiavimą;

b)

naikinti administracines procedūras ir praktiką bei įdarbinimo laisvose darbo vietose teisei įgyti būtinus nustatytus laikotarpius, taikomus pagal nacionalinius teisės aktus arba ankstesnius valstybių narių susitarimus, kurie trukdytų liberalizuoti darbuotojų judėjimą;

c)

naikinti visus nustatytus laikotarpius ir kitus pagal nacionalinius teisės aktus arba pagal anksčiau tarp valstybių narių sudarytas sutartis numatytus apribojimus, kitų valstybių narių darbuotojams nustatančius kitokias sąlygas laisvai pasirinkti darbą negu savo valstybės darbuotojams;

d)

nustatyti tinkamą mechanizmą darbo pasiūlymams ir darbo prašymams susieti bei pasiūlai ir paklausai darbo rinkoje subalansuoti taip, kad įvairiuose regionuose ir pramonės šakose būtų išvengta didesnės gyvenimo ir užimtumo lygio smukimo grėsmės.

III-135 straipsnis

Valstybės narės pagal bendrą programą skatina jaunų darbuotojų mainus.

III-136 straipsnis

1.   Socialinės apsaugos srityje europiniai įstatymai ir pagrindų įstatymai nustato priemones, būtinas laisvam darbuotojų judėjimui įgyvendinti, įvedant sistemą, kaip migruojantiems samdomiems ir savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų išlaikytiniams užtikrinti:

a)

pagal keleto valstybių įstatymus nustatomų visų prilyginamųjų laikotarpių sudėtį, kad jie įgytų ir išsaugotų teisę į socialines išmokas ir kad būtų galima apskaičiuoti tų išmokų dydį;

b)

socialinių išmokų mokėjimą asmenims, gyvenantiems valstybių narių teritorijose.

2.   Tais atvejais, kai Tarybos narė mano, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytas europinio įstatymo ar pagrindų įstatymo projektas paveiktų jos socialinės apsaugos sistemos pagrindinius aspektus, įskaitant jos apimtį, išlaidas ar finansinę struktūrą, ar paveiktų tos sistemos finansinę pusiausvyrą, ji gali prašyti, kad klausimas būtų perduotas svarstyti Europos Vadovų Tarybai. Tokiu atveju III-396 straipsnyje nurodyta procedūra yra sustabdoma. Po svarstymo Europos Vadovų Taryba per 4 mėnesius nuo sustabdymo:

a)

grąžina projektą Tarybai, kuri nutraukia III-396 straipsnyje nurodytos procedūros sustabdymą, arba

b)

prašo Komisijos pateikti naują pasiūlymą; šiuo atveju iš pradžių pasiūlytas aktas laikomas nepriimtu.

2 poskirsnis

Įsisteigimo laisvė

III-137 straipsnis

Vadovaujantis šio poskirsnio nuostatomis vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves.

Vienos valstybės narės piliečiai kitos valstybės narės teritorijoje turi teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, ypač bendroves, apibrėžtas III-142 straipsnio antrojoje pastraipoje, tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra numatytos jos pačios subjektams, ir laikantis 4 skirsnio nuostatų dėl kapitalo ir mokėjimų.

III-138 straipsnis

1.   Europiniai pagrindų įstatymai nustato priemones, leidžiančias pasinaudoti įsisteigimo laisve tam tikros rūšies veikloje. Jie priimami pasikonsultavus su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

2.   Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija vykdo pagal 1 dalyje išdėstytas nuostatas joms tenkančias pareigas, pirmiausia:

a)

pirmenybę paprastai teikdamos tokioms veiklos rūšims, kurioms suteikta įsisteigimo laisvė, ypač skatina gamybos ir prekybos vystymą;

b)

užtikrindamos valstybių narių kompetentingų institucijų glaudų bendradarbiavimą, kad būtų nustatyta įvairių rūšių veiklos padėtis Sąjungoje;

c)

panaikindamos bet kokias administracines procedūras ir praktiką, atsiradusią laikantis nacionalinių teisės aktų arba anksčiau tarp valstybių narių sudarytų susitarimų, kurių nepanaikinus būtų trukdoma įsisteigimo laisvei;

d)

užtikrindamos, jog vienos valstybės narės darbuotojai, samdomi kitos valstybės narės teritorijoje, galėtų pasilikti toje teritorijoje, kad imtųsi savarankiškai dirbančių asmenų veiklos, jei jie tenkina sąlygas, kurias būtų turėję tenkinti, jei būtų atvykę į tą valstybę tuo metu, kai ketino imtis tokios veiklos;

e)

leisdamos vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams įsigyti ir naudoti žemę ir pastatus, esančius kitos valstybės narės teritorijoje, jei tai neprieštarauja III-227 straipsnio 2 dalyje nurodytiems principams;

f)

kiekvienoje svarstomoje veiklos srityje palaipsniui naikindamos įsisteigimo laisvės apribojimus, taikomus atstovybių, padalinių arba dukterinių bendrovių steigimo valstybės narės teritorijoje sąlygoms, ir sąlygoms, kurių reikia laikytis, kad pagrindinės įmonės darbuotojams būtų leista eiti su tokių atstovybių, padalinių arba dukterinių bendrovių valdymu ar priežiūra susijusias pareigas;

g)

kiek būtina koordinuodamos apsaugos priemones, kurių valstybės narės reikalauja iš bendrovių, apibrėžtų III-142 straipsnio antroje pastraipoje, imtis narių ir kitų asmenų interesams apsaugoti, siekiant užtikrinti tokių priemonių lygiavertiškumą Sąjungoje;

h)

įsitikindamos, kad valstybių narių teikiama pagalba neiškreipia įsisteigimo sąlygų.

III-139 straipsnis

Veiklai, kuri bet kurioje valstybėje yra susijusi, nors ir laikinai, su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, šio poskirsnio nuostatos netaikomos.

Europiniais įstatymais ir pagrindų įstatymais galima nustatyti, kad tam tikroms veiklos rūšims šis poskirsnis netaikomas.

III-140 straipsnis

1.   Šis poskirsnis ir pagal jį patvirtintos priemonės neturi poveikio valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, kurie numato kitokio režimo taikymą užsienio subjektams ir yra pateisinami viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir jos sveikatos sumetimais, nuostatų taikymui.

2.   Europiniais pagrindų įstatymais derinamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos nacionalinės nuostatos.

III-141 straipsnis

1.   Europiniai pagrindų įstatymai palengvina asmenims pradėti veiklą ir verstis ja kaip savarankiškai dirbantiems asmenims. Jie apima:

a)

diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialias kvalifikacijas patvirtinančių dokumentų abipusį pripažinimą;

b)

valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų dėl galimybių pradėti veiklą ir ja verstis kaip savarankiškai dirbantiems asmenims koordinavimą.

2.   Laipsniškas apribojimų medikams, paramedikams ir farmacininkams panaikinimas priklauso nuo to, kaip įvairiose valstybėse narėse bus koordinuojamos jų profesinės veiklos sąlygos.

III-142 straipsnis

Bendrovės, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Sąjungoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, šiame poskirsnyje prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems fiziniams asmenims.

„Bendrovės“ – tai bendrovės, kurios veikia pagal civilinę ar komercinę teisę, įskaitant kooperatyvus ir kitus pagal viešąją ar privatinę teisę veikiančius juridinius asmenis, išskyrus nesiekiančiuosius pelno.

III-143 straipsnis

Valstybės narės sudaro kitų valstybių narių nacionaliniams subjektams tokias pat sąlygas dalyvauti bendrovių, apibrėžtų III-142 straipsnio antroje pastraipoje, kapitale, kokias turi jos pačios nacionaliniai subjektai, nepažeisdamos kitų Konstitucijos nuostatų taikymo.

3 poskirsnis

Laisvė teikti paslaugas

III-144 straipsnis

Pagal šį poskirsnį Sąjungoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje negu valstybė, kurios nacionaliniu subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.

Europiniais įstatymais arba pagrindų įstatymais galima nustatyti šio poskirsnio nuostatų taikymą ir paslaugas teikiantiems trečiosios šalies piliečiams, įsisteigusiems Sąjungoje.

III-145 straipsnis

Šioje Konstitucijoje paslaugos – tai tokios paslaugos, kurios paprastai yra teikiamos už užmokestį ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl laisvo asmenų, prekių ir kapitalo judėjimo.

Paslaugas sudaro:

a)

pramoninio pobūdžio veikla;

b)

komercinio pobūdžio veikla;

c)

amatininkų veikla;

d)

laisvųjų profesijų veikla.

Nepažeidžiant įsisteigimo laisvei skirto 2 poskirsnio, paslaugą teikiantis asmuo, kad galėtų ją teikti, gali laikinai savo veikla verstis toje valstybėje narėje, kur paslauga teikiama, tomis pačiomis sąlygomis, kurias toji valstybė taiko savo nacionaliniams subjektams.

III-146 straipsnis

1.   Laisvę teikti paslaugas transporto srityje reglamentuoja transportui skirtas III skyriaus 7 skirsnis.

2.   Bankų ir draudimo paslaugų, susijusių su kapitalo judėjimu, liberalizavimas turi būti derinamas su kapitalo judėjimo liberalizavimu.

III-147 straipsnis

1.   Europiniu pagrindų įstatymu nustatomos priemonės siekiant liberalizuoti kokią nors konkrečią paslaugą. Jis priimamas pasikonsultavus su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

2.   Kalbant apie šio straipsnio 1 dalyje minimus europinius pagrindų įstatymus, pirmenybė paprastai teikiama toms paslaugoms, kurios daro tiesioginį poveikį gamybos sąnaudoms arba kurių liberalizavimas padeda skatinti prekybą prekėmis.

III-148 straipsnis

Jei valstybių narių bendra ekonominė padėtis ir atitinkamo ekonominio sektoriaus padėtis leidžia, valstybės narės stengiasi paslaugas liberalizuoti labiau negu įpareigoja europiniai pagrindų įstatymai, priimti įgyvendinant III-147 straipsnio 1 dalį.

Šiuo tikslu Komisija atitinkamoms valstybėms narėms teikia rekomendacijas.

III-149 straipsnis

Kol laisvės teikti paslaugas apribojimai dar nepanaikinti, valstybės narės tuos apribojimus taiko visiems III-144 straipsnio pirmojoje pastraipoje apibūdintiems paslaugas teikiantiems asmenims, nedarydamos jokio skirtumo dėl jų nacionalinės priklausomybės arba gyvenamosios vietos.

III-150 straipsnis

Šio poskirsnio reglamentuojamiems klausimams taikomi III-139–III-142 straipsniai.

3 SKIRSNIS

LAISVAS PREKIŲ JUDĖJIMAS

1 poskirsnis

Muitų sąjunga

III-151 straipsnis

1.   Sąjunga apima visą prekybą prekėmis apimančia muitų sąjunga, kurioje tarp valstybių narių uždraudžiami importo ir eksporto muitai bei visi jiems lygiaverčiai mokesčiai, o jų santykiams su trečiosiomis šalimis nustatomas Bendrasis muitų tarifas.

2.   Šio straipsnio 4 dalis ir 3 poskirsnis dėl kiekybinių apribojimų uždraudimo taikomi valstybių narių kilmės produktams, taip pat valstybėse narėse į laisvą apyvartą išleistiems iš trečiųjų šalių įvežtiems produktams.

3.   Iš trečiosios šalies įvežti produktai laikomi valstybėje narėje išleistais į laisvą apyvartą, jei toje valstybėje narėje yra atlikti importo formalumai ir sumokėti mokėtini muitai arba jiems lygiaverčiai mokesčiai ir jei visi šie muitai ir mokesčiai ar jų dalis nebuvo grąžinti.

4.   Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami importo ir eksporto muitai bei lygiaverčio poveikio mokesčiai. Šis draudimas galioja ir fiskalinio pobūdžio muitams.

5.   Remdamasi Komisijos pasiūlymu, Taryba priima europinius reglamentus ir sprendimus, nustatančius Bendrojo muitų tarifo muitus.

6.   Atlikdama šiame straipsnyje jai patikėtus uždavinius, Komisija atsižvelgia į:

a)

poreikį skatinti valstybių narių ir trečiųjų šalių prekybą;

b)

tokius konkurencijos sąlygų Sąjungoje pokyčius, kurie didintų įmonių konkurencingumą;

c)

Sąjungai reikalingų žaliavų ir pusgaminių tiekimo poreikius; todėl Komisija rūpinasi, kad nebūtų iškreipiamos valstybių narių konkurencijos sąlygos gatavų prekių atžvilgiu;

d)

būtinybę vengti didesnio valstybių narių ekonominio gyvenimo trikdymo ir užtikrinti racionalią gamybos plėtotę bei vartojimo didinimą Sąjungoje.

2 poskirsnis

Bendradarbiavimas muitinės veiklos srityje

III-152 straipsnis

Konstitucijos taikymo srityje europiniais įstatymais arba pagrindų įstatymais nustatomos priemonės valstybių narių tarpusavio bei jų ir Komisijos bendradarbiavimui muitinės veiklos srityje gerinti.

3 poskirsnis

Kiekybinių apribojimų uždraudimas

III-153 straipsnis

Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai importo ir eksporto apribojimai, taip pat visos lygiaverčio poveikio priemonės.

III-154 straipsnis

III-153 straipsnis nekliudo taikyti prekių importo, eksporto ar tranzito draudimų arba apribojimų, jei jie yra pateisinami visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos bei pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais. Tačiau tokie draudimai arba apribojimai neturi tapti savavališka diskriminacijos priemone ar užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu.

III-155 straipsnis

1.   Valstybės narės visas valstybines komercinio pobūdžio monopolijas pertvarko taip, kad būtų užtikrinta, jog nė vienas valstybių narių nacionalinis subjektas nebus diskriminuojamas prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu.

Šis straipsnis taikomas kiekvienai įstaigai, per kurią valstybė narė teisiškai ar faktiškai, tiesiogiai ar netiesiogiai prižiūri ir nustato valstybių narių tarpusavio importą ir eksportą arba turi jam didesnės įtakos. Šis straipsnis taip pat taikomas monopolijoms, kurias valstybė perleidžia kitiems.

2.   Valstybės narės nesiima jokių naujų priemonių, prieštaraujančių šio straipsnio 1 dalyje numatytiems principams arba galinčių riboti su muitų ir kiekybinių apribojimų uždraudimu valstybių narių tarpusavio prekyboje susijusių straipsnių taikymo sritį.

3.   Jei valstybinė komercinio pobūdžio monopolija grindžiama teisės normomis, kuriomis siekiama padėti lengviau realizuoti žemės ūkio produktus arba gauti už juos kuo didesnį pelną, taikant šį straipsnį turėtų būti imamasi veiksmų, kad atitinkamiems gamintojams būtų užtikrintos lygiavertės užimtumo ir gyvenimo lygio apsaugos priemonės.

4 SKIRSNIS

KAPITALAS IR MOKĖJIMAI

III-156 straipsnis

Pagal šį skirsnį uždraudžiami visi kapitalo judėjimo ir mokėjimų tarp valstybių narių bei tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių apribojimai.

III-157 straipsnis

1.   III-156 straipsnis netrukdo taikyti trečiosioms šalims kokių nors 1993 m. gruodžio 31 d. pagal nacionalinę ar Sąjungos teisę galiojusių apribojimų dėl kapitalo judėjimo į trečiąsias šalis ar iš jų, susijusio su tiesioginėmis investicijomis – įskaitant investicijas į nekilnojamąjį turtą – su įsisteigimu, finansinių paslaugų teikimu ar vertybinių popierių įsileidimu į kapitalo rinkas. Pagal nacionalinę teisę galiojančių apribojimų Estijoje ir Vengrijoje atžvilgiu, ši data yra 1999 m. gruodžio 31 d.

2.   Europiniais įstatymais arba pagrindų įstatymais įteisinamos priemonės dėl kapitalo judėjimo į trečiąsias šalis ir iš jų, susijusios su tiesioginėmis investicijomis – įskaitant investicijas į nekilnojamąjį turtą – su įsisteigimu, finansinių paslaugų teikimu ar vertybinių popierių įsileidimu į kapitalo rinkas.

Europos Parlamentas ir Taryba stengiasi pasiekti, kad, nepažeidžiant kitų Konstitucijos nuostatų, kapitalo judėjimas tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių būtų kuo laisvesnis.

3.   Nukrypdama nuo šio straipsnio 2 dalies, tik europiniu įstatymu arba pagrindų įstatymu Taryba gali nustatyti priemones, kurios reikštų pažangą Sąjungos teisėje liberalizuojant kapitalo judėjimą į trečiąsias šalis ar iš jų. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, sprendžia vieningai.

III-158 straipsnis

1.   III-156 straipsnis nepažeidžia valstybių narių teisės:

a)

taikyti atitinkamas savo mokesčių įstatymų nuostatas, pagal kurias išskiriami mokesčių mokėtojai dėl jų skirtingos padėties gyvenamosios vietos arba kapitalo investavimo vietos atžvilgiu;

b)

imtis visų reikalingų priemonių, kad būtų užkirstas kelias nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams, ypač apmokestinimo ir finansų įstaigų riziką ribojančios priežiūros srityje, arba nustatyti duomenų apie kapitalo judėjimą deklaravimo tvarką administravimo ar statistinės informacijos tikslais, arba imtis priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo požiūriu.

2.   Šis skirsnis nekliudo taikyti su Konstitucija suderinamų įsisteigimo teisės apribojimų.

3.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos priemonės ir tvarka neturi tapti laisvo kapitalo judėjimo ir mokėjimų, kaip nustatyta III-156 straipsnyje, savavališka diskriminavimo priemone ar užslėptu apribojimu.

4.   Jei nėra priimtas III-157 straipsnio 3 dalyje numatytas europinis įstatymas ar pagrindų įstatymas, Komisija arba, jei atitinkamai valstybei narei pateikus prašymą Komisija per tris mėnesius nepriima europinio sprendimo, Taryba gali priimti europinį sprendimą, patvirtinantį, kad vienos ar keleto trečiųjų šalių atžvilgiu valstybės narės priimtos ribojančios priemonės mokesčių srityje turi būti laikomos atitinkančiomis Konstituciją tiek, kiek jas pateisina vienas iš Sąjungos tikslų, ir kiek jos neprieštarauja tinkamam vidaus rinkos veikimui. Taryba, valstybei narei pateikus prašymą, sprendžia vieningai.

III-159 straipsnis

Tais atvejais, kai dėl kapitalo judėjimo į trečiąsias šalis ar iš jų susidarius išimtinėms aplinkybėms ekonominės ir pinigų sąjungos veikimui kyla arba gali kilti didelių sunkumų, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali trečiųjų šalių atžvilgiu priimti europinius reglamentus arba sprendimus dėl ne ilgiau kaip šešis mėnesius trunkančių apsaugos priemonių, jei jos būtinai reikalingos. Taryba sprendžia pasikonsultavusi su Europos centriniu banku.

III-160 straipsnis

Prireikus siekti III-257 straipsnyje nurodytų tikslų užkertant kelią terorizmui ir susijusioms veikoms bei kovojant su jomis, europiniuose įstatymuose apibrėžiama administracinių priemonių sistema, susijusi su kapitalo judėjimu ir mokėjimais, pavyzdžiui, lėšų, finansinio turto ar ekonominio pelno, priklausančio fiziniams arba juridiniams asmenims, grupėms ar nevalstybiniams subjektams arba jų valdomo, įšaldymas.

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima europinius reglamentus arba europinius sprendimus, įgyvendinančius pirmojoje pastraipoje minimus europinius įstatymus.

Šiame straipsnyje minėti aktai apima būtinas nuostatas dėl teisinių apsaugos priemonių.

5 SKIRSNIS

KONKURENCIJOS TAISYKLĖS

1 poskirsnis

Įmonėms taikomos taisyklės

III-161 straipsnis

1.   Kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, būtent tie, kuriais:

a)

tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos;

b)

ribojama arba kontroliuojama gamyba, rinkos, technikos raida arba investicijos;

c)

dalijamasi rinkomis arba tiekimo šaltiniais;

d)

lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais taikomos nevienodos sąlygos, dėl ko jie patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį;

e)

sutartys sudaromos tik kitoms šalims priimant papildomus įsipareigojimus, kurių pobūdis arba komercinė paskirtis neturi nieko bendra su tokiu sutarčių dalyku.

2.   Visi pagal šį straipsnį draudžiami susitarimai arba sprendimai savaime yra niekiniai.

3.   Tačiau šio straipsnio 1 dalis gali būti paskelbta netaikytina:

įmonių susitarimams arba tokių susitarimų rūšims,

įmonių asociacijų sprendimams arba tokių sprendimų rūšims,

suderintiems veiksmams arba tokių veiksmų rūšims,

kurie padeda tobulinti prekių gamybą ar paskirstymą arba skatina technikos ar ekonomikos pažangą, kartu sudarydami sąlygas vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda, ir kurie:

a)

atitinkamoms įmonėms nenustato jokių apribojimų, nebūtinų šiems tikslams pasiekti;

b)

nesuteikia tokioms įmonėms galimybės panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų daliai.

III-162 straipsnis

Kaip nesuderinamas su vidaus rinka draudžiamas bet koks vienos ar keleto įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintis paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

Toks piktnaudžiavimas konkrečiai gali būti:

a)

nesąžiningų pirkimo ar pardavimo kainų arba kokių nors kitų nesąžiningų prekybos sąlygų tiesioginis ar netiesioginis nustatymas;

b)

gamybos, rinkų arba technikos raidos ribojimas pažeidžiant vartotojų interesus;

c)

nevienodų sąlygų taikymas lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais, dėl ko jie patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį;

d)

vertimas sudaryti sutartis kitoms šalims prisiimant papildomus įsipareigojimus, kurių pobūdis ir komercinė paskirtis neturi nieko bendra su tokių sutarčių dalyku.

III-163 straipsnis

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima europinius reglamentus dėl III-161 ir III-162 straipsniuose nustatytų principų taikymo. Ji sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

Reglamentų paskirtis visų pirma yra:

a)

numatyti vienkartines ir periodiškai mokamas baudas ir taip užtikrinti, kad būtų laikomasi III-161 straipsnio 1 dalyje ir III-162 straipsnyje nurodytų draudimų;

b)

nustatyti III-161 straipsnio 3 dalies taikymo išsamias taisykles atsižvelgiant į tai, kad būtina užtikrinti veiksmingą priežiūrą ir kiek įmanoma supaprastinti administravimą;

c)

prireikus apibrėžti III-161 ir III-162 straipsnių taikymo įvairiose ūkio šakose sritį;

d)

apibrėžti atitinkamas Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo funkcijas taikant šioje pastraipoje išdėstytas nuostatas;

e)

nustatyti nacionalinės teisės aktų ir šio skirsnio, taip pat šiam straipsniui taikyti priimtų europinių reglamentų santykį.

III-164 straipsnis

Kol įsigalios III-163 straipsniui taikyti priimti europiniai reglamentai, susitarimų, sprendimų ir suderintų veiksmų leistinumo ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje klausimus valstybių narių valdžios institucijos sprendžia pagal savo nacionalinę teisę ir III-161 straipsnį, ypač jo 3 dalį, ir pagal III-162 straipsnį.

III-165 straipsnis

1.   Nepažeisdama III-164 straipsnio, Komisija užtikrina, kad būtų taikomi III-161 ir III-162 straipsniuose nustatyti principai. Valstybės narės prašymu arba savo iniciatyva ir bendradarbiaudama su jai padedančiomis valstybių narių kompetentingomis institucijomis, Komisija tiria įtariamus minėtų principų pažeidimus. Nustačiusi padarytą pažeidimą, ji siūlo atitinkamas priemones jam pašalinti.

2.   Jei 1 dalyje nurodytas pažeidimas nepašalinimas, Komisija priima motyvuotą europinį sprendimą, kuriame fiksuojamas principų pažeidimas. Komisija gali paskelbti savo sprendimą ir įgalioti valstybes nares imtis padėčiai atitaisyti reikalingų priemonių, kurių sąlygas ir aplinkybes ji nustato.

3.   Komisija gali priimti europinius reglamentus, susijusius su susitarimų rūšimis, dėl kurių Taryba priėmė europinį reglamentą pagal III-163 straipsnio 2 pastraipos b punktą.

III-166 straipsnis

1.   Valstybinėms įmonėms ir įmonėms, kurioms valstybės narės suteikia specialias arba išimtines teises, valstybės narės nenustato ir nepalieka galiojančiųjų jokių priemonių, kurios prieštarauja Konstitucijai, ypač I-4 straipsnio 2 daliai ir III-161–III-169 straipsniams.

2.   Įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba biudžeto įplaukų duodančioms monopolinėms įmonėms, yra taikomos Konstitucijos nuostatos, ypač konkurencijos taisyklės, jei šių nuostatų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių užduočių. Prekybos vystymui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Sąjungos interesams.

3.   Komisija užtikrina šio straipsnio taikymą ir prireikus priima atitinkamus europinius reglamentus arba sprendimus.

2 poskirsnis

Valstybių narių teikiama pagalba

III-167 straipsnis

1.   Išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

2.   Vidaus rinkai neprieštarauja:

a)

socialinio pobūdžio pagalba individualiems vartotojams, jei ji yra teikiama nediskriminuojant atitinkamų produktų dėl jų kilmės;

b)

pagalba gaivalinių nelaimių ar kitų ypatingų įvykių padarytai žalai atitaisyti;

c)

pagalba, teikiama tam tikrų Vokietijos Federacinės Respublikos regionų, patyrusių žalą dėl Vokietijos padalijimo, ūkiui, jei tokia pagalba reikalinga dėl padalijimo atsiradusiam ekonominiam atsilikimui kompensuoti. Po penkerių metų nuo Sutarties dėl Konstitucijos Europai įsigaliojimo, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali priimti šį punktą panaikinantį europinį sprendimą.

3.   Vidaus rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma:

a)

pagalba, skirta regionų, kuriuose yra neįprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, taip pat III-424 straipsnyje nurodytų regionų, ekonominiam vystymuisi skatinti, atsižvelgiant į jų struktūrinę, ekonominę ir socialinę padėtį;

b)

pagalba, skirta bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti arba kurios nors valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti;

c)

pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių vystymuisi skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui;

d)

pagalba, skirta kultūrai remti ir paveldui išsaugoti, jei tokia pagalba prekybos sąlygų ir konkurencijos Sąjungoje nepaveikia taip, kad prieštarautų bendram interesui;

e)

kitos pagalbos rūšys, kurios gali būti nurodytos europiniuose reglamentuose arba sprendimuose, priimtuose Tarybos, remiantis Komisijos pasiūlymu.

III-168 straipsnis

1.   Komisija kartu su valstybėmis narėmis nuolat kontroliuoja visas tose valstybėse esamas pagalbos sistemas. Valstybėms narėms ji siūlo atitinkamas priemones, reikalingas vidaus rinkai palaipsniui vystyti arba jai veikti.

2.   Jei, paprašiusi suinteresuotas šalis pateikti savo pastabas, Komisija nustato, jog tam tikra valstybės narės ar iš valstybinių išteklių teikiama pagalba yra pagal III-167 straipsnį nesuderinama su vidaus rinka arba kad tokia pagalba netinkamai naudojama, ji priima europinį sprendimą, pagal kurį reikalaujama, kad atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką tokią pagalbą panaikintų ar pakeistų.

Jei atitinkama valstybė narė per nustatytą laiką neįvykdo tokio europinio sprendimo, Komisija ar kita suinteresuota valstybė narė, nukrypdama nuo III-360 ir III-361 straipsnių, gali šį klausimą perduoti tiesiogiai Europos Sąjungos Teisingumo Teismui.

Kurios nors valstybės narės prašymu Taryba, nukrypdama nuo III-167 straipsnio arba III-169 straipsnyje numatytų europinių reglamentų, gali vieningai priimti europinį sprendimą, kad tam tikra tos valstybės teikiama ar numatoma teikti pagalba neprieštarauja vidaus rinkai, jei toks sprendimas pateisinamas išimtinėmis aplinkybėmis. Jei dėl tokios pagalbos Komisija jau yra pradėjusi šios dalies pirmojoje pastraipoje nurodytą procedūrą, atitinkamai valstybei narei pateikus Tarybai prašymą toji procedūra sustabdoma, kol Taryba pareiškia savo nuomonę.

Tačiau, jei Taryba per tris mėnesius po minėto prašymo pateikimo savo nuomonės nepareiškia, sprendimą priima Komisija.

3.   Apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą valstybės narės praneša Komisijai laiku, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. Jei Komisija mano, kad tokie ketinimai pagal III-167 straipsnį yra nesuderinami su vidaus rinka, ji nedelsdama pradeda šio straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina, kol nepriimamas galutinis sprendimas.

4.   Komisija gali priimti europinius reglamentus, susijusius su valstybės pagalbos rūšimis, dėl kurių Taryba pagal III-169 straipsnį nustatė, kad 3 dalyje numatyta pareiga pranešti gali būti netaikoma.

III-169 straipsnis

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali priimti europinius reglamentus dėl III-167 ir III-168 straipsnių taikymo, kurie pirmiausia nustatytų sąlygas, kuriomis yra taikoma III-168 straipsnio 3 dalis, bei pagalbos rūšis, kurioms minėtoje dalyje nurodyta pareiga pranešti netaikoma. Ji sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

6 SKIRSNIS

FISKALINĖS NUOSTATOS

III-170 straipsnis

1.   Jokia valstybė narė tiesiogiai ar netiesiogiai neapmokestina kitų valstybių narių produktų jokiais savo vidaus mokesčiais, didesniais už tuos, kuriais ji tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestina panašius nacionalinius produktus.

Be to, jokia valstybė narė neapmokestina kitų valstybių narių produktų tokio pobūdžio vidaus mokesčiais, kurie suteiktų netiesioginę apsaugą kitiems produktams.

2.   Vienai valstybei narei eksportuojant produktus į kitos valstybės narės teritoriją, grąžinami vidaus mokesčiai neviršija vidaus mokesčių, kuriais jie buvo tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestinti.

3.   Taikant kitokius mokesčius negu apyvartos mokesčiai, akcizas ar kitos netiesioginio apmokestinimo formos, negalima grąžinti už eksportą į kitas valstybes nares sumokėtų mokesčių ar nuo jų atleisti ir skirti kompensacinius mokesčius importui iš kitų valstybių narių, išskyrus atvejus, kai numatytos nuostatos ribotam laikui iš anksto Komisijos pasiūlymu yra patvirtintos Tarybos priimtu europiniu sprendimu.

III-171 straipsnis

Europiniu įstatymu arba pagrindų įstatymu Taryba nustato priemones dėl apyvartos mokesčius, akcizus ir kitas netiesioginio apmokestinimo formas reglamentuojančių teisės aktų suderinimo, būtino vidaus rinkos sukūrimui ar veikimui bei siekiant išvengti konkurencijos iškraipymo. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, sprendžia vieningai.

7 SKIRSNIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

III-172 straipsnis

1.   Išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija numato kitaip, III-130 straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti taikomas šis straipsnis. Europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai nustato valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, skirtų vidaus rinkos sukūrimui ar veikimui, derinimo priemones. Šie įstatymai priimami pasikonsultavus su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

2.   Šio straipsnio 1 dalis netaikoma fiskalinėms nuostatoms, nuostatoms, susijusioms su laisvu asmenų judėjimu bei samdomų darbuotojų teisėmis ir interesais.

3.   Komisija savo pasiūlymuose dėl sveikatos, saugos, aplinkos apsaugos ir vartotojų apsaugos, pateiktuose pagal 1 dalį, orientuojasi į aukšto lygio apsaugą, ypač atsižvelgdama į visas moksliniais faktais pagrįstas naujoves. Pagal atitinkamus savo įgaliojimus šio tikslo taip pat siekia Europos Parlamentas ir Taryba.

4.   Jei europiniu įstatymu ar pagrindų įstatymu arba Komisijos europiniu reglamentu patvirtinus kurią nors derinimo priemonę valstybė narė mano, kad III-154 straipsnyje nurodytais arba su aplinkos ar darbo aplinkos apsauga susijusiais svarbiais sumetimais reikia išlaikyti nacionalines nuostatas, tas nuostatas ir jų išlaikymo motyvus ji praneša Komisijai.

5.   Be to, jei, nepažeidžiant 4 dalies, europiniu įstatymu ar pagrindų įstatymu arba Komisijos europiniu reglamentu patvirtinus kurią nors derinimo priemonę valstybė narė mano, kad dėl to jai iškyla būdingų problemų ir todėl ji turi priimti naujais moksliniais įrodymais pagrįstas nacionalines nuostatas, reglamentuojančias aplinkos ar darbo aplinkos apsaugą, numatytas nuostatas ir jų įteisinimo motyvus ji praneša Komisijai.

6.   Komisija, gavusi 4 ir 5 dalyse nurodytus pranešimus, per šešis mėnesius priima europinį sprendimą, patvirtinantį arba atmetantį šias nacionalines nuostatas, prieš tai patikrinusi, ar jos nėra savavališkos diskriminacijos priemonė arba užslėptas valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimas ir ar jos netrukdo veikti vidaus rinkai.

Komisijai per šį terminą nepriėmus sprendimo, 4 ir 5 dalyse nurodytos nacionalinės nuostatos laikomos patvirtintomis.

Kai klausimas sudėtingas ir nekelia pavojaus žmonių sveikatai, Komisija gali atitinkamai valstybei narei pranešti, kad šioje dalyje nurodytas terminas pratęsiamas dar vienam ne ilgiau kaip šešis mėnesius trunkančiam laikotarpiui.

7.   Jei pagal 6 dalį valstybei narei leidžiama išlaikyti arba priimti nacionalines nuostatas, nukrypstančias nuo derinimo priemonės, Komisija nedelsdama nagrinėja, ar siūlyti pakeisti tą priemonę.

8.   Jei valstybė narė iškelia konkrečią visuomenės sveikatos problemą tokioje srityje, kuriai buvo skirtos ankstesnės derinimo priemonės, ji atkreipia į ją Komisijos dėmesį, o ši nedelsdama nagrinėja, ar siūlyti atitinkamas priemones.

9.   Nukrypdama nuo III-360 ir III-361 straipsniuose numatytos tvarkos, Komisija ir bet kuri valstybė narė gali tiesiogiai kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, jei mano, kad kita valstybė narė piktnaudžiauja šiame straipsnyje numatytais įgaliojimais.

10.   Šiame straipsnyje nurodytos derinimo priemonės atitinkamais atvejais apima ir apsaugos sąlygą, leidžiančią valstybėms narėms dėl vienos ar kelių III-154 straipsnyje nurodytų neekonominių priežasčių imtis laikinų priemonių, kurioms taikoma Sąjungos kontrolės tvarka.

III-173 straipsnis

Nepažeisdama III-172 straipsnio, europiniu pagrindų įstatymu Taryba nustato valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, skirtų vidaus rinkos sukūrimui ar veikimui, derinimo priemones. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, sprendžia vieningai.

III-174 straipsnis

Nustačiusi, kad valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų skirtumai iškraipo konkurencijos sąlygas vidaus rinkoje ir kad tą iškraipymą reikia pašalinti, Komisija konsultuojasi su atitinkamomis valstybėmis narėmis.

Jei per šias konsultacijas nesusitariama, europiniai pagrindų įstatymai nustato priemones, būtinas siekiant tą iškraipymą pašalinti. Gali būti priimtos bet kurios kitos Konstitucijoje numatytos atitinkamos priemonės.

III-175 straipsnis

1.   Jei būtų priežasčių manyti, kad kokios nors valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos priėmimas ar pakeitimas gali sukelti III-174 straipsnyje apibūdintą iškraipymą, valstybė narė, norėdama imtis tokių veiksmų, konsultuojasi su Komisija. Komisija, pasikonsultavusi su valstybėmis narėmis, atitinkamoms valstybėms rekomenduoja tokias priemones, kurios padėtų išvengti šio iškraipymo.

2.   Jei valstybė narė, kuri nori priimti ar pakeisti savo nacionalines nuostatas, nesilaiko Komisijos pateiktos jai rekomendacijos, kitos valstybės narės neprivalo dėl to pagal III-174 straipsnį keisti savo nacionalinių nuostatų, kad pašalintų tokį iškraipymą. Jei valstybės narės, kuri ignoravo Komisijos rekomendaciją, sukeltas iškraipymas daro žalą tik jai pačiai, III-174 straipsnis netaikomas.

III-176 straipsnis

Kuriant vidaus rinką ar jai veikiant, europiniais įstatymais arba pagrindų įstatymais nustatomos priemonės, kuriomis įdiegiami europiniai instrumentai, suteikiantys vienodą intelektinės nuosavybės teisių apsaugą visoje Sąjungoje, ir kuriomis nustatoma centralizuota leidimo suteikimo, koordinavimo ir priežiūros tvarka Sąjungos lygiu.

Tarybos europinis įstatymas nustato, kokiomis kalbomis bus sudaryti europiniai instrumentai. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, sprendžia vieningai.

II SKYRIUS

EKONOMINĖ IR PINIGŲ POLITIKA

III-177 straipsnis

Siekiant I-3 straipsnio tikslų, valstybių narių ir Sąjungos veikla, kaip numatyta Konstitucijoje, apima ekonominės politikos, kuri yra grindžiama glaudžiu valstybių narių ekonominės politikos koordinavimu, vidaus rinka bei bendrų tikslų apibrėžimu ir kuri yra vykdoma vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu, priėmimą.

Be to, ir kaip numatyta Konstitucijoje, bei laikantis joje nustatytų procedūrų, ši veikla apima bendrą valiutą – eurą ir vienos bendros pinigų politikos ir valiutų kurso politikos nustatymą ir vykdymą, kurių pagrindinis tikslas yra išlaikyti stabilias kainas ir, nepažeidžiant šio tikslo, remti Sąjungos bendras ekonominės politikos kryptis vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu.

Ši valstybių narių ir Sąjungos veikla turi atitikti tokius pagrindinius principus: stabilios kainos, patikimi viešieji finansai ir monetarinės sąlygos bei tvarus mokėjimų balansas.

1 SKIRSNIS

EKONOMINĖ POLITIKA

III-178 straipsnis

Valstybės narės, vykdydamos savo ekonominę politiką, stengiasi prisidėti prie I-3 straipsnyje apibrėžtų Sąjungos tikslų siekimo ir atsižvelgia į III-179 straipsnio 2 dalyje nurodytas bendras gaires. Valstybės narės ir Sąjunga veikia vadovaudamosi atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu, palankiu veiksmingam išteklių paskirstymui, ir laikydamosi III-177 straipsnyje numatytų principų.

III-179 straipsnis

1.   Valstybės narės savo ekonominę politiką vertina kaip bendro intereso reikalą ir ją koordinuoja Taryboje pagal III-178 straipsnį.

2.   Taryba, remdamasi Komisijos rekomendacija, parengia valstybių narių ir Sąjungos ekonominės politikos bendrųjų gairių projektą ir savo išvadas pateikia Europos Vadovų Tarybai.

Europos Vadovų Taryba, remdamasi Tarybos pranešimu, aptaria išvadą dėl valstybių narių ir Sąjungos ekonominės politikos bendrųjų gairių. Remdamasi šia išvada, Taryba priima rekomendaciją, kurioje išdėstomos šios bendrosios gairės. Apie savo rekomendaciją ji praneša Europos Parlamentui.

3.   Siekiant užtikrinti glaudesnį valstybių narių ekonominės politikos koordinavimą ir tolydų valstybių narių ekonominės veiklos rezultatų suartėjimą, Taryba, remdamasi Komisijos pateiktais pranešimais, vykdo kiekvienos valstybės narės ir Sąjungos ekonominių pokyčių stebėseną, taip pat stebi, ar vykdoma ekonominė politika atitinka 2 dalyje minėtas bendrąsias gaires, ir reguliariai atlieka bendrą įvertinimą.

Siekdamos įgyvendinti daugiašalę priežiūrą, valstybės narės Komisijai siunčia informaciją apie svarbias priemones, kurių jos imasi ekonominės politikos srityje, ir kitokią jų požiūriu reikalingą informaciją.

4.   Kai laikantis 3 dalyje nurodytos tvarkos yra nustatyta, kad valstybės narės ekonominės politikos kryptys neatitinka 2 dalyje nurodytų bendrųjų gairių arba jos gali kelti grėsmę deramam ekonominės ir pinigų sąjungos veikimui, Komisija gali įspėti tą valstybę narę. Taryba, remdamasi Komisijos rekomendacija, gali priimti tai valstybei narei reikalingas rekomendacijas. Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali nutarti viešai paskelbti savo rekomendacijas.

Šios dalies taikymo srityje Taryba sprendžia neatsižvelgdama į atitinkamai valstybei narei atstovaujančio Tarybos nario balsavimą.

Kvalifikuotą balsų daugumą sudaro ne mažiau kaip 55 % kitų Tarybos narių, atstovaujančių valstybėms narėms, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 % dalyvaujančių valstybių narių gyventojų.

Sprendimą blokuojančią mažumą turi sudaryti bent minimalus tų kitų Tarybos narių skaičius, atstovaujantis daugiau kaip 35 % dalyvaujančių valstybių narių gyventojų, pridėjus vieną narį, o jei ji nesudaroma, laikoma, kad yra kvalifikuota balsų dauguma.

5.   Tarybos pirmininkas ir Komisija daugiašalės priežiūros rezultatus praneša Europos Parlamentui. Jei Taryba viešai paskelbia savo rekomendacijas, jos pirmininkas gali būti kviečiamas atvykti į Europos Parlamento atitinkamos kompetencijos komitetą.

6.   Europiniais įstatymais gali būti nustatytos išsamios 3 ir 4 dalyse minėtos daugiašalės priežiūros taisyklės.

III-180 straipsnis

1.   Nepažeisdama jokių kitų Konstitucijoje nustatytų procedūrų, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali priimti europinį sprendimą, nustatantį ekonominę padėtį atitinkančias priemones, ypač jei kyla didelių sunkumų dėl tam tikrų produktų tiekimo.

2.   Tais atvejais, kai valstybė narė patiria sunkumų dėl gaivalinių nelaimių arba jai gresia dideli sunkumai dėl išimtinių aplinkybių, kurių ji negali kontroliuoti, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali priimti europinį sprendimą dėl Sąjungos finansinės pagalbos tam tikromis sąlygomis suteikimo tai valstybei narei. Apie priimtą sprendimą Tarybos pirmininkas praneša Europos Parlamentui.

III-181 straipsnis

1.   Lėšų pereikvojimas sąskaitose ar bet kurios kitos formos kredito galimybės Bendrijos institucijoms ar organams, valstybių narių centrinėms vyriausybėms, regioninėms, vietos ar kitoms valdžios institucijoms, kitoms viešosios teisės reglamentuojamoms organizacijoms arba valstybinėms įmonėms Europos centriniame banke ar nacionaliniuose centriniuose bankuose (toliau – nacionaliniai centriniai bankai) yra draudžiami. Taip pat draudžiama Europos centriniam bankui ar nacionaliniams centriniams bankams tiesiogiai iš jų pirkti skolos priemones.

2.   1 dalis netaikoma valstybei nuosavybės teise priklausančioms kredito įstaigoms, kurioms nacionaliniai centriniai bankai ir Europos centrinis bankas centrinių bankų atsargų pasiūlos atžvilgiu taiko tokį patį statusą, kaip privačioms kredito įstaigoms.

III-182 straipsnis

Draudžiamos visos rizikos ribojimu nepagrįstos priemonės ir nuostatos, suteikiančios Sąjungos institucijoms, įstaigoms ar organams, valstybių narių ar centrinei valdžiai, regioninėms, vietos ar kitoms valdžios institucijoms, kitoms viešosios teisės reglamentuojamoms organizacijoms arba valstybinėms įmonėms privilegiją naudotis finansų įstaigomis.

III-183 straipsnis

1.   Sąjunga neatsako už valstybių narių centrinės valdžios, regioninių, vietos ar kitų valdžios institucijų, kitų viešosios teisės reglamentuojamų organizacijų ar valstybinių įmonių įsipareigojimus arba jų neprisiima, tačiau nepažeidžia bendro konkretaus projekto vykdymo savitarpio finansinių garantijų. Valstybė narė neatsako arba neprisiima atsakomybės už kitos valstybės narės centrinės valdžios, regioninių, vietos ar kitų valdžios institucijų, kitų viešosios teisės reglamentuojamų organizacijų arba valstybinių įmonių įsipareigojimus, tačiau nepažeidžia bendro konkretaus projekto vykdymo savitarpio finansinių garantijų.

2.   Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali priimti europinius reglamentus ar sprendimus, apibrėžiančius sąvokas dėl III-181 ir III-182 straipsniuose ir šiame straipsnyje nurodytų draudimų taikymo. Ji sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

III-184 straipsnis

1.   Valstybės narės vengia perviršinio valstybės biudžeto deficito.

2.   Kad būtų galima nustatyti dideles klaidas, Komisija stebi biudžeto būklės ir valstybės skolos pokyčius valstybėse narėse. Ji ypač tikrina biudžetinės drausmės laikymąsi pagal šiuos du kriterijus:

a)

ar planuojamo arba faktinio valstybės biudžeto deficito santykis su bendruoju vidaus produktu viršija tam tikrą pamatinę vertę, išskyrus atvejus, kai:

i)

tas santykis smarkiai ir nuolat mažėjo ir pasiekė lygį, artimą pamatinei vertei, arba

ii)

pamatinės vertės perviršis yra tik išimtinis ir laikinas, ir tas santykis išlieka artimas pamatinei vertei;

b)

ar valstybės skolos santykis su bendruoju vidaus produktu viršija tam tikrą pamatinę vertę, išskyrus atvejus, kai tas santykis pakankamai mažėja ir patenkinamai sparčiai artėja prie pamatinės vertės.

Pamatinės vertės yra nurodytos Protokole dėl perviršinio deficito procedūros.

3.   Jei valstybė narė neatitinka reikalavimų pagal vieną ar abu kriterijus, Komisija parengia pranešimą. Komisijos pranešime taip pat atsižvelgiama, ar valstybės biudžeto deficitas yra didesnis už valstybės investicijų išlaidas, be to, įvertinami ir kiti atitinkami veiksniai, taip pat tos valstybės narės vidutinės trukmės ekonomikos ir biudžeto būklė.

Komisija taip pat gali parengti pranešimą, jei, nors pagal tuos kriterijus reikalavimai ir vykdomi, ji mano, kad kokioje nors valstybėje narėje galimas perviršinio deficito pavojus.

4.   Ekonomikos ir finansų komitetas, įsteigtas pagal III-192 straipsnį, parengia nuomonę apie Komisijos pranešimą.

5.   Jei Komisija mano, kad valstybėje narėje yra susidaręs arba gali susidaryti perviršinis deficitas, ji pateikia nuomonę tai valstybei narei ir atitinkamai praneša Tarybai.

6.   Apsvarsčiusi atitinkamos valstybės narės norimas pareikšti pastabas ir nuodugniai jas įvertinusi, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, nusprendžia, ar yra susidaręs perviršinis deficitas. Tokiu atveju ji, nepagrįstai nedelsdama, pagal Komisijos rekomendaciją atitinkamai valstybei narei pateikia rekomendacijas, kaip per tam tikrą nurodytą laikotarpį tokią padėtį ištaisyti. Atsižvelgiant į 8 dalį, šios rekomendacijos viešai neskelbiamos.

Taikant šią straipsnio dalį, Taryba sprendžia neatsižvelgdama į atitinkamai valstybei narei atstovaujančio Tarybos nario balsavimą.

Kvalifikuotą balsų daugumą sudaro ne mažiau kaip 55 % kitų Tarybos narių, atstovaujančių valstybėms narėms, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 % dalyvaujančių valstybių narių gyventojų.

Sprendimą blokuojančią mažumą turi sudaryti bent minimalus tų kitų Tarybos narių skaičius, atstovaujantis daugiau kaip 35 % dalyvaujančių valstybių narių gyventojų, pridėjus vieną, o jei ji nesudaroma, laikoma, kad yra kvalifikuota balsų dauguma.

7.   Taryba, remdamasi Komisijos rekomendacija, priima 8–11 dalyse nurodytus europinius sprendimus ir rekomendacijas.

Ji sprendžia neatsižvelgdama į atitinkamai valstybei narei atstovaujančio Tarybos nario balsavimą.

Kvalifikuotą balsų daugumą sudaro ne mažiau kaip 55 % kitų Tarybos narių, atstovaujančių valstybėms narėms, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 % dalyvaujančių valstybių narių gyventojų.

Sprendimą blokuojančią mažumą turi sudaryti bent minimalus tų kitų Tarybos narių skaičius, atstovaujantis daugiau kaip 35 % dalyvaujančių valstybių narių gyventojų, pridėjus vieną narį, o jei ji nesudaroma, laikoma, kad yra kvalifikuota balsų dauguma.

8.   Jei Taryba priima europinį sprendimą, kuriuo konstatuojama, kad nurodytu laikotarpiu, atsižvelgiant į jos rekomendacijas, nebuvo imtasi veiksmingų priemonių, ji savo rekomendacijas gali viešai paskelbti.

9.   Jei valstybė narė ir toliau nevykdo Tarybos rekomendacijų, Taryba gali priimti europinį sprendimą tą valstybę narę įspėti, kad ji per nurodytą laiką deficitui sumažinti imtųsi priemonių, kurios, Tarybos nuomone, yra reikalingos padėčiai ištaisyti.

Tokiu atveju Taryba gali pareikalauti iš atitinkamos valstybės narės pagal konkretų grafiką teikti ataskaitas, kad galėtų tikrinti tos valstybės narės pastangas sureguliuoti deficitą.

10.   Kol valstybė narė neįvykdo pagal 9 dalį priimto europinio sprendimo, Taryba gali nuspręsti taikyti arba, prireikus, sugriežtinti vieną ar keletą iš šių priemonių:

a)

pareikalauti iš atitinkamos valstybės narės prieš išleidžiant obligacijas ir vertybinius popierius paskelbti papildomą informaciją, kurią nurodys Taryba;

b)

pasiūlyti Europos investicijų bankui persvarstyti savo paskolų teikimo politiką atitinkamos valstybės narės atžvilgiu;

c)

pareikalauti iš atitinkamos valstybės narės įnešti Sąjungai atitinkamo dydžio indėlį be palūkanų, kol perviršinis deficitas, Tarybos manymu, bus ištaisytas;

d)

skirti atitinkamo dydžio baudas.

Apie patvirtintas priemones Tarybos pirmininkas informuoja Europos Parlamentą.

11.   Taryba kai kurias arba visas 6, 8, 9 ir 10 dalyse nurodytas priemones panaikina, jei, jos manymu, perviršinis deficitas toje valstybėje narėje buvo ištaisytas. Jei Taryba anksčiau buvo viešai paskelbusi rekomendacijas, panaikinusi 8 dalyje minėtą europinį sprendimą, ji nedelsdama viešai paskelbia, kad perviršinio deficito toje valstybėje narėje nėra.

12.   Teise pateikti ieškinį, numatyta III-360 ir III-361 straipsniuose, negalima naudotis remiantis 1–6, 8 ir 9 dalimis.

13.   Kitos nuostatos, susijusios su šiame straipsnyje numatytos procedūros įgyvendinimu, yra išdėstytos Protokole dėl perviršinio deficito procedūros.

Tarybos europinis įstatymas nustato atitinkamas priemones, pakeisiančias minėtą protokolą. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir Europos centriniu banku, sprendžia vieningai.

Laikydamasi kitu šios dalies nuostatų Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, prima europinius reglamentus arba sprendimus, nustatančius išsamias minėto protokolo taikymo taisykles ir apibrėžimus. Ji sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

2 SKIRSNIS

PINIGŲ POLITIKA

III-185 straipsnis

1.   Pagrindinis Europos centrinių bankų sistemos tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Nepažeisdama šio tikslo, Europos centrinių bankų sistema remia Sąjungos bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kad padėtų siekti I-3 straipsnyje nustatytų tikslų. Europos centrinių bankų sistema veikia vadovaudamasi atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu, palankiu veiksmingam išteklių paskirstymui, ir laikantis III-177 straipsnyje numatytų principų.

2.   Pagrindiniai Europos centrinių bankų sistemos uždaviniai yra šie:

a)

nustatyti ir įgyvendinti Sąjungos pinigų politiką;

b)

atlikti užsienio valiutos operacijas pagal III-326 straipsnį;

c)

laikyti ir valdyti valstybių narių oficialiąsias užsienio valiutos atsargas;

d)

skatinti sklandų mokėjimo sistemų veikimą.

3.   2 dalies c punkto taikymas nepažeidžia valstybių narių vyriausybių teisės laikyti ir valdyti apyvartines užsienio valiutos lėšas.

4.   Su Europos centriniu banku konsultuojasi:

a)

dėl bet kurio siūlomo Sąjungos akto, patenkančio į jo įgaliojimų sritį;

b)

nacionalinės institucijos dėl bet kurios taisyklės, patenkančios į jo įgaliojimų sritį, projekto, tačiau laikantis III-187 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka tarybos nustatytų apribojimų ir sąlygų.

Europos centrinis bankas gali Sąjungos institucijoms, įstaigoms ar organams arba nacionalinėms institucijoms teikti nuomones klausimais, patenkančiais į jo įgaliojimų sritį.

5.   Europos centrinių bankų sistema prisideda prie to, kad kompetentingos institucijos galėtų sklandžiai vykdyti savo politiką, susijusią su rizikos ribojimu pagrįsta kredito įstaigų priežiūra ir finansų sistemos stabilumu.

6.   Tarybos priimamais europiniais įstatymais galima skirti Europos centriniam bankui specialius uždavinius, susijusius su rizikos ribojimu pagrįsta kredito ir kitų finansų įstaigų, išskyrus draudimo įmones, priežiūra. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir Europos centriniu banku, sprendžia vieningai.

III-186 straipsnis

1.   Europos centrinis bankas turi išimtinę teisę duoti leidimą Sąjungoje išleisti eurų banknotus. Tokius banknotus gali išleisti Europos centrinis bankas ir nacionaliniai centriniai bankai. Tik Europos centrinio banko ir nacionalinių centrinių bankų išleisti banknotai Sąjungoje turi teisėtos mokėjimo priemonės statusą.

2.   Valstybės narės gali išleisti eurų monetas Europos centriniam bankui patvirtinus emisijos apimtį.

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali priimti europinius reglamentus, nustatančius priemones apyvartai skirtų monetų nominalams ir techniniams duomenims derinti tokiu mastu, koks būtinas užtikrinti jų sklandžią apyvartą Sąjungoje. Taryba sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir Europos centriniu banku.

III-187 straipsnis

1.   Europos centrinių bankų sistemai vadovauja sprendimus priimantys Europos centrinio banko organai – Valdančioji taryba ir Vykdomoji valdyba.

2.   Europos centrinių bankų sistemos statutas yra išdėstytas Protokole dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto.

3.   Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto 5 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys, 17 ir 18 straipsniai, 19 straipsnio 1 dalis, 22, 23, 24 ir 26 straipsniai, 32 straipsnio 2, 3, 4 ir 6 dalys, 33 straipsnio 1 dalies a punktas ir 36 straipsnis gali būti iš dalies keičiami europiniu įstatymu:

a)

arba remiantis Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavus su Europos centriniu banku;

b)

arba remiantis Europos centrinio banko rekomendacija ir pasikonsultavus su Komisija.

4.   Taryba priima europinius reglamentus ir sprendimus, nustatančius Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto 4 straipsnyje, 5 straipsnio 4 dalyje, 19 straipsnio 2 dalyje, 20 straipsnyje, 28 straipsnio 1 dalyje, 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 4 dalyje ir 34 straipsnio 3 dalyje nurodytas priemones. Ji sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu:

a)

arba remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos centriniu banku;

b)

arba remdamasi Europos centrinio banko rekomendacija ir pasikonsultavusi su Komisija.

III-188 straipsnis

Naudodamiesi Konstitucijos ir Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto jiems suteiktais įgaliojimais ir vykdydami juose nustatytas užduotis bei pareigas, nei Europos centrinis bankas, nei nacionalinis centrinis bankas, nei bet kuris jų sprendimus priimančių organų narys nesiekia gauti ar nepriima jokių Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų, valstybių narių vyriausybių ar bet kurio kito subjekto nurodymų. Sąjungos institucijos, įstaigos ar organai ir valstybių narių vyriausybės įsipareigoja gerbti šį principą ir nesiekti paveikti Europos centrinio banko ar nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų narių, jiems atliekant savo užduotis.

III-189 straipsnis

Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad jos nacionalinės teisės aktai, įskaitant jos nacionalinio centrinio banko statutą, būtų suderinti su Konstitucija ir Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutu.

III-190 straipsnis

1.   Kad vykdytų Europos centrinių bankų sistemai patikėtus uždavinius, Europos centrinis bankas pagal Konstitucijos nuostatas ir laikydamasis Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statute nustatytų sąlygų, priima:

a)

europinius reglamentus, reikalingus Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto 3 straipsnio 1 dalies a punkte, 19 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnyje ir 25 straipsnio 2 dalyje nurodytiems uždaviniams atlikti ir tais atvejais, kurie numatyti III-187 straipsnio 4 dalyje nurodytuose europiniuose reglamentuose ir sprendimuose;

b)

europinius sprendimus, reikalingus pagal Konstituciją ir Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutą Europos centrinių bankų sistemai patikėtiems uždaviniams vykdyti;

c)

rekomendacijas ir nuomones.

2.   Europos centrinis bankas gali nutarti paskelbti savo europinius sprendimus, rekomendacijas ir nuomones.

3.   III-187 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka Taryba priima europinius reglamentus, nustatančius ribas ir sąlygas, kurių laikydamasis Europos centrinis bankas turi teisę įmonėms, nesilaikančioms jo europiniuose reglamentuose ir sprendimuose nustatytų reikalavimų, skirti vienkartines arba periodiškai mokamas baudas.

III-191 straipsnis

Nepažeidžiant Europos centrinio banko įgaliojimų, europiniu įstatymu arba pagrindų įstatymu nustatomos priemonės, reikalingos naudoti eurą kaip bendrą valiutą. Šis įstatymas arba pagrindų įstatymas priimamas pasikonsultavus su Europos centriniu banku.

3 SKIRSNIS

INSTITUCINĖS NUOSTATOS

III-192 straipsnis

1.   Siekiant skatinti valstybių narių politikos koordinavimą tokiu mastu, koks reikalingas vidaus rinkai veikti, įsteigiamas Ekonomikos ir finansų komitetas.

2.   Komitetui keliami šie uždaviniai:

a)

Tarybos ar Komisijos prašymu arba savo iniciatyva teikti šioms institucijoms nuomones;

b)

tirti ir vertinti valstybių narių ir Sąjungos ekonominę ir finansinę padėtį ir apie ją reguliariai pranešti Tarybai ir Komisijai, ypač apie finansinius santykius su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis institucijomis;

c)

nepažeidžiant III-344 straipsnio, padėti pasirengti III-159 straipsnyje, III-179 straipsnio 2, 3, 4 ir 6 dalyse, III-180, III-183, III-184 straipsniuose, III-185 straipsnio 6 dalyje, III-186 straipsnio 2 dalyje, III-187 straipsnio 3 ir 4 dalyse, III-191, III-196 straipsniuose, III-198 straipsnio 2 ir 3 dalyse, III-201 straipsnyje, III-202 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei III-322 ir III-326 straipsniuose nurodytam Tarybos darbui ir atlikti kitas Tarybos jam paskirtas patariamojo ir parengiamojo pobūdžio užduotis;

d)

bent kartą per metus ištirti kapitalo judėjimo ir mokėjimų laisvės padėtį, susidarančią taikant Konstituciją ir Sąjungos aktus; tyrimas apima visas priemones, susijusias su kapitalo judėjimu ir mokėjimais; šio tyrimo rezultatus komitetas praneša Komisijai ir Tarybai.

Valstybės narės, Komisija ir Europos centrinis bankas skiria ne daugiau kaip po du komiteto narius.

3.   Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima europinį sprendimą, nustatantį išsamias Ekonomikos ir finansų komiteto sudarymo nuostatas. Ji sprendžia pasikonsultavusi su Europos centriniu banku ir komitetu. Apie tokį sprendimą Tarybos pirmininkas informuoja Europos Parlamentą.

4.   Be šio straipsnio 2 dalyje nurodytų uždavinių, jei yra ir kol yra valstybių narių, kurioms taikoma III-197 straipsnyje nurodyta išimtis, komitetas tiria ir vertina tų valstybių narių pinigų ir finansų padėtį, bendrąją mokėjimų sistemą ir apie tai reguliariai praneša Tarybai ir Komisijai.

III-193 straipsnis

Dėl klausimų, patenkančių į III-179 straipsnio 4 dalies, III-184 straipsnio, išskyrus 13 dalį, III-191, III-196 straipsnių, III-198 straipsnio 3 dalies ir III-326 straipsnio taikymo sritį, Taryba arba valstybė narė gali prašyti Komisijos atitinkamai pateikti rekomendaciją arba pasiūlymą. Komisija šį prašymą išnagrinėja ir nedelsdama pateikia Tarybai savo išvadas.

4 SKIRSNIS

SPECIALIOSIOS NUOSTATOS VALSTYBĖMS NARĖMS, KURIŲ VALIUTA YRA EURO

III-194 straipsnis

1.   Siekdama užtikrinti, kad tinkamai veiktų ekonominė ir pinigų sąjunga ir pagal atitinkamas Konstitucijos nuostatas, Taryba, vadovaudamasi atitinkama III-179 ir III-184 straipsniuose nustatyta tvarka, išskyrus pastarojo straipsnio 13 dalyje nustatytą tvarką, patvirtina specialias priemones, skirtas valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro:

a)

sustiprinti jų biudžetinės drausmės koordinavimą ir priežiūrą;

b)

nustatyti joms taikomas ekonominės politikos gaires užtikrinant jų suderinamumą su visai Sąjungai priimtomis gairėmis ir jų priežiūra.

2.   Dėl 1 dalyje nurodytų priemonių balsuoja tik tie Tarybos nariai, kurie atstovauja valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro.

Kvalifikuotą balsų daugumą sudaro ne mažiau kaip 55 % šių Tarybos narių, atstovaujančių valstybėms narėms, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 % dalyvaujančių valstybių narių gyventojų.

Sprendimą blokuojančią mažumą turi sudaryti bent minimalus šių Tarybos narių skaičius, atstovaujantis daugiau kaip 35 % dalyvaujančių valstybių narių gyventojų, pridėjus vieną narį, o jei ji nesudaroma, laikoma, kad yra kvalifikuota balsų dauguma.

III-195 straipsnis

Valstybių narių, kurių valiuta yra euro, ministrų susitikimų tvarka nustatoma Protokole dėl euro grupės.

III-196 straipsnis

1.   Siekdama užtikrinti euro vietą tarptautinėje pinigų sistemoje, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima europinį sprendimą, nustatantį bendrąsias pozicijas dėl ekonominei ir pinigų sąjungai ypač svarbių dalykų kompetentingose tarptautinėse finansų institucijose ir konferencijose. Taryba sprendžia pasikonsultavusi su Europos centriniu banku.

2.   Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali patvirtinti atitinkamas priemones siekdama užtikrinti vienodą atstovavimą tarptautinėse finansų institucijose ir konferencijose. Taryba sprendžia pasikonsultavusi su Europos centriniu banku.

3.   Dėl 1 ir 2 dalyse nurodytų priemonių balsuoja tik tie Tarybos nariai, kurie atstovauja valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro.

Kvalifikuotą balsų daugumą sudaro ne mažiau kaip 55 % šių Tarybos narių, atstovaujančių valstybėms narėms, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 % dalyvaujančių valstybių narių gyventojų.

Sprendimą blokuojančią mažumą turi sudaryti bent minimalus šių Tarybos narių skaičius, atstovaujantis daugiau kaip 35 % dalyvaujančių valstybių narių gyventojų, pridėjus vieną narį, o jei ji nesudaroma, laikoma, kad yra kvalifikuota balsų dauguma.

5 SKIRSNIS

PEREINAMOJO LAIKOTARPIO NUOSTATOS

III-197 straipsnis

1.   Valstybės narės, dėl kurių Taryba nėra priėmusi sprendimo, kad jos tenkina eurui įvesti reikalingas sąlygas, toliau vadinamos „valstybėmis narėmis, kurioms taikoma išimtis“.

2.   Valstybėms narėms, kurioms taikoma išimtis, netaikomos šios Konstitucijos nuostatos:

a)

ekonominės politikos bendrųjų gairių dalių, susijusių su euro zona apskritai (III-179 straipsnio 2 dalis), priėmimas;

b)

priverstinės perviršinio deficito ištaisymo priemonės (III-184 straipsnio 9 ir 10 dalys);

c)

Europos centrinių bankų sistemos tikslai ir uždaviniai (III-185 straipsnio 1, 2, 3 ir 5 dalys);

d)

euro emisija (III-186 straipsnis);

e)

Europos centrinio banko aktai (III-190 straipsnis);

f)

priemonės, reglamentuojančios euro naudojimą (III-191 straipsnis);

g)

susitarimai dėl pinigų ir kitos priemonės, susijusios su valiutos kurso politika (III-326 straipsnis);

h)

Europos centrinio banko Vykdomosios valdybos narių paskyrimas (III-382 straipsnio 2 dalis);

i)

europiniai sprendimai, nustatantys bendrąsias pozicijas dėl Ekonominei ir pinigų sąjungai ypač svarbių klausimų kompetentingose tarptautinėse finansų institucijose ir konferencijose (III-196 straipsnio 1 dalis);

j)

priemonės, užtikrinančios vienodą atstovavimą tarptautinėse finansų institucijose ir konferencijose (III-196 straipsnio 2 dalis).

Todėl a-j punktuose nurodytuose straipsniuose „valstybės narės“ yra tos valstybės narės, kurių valiuta yra euro.

3.   Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto IX skyriuje nustatyta, kad valstybės narės, kurioms taikoma išimtis, ir jų nacionaliniai centriniai bankai neturi teisių ir prievolių Europos centrinių bankų sistemoje.

4.   Tarybos narių, atstovaujančių valstybėms narėms, kurioms taikoma išimtis, balsavimo teisės sustabdomos Tarybai priimant 2 dalyje nurodytuose straipsniuose išvardytas priemones ir šiais atvejais:

a)

priimant rekomendacijas valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, daugiašalės priežiūros sistemoje, įskaitant stabilumo programas ir įspėjimus (III-179 straipsnio 4 dalis);

b)

patvirtinant priemones dėl perviršinio deficito, susijusias su valstybėmis narėmis, kurių valiuta yra euro (III-184 straipsnio 6, 7, 8 ir 11 dalys).

Kvalifikuotą balsų daugumą sudaro ne mažiau kaip 55 % kitų Tarybos narių, atstovaujančių valstybėms narėms, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 % dalyvaujančių valstybių narių gyventojų.

Sprendimą blokuojančią mažumą turi sudaryti bent minimalus šių kitų Tarybos narių skaičius, atstovaujantis daugiau kaip 35 % dalyvaujančių valstybių narių gyventojų, pridėjus vieną narį, o jei ji nesudaroma, laikoma, kad yra kvalifikuota balsų dauguma.

III-198 straipsnis

1.   Ne rečiau kaip kartą per dvejus metus arba valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, prašymu, Komisija ir Europos centrinis bankas pateikia Tarybai pranešimą apie valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, pažangą, padarytą vykdant savo įsipareigojimus siekiant dalyvauti ekonominėje ir pinigų sąjungoje. Šiuose pranešimuose pirmiausia nagrinėjama, ar kiekvienos tų valstybių narių nacionalinės teisės aktai, įskaitant jos nacionalinio centrinio banko statutą, atitinka III-188 ir III-189 straipsnius bei Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutą. Pranešimuose taip pat nagrinėjama, ar pasiektas aukštas tvaraus suartėjimo laipsnis išnagrinėjant, kiek kiekviena iš tų valstybių narių atitinka šiuos kriterijus:

a)

tvarus kainų stabilumas; ar jis pasiektas, sprendžiama pagal infliacijos lygį, artimą daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, infliacijos lygiui;

b)

valstybės finansinės padėties tvarumas; ar jis pasiektas, sprendžiama pagal bendrojo šalies biudžeto be perviršinio deficito, kuris nustatomas pagal III-184 straipsnio 6 dalį, padėtį;

c)

Europos pinigų sistemos valiutos kurso mechanizmo nustatytų normalių svyravimo ribų laikymasis bent dvejus metus išvengiant nuvertėjimo euro atžvilgiu;

d)

valstybės narės pasiektas suartėjimo ir jos dalyvavimo Europos pinigų sistemos valiutos kurso mechanizme tvarumas, kurį atspindi ilgalaikės palūkanų normos.

Šioje straipsnio dalyje numatyti keturi kriterijai ir atitinkami laikotarpiai, per kuriuos turi būti jų paisoma, yra išsamiau išdėstyti Protokole dėl suartėjimo kriterijų. Komisijos ir Europos centrinio banko pranešimuose taip pat atsižvelgiama į rinkų integracijos rezultatus, einamosios sąskaitos mokėjimų balansų būklę ir pokyčius, ir nagrinėjami vienam gaminiui tenkančių darbo sąnaudų ir kitų kainų rodiklių pokyčiai.

2.   Pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir po svarstymo Europos Vadovų Taryboje, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima europinį sprendimą, nustatantį, kurios iš valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, tenkina reikalingas sąlygas pagal 1 dalyje nurodytus kriterijus, ir panaikina išimtis atitinkamoms valstybėms narėms.

Taryba sprendžia gavusi valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, atstovaujančių savo narių kvalifikuotos daugumos rekomendaciją. Tarybai gavus Komisijos pasiūlymą, šie nariai rekomendaciją pateikia per 6 mėnesius.

Antrojoje pastraipoje nurodytą kvalifikuotą balsų daugumą sudaro ne mažiau kaip 55 % Tarybos narių, atstovaujančių valstybėms narėms, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 % dalyvaujančių valstybių narių gyventojų. Sprendimą blokuojančią mažumą turi sudaryti bent minimalus šių Tarybos narių skaičius, atstovaujantis daugiau kaip 35 % dalyvaujančių valstybių narių gyventojų, pridėjus vieną narį, o jei ji nesudaroma, laikoma, kad yra kvalifikuota balsų dauguma.

3.   Jei 2 dalyje nustatyta tvarka nusprendžiama panaikinti išimtį, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima europinius reglamentus arba sprendimus, neatšaukiamai nustatančius kursą, kuriuo euro pakeičia tos valstybės narės valiutą, ir kitas priemones, reikalingas eurui kaip bendrai valiutai toje valstybėje narėje įvesti. Taryba sprendžia remdamasi valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, ir suinteresuotai valstybei narei atstovaujančių narių vieningu sutarimu ir pasikonsultavusi su Europos centriniu banku.

III-199 straipsnis

1.   Jei yra ir kol yra valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, taip pat nepažeidžiant III-187 straipsnio 1 dalies, Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto 45 straipsnyje nurodyta Europos centrinio banko Bendroji taryba sudaroma kaip trečias Europos centrinio banko sprendimus priimantis organas.

2.   Jei yra ir kol yra valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, šių valstybių narių atžvilgiu Europos centrinis bankas:

a)

stiprina nacionalinių centrinių bankų bendradarbiavimą;

b)

stiprina valstybių narių pinigų politikos koordinavimą siekiant užtikrinti kainų stabilumą;

c)

vykdo valiutos kurso mechanizmo veikimo monitoringą;

d)

rengia konsultacijas nacionalinių centrinių bankų kompetencijai priklausančiais ir finansų įstaigų bei rinkų stabilumui poveikį darančiais klausimais;

e)

atlieka Europos bendradarbiavimo pinigų srityje fondo buvusius uždavinius, kuriuos vėliau perėmė Europos pinigų institutas.

III-200 straipsnis

Kiekviena valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, savo valiutos kurso politiką laiko bendro intereso reikalu. Taip darydama ji atsižvelgia į bendradarbiaujant įgytą valiutos kurso mechanizmo patirtį.

III-201 straipsnis

1.   Tais atvejais, kai dėl bendro mokėjimų balanso sutrikimo arba dėl disponuojamos valiutos rūšies valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, mokėjimų balansui iškyla sunkumų arba didelė jų grėsmė, ypač kai tie sunkumai gali kliudyti veikti vidaus rinkai ar įgyvendinti bendrą prekybos politiką, Komisija nedelsdama ištiria tos valstybės padėtį ir veiksmus, kurių ta valstybė, naudodamasi visomis savo turimomis priemonėmis, ėmėsi ar gali imtis pagal Konstituciją. Komisija nurodo, kokių priemonių tai valstybei narei ji rekomenduoja imtis.

Jei valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, veiksmų ir Komisijos pasiūlytų priemonių nepakanka įveikti kilusius ar gresiančius sunkumus, Komisija, pasikonsultavusi su Ekonomikos ir finansų komitetu, rekomenduoja Tarybai suteikti savitarpio pagalbą ir tinkamus tos pagalbos būdus.

Komisija reguliariai praneša Tarybai apie padėtį ir tolesnius jos pokyčius.

2.   Taryba priima europinius reglamentus arba sprendimus dėl savitarpio pagalbos ir jos teikimo sąlygų bei tvarkos nustatymo. Savitarpio pagalba gali būti teikiama pirmiausia tokiomis formomis:

a)

suderintas kreipimasis į kitas tarptautines organizacijas arba tose tarptautinėse organizacijose, į kurias valstybės narės, kurioms taikoma išimtis, gali kreiptis;

b)

priemonės, reikalingos išvengti prekybos srautų nukreipimo tais atvejais, kai sunkumus patirianti valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, trečiosioms šalims palieka arba vėl nustato kiekybinius apribojimus;

c)

kitų valstybių narių pagal jų susitarimą teikiami riboti kreditai.

3.   Jei Komisijos rekomenduotos savitarpio pagalbos Taryba nesuteikia arba jei suteiktos savitarpio pagalbos ir naudotų priemonių nepakanka, Komisija leidžia sunkumus patiriančiai valstybei narei, kuriai taikoma išimtis, imtis apsaugos priemonių, kurių sąlygas nustato Komisija.

Taryba gali minėtą leidimą panaikinti, o sąlygas – pakeisti.

III-202 straipsnis

1.   Kai staiga sutrinka mokėjimų balansas, o III-201 straipsnio 2 dalyje nurodytas europinis sprendimas tuoj pat nepriimamas, atitinkama valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, gali prevencine tvarka imtis reikalingų apsaugos priemonių. Tokios priemonės turi kuo mažiausiai trikdyti vidaus rinkos veikimą ir neturi būti taikomos platesniu mastu nei tikrai būtina staiga iškilusiems sunkumams įveikti.

2.   Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie 1 dalyje nurodytas apsaugos priemones pranešama ne vėliau kaip prieš joms įsigaliojant. Komisija gali rekomenduoti Tarybai suteikti savitarpio pagalbą pagal III-201 straipsnį.

3.   Taryba, remdamasi Komisijos rekomendacija ir pasikonsultavusi su Ekonomikos ir finansų komitetu, gali priimti europinį sprendimą, nustatantį, kad atitinkama valstybė narė pirmiau minėtas apsaugos priemones turi pakeisti, sustabdyti arba panaikinti.

III SKYRIUS

KITŲ SRIČIŲ POLITIKA

1 SKIRSNIS

UŽIMTUMAS

III-203 straipsnis

Pagal šį skirsnį Sąjunga ir valstybės narės veikia siekdamos vystyti suderintą užimtumo strategiją, ypač ugdydamos kvalifikuotą, profesiniu požiūriu pasirengusią ir mokančią prisitaikyti darbo jėgą bei darbo rinkas, prisitaikančias prie ekonomikos pokyčių, kad būtų pasiekti I-3 straipsnyje nurodyti tikslai.

III-204 straipsnis

1.   Valstybės narės savo užimtumo politika padeda siekti III-203 straipsnyje nurodytų tikslų nuosekliai laikydamosi pagal III-179 straipsnio 2 dalį priimtų valstybių narių ir Sąjungos ekonominės politikos bendrųjų gairių.

2.   Valstybės narės, atsižvelgdamos į nacionalinę praktiką, susijusią su socialinių partnerių pareigomis, užimtumo skatinimą laiko bendru reikalu ir savo veiklą šiuo požiūriu Taryboje derina pagal III-206 straipsnį.

III-205 straipsnis

1.   Sąjunga siekti didelio užimtumo padeda skatindama valstybių narių bendradarbiavimą bei remdama, o prireikus ir papildydama, jų veiklą. Taip veikiant gerbiama valstybių narių kompetencija.

2.   Į tikslą siekti didelio užimtumo atsižvelgiama nustatant ir įgyvendinant Sąjungos politikos ir veiklos kryptis.

III-206 straipsnis

1.   Europos Vadovų Taryba, remdamasi bendru Tarybos ir Komisijos metiniu pranešimu, kasmet svarsto užimtumo padėtį Sąjungoje ir patvirtina dėl to padarytas išvadas.

2.   Vadovaudamasi Europos Vadovų Tarybos išvadomis, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, kasmet priima gaires, į kurias valstybės narės atsižvelgia savo užimtumo politikoje. Ji sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, Regionų komitetu, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu bei Užimtumo komitetu.

Šios gairės atitinka bendrąsias gaires, priimtas pagal III-179 straipsnio 2 dalį.

3.   Kiekviena valstybė narė pateikia Tarybai ir Komisijai metinį pranešimą apie pagrindines priemones, kurių buvo imtasi užimtumo politiką įgyvendinant pagal šio straipsnio 2 dalyje minėtas užimtumo politikos gaires.

4.   Taryba, remdamasi šio straipsnio 3 dalyje minėtais pranešimais ir susipažinusi su Užimtumo komiteto nuomone, valstybių narių užimtumo politikos įgyvendinimą kasmet nagrinėja atsižvelgdama į užimtumo politikos gaires. Taryba, remdamasi Komisijos rekomendacija, gali priimti valstybėms narėms skirtas rekomendacijas.

5.   Remdamosi to nagrinėjimo rezultatais, Taryba ir Komisija parengia Europos Vadovų Tarybai bendrą metinį pranešimą apie užimtumo padėtį Sąjungoje ir užimtumo gairių įgyvendinimą.

III-207 straipsnis

Europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai gali nustatyti skatinamąsias priemones valstybių narių bendradarbiavimui skatinti ir jų veiklai užimtumo srityje paremti imantis iniciatyvos plėtoti keitimąsi informacija ir geriausia praktika, teikti lyginamąją analizę ir patarimus, taip pat skatinti naujoviškus metodus ir įvertinti patirtį, ypač remiantis bandomaisiais projektais. Jie priimami pasikonsultavus su Regionų komitetu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

Šie europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai neapima valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų suderinimo.

III-208 straipsnis

Valstybių narių užimtumo ir darbo rinkos politikos koordinavimui skatinti Taryba paprasta balsų dauguma priima europinį sprendimą, įsteigiantį patariamąjį statusą turintį Užimtumo komitetą. Ji sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

Komiteto uždaviniai yra šie:

a)

stebėti užimtumo padėtį bei užimtumo politikos kryptis Sąjungoje ir valstybėse narėse;

b)

nepažeidžiant III-344 straipsnio, Tarybos ar Komisijos prašymu arba savo iniciatyva formuluoti nuomones ir padėti rengti III-206 straipsnyje nurodytą Tarybos veiklą.

Vykdydamas savo įgaliojimus, komitetas konsultuojasi su socialiniais partneriais.

Kiekviena valstybė narė ir Komisija skiria po du komiteto narius.

2 SKIRSNIS

SOCIALINĖ POLITIKA

III-209 straipsnis

Sąjunga ir valstybės narės, atsižvelgdamos į pagrindines socialines teises, nustatytas 1961 m. spalio 18 d. Turine pasirašytoje Europos socialinėje chartijoje ir 1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijoje, siekia didinti užimtumą, kurti geresnes gyvenimo bei darbo sąlygas, kad palaikant jų gerėjimą būtų galima siekti jų suderinimo, deramos socialinės apsaugos, socialinių partnerių dialogo, žmogiškųjų išteklių plėtotės siekiant nuolatinio didelio užimtumo ir kovojant su socialine atskirtimi.

Šiuo tikslu Sąjunga ir valstybės narės veikia, atsižvelgdamos į įvairias nacionalinės praktikos formas, ypač sutartinių santykių srityje, ir būtinumą išlaikyti Sąjungos ekonomikos konkurencingumą.

Jos tiki, kad tokia raida vyks ne tik dėl socialinių sistemų suderinimui palankaus vidaus rinkos veikimo, bet ir dėl Konstitucijoje numatytos tvarkos ir valstybių narių įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatų suderinimo.

III-210 straipsnis

1.   Siekdama įgyvendinti III-209 straipsnyje nurodytus tikslus, Sąjunga remia ir papildo valstybių narių veiklą šiose srityse:

a)

visų pirma darbo aplinkos gerinimo siekiant rūpintis darbuotojų sveikata ir sauga;

b)

darbo sąlygų;

c)

darbuotojų socialinio draudimo ir socialinės apsaugos;

d)

darbuotojų socialinės apsaugos nutraukus darbo sutartį;

e)

darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais;

f)

darbuotojų ir darbdavių kolektyvinių interesų atstovavimo ir gynimo, įskaitant bendrus sprendimus, atsižvelgiant į 6 dalį;

g)

Sąjungos teritorijoje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo sąlygų;

h)

iš darbo rinkos išstumtų asmenų integracijos, nepažeidžiant III-283 straipsnio;

i)

moterų ir vyrų lygių galimybių darbo rinkoje ir vienodo požiūrio darbe;

j)

kovos su socialine atskirtimi;

k)

socialinės apsaugos sistemų modernizavimo, nepažeidžiant c punkto.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

a)

europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai gali nustatyti priemones, skirtas valstybių narių bendradarbiavimui skatinti imantis iniciatyvos tobulinti žinias, plėtoti keitimąsi informacija ir geriausia praktika, remti naujoviškus metodus ir vertinti patirtį, išskyrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimą;

b)

atsižvelgiant į kiekvienoje valstybėje narėje esamas sąlygas ir technines taisykles, europiniai pagrindų įstatymai gali šio straipsnio 1 dalies a–i punktuose nurodytose srityse nustatyti būtiniausius laipsniško įgyvendinimo reikalavimus. Šiuose europiniuose pagrindų įstatymuose vengiama nustatyti administracinius, finansinius ir teisinius apribojimus, galinčius varžyti mažųjų bei vidutinių įmonių kūrimą ir plėtojimą.

Visais atvejais, šie europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai priimami pasikonsultavus su Regionų komitetu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

3.   Nukrypdama nuo 2 dalies, Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, Regionų komitetu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, vieningai priima europinius įstatymus arba pagrindų įstatymus 1 dalies c, d, f ir g punktuose nurodytose srityse.

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali priimti europinį sprendimą, kad įprasta teisėkūros procedūra būtų taikoma 1 dalies d, f ir g punktams. Ji, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, sprendžia vieningai.

4.   Valstybė narė gali socialiniams partneriams jų bendru prašymu patikėti įgyvendinti europinius pagrindų įstatymus, priimtus pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis, ar prireikus įgyvendinti europinius reglamentus ar sprendimus, priimtus pagal III-212 straipsnį.

Šiuo atveju ji užtikrina, kad ne vėliau negu europinis pagrindų įstatymas turi būti perkeltas į nacionalinę teisę arba europinis reglamentas ar sprendimas įgyvendintas, socialiniai partneriai tarpusavio susitarimu jau būtų įdiegę reikiamas priemones, o atitinkama valstybė narė privalo imtis visų reikiamų priemonių, kad bet kuriuo metu galėtų užtikrinti, jog rezultatai, kurie turi būti pasiekti pagal tą pagrindų įstatymą, reglamentą ar sprendimą, bus pasiekti.

5.   Pagal šį straipsnį priimti europiniai įstatymai ir pagrindų įstatymai:

a)

neturi įtakos valstybių narių teisei nustatyti pagrindinius savo socialinio draudimo sistemų principus ir neturi trikdyti jų finansinės pusiausvyros;

b)

negali kliudyti jokiai valstybei narei ir toliau taikyti arba imtis griežtesnių apsaugos priemonių, atitinkančių Konstituciją.

6.   Šis straipsnis netaikomas darbo užmokesčiui, teisei jungtis į asociacijas, teisei streikuoti arba teisei imtis lokautų.

III-211 straipsnis

1.   Komisija skatina socialinių partnerių konsultavimąsi Sąjungos lygiu ir patvirtina visas tinkamas priemones jų dialogui palengvinti užtikrinant šalims lygiavertę paramą.

2.   1 dalies tikslais Komisija, prieš pateikdama pasiūlymus socialinės politikos srityje, konsultuojasi su socialiniais partneriais dėl galimos Sąjungos veikimo linkmės.

3.   Jei po 2 dalyje nurodyto konsultavimosi Komisija mano, kad tikslinga Sąjungai imtis veiksmų, ji su socialiniais partneriais konsultuojasi dėl numatomo pasiūlymo turinio. Socialiniai partneriai pateikia Komisijai nuomonę arba prireikus – rekomendaciją.

4.   Pasinaudodami 2 ir 3 dalyse nurodytu konsultavimusi, socialiniai partneriai gali informuoti Komisiją apie savo ketinimą inicijuoti III-212 straipsnyje numatytą procesą. Ši procedūra negali trukti ilgiau kaip devynis mėnesius, jeigu suinteresuoti socialiniai partneriai bei Komisija drauge nenusprendžia jos pratęsti.

III-212 straipsnis

1.   Socialinių partnerių pageidavimu jų dialogas Sąjungos lygiu gali baigtis sutartiniais santykiais, įskaitant susitarimus.

1.   Sąjungos lygiu sudaryti susitarimai yra įgyvendinami pagal socialiniams partneriams bei valstybėms narėms būdingą ir nusistovėjusią tvarką bei praktiką, arba, dėl klausimų, kuriems taikomas III-210 straipsnis, juos pasirašiusioms šalims bendrai paprašius ir remiantis Komisijos pasiūlymu Tarybos priimtais europiniais reglamentais arba sprendimais. Apie tai pranešama Europos Parlamentui.

Taryba sprendžia vieningai, kai atitinkamame susitarime yra viena arba kelios nuostatos, susijusios su viena iš sričių, kurioms pagal III-210 straipsnio 3 dalį reikia balsų vieningumo.

III-213 straipsnis

Siekiant įgyvendinti III-209 straipsnyje nurodytus tikslus ir nepažeidžiant kitų Konstitucijos nuostatų, Komisija skatina valstybių narių bendradarbiavimą ir sudaro sąlygas derinti jų veiksmus visose socialinės politikos srityse pagal šį skirsnį, pirmiausia dėl klausimų, susijusių su:

a)

užimtumu;

b)

darbo teise ir darbo sąlygomis;

c)

pagrindiniu ir aukštesniuoju profesiniu mokymu;

d)

socialine apsauga;

e)

nelaimingų atsitikimų darbe ir ligų prevencija;

f)

darbo higiena;

g)

teise jungtis į asociacijas ir kolektyvinėmis derybomis tarp darbdavių ir darbuotojų.

Šiuo tikslu Komisija glaudžiai bendradarbiauja su valstybėmis narėmis atlikdama tyrimus, teikdama nuomones bei organizuodama konsultacijas ir nacionaliniu lygiu kylančiais ir tarptautinėms organizacijoms rūpimais klausimais, ypač dėl iniciatyvų, kuriomis siekiama nustatyti gaires ir rodiklius, organizuoti keitimąsi geriausia praktika ir rengti reikiamus elementus periodinei stebėsenai ir vertinimui. Apie tai išsamiai pranešama Europos Parlamentui.

Prieš teikdama šiame straipsnyje numatytas nuomones Komisija konsultuojasi su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

III-214 straipsnis

1.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad būtų taikomas principas už vienodą ar vienodos vertės darbą abiejų lyčių darbuotojams mokėti vienodą užmokestį.

2.   Šiame straipsnyje „užmokestis“ – tai įprastas bazinis arba minimalus darbo užmokestis arba alga ir koks nors kitas atlygis grynaisiais arba natūra, kurį darbuotojas tiesiogiai arba netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą.

Vienodas užmokestis nediskriminuojant dėl lyties reiškia, kad:

a)

užmokestis už tą patį vienetinį darbą apskaičiuojamas taikant tą patį mato vienetą;

b)

valandinis užmokestis už tą patį darbą yra vienodas.

3.   Europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai nustato priemones, skirtas užtikrinti, kad būtų taikomas moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio užimtumo bei profesinės veiklos srityje principas, įskaitant vienodo užmokesčio už vienodą arba vienodos vertės darbą principas. Jie priimami pasikonsultavus su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

4.   Siekiant užtikrinti visišką moterų ir vyrų lygybę per visą darbingą amžių, vienodo požiūrio principas nekliudo valstybėms narėms toliau taikyti arba nustatyti priemones, numatančias konkrečias lengvatas, padedančias nepakankamai atstovaujamai lyčiai verstis profesine veikla arba šalinančias ar kompensuojančias nepalankias profesinės karjeros sąlygas.

III-215 straipsnis

Valstybės narės stengiasi išlaikyti esamą mokamų atostogų sistemų lygiavertiškumą.

III-216 straipsnis

Komisija parengia metinį pranešimą, apibūdinantį pažangą, padarytą įgyvendinant III-209 straipsnyje nurodytus tikslus, įskaitant demografinę padėtį Sąjungoje. Tą pranešimą ji perduoda Europos Parlamentui, Tarybai bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui.

III-217 straipsnis

Valstybių narių ir Komisijos bendradarbiavimui socialinės apsaugos politikos klausimais skatinti Taryba paprasta balsų dauguma priima europinį sprendimą, įsteigiantį patariamąjį statusą turintį Socialinės apsaugos komitetą. Taryba sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

Komiteto uždaviniai yra šie:

a)

stebėti socialinę padėtį ir socialinės apsaugos politikos raidą valstybėse narėse ir Sąjungoje;

b)

skatinti keitimąsi informacija, patirtimi ir gera praktika tarp valstybių narių ir Komisijos;

c)

nepažeidžiant III-344 straipsnio, Tarybos ar Komisijos prašymu arba savo iniciatyva rengti pranešimus, formuluoti nuomones ar imtis kitokio darbo patenkančio į jų įgaliojimų sritį.

Vykdydamas savo įgaliojimus komitetas užmezga tinkamus ryšius su socialiniais partneriais.

Kiekviena valstybė narė ir Komisija skiria po du komiteto narius.

III-218 straipsnis

Savo metiniame pranešime Europos Parlamentui Komisija atskirą skyrių skiria socialinės padėties pokyčiams Sąjungoje.

Europos Parlamentas gali paprašyti Komisijos parengti pranešimus apie tam tikras socialinės padėties problemas.

III-219 straipsnis

1.   Siekiant pagerinti darbuotojų galimybes įsidarbinti vidaus rinkoje ir taip padėti kelti gyvenimo lygį, įsteigiamas Europos socialinis fondas; jo paskirtis – padėti darbuotojams įsidarbinti ir padidinti jų geografinį ir profesinį mobilumą Sąjungoje bei sudaryti sąlygas jiems prisitaikyti prie pramonės permainų ir gamybos sistemų pokyčių, ypač vykstant profesiniam mokymui ir perkvalifikavimui.

2.   Fondą administruoja Komisija. Šį uždavinį Komisijai atlikti padeda Komisijos nario pirmininkaujamas komitetas, sudarytas iš vyriausybių, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovų.

3.   Su šiuo fondu susijusios įgyvendinimo priemonės nustatomos europiniais įstatymais. Šie įstatymai priimami pasikonsultavus su Regionų komitetu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

3 SKIRSNIS

EKONOMINĖ, SOCIALINĖ IR TERITORINĖ SANGLAUDA

III-220 straipsnis

Siekdama skatinti savo visokeriopą darnų vystymąsi, Sąjunga plėtoja ir vykdo savo veiklą, padedančią stiprinti jos ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą.

Sąjunga ypač siekia mažinti įvairių regionų vystymosi lygio skirtumus ir nepalankiausias sąlygas turinčių regionų atsilikimą.

Šiuo požiūriu ypatingas dėmesys skiriamas kaimo vietovėms, pramonės pereinamojo laikotarpio įtakojamoms vietovėms bei didelių ir nuolatinių gamtinių arba demografinių trūkumų turinčioms vietovėms, pavyzdžiui, labai retai apgyvendintiems toliausiai į šiaurę esantiems regionams bei salų, pasienio ir kalnuotoms vietovėms.

III-221 straipsnis

Valstybės narės savo ekonominę politiką vykdo ir ją koordinuoja taip, kad būtų siekiama ir III-220 straipsnyje nurodytų tikslų. Kuriant ir įgyvendinant Sąjungos politiką ir veiksmus bei įgyvendinant vidaus rinką, atsižvelgiama į šiuos tikslus ir prisidedama prie jų įgyvendinimo. Sąjunga remia šių tikslų įgyvendinimą veiksmais, kurių ji imasi panaudodama Struktūrinius fondus (Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Orientavimo skyrių; Europos socialinį fondą; Europos regioninio vystymosi fondą), Europos investicijų banką ir kitus esamus finansinius instrumentus.

Komisija kas treji metai pateikia Europos Parlamentui, Tarybai, Regionų komitetui bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui pranešimą apie ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos srityje pasiektą pažangą ir apie tai, kaip įvairios šiame straipsnyje numatytos priemonės padėjo jos siekti. Prireikus prie šio pranešimo pridedami atitinkami pasiūlymai.

Europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai gali nustatyti bet kokias su fondais nesusijusias specialias priemones, nepažeidžiant priemonių, priimtų kitose Sąjungos politikos srityse. Jie priimami pasikonsultavus su Regionų komitetu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

III-222 straipsnis

Europos regioninio vystymosi fondo paskirtis – padėti ištaisyti pagrindinius Sąjungos regionų pusiausvyros sutrikimus prisidedant prie atsiliekančių regionų vystymosi bei struktūrinio prisitaikymo ir nuosmukį patiriančių pramoninių regionų pertvarkos.

III-223 straipsnis

1.   nepažeidžiant III-224 straipsnio, struktūrinių fondų uždaviniai, prioritetiniai tikslai ir sąranga, galinti apimti fondų grupavimą, jiems taikytinos bendros taisyklės ir nuostatos, reikalingos jų veiksmingumui ir fondų koordinavimui tarpusavyje bei su kitais esamais finansiniais instrumentais užtikrinti, apibrėžiami europiniuose įstatymuose.

Europiniu įstatymu įsteigtas Sanglaudos fondas teikia finansinę paramą aplinkos apsaugos ir transeuropinių tinklų projektams transporto infrastruktūros srityje.

Visais atvejais šie europiniai įstatymai priimami pasikonsultavus su Regionų komitetu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

2.   Pirmosios nuostatos dėl struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo, kurios priimamos po Sutarties dėl Konstitucijos Europai pasirašymo dieną galiojančių nuostatų, nustatomos Tarybos priimtu europiniu įstatymu. Taryba, gavusi Europos Parlamento pritarimą, sprendžia vieningai.

III-224 straipsnis

Su Europos socialiniu fondu susijusios įgyvendinimo priemonės įteisinamos europiniais įstatymais. Šie įstatymai priimami pasikonsultavus su Regionų komitetu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Orientavimo skyriui bei Europos socialiniam fondui taikomi atitinkamai III-231 straipsnis ir III-219 straipsnio 3 dalis.

4 SKIRSNIS

ŽEMĖS ŪKIS IR ŽUVININKYSTĖ

III-225 straipsnis

Sąjunga apibrėžia ir įgyvendina bendrą žemės ūkio ir žuvininkystės politiką.

„Žemės ūkio produktai“ – tai žemdirbystės, gyvulininkystės bei žuvininkystės produktai ir tiesiogiai su jais susiję pirminio perdirbimo produktai. Nuorodos į bendrą žemės ūkio politiką arba žemės ūkį ir vartojamas terminas „žemės ūkis“ suprantami kaip apimantys ir žuvininkystę, pripažįstant šio sektoriaus specifinį pobūdį.

III-226 straipsnis

1.   Vidaus rinka taip pat apima žemės ūkį ir žemės ūkio produktų prekybą.

2.   Išskyrus tuos atvejus, kai III-227–III-232 straipsniuose numatyta kitaip, taisyklės dėl vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo taikomos ir žemės ūkio produktams.

3.   I priede išvardytiems produktams taikomi III-227–III-232 straipsniai.

4.   Žemės ūkio produktų vidaus rinkos veikimas ir plėtojimas turi vykti kartu su bendra žemės ūkio politika.

III-227 straipsnis

1.   Bendros žemės ūkio politikos tikslai yra šie:

a)

didinti žemės ūkio našumą skatinant technikos pažangą bei užtikrinant racionalią žemės ūkio gamybos plėtotę ir kuo geresnį gamybos veiksnių, ypač darbo jėgos, panaudojimą;

b)

tokiu būdu užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį, ypač didinant žemės ūkyje dirbančių asmenų asmenines pajamas;

c)

stabilizuoti rinkas;

d)

garantuoti pakankamą tiekimą;

e)

užtikrinti vartotojams priimtinas tiekiamos produkcijos kainas.

2.   Kuriant bendrą žemės ūkio politiką ir numatant konkrečius jos įgyvendinimo būdus, atsižvelgiama į:

a)

žemės ūkio veiklos savitumą, kuris priklauso nuo žemės ūkio socialinės struktūros ir nuo struktūrinių bei gamtinių įvairių žemės ūkio regionų skirtumų;

b)

tai, kad atitinkami pokyčiai turi vykti palaipsniui;

c)

tai, kad žemės ūkis valstybėse narėse yra glaudžiai susijęs su visa ekonomika.

III-228 straipsnis

1.   Kad būtų pasiekti III-227 straipsnyje nurodyti tikslai, nustatomos bendro žemės ūkio rinkų organizavimo formos.

Atsižvelgiant į produktą, organizavimo formos gali būti šios:

a)

bendros konkurencijos taisyklės;

b)

privalomas įvairių nacionalinių rinkos organizavimo formų koordinavimas;

c)

Europos rinkos organizavimas.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje numatyta bendro organizavimo forma gali apimti visas priemones, kurios yra būtinos III-227 straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti, pirmiausia kainų reguliavimą, pagalbą įvairių produktų gamybai ir pardavimui, jų laikymą bei likučio tvarkymą ir bendrus importo ir eksporto stabilizavimo mechanizmus.

Bendro organizavimo forma siekiama tik tų tikslų, kurie yra nurodyti III-227 straipsnyje, ir pašalinama bet kokia Sąjungos gamintojų ar vartotojų diskriminacija.

Bendra kainų politika grindžiama bendrais kriterijais ir vienodais apskaičiavimo metodais.

3.   Kad būtų pasiekti 1 dalyje nurodytų bendro organizavimo formų tikslai, gali būti įsteigtas vienas arba keletas žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondų.

III-229 straipsnis

Kad būtų pasiekti III-227 straipsnyje nurodyti tikslai, bendros žemės ūkio politikos sistemoje galima numatyti pirmiausia tokias priemones:

a)

veiksmingą pastangų koordinavimą profesinio mokymo, mokslinių tyrimų ir žemės ūkio žinių skleidimo srityse; jis gali apimti bendrą projektų ir institucijų finansavimą;

b)

bendras priemones, skatinančias vartoti tam tikrus produktus.

III-230 straipsnis

1.   Konkurencijos taisyklėms skirtas skirsnis žemės ūkio produktų gamybai ir prekybai taikomas tik tokiu mastu, koks nustatomas europiniais įstatymais arba pagrindų įstatymais pagal III-231 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į III-227 straipsnyje nurodytus tikslus.

2.   Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali priimti europinį reglamentą arba sprendimą, leidžiantį teikti pagalbą:

a)

sunkiomis struktūrinėmis ar gamtos sąlygomis dirbančioms įmonėms apsaugoti;

b)

pagal ekonominio vystymosi programas.

III-231 straipsnis

1.   Komisija pateikia pasiūlymus dėl bendros žemės ūkio politikos kūrimo ir įgyvendinimo, įskaitant nacionalinių rinkų organizavimo būdų pakeitimą viena iš III-228 straipsnio 1 dalyje numatytų bendro organizavimo formų ir šiame skirsnyje nurodytų priemonių įgyvendinimą.

Šiuose pasiūlymuose turi būti deramai atsižvelgta į šiame skirsnyje nurodytų žemės ūkio klausimų tarpusavio priklausomybę.

2.   Europiniais įstatymais arba pagrindų įstatymais nustatoma III-228 straipsnio 1 dalyje numatyta bendro žemės ūkio rinkų organizavimo forma ir kitos nuostatos, kurių reikia bendros žemės ūkio politikos ir bendros žuvininkystės politikos tikslams pasiekti. Jie priimami pasikonsultavus su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

3.   Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima europinius reglamentus arba sprendimus dėl kainų, rinkliavų, pagalbos ir kvotų nustatymo bei žvejybos galimybių nustatymo ir skyrimo.

4.   Šio straipsnio 2 dalyje numatytomis sąlygomis nacionalines rinkos organizavimo formas galima pakeisti bendro organizavimo forma, numatyta III-228 straipsnio 1 dalyje, jeigu:

a)

bendro organizavimo forma valstybėms narėms, kurios nepritaria šiai priemonei ir kurios atitinkamai produkcijai turi savą organizavimo formą, suteikia lygiavertes atitinkamų gamintojų užimtumo ir gyvenimo lygio garantijas atsižvelgiant į galimus pertvarkymus ir į specializaciją, kurios ilgainiui prireiks;

b)

tokia organizavimo forma garantuoja Sąjungoje prekybos sąlygas, panašias į esamas nacionalinėje rinkoje.

5.   Jei bendro tam tikrų žaliavų rinkos organizavimo forma yra nustatoma pirmiau negu bendro susijusių perdirbtų produktų rinkos organizavimo forma, žaliavos, naudojamos perdirbtiems produktams, kurie yra skirti eksportui į trečiąsias šalis, gali būti importuojamos į Sąjungą iš kitur.

III-232 straipsnis

Jei valstybėje narėje tam tikram produktui yra taikoma tam tikra nacionalinė rinkos organizavimo forma arba lygiavertės vidaus taisyklės, turinčios įtakos kitų valstybių panašios produkcijos konkurencingumui, valstybės narės, importuojančios šį produktą iš valstybės narės, kurioje tokia rinkos organizavimo forma arba taisyklės egzistuoja, nustato jo importui kompensacinius mokesčius, išskyrus atvejus, kai ta valstybė narė yra nustačiusi eksportui kompensacinius mokesčius.

Komisija priima europinius reglamentus arba sprendimus, kuriuose šie mokesčiai nustatomi tokio dydžio, kuris reikalingas pusiausvyrai atkurti. Ji taip pat gali leisti taikyti kitas priemones, nustatydama konkrečias jų įgyvendinimo sąlygas ir tvarką.

5 SKIRSNIS

APLINKA

III-233 straipsnis

1.   Sąjungos aplinkos politika padeda siekti šių tikslų:

a)

išsaugoti, saugoti ir gerinti aplinkos kokybę;

b)

saugoti žmonių sveikatą;

c)

apdairiai ir racionaliai naudoti gamtos išteklius;

d)

remti tarptautinio lygio priemones, skirtas regioninėms ar pasaulinėms aplinkos problemoms spręsti.

2.   Sąjungos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio atsižvelgiant į skirtingų Sąjungos regionų būklės įvairovę. Ši politika yra grindžiama atsargumo principu bei principais, kad reikia imtis prevencinių veiksmų, kad žala aplinkai pirmiausia turėtų būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis, ir kad žalą atlygina teršėjas.

Šiuo požiūriu aplinkos apsaugos reikalavimus atitinkančios derinimo priemonės prireikus apima ir apsaugos sąlygą, leidžiančią valstybėms narėms dėl neekonominių aplinkos priežasčių imtis laikinų priemonių, kartu taikant joms Sąjungos kontrolės tvarką.

3.   Rengdama aplinkos politiką Sąjunga atsižvelgia į:

a)

turimus mokslinius ir techninius duomenis;

b)

aplinkos sąlygas įvairiuose Sąjungos regionuose;

c)

galimą veiklos arba neveikimo naudą ir išlaidas;

d)

visos Sąjungos ekonominį bei socialinį vystymą ir darnų jos regionų vystymą.

4.   Atitinkamose savo kompetencijos srityse Sąjunga ir valstybės narės bendradarbiauja su trečiosiomis šalimis ir kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis. Sąjungos bendradarbiavimo būdai gali būti nustatomi Sąjungos ir atitinkamų trečiųjų šalių susitarimuose.

Pirmoji pastraipa nepažeidžia valstybių narių kompetencijos vesti derybas tarptautinėse institucijose ir sudaryti tarptautinius susitarimus.

III-234 straipsnis

1.   Europiniais įstatymais arba pagrindų įstatymais nustatoma, kokių veiksmų reikia imtis, kad būtų pasiekti III-233 straipsnyje nurodyti tikslai. Jie priimami pasikonsultavus su Regionų komitetu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

2.   Nukrypdama nuo šio straipsnio 1 dalies ir nepažeisdama III-172 straipsnio, Taryba vieningai priima europinius įstatymus arba pagrindų įstatymus, nustatančius:

a)

iš esmės fiskalinio pobūdžio nuostatas;

b)

priemones, turinčias įtakos:

i)

miesto ir kaimo planavimui;

ii)

kiekybiniam vandens išteklių valdymui arba tiesiogiai ar netiesiogiai tų išteklių buvimui;

iii)

žemės naudojimui, išskyrus atliekų tvarkymą;

c)

priemones, turinčias didelės įtakos valstybių narių skirtingų energijos šaltinių pasirinkimui ir energijos tiekimo bendrai struktūrai.

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali vieningai priimti europinį sprendimą, kad pirmoje pastraipoje nurodytose srityse galima taikyti įprastą teisėkūros procedūrą.

Visais atvejais Taryba sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, Regionų komitetu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

3.   Siektinus prioritetinius tikslus nustatančios bendrosios veiksmų programos įteisinamos europiniais įstatymais. Šie įstatymai priimami pasikonsultavus su Regionų komitetu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

Šioms programoms įgyvendinti reikalingos priemonės priimamos laikantis, priklausomai nuo aplinkybių, 1 arba 2 dalyje numatytų sąlygų.

4.   Nepažeidžiant tam tikrų Sąjungos patvirtintų priemonių, aplinkos politiką finansuoja ir įgyvendina valstybės narės.

5.   Nepažeidžiant principo, kad žalą atlygina teršėjas, jei 1 dalimi grindžiama priemonė susijusi su sąnaudomis, kurios neatitinka valstybės narės valdžios institucijų galimybių, tokioje priemonėje derama forma numatomos:

a)

laikinos išimtys ir/arba

b)

finansinė parama iš Sanglaudos fondo.

6.   Pagal šį straipsnį patvirtintos apsaugos priemonės neužkerta kelio jokiai valstybei narei ir toliau laikytis arba patvirtinti griežtesnes apsaugos priemones. Tokios priemonės privalo būti suderinamos su Konstitucija. Apie jas pranešama Komisijai.

6 SKIRSNIS

VARTOTOJŲ APSAUGA

III-235 straipsnis

1.   Siekdama remti vartotojų interesus ir užtikrinti vartotojų aukšto lygio apsaugą, Sąjunga padeda užtikrinti vartotojų sveikatą, saugą ir ekonominius interesus, taip pat skatinti jų teisę į informaciją, šviečiamąją veiklą ir jungtis į organizacijas savo interesams ginti.

2.   Sąjunga 1 dalyje nurodytų tikslų padeda siekti:

a)

priemonėmis, kurios pagal III-172 straipsnį priimamos dėl vidaus rinkos sukūrimo ar veikimo;

b)

priemonėmis, kuriomis remiama, papildoma ir stebima valstybių narių vykdoma politika.

3.   Šio straipsnio 2 dalies b punkte nurodytos priemonės patvirtinamos europiniais įstatymais arba pagrindų įstatymais. Šie įstatymai priimami pasikonsultavus su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

4.   Aktai, priimti pagal 3 dalį, jokiai valstybei narei nekliudo ir toliau taikyti arba nustatyti griežtesnes apsaugines nuostatas. Tokios nuostatos turi neprieštarauti Konstitucijai. Apie jas pranešama Komisijai.

7 SKIRSNIS

TRANSPORTAS

III-236 straipsnis

1.   Konstitucijos tikslų šiame skirsnyje reglamentuojamais klausimais turi būti siekiama vykdant bendrą transporto politiką.

2.   Šio straipsnio 1 dalis įgyvendinama europiniais įstatymais arba pagrindų įstatymais, atsižvelgiant į transporto ypatumus. Jie priimami pasikonsultavus su Regionų komitetu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

Šiais europiniais įstatymais arba pagrindų įstatymais nustatomos:

a)

bendros taisyklės, taikomos tarptautiniam transportui, vykstančiam į valstybės narės teritoriją ar iš jos arba vykstančiam per vienos ar keleto valstybių narių teritoriją;

b)

sąlygos, kuriomis vežėjai ne rezidentai gali valstybėje narėje teikti transporto paslaugas;

c)

priemonės transporto saugumui gerinti;

d)

bet kuri kita atitinkama priemonė.

3.   Priimant 2 dalyje nurodytus europinius įstatymus arba pagrindų įstatymus, atsižvelgiama į atvejus, kai jų taikymas gali turėti didelės įtakos gyvenimo ir užimtumo lygiui tam tikruose regionuose bei transporto įrangos eksploatavimui.

III-237 straipsnis

Kol nepriimami III-236 straipsnio antroje dalyje nurodyti europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai, jokia valstybė narė negali įvairių nuostatų, reglamentavusių šią sritį 1958 m. sausio 1 d., arba, stojančiosioms valstybėms – jų įstojimo dieną, keisti taip, kad kitų valstybių narių vežėjams jos būtų tiesiogiai ar netiesiogiai mažiau palankios nei jos nacionaliniams vežėjams, išskyrus atvejus, kai Taryba vieningai priima europinį sprendimą, nustatantį išimtį.

III-238 straipsnis

Valstybės pagalba yra suderinama su Konstitucija, jei ji skirta transporto koordinavimo reikmėms arba jei ji kompensuoja tam tikrus įsipareigojimus, siejamus su viešosios paslaugos sąvoka.

III-239 straipsnis

Bet kuriose pagal Konstituciją patvirtintose priemonėse, susijusiose su transporto tarifais ir vežimo sąlygomis, turi būti atsižvelgiama į ekonominę vežėjų padėtį.

III-240 straipsnis

1.   Sąjungoje transporto srityje draudžiama bet kokia diskriminacija, pasireiškianti tuo, kad vežėjai už tų pačių prekių vežimą tais pačiais maršrutais taiko skirtingus transporto įkainius ir nustato skirtingas sąlygas vien dėl vežamų prekių kilmės ar paskirties šalies.

2.   Šio straipsnio 1 dalis nekliudo priimti kitų europinių įstatymų arba pagrindų įstatymų pagal III-236 straipsnio antrą dalį.

3.   Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima europinius reglamentus arba sprendimus šio straipsnio 1 daliai įgyvendinti. Ji sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

Taryba gali visų pirma priimti reikiamus europinius reglamentus ir sprendimus, kad institucijos galėtų užtikrinti, jog bus laikomasi 1 dalyje nustatytos taisyklės ir vartotojai galės naudotis visais jos teikiamais pranašumais.

4.   Komisija savo iniciatyva ar kurios nors valstybės prašymu tiria 1 dalyje minimos diskriminacijos atvejus ir, pasikonsultavusi su atitinkama valstybe nare, priima reikiamus europinius sprendimus vadovaudamasi 3 dalyje nurodytais europiniais reglamentais ir sprendimais.

III-241 straipsnis

1.   Visoms valstybėms narėms draudžiama Sąjungoje atliekamoms transporto operacijoms taikyti tarifus ir sąlygas, susijusias su kokiu nors paramos ir apsaugos elementu, iš kurių galėtų turėti naudos viena ar kelios konkrečios įmonės ar pramonės šakos, išskyrus atvejus, kai tai leidžiama Komisijos priimtu europiniu sprendimu.

2.   Komisija savo iniciatyva ar kurios nors valstybės narės prašymu tiria 1 dalyje nurodytus tarifus ir sąlygas, pirmiausia atsižvelgdama į atitinkamos regioninės ekonominės politikos reikalavimus, nepakankamai išsivysčiusių regionų poreikius ir politinių aplinkybių smarkiai veikiamų regionų problemas, o taip pat į tokių tarifų ir sąlygų padarinius įvairių transporto rūšių konkurencijai.

Pasikonsultavusi su atitinkama valstybe nare, Komisija priima reikiamus europinius sprendimus.

3.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimas netaikomas tarifams, nustatytiems konkurencijai užtikrinti.

III-242 straipsnis

Be transporto tarifų, vežėjo nustatomi mokesčiai arba rinkliavos už vežimą per sienas neturi viršyti pagrįsto dydžio, atsižvelgiant į tokio vežimo realiąsias išlaidas.

Valstybės narės stengiasi tokias išlaidas mažinti.

Komisija gali teikti valstybėms narėms rekomendacijas dėl šio straipsnio įgyvendinimo.

III-243 straipsnis

Šio skirsnio nuostatos netrukdo taikyti Vokietijos Federacinės Respublikos numatytų priemonių, jeigu tokios priemonės yra reikalingos tam tikruose Federacinės Respublikos regionuose dėl Vokietijos padalijimo atsiradusioms nepalankioms ekonominėms sąlygoms kompensuoti. Po penkerių metų nuo Sutarties dėl Konstitucijos Europai įsigaliojimo, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali priimti šį straipsnį panaikinantį europinį sprendimą.

III-244 straipsnis

Prie Komisijos iš valstybių narių vyriausybių paskirtų ekspertų sudaromas patariamasis komitetas. Komisija savo nuožiūra konsultuojasi su šiuo komitetu transporto klausimais.

III-245 straipsnis

1.   Šis skirsnis taikomas geležinkelių, kelių ir vidaus vandenų transportui.

2.   Europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai gali nustatyti atitinkamas priemones jūrų ir oro transportui. Jie priimami pasikonsultavus su Regionų komitetu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

8 SKIRSNIS

TRANSEUROPINIAI TINKLAI

III-246 straipsnis

1.   Kad padėtų pasiekti III-130 ir III-220 straipsniuose nurodytus tikslus ir suteiktų Sąjungos piliečiams, ūkio subjektams ir regioninėms bei vietinėms bendruomenėms galimybę gauti visą vidaus sienų neturinčios erdvės teikiamą naudą, Sąjunga prisideda prie transeuropinių tinklų kūrimo ir plėtojimo transporto, telekomunikacijų ir energetikos infrastruktūrų srityse.

2.   Atvirų ir konkurencingų rinkų sistemoje Sąjunga savo veikla siekia remti nacionalinių tinklų tarpusavio ryšį ir sąveiką, taip pat galimybę tokiais tinklais naudotis. Ji ypač atsižvelgia į poreikį sujungti salas, regionus, neturinčius prieigos prie jūros, bei periferinius regionus su centriniais Sąjungos regionais.

III-247 straipsnis

1.   Tam, kad pasiektų III-246 straipsnyje nurodytus tikslus, Sąjunga:

a)

nustato gaires, apimančias transeuropinių tinklų srityje numatytų priemonių tikslus, prioritetus ir bendras kryptis; šiose gairėse nustatomi bendrų interesų projektai;

b)

įgyvendina priemones, kurių, gali paaiškėti, reikia siekiant užtikrinti tinklų tarpusavio sąveiką, ypač techninio standartizavimo srityje;

c)

gali remti valstybių narių remiamus bendrų interesų projektus, nustatytus a punkte nurodytose gairėse, ypač rengdama galimybių studijas, teikdama paskolų garantijas arba palūkanų subsidijas; Sąjunga taip pat gali prisidėti prie konkrečių projektų valstybėse narėse transporto infrastruktūros srityje finansavimo per Sanglaudos fondą.

Savo veikloje Sąjunga atsižvelgia į galimą projektų ekonominį gyvybingumą.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos gairės ir kitos priemonės nustatomos europiniais įstatymais arba pagrindų įstatymais. Šie įstatymai priimami pasikonsultavus su Regionų komitetu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

Gairėms ir bendrų interesų projektams, susijusiems su valstybės narės teritorija, reikalingas tos valstybės narės sutikimas.

3.   Palaikydamos ryšį su Komisija, valstybės narės tarpusavyje koordinuoja nacionaliniu lygiu įgyvendinamą politiką, kuri gali turėti didelę įtaką įgyvendinant III-246 straipsnyje nurodytus tikslus. Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, gali imtis bet kokios naudingos iniciatyvos tokiam koordinavimui skatinti.

4.   Sąjunga gali bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis savitarpio interesus atitinkantiems projektams skatinti ir tinklų tarpusavio sąveikai užtikrinti.

9 SKIRSNIS

MOKSLINIAI TYRIMAI IR TECHNOLOGIJŲ PLĖTRA BEI KOSMOSAS

III-248 straipsnis

1.   Sąjungos tikslas – stiprinti savo mokslinį bei technologinį pagrindą, sukuriant Europos mokslinių tyrimų erdvę, kurioje laisvai judėtų mokslo darbuotojai, mokslinės žinios ir technologijos, ir skatinti jos konkurencingumo augimą, taip pat pramonės srityje, kartu remiant visus mokslinius tyrimus, kurie, manoma, yra reikalingi pagal kitus Konstitucijos skyrius.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais tikslais Sąjunga visoje Sąjungoje skatina įmones, įskaitant mažąsias ir vidutines, mokslinių tyrimų centrus ir universitetus plėsti aukšto lygio mokslinius tyrimus ir tobulinti technologijas. Ji remia jų pastangas tarpusavyje bendradarbiauti pirmiausia siekiant, kad skirtingų valstybių mokslo darbuotojai galėtų laisvai bendradarbiauti, o įmonės galėtų išnaudoti vidaus rinkos potencialą, ypač padarant prieinamas nacionalines viešąsias sutartis, apibrėžiant bendrus standartus ir šalinant teisines bei fiskalines tokio bendradarbiavimo kliūtis.

3.   Visa sąjungos veikla mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje, įskaitant demonstravimo veiklą, pasirenkama ir vykdoma remiantis šiuo skirsniu.

III-249 straipsnis

Siekdama III-248 straipsnyje nurodytų tikslų, Sąjunga vykdo toliau nurodytą veiklą, papildančią valstybių narių vykdomą veiklą:

a)

skatina įmonių, mokslinių tyrimų centrų ir universitetų tarpusavio bendradarbiavimą, įgyvendina mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo programas;

b)

skatina Sąjungos bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo srityse;

c)

skleidžia ir veiksmingai panaudoja Sąjungos mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos rezultatus;

d)

skatina mokslo darbuotojų mokymą ir laisvą judėjimą Sąjungoje.

III-250 straipsnis

1.   Sąjunga ir valstybės narės savo mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros veiklą koordinuoja taip, kad nacionalinė politika ir Sąjungos politika būtų tarpusavyje suderintos.

2.   Glaudžiai bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, Komisija gali imtis bet kokios naudingos iniciatyvos 1 dalyje nurodytam koordinavimui skatinti, ypač iniciatyvų, kuriomis siekiama nustatyti gaires ir rodiklius, organizuoti keitimąsi geriausia praktika ir rengti reikiamus elementus periodinei stebėsenai ir vertinimui. Apie tai išsamiai pranešama Europos Parlamentui.

III-251 straipsnis

1.   Visas Sąjungos finansuojamas veiklos sritis reglamentuojanti daugiametė pagrindų programa nustatoma europiniu įstatymu. Šis įstatymas priimamas pasikonsultavus su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

Ši pagrindų programa:

a)

nustato mokslinius ir technologinius tikslus, kurių siekiama III-249 straipsnyje nurodyta veikla, ir apibrėžia jos atitinkamus prioritetus;

b)

nurodo tokios veiklos bendrąsias kryptis;

c)

apibrėžia Sąjungos finansinio dalyvavimo, vykdant pagrindų programą, maksimalią bendrą sumą ir išsamias taisykles bei atitinkamą jos dalį kiekvienai nustatytai veiklos sričiai.

2.   Keičiantis aplinkybėms daugiametė pagrindų programa patikslinama arba papildoma.

3.   Tarybos europinis įstatymas nustato konkrečias programas daugiametei pagrindų programai įgyvendinti kiekvienoje veiklos srityje. Kiekvienoje konkrečioje programoje nustatomos išsamios įgyvendinimo taisyklės, apibrėžiama jos trukmė ir numatomos reikalingos priemonės. Konkrečiose programose nustatytų reikalingų lėšų suma negali viršyti maksimalios bendros sumos, nustatytos pagrindų programai ir kiekvienai veiklos sričiai. Toks įstatymas priimamas pasikonsultavus su Europos Parlamentu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

4.   Papildant daugiametėje pagrindų programoje numatytas veiklos sritis, europiniame įstatyme nustatomos priemonės, reikalingos Europos mokslinių tyrimų erdvės įgyvendinimui. Jis priimamas pasikonsultavus su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

III-252 straipsnis

1.   Daugiamatės pagrindų programos įgyvendinimui europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai nustato:

a)

įmonių, mokslinių tyrimų centrų ir universitetų dalyvavimo taisykles;

b)

mokslinių tyrimų rezultatų sklaidą reglamentuojančias taisykles.

Šie europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai priimami pasikonsultavus su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

2.   Įgyvendinant daugiametę pagrindų programą Europiniai įstatymai gali nustatyti papildomas programas, kuriose dalyvauja tik tam tikros valstybės narės, kurios jas finansuoja, atsižvelgiant į galimą Sąjungos dalyvavimą.

Šie europiniai įstatymai nustato papildomoms programoms taikytinas taisykles, svarbiausia, reglamentuojančias žinių skleidimą ir prieinamumą kitoms valstybėms narėms. Jie priimami pasikonsultavus su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu ir gavus atitinkamų valstybių narių sutikimą.

3.   Įgyvendinant daugiametę pagrindų programą, europiniai įstatymai, suinteresuotoms valstybėms narėms pritarus, gali numatyti dalyvavimą mokslinių tyrimų ir plėtros programose, kurias vykdo kelios valstybės narės, taip pat dalyvavimą toms programoms vykdyti sukurtose struktūrose.

Šie europiniai įstatymai priimami pasikonsultavus su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

4.   Įgyvendindama daugiametę pagrindų programą, Sąjunga gali nuspręsti bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis ar tarptautinėmis organizacijomis Sąjungos mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo srityse.

Konkretūs tokio bendradarbiavimo būdai gali būti nustatomi Sąjungos ir atitinkamų trečiųjų šalių susitarimuose.

III-253 straipsnis

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali priimti europinius reglamentus arba sprendimus kurti bendras įmones ar kokias nors kitas struktūras, reikalingas Sąjungos mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo programoms veiksmingai vykdyti. Ji sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

III-254 straipsnis

1.   Siekdama skatinti mokslinę ir techninę pažangą, pramonės konkurencingumą ir įgyvendinti savo politiką, Sąjunga parengia Europos kosmoso politiką. Šiuo tikslu ji gali skatinti bendras iniciatyvas, remti mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą bei koordinuoti kosmoso tyrinėjimams ir panaudojimui reikalingas pastangas.

2.   Siekiant padėti įgyvendinti 1 dalyje nurodytus tikslus, europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai nustato reikalingas priemones, kurios gali sudaryti Europos kosmoso programą.

3.   Sąjunga užmezga tinkamus santykius su Europos kosmoso agentūra.

III-255 straipsnis

Kiekvienų metų pradžioje Komisija siunčia Europos Parlamentui ir Tarybai pranešimą. Pranešime pateikiama informacija apie veiklą, susijusią su moksliniais tyrimais, technologijų plėtra bei rezultatų skleidimu, praėjusiais metais ir apie einamųjų metų darbo programą.

10 SKIRSNIS

ENERGETIKA

III-256 straipsnis

1.   Kuriant vidaus rinką ar jai veikiant ir atsižvelgiant į poreikį išsaugoti ir gerinti aplinką, Sąjungos energetikos politika siekiama:

a)

užtikrinti energijos rinkos veikimą;

b)

užtikrinti energijos tiekimo saugumą Sąjungoje; ir

c)

skatinti energijos vartojimo efektyvumą bei taupymą ir naujų bei atsinaujinančių energijos formų plėtojimą.

2.   Nepažeidžiant kitų Konstitucijos nuostatų taikymo, 1 dalyje nurodyti tikslai pasiekiami priemonėmis, įteisintomis europiniais įstatymais arba pagrindų įstatymais. Tokie įstatymai arba pagrindų įstatymai priimami pasikonsultavus su Regionų komitetu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

Nepažeidžiant III-234 straipsnio 2 dalies c punkto, europiniai įstatymai ar pagrindų įstatymai neturi poveikio valstybės narės teisei apibrėžti savo energijos šaltinių naudojimo sąlygas, jos pasirinkimui tarp dviejų skirtingų energijos šaltinių ir jos bendrai energijos tiekimo struktūrai.

3.   Nukrypstant nuo 2 dalies, Tarybos priimtu europiniu įstatymu arba pagrindų įstatymu nustatomos joje nurodytos priemonės, kai jos pirmiausia yra fiskalinio pobūdžio. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, sprendžia vieningai.

IV SKYRIUS

LAISVĖS, SAUGUMO IR TEISINGUMO ERDVĖ

1 SKIRSNIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

III-257 straipsnis

1.   Sąjunga sukuria laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje gerbiamos pagrindinės teisės bei skirtingos valstybių narių teisinės sistemos ir tradicijos.

2.   Ji užtikrina, kad nebus asmenų kontrolės jiems kertant vidaus sienas, ir suformuluoja valstybių narių solidarumu paremtą bendrą prieglobsčio, imigracijos ir išorės sienų kontrolės politiką, kuri būtų teisinga trečiųjų šalių piliečiams. Šiame skyriuje asmenys be pilietybės prilyginami trečiųjų šalių piliečiams.

3.   Sąjunga stengiasi užtikrinti aukštą saugumo lygį prevencijos bei kovos su nusikalstamumu, rasizmu ir ksenofobija priemonėmis, taip pat policijos ir teisminių institucijų bei kitų kompetentingų institucijų veiklos koordinavimo ir bendradarbiavimo priemonėmis, taip pat tarpusavyje pripažįstant nuosprendžius baudžiamosiose bylose, o prireikus derinant baudžiamuosius įstatymus.

4.   Sąjunga sudaro palankias sąlygas pasinaudoti teisingumu, ypač taikydama teisminių ir neteisminių sprendimų tarpusavio pripažinimo principą civilinėse bylose.

III-258 straipsnis

Europos Vadovų Taryba apibrėžia laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės teisėkūros ir veiksmų planavimo strategines gaires.

III-259 straipsnis

Nacionaliniai parlamentai užtikrina, kad remiantis 4 ir 5 skirsniais teikiami pasiūlymai ir teisėkūros iniciatyvos neprieštarautų subsidiarumo principui pagal Protokolą dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo.

III-260 straipsnis

Nepažeisdama III-360–III-362 straipsnių, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali priimti europinius reglamentus arba sprendimus, nustatančius priemones, kuriomis valstybės narės, bendradarbiaudamos su Komisija, objektyviai ir nešališkai vertina, kaip valstybių narių institucijos įgyvendina šiame skyriuje nurodytą Sąjungos politiką, ypač siekiant sudaryti sąlygas nuodugniai taikyti tarpusavio pripažinimo principą. Europos Parlamentas ir nacionaliniai parlamentai supažindinami su vertinimo turiniu ir rezultatais.

III-261 straipsnis

Siekiant užtikrinti, kad Sąjungoje būtų skatinamas ir stiprinamas operatyvus bendradarbiavimas vidaus saugumo veiklos srityje, Taryboje įkuriamas nuolatinis komitetas. Nepažeisdamas III-344 straipsnio, jis palengvina valstybių narių kompetentingų institucijų veiksmų koordinavimą. Atitinkamų Sąjungos įstaigų ir organų atstovai gali dalyvauti šio komiteto darbe. Europos Parlamentui ir nacionaliniams parlamentams nuolat pranešama apie šį darbą.

III-262 straipsnis

Šis skyrius neatleidžia valstybių narių nuo pareigos palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą.

III-263 straipsnis

Taryba priima europinius reglamentus, kad būtų užtikrintas valstybių narių atitinkamų padalinių, taip pat šių padalinių ir Komisijos administracinis bendradarbiavimas šiame skyriuje numatytose srityse. Ji sprendžia remdamasi Komisijos pasiūlymu, atsižvelgdama į III-264 straipsnį ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

III-264 straipsnis

4 ir 5 skirsniuose nurodyti aktai kartu su III-263 straipsnyje nurodytais europiniais reglamentais, užtikrinančiais administracinį bendradarbiavimą šiuose skirsniuose numatytose srityse, priimami:

a)

remiantis Komisijos pasiūlymu, arba

b)

ketvirtadalio valstybių narių iniciatyva.

2 SKIRSNIS

PATIKRINIMŲ PRIE SIENOS, PRIEGLOBSČIO IR IMIGRACIJOS POLITIKA

III-265 straipsnis

1.   Sąjunga kuria politiką, siekdama:

a)

užtikrinti, kad nebūtų jokios asmenų, neatsižvelgiant į jų pilietybę, kontrolės jiems kertant vidaus sienas;

b)

tikrinti asmenis ir veiksmingai stebėti išorės sienų kirtimą;

c)

laipsniškai įvesti integruotą išorės sienų valdymo sistemą.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje numatytiems tikslams pasiekti europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai nustato priemones dėl:

a)

vizų ir kitų leidimų trumpam apsigyventi šalyje bendros politikos;

b)

išorės sienas kertantiems asmenims taikomos kontrolės;

c)

sąlygų, kuriomis trečiųjų šalių piliečiai trumpą laiką gali laisvai keliauti Sąjungoje;

d)

bet kurios priemonės, būtinos laipsniškai sukurti integruotą išorės sienų valdymo sistemą;

e)

užtikrinti, kad nebūtų jokios asmenų, neatsižvelgiant į jų pilietybę, kontrolės jiems kertant vidaus sienas;

3.   Šis straipsnis neturi įtakos valstybių narių kompetencijai, susijusiai su jų sienų geografine demarkacija pagal tarptautinę teisę.

III-266 straipsnis

1.   Sąjunga kuria bendrą prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinos apsaugos politiką trečiosios šalies piliečiams, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, siekdama siūlyti atitinkamą statusą ir užtikrinti negrąžinimo principo įgyvendinimą. Ši politika privalo neprieštarauti 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijai ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolui dėl pabėgėlių statuso bei kitoms atitinkamoms sutartims.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje numatytiems tikslams pasiekti europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai nustato bendros Europos prieglobsčio sistemos priemones, kurias sudaro:

a)

visoje Sąjungoje galiojantis vienodas prieglobsčio statusas trečiųjų šalių piliečiams;

b)

vienodas papildomos apsaugos statusas trečiųjų šalių piliečiams, kuriems, negavus Europos prieglobsčio, reikia tarptautinės apsaugos;

c)

bendra laikinos apsaugos sistema perkeltiesiems asmenims masinio antplūdžio atveju;

d)

vienodo prieglobsčio statuso arba papildomos apsaugos statuso suteikimo ir atėmimo bendros procedūros;

e)

kriterijai ir mechanizmai, kuriais nustatoma, kuri valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį arba papildomą apsaugą svarstymą;

f)

prieglobsčio arba papildomos apsaugos prašytojų priėmimo sąlygų reikalavimai;

g)

partnerystė ir bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis, siekiant valdyti prieglobsčio, papildomos arba laikinos apsaugos prašančių žmonių antplūdžius.

3.   Vienoje arba keliose valstybėse narėse dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio susidarius nepaprastajai padėčiai, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali priimti europinius reglamentus arba sprendimus, apimančius laikinąsias priemones atitinkamų valstybių narių labui. Ji sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

III-267 straipsnis

1.   Sąjunga kuria bendrą imigracijos politiką, kuria siekiama visais etapais užtikrinti veiksmingą migrantų srautų valdymą, palankų režimą teisėtai valstybėse narėse gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams bei neteisėtos imigracijos ir prekybos žmonėmis prevenciją ir sustiprintas kovos su jomis priemones.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje numatytiems tikslams pasiekti europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai nustato priemones šiose srityse:

a)

atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų bei ilgalaikių vizų ir leidimų gyventi, taip pat leidimų šeimoms susijungti išdavimo valstybėse narėse reikalavimų;

b)

teisėtai valstybėje narėje gyvenančių trečiųjų šalių piliečių teisių apibrėžimo, įskaitant sąlygas, reglamentuojančias judėjimo ir apsigyvenimo laisvę kitose valstybėse narėse;

c)

neteisėtos imigracijos ir gyvenimo be leidimo, įskaitant be leidimo gyvenančių asmenų išsiuntimą ir repatriaciją;

d)

kovos su prekyba žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais.

3.   Sąjunga gali sudaryti susitarimus su trečiosiomis šalimis dėl trečiųjų šalių piliečių, kurie netenkina arba nebetenkina atvykimo, buvimo arba gyvenimo vienos iš valstybių narių teritorijoje sąlygų, readmisijos į jų kilmės arba provenencijos valstybes.

4.   Europiniai įstatymai arba pagrindų gali nustatyti paskatų ir paramos valstybių narių veiksmams teikimo priemones, siekiant skatinti jų teritorijose teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių integraciją, išskyrus bet kokį valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimą.

5.   Šis straipsnis neturi įtakos valstybių narių teisei nustatyti į jų teritoriją iš trečiųjų šalių ieškoti samdomo arba savarankiško darbo atvykstančių trečiųjų šalių piliečių priėmimo apimtis.

III-268 straipsnis

Šiame skirsnyje išdėstytai Sąjungos politikai ir jos įgyvendinimui taikomas solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principas, įskaitant jo finansinius padarinius. Prireikus pagal šį skirsnį priimti Sąjungos aktai numato atitinkamas šio principo įgyvendinimo priemones.

3 SKIRSNIS

TEISMINIS BENDRADARBIAVIMAS CIVILINĖSE BYLOSE

III-269 straipsnis

1.   Sąjunga su užsieniu susijusiose bylose plėtoja teisminį bendradarbiavimą, kuris grindžiamas neteisminių sprendimų tarpusavio pripažinimo principu. Šis bendradarbiavimas gali apimti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimo priemonių patvirtinimą.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje numatytiems tikslams pasiekti europiniuose įstatymuose arba pagrindų įstatymuose nustatomos priemonės, ypač kai jos būtinos vidaus rinkos tinkamam veikimui, kuriomis siekiama užtikrinti:

a)

neteisminių sprendimų tarpusavio pripažinimą ir vykdymą;

b)

teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimą kitoje valstybėje;

c)

valstybėse narėse įstatymų ir jurisdikcijos kolizijai taikomų teisės normų suderinamumą;

d)

bendradarbiavimą renkant įrodymus;

e)

veiksmingą teisę į teisingumą;

f)

civiliniam procesui tinkamai veikti trukdančių kliūčių šalinimą, jei reikia skatinant civilinio proceso normų suderinamumą valstybėse narėse;

g)

alternatyvių ginčų sprendimo metodų kūrimą;

h)

paramą teisėjų ir teismų darbuotojų mokymui.

3.   Nukrypstant nuo 2 dalies, su užsieniu susijusios šeimos teisės priemonės nustatomos Tarybos priimtame europiniame įstatyme arba pagrindų įstatyme. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, sprendžia vieningai.

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali priimti europinį sprendimą, apibrėžiantį tuos su užsieniu susijusius šeimos teisės aspektus, kuriems galima taikyti pagal įprastą teisėkūros procedūrą priimtus aktus. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, sprendžia vieningai.

4 SKIRSNIS

TEISMINIS BENDRADARBIAVIMAS BAUDŽIAMOSIOSE BYLOSE

III-270 straipsnis

1.   Teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose Sąjungoje grindžiamas nuosprendžių ir teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principu bei apima valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimą šio straipsnio 2 dalyje ir III-271 straipsnyje nurodytose srityse.

Europiniai įstatymai ir pagrindų įstatymai nustato priemones, skirtas:

a)

nustatyti taisykles ir procedūras, kad būtų užtikrintas visų nuosprendžių ir teismo sprendimų formų pripažinimas visoje Sąjungoje;

b)

užkirsti kelią ir spręsti jurisdikcijos kolizijas tarp valstybių narių;

c)

remti teisėjų ir teisminių institucijų darbuotojų mokymą;

d)

palengvinti su procesais baudžiamosiose bylose ir sprendimų vykdymu susijusį bendradarbiavimą tarp valstybių narių teisminių arba joms prilygstančių institucijų.

2.   Europiniais pagrindų įstatymais galima nustatyti tokias minimalias taisykles, kokių reikia teismo nuosprendžių ir sprendimų tarpusavio pripažinimui bei policijos ir teismų bendradarbiavimui tarpvalstybinio pobūdžio baudžiamosiose bylose palengvinti. Šiose taisyklėse atsižvelgiama į skirtingas valstybių narių teisines tradicijas ir sistemas.

Jos yra susijusios su:

a)

valstybių narių tarpusavio įrodymų leistinumu;

b)

asmenų teisėmis baudžiamajame procese;

c)

nusikaltimo aukų teisėmis;

d)

bet kuriais kitais konkrečiais baudžiamojo proceso aspektais, kuriuos europiniu sprendimu Taryba yra nustačiusi iš anksto; šį sprendimą, gavusi Europos Parlamento pritarimą, Taryba priima vieningai.

Šioje straipsnio dalyje nurodytų minimalių taisyklių priėmimas neužkerta kelio valstybėms narėms išlaikyti arba įvesti aukštesnio lygio asmenų apsaugą.

3.   Kai Tarybos narė mano, kad šioje straipsnio 2 dalyje nurodytas europinio pagrindų įstatymo projektas paveiktų pagrindinius jos baudžiamosios teisės sistemos aspektus, ji gali prašyti, kad pagrindų įstatymo projektas būtų perduotas Europos Vadovų Tarybai. Tokiu atveju III-396 straipsnyje nurodyta procedūra yra sustabdoma. Po svarstymo Europos Vadovų Taryba per 4 mėnesius nuo šio sustabdymo:

a)

grąžina projektą Tarybai, kuri nutraukia III-396 straipsnyje nurodytos procedūros sustabdymą, arba

b)

prašo Komisijos arba projektą pateikusių valstybių narių grupės pateikti naują projektą; šiuo atveju iš pradžių pasiūlytas aktas laikomas nepriimtu.

4.   Jeigu iki 3 dalyje nurodyto laikotarpio pabaigos Europos Vadovų Taryba nesiima jokių veiksmų arba jeigu per 12 mėnesių laikotarpį nuo naujo projekto pateikimo pagal 3 dalies b punktą europinis pagrindų įstatymas nepriimamas, ir ne mažiau kaip trečdalis valstybių narių siekia tvirčiau bendradarbiauti, remdamosi atitinkamo pagrindų įstatymo projektu, jos atitinkamai praneša apie tai Europos Parlamentui, Tarybai ir Komisijai.

Šiuo atveju leidimas pradėti I-44 straipsnio 2 dalyje ir III-419 straipsnio 1 dalyje nurodytą tvirtesnį bendradarbiavimą laikomas suteiktu bei taikomos nuostatos dėl tvirtesnio bendradarbiavimo.

III-271 straipsnis

1.   Europiniais pagrindų įstatymais galima nustatyti minimalias taisykles dėl nusikalstamų veikų ir sankcijų apibrėžimo tarpvalstybinio pobūdžio ypač sunkių nusikaltimų srityse; tokį nusikaltimų pobūdį lemia tokių veikų pobūdis arba poveikis, arba ypatingas poreikis kovoti su jomis, remiantis bendru pagrindu.

Šios nusikaltimų sritys yra: terorizmas, prekyba žmonėmis bei seksualinis moterų ir vaikų išnaudojimas, neteisėta prekyba narkotikais, neteisėta prekyba ginklais, pinigų plovimas, korupcija, mokėjimo priemonių klastojimas, kompiuteriniai nusikaltimai ir organizuotas nusikalstamumas.

Nusikalstamumo raidos pagrindu Taryba gali priimti europinį sprendimą, nustatantį kitas nusikaltimų sritis, atitinkančias šioje straipsnio dalyje nurodytus kriterijus. Ji, gavusi Europos Parlamento pritarimą, sprendžia vieningai.

2.   Jei valstybių narių baudžiamųjų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų suderinimas pasirodo būtinas užtikrinant Sąjungos politikos veiksmingą įgyvendinimą srityje, kurioje taikomos derinimo priemonės, europiniuose pagrindų įstatymuose galima nustatyti būtiniausias taisykles dėl nusikalstamų veikų ir sankcijų apibrėžimo atitinkamoje srityje. Tokie įstatymai priimami pagal tą pačią procedūrą kaip ir patvirtinant atitinkamas derinimo priemones, nepažeidžiant III-264 straipsnio.

3.   Jeigu Tarybos narė mano, kad 1 arba 2 dalyje nurodytas europinio pagrindų įstatymo projektas paveiktų pagrindinius jos baudžiamosios teisės sistemos aspektus, ji gali prašyti, kad pagrindų įstatymo projektas būtų perduotas Europos Vadovų Tarybai. Tokiu atveju, kai taikoma III-396 straipsnyje nurodyta procedūra, ši procedūra sustabdoma. Po svarstymo Europos Vadovų Taryba per 4 mėnesius nuo šio sustabdymo:

a)

grąžina projektą Tarybai, kuri nutraukia III-396 straipsnyje nurodytos procedūros, kai ji taikoma, sustabdymą, arba

b)

prašo Komisijos arba projektą pateikusių valstybių narių grupės pateikti naują projektą; šiuo atveju iš pradžių pasiūlytas aktas laikomas nepriimtu.

4.   Jeigu iki šio straipsnio 3 dalyje minimo laikotarpio pabaigos Europos Vadovų Taryba nesiima jokių veiksmų arba jeigu per 12 mėnesių laikotarpį nuo naujo projekto pateikimo pagal šio straipsnio 3 dalies b punktą europinis pagrindų įstatymas nepriimamas, ir ne mažiau kaip trečdalis valstybių narių siekia tvirčiau bendradarbiauti, remdamosi atitinkamo pagrindų įstatymo projektu, jos atitinkamai praneša apie tai Europos Parlamentui, Tarybai ir Komisijai.

Šiuo atveju leidimas pradėti I-44 straipsnio 2 dalyje ir III-419 straipsnio 1 dalyje nurodytą tvirtesnį bendradarbiavimą laikomas suteiktu bei taikomos nuostatos dėl tvirtesnio bendradarbiavimo.

III-272 straipsnis

Europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai gali nustatyti priemones valstybių narių veiksmams nusikaltimų prevencijos srityje skatinti ir remti, išskyrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų derinimą.

III-273 straipsnis

1.   Eurojust užduotis yra remti ir stiprinti nacionalinių tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo institucijų bendradarbiavimą dėl sunkių nusikaltimų, susijusių su dviem ar daugiau valstybių narių, arba kai reikalingas baudžiamasis persekiojimas bendraisiais pagrindais, remiantis valstybių narių institucijų ir Europolo atliktomis operacijomis ir pateikta informacija.

Šiuo atžvilgiu europiniais įstatymais nustatoma Eurojust struktūra, veikla, veiksmų ir užduočių sritis. Tos užduotys gali apimti:

a)

kriminalinių nusikaltimų tyrimų pradėjimą ir siūlymą kompetentingoms nacionalinėms institucijoms pradėti baudžiamąjį persekiojimą, ypač kai tai susiję su veikomis, nukreiptomis prieš Sąjungos finansinius interesus;

b)

a punkte nurodytų tyrimų ir baudžiamojo persekiojimo koordinavimą;

c)

teisminio bendradarbiavimo, taip pat sprendžiant jurisdikcijos kolizijas ir glaudžiai bendradarbiaujant su Europos teisminiu tinklu, stiprinimą.

Europiniais įstatymais taip pat nustatomos priemonės dėl Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų dalyvavimo vertinant Eurojust veiklą.

2.   Vykdant 1 dalyje nurodytą baudžiamąjį persekiojimą ir nepažeidžiant III-274 straipsnio, teisminio proceso formalius veiksmus atlieka kompetentingi nacionaliniai pareigūnai.

III-274 straipsnis

1.   Siekiant kovoti su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiais nusikaltimais, Tarybos priimamu europiniu įstatymu Eurojust pagrindu galima įkurti Europos prokuratūrą. Taryba, gavusi Europos Parlamento pritarimą, sprendžia vieningai.

2.   Europos prokuratūra yra atsakinga, prireikus kartu su Europolu, už sunkių nusikaltimų, susijusių su ne viena valstybe nare, ir pažeidimų, nukreiptų prieš Sąjungos finansinius interesus, tyrimą, kaltininkų ir jų bendrininkų baudžiamąjį persekiojimą ir kaltinimo palaikymą teisme, kaip nustatyta šio straipsnio 1 dalyje nurodytame europiniame įstatyme. Tokių pažeidimų atžvilgiu valstybių narių kompetentinguose teismuose ji vykdo prokuroro funkcijas.

3.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodytame europiniame įstatyme apibrėžiamos Europos prokuratūrai taikytinos bendrosios taisyklės, jos funkcijų vykdymą reglamentuojančios sąlygos, jos veiklai taikytinos procesinės normos, taip pat įrodymų leistinumą reglamentuojančios taisyklės ir vykdant funkcijas naudojamų procesinių priemonių teisminei peržiūrai taikytinos normos.

4.   Europos Vadovų Taryba tuo pačiu metu ar vėliau gali priimti europinį sprendimą, iš dalies pakeičiantį šio straipsnio 1 dalį, siekdama išplėsti Europos prokuratūros įgaliojimus, kad jie apimtų tarpvalstybinio pobūdžio sunkius nusikaltimus, ir atitinkamai iš dalies pakeičiantį šio straipsnio 2 dalį, kiek tai susiję su ne vieną valstybę narę liečiančių sunkių nusikaltimų kaltininkais ir jų bendrininkais. Europos Vadovų Taryba sprendimą priima vieningai, gavusi Europos Parlamento pritarimą ir pasikonsultavusi su Komisija.

5 SKIRSNIS

POLICIJOS BENDRADARBIAVIMAS

III-275 straipsnis

1.   Sąjunga nustato policijos bendradarbiavimą užkardant, išaiškinant ir tiriant nusikalstamas veikas, kuriame dalyvauja visų valstybių narių kompetentingos institucijos, įskaitant policijos, muitinės ir kitas specializuotas teisėsaugos tarnybas.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje numatytiems tikslams pasiekti europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai nustato priemones dėl:

a)

atitinkamos informacijos rinkimo, kaupimo, apdorojimo, analizavimo ir keitimosi ja;

b)

paramos darbuotojų mokymui ir bendradarbiavimo keitimosi darbuotojais, įranga nusikaltimų išaiškinimo tyrimų srityse;

c)

bendrų tyrimo metodų, taikomų sudėtingoms organizuoto nusikalstamumo formoms nustatyti, įvertinimo.

3.   Tarybos europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai gali nustatyti šiame straipsnyje nurodytų institucijų operatyvaus bendradarbiavimo priemones. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, sprendžia vieningai.

III-276 straipsnis

1.   Europolo užduotis yra remti ir stiprinti valstybių narių policijos ir kitų teisėsaugos tarnybų veiksmus bei jų tarpusavio bendradarbiavimą užkardant sunkius nusikaltimus, susijusius su dviem ar daugiau valstybių narių, terorizmu ir nusikalstamumo formomis, kurios kenkia Sąjungos politikoje numatytam bendram interesui, bei kovojant su jais.

2.   Europiniai įstatymai nustato Europolo struktūrą, veikimą, veiksmų ir užduočių sritis. Tos užduotys gali apimti:

a)

informacijos, ypač perduotos valstybių narių arba trečiųjų šalių institucijų ar organų, rinkimą, kaupimą, apdorojimą, analizavimą ir keitimąsi ja;

b)

valstybių narių kompetentingų institucijų arba jungtinių tyrimo grupių prireikus kartu su Eurojust, bendrai atliekamų tyrimo ir operatyvinių veiksmų koordinavimą, organizavimą ir įgyvendinimą.

Europiniai įstatymai taip pat nustato Europos Parlamento kartu su nacionaliniais parlamentais atliekamos Europolo veiklos priežiūros procedūras.

3.   Bet kokį operatyvų veiksmą Europolas privalo atlikti kartu su valstybės narės ar valstybių narių, su kurių teritorija tai susiję, institucijomis ir su jų sutikimu. Prievartos priemonių taikymas yra kompetentingų nacionalinių institucijų išimtinė pareiga.

III-277 straipsnis

Tarybos europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai nustato sąlygas ir apribojimus, kurių laikantis III-270 ir III-275 straipsniuose nurodytos kompetentingos institucijos gali veikti kitos valstybės narės teritorijoje kartu su tos valstybės institucijomis ir jų sutikimu. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, sprendžia vieningai.

V SKYRIUS

SRITYS, KURIOSE SĄJUNGA GALI IMTIS RĖMIMO, KOORDINAVIMO ARB PAPILDOMŲJŲ VEIKSMŲ

1 SKIRSNIS

VISUOMENĖS SVEIKATA

III-278 straipsnis

1.   Žmonių sveikatos aukšto lygio apsauga užtikrinama nustatant ir įgyvendinant visas Sąjungos politikos ir veiklos kryptis.

Sąjunga, savo veikla papildydama valstybių narių politiką, siekia gerinti visuomenės sveikatą, taip pat užkirsti kelią žmonių negalavimams ir ligoms bei pašalinti pavojaus fizinei ir psichinei sveikatai šaltinius. Tokia veikla taip pat apima:

a)

kovą su labiausiai sveikatą pakertančiomis ligomis skatinant jų priežasčių, plitimo ir profilaktikos tyrimus, taip pat skleidžiant informaciją ir plėtojant švietimą sveikatos klausimais;

b)

stebėseną, išankstinį įspėjimą dėl didelių tarpvalstybinio pobūdžio grėsmių sveikatai ir kovą su jomis.

Sąjunga papildo valstybių narių veiklą mažinant su narkotikais siejamą žalą sveikatai, taip pat plėtojant informavimą ir prevenciją.

2.   Sąjunga skatina valstybių narių bendradarbiavimą šiame straipsnyje nurodytose srityse ir prireikus remia jų veiksmus. Ji ypač skatina valstybių narių bendradarbiavimą, kad jų sveikatos paslaugos, kai jos yra tarpvalstybinio pobūdžio, geriau papildytų viena kitą.

Valstybės narės, palaikydamos ryšį su Komisija, savitarpiškai koordinuoja politikos kryptis ir programas 1 dalyje nurodytose srityse. Komisija, palaikydama glaudų ryšį su valstybėmis narėmis, gali imtis bet kokios naudingos iniciatyvos tokiam koordinavimui remti, ypač iniciatyvų, kuriomis siekiama nustatyti gaires ir rodiklius, organizuoti keitimąsi geriausia patirtimi ir rengti reikiamus elementus periodinei stebėsenai ir vertinimui. Apie tai išsamiai pranešama Europos Parlamentui.

3.   Sąjunga ir valstybės narės skatina bendradarbiavimą visuomenės sveikatos srityje su trečiosiomis šalimis ir kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis.

4.   Nukrypstant nuo I-12 straipsnio 5 dalies ir I-17 straipsnio a punkto bei remiantis I-14 straipsnio 2 dalies k punktu, europiniais įstatymais arba pagrindų įstatymais padedama siekti šiame straipsnyje nurodytų tikslų, nustatant šias priemones bendroms saugumo problemoms spręsti:

a)

priemones, nustatančias aukštus žmogaus kilmės organų ir medžiagų, kraujo ir kraujo darinių kokybės bei saugos standartus; šios priemonės jokiai valstybei narei negali kliudyti ir toliau laikytis griežtesnių apsaugos priemonių arba jas įvesti;

b)

veterinarijos ir fitosanitarijos sričių priemones, kuriomis tiesiogiai siekiama apsaugoti visuomenės sveikatą;

c)

priemones, nustatančias aukštus vaistų ir medicinos tikslams naudojamų prietaisų kokybės bei saugos standartus;

d)

stebėsenos, išankstinio įspėjimo dėl didelių tarpvalstybinio pobūdžio grėsmių sveikatai ir kovos su jomis priemones.

Europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai priimami pasikonsultavus su Regionų komitetu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

5.   Europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai taip pat gali nustatyti skatinamąsias priemones, skirtas saugoti ir gerinti žmonių sveikatą ir pirmiausia kovoti su tarpvalstybinio pobūdžio labiausiai sveikatą pakertančiomis ligomis, taip pat priemones, kurių tiesioginis tikslas – apsaugoti visuomenės sveikatą, kai tai susiję su tabako vartojimu ir piktnaudžiavimu alkoholiu, išskyrus bet kokį valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų derinimą. Jie priimami pasikonsultavus su Regionų komitetu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

6.   Šiame straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, taip pat gali priimti rekomendacijas.

7.   Sąjunga savo veikloje pripažįsta valstybių narių atsakomybę už jų sveikatos politikos apibrėžimą ir už sveikatos paslaugų ir sveikatos priežiūros organizavimą bei teikimą. Valstybių narių atsakomybė apima sveikatos paslaugų ir sveikatos priežiūros valdymą bei tam paskirtų išteklių paskirstymą. Šio straipsnio 4 dalies a punkte nurodytos priemonės neturi įtakos nacionalinėms nuostatoms dėl organų ir kraujo donorystės ar naudojimo medicinos tikslams.

2 SKIRSNIS

PRAMONĖ

III-279 straipsnis

1.   Sąjunga ir valstybės narės užtikrina, kad būtų sudarytos Sąjungos pramonės konkurencingumui reikalingos sąlygos.

Tuo tikslu pagal atvirų ir konkurencingų rinkų sistemą jų veikla yra siekiama:

a)

spartinti pramonės prisitaikymą prie struktūrinių pokyčių;

b)

skatinti palankios aplinkos, įmonių, ypač mažųjų ir vidutinių, iniciatyvai ir plėtrai visoje Sąjungoje kūrimą;

c)

skatinti aplinkos, palankios įmonėms bendradarbiauti, kūrimą;

d)

siekti geriau panaudoti inovacijų, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros politikos sukuriamą pramonės potencialą.

2.   Valstybės narės konsultuojasi tarpusavyje, palaikydamos ryšį su Komisija, o prireikus koordinuoja savo veiklą. Komisija gali imtis bet kokios naudingos iniciatyvos tokiam koordinavimui remti, ypač iniciatyvų, kuriomis siekiama nustatyti gaires ir rodiklius, organizuoti keitimąsi geriausia patirtimi ir rengti reikiamus elementus periodinei stebėsenai ir vertinimui. Apie tai išsamiai pranešama Europos Parlamentui.

3.   Sąjunga 1 dalyje išdėstytų tikslų padeda siekti vykdydama savo politikos kryptis ir veiklą pagal kitas šios Konstitucijos nuostatas. Remiant valstybėse narėse vykdomus veiksmus, europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai gali nustatyti konkrečias priemones 1 dalyje nustatytiems tikslams pasiekti, išskyrus bet kokį valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų derinimą. Jos priimamos pasikonsultavus su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

Šis skirsnis nesuteikia Sąjungai pagrindo imtis kokių nors priemonių, galinčių iškreipti konkurenciją arba turinčių mokesčių nuostatų ar nuostatų, susijusių su samdomų darbuotojų teisėmis ir interesais.

3 SKIRSNIS

KULTŪRA

III-280 straipsnis

1.   Sąjunga prisideda prie valstybių narių kultūrų klestėjimo, gerbdama jų nacionalinę ir regioninę įvairovę ir kartu iškeldama bendrą kultūros paveldą.

2.   Sąjunga veikia siekdama skatinti valstybes nares bendradarbiauti, o prireikus – paremti ir papildyti jų veiklą šiose srityse:

a)

Europos tautų kultūros ir istorijos geresnio pažinimo ir populiarinimo,

b)

europinės reikšmės kultūros paveldo išsaugojimo ir apsaugos,

c)

nekomercinių kultūrinių mainų,

d)

meninės ir literatūrinės kūrybos, įskaitant audiovizualinę sritį.

3.   Sąjunga ir valstybės narės skatina bendradarbiavimą kultūros srityje su trečiosiomis šalimis ir kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis, ypač su Europos Taryba.

4.   Sąjunga į kultūros aspektus atsižvelgia imdamasi veiksmų pagal kitas šios Konstitucijos nuostatas, visų pirma siekdama gerbti ir skatinti savo kultūrų įvairovę.

5.   Kad padėtų pasiekti šiame straipsnyje minėtus tikslus:

a)

europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai nustato skatinamuosius veiksmus, išskyrus bet kokį valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų derinimą. Šie teisės aktai priimami pasikonsultavus su Regionų komitetu;

b)

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima rekomendacijas.

4 SKIRSNIS

TURIZMAS

III–281 straipsnis

1.   Sąjunga papildo valstybių narių veiklą turizmo sektoriuje, ypač skatindama Sąjungos įmonių konkurencingumą šiame sektoriuje.

Šiuo tikslu Sąjunga savo veiksmais siekia:

a)

skatinti palankios įmonių plėtrai aplinkos šiame sektoriuje sukūrimą;

b)

remti valstybių narių bendradarbiavimą, ypač keičiantis gera praktika;

2.   Europiniame įstatyme arba pagrindų įstatyme nustatomos konkrečios priemonės veiksmams valstybėse narėse papildyti, kad būtų pasiekti šiame straipsnyje nurodyti tikslai, išskyrus bet kokį valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų derinimą.

5 SKIRSNIS

ŠVIETIMAS, JAUNIMAS, SPORTAS IR PROFESINIS MOKYMAS

III-282 straipsnis

1.   Sąjunga siekti švietimo kokybės gerinimo padeda skatindama valstybių narių bendradarbiavimą, o prireikus remdama ir papildydama jų veiklą. Sąjunga visiškai pripažįsta valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą bei gerbia jų kultūrinę ir kalbų įvairovę.

Sąjunga prisideda skatinant Europos sporto reikalus, kartu atsižvelgdama į jo specifinį pobūdį, savanoriška veikla paremtas struktūras bei jo socialinę ir švietimo funkciją.

Sąjunga savo veiksmais siekia:

a)

plėtoti europinę pakraipą švietimo srityje, ypač mokant valstybių narių kalbų ir jas populiarinant;

b)

skatinti studentų ir dėstytojų mobilumą, inter alia skatinant akademinį diplomų ir studijų trukmės pripažinimą;

c)

skatinti švietimo įstaigų bendradarbiavimą;

d)

plėtoti keitimąsi informacija ir patirtimi bendrais valstybių narių švietimo sistemų klausimais;

e)

skatinti plėsti jaunimo ir socialinės-pedagoginės pakraipos mokymo specialistų mainus bei skatinti jaunimą dalyvauti demokratiniame Europos gyvenime;

f)

skatinti nuotolinio mokymo vystymąsi;

g)

plėtoti europinę pakraipą sporto srityje, skatinant sąžiningumą bei atvirumą sporto varžybose ir už sportą atsakingų organizacijų bendradarbiavimą, taip pat saugant sportininkų, ypač jaunų sportininkų, fizinį ir moralinį integralumą.

2.   Sąjunga ir valstybės narės skatina bendradarbiavimą švietimo ir sporto srityje su trečiosiomis šalimis ir kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis, ypač su Europos Taryba.

3.   Siekiant įgyvendinti šiame straipsnyje minėtus tikslus:

a)

europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai nustato skatinamuosius veiksmus, išskyrus bet kokį valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų derinimą. Jie priimami pasikonsultavus su Regionų komitetu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu;

b)

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima rekomendacijas.

III-283 straipsnis

1.   Sąjunga įgyvendina profesinio mokymo politiką, kuri remia ir papildo valstybių narių veiksmus, kartu pripažindama visišką valstybių narių atsakomybę už profesinio mokymo turinį ir organizavimą.

Sąjunga savo veiksmais siekia:

a)

palengvinti prisitaikymą prie pramonės permainų, ypač vykdant profesinį mokymą ir perkvalifikavimą,

b)

tobulinti pradinį ir tęstinį profesinį mokymą siekiant palengvinti profesinę integraciją ir reintegraciją į darbo rinką,

c)

palengvinti profesinio mokymo prieinamumą ir skatinti profesijos mokytojų ir mokomų asmenų, ypač jaunimo, mobilumą,

d)

skatinti švietimo ar mokymo įstaigų ir įmonių bendradarbiavimą mokymo srityje,

e)

plėtoti keitimąsi informacija ir patirtimi bendrais valstybių narių mokymo sistemų klausimais.

2.   Sąjunga ir valstybės narės skatina bendradarbiavimą profesinio mokymo srityje su trečiosiomis šalimis ir kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis.

3.   Siekiant įgyvendinti šiame straipsnyje nurodytus tikslus:

a)

europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai nustato reikalingas priemones, išskyrus bet kokį valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų derinimą. Jie priimami pasikonsultavus su Regionų komitetu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu;

b)

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima rekomendacijas.

6 SKIRSNIS

CIVILINĖ SAUGA

III-284 straipsnis

1.   Sąjunga skatina valstybių narių bendradarbiavimą, siekdama didinti gaivalinių nelaimių arba žmogaus sukeltų katastrofų prevencijos ir apsaugos nuo jų sistemų veiksmingumą.

Sąjunga savo veiksmais siekia:

a)

remti ir papildyti valstybių narių veiksmus nacionaliniu, regioniniu ir vietiniu lygiu užkertant kelią pavojams, rengiant civilinės saugos darbuotojus bei reaguojant į gaivalines nelaimes ir žmogaus sukeltas katastrofas Sąjungoje;

b)

skatinti greitą, veiksmingą nacionalinių civilinės saugos tarnybų bendradarbiavimą Sąjungoje;

c)

skatinti tarptautinio civilinės saugos darbo nuoseklumą.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodytus tikslus pasiekti padedančios reikalingos priemonės nustatomos europiniais įstatymais arba pagrindų įstatymais, išskyrus bet kokį valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimą.

7 SKIRSNIS

ADMINISTRACINIS BENDRADARBIAVIMAS

III-285 straipsnis

1.   Tinkamam Sąjungos veikimui būtinas veiksmingas Sąjungos teisės įgyvendinimas valstybėse narėse laikomas bendro intereso reikalu.

2.   Sąjunga gali remti valstybių narių pastangas gerinti savo administracinius gebėjimus įgyvendinant Sąjungos teisę. Tokiais veiksmais gali būti keitimosi informacija ir valstybės tarnautojų mainų palengvinimas bei mokymo programų rėmimas. Nė viena valstybė narė neprivalo pasinaudoti šia parama. Šiuo tikslu reikalingos priemonės nustatomos europiniais įstatymais, išskyrus bet kokį valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimą.

3.   Šis straipsnis nepažeidžia valstybių narių įsipareigojimų įgyvendinti Sąjungos teisę arba Komisijos prerogatyvų ir pareigų. Jis nepažeidžia ir kitų Konstitucijos nuostatų, numatančių valstybių narių administracinį bendradarbiavimą tarpusavyje ir su Sąjunga.

IV ANTRAŠTINĖ DALIS

ASOCIACIJA SU UŽJŪRIO ŠALIMIS IR TERITORIJOMIS

III-286 straipsnis

1.   Ne Europos šalys ir teritorijos, palaikančios ypatingus santykius su Danija, Prancūzija, Nyderlandais ir Jungtine Karalyste, sudaro asociaciją su Sąjunga. Šių šalių ir teritorijų (toliau – šalys ir teritorijos) sąrašas yra II priede.

Ši antraštinė dalis taikoma Grenlandijai, atsižvelgiant į Protokolo dėl Grenlandijai skirtų priemonių konkrečias nuostatas.

2.   Šios asociacijos tikslas – skatinti tų šalių ir teritorijų ekonominį ir socialinį vystymąsi bei užmegzti glaudžius jų tarpusavio ekonominius santykius ir su Sąjunga.

Asociacija pirmiausia turi būti naudinga šių šalių ir teritorijų gyventojų interesams ir gerovei, kad ekonominė, socialinė ir kultūrinė raida atitiktų jų siekius.

III-287 straipsnis

Asociacija siekiama šių tikslų:

a)

prekybai su šalimis ir teritorijomis valstybės narės taiko tą patį režimą, kokį jos pagal Konstituciją nustato viena kitai;

b)

kiekviena šalis ar teritorija prekybai su valstybėmis narėmis ir kitomis šalimis bei teritorijomis taiko tokį pat režimą kaip ir Europos valstybei, su kuria palaiko ypatingus santykius;

c)

valstybės narės prisideda prie investicijų, kurių reikia šių šalių ir teritorijų laipsniškam vystymuisi;

d)

Sąjungos finansuojamoms investicijoms skelbiami konkursai ir pasiūlymai yra lygiais pagrindais atviri visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie yra valstybės narės arba šalių ir teritorijų nacionaliniai subjektai;

e)

valstybių narių santykiuose su šalimis ir teritorijomis piliečių ir įmonių įsisteigimo teisė be jokios diskriminacijos reglamentuojama pagal III antraštinės dalies I skyriaus 2 skirsnio 2 poskirsnio nuostatas dėl įsisteigimo laisvės ir taikant minėtame poskirsnyje numatytą tvarką, atsižvelgiant į aktus, priimtus pagal III-291 straipsnį.

III-288 straipsnis

1.   Importo muitai šalių ir teritorijų kilmės prekėms, importuojamoms į valstybes nares, draudžiami taip, kaip draudžiami muitai valstybių narių tarpusavio prekyboje pagal Konstituciją.

2.   Importo muitai prekėms, importuojamoms į šalis ir teritorijas iš valstybių narių arba kitų šalių ir teritorijų, draudžiami pagal III-151 straipsnio 4 dalį.

3.   Tačiau šalys ir teritorijos gali rinkti muitus savo vystymosi ir industrializavimo reikmėms arba savo biudžeto įplaukoms papildyti.

Pirmesnėje pastraipoje minimi muitai negali viršyti iš valstybės narės, su kuria šalis ar teritorija palaiko ypatingus santykius, importuojamoms prekėms taikomų muitų.

4.   Šio straipsnio 2 dalis netaikoma šalims ir teritorijoms, kurios dėl ypatingų joms privalomų tarptautinių įpareigojimų jau taiko nediskriminacinį muitų tarifą.

5.   Prekėms, importuojamoms į šalis ir teritorijas, taikomų muitų nustatymas ar bet koks jų pakeitimas nei teisiškai, nei faktiškai, nei tiesiogiai ar netiesiogiai neturi diskriminuoti importo iš skirtingų valstybių narių.

III-289 straipsnis

Jei, taikant III-288 straipsnio 1 dalį, muitų, taikomų prekėms, įvežamoms iš trečiosios šalies į šalį arba teritoriją, dydis gali nukreipti prekybos srautą kurios nors valstybės narės nenaudai, ši gali prašyti Komisiją pasiūlyti kitoms valstybėms narėms imtis priemonių padėčiai pataisyti.

III-290 straipsnis

Atsižvelgiant į visuomenės sveikatos, visuomenės saugumo arba viešosios tvarkos nuostatas, darbuotojų judėjimo iš šalių ir teritorijų į valstybes nares ir darbuotojų judėjimo iš valstybių narių į šalis ir teritorijas laisvė reglamentuojama pagal III-291 straipsnį priimtais aktais.

III-291 straipsnis

Atsižvelgdama į šalių ir teritorijų asociacijos su Sąjunga įgytą patirtį, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, vieningai priima europinius įstatymus, pagrindų įstatymus, reglamentus ir sprendimus dėl šių šalių ir teritorijų asociacijos su Sąjunga išsamių taisyklių ir tvarkos. Šie įstatymai ir pagrindų įstatymai priimami pasikonsultavus su Europos Parlamentu.

V ANTRAŠTINĖ DALIS

SĄJUNGOS IŠORINIAI VEIKSMAI

I SKYRIUS

VISUOTINAI TAIKOMOS NUOSTATOS

III-292 straipsnis

1.   Savo veiksmuose tarptautinėje arenoje, skirtuose žengti į platesnį pasaulį, Sąjunga vadovaujasi principais, paskatinusiais jos pačios sukūrimą, vystymąsi ir plėtrą: demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visuotinumo ir nedalomumo, pagarbos žmogaus orumui, lygybės ir solidarumo principais bei Jungtinių Tautų Chartijos principų laikymusi ir tarptautine teise.

Sąjunga siekia plėtoti santykius ir partnerystę su trečiosiomis šalimis bei tarptautinėmis, regioninėmis arba pasaulinėmis organizacijomis, kurios taip pat laikosi pirmojoje pastraipoje nurodytų principų. Ji skatina bendrų problemų daugiašalius sprendimus, ypač priimamus Jungtinių Tautų struktūroje.

2.   Sąjunga nustato ir įgyvendina bendrą politiką ir veiksmus bei siekia daug bendradarbiauti visose tarptautinių santykių srityse, kad

a)

apgintų savo bendras vertybes, pagrindinius interesus, saugumą, nepriklausomybę ir vientisumą;

b)

įtvirtintų ir remtų demokratiją, teisinę valstybę, žmogaus teises ir tarptautinę teisę;

c)

išsaugotų taiką, užkirstų kelią konfliktams ir stiprintų tarptautinį saugumą pagal Jungtinių Tautų Chartijos tikslus ir principus, Helsinkio Baigiamojo akto principus ir Paryžiaus Chartijos tikslus, įskaitant susijusiuosius su išorės sienomis;

d)

skatintų besivystančių šalių ekonominį, socialinį ir aplinkos apsaugos tvarų vystymąsi, pirmiausia siekdama panaikinti skurdą;

e)

skatintų visų valstybių integraciją į pasaulio ekonomiką, įskaitant laipsnišką tarptautinės prekybos apribojimų panaikinimą;

f)

padėtų kurti tarptautines priemones aplinkos kokybės išsaugojimui ir gerinimui bei pasaulio gamtos išteklių tausojančiam valdymui, siekiant užtikrinti tvarų vystymąsi;

g)

padėtų tautoms, valstybėms ir regionams įveikti gaivalines nelaimes arba žmogaus sukeltas katastrofas;

h)

remtų tarptautinę sistemą, grindžiamą tvirtesniu daugiašaliu bendradarbiavimu ir tinkamu pasauliniu valdymu.

3.   Sąjunga laikosi 1 ir 2 dalyse nurodytų principų ir siekia tikslų, plėtodama ir įgyvendindama įvairias šioje antraštinėje dalyje numatytas Sąjungos išorinių veiksmų sritis bei kitų savo politikos krypčių išorinius aspektus.

Sąjunga užtikrina savo išorinių veiksmų įvairių sričių bei jų ir kitų savo politikos krypčių nuoseklumą. Taryba ir Komisija, kurioms padeda Sąjungos užsienio reikalų ministras, užtikrina šį nuoseklumą ir bendradarbiauja šiuo tikslu.

III-293 straipsnis

1.   Remdamasi III-392 straipsnyje nurodytais principais ir tikslais, Europos Vadovų Taryba nustato Sąjungos strateginius interesus ir tikslus.

Europos Vadovų Tarybos europiniai sprendimai dėl Sąjungos strateginių interesų ir tikslų yra susiję su bendra užsienio ir saugumo politika bei kitomis Sąjungos išorinių veiksmų sritimis. Tokie sprendimai gali būti susiję su Sąjungos santykiais su konkrečia valstybe arba regionu, arba gali būti teminio pobūdžio. Jie nustato jų trukmę ir priemones, kurių Sąjunga ir valstybės narės gali imtis.

Europos Vadovų Taryba priima sprendimą vieningai, remdamasi rekomendacija, kurią prima Taryba pagal kiekvienai sričiai nustatytas nuostatas. Europos Vadovų Tarybos europiniai sprendimai įgyvendinami Konstitucijoje numatyta tvarka.

2.   Sąjungos užsienio reikalų ministras bendros užsienio ir saugumo politikos srityje ir Komisija kitose išorinių veiksmų srityse Tarybai gali teikti bendrus pasiūlymus.

II SKYRIUS

BENDRA UŽSIENIO IR SAUGUMO POLITIKA

1 SKIRSNIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

III-294 straipsnis

1.   Atsižvelgdama į savo išorinių veiksmų principus ir tikslus Sąjunga apibrėžia ir įgyvendina visas užsienio ir saugumo politikos sritis apimančią bendrą užsienio ir saugumo politiką.

2.   Valstybės narės lojalumo ir savitarpio solidarumo dvasia aktyviai ir besąlygiškai remia Sąjungos užsienio ir saugumo politiką.

Valstybės narės veikia išvien, kad stiprintų ir plėtotų savitarpio politinį solidarumą. Jos nesiima jokių veiksmų, prieštaraujančių Sąjungos interesams arba galinčių sumenkinti jos, kaip tarptautinių santykių darną skatinančios jėgos, veiksmingumą.

Taryba ir Sąjungos užsienio reikalų ministras užtikrina, kad šių principų būtų laikomasi.

3.   Sąjunga vadovauja bendrai užsienio ir saugumo politikai:

a)

apibrėždama bendras gaires;

b)

priimdama europinius sprendimus, nustatančius:

i)

veiksmus, kurių Sąjunga turi imtis;

ii)

pozicijas, kurias Sąjunga turi priimti;

iii)

i ir ii papunkčiuose nurodytų europinių sprendimų įgyvendinimo priemones;

c)

stiprindama sistemingą valstybių narių bendradarbiavimą įgyvendinant politiką.

III-295 straipsnis

1.   Europos Vadovų Taryba nustato bendros užsienio ir saugumo politikos, įskaitant gynybinio pobūdžio reikalus, bendras gaires.

Kai tai reikalinga dėl tarptautinių įvykių, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas sušaukia Europos Vadovų Tarybos neeilinį posėdį, kad nustatytų Sąjungos politikos strategines kryptis tokių įvykių akivaizdoje.

2.   Taryba, remdamasi Europos Vadovų Tarybos apibrėžtomis bendromis gairėmis ir strateginėmis kryptimis, priima bendrai užsienio ir saugumo politikai nustatyti ir įgyvendinti būtinus europinius sprendimus.

III-296 straipsnis

1.   Sąjungos užsienio reikalų ministras, kuris pirmininkauja Užsienio reikalų tarybai, savo pasiūlymais prisideda rengiant bendrą užsienio ir saugumo politiką bei užtikrina Europos Vadovų Tarybos ir Tarybos priimtų europinių sprendimų įgyvendinimą.

2.   Bendros užsienio ir saugumo politikos reikalais Sąjungai atstovauja užsienio reikalų ministras. Sąjungos vardu jis veda politinį dialogą su trečiomis šalimis ir išreiškia Sąjungos poziciją tarptautinėse organizacijose ir tarptautinėse konferencijose.

3.   Vykdyti įgaliojimus Sąjungos užsienio reikalų ministrui padeda Europos išorinių veiksmų tarnyba. Savo darbe ši Tarnyba bendradarbiauja su valstybių narių diplomatinėmis tarnybomis, o ją sudaro Tarybos generalinio sekretoriato ir Komisijos atitinkamų padalinių pareigūnai bei valstybių narių nacionalinių diplomatinių misijų laikinai komandiruotas personalas. Europos išorinių veiksmų tarnybos struktūra ir veikimas nustatomi Tarybos priimtu europiniu sprendimu. Taryba sprendžia remdamasi Sąjungos užsienio reikalų ministro pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu bei gavusi Komisijos sutikimą.

III-297 straipsnis

1.   Kai dėl tarptautinės situacijos Sąjungai reikia operatyviai veikti, reikalingus europinius sprendimus priima Taryba. Tokiais sprendimais nustatomi veiksmų tikslai, sritis, priemonės, kurias Sąjunga gali naudoti, taip pat veiksmų įgyvendinimo sąlygos, o prireikus – ir trukmė.

Jei pasikeičia aplinkybės, turinčios esminės įtakos tokiu europiniu sprendimu reglamentuojamam klausimui, Taryba persvarsto sprendimo principus bei tikslus ir priima reikalingus europinius sprendimus.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti europiniai sprendimai įpareigoja valstybes nares laikytis nusistatytų pozicijų ir savo veikloje jomis vadovautis.

3.   Jei, vadovaujantis šio straipsnio 1 dalyje nurodytu europiniu sprendimu, numatoma nustatyti tam tikrą nacionalinę poziciją arba imtis nacionalinių veiksmų, informaciją atitinkama valstybė narė turi pateikti laiku, kad prireikus būtų galima iš anksto pasikonsultuoti Taryboje. Reikalavimas iš anksto pateikti informaciją netaikomas priemonėms, kuriomis tokie sprendimai tik perkeliami į nacionalinį lygmenį.

4.   Jei pasikeitus situacijai ir neperžiūrėjus šio straipsnio 1 dalyje nurodyto europinio sprendimo iškyla neišvengiama būtinybė, valstybės narės, atsižvelgdamos į tokio sprendimo bendrus tikslus, skubos tvarka gali patvirtinti reikalingas priemones. Apie visas tokias priemones atitinkama valstybė narė nedelsdama praneša Tarybai.

5.   Jei įgyvendinant šiame straipsnyje nurodytą europinį sprendimą iškyla didelių sunkumų, valstybė narė apie juos praneša Tarybai, kuri juos aptaria ir ieško tinkamų sprendimų. Tokie sprendimai neturi prieštarauti veiksmų tikslams ar menkinti jų veiksmingumo.

III-298 straipsnis

Taryba priima europinius sprendimus, kuriais išreiškiamas Sąjungos požiūris į tam tikrą geografinio arba teminio pobūdžio dalyką. Valstybės narės užtikrina, kad jų nacionalinė politika atitiktų Sąjungos pozicijas.

III-299 straipsnis

1.   Bet kuri valstybė narė, Sąjungos užsienio reikalų ministras arba Komisijos remiamas ministras gali perduoti Tarybai svarstyti bet kurį su bendra užsienio ir saugumo politika susijusį klausimą ir atitinkamai teikti jai iniciatyvas arba pasiūlymus.

2.   Tais atvejais, kai reikalingas skubus sprendimas, Sąjungos užsienio reikalų ministras savo iniciatyva arba valstybės narės prašymu per keturiasdešimt aštuonias valandas, o nepaprastosios padėties atveju dar greičiau, sušaukia neeilinį Tarybos posėdį.

III-300 straipsnis

1.   Šiame skyriuje nurodytus europinius sprendimus Taryba priima vieningai.

Bet kuri balsuojant susilaikiusi Tarybos narė savo susilaikymą gali pateisinti padarydama oficialų pareiškimą. Tokiu atveju ji nėra įpareigojama taikyti europinio sprendimo, bet pripažįsta, kad tas sprendimas įpareigoja Sąjungą. Atitinkama valstybė narė, paisydama savitarpio solidarumo, nesiima jokių veiksmų, galinčių prieštarauti arba kliudyti tuo sprendimu grindžiamai Sąjungos veiklai, o kitos valstybės narės gerbia jos poziciją. Jei šitaip savo susilaikymą pateisinusios Tarybos narės sudaro ne mažiau kaip trečdalį valstybių narių, atstovaujančių ne mažiau kaip vienam trečdaliui Sąjungos gyventojų, sprendimas nepriimamas.

2.   Nukrypdama nuo šio straipsnio 1 dalies, Taryba kvalifikuota balsų dauguma:

a)

priima Sąjungos veiksmus arba poziciją nustatančius europinius sprendimus remdamasi su Sąjungos strateginiais interesais ir tikslais susijusiu Europos Vadovų Tarybos europiniu sprendimu, nurodytu III-293 straipsnio 1 dalyje;

b)

priima Sąjungos veiksmus arba poziciją nustatantį europinį sprendimą, remdamasi pasiūlymu, kurį pateikia Sąjungos užsienio reikalų ministras Europos Vadovų Tarybos specialiu prašymu jos pačios arba ministro iniciatyva;

c)

priima europinį sprendimą, įgyvendinantį Sąjungos veiksmus arba poziciją nustatantį europinį sprendimą;

d)

priima europinį sprendimą, susijusį su specialaus atstovo paskyrimu pagal III-302 straipsnį.

Jei Tarybos narė pareiškia, kad dėl esminių ir konkrečiai nurodytų su nacionaline politika susijusių priežasčių ji ketina prieštarauti europinio sprendimo, kuris turi būti priimamas kvalifikuota balsų dauguma, priėmimui, dėl jo nebalsuojama. Sąjungos užsienio reikalų ministras, glaudžiai konsultuodamasis su atitinkama valstybe nare, ieško jai priimtino sprendimo. Jeigu jam nepavyksta, Taryba kvalifikuota balsų dauguma gali prašyti, kad tas klausimas būtų perduotas Europos Vadovų Tarybai vieningai priimti europinį sprendimą.

3.   Remdamasi I-40 straipsnio 7 dalimi Europos Vadovų Taryba gali vieningai priimti europinį sprendimą, nustatantį, kad šio straipsnio 2 dalyje nenurodytais atvejais Taryba sprendimą priima kvalifikuota balsų dauguma.

4.   Šio straipsnio 2 ir 3 dalys netaikomos karinio arba gynybinio pobūdžio sprendimams.

III-301 straipsnis

1.   Europos Vadovų Tarybai ir Tarybai apibrėžus Sąjungos bendrą požiūrį pagal I-40 straipsnio 5 dalį, Sąjungos užsienio reikalų ministras ir valstybių narių užsienio reikalų ministrai koordinuoja savo veiklą Taryboje.

2.   Valstybių narių diplomatinės misijos bei Sąjungos delegacijos trečiosiose šalyse ir prie tarptautinių organizacijų bendradarbiauja ir prisideda rengiant ir įgyvendinant šio straipsnio 1 dalyje nurodytą bendrą požiūrį.

III-302 straipsnis

Sąjungos užsienio reikalų ministro pasiūlymu Taryba gali skirti specialųjį įgaliotinį ir suteikti jam įgaliojimus konkrečiais politikos klausimais. Specialusis įgaliotinis vykdo savo įgaliojimus prižiūrint ministrui.

III-303 straipsnis

Sąjunga gali sudaryti susitarimus su viena ar keliomis valstybėmis arba tarptautinėmis organizacijomis šiame skyriuje numatytose srityse.

III-304 straipsnis

1.   Sąjungos užsienio reikalų ministras konsultuojasi su Europos Parlamentu ir jį informuoja pagal I-40 straipsnio 8 dalį ir I-41 straipsnio 8 dalį. Jis užtikrina, kad būtų tinkamai atsižvelgta į Europos Parlamento požiūrį. Specialieji atstovai gali dalyvauti informuojant Europos Parlamentą.

2.   Europos Parlamentas gali teikti Tarybai ir Sąjungos užsienio reikalų ministrui paklausimus arba rekomendacijas. Du kartus per metus jis svarsto pažangą, padarytą įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendrą saugumo ir gynybos politiką.

III-305 straipsnis

1.   Valstybės narės koordinuoja savo veiklą tarptautinėse organizacijose ir tarptautinėse konferencijose. Tokiuose forumuose jos palaiko bendrąsias Sąjungos pozicijas. Šį koordinavimą organizuoja Sąjungos užsienio reikalų ministras.

Tarptautinėse organizacijose ir tarptautinėse konferencijose, kuriose dalyvauja ne visos valstybės narės, dalyvaujančiosios palaiko bendrąsias pozicijas.

2.   Remdamosi I-16 straipsnio 2 dalimi, valstybės narės, atstovaujamos tarptautinėse organizacijose arba tarptautinėse konferencijose, kuriose dalyvauja ne visos valstybės narės, informuoja nedalyvaujančiąsias valstybes nares ir Sąjungos užsienio reikalų ministrą visais bendro intereso klausimais.

Valstybės narės, kurios yra ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narės, veikia išvien ir išsamiai informuoja kitas valstybes nares ir Sąjungos užsienio reikalų ministrą. Valstybės narės, kurios yra Saugumo Tarybos narės, vykdydamos savo funkcijas gina Sąjungos pozicijas bei interesus nepažeisdamos savo pareigų pagal Jungtinių Tautų Chartiją.

Sąjungai apibrėžus poziciją į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos darbotvarkę įtrauktu klausimu, Saugumo Taryboje posėdžiaujančios valstybės narės prašo pakviesti Sąjungos užsienio reikalų ministrą Sąjungos pozicijai pristatyti.

III-306 straipsnis

Valstybių narių diplomatinės ir konsulinės atstovybės bei Sąjungos delegacijos trečiosiose šalyse ir tarptautinėse konferencijose bei jų atstovybės prie tarptautinių organizacijų bendradarbiauja užtikrindamos pagal šį skyrių priimtų Sąjungos pozicijas ir veiksmus nustatančių europinį sprendimų laikymąsi ir jų įgyvendinimą. Jos bendradarbiauja keisdamosi informacija ir atlikdamos bendrus įvertinimus.

Jos padeda įgyvendinti Europos piliečių teises į apsaugą trečiųjų šalių teritorijoje pagal I-10 straipsnio 2 dalies c punktą ir pagal III-127 straipsnį patvirtintas priemones.

III-307 straipsnis

1.   Nepažeisdamas III-344 straipsnio, Politinis ir saugumo komitetas stebi tarptautinę padėtį bendrai užsienio ir saugumo politikai priklausančiose srityse ir, Tarybos, Sąjungos užsienio reikalų ministro prašymu arba savo iniciatyva pateikdamas Tarybai nuomones, padeda nubrėžti politikos kryptis. Jis taip pat, nepažeisdamas Sąjungos užsienio reikalų ministro kompetencijos, stebi sutartų politikos krypčių įgyvendinimą.

2.   Šio skyriaus taikymo srityje Politinis ir saugumo komitetas Tarybos ir Sąjungos užsienio reikalų ministro atsakomybe atlieka III-309 straipsnyje nurodytų krizių valdymo operacijų politinę priežiūrą ir joms strategiškai vadovauja.

Taryba gali įgalioti komitetą krizės valdymo operacijos tikslu ir metu, kaip nustatyta Tarybos, imtis atitinkamų priemonių, susijusių su tos operacijos politine priežiūra ir strateginiu vadovavimu.

III-308 straipsnis

Bendros užsienio ir saugumo politikos įgyvendinimas nedaro poveikio I-13–I-15 ir I-17 straipsniuose išvardytų Sąjungos kompetencijų vykdymui nustatytų procedūrų taikymui ir Konstitucijoje numatytų institucijų įgaliojimų atitinkamai apimčiai.

Taip pat minėtuose straipsniuose nurodytos politikos įgyvendinimas nedaro poveikio Sąjungos kompetencijų pagal šį skyrių vykdymui nustatytų procedūrų taikymui ir Konstitucijoje numatytų institucijų įgaliojimų atitinkamai apimčiai.

2 SKIRSNIS

BENDRA SAUGUMO IR GYNYBOS POLITIKA

III-309 straipsnis

1.   I-41 straipsnio 1 dalyje nurodytas misijas, kurias vykdydama Sąjunga gali naudoti civilines ir karines priemones, sudaro bendros nusiginklavimo operacijos, humanitarinės ir gelbėjimo, karinio konsultavimo ir pagalbos, konfliktų prevencijos ir taikos palaikymo, kovinių pajėgų vykdomos krizių valdymo misijos, įskaitant taikdarystę ir padėties stabilizavimą po konflikto. Visos šios misijos gali padėti kovoti su terorizmu, taip pat remiant trečiąsias šalis, savo teritorijose besistengiančias įveikti terorizmą.

2.   Taryba priima su šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis misijomis susijusius europinius sprendimus, apibrėžiančius jų tikslus, sritį ir įgyvendinimo bendrąsias sąlygas. Sąjungos užsienio reikalų ministras, prižiūrimas Tarybos bei palaikydamas glaudų nuolatinį ryšį su Politiniu ir saugumo komitetu, užtikrina tokių misijų civilinių ir karinių aspektų koordinavimą.

III-310 straipsnis

1.   Pagal europinius sprendimus, priimtus remiantis III-309 straipsniu, Taryba gali pavesti įgyvendinti misiją valstybių narių, kurios nori ją vykdyti ir turi tam reikalingus pajėgumus, grupei. Tokios valstybės narės kartu su Sąjungos užsienio reikalų ministru dėl misijos valdymo susitaria tarpusavyje.

2.   Misijos vykdyme dalyvaujančios valstybės narės savo iniciatyva arba kitos valstybės narės prašymu reguliariai informuoja Tarybą apie pasiektą pažangą. Šios valstybės nedelsdamos informuoja Tarybą, jei misijos vykdymas susijęs su rimtomis pasekmėmis arba dėl to reikia iš dalies keisti 1 dalyje nurodytuose europiniuose sprendimuose apibrėžtos misijos tikslą, apimtį ir sąlygas. Tokiais atvejais reikalingus europinius sprendimus priima Taryba.

III-311 straipsnis

1.   I-41 straipsnio 3 dalimi įsteigiama agentūra gynybos pajėgumų, mokslinių tyrimų, įsigijimų ir ginkluotės vystymo srityje (Europos gynybos agentūra), kurią prižiūri Taryba, vykdo šias užduotis:

a)

padeda nustatyti valstybių narių karinių pajėgumų tikslus ir įvertinti, kaip valstybės narės laikosi dėl šių pajėgumų duotų įsipareigojimų;

b)

skatina operacijų vykdymo poreikių suderinimą bei veiksmingų, suderinamų pirkimo metodų priėmimą;

c)

siūlo daugiašalius projektus, siekiant įgyvendinti karinių pajėgumų tikslus, užtikrina valstybių narių įgyvendinamų programų koordinavimą ir konkrečių bendradarbiavimo programų valdymą;

d)

remia gynybos technologijų mokslinius tyrimus bei koordinuoja ir planuoja bendrą mokslinių tyrimų veiklą ir techninių sprendimų būsimiems operacijų vykdymo poreikiams tenkinti tyrimą;

e)

padeda nustatyti ir, jei reikia, įgyvendina visas gynybos sektoriaus pramonės ir technologijų pagrindo stiprinimui bei karinių išlaidų veiksmingumo didinimui naudingas priemones.

2.   Europos gynybos agentūra yra atvira visoms valstybėms narėms, pageidaujančioms dalyvauti jos veikloje. Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, priima europinį sprendimą, apibrėžiantį agentūros statutą, būstinės vietą ir veiklos nuostatus. Tame sprendime turėtų būti atsižvelgta į veiksmingo dalyvavimo Agentūros veikloje lygį. Agentūroje sudaromos atskiros grupės, jungiančios bendruose projektuose dalyvaujančias valstybes nares. Agentūra vykdo savo užduotis prireikus palaikydama ryšį su Komisija.

III-312 straipsnis

1.   I-41 straipsnio 6 dalyje nurodytame nuolatiniame struktūrizuotame bendradarbiavime pageidaujančios dalyvauti valstybės narės, atitinkančios kriterijus ir prisiėmusios įsipareigojimus dėl karinių pajėgumų, kurie nurodyti Protokole dėl nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo, apie savo ketinimą praneša Tarybai ir Sąjungos užsienio reikalų ministrui.

2.   Per tris mėnesius nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo Taryba priima europinį sprendimą, nustatantį nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą ir dalyvaujančių valstybių narių sąrašą. Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma pasikonsultavusi su Sąjungos užsienio reikalų ministru.

3.   Bet kuri valstybė narė, pageidaujanti vėliau dalyvauti nuolatiniame struktūrizuotame bendradarbiavime, apie savo ketinimą praneša Tarybai ir Sąjungos užsienio reikalų ministrui.

Taryba priima europinį sprendimą, patvirtinantį atitinkamos valstybės narės, kuri atitinka Protokolo dėl nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo 1 ir 2 straipsniuose nurodytus kriterijus ir prisiima ten nurodytus įsipareigojimus, dalyvavimą. Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma, pasikonsultavusi su Sąjungos užsienio reikalų ministru. Balsavime dalyvauja tik dalyvaujančioms valstybėms narėms atstovaujantys Tarybos nariai.

Kvalifikuotą balsų daugumą sudaro ne mažiau kaip 55 % Tarybos narių, atstovaujančių dalyvaujančioms valstybėms narėms, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 % šių valstybių gyventojų.

Sprendimą blokuojančią mažumą turi sudaryti bent minimalus Tarybos narių skaičius, atstovaujantis daugiau kaip 35 % dalyvaujančių valstybių narių gyventojų, pridėjus vieną, o jei ji nesudaroma, laikoma, kad yra kvalifikuota balsų dauguma.

4.   Jei dalyvaujanti valstybė narė nebeatitinka kriterijų arba nebesugeba vykdyti Protokolo dėl nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo 1 ir 2 straipsniuose nurodytų įsipareigojimų, Taryba gali priimti atitinkamos valstybės narės dalyvavimą sustabdantį europinį sprendimą.

Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma. Balsavime dalyvauja tik Tarybos nariai, atstovaujantys dalyvaujančioms valstybėms narėms, išskyrus atitinkamą valstybę narę.

Kvalifikuotą balsų daugumą sudaro ne mažiau kaip 55 % Tarybos narių, atstovaujančių dalyvaujančioms valstybėms narėms, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 % šių valstybių gyventojų.

Sprendimą blokuojančią mažumą turi sudaryti bent minimalus Tarybos narių skaičius, atstovaujantis daugiau kaip 35 % dalyvaujančių valstybių narių gyventojų, pridėjus vieną, o jei ji nesudaroma, laikoma, kad yra kvalifikuota balsų dauguma.

5.   Bet kuri dalyvaujanti valstybė narė, kuri pageidauja pasitraukti iš nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo, apie savo ketinimą praneša Tarybai, kuri pažymi, kad atitinkama valstybė narė nuolatiniame struktūrizuotame bendradarbiavime nebedalyvauja.

6.   Nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo sistemoje Tarybos priimti europiniai sprendimai ir rekomendacijos, išskyrus nurodytuosius šio straipsnio 2–5 dalyse, priimami vieningai. Taikant šią dalį, balsų vieningumą sudaro tik dalyvaujančių valstybių narių atstovų balsai.

3 SKIRSNIS

FINANSINĖS NUOSTATOS

III-313 straipsnis

1.   Šį skyrių įgyvendinant patiriamos institucijų administracinės išlaidos finansuojamos iš Sąjungos biudžeto.

2.   Einamosios išlaidos, susidarančios įgyvendinant šį skyrių, taip pat yra finansuojamos iš Sąjungos biudžeto, išskyrus tokias išlaidas, kurios atsiranda dėl karinio arba gynybinio pobūdžio operacijų, ir atvejus, kai Taryba nusprendžia kitaip.

Kai išlaidos nefinansuojamos iš Sąjungos biudžeto, jas finansuoja valstybės narės pagal bendrojo nacionalinio produkto dydį, jeigu Taryba nenusprendžia kitaip. Valstybės narės, kurių atstovai pagal III-300 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą Taryboje yra padarę oficialų pareiškimą, neprivalo prisidėti prie išlaidų, atsirandančių dėl karinio arba gynybinio pobūdžio operacijų, finansavimo.

3.   Taryba priima europinį sprendimą, nustatantį konkrečias procedūras, garantuojančias galimybę greitai pasinaudoti Sąjungos biudžeto asignavimais skubiam iniciatyvų bendros užsienio ir saugumo politikos srityje finansavimui ir ypač pasirengimui I-41 straipsnio 1 dalyje ir III-309 straipsnyje nurodytoms misijoms. Ji sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

Iš Sąjungos biudžeto nefinansuojama pasirengimo I-41 straipsnio 1 dalyje ir III-309 straipsnyje nurodytoms misijoms veikla finansuojama iš valstybių narių įnašų sudaryto pradinio fondo.

Taryba, remdamasi Sąjungos užsienio reikalų ministro pasiūlymu, kvalifikuota balsų dauguma priima europinius sprendimus, nustatančius:

a)

pradinio fondo įsteigimo ir finansavimo procedūras, ypač į fondą skiriamas sumas;

b)

pradinio fondo administravimo procedūras;

c)

finansų kontrolės procedūras.

Kai pagal I-41 straipsnio 1 dalį ir III-309 straipsnį numatyta užduotis negali būti finansuojama iš Sąjungos biudžeto, Taryba įgalioja Sąjungos užsienio reikalų ministrą naudotis fondu. Sąjungos užsienio reikalų ministras dėl šių įgaliojimų įgyvendinimo atsiskaito Tarybai.

III SKYRIUS

BENDRA PREKYBOS POLITIKA

III-314 straipsnis

Pagal III-151 straipsnį sukurdama muitų sąjungą, Sąjunga bendram labui prisideda prie darnaus pasaulio prekybos plėtojimo, laipsniško tarptautinės prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų apribojimų panaikinimo bei muitų ir kitų kliūčių mažinimo.

III-315 straipsnis

1.   Bendra prekybos politika grindžiama vienodais principais, ypač keičiant muitų normas, sudarant susitarimus dėl muitų tarifų ir prekybos, susijusius su prekyba prekėmis ir paslaugomis bei intelektinės nuosavybės komerciniais aspektais, tiesioginėmis užsienio investicijomis, liberalizavimo priemonių suvienodinimu, eksporto politika ir prekybos apsaugos priemonėmis, pavyzdžiui, taikytinomis dempingo ar subsidijų atveju. Bendra prekybos politika vykdoma vadovaujantis Sąjungos išorinių veiksmų principais ir tikslais.

2.   Europiniuose įstatymuose nustatomos priemonės, apibrėžiančios bendros prekybos politikos įgyvendinimo sistemą.

3.   Kai reikia derėtis dėl susitarimų su viena arba keliomis trečiosiomis šalimis ar tarptautinėmis organizacijomis ir juos sudaryti, taikomas III-325 straipsnis, atsižvelgiant į šio straipsnio specialias nuostatas.

Komisija teikia rekomendacijas Tarybai, kuri įgalioja Komisiją pradėti reikalingas derybas. Taryba ir Komisija yra atsakingos už tai, kad derybose pasiekti susitarimai atitiktų Sąjungos vidaus politikos kryptis bei taisykles.

Šias derybas Komisija veda konsultuodamasi su specialiu komitetu, Tarybos paskirtu padėti Komisijai atlikti šią užduotį, ir laikydamasi tokių nurodymų, kuriuos Taryba gali jai teikti. Apie derybų eigą Komisija reguliariai atsiskaito specialiajam komitetui ir Europos Parlamentui.

4.   Sprendimus dėl derybų ir šio straipsnio 3 dalyje nurodytų susitarimų sudarymo Taryba priima kvalifikuota balsų dauguma.

Sprendimus dėl derybų ir susitarimų prekybos paslaugomis, intelektinės nuosavybės komercinių aspektų ir tiesioginių užsienio investicijų srityse sudarymo Taryba priima vieningai, kai šiuose susitarimuose numatomos nuostatos, pagal kurias vidaus taisyklių priėmimui yra reikalingas balsų vieningumas.

Taryba taip pat sprendžia vieningai dėl susitarimų sudarymo:

a)

prekybos kultūros ir audiovizualinėmis paslaugomis srityje, kai yra pavojus, kad šie susitarimai gali pakenkti Sąjungos kultūrų ir kalbų įvairovei;

b)

prekybos socialinėmis, švietimo ir sveikatos paslaugomis srityje, kai yra pavojus, kad šie susitarimai gali labai sutrikdyti nacionalinį šių paslaugų organizavimą ir pakenkti valstybių narių atsakomybei jas teikti.

5.   Deryboms ir tarptautinių susitarimų sudarymui transporto srityje taikomos III antraštinės dalies III skyriaus 7 skirsnio ir III-325 straipsnio nuostatos.

6.   Naudojimasis šiuo straipsniu suteiktais įgaliojimais bendros prekybos politikos srityje neturi poveikio Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos atskyrimui ir nesudaro prielaidų valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų suderinimui, kiek tokio suderinimo nereikalaujama Konstitucijoje.

IV SKYRIUS

BENDRADARBIAVIMAS SU TREČIOSIOMIS ŠALIMIS IR HUMANITARINĖ PAGALBA

1 SKIRSNIS

VYSTOMASIS BENDRADARBIAVIMAS

III-316 straipsnis

1.   Sąjungos politika vystomojo bendradarbiavimo srityje vykdoma vadovaujantis Sąjungos išorinių veiksmų principais ir tikslais. Sąjungos ir valstybių narių vystomojo bendradarbiavimo politika papildo ir stiprina viena kitą.

Sąjungos vystomojo bendradarbiavimo politikos pagrindinis tikslas yra sumažinti, o ilgainiui ir panaikinti skurdą. Sąjunga atsižvelgia į vystomojo bendradarbiavimo tikslus savo įgyvendinamos politikos srityse, kurios gali turėti įtakos besivystančioms šalims.

2.   Sąjunga ir valstybės narės laikosi įsipareigojimų ir atsižvelgia į tikslus, kuriuos jos patvirtino Jungtinėse Tautose ir kitose kompetentingose tarptautinėse organizacijose.

III-317 straipsnis

1.   Europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai nustato priemones, būtinas vystomojo bendradarbiavimo politikai įgyvendinti, kurios gali būti siejamos su daugiametėmis bendradarbiavimo su besivystančiomis šalimis programomis arba teminio pobūdžio programomis.

2.   Sąjunga gali sudaryti bet kokius susitarimus su trečiosiomis šalimis ir kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis, padedančius siekti III-292 ir III-316 straipsniuose nurodytų tikslų.

Pirmoji pastraipa nepažeidžia valstybių narių kompetencijos vesti derybas tarptautinėse institucijose ir sudaryti susitarimus.

3.   Europos investicijų bankas pagal savo statute nustatytas sąlygas prisideda prie 1 dalyje nurodytų priemonių įgyvendinimo.

III-318 straipsnis

1.   Siekdamos skatinti, kad jų veiksmai papildytų vienas kitą ir būtų veiksmingi, Sąjunga ir valstybės narės koordinuoja savo vystomojo bendradarbiavimo politiką ir konsultuojasi tarpusavyje dėl savo pagalbos programų, taip pat ir tarptautinėse organizacijose ir per tarptautines konferencijas. Jos gali imtis bendrų veiksmų. Prireikus valstybės narės prisideda prie Sąjungos pagalbos programų įgyvendinimo.

2.   Komisija gali imtis bet kokios naudingos iniciatyvos remti 1 dalyje nurodytą koordinavimą.

3.   Sąjunga ir valstybės narės su trečiosiomis šalimis ir kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis bendradarbiauja neperžengdamos savo atitinkamos kompetencijos ribų.

2 SKIRSNIS

EKONOMINIS, FINANSINIS IR TECHNINIS BENDRADARBIAVIMAS SU TREČIOSIOMIS ŠALIMIS

III-319 straipsnis

1.   Nepažeisdama kitų Konstitucijos, ypač III-316 - III-318 straipsnių, nuostatų, Sąjunga įgyvendina ekonominio, finansinio ir techninio bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis, išskyrus besivystančias šalis, ypač finansinės pagalbos, veiksmus. Tokie veiksmai atitinka Sąjungos vystomojo bendradarbiavimo politiką ir yra vykdomos vadovaujantis jos išorinių veiksmų principais ir tikslais. Sąjungos ir valstybių narių veiksmai vieni kitus papildo ir sustiprina.

2.   Europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai nustato priemones, reikalingas šio straipsnio 1 dalies įgyvendinimui.

3.   Sąjunga ir valstybės narės su trečiosiomis šalimis ir kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis bendradarbiauja neperžengdamos savo atitinkamos kompetencijos ribų. Sąjungos bendradarbiavimo būdai gali būti nustatomi Sąjungos ir atitinkamų trečiųjų šalių susitarimuose.

Pirmoji pastraipa nepažeidžia valstybių narių kompetencijos vesti derybas tarptautinėse institucijose ir sudaryti susitarimus.

III-320 straipsnis

Kai dėl situacijos trečiojoje šalyje Sąjungai reikia teikti skubią finansinę pagalbą, reikalingus europinius sprendimus, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima Taryba.

3 SKIRSNIS

HUMANITARINĖ PAGALBA

III-321 straipsnis

1.   Sąjungos operacijos humanitarinės pagalbos srityje vykdomos vadovaujantis Sąjungos išorinių veiksmų principais ir tikslais. Tokių operacijų paskirtis – suteikti laikiną pagalbą ir paramą žmonėms trečiosiose šalyse, nukentėjusiems nuo gaivalinių nelaimių ar žmogaus sukeltų katastrofų, ir juos apsaugoti, siekiant patenkinti dėl šių įvairių situacijų atsiradusius humanitarinius poreikius. Sąjungos ir valstybių narių operacijos viena kitą papildo ir sustiprina.

2.   Humanitarinės pagalbos operacijos vykdomos laikantis tarptautinės teisės principų ir nešališkumo, neutralumo bei nediskriminavimo principų.

3.   Europiniai įstatymai arba pagrindų įstatymai nustato priemones, apibrėžia struktūrą, kurioje įgyvendinamos Sąjungos humanitarinės pagalbos operacijos.

4.   Sąjunga gali sudaryti bet kokius susitarimus su trečiosiomis šalimis ir kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis, padedančius siekti šio straipsnio 1 dalyje ir III-292 straipsnyje nurodytų tikslų.

Pirmoji pastraipa nepažeidžia valstybių narių kompetencijos vesti derybas tarptautinėse institucijose ir sudaryti susitarimus.

5.   Siekiant sukurti struktūrą jauniesiems europiečiams bendrai prisidėti prie Sąjungos humanitarinės pagalbos operacijų, įsteigiamas Europos savanoriškos humanitarinės pagalbos korpusas. Europiniuose įstatymuose apibrėžiamos šio korpuso veiklos taisyklės ir tvarka.

6.   Komisija gali imtis bet kokios naudingos iniciatyvos Sąjungos ir valstybių narių veiksmų koordinavimui remti, kad Sąjungos ir šalių humanitarinės pagalbos priemonės būtų veiksmingesnės ir geriau papildytų viena kitą.

7.   Sąjunga užtikrina, kad jos ir tarptautinių organizacijų bei institucijų, ypač įeinančių į Jungtinių Tautų sistemą, humanitarinės pagalbos operacijos būtų koordinuojamos ir suderintos.

V SKYRIUS

RIBOJANČIOS PRIEMONĖS

III-322 straipsnis

1.   Kai europinis sprendimas, priimtas pagal II skyrių, numato ekonominių ir finansinių santykių su viena ar keletu trečiųjų šalių visišką nutraukimą ar dalinį apribojimą, Taryba kvalifikuota balsų dauguma, remdamasi bendru Sąjungos užsienio reikalų ministro ir Komisijos pasiūlymu, priima reikalingus europinius reglamentus ar sprendimus. Apie tai ji praneša Europos Parlamentui.

2.   Kai pagal II skyrių priimtas europinis sprendimas taip numato, Taryba pagal 1 dalyje nurodytą procedūrą gali patvirtinti ribojančias priemones, nukreiptas prieš fizinius ar juridinius asmenis, grupes ar nevalstybinius subjektus.

3.   Šiame straipsnyje nurodyti aktai apima reikalingas nuostatas dėl teisinių apsaugos priemonių.

VI SKYRIUS

TARPTAUTINIAI SUSITARIMAI

III-323 straipsnis

1.   Sąjunga gali sudaryti susitarimą su viena arba keliomis trečiosiomis šalimis arba tarptautinėmis organizacijomis, kai tai yra numatyta Konstitucijoje arba kai susitarimo sudarymas yra būtinas norint Sąjungos politikos sričių ribose pasiekti vieną iš Konstitucijos nurodytų tikslų, arba kai jį numato Sąjungos teisiškai privalomas aktas, arba kai jis gali turėti poveikį bendroms taisyklėms ar keisti jų apimtį.

2.   Sąjungos sudaryti susitarimai yra privalomi Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms.

III-324 straipsnis

Sąjunga gali su viena arba keletu trečiųjų šalių ar tarptautinių organizacijų sudaryti asociacijos susitarimus, siekiant steigti asociaciją, numatančią abipuses teises ir pareigas, bendrą veiklą ir specialią tvarką.

III-325 straipsnis

1.   Nepažeidžiant III-315 straipsnyje nustatytų konkrečių nuostatų, derybos dėl susitarimų tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių arba tarptautinių organizacijų vedamos ir jie sudaromi toliau išdėstyta tvarka.

2.   Taryba leidžia pradėti derybas, priima derybinius nurodymus, leidžia pasirašyti ir sudaryti susitarimus.

3.   Kai numatytas sudaryti susitarimas išimtinai ar daugiausiai yra susijęs su bendra užsienio ir saugumo politika, Komisija arba Sąjungos užsienio reikalų ministras teikia rekomendacijas Tarybai, o ši priima europinį sprendimą, kuriuo įgalioja pradėti derybas ir kuriuo, atsižvelgiant į numatyto sudaryti susitarimo dalyką, skiriamas Sąjungos derybų grupės derybininkas arba vadovas.

4.   Taryba gali duoti nurodymus derybininkui ir paskirti specialų komitetą, su kuriuo konsultuojantis turi būti vedamos derybos.

5.   Taryba, remdamasi derybininko pasiūlymu, priima europinį sprendimą, kuriuo įgaliojama pasirašyti susitarimą ir prireikus laikinai jį taikyti jam dar neįsigaliojus.

6.   Taryba, remdamasi derybininko pasiūlymu, priima europinį sprendimą dėl susitarimo sudarymo.

Išskyrus tuos atvejus, kai susitarimas susijęs išimtinai su bendra užsienio ir saugumo politika, Taryba priima europinį sprendimą dėl susitarimo sudarymo:

a)

gavusi Europos Parlamento pritarimą šiais atvejais:

i)

asociacijos sutartims;

ii)

Sąjungos prisijungimui prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos;

iii)

susitarimams, nustatantiems konkrečią institucinę struktūrą organizuojant bendradarbiavimo procedūras;

iv)

susitarimams, turintiems svarbių padarinių Sąjungos biudžetui;

v)

susitarimams, apimantiems sritis, kurioms taikoma įprasta teisėkūros procedūra arba speciali teisėkūros procedūra, kai reikia Europos Parlamento pritarimo.

Skubiais atvejais Europos Parlamentas ir Taryba gali susitarti dėl pritarimo termino;

b)

pasikonsultavusi su Europos Parlamentu kitais atvejais. Europos Parlamentas savo nuomonę pateikia per tokį laiką, kurį Taryba gali nustatyti atsižvelgdama į reikalo skubumą. Nepateikus nuomonės per tą laiką, Taryba gali imtis veiksmų.

7.   Sudarydama susitarimą, Taryba gali, nukrypdama nuo 5, 6 ir 9 dalių nuostatų, įgalioti derybininką Sąjungos vardu patvirtinti susitarimo pakeitimus, kai susitarimas numato, kad jie priimami supaprastinta tvarka arba kai juos priima pagal tą susitarimą įsteigtas organas; Taryba gali tokiam įgaliojimui nustatyti konkrečias sąlygas.

8.   Laikydamasi tos tvarkos, Taryba visais atvejais sprendžia kvalifikuota balsų dauguma.

Tačiau ji sprendžia vieningai, kai susitarimas priklauso sričiai, kurioje Sąjungos aktams priimti reikia balsų vieningumo, taip pat ir asociacijos susitarimų ir III-319 straipsnyje nurodytų susitarimų su valstybėmis kandidatėmis atveju.

9.   Taryba, remdamasi Komisijos ar Sąjungos užsienio reikalų ministro pasiūlymu, priima europinį sprendimą, kuriuo sustabdomas susitarimo taikymas ir nustatomos pozicijos, kurios Sąjungos vardu priimamos susitarimu įsteigtame organe, kai tam organui reikia priimti teisinę galią turinčius aktus, išskyrus aktus, papildančius arba pakeičiančius susitarimo institucinę struktūrą.

10.   Europos Parlamentas nedelsiant ir išsamiai informuojamas visais šios tvarkos etapais.

11.   Valstybė narė, Europos Parlamentas, Taryba ar Komisija gali gauti Teisingumo Teismo nuomonę dėl to, ar numatytas sudaryti susitarimas yra suderinamas su Konstitucijos nuostatomis. Jei Teisingumo Teismo nuomonė yra neigiama, numatytas sudaryti susitarimas negali įsigalioti, jei jis nėra iš dalies pakeistas arba Konstitucija neperžiūrėta.

III-326 straipsnis

1.   Nukrypdama nuo III-325 straipsnio Taryba, remdamasi Europos centrinio banko arba remdamasi Komisijos rekomendacija ir pasikonsultavusi su Europos centriniu banku, stengdamasi, kad būtų pasiektas bendras sutarimas, atitinkantis tikslą – kainų stabilumą, gali sudaryti oficialius susitarimus dėl euro valiutos kurso sistemos trečiųjų valstybių valiutų atžvilgiu. Pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, Taryba sprendžia vieningai ir pagal 3 dalyje numatytą tvarką.

Taryba, remdamasi Europos centrinio banko rekomendacija arba remdamasi Komisijos rekomendacija ir pasikonsultavusi su Europos centriniu banku, stengdamasi, kad būtų pasiektas bendras sutarimas, atitinkantis tikslą – kainų stabilumą, gali priimti, pakoreguoti ar panaikinti centrinį euro kursą valiutos kurso sistemoje. Apie centrinio euro kurso priėmimą, pakoregavimą ar panaikinimą Tarybos pirmininkas informuoja Europos Parlamentą.

2.   Jeigu nėra 1 dalyje nurodytos valiutos kurso sistemos, skirtos vienai ar keletui trečiųjų valstybių valiutų, Taryba, remdamasi Europos centrinio banko rekomendacija arba remdamasi Komisijos rekomendacija ir pasikonsultavusi su Europos centriniu banku, gali suformuluoti bendras valiutos kurso politikos šių valiutų atžvilgiu gaires. Šios bendros gairės nepažeidžia svarbiausio Europos centrinių bankų sistemos tikslo palaikyti kainų stabilumą.

3.   Nukrypdama nuo III-325 straipsnio, kai Sąjunga turi derėtis su viena ar keliomis valstybėmis ar tarptautinėmis organizacijomis dėl susitarimų, susijusių su pinigų ar užsienio valiutos kurso režimo reikalais, Taryba, remdamasi Komisijos rekomendacija ir pasikonsultavusi su Europos centriniu banku, sprendžia dėl derybų organizavimo priemonių ir susitarimų sudarymo. Šie sprendimai garantuoja, kad Sąjunga išreiškia bendrą poziciją. Komisija visokeriopai dalyvauja derybose.

4.   Nepažeisdamos Sąjungos kompetencijos ir susitarimų dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos, valstybės narės gali vesti derybas tarptautinėse organizacijose ir sudaryti susitarimus.

VII SKYRIUS

SĄJUNGOS SANTYKIAI SU TARPTAUTINĖMIS ORGANIZACIJOMIS IR TREČIOSIOMIS ŠALIMIS BEI SĄJUNGOS DELEGACIJOMIS

III-327 straipsnis

1.   Sąjunga visais tinkamais būdais bendradarbiauja su Jungtinių Tautų organais ir jos specializuotomis agentūromis, Europos Taryba, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija.

Sąjunga taip pat palaiko tinkamus ryšius su kitomis tarptautinėmis organizacijomis.

2.   Sąjungos užsienio reikalų ministrui ir Komisijai pavedama įgyvendinti šį straipsnį.

III-328 straipsnis

1.   Sąjungos delegacijos trečiosiose šalyse ir tarptautinėse organizacijose atstovauja Sąjungai.

2.   Sąjungos delegacijos yra Sąjungos užsienio reikalų ministro priežiūroje. Jos veikia glaudžiai bendradarbiaudamos su valstybių narių diplomatinėmis ir konsulinėmis atstovybėmis.

VIII SKYRIUS

SOLIDARUMO SĄLYGOS ĮGYVENDINIMAS

III-329 straipsnis

1.   Valstybei narei patyrus teroro aktą, gaivalinę nelaimę arba žmogaus sukeltą katastrofą, jos politinės valdžios institucijų prašymu kitos valstybės narės teikia jai pagalbą. Šiuo tikslu Taryboje valstybės narės tarpusavyje suderina savo veiksmus.

2.   Remiantis bendru Komisijos ir Sąjungos užsienio reikalų ministro pasiūlymu Tarybos priimtame europiniame sprendime nustatomos priemonės, skirtos Sąjungai įgyvendinti I-43 straipsnyje nurodytą solidarumo sąlygą. Taryba laikosi III-300 straipsnio 1 dalies, kai šis sprendimas yra gynybinio pobūdžio. Apie tai informuojamas Europos Parlamentas.

Šios straipsnio dalies taikymo tikslais ir nepažeidžiant III-344 straipsnio, Tarybai padeda Politikos ir saugumo komitetas remdamasis bendros saugumo ir gynybos politikos kontekste išplėtotomis struktūromis ir III-261 straipsnyje nurodytas komitetas, kurie prireikus pateikia bendras nuomones.

3.   Siekdama sudaryti sąlygas Sąjungai ir jos valstybėms narėms imtis efektyvių veiksmų, Europos Vadovų Taryba reguliariai vertina grėsmes, su kuriomis susiduria Sąjunga.

VI ANTRAŠTINĖ DALIS

SĄJUNGOS FUNKCIONAVIMAS

I SKYRIUS

INSTITUCINĖS NUOSTATOS

1 SKIRSNIS

INSTITUCIJOS

1 poskirsnis

Europos Parlamentas

III-330 straipsnis

1.   Tarybos europinis įstatymas ar pagrindų įstatymas nustato reikalingas priemones Europos Parlamento narių rinkimams remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise pagal visose valstybėse narėse taikomą vienodą tvarką arba pagal visoms valstybėms narėms bendrus principus.

Taryba sprendžia vieningai, remdamasi Europos Parlamento iniciatyva ir gavusi visų jo narių daugumos patvirtintą pritarimą. Šis įstatymas ar pagrindų įstatymas įsigalioja po to, kai jį patvirtina valstybės narės pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas.

2.   Europos Parlamento europinis įstatymas nustato nuostatus ir bendrąsias sąlygas, reglamentuojančias jo narių pareigų vykdymą. Europos Parlamentas veikia savo iniciatyva, paprašęs Komisijos nuomonės ir pritarus Tarybai. Taryba sprendžia vieningai dėl visų taisyklių ar sąlygų, susijusių su narių ar buvusių narių apmokestinimu.

III-331 straipsnis

Europinis įstatymas nustato I-46 straipsnio 4 dalyje nurodytas politines partijas Europos lygiu reglamentuojančius nuostatus, ypač taisykles dėl jų finansavimo.

III-332 straipsnis

Europos Parlamentas, spręsdamas visų savo narių balsų dauguma, gali paprašyti, kad Komisija pateiktų bet kokį atitinkamą pasiūlymą klausimais, kuriais, jo nuomone, Konstitucijai įgyvendinti reikalingas Sąjungos teisės aktas. Jeigu Komisija nepateikia pasiūlymo, apie priežastis ji praneša Europos Parlamentui.

III-333 straipsnis

Atlikdamas savo pareigas, Europos Parlamentas ketvirtadalio savo narių prašymu gali sudaryti laikinąjį Tyrimo komitetą, kuris, nepažeisdamas kitoms institucijoms ar organams Konstitucija suteiktų įgaliojimų, tirtų įtariamus pažeidimus ar netinkamą administravimą taikant Sąjungos teisę, išskyrus atvejus, kai tuos įtariamus faktus nagrinėja teismas, ir tol, kol bus baigtas tos bylos teisminis nagrinėjimas.

Pateikęs savo ataskaitą, laikinasis Tyrimo komitetas nustoja veikti.

Europos Parlamento europiniu įstatymu nustatomos išsamios naudojimosi tyrimo teise reglamentuojančios nuostatos. Europos Parlamentas veikia savo iniciatyva, gavęs Tarybos ir Komisijos pritarimą.

III-334 straipsnis

Pagal I-10 straipsnio 2 dalies d punktą, kiekvienas Sąjungos pilietis, taip pat kiekvienas valstybėje narėje gyvenantis ar savo registruotą buveinę turintis fizinis arba juridinis asmuo turi teisę individualiai arba kartu su kitais asmenimis pateikti Europos Parlamentui peticiją bet kokiu reikalu, priklausančiu Sąjungos veiklos sritims ir turinčiu jam ar jai tiesioginį poveikį.

III-335 straipsnis

1.   Europos Parlamentas renka Europos ombudsmeną. Pagal I-10 straipsnio 2 dalies d punktą ir I-49 straipsnį, jis yra įgaliotas priimti kiekvieno Sąjungos piliečio arba kiekvieno valstybėje narėje gyvenančio ar savo registruotą buveinę turinčio fizinio arba juridinio asmens skundus dėl netinkamo administravimo atvejų Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų veikloje, išskyrus Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kai šis vykdo teismo funkcijas.

Ombudsmenas, eidamas savo pareigas, tyrimus, kuriuos jis mano esant reikalingus, atlieka arba savo paties iniciatyva, arba remdamasis jam tiesiogiai ar per Europos Parlamento narį pateiktais skundais, išskyrus atvejus, kai įtariamieji faktai yra ar buvo nagrinėjami teismine tvarka. Tais atvejais, kai ombudsmenas nustato netinkamo administravimo atvejį, jis šiuo reikalu kreipiasi į atitinkamą instituciją, įstaigą ar organą, kurie per tris mėnesius privalo informuoti jį apie savo požiūrį. Paskui ombudsmenas siunčia pranešimą Europos Parlamentui ir atitinkamai institucijai, įstaigai ar organui. Skundą pateikęs asmuo informuojamas apie tokių tyrimų rezultatus.

Ombudsmenas Europos Parlamentui pateikia metinį pranešimą apie savo tyrimų rezultatus.

2.   Ombudsmenas renkamas po kiekvienų Europos Parlamento rinkimų visai Parlamento kadencijai. Ombudsmenas gali būti renkamas kitai kadencijai.

Europos Parlamento prašymu Teisingumo Teismas gali ombudsmeną atleisti, jei jis nebeatitinka šioms pareigoms keliamų reikalavimų arba yra kaltas padaręs sunkų nusižengimą.

3.   Atlikdamas savo pareigas ombudsmenas yra visiškai nepriklausomas. Atlikdamas savo pareigas jis nesiekia gauti ir nepriima jokios institucijos, įstaigos ar organo nurodymų. Per savo kadenciją ombudsmenas negali turėti jokio kito mokamo ar nemokamo darbo.

4.   Europos Parlamento europinis įstatymas nustato nuostatus ir bendrąsias sąlygas, reglamentuojančias ombudsmeno pareigų atlikimą. Europos Parlamentas veikia savo iniciatyva, paprašęs Komisijos nuomonės ir pritarus Tarybai.

III-336 straipsnis

Europos Parlamentas renkasi į metines sesijas. Nešaukiamas jis susirenka antrąjį kovo mėnesio antradienį.

Daugumos visų savo narių, Tarybos ar Komisijos prašymu Europos Parlamentas gali rinktis į trumpesnes neeilines sesijas.

III-337 straipsnis

1.   Europos Parlamentas išklauso Europos Vadovų Tarybą ir Tarybą Europos Vadovų Tarybos darbo tvarkos taisyklėse bei Tarybos darbo tvarkos taisyklėse nustatytomis sąlygomis.

2.   Komisija gali dalyvauti visuose Europos Parlamento posėdžiuose ir jos pačios prašymu yra išklausoma. Ji žodžiu arba raštu atsako į Europos Parlamento ar jo narių jai pateiktus klausimus.

3.   Europos Parlamentas viešame posėdyje apsvarsto Komisijos jam pateiktą bendrą metinį pranešimą.

III-338 straipsnis

Išskyrus atvejus, kai Konstitucijoje nustatyta kitaip, Europos Parlamentas sprendžia atiduotų balsų dauguma. Kvorumo dydis nustatomas Darbo tvarkos taisyklėse.

III-339 straipsnis

Europos Parlamentas savo narių balsų dauguma priima savo Darbo tvarkos taisykles.

Europos Parlamento posėdžių medžiaga skelbiama Konstitucijoje ir jo Darbo tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka.

III-340 straipsnis

Jei Europos Parlamente siūloma pareikšti nepasitikėjimą Komisijos veikla, balsuoti dėl pasiūlymo jis gali tik praėjus ne mažiau kaip trims dienoms nuo tokio pasiūlymo pateikimo ir tik atviru balsavimu.

Jei pasiūlymas pareikšti nepasitikėjimą priimamas dviem trečdaliais atiduotų balsų, atitinkančių visų Europos Parlamento narių daugumą, Komisijos nariai atsistatydina kolektyviai, o Sąjungos užsienio reikalų ministras atsistatydina iš pareigų Komisijoje. Jie lieka eiti pareigas ir toliau tvarko einamuosius reikalus tol, kol yra pakeičiami pagal I-26 ir I-27 straipsnių nuostatas. Šiuo atveju Komisijos narių, paskirtų juos pakeisti, kadencija baigiasi tą dieną, kurią būtų pasibaigusi įpareigotų kolektyviai atsistatydinti Komisijos narių kadencija.

2 poskirsnis

Europos Vadovų Taryba

III-341 straipsnis

1.   Balsuojant kiekvienas Europos Vadovų Tarybos narys gali taip pat atstovauti kitam Tarybos nariui, bet ne daugiau kaip vienam.

Dalyvaujančių narių arba jų atstovų susilaikymas balsuojant neužkerta kelio Europos Vadovų Tarybai priimti sprendimus, kurie turi būti priimti vieningai.

2.   Europos Vadovų Taryba gali kviesti Europos Parlamento pirmininką, kad jį išklausytų.

3.   Sprendimus procedūriniais klausimais ir dėl savo darbo tvarkos taisyklių priėmimo Europos Vadovų Taryba priima paprasta balsų dauguma.

4.   Europos Vadovų Tarybai padeda Tarybos generalinis sekretoriatas.

3 poskirsnis

Ministrų Taryba

III-342 straipsnis

Taryba renkasi šaukiama savo pirmininko iniciatyva arba vieno iš jos narių ar Komisijos prašymu.

III-343 straipsnis

1.   Balsuojant kiekvienas Tarybos narys gali taip pat atstovauti kitam Tarybos nariui, bet ne daugiau kaip vienam.

2.   Tais atvejais, kai Taryba sprendimus priima paprasta balsų dauguma, ji sprendimus priima savo narių balsų dauguma.

3.   Dalyvaujančių narių arba jų atstovų susilaikymas balsuojant neužkerta kelio Tarybai priimti aktus, kurie turi būti priimti vieningai.

III-344 straipsnis

1.   Iš valstybių narių vyriausybių nuolatinių atstovų sudarytas komitetas yra atsakingas už Tarybos darbo rengimą ir Tarybos jam pavestų užduočių atlikimą. Tarybos darbo tvarkos taisyklėse numatytais atvejais komitetas gali priimti procedūrinius sprendimus.

2.   Tarybai padeda generalinis sekretoriatas, už kurio veiklą yra atsakingas Tarybos paskirtas generalinis sekretorius.

Taryba paprasta balsų dauguma sprendžia dėl generalinio sekretoriato organizavimo.

3.   Taryba paprasta balsų dauguma sprendžia dėl procedūrinių klausimų ir dėl savo darbo tvarkos taisyklių priėmimo.

III-345 straipsnis

Taryba paprasta balsų dauguma gali Komisijos prašyti atlikti bet kurį tyrimą, Tarybos nuomone, pageidautiną siekiant bendrų tikslų, ir pateikti jai atitinkamus pasiūlymus. Jei Komisija nepateikia pasiūlymo, apie to priežastis ji informuoja Tarybą.

III-346 straipsnis

Taryba priima europinius sprendimus, nustatančius šioje Konstitucijoje numatytų komitetų veiklos nuostatus. Ji sprendžia paprasta balsų dauguma, pasikonsultavusi su Komisija.

4 poskirsnis

Europos Komisija

III-347 straipsnis

Komisijos nariai susilaiko nuo bet kokios su savo pareigomis nesuderinamos veiklos. Valstybės narės gerbia jų nepriklausomumą ir nesiekia paveikti jų, kai jie atlieka savo užduotis.

Per savo kadenciją Komisijos nariai negali turėti jokio kito mokamo ar nemokamo darbo. Pradėdami eiti savo pareigas, jie iškilmingai pasižada savo kadenciją ir jai pasibaigus gerbti su savo pareigomis susijusius įsipareigojimus, ypač savo pareigą sąžiningai ir apdairiai elgtis nustoję eiti šias pareigas, sutikdami eiti tam tikras skiriamąsias pareigas ar gauti tam tikrą naudą. Pažeidus šiuos įsipareigojimus, Teisingumo Teismas, Tarybai paprasta balsų dauguma ar Komisijai kreipusis, gali nuspręsti, kad atitinkamas narys, atsižvelgiant į aplinkybes, arba atstatydinamas pagal III-349 straipsnyje numatytą tvarką, arba netenka teisės į pensiją ar vietoj jos mokamas išmokas.

III-348 straipsnis

1.   Išskyrus įprasto pakeitimo ar mirties atvejį, Komisijos narys savo pareigas nustoja eiti, kai atsistatydina arba yra atstatydinamas.

2.   Į dėl atsistatydinimo, atstatydinimo ar mirties atsiradusią laisvą vietą likusiam to nario kadencijos laikui Taryba bendru sutarimu su Komisijos pirmininku, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir pagal I-26 straipsnio 4 dalyje nurodytus kriterijus, paskiria naują tos pačios pilietybės narį.

Taryba, remdamasi Komisijos pirmininko pasiūlymu, gali vieningai nuspręsti į tokią laisvą vietą nieko nebeskirti, ypač tada, kai iki nario kadencijos pabaigos yra likę mažai laiko.

3.   Atsistatydinimo, atstatydinimo ar mirties atveju pirmininkas pakeičiamas likusiam kadencijos laikui pagal I-27 straipsnio 1 dalį.

4.   Atsistatydinimo, atstatydinimo ar mirties atveju Sąjungos užsienio reikalų ministras pakeičiamas likusiam kadencijos laikui pagal I-28 straipsnio 1 dalį

5.   Visų Komisijos narių atsistatydinimo atveju, jie lieka eiti savo pareigas ir toliau tvarko einamuosius reikalus tol, kol likusiam jų kadencijos laikui yra pakeičiami pagal I-26 ir I-27 straipsnius.

III-349 straipsnis

Jei kuris nors Komisijos narys nebeatitinka šioms pareigoms keliamų reikalavimų arba yra kaltas padaręs sunkų nusižengimą, Teisingumo Teismas, Tarybai paprasta balsų dauguma ar Komisijai kreipusis, gali jį atstatydinti.

III-350 straipsnis

Nepažeidžiant I-28 straipsnio 4 dalies, Komisijai priklausančias atlikti pareigas struktūriškai padalija ir jos nariams paskirsto jos pirmininkas pagal I-27 straipsnio 3 dalį. Komisijos kadencijos laikotarpiu pirmininkas gali pertvarkyti šių pareigų paskirstymą. Komisijos nariai atlieka pareigas, kurias, vadovaudamasis jam suteiktais įgaliojimais, jiems paveda pirmininkas.

III-351 straipsnis

Komisija sprendžia savo narių balsų dauguma. Kvorumo dydis nustatomas Darbo tvarkos taisyklėse.

III-352 straipsnis

1.   Komisija priima savo Darbo tvarkos taisykles, kad užtikrintų savo ir savo padalinių veikimą. Ji užtikrina, kad šios taisyklės būtų paskelbtos.

2.   Komisija kasmet ne vėliau kaip likus vienam mėnesiui iki Europos Parlamento sesijos pradžios paskelbia bendrą pranešimą apie Sąjungos veiklą.

5 poskirsnis

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas

III-353 straipsnis

Teisingumo Teismas posėdžiauja kolegijose, didžiojoje kolegijoje arba visa sudėtimi, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą.

III-354 straipsnis

Teisingumo Teismui padeda aštuoni generaliniai advokatai. Teisingumo Teismo prašymu Taryba, spręsdama vieningai, gali priimti europinį sprendimą padidinti generalinių advokatų skaičių.

Generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotas išvadas dėl bylų, kuriose pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Statutą reikalingas jo dalyvavimas.

III-355 straipsnis

Teisingumo Teismo teisėjai ir generaliniai advokatai parenkami iš asmenų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina atitinkamos jų šalies reikalavimus, keliamus aukščiausioms teisėjo pareigoms, arba yra pripažintos kompetencijos teisės specialistai; jie skiriami valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu, pasikonsultavus su III-357 straipsnyje numatyta patariamąja kolegija.

Kas treji metai yra keičiama dalis teisėjų ir generalinių advokatų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute nustatytomis sąlygomis.

Teisingumo Teismo pirmininką teisėjai renka iš savo narių trejų metų kadencijai. Jis gali būti perrenkamas kitai kadencijai.

Teisingumo Teismas priima savo Procedūros reglamentą. Šį reglamentą patvirtina Taryba.

III-356 straipsnis

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutas nustato Bendrojo Teismo teisėjų skaičių. Statutas gali numatyti, kad Bendrajam Teismui padeda generaliniai advokatai.

Bendrojo Teismo nariai parenkami iš asmenų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina aukštoms teisėjo pareigoms keliamus reikalavimus. Jie skiriami valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu, pasikonsultavus su III-357 straipsnyje numatyta patariamąja kolegija.

Bendrojo Teismo sudėtis kas treji metai iš dalies atnaujinama.

Bendrojo Teismo pirmininką teisėjai renka iš savo narių trejų metų kadencijai. Jis gali būti perrenkamas kitai kadencijai.

Suderinęs su Teisingumo Teismu, Bendrasis Teismas nustato savo Procedūros reglamentą. Šį reglamentą patvirtina Taryba.

Jei Statutas nenumato kitaip, Konstitucijos nuostatos dėl Teisingumo Teismo taikomos Bendrajam Teismui.

III-357 straipsnis

Steigiama patariamoji kolegija, kuri prieš valstybių narių vyriausybėms skiriant, kaip nurodyta III-355 ir III-356 straipsniuose, Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo teisėją ir generalinį advokatą, pateikia nuomonę dėl kandidatų tinkamumo eiti tas pareigas.

Patariamąją kolegiją sudaro septyni asmenys, kurie yra parenkami iš buvusių Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo narių, nacionalinių aukščiausiųjų teismų narių, pripažintos kompetencijos teisininkų, iš kurių vieną siūlo Europos Parlamentas. Taryba priima sprendimą, kuriuo nustatomos patariamosios kolegijos darbo taisyklės, ir europinį sprendimą, kuriuo skiriami jos nariai. Taryba veikia Teisingumo Teismo pirmininko iniciatyva.

III-358 straipsnis

1.   Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklauso pirmąja instancija nagrinėti ir spręsti III-365, III-367, III-370, III-372 ir III-374 straipsniuose nurodytus ieškinius arba bylas, išskyrus tas, kurios priskirtos specializuotajam teismui, įsteigtam pagal III-359 straipsnį, ir tas, kurios pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą yra paliktos Europos Sąjungos Teisingumo Teismui. Statutas gali numatyti Bendrojo Teismo jurisdikciją kitoms ieškinių ar bylų kategorijoms.

Apeliacinis skundas dėl Bendrojo Teismo sprendimų pagal šią straipsnio dalį Teisingumo Teismui gali būti paduodamas tik teisės klausimais ir neperžengiant Statute nustatytų ribų bei jame išdėstytomis sąlygomis.

2.   Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklauso nagrinėti ir spręsti ieškinius ar bylas, keliamas dėl specializuotųjų teismų.

Bendrojo Teismo sprendimus pagal šią dalį išimties tvarka, neperžengdamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Statute nustatytų ribų ir jame nustatytomis sąlygomis, Teisingumo Teismas gali peržiūrėti tais atvejais, kai yra didelis pavojus, kad bus paveikta Sąjungos teisės vienovė ar darnumas.

3.   Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklauso nagrinėti ir spręsti klausimus, pateiktus pagal III-369 straipsnį dėl preliminaraus nutarimo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Statuto nustatytose konkrečiose srityse.

Tais atvejais, kai Bendrasis Teismas mano, kad byloje reikalingas principinis sprendimas, galintis turėti įtakos Sąjungos teisės vienovei ar darnumui, jis gali perduoti bylą Teisingumo Teismui, kad šis priimtų sprendimą.

Bendrojo Teismo sprendimus klausimais, perduotais dėl preliminaraus nutarimo, tais atvejais, kai yra didelis pavojus, kad bus paveikta Sąjungos teisės vienovė arba darnumas, išimties tvarka Statute nustatytomis sąlygomis ir neperžengdamas jame nustatytų ribų gali peržiūrėti Teisingumo Teismas.

III-359 straipsnis

1.   Europiniais įstatymais gali būti steigiami specializuotieji teismai prie Bendrojo Teismo, kurie, kaip pirmoji instancija, nagrinėtų ir spręstų konkrečiose srityse iškeltus tam tikrų kategorijų ieškinius ar bylas. Jie priimami Komisijos pasiūlymu, pasikonsultavus su Teisingumo Teismu, arba prašant Teisingumo Teismui, pasikonsultavus su Komisija.

2.   Europinis įstatymas, kuriuo steigiamas specializuotasis teismas, nustato to teismo organizavimo taisykles ir jam suteikiamos jurisdikcijos mastą.

3.   Apeliaciniai skundai dėl specializuotųjų teismų priimtų sprendimų Bendrajam Teismui gali būti paduodamas tik teisės klausimais arba, jei tai buvo nustatyta europiniame įstatyme dėl specializuotojo teismo steigimo, gali būti paduodamas apeliacinis skundas ir dėl su byla susijusių faktų.

4.   Specializuotųjų teismų nariai parenkami iš asmenų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina teisėjo pareigoms keliamus reikalavimus. Spręsdama vieningai, juos skiria Taryba.

5.   Specializuotieji teismai Teisingumo Teismo pritarimu nustato savo Procedūros reglamentą. Šį reglamentą patvirtina Taryba.

6.   Jei europinis įstatymas, steigiantis specializuotą teismą, nenustato kitaip, Konstitucijos nuostatos dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto nuostatos taikomos specializuotiesiems teismams. Statuto I antraštinė dalis ir jo 64 straipsnis visais atvejais taikomi specializuotiesiems teismams.

III-360 straipsnis

Jei Komisija mano, kad kuri nors valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal Konstituciją, ji šiuo reikalu pareiškia pagrįstą savo nuomonę, pirma suteikusi atitinkamai valstybei narei galimybę išdėstyti savo samprotavimus.

Jei atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką neatsižvelgia į tą nuomonę, Komisija gali perduoti šį reikalą svarstyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui.

III-361 straipsnis

Valstybė narė, kuri mano, kad kita valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal konstituciją, gali šiuo reikalu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Valstybė narė, prieš pradėdama bylą prieš kitą valstybę narę dėl įtariamo kurio nors įsipareigojimo pagal Konstituciją nevykdymo, pirmiau kreipiasi šiuo reikalu į Komisiją.

Suteikusi suinteresuotoms valstybėms narėms galimybę viena kitai išdėstyti savo samprotavimus ir į juos atsakyti ir žodžiu, ir raštu, Komisija pareiškia savo pagrįstą nuomonę.

Jei Komisija per tris mėnesius nuo tos dienos, kai į ją buvo kreiptasi, nepareiškia savo nuomonės, tai neužkerta kelio šiuo reikalu kreiptis Teismą.

III-362 straipsnis

1.   Jei Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustato, kad valstybė narė neįvykdė kurio nors įsipareigojimo pagal Konstituciją, reikalaujama, kad ta valstybė narė imtųsi būtinų priemonių Teismo sprendimui įvykdyti.

2.   Jei Komisija mano, kad atitinkama valstybė narė nesiėmė būtinų priemonių šio straipsnio 1 dalyje nurodytam sprendimui įvykdyti, tai ji, suteikusi tai valstybei galimybę pateikti savo samprotavimus, gali kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Tai darydama, ji nurodo iš tos valstybės narės pagal aplinkybes atitinkamai reikalaujamo sumokėti vienkartinio mokėjimo arba baudos dydį.

Jei Teismas nustato, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė jo sprendimo, jis gali paskirti jai už tai sumokėti vienkartinį arba baudos mokėjimą.

Ši procedūra neturi pažeisti III-361 straipsnio nuostatų.

3.   Jeigu pagal III-360 straipsnį Komisija kreipiasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, remdamasi tuo, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė savo įsipareigojimų pranešti apie europinį pagrindų įstatymą perkeliančias nuostatas, ji gali, jei mano esant tai reikalinga, nurodyti vienkartinio ar baudos mokėjimo, mokamo atitinkamos valstybės narės, dydį, kurį ji pagal aplinkybes laiko tinkamu.

Jei Teismas nustato pažeidimą, jis gali paskirti atitinkamai valstybei narei sumokėti vienkartinį arba baudos mokėjimą, neviršijantį Komisijos nurodyto dydžio. Mokėjimo pareiga įsigalioja Teismo sprendime nustatytą dieną.

III-363 straipsnis

Tarybos europiniai įstatymai ir reglamentai gali suteikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui neribotą jurisdikciją skirti juose numatytas baudas.

III-364 straipsnis

Nepažeidžiant kitų Konstitucijos nuostatų, Europos Sąjungos Teisingumo Teismui europiniu įstatymu galima suteikti jame nustatytos apimties jurisdikciją ginčuose, susijusiuose su Europos intelektinės nuosavybės teises sukuriančių aktų, priimtų remiantis Konstitucija, taikymu.

III-365 straipsnis

1.   Europos Sąjungos Teisingumo Teismas prižiūri europinių įstatymų ir pagrindų įstatymų, Tarybos, Komisijos, Europos centrinio banko aktų, išskyrus rekomendacijas ir nuomones, ir Europos Parlamento ir Europos Vadovų Tarybos aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą. Jis taip pat prižiūri Sąjungos įstaigų ar organų aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą.

2.   Taikant 1 dalį, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso nagrinėti valstybės narės, Europos Parlamento, Tarybos ar Komisijos pateiktus ieškinius dėl kompetencijos trūkumo, esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, Konstitucijos ar kokios nors su jos taikymu susijusios teisės normos pažeidimo arba piktnaudžiavimo įgaliojimais.

3.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytomis sąlygomis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti Audito Rūmų, Europos centrinio banko ir Regionų komiteto dėl savo prerogatyvų gynimo pateiktus ieškinius.

4.   Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali 1 ir 2 dalyse numatytomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl jam skirto akto arba akto, kuris yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs, ir dėl teisės akto, tiesiogiai su juo susijusio ir dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinančias priemones.

5.   Sąjungos įstaigas ar organus steigiantys aktai gali nustatyti konkrečias sąlygas ir būdus, reguliuojančius fizinių ar juridinių asmenų pateiktus ieškinius dėl šių įstaigų ar organų aktų, galinčių jiems turėti teisinių padarinių.

6.   Šiame straipsnyje numatyti ieškiniai pateikiami per du mėnesius nuo to akto paskelbimo arba nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužino.

III-366 straipsnis

Jei ieškinys yra pagrįstas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas atitinkamą teisės aktą paskelbia negaliojančiu.

Tačiau jei Teisingumo Teismas mano, kad tai reikalinga, jis nurodo, kurie paskelbto negaliojančiu akto padariniai lieka galutiniai.

III-367 straipsnis

Jei Europos Parlamentas, Europos Vadovų Taryba, Taryba, Komisija ar Europos centrinis bankas, pažeisdami Konstituciją, nesiima veiksmų, valstybės narės ir kitos Sąjungos institucijos gali kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su ieškiniu dėl šio pažeidimo nustatymo. Ši nuostata tokiomis pačiomis sąlygomis taikoma Sąjungos įstaigoms ir organams, nesiimančioms veiksmų.

Ieškinys priimamas tiktai tuo atveju, jeigu institucija, įstaiga ar organas buvo pirmiau paragintas imtis veiksmų. Jei per du mėnesius po tokio paraginimo ta institucija, įstaiga ar organas neapibrėžia savo pozicijos, ieškinys gali būti pateikiamas per kitus du mėnesius.

Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo pirmojoje ir antrojoje pastraipose numatyta tvarka gali paduoti Teismui skundą, kad Sąjungos institucija, įstaiga ar organas to asmens atžvilgiu nepriėmė kokio nors akto, išskyrus rekomendaciją ar nuomonę.

III-368 straipsnis

Institucija, įstaiga ar organas, kurio aktas buvo paskelbtas negaliojančiu arba kurios neveikimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, privalo imtis būtinų priemonių Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti.

Ši pareiga nepažeidžia jokių pareigų, galinčių atsirasti taikant III-431 straipsnio antrąją pastraipą.

III-369 straipsnis

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti preliminarų nutarimą dėl:

a)

Konstitucijos aiškinimo.

b)

Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų aktų galiojimo ir išaiškinimo.

Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti šį klausimą reikia išspręsti, gali prašyti Teismą priimti dėl jo preliminarų nutarimą.

Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas, tas teismas dėl jo turi kreiptis į Teismą.

Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme nagrinėjant bylą, susijusią su kalinamu asmeniu, Teismas veikia kuo mažiau delsdamas.

III-370 straipsnis

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti ginčus, susijusius su žalos atlyginimu, numatytu III-431 straipsnio antrojoje ir trečiojoje pastraipose.

III-371 straipsnis

Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti dėl Europos Vadovų Tarybos ar Tarybos pagal I-59 straipsnį priimtų aktų teisėtumo tik valstybės narės, kurios atžvilgiu Europos Vadovų Taryba ar Taryba priėmė nutarimą, prašymu ir tik dėl procedūrinių reikalavimų, nustatytų minėtame straipsnyje.

Toks prašymas turi būti pateiktas per vieną mėnesį nuo tokio nutarimo priėmimo dienos. Teismas sprendžia per mėnesį nuo prašymo pateikimo.

III-372 straipsnis

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti Sąjungos ir jos tarnautojų ginčus neperžengiant Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatuose ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygose nustatytų ribų ir laikantis jose numatytų sąlygų.

III-373 straipsnis

Neperžengiant toliau nustatytų ribų, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti ginčus dėl:

a)

valstybių narių pareigų pagal Europos investicijų banko statutą vykdymo. Šiuo atveju Banko direktorių valdyba naudojasi Komisijai pagal III-360 straipsnį suteiktais įgaliojimais;

b)

Europos investicijų banko Valdytojų tarybos priimtų sprendimų. Šiuo atveju bet kuri valstybė narė, Komisija ar Banko direktorių valdyba gali pateikti ieškinius III-365 straipsnyje nustatyta tvarka;

c)

Europos investicijų banko direktorių valdybos priimtų sprendimų. Ieškinius dėl tokių sprendimų gali pateikti tik valstybės narės arba Komisija III-365 straipsnyje numatytomis sąlygomis ir tik dėl to, kad nesilaikoma Banko statuto 19 straipsnio 2, 5, 6 ir 7 dalyse nustatytos tvarkos;

d)

nacionalinių centrinių bankų įsipareigojimų vykdymo pagal Konstituciją ir Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutą. Šiuo atveju Europos centrinio banko valdančiosios tarybos įgaliojimai nacionalinių centrinių bankų atžvilgiu yra tokie pat, kaip ir tie, kurie pagal III-360 straipsnį yra suteikti Komisijai valstybių narių atžvilgiu. Jeigu Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustato, kad nacionalinis centrinis bankas neįvykdė įsipareigojimo pagal Konstituciją, reikalaujama, kad tas bankas imtųsi būtinų priemonių Teismo sprendimui įvykdyti.

III-374 straipsnis

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti sprendimus pagal bet kurią Sąjungos ar jos vardu sudarytos sutarties arbitražinę išlygą, nepaisant to, ar ta sutartis reguliuojama pagal viešąją ar pagal privatinę teisę.

III-375 straipsnis

1.   Išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija numato Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikciją, valstybių narių teismų jurisdikcijai priklauso spręsti ginčus, kurių viena iš šalių yra Sąjunga.

2.   Valstybės narės įsipareigoja ginčų dėl Konstitucijos aiškinimo ar taikymo nespręsti kitais būdais nei numatyta Konstitucijoje.

3.   Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti visus valstybių narių tarpusavio ginčus, susijusius su Konstitucijos dalyku, jei tokie ginčai pateikiami jam pagal specialų šalių susitarimą.

III-376 straipsnis

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai nepriklauso I-40 ir I-41 straipsnių bei V antraštinės dalies II skyriaus nuostatos dėl bendros užsienio ir saugumo politikos ir III-293 straipsnio nuostatos tiek, kiek jos susijusios su bendra užsienio ir saugumo politika.

Tačiau Teismo jurisdikcijai priklauso prižiūrėti kaip laikomasi III-308 straipsnio ir priimti sprendimus dėl pagal III-365 straipsnio 4 dalyje numatytas sąlygas pateiktų bylų, peržiūrint II skyriaus V antraštinės dalies pagrindu Tarybos priimtų europinių sprendimų, nustatančių ribojančias priemones, nukreiptas prieš fizinius ir juridinius asmenis, teisėtumą.

III-377 straipsnis

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai, vykdant savo įgaliojimus, susijusius su III antraštinės dalies IV skyriaus 4 ir 5 skirsnių nuostatomis dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, nepriklauso prižiūrėti, ar valstybės narės policijos ar kitų teisėsaugos tarnybų atliktos operacijos yra teisėtos ar proporcingos arba kaip valstybės narės vykdo joms priklausančias pareigas palaikyti viešąją tvarką bei užtikrinti vidaus saugumą.

III-378 straipsnis

Nors III-365 straipsnio 6 dalyje nustatytas terminas yra pasibaigęs, bet kuri teismo proceso, kuriame ginčijama Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo priimta bendro taikymo priemonė, šalis gali remtis III-365 straipsnio 2 dalyje nurodytais pagrindais, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas tą aktą pripažintų netaikytinu.

III-379 straipsnis

1.   Ieškinio pateikimas Europos Sąjungos Teisingumo Teisme nesustabdo ginčijamo akto galiojimo. Tačiau jei Teismas mano, kad tai reikalinga dėl susiklosčiusių aplinkybių, jis gali sustabdyti ginčijamo akto taikymą.

2.   Nagrinėjamose bylose Europos Sąjungos Teisingumo Teismas gali nustatyti reikalingas laikinąsias apsaugos priemones.

III-380 straipsnis

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai vykdomi III-401 straipsnyje numatytomis sąlygomis.

III-381 straipsnis

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutas nustatomas protokolu.

Europiniu įstatymu gali būti iš dalies pakeistos Statuto nuostatos, išskyrus I antraštinę dalį ir 64 straipsnį. Jis priimamas Teisingumo Teismo prašymu ir pasikonsultavus su Komisija arba Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavus su Teisingumo Teismu.

6 poskirsnis

Europos centrinis bankas

III-382 straipsnis

1.   Europos centrinio banko Valdančioji taryba susideda iš Europos centrinio banko Vykdomosios valdybos ir valstybių narių nacionalinių centrinių bankų valdytojų, netaikant III-197 straipsnyje nurodytos išimties.

2.   Vykdomąją valdybą sudaro pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir keturi kiti nariai.

Vykdomosios valdybos pirmininką, pirmininko pavaduotoją ir kitus narius kvalifikuota balsų dauguma skiria Europos Vadovų Taryba iš pripažintą autoritetą ir profesinę patirtį pinigų ar bankininkystės srityse turinčių asmenų pagal Tarybos rekomendaciją, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir Europos centrinio banko Valdančiąja taryba.

Jų kadencija yra aštuoneri metai, ir jie negali būti paskirti kitai kadencijai.

Vykdomosios valdybos nariais gali būti tik valstybių narių piliečiai.

III-383 straipsnis

1.   Tarybos pirmininkas ir Komisijos narys gali dalyvauti Europos centrinio banko Valdančiosios tarybos posėdžiuose be teisės balsuoti.

Tarybos pirmininkas gali pateikti Europos centrinio banko Valdančiajai tarybai svarstyti pasiūlymus.

2.   Europos centrinio banko pirmininkas kviečiamas dalyvauti Tarybos posėdžiuose, kai ji svarsto su Europos centrinių bankų sistemos tikslais ir uždaviniais susijusius klausimus.

3.   Europos centrinis bankas parengia Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai, Tarybai ir Komisijai metinį pranešimą apie Europos centrinių bankų sistemos veiklą ir apie apie pinigų politiką praėjusiais bei einamaisiais metais. Europos centrinio banko pirmininkas šį pranešimą pateikia Europos Parlamentui, kuris dėl jo gali surengti visuotinį svarstymą, ir Tarybai.

Europos centrinio banko pirmininkas ir kiti Vykdomosios valdybos nariai Europos Parlamento prašymu arba savo pačių iniciatyva gali būti išklausyti kompetentinguose Europos Parlamento organuose.

7 poskirsnis

Audito Rūmai

III-384 straipsnis

1.   Audito Rūmai tikrina visų Sąjungos pajamų ir išlaidų sąskaitas. Jie taip pat tikrina visų Sąjungos įsteigtų įstaigų ar organų visų pajamų ir išlaidų sąskaitas, jei tokio tikrinimo nedraudžia tos įstaigos ar organo steigimo dokumentas.

Audito Rūmai pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai sąskaitų patikimumo ir pagal jas atliktų operacijų teisėtumo ir tvarkingumo patikinimo pareiškimą, kuris yra skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Šis pareiškimas gali būti papildomas konkrečiais kiekvienos svarbios Sąjungos veiklos srities įvertinimais.

2.   Audito Rūmai tikrina, ar visos pajamos buvo gautos ir visos išlaidos padarytos teisėtai bei tvarkingai, taip pat ar finansų valdymas yra patikimas. Atlikdami šį darbą, jie visų pirma praneša apie neatitikimus.

Pajamų auditas atliekamas, atsižvelgiant į Sąjungai mokėtinas ir Sąjungai faktiškai sumokėtas sumas.

Išlaidų auditas atliekamas atsižvelgiant į prisiimtus įsipareigojimus ir atliktus mokėjimus.

Šių rūšių auditas gali būti atliekamas prieš uždarant atitinkamų finansinių metų sąskaitas.

3.   Auditas remiasi pateiktais apskaitos dokumentais ir prireikus atliekamas vietoje kitose Sąjungos institucijose ar bet kurios pajamas ir išlaidas Sąjungos vardu tvarkančios įstaigos ar organo patalpose ir valstybėse narėse, taip pat bet kurio iš biudžeto išmokas gavusio fizinio ar juridinio asmens patalpose. Valstybėse narėse auditas atliekamas kartu su nacionalinėmis audito įstaigomis arba, jei šios įstaigos neturi reikiamų įgaliojimų, su kompetentingomis nacionalinėmis tarnybomis. Audito Rūmai ir valstybių narių nacionalinės audito įstaigos bendradarbiauja pasitikėjimo dvasia ir toliau likdamos nepriklausomos. Šios įstaigos ir tarnybos Audito Rūmus informuoja, ar jos ketina dalyvauti atliekant auditą.

Kitos institucijos, Sąjungos vardu pajamas ir išlaidas tvarkantys įstaigos ar organai, iš biudžeto išmokas gavę fiziniai ar juridiniai asmenys ir nacionalinės audito įstaigos arba, jei šios įstaigos neturi reikiamų įgaliojimų, kompetentingos nacionalinės tarnybos Audito Rūmų prašymu teikia jiems bet kokius dokumentus bei informaciją, reikalingus atliekant savo užduotį.

Audito Rūmų teisė gauti Europos investicijų banko turimą informaciją apie Sąjungos pajamų ir išlaidų tvarkymą reglamentuojama Audito Rūmų, šio banko ir Komisijos susitarimu. Jei nėra susitarimo, Audito Rūmai vis tiek gali susipažinti su šio banko tvarkomų Sąjungos išlaidų ir pajamų auditui reikalinga informacija.

4.   Pasibaigus kiekvieniems finansiniams metams, Audito Rūmai parengia metinį pranešimą. Jis siunčiamas kitoms institucijoms ir kartu su šių institucijų atsakymais į Audito Rūmų pastabas yra skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Jie taip pat gali bet kada vienos iš kitų institucijų prašymu pateikti pastabas konkrečiais klausimais, ypač specialių pranešimų forma, ir pareikšti nuomones.

Savo metinius pranešimus, specialius pranešimus ar nuomones jie priima savo narių balsų dauguma. Tačiau tam tikrų kategorijų pranešimams ar nuomonėms tvirtinti pagal savo Darbo tvarkos taisykles jie gali sudaryti vidaus kolegijas.

Jie padeda Europos Parlamentui ir Tarybai įgyvendinti biudžeto vykdymo priežiūros įgaliojimus.

Jie priima savo Darbo tvarkos taisykles. Šias taisykles patvirtina Taryba.

III-385 straipsnis

1.   Audito Rūmų nariai parenkami iš asmenų, savo valstybėse priklausančių ar priklausiusių nepriklausomo audito įstaigoms arba turinčių šioms pareigoms ypač tinkamą kvalifikaciją. Jų nepriklausomumas neturi kelti abejonių.

2.   Audito Rūmų nariai skiriami šešerių metų kadencijai. Jie gali būti paskiriami kitai kadencijai. Taryba priima europinį spendimą, nustatantį narių sąrašą, sudarytą remiantis kiekvienos valstybės narės pateiktais pasiūlymais. Ji sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

Iš savo tarpo trejų metų kadencijai jie išsirenka Audito Rūmų pirmininką. Jis gali būti perrenkamas kitai kadencijai.

3.   Eidami savo pareigas, Audito Rūmų nariai nesiekia gauti ir nepriima jokios vyriausybės ar bet kurio kito subjekto nurodymų. Jie susilaiko nuo bet kokios su savo pareigomis nesuderinamos veiklos.

4.   Per savo kadenciją Audito Rūmų nariai negali turėti jokio kito mokamo ar nemokamo darbo. Pradėdami eiti savo pareigas, jie iškilmingai pasižada savo kadenciją ir jai pasibaigus gerbti su savo pareigomis susijusius įsipareigojimus, ypač savo pareigą sąžiningai ir apdairiai elgtis nustoję eiti šias pareigas, sutikdami eiti tam tikras skiriamąsias pareigas ar gauti tam tikrą naudą.

5.   Išskyrus įprasto pakeitimo ar mirties atvejus, Audito Rūmų nario kadencija baigiasi jam atsistatydinus arba jį atstatydinus Teisingumo Teismo sprendimu pagal 6 dalį.

Į taip atsiradusią laisvą vietą skiriama likusiam to nario kadencijos laikui.

Išskyrus atstatydinimo atvejį, Audito Rūmų nariai savo pareigas eina tol, kol yra pakeičiami.

6.   Audito Rūmų narys gali būti atleistas iš pareigų arba netekti teisės į pensiją ar kitas vietoj jos mokamas išmokas tiktai tuo atveju, kai Teisingumo Teismas Audito Rūmų prašymu pripažįsta, kad jis nebeatitinka keliamų reikalavimų ar nevykdo su šiomis pareigomis susijusių įsipareigojimų.

2 SKIRSNIS

SĄJUNGOS PATARIAMIEJI ORGANAI

1 poskirsnis

Regionų komitetas

III-386 straipsnis

Regionų komiteto narių skaičius neviršija 350. Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, vieningai priima europinį sprendimą, nustatantį komiteto sudėtį.

Komiteto nariai ir tiek pat pakaitinių narių skiriami penkeriems metams. Jie gali būti paskiriami kitai kadencijai. Jie tuo pačiu metu negali būti ir Europos Parlamento nariais.

Taryba priima europinį spendimą, nustatantį narių ir pakaitinių narių sąrašą, sudarytą remiantis kiekvienos valstybės narės pateiktais pasiūlymais.

Pasibaigus I-32 straipsnio 2 dalyje nurodyto mandato, kuriuo remiantis jie buvo pasiūlyti, galiojimo laikui, komiteto narių kadencija automatiškai baigiasi, ir paskui jie likusiam kadencijos laikui keičiami ta pačia tvarka.

III-387 straipsnis

Iš savo narių dvejų su puse metų kadencijai Regionų komitetas išsirenka pirmininką ir biurą.

Komitetą Europos Parlamento, Tarybos ar Komisijos prašymu sušaukia jo pirmininkas. Jis gali susirinkti ir savo iniciatyva.

Jis priima savo Darbo tvarkos taisykles.

III-388 straipsnis

Europos Parlamentas, Taryba arba Komisija su Regionų komitetu konsultuojasi Konstitucijoje numatytais atvejais ir visais kitais atvejais, kai viena iš šių institucijų mano, kad tai reikalinga, ypač su tarpvalstybiniu bendradarbiavimu susijusiais atvejais.

Prireikus Europos Parlamentas, Taryba ar Komisija nustato komitetui terminą, per kurį jis turėtų pateikti savo nuomonę ir kuris negali būti trumpesnis kaip vienas mėnuo nuo tos dienos, kai pirmininkas gauna atitinkamą pranešimą. Jei terminui pasibaigus nuomonė nepateikiama, tai nekliudo toliau veikti.

Kai konsultuojamasi su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, Europos Parlamentas, Taryba ar Komisija Regionų komitetą informuoja apie šį nuomonės paklausimą. Manydamas, kad reikalas susijęs su konkrečiais regioniniais interesais, Regionų komitetas gali dėl jo pareikšti savo nuomonę. Jis gali pareikšti nuomonę ir savo iniciatyva.

Komiteto nuomonė kartu su jo posėdžių protokolu siunčiami Europos Parlamentui, Tarybai ir Komisijai.

2 poskirsnis

Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas

III-389 straipsnis

Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narių skaičius neviršija 350. Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, vieningai priima europinį sprendimą, nustatantį komiteto sudėtį.

III-390 straipsnis

Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nariai skiriami penkeriems metams. Jie gali būti paskiriami kitai kadencijai.

Taryba priima europinį spendimą, nustatantį narių sąrašą, sudarytą remiantis kiekvienos valstybės narės pateiktais pasiūlymais.

Taryba sprendžia pasikonsultavusi su Komisija. Ji gali prašyti Europos organizacijų, kurios atstovauja įvairioms ekonominio ir socialinio gyvenimo sritims ir pilietinei visuomenei, ir kurioms daro poveikį Sąjungos veikla, nuomonės.

III-391 straipsnis

Iš savo narių dvejų su puse metų kadencijai Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas išsirenka pirmininką ir biurą.

Jį Europos Parlamento, Tarybos ar Komisijos prašymu sušaukia jo pirmininkas. Jis gali susirinkti ir savo iniciatyva.

Jis priima savo Darbo tvarkos taisykles.

III-392 straipsnis

Konstitucijoje numatytais atvejais Europos Parlamentas, Taryba ar Komisija konsultuojasi su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu. Šios institucijos su juo gali konsultuotis visais, jų manymu, reikalingais atvejais. Jis gali pateikti nuomonę ir savo iniciatyva.

Prireikus Europos Parlamentas, Taryba ar Komisija nustato komitetui terminą, per kurį jis turėtų pateikti savo nuomonę ir kuris negali būti trumpesnis kaip vienas mėnuo nuo tos dienos, kai pirmininkas gauna atitinkamą pranešimą. Jei terminui pasibaigus nuomonė nepateikiama, tai nekliudo toliau veikti.

Komiteto nuomonė kartu su jo posėdžių protokolu siunčiami Europos Parlamentui, Tarybai ir Komisijai.

3 SKIRSNIS

EUROPOS INVESTICIJŲ BANKAS

III-393 straipsnis

Europos investicijų bankas yra juridinis asmuo.

Jo nariai yra valstybės narės.

Europos investicijų banko statutas yra nustatomas protokolu.

Tarybos priimamu europiniu įstatymu galima iš dalies keisti Europos investicijų banko statutą. Europos investicijų banko prašymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu bei Komisija arba Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu bei Europos investicijų banku, Taryba sprendžia vieningai.

III-394 straipsnis

Europos investicijų banko uždavinys – naudojantis kapitalo rinka ir savo ištekliais prisidėti prie darnios ir stabilios vidaus rinkos vystymosi Sąjungos interesui. Šiuo tikslu bankas, nesiekdamas pelno, pirmiausia teikia paskolas ir garantijas, visuose ekonomikos sektoriuose palengvinančias projektų finansavimą:

a)

menkiau išvysčiusių regionų vystymosi projektus;

b)

projektus, skirtus įmonėms modernizuoti ar pertvarkyti arba naujoms veiklos rūšims, reikalingoms kuriant vidaus rinką ar jai veikiant, plėtoti, kai šių projektų dėl jų masto ar pobūdžio neįmanoma finansuoti vien atskirų valstybių narių įvairiomis turimomis lėšomis;

c)

kelioms valstybėms narėms svarbius projektus, kai šių projektų dėl jų masto ar pobūdžio neįmanoma finansuoti vien atskirtų valstybių narių įvairiomis turimomis lėšomis.

Atlikdamas šį uždavinį, Europos investicijų bankas sudaro palankias sąlygas finansuoti investicijų programas, savo veiklą derindamas su struktūrinių fondų ir kitų Sąjungos finansinių instrumentų pagalba.

4 SKIRSNIS

SĄJUNGOS INSTITUCIJOMS, ĮSTAIGOMS IR ORGANAMS TAIKOMOS BENDROSIOS NUOSTATOS

III-395 straipsnis

1.   Tais atvejais, kai pagal Konstituciją Taryba sprendžia remdamasi Komisijos pasiūlymu, ji gali iš dalies pakeisti šį pasiūlymą tik spręsdama vieningai, išskyrus I-55 ir I-56 straipsniuose, III-396 straipsnio 10 ir 13 dalyse, III-404 straipsnyje ir III-405 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

2.   Kol Taryba nėra nusprendusi, Komisija savo pasiūlymą gali keisti bet kuriuo Sąjungos akto priėmimo procedūros metu.

III-396 straipsnis

1.   Kai pagal Konstituciją europiniai įstatymai ar pagrindų įstatymai priimami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, taikomos šios nuostatos.

2.   Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai pasiūlymą.

3.   Europos Parlamentas priima savo poziciją pirmuoju svarstymu ir ją perduoda Tarybai.

4.   Jei Taryba pritaria Europos Parlamento pozicijai, atitinkamas aktas priimamas ta redakcija, kuri atitinka Europos Parlamento poziciją.

5.   Jei Taryba nepritaria Europos Parlamento pozicijai, ji priima savo poziciją pirmuoju svarstymu ir ją perduoda Europos Parlamentui.

6.   Taryba išsamiai informuoja Europos Parlamentą apie motyvus, paskatinusius ją priimti savo poziciją pirmuoju svarstymu. Komisija išsamiai informuoja Europos Parlamentą apie savo poziciją.

7.   Jei per tris mėnesius nuo tokio pranešimo Europos Parlamentas:

a)

patvirtina Tarybos poziciją, pateiktą pirmuoju svarstymu, arba nepriima jokio sprendimo, atitinkamas aktas laikomas priimtu ta redakcija, kuri atitinka Tarybos poziciją;

b)

savo narių balsų dauguma atmeta Tarybos poziciją, priimtą pirmuoju svarstymu, siūlomas aktas laikomas nepriimtu;

c)

savo narių balsų dauguma pasiūlo Tarybos pozicijos, priimtos pirmuoju svarstymu, pakeitimus, tai pakeistas tekstas siunčiamas Tarybai ir Komisijai, kurie pateikia savo nuomonę dėl tų pakeitimų.

8.   Jei per tris mėnesius nuo Europos Parlamento pakeitimų gavimo Taryba kvalifikuota balsų dauguma:

a)

patvirtina visus tuos pakeitimus, tas teisės aktas laikomas priimtu;

b)

nepatvirtina visų pakeitimų, Tarybos pirmininkas, susitaręs su Europos Parlamento pirmininku, per šešias savaites sušaukia Taikinimo komiteto posėdį.

9.   Taryba sprendžia vieningai dėl pakeitimų, dėl kurių Komisija pateikia neigiamą nuomonę.

10.   Taikinimo komitetui, sudarytam iš Tarybos narių arba jų atstovų ir tiek pat narių, atstovaujančių Europos Parlamentui, keliama užduotis per šešias savaites nuo jo sušaukimo pasiekti, remiantis Parlamento ir Tarybos antruoju svarstymu priimtomis pozicijomis, susitarimą dėl bendro teksto kvalifikuota Tarybos narių arba jų atstovų balsų dauguma ir narių, atstovaujančių Europos Parlamentui, balsų dauguma.

11.   Komisija dalyvauja Taikinimo komiteto posėdžiuose ir imasi visokios reikiamos iniciatyvos siekdama suderinti Europos Parlamento ir Tarybos pozicijas.

12.   Jei per šešias savaites nuo posėdžio sušaukimo, Taikinimo komitetas nepatvirtina bendro teksto, siūlomas teisės aktas laikomas nepriimtu.

13.   Jei per tą laiką Taikinimo komitetas patvirtina bendrą tekstą, Europos Parlamentas, spręsdamas atiduotų balsų dauguma, ir Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, per šešias savaites nuo to pritarimo turi atskirai priimti tą aktą pagal šį tekstą. Jei jos to nepadaro, siūlomas aktas laikomas nepriimtu.

14.   Šiame straipsnyje nurodyti trijų mėnesių ir šešių savaičių terminai Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva pratęsiami atitinkamai ne daugiau kaip vienu mėnesiu ir dviem savaitėmis.

15.   Kai Konstitucijoje numatytais atvejais europinis įstatymas ar pagrindų įstatymas valstybių narių grupės iniciatyva, Europos centrinio banko rekomendacija arba Teisingumo Teismo prašymu pateikiamas priimti pagal įprastą teisėkūros procedūrą, netaikoma 2 dalis, 6 dalies antrasis sakinys ir 9 dalis.

Tokiais atvejais, Europos Parlamentas ir Taryba Komisijai perduoda siūlomą aktą ir savo pozicijas, priimtas pirmuoju ir antruoju svarstymu. Europos Parlamentas ar Taryba procedūros eigoje gali prašyti Komisijos nuomonės, kurią Komisija taip pat gali pateikti savo iniciatyva. Ji taip pat gali, jei mano esant tai reikalinga, dalyvauti Taikinimo komiteto posėdžiuose pagal 11 dalį.

III-397 straipsnis

Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija konsultuojasi tarpusavyje ir bendru susitarimu numato savo bendradarbiavimo būdus. Tuo tikslu jos gali, vadovaudamosi Konstitucija, sudaryti susitarimus tarp institucijų, kurie gali būti privalomojo pobūdžio.

III-398 straipsnis

1.   Europos Sąjungos institucijas, įstaigas ir organus, jiems vykdant savo užduotis, remia atvira, veiksminga ir nepriklausoma Europos administracija.

2.   Vadovaujantis pagal III-427 straipsnį priimtais Tarnybos nuostatais ir Įdarbinimo sąlygomis, europiniais įstatymais tuo tikslu nustatomos nuostatos.

III-399 straipsnis

1.   Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai užtikrina skaidrumą savo veikloje ir, taikydamos I-50 straipsnį, savo darbo tvarkos taisyklėse nustato visuomenės susipažinimo su jų dokumentais konkrečias nuostatas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, Europos centriniam bankui ir Europos investicijų bankui I-50 straipsnio 3 dalies nuostatos ir šis straipsnis taikomas tik jiems vykdant administracinio pobūdžio užduotis.

2.   Europos Parlamentas ir Taryba užtikrina dokumentų, susijusių su teisėkūros procedūromis, skelbimą I-50 straipsnio 3 dalyje nurodytame europiniame įstatyme nustatytomis sąlygomis.

III-400 straipsnis

1.   Taryba priima europinius reglamentus ir sprendimus, nustatančius:

a)

Europos Vadovų Tarybos pirmininko, Komisijos pirmininko, Sąjungos užsienio reikalų ministro, Komisijos narių, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pirmininkų, narių bei sekretorių ir Tarybos generalinio sekretoriaus algas, išmokas ir pensijas;

b)

Audito Rūmų pirmininko ir narių įdarbinimo sąlygas, visų pirma jų algas, išmokas ir pensijas,

c)

kitas vietoj darbo užmokesčio mokamas išmokas asmenims, nurodytiems a ir b punktuose.

2.   Taryba priima europinius reglamentus ir sprendimus, nustatančius išmokas Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nariams.

III-401 straipsnis

Tarybos, Komisijos ar Europos centrinio banko aktai, kuriais asmenims, išskyrus valstybes nares, skiriama piniginė prievolė, yra vykdomi privaloma tvarka.

Vykdymą reglamentuoja civilinio proceso taisyklės, galiojančios toje valstybėje, kurioje jis vykdomas. Vykdomąjį raštą neatliekant jokių formalumų, tik patikrinus sprendimo autentiškumą, prie sprendimo prideda nacionalinė institucija, kurią šiam tikslui paskiria kiekvienos valstybės narės vyriausybė ir apie kurią praneša Komisijai ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismui.

Suinteresuota šalis, kai jos prašymu atlikti šie formalumai, gali pradėti sprendimo vykdymo procedūrą pagal nacionalinę teisę kreipdamasi tiesiogiai į kompetentingą instituciją.

Vykdymą galima sustabdyti tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu. Tačiau sprendimų vykdymo tinkamumo kontrolė priklauso nacionalinių teismų jurisdikcijai.

II SKYRIUS

FINANSINĖS NUOSTATOS

1 SKIRSNIS

DAUGIAMETĖ FINANSINĖ PROGRAMA

III-402 straipsnis

1.   Pagal I-55 straipsnį daugiametė finansinė programa priimama mažiausiai penkeriems metams.

2.   Finansinė programa nustato didžiausią metinę lėšų sumą, skirtą finansiniams įsipareigojimams pagal išlaidų kategoriją vykdyti ir didžiausią metinę išlaidų sumą mokėjimų asignavimams vykdyti. Išlaidų kategorijų yra nedaug ir jos atitinka pagrindines Sąjungos veiklos kryptis.

3.   Finansinė programa nustato visas kitas sklandžiai metinio biudžeto procedūros eigai reikalingas nuostatas.

4.   Jeigu iki pasibaigiant ankstesnei finansinei programai Taryba nepriėmė europinio įstatymo, nustatančio naują finansinę programą, iki to įstatymo priėmimo yra pratęsiamos ankstesnės programos paskutiniams metams nustatytos viršutinės ribos ir kitos nuostatos.

5.   Finansinei programai skirtos priimti procedūros metu Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija imasi visų reikalingų priemonių, sudarančių sąlygas sėkmingai užbaigti procedūrą.

2 SKIRSNIS

SĄJUNGOS METINIS BIUDŽETAS

III-403 straipsnis

Finansiniai metai prasideda sausio 1 d. ir baigiasi gruodžio 31 d.

III-404 straipsnis

Europiniais įstatymais nustatomas Sąjungos metinis biudžetas pagal šias nuostatas:

1.

Kiekviena institucija iki liepos 1 d. sudaro savo išlaidų ateinantiems metams sąmatą. Komisija konsoliduoja šias sąmatas parengdama biudžeto projektą, kuriame gali būti skirtingos sąmatos.

Preliminarus biudžeto projektas susideda iš pajamų sąmatos ir išlaidų sąmatos.

2.

Komisija pasiūlymą dėl biudžeto projekto Europos Parlamentui ir Tarybai teikia ne vėliau kaip iki tų metų, po kurių tas biudžetas bus vykdomas, rugsėjo 1 d.

Procedūros metu Komisija gali pakeisti biudžeto projektą, kol dar nėra sušauktas 5 dalyje nurodytas Taikinimo komitetas.

3.

Taryba priima savo poziciją dėl biudžeto projekto ir ją perduoda Europos Parlamentui ne vėliau kaip iki tų metų, po kurių tas biudžetas bus vykdomas, spalio 1 d. Taryba išsamiai informuoja Europos Parlamentą apie motyvus, paskatinusius ją priimti savo poziciją.

4.

keturiasdešimt dvi dienas nuo tokio pranešimo gavimo Europos Parlamentas:

a)

patvirtina Tarybos poziciją, biudžetą nustatantis europinis įstatymas yra priimamas;

b)

nepriima sprendimo, biudžetą nustatantis europinis įstatymas laikomas priimtu;

c)

savo narių balsų dauguma priima pakeitimus, iš dalies pakeistas projektas perduodamas Tarybai ir Komisijai. Europos Parlamento pirmininkas, sutikus Tarybos pirmininkui, nedelsdamas sušaukia Taikinimo komiteto posėdį. Tačiau, jei per dešimt dienų nuo projekto perdavimo Taryba informuoja Europos Parlamentą, kad ji patvirtino visus jo siūlomus pakeitimus, Taikinimo komitetas nesirenka.

5.

Taikinimo komitetui, sudarytam iš Tarybos narių arba jų atstovų ir tiek pat narių, atstovaujančių Europos Parlamentui, keliama užduotis per dvidešimt vieną dieną nuo jo sušaukimo, remiantis Europos Parlamento ir Tarybos pozicijomis, kvalifikuota Tarybos narių arba jų atstovų balsų dauguma ir Europos Parlamentui atstovaujančių narių balsų dauguma pasiekti susitarimą dėl bendro teksto.

Komisija dalyvauja Taikinimo komiteto posėdžiuose ir imasi visokios reikiamos iniciatyvos siekdama suderinti Europos Parlamento ir Tarybos pozicijas.

6.

Jei per 5 dalyje nurodytą dvidešimt vienos dienos laikotarpį Taikinimo komitetas susitaria dėl bendro teksto, Europos Parlamentas ir Taryba per keturiolika dienų nuo to susitarimo dienos turi kiekvienas atskirai patvirtinti bendrą tekstą.

7.

6 dalyje nurodytą keturiolikos dienų laikotarpį:

a)

Europos Parlamentas ir Taryba patvirtina bendrą tekstą arba nepriima sprendimo, arba jei viena iš šių institucijų patvirtina bendrą tekstą, o kita nepriima sprendimo, biudžetą nustatantis europinis įstatymas laikomas galutinai priimtu pagal bendrą tekstą, arba

b)

Europos Parlamentas visų savo narių balsų dauguma ir Taryba atmeta bendrą tekstą, arba jei viena iš šių institucijų atmeta bendrą tekstą, o kita nepriima sprendimo, Komisija pateikia naują biudžeto projektą, arba

c)

Europos Parlamentas visų savo narių balsų dauguma atmeta bendrą tekstą, o Taryba jį patvirtina, Komisija pateikia naują biudžeto projektą, arba

d)

Europos Parlamentas patvirtina bendrą tekstą, o Taryba jį atmeta, Europos Parlamentas per keturiolika dienų nuo Tarybos atmetimo dienos visų savo narių balsų dauguma ir trijų penktadalių atiduotų balsų dauguma gali nuspręsti patvirtinti visus ar kai kuriuos 4 dalies c punkte nurodytus pakeitimus. Kai Europos Parlamento pakeitimas nepatvirtinamas, išlaikoma Taikinimo komitete sutarta pozicija dėl biudžeto eilutės, kuriai taikytas pakeitimas. Tuo remiantis, biudžetą nustatantis europinis įstatymas laikomas galutinai priimtu.

8.

Jei per 5 dalyje nurodytą dvidešimt vienos dienos laikotarpį Taikinimo komitetas nesusitaria dėl bendro teksto, Komisija pateikia naują biudžeto projektą.

9.

Užbaigus šiame straipsnyje nustatytą procedūrą, Europos Parlamento pirmininkas paskelbia, kad biudžetą nustatantis europinis įstatymas galutinai priimtas.

10.

Kiekviena institucija naudojasi šiuo straipsniu jai suteiktais įgaliojimais, vadovaudamasi Konstitucija ir ja remiantis priimtais aktais, ypač atsižvelgdama į Sąjungos nuosavus išteklius ir pajamų bei išlaidų pusiausvyrą.

III-405 straipsnis

1.   Jei finansinių metų pradžioje europinis įstatymas, nustatantis biudžetą, galutinai nepriimtas, suma, lygi ne daugiau kaip vienai dvyliktajai praėjusių finansinių metų biudžeto atitinkamo skyriaus asignavimų daliai, gali būti išleista kiekvieną mėnesį pagal bet kurį biudžeto skyrių, laikantis III-412 straipsnyje nurodyto europinio įstatymo; tačiau ta suma negali viršyti biudžeto projekto tame pačiame skyriuje numatytų asignavimų vienos dvyliktosios dalies.

2.   Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir vadovaudamasi kitomis 1 dalyje nustatytomis sąlygomis, gali priimti europinį sprendimą, leidžiantį išlaidas, viršijančias vieną dvyliktąją dalį, pagal III-412 straipsnyje nurodytą europinį įstatymą. Taryba nedelsdama perduoda sprendimą Europos Parlamentui.

Laikantis I-54 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų europinių įstatymų, europinis sprendimas nustato reikalingas priemones dėl lėšų, skirtų užtikrinti šio straipsnio taikymą.

Jis įsigalioja praėjus trisdešimčiai dienų nuo jo priėmimo, jei per šį laikotarpį Europos Parlamentas savo narių balsų dauguma nenusprendžia šių išlaidų sumažinti.

III-406 straipsnis

Bet kurie neišnaudoti asignavimai, išskyrus asignavimus personalo išlaikymui, finansinių metų pabaigoje III-412 straipsnyje nurodytame europiniame įstatyme numatytomis sąlygomis gali būti perkelti, bet tik į kitus finansinius metus.

Grupuojant išlaidų straipsnius pagal jų pobūdį arba paskirtį, asignavimai klasifikuojami atskirais skyriais ir, jei reikia, poskyriais pagal III-412 straipsnyje nurodytą europinį įstatymą.

Išlaidos

Europos Parlamento,

Europos Vadovų Tarybos ir Tarybos,

Komisijos,

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo,

nustatomos atskirose biudžeto dalyse, nepažeidžiant specialių nuostatų dėl tam tikrų bendrų išlaidų.

3 SKIRSNIS

BIUDŽETO VYKDYMAS IR ĮVYKDYMO PATVIRTINIMAS

III-407 straipsnis

Biudžetą, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, vykdo Komisija laikydamasi III-412 straipsnyje nurodyto europinio įstatymo, savo pačios atsakomybe ir neperžengdama nustatytų asignavimo ribų, atsižvelgdama į patikimo finansų valdymo principą. Siekdamos užtikrinti, kad asignavimai būtų naudojami pagal šį principą, valstybės narės bendradarbiauja su Komisija.

III-412 straipsnyje nurodytame europiniame įstatyme valstybėms narėms nustatomi biudžeto vykdymo kontrolės ir audito įsipareigojimai ir su tuo susijusios pareigos. Juo nustatomos kiekvienos institucijos pareigos ir išsamios taisyklės, kuriomis vadovaudamasi kiekviena institucija daro savo išlaidas.

Laikydamasi III-412 straipsnyje nurodytame europiniame įstatyme nustatytų ribų ir sąlygų, Komisija gali perkelti asignavimus iš vieno biudžeto skyriaus ar poskyrio į kitą.

III-408 straipsnis

Kasmet Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai praėjusių finansinių metų biudžeto vykdymo ataskaitas. Komisija savo ruožtu jiems nusiunčia Sąjungos turto ir įsipareigojimų finansinę ataskaitą.

Komisija taip pat teikia Europos Parlamentui ir Tarybai Sąjungos finansų įvertinimo pranešimą, pagrįstą pasiektais rezultatais, ypač atsižvelgdama į pagal III-409 straipsnį Europos Parlamento ir Tarybos pateiktas pastabas.

III-409 straipsnis

1.   Europos Parlamentas, remdamasis Tarybos rekomendacija, patvirtina, kad Komisija biudžetą įvykdė. Šiuo tikslu Taryba ir Europos Parlamentas išnagrinėja III-408 straipsnyje minimas sąskaitas, finansinę ataskaitą ir įvertinimo pranešimą, Audito Rūmų metinį pranešimą kartu su institucijų, kuriose buvo atliktas auditas, atsakymais į Audito Rūmų pastabas, III-384 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje minėtą patikinimo pareiškimą ir bet kuriuos kitus atitinkamus specialius Audito Rūmų pranešimus.

2.   Prieš patvirtindamas, kad Komisija biudžetą įvykdė, arba kitais tikslais, susijusiais su jo įgaliojimų biudžeto įgyvendinimo srityje vykdymu, Europos Parlamentas gali paprašyti Komisijos, kad ji pateiktų įrodymus dėl išlaidų vykdymo arba finansų kontrolės sistemos veikimo. Komisija teikia Europos Parlamentui visą jo prašymu reikalingą informaciją.

3.   Komisija imasi visų atitinkamų priemonių, kad atsižvelgtų į biudžeto įvykdymą patvirtinančiuose sprendimuose padarytas pastabas ir kitas Europos Parlamento pastabas dėl išlaidų vykdymo, taip pat į Tarybos pastabas, pridedamas prie jos priimtų rekomendacijų dėl biudžeto įvykdymo.

4.   Europos Parlamento ar Tarybos prašymu Komisija praneša apie priemones, kurių buvo imtasi atsižvelgiant į šias pastabas ir komentarus, ypač apie padaliniams, kurie yra atsakingi už biudžeto vykdymą, duotus nurodymus. Šie pranešimai siunčiami ir Audito Rūmams.

4 SKIRSNIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

III-410 straipsnis

Daugiametė finansinė programa ir metinis biudžetas sudaromas eurais.

III-411 straipsnis

Komisija, pranešusi atitinkamų valstybių narių kompetentingoms institucijoms, gali turimas lėšas kurios nors valstybės narės valiuta pakeisti į kitos valstybės narės valiutą, jei to reikia, kad tokias lėšas būtų galima naudoti Konstitucijoje numatytiems tikslams. Komisija kiek galėdama stengiasi tokių keitimų nedaryti, jei ji turi grynųjų pinigų ar likvidaus turto jai reikalinga valiuta.

Ryšius su kiekviena valstybe nare Komisija palaiko per atitinkamos valstybės paskirtą instituciją. Atlikdama finansines operacijas, ji naudojasi atitinkamos valstybės narės emisijos banko arba kurios nors kitos tos valstybės narės patvirtintos finansų institucijos paslaugomis.

III-412 straipsnis

1.   Europinis įstatymas nustato:

a)

finansinio pobūdžio taisykles, pirmiausiai nurodančias biudžeto sudarymo ir vykdymo bei sąskaitų pateikimo ir audito tvarką;

b)

taisykles, numatančias susijusių su finansais asmenų, ypač įgaliojimus suteikiančių pareigūnų ir apskaitos pareigūnų, atsakomybės kontrolę.

Europinis įstatymas priimamas pasikonsultavus su Audito Rūmais.

2.   Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima europinį reglamentą, nustatantį būdus ir tvarką, kaip biudžeto pajamos, numatytos pagal susitarimus dėl Sąjungos nuosavų išteklių, tampa prieinamos Komisijai, ir nustato priemones, taikomas prireikus patenkinti grynųjų pinigų poreikį. Taryba sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu bei Audito Rūmais.

3.   Iki 2006 metų gruodžio 31 d. Taryba visais šiame straipsnyje nurodytais atvejais sprendžia vieningai.

III-413 straipsnis

Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija užtikrina, kad finansinės priemonės būtų prieinamos, kad Sąjunga galėtų vykdyti savo teisinius įsipareigojimus trečiosioms šalims.

III-414 straipsnis

Vykdant šiame skyriuje nurodytas biudžetines procedūras, Komisijos iniciatyva rengiami nuolatiniai Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos pirmininkų susitikimai. Siekdami sudaryti sąlygas šio skyriaus įgyvendinimui, pirmininkai imasi visų reikalingų priemonių, skatinančių konsultavimąsi ir institucijų, kurioms jie pirmininkauja, pozicijų suderinimą.

5 SKIRSNIS

KOVA SU SUKČIAVIMU

III-415 straipsnis

1.   Sąjunga ir valstybės narės Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiam sukčiavimui ir kitoms neteisėto veikoms priešinasi imdamosi pagal šį straipsnį nustatytų priemonių. Šių priemonių paskirtis yra atgrasinti ir valstybėse narėse bei visose Sąjungos institucijose, įstaigose ir organuose užtikrinti veiksmingą apsaugą.

2.   Valstybės narės prieš Sąjungos finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą imasi tų pačių priemonių, kurių jos imasi prieš savo pačių finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą.

3.   Nepažeisdamos kitų Konstitucijos nuostatų, valstybės narės derina savo veiksmus, skirtus Sąjungos finansiniams interesams nuo sukčiavimo apsaugoti. Šiuo tikslu jos, Komisijos padedamos, organizuoja glaudų ir reguliarų kompetentingų institucijų bendradarbiavimą.

4.   Europiniais įstatymais arba pagrindų įstatymais nustatomos būtinos priemonės Sąjungos finansiniams interesams kenkiančio sukčiavimo prevencijos ir kovos su juo srityse, kad valstybėse narėse ir visose Sąjungos institucijose, įstaigose ir organuose būtų sudaryta veiksminga ir lygiavertė apsauga. Jie priimami pasikonsultavus su Audito Rūmais.

5.   Komisija, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, kasmet pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai pranešimą apie priemones, kurių imamasi šiam straipsniui įgyvendinti.

III SKYRIUS

TVIRTESNIS BENDRADARBIAVIMAS

III-416 straipsnis

Bet koks tvirtesnis bendradarbiavimas turi atitikti Konstituciją ir Sąjungos teisę.

Toks bendradarbiavimas neturi susilpninti vidaus rinkos ar ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos. Jis neturi būti kliūtimi prekybai tarp valstybių narių ar jos diskriminavimas ir neturi iškreipti konkurencijos tarp jų.

III-417 straipsnis

Bet koks tvirtesnis bendradarbiavimas neturi pažeisti į jį neįsitraukusių valstybių narių kompetencijos, teisių ir įsipareigojimų. Tos valstybės narės netrukdo į jį įsitraukusioms valstybėms jį vykdyti.

III-418 straipsnis

1.   Prasidėjęs tvirtesnis bendradarbiavimas yra atviras visoms valstybėms narėms, jei laikomasi visų dalyvavimo sąlygų, nustatytų europiniame sprendime, kuriuo suteiktas leidimas bendradarbiauti. Jis taip pat atviras joms bet kuriuo kitu metu, jei, be visų tų sąlygų, laikomasi toje struktūroje jau priimtų aktų.

Komisija ir tvirtesniame bendradarbiavime dalyvaujančios valstybės narės užtikrina, kad jos skatina jame dalyvauti kuo didesnį valstybių narių skaičių.

2.   Komisija ir prireikus Sąjungos užsienio reikalų ministras, reguliariai informuoja Europos Parlamentą ir Tarybą apie tvirtesnio bendradarbiavimo raidą

III-419 straipsnis

1.   Valstybės narės, kurios nori pradėti tvirčiau bendradarbiauti vienoje iš šioje Konstitucijoje nurodytų sričių, išskyrus išimtinės kompetencijos ir bendros užsienio ir saugumo politikos sritis, pateikia prašymą Komisijai, nurodydamos siūlomo tvirtesnio bendradarbiavimo apimtį ir tikslus. Dėl jo Komisija gali pateikti pasiūlymą Tarybai. Jei Komisija nepateikia pasiūlymo, ji atitinkamoms valstybėms narėms praneša nepateikimo motyvus.

Leidimą pradėti tvirtesnį bendradarbiavimą suteikia Tarybos europinis sprendimas, priimtas remiantis Komisijos pasiūlymu ir gavus Europos Parlamento pritarimą.

2.   Valstybių narių, siekiančių tvirtesnio tarpusavio bendradarbiavimo bendros užsienio ir saugumo politikos srityje, prašymas pateikiamas Tarybai. Jis perduodamas Sąjungos užsienio reikalų ministrui, kuris pateikia nuomonę dėl numatomo tvirtesnio bendradarbiavimo suderinamumo su Sąjungos bendra užsienio ir saugumo politika, ir Komisijai, kuri pateikia savo nuomonę visų pirma dėl to, ar numatomas tvirtesnis bendradarbiavimas suderinamas su kita Sąjungos politika. Jis taip pat siunčiamas Europos Parlamentui susipažinti.

Leidimas vykdyti tvirtesnį bendradarbiavimą suteikiamas Tarybos vieningai priimtu europiniu sprendimu.

III-420 straipsnis

1.   Kiekviena valstybė narė, norinti įsitraukti į jau vykstantį tvirtesnį bendradarbiavimą vienoje iš III-419 straipsnio 1 dalyje nurodytų sričių, apie savo ketinimą praneša Tarybai ir Komisijai.

Komisija per keturis mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos patvirtina atitinkamos valstybės narės dalyvavimą. Prireikus ji įvertina, ar dalyvavimo sąlygos įvykdytos, ir patvirtina pereinamojo laikotarpio priemones, reikalingas tvirtesnio bendradarbiavimo sistemoje jau priimtiems aktams taikyti.

Tačiau, jei Komisija mano, kad dalyvavimo sąlygos neįvykdytos, ji nurodo priemones, kurias reikia patvirtinti siekiant įvykdyti šias sąlygas, ir nustato dalyvavimo prašymo persvarstymo terminą. Pasibaigus šiam terminui, ji persvarsto prašymą antrojoje pastraipoje nustatyta tvarka. Jei Komisija mano, kad dalyvavimo sąlygos vis dar neįvykdytos, atitinkama valstybė narė gali perduoti tą klausimą Tarybai svarstyti, ir ši priima sprendimą dėl prašymo. Taryba sprendžia laikydamasi I-44 straipsnio 3 dalies. Komisijos pasiūlymu ji taip pat gali patvirtinti antrojoje pastraipoje nurodytas pereinamojo laikotarpio priemones.

2.   Bet kuri valstybė narė, norinti įsitraukti į jau vykstantį tvirtesnį bendradarbiavimą bendros užsienio ir saugumo politikos srityje, praneša apie savo ketinimą Tarybai, Sąjungos užsienio reikalų ministrui ir Komisijai.

Pasikonsultavusi su Sąjungos užsienio reikalų ministru ir prireikus įvertinusi, ar dalyvavimo sąlygos įvykdytos, Taryba patvirtina atitinkamos valstybės narės dalyvavimą. Taryba, remdamasi Sąjungos užsienio reikalų ministro pasiūlymu, taip pat gali patvirtinti bet kokias pereinamojo laikotarpio priemones, kurios reikalingos tvirtesnio bendradarbiavimo sistemoje jau priimtų aktų taikymui. Tačiau jei Taryba mano, kad kurios nors dalyvavimo sąlygos neįvykdytos, ji nurodo priemones, kurias reikia priimti siekiant įvykdyti šias sąlygas, ir nustato dalyvavimo prašymo persvarstymo terminą.

Taikant šią dalį Taryba sprendžia vieningai ir laikydamasi I-44 straipsnio 3 dalies.

III-421 straipsnis

Išlaidas, atsirandančias įgyvendinant tvirtesnį bendradarbiavimą, išskyrus institucijoms reikalingas administracines išlaidas, apmoka dalyvaujančios valstybės narės, jeigu visi Tarybos nariai, spręsdami vieningai ir pasikonsultavę su Europos Parlamentu, nenusprendžia kitaip.

III-422 straipsnis

1.   Kai Konstitucijos nuostata, kuri gali būti taikoma tvirtesniam bendradarbiavimui, nustatoma, kad Taryba sprendžia vieningai, Taryba, spręsdama vieningai ir I-44 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, gali priimti europinį sprendimą kvalifikuota balsų dauguma.

2.   Kai Konstitucijos nuostata, kuri gali būti taikoma tvirtesniam bendradarbiavimui, nustatoma, kad Taryba priima europinius įstatymus ar pagrindų įstatymus pagal specialią teisėkūros procedūrą, Taryba, spręsdama vieningai ir I-44 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, gali priimti europinį sprendimą veikti pagal įprastą teisėkūros procedūrą. Taryba sprendžia, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

3.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalys netaikomos karinio arba gynybinio pobūdžio sprendimams.

III-423 straipsnis

Taryba ir Komisija užtikrina veiklos, kurios imamasi tvirtesnio bendradarbiavimo sistemoje, nuoseklumą, ir tokios veiklos suderinamumą su Sąjungos politikos kryptimis bei tuo tikslu bendradarbiauja.

VII ANTRAŠTINĖ DALIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

III-424 straipsnis

Atsižvelgdama į Gvadelupos, Prancūzijos Gvianos, Martinikos, Reuniono, Azorų, Maderos ir Kanarų salų ekonominės ir socialinės struktūros padėtį, kurią sunkina jų atokumas, izoliuotumas, mažumas, sunkios topografinės ir klimato sąlygos, ekonominis priklausomumas nuo keleto produktų, o šių veiksnių pastovumas ir derinys labai riboja šių regionų vystymąsi, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima europinius įstatymus, pagrindų įstatymus, reglamentus ir sprendimus, kuriais siekiama būtent šiems regionams nustatyti Konstitucijos, taip pat bendrų politikos krypčių taikymo sąlygas. Ji sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

Pirmoje pastraipoje nurodyti aktai pirmiausia skirti tokioms sritims kaip muitų ir prekybos politika, fiskalinė politika, laisvosios zonos, žemės ūkio ir žuvininkystės politika, žaliavų ir būtino vartojimo prekių tiekimo sąlygos, valstybės pagalbos bei paramos iš struktūrinių fondų ir pagal horizontaliąsias Sąjungos programas gavimo sąlygos.

Taryba priima pirmojoje pastraipoje nurodytus aktus atsižvelgdama į atokiausių regionų ypatumus ir ribotas galimybes ir nesumenkindama Sąjungos teisinės tvarkos, taip pat vidaus rinkos ir bendros politikos krypčių vientisumo bei darnos.

III-425 straipsnis

Konstitucija jokiu būdu nepažeidžia valstybių narių taisyklių, reglamentuojančių nuosavybės sistemą.

III-426 straipsnis

Kiekvienoje valstybėje narėje Sąjunga naudojasi plačiausia teisių apimtimi, suteikiama juridiniams asmenims pagal jų nacionalinės teisės aktus. Ji gali įsigyti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei juo disponuoti ir būti šalimi teismo procese. Šiuo tikslu Sąjungai atstovauja Komisija. Tačiau Sąjungai atstovauja institucijos, remdamosi savo administracine autonomija, tokiais klausimais, kurie susiję su jų atitinkama veikla.

III-427 straipsnis

Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos nustatomos europiniu įstatymu. Jis priimamas pasikonsultavus su suinteresuotomis institucijomis.

III-428 straipsnis

Komisija, laikydamasi Tarybos paprasta balsų dauguma priimto europinio reglamento ar sprendimo numatytų ribų ir sąlygų, gali rinkti bet kokią informaciją ir daryti bet kokį patikrinimą, reikalingą jai patikėtoms užduotims atlikti.

III-429 straipsnis

1.   Nepažeidžiant Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto 5 straipsnio, europiniu įstatymu arba pagrindų įstatymu nustatomos priemonės statistinei informacijai pateikti, jei to reikia Sąjungos veiklai vykdyti.

2.   Statistinė informacija pateikiama laikantis nešališkumo, patikimumo, objektyvumo, mokslinio nepriklausomumo, išlaidų efektyvumo ir statistinio konfidencialumo principų. Ji netampa pernelyg sunkia našta ūkio subjektams.

III-430 straipsnis

Sąjungos institucijų nariai, komitetų nariai, Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai, netgi nustoję eiti savo pareigas, neturi teisės atskleisti informacijos, kurią jie yra įsipareigoję saugoti kaip profesinę paslaptį, ypač informacijos apie įmones, jų verslo ryšius ar sąnaudų sudedamąsias dalis.

III-431 straipsnis

Sąjungos sutartinę atsakomybę reglamentuoja atitinkamai sutarčiai taikoma teisė.

Deliktinės atsakomybės atveju Sąjunga pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus atlygina bet kokią žalą, kurią, eidami savo pareigas, padaro jos institucijos ar jų tarnautojai.

Nukrypdamas nuo antrosios pastraipos, Europos centrinis bankas pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus atlygina bet kokią žalą, kurią padaro pats bankas ar jo tarnautojai, atlikdami savo pareigas.

Asmeninę jos tarnautojų atsakomybę Sąjungai reglamentuoja nuostatos, numatytos jiems taikomuose tarnybos nuostatuose arba įdarbinimo sąlygose.

III-432 straipsnis

Sąjungos institucijų būstinės vieta nustatoma bendru valstybių narių vyriausybių sutarimu.

III-433 straipsnis

Taryba vieningai priima europinį reglamentą, nustatantį Sąjungos institucijose vartojamas kalbas reglamentuojančias taisykles, nepažeisdama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto.

III-434 straipsnis

Valstybių narių teritorijose Sąjunga Protokole dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų numatytomis sąlygomis naudojasi privilegijomis ir imunitetais, kurie yra būtini jos uždaviniams atlikti.

III-435 straipsnis

Konstitucijos nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų, sudarytų iki 1958 m. sausio 1 d. arba stojančioms valstybėms – iki įstojimo dienos, tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių.

Jei tokie susitarimai yra nesuderinami su Konstitucija, atitinkama valstybė narė ar atitinkamos valstybės narės stengiasi pašalinti egzistuojantį nesuderinamumą. Prireikus valstybės narės viena kitai padeda siekti šio tikslo ir prireikus nustato bendrą požiūrį.

Taikydamos pirmojoje pastraipoje minimus susitarimus, valstybės narės atsižvelgia į tai, kad nuolaidos, kurias kiekviena valstybė narė daro pagal Konstituciją, yra neatskiriama Sąjungos dalis ir dėl to jie yra neatsiejamai susiję su institucijų kūrimu, kurioms galias suteikė Konstitucija, ir tuo, kad visos valstybės narės daro vienodas nuolaidas.

III-436 straipsnis

1.   Konstitucija nekliudo taikyti šias taisykles:

a)

jokia valstybė narė neprivalo teikti informacijos, kurios atskleidimą ji laiko prieštaraujančiu esminiams savo saugumo interesams;

b)

kiekviena valstybė narė gali imtis priemonių, kurias mano esant būtinas apsaugoti esminiams savo saugumo interesams, susijusiems su ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų gamyba ar prekyba; šios priemonės neturi kenkti gaminių, kurie nėra specialiai skirti karo tikslams, konkurencijos vidaus rinkoje sąlygoms.

2.   Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali vieningai priimti europinį sprendimą, keičiantį 1958 m. balandžio 15 d. gaminių, kuriems taikomos 1 dalies b punkto nuostatos, sąrašą.

IV DALIS

BENDROSIOS IR BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

IV-437 straipsnis

Ankstesnių Sutarčių panaikinimas

1.   Ši Sutartis dėl Konstitucijos Europai panaikina Europos bendrijos steigimo sutartį, Europos Sąjungos sutartį ir Protokole dėl aktų ir sutarčių, kurie papildė ar iš dalies pakeitė Europos bendrijos steigimo sutartį ir Europos Sąjungos sutartį, numatytomis sąlygomis, aktus ir sutartis, kurie papildė ar iš dalies jas pakeitė, atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį.

2.   Panaikinamos:

a)

Danijos Karalystės, Airijos bei Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės;

b)

Graikijos Respublikos;

c)

Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos;

d)

Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės bei

e)

Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos

stojimo sutartys.

Tačiau,

a – d punktuose nurodytų Sutarčių nuostatos ir Protokole dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos, Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sutarčių ir aktų išdėstytos arba nurodytos nuostatos lieka galioti ir jų teisinė galia išlaikoma pagal tą protokolą;

e punkte nurodytos Sutarties nuostatos ir Protokole dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sutarties ir akto išdėstytos arba nurodytos nuostatos lieka galioti ir jų teisinė galia išlaikoma pagal tą protokolą.

IV-438 straipsnis

Perimamumas ir teisinis tęstinumas

1.   Šia Sutartimi įsteigta Europos Sąjunga pakeičia Europos Sąjungos sutartimi įsteigtą Europos Sąjungą ir Europos bendriją.

2.   Šios sutarties įsigaliojimo dieną esamos institucijos, įstaigos ir organai, nekeisdami tą dieną buvusios sudėties, vykdo savo įgaliojimus pagal šią sutartį, atsižvelgdami į IV-439 straipsnį, kol įgyvendinant šią sutartį nepriimamos naujos nuostatos arba kol nesibaigia jų kadencija.

3.   Institucijų, įstaigų ir organų aktai, priimti remiantis IV-437 straipsniu panaikintomis sutartimis ir aktais, lieka galioti. Jų teisinė galia išlieka tol, kol įgyvendinant šią Sutartį šie aktai nepanaikinami, neanuliuojami arba iš dalies nepakeičiami. Tas pat taikoma valstybių narių susitarimams, sudarytiems remiantis IV-437 straipsniu panaikintomis sutartimis ir aktais.

Šios Sutarties įsigaliojimo dieną galiojusios kitos Bendrijos ir Sąjungos acquis sudedamosios dalys, ypač tarpinstituciniai susitarimai, Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų priimti sprendimai ir susitarimai, valstybių narių sudaryti susitarimai dėl Sąjungos ar Bendrijos funkcionavimo arba susiję su Sąjungos ar Bendrijos veiksmais, Europos Vadovų Tarybos ar Tarybos priimtos deklaracijos, įskaitant priimtas per tarpvyriausybines konferencijas, taip pat rezoliucijos ar kitos pozicijos bei valstybių narių bendru susitarimu priimti su Sąjunga ar Bendrija susiję dokumentai, taip pat išlaiko savo galią, kol neišbraukiami arba iš dalies nepakeičiami.

4.   Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo teisminė praktika dėl IV-437 straipsniu panaikintų sutarčių ir aktų, taip pat jų taikymui priimtų aktų ir konvencijų aiškinimo ir taikymo lieka mutatis mutandis Sąjungos teisės, ypač Konstitucijos lyginamųjų nuostatų, aiškinimo šaltiniu.

5.   Prieš įsigaliojant šiai Sutarčiai pradėtų administracinių ir teisinių procedūrų tęstinumas garantuojamas remiantis Konstitucija. Už šias procedūras atsakingos institucijos, įstaigos ir organai tuo tikslu imasi visų deramų priemonių.

IV-439 straipsnis

Su tam tikromis institucijomis susijusios pereinamojo laikotarpio nuostatos

Pereinamojo laikotarpio nuostatos, susijusios su Europos Parlamento sudėtimi, kvalifikuotos balsų daugumos nustatymu Europos Vadovų Taryboje ir Taryboje, įskaitant tuos atvejus, kai balsuoja ne visi Europos Vadovų Tarybos ar Tarybos nariai, ir Komisijos sudėtimi, įskaitant Sąjungos užsienio reikalų ministrą, numatomos Protokole dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų, susijusių su Sąjungos institucijomis ir organais.

IV-440 straipsnis

Teritorinė taikymo sritis

1.   Ši Sutartis taikoma Belgijos Karalystei, Čekijos Respublikai, Danijos Karalystei, Vokietijos Federacinei Respublikai, Estijos Respublikai, Graikijos Respublikai, Ispanijos Karalystei, Prancūzijos Respublikai, Airijai, Italijos Respublikai, Kipro Respublikai, Latvijos Respublikai, Lietuvos Respublikai, Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei, Vengrijos Respublikai, Maltos Respublikai, Nyderlandų Karalystei, Austrijos Respublikai, Lenkijos Respublikai, Portugalijos Respublikai, Slovėnijos Respublikai, Slovakijos Respublikai, Suomijos Respublikai, Švedijos Karalystei bei Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei.

2.   Pagal III-424 straipsnį ši Sutartis taikoma Gvadelupai, Prancūzijos Gvianai, Martinikai, Reunionui, Azorų, Maderos ir Kanarų saloms.

3.   II priede išvardytoms užjūrio šalims ir teritorijoms taikomi specialūs susitarimai dėl asociacijos, išdėstyti šios Sutarties III dalies IV antraštinėje dalyje.

Ši Sutartis netaikoma užjūrio šalims ir teritorijoms, specialiais ryšiais susijusioms su Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste, kurios neįtrauktos į tą sąrašą.

4.   Ši Sutartis taikoma Europos teritorijoms, už kurių išorės santykius atsako kuri nors valstybė narė.

5.   Ši Sutartis taikoma Alandų saloms su išimtimis, kurios pirmą kartą buvo numatytos Konstitucijos IV-437 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytoje Sutartyje ir kurios buvo atkartotos Protokolo dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos, Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sutarčių ir aktų V antraštinės dalies 5 skirsnyje.

6.   Nukrypstant nuo šio straipsnio 1–5 dalių:

a)

ši Sutartis netaikoma Farerų saloms;

b)

ši Sutartis taikoma Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Akrotirio ir Dekelijos suverenioms bazių teritorijoms tik tiek, kiek reikia įgyvendinti susitarimams, pirmą kartą numatytiems Protokole dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės suverenių bazių teritorijų Kipre, pridėtame prie Stojimo akto, kuris yra neatsiejamas nuo Konstitucijos IV-437 straipsnio 2 dalies e punkte nurodytos Sutarties, ir kuris buvo atkartotas Protokolo dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sutarties ir akto II dalies III antraštinėje dalyje;

c)

ši Sutartis taikoma Normanų saloms ir Meno salai tik tiek, kiek reikia įgyvendinti susitarimams dėl šių salų, kurie pirmą kartą buvo išdėstyti Konstitucijos IV-437 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytoje Sutartyje ir kurie buvo atkartoti Protokolo dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos, Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sutarčių ir aktų II antraštinės dalies 3 skirsnyje.

7.   Atitinkamos valstybės narės iniciatyva Europos Vadovų Taryba gali priimti europinį sprendimą, iš dalies pakeičiantį 2 ir 3 dalyse nurodytos Danijos, Prancūzijos ar Nyderlandų šalies ar teritorijos statusą Sąjungos atžvilgiu. Europos Vadovų Taryba sprendimą priima vieningai, pasikonsultavusi su Komisija.

IV-441 straipsnis

Regioninės sąjungos

Ši Sutartis nekliudo egzistuoti regioninėms sąjungoms tarp Belgijos ir Liuksemburgo ar tarp Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų, arba jų kurti, jei taikant šią Sutartį negalima pasiekti šių regioninių sąjungų tikslų.

IV-442 straipsnis

Protokolai ir priedai

Prie šios Sutarties pridedami protokolai ir priedai sudaro neatskiriamą šios Sutarties dalį.

IV-443 straipsnis

Įprasta peržiūros procedūra

1.   Bet kurios valstybės narės vyriausybė, Europos Parlamentas ar Komisija gali teikti Tarybai pasiūlymus dėl šios Sutarties keitimo. Tokius pasiūlymus Europos Vadovų Tarybai teikia Taryba ir apie tai pranešama nacionaliniams parlamentams.

2.   Jei Europos Vadovų Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir Komisija, paprastąja balsu dauguma priima sprendimą nagrinėti pasiūlytus pakeitimus, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas sušaukia nacionalinių parlamentų, valstybių narių valstybių ar vyriausybių vadovų, Europos Parlamento ir Komisijos atstovų konventą. Dėl institucinių pakeitimų pinigų srityje taip pat konsultuojamasi su Europos centriniu banku. Konventas nagrinėja pasiūlytus pakeitimus ir bendru sutarimu priima šio straipsnio 3 dalyje numatytai valstybių narių vyriausybių atstovų konferencijai skirtą rekomendaciją.

Europos Vadovų Taryba, gavusi Europos Parlamento pritarimą, paprasta balsų dauguma gali nuspręsti nešaukti konvento, jei pasiūlytų pakeitimų apimtis neduoda tam pagrindo. Pastaruoju atveju Europos Vadovų Taryba nustato įgaliojimus valstybių narių vyriausybių atstovų konferencijai.

3.   Valstybių narių vyriausybių atstovų konferenciją šaukia Tarybos pirmininkas šios Sutarties pakeitimams bendru sutarimu nustatyti.

Pakeitimai įsigalioja visoms valstybėms narėms juos ratifikavus pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas.

4.   Jei praėjus dvejiems metams po sutarties, iš dalies pakeičiančios šią Sutartį pasirašymo, keturi penktadaliai valstybių narių yra ją ratifikavę, o viena ar daugiau valstybių narių yra susidūrusios su sunkumais ją ratifikuojant, šis klausimas perduodamas svarstyti Europos Vadovų Tarybai.

IV-444 straipsnis

Supaprastinta peržiūros procedūra

1.   Kai III dalyje numatyta, kad Taryba sprendimus tam tikroje srityje arba tam tikru atveju turi priimti vieningai, Europos Vadovų Taryba gali priimti europinį sprendimą, leidžiantį Tarybai toje srityje arba tuo atveju priimti sprendimą kvalifikuota balsų dauguma.

Ši dalis netaikoma karinio pobūdžio sprendimams arba sprendimams gynybos srityje.

2.   Kai III dalyje numatyta, kad Taryba turi priimti europinius įstatymus arba pagrindų įstatymus pagal specialią teisėkūros procedūrą, Europos Vadovų Taryba gali priimti europinį sprendimą, leidžiantį tokius europinius įstatymus arba pagrindų įstatymus priimti pagal įprastą teisėkūros procedūrą.

3.   Apie bet kokią iniciatyvą, kurios Europos Vadovų Taryba imasi šio straipsnio 1 arba 2 dalies pagrindu, pranešama nacionaliniams parlamentams. Jei per šešis mėnesius nuo tokio pranešimo dienos nacionalinis parlamentas pareiškia nepritarimą, šio straipsnio 1 arba 2 dalyje nurodytas europinis sprendimas nėra priimamas. Jei nepareiškiamas nepritarimas, Europos Vadovų Taryba gali priimti minėtą sprendimą.

Europos Vadovų Taryba, gavusi Europos Parlamento savo narių balsų dauguma patvirtintą pritarimą, šio straipsnio 1 ir 2 dalių nurodytus europinius sprendimus priima vieningai.

IV–445 straipsnis

Supaprastinta Sąjungos vidaus politikos ir veiksmų peržiūros procedūra

1.   Bet kurios valstybės narės vyriausybė, Europos Parlamentas arba Komisija gali teikti Europos Vadovų Tarybai pasiūlymus peržiūrėti visas III dalies III antraštinės dalies nuostatas dėl Sąjungos vidaus politikos ir veiksmų arba jų dalį.

2.   Europos Vadovų Taryba gali priimti europinį sprendimą, iš dalies keičiantį III dalies III antraštinės dalies visas nuostatas arba jų dalį. Europos Vadovų Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir Komisija bei Europos centriniu banku, institucinių pakeitimų pinigų srityje atveju sprendžia vieningai.

Toks europinis sprendimas neįsigalioja, kol jam nepritaria valstybės narės pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas.

3.   Šio straipsnio 2 dalyje nurodytas europinis sprendimas negali padidinti šia Sutartimi Sąjungai suteiktos kompetencijos.

IV-446 straipsnis

Galiojimo trukmė

Ši Sutartis sudaryta neribotam laikui.

IV-447 straipsnis

Ratifikavimas ir įsigaliojimas

1.   Aukštosios Susitariančios Šalys šią Sutartį ratifikuoja pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas. Ratifikavimo dokumentai deponuojami Italijos Respublikos Vyriausybei.

2.   Ši Sutartis įsigalioja 2006 m. lapkričio 1 d., jeigu visi ratifikavimo dokumentai deponuoti, arba, jei taip nepadaroma, pirmą antro mėnesio dieną po to, kai ratifikavimo dokumentus deponuoja paskutinė valstybė signatarė.

IV-448 straipsnis

Autentiški tekstai ir vertimai

1.   Ši vienu originaliu egzemplioriumi sudaryta Sutartis, kurios tekstai airių, anglų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių kalbomis turi vienodą teisinę galią, deponuojama Italijos Respublikos Vyriausybės archyvuose, kuri po vieną patvirtintą kopiją persiunčia kiekvienai valstybės signatarės vyriausybei.

2.   Ši Sutartis gali būti išversta ir į bet kurias kitas valstybių narių nustatytas kalbas, kurios pagal jų konstitucinę tvarką yra oficialios kalbos visoje jų teritorijoje arba jos dalyje. Atitinkamos valstybės narės pateikia patvirtintą tokių vertimų kopiją, kuri yra deponuojama Tarybos archyvuose.

EN FE DE LO CUAL, los plenipotenciarios infrascritos suscriben el presente Tratado

Na DŮKAZ ČEHOŽ připojili níže podepsaní zplnomocnění zástupci k této smlouvě své podpisy

TIL BEKRÆFTELSE HERAF har undertegnede befuldmægtigede underskrevet denne traktat

ZU URKUND DESSEN haben die unterzeichneten Bevollmächtigten ihre Unterschriften unter diesen Vertrag gesetzt

SELLE KINNITUSEKS on nimetatud täievolilised esindajad käesolevale lepingule alla kirjutanud

ΕΙΣ ΠΙΣΤΩΣΗ ΤΩΝ ΑΝΩΤΕΡΩ, οι υπογεγραμμένοι πληρεξούσιοι υπέγραψαν την παρούσα Συνθήκη

IN WITNESS WHEREOF, the undersigned plenipotentiaries have signed this Treaty

EN FOI DE QUOI, les plénipotentiaires soussignés ont apposé leur signature au bas du présent traité

DÁ FHIANÚ SIN, chuir na Lánchumhachtaigh thíos-sínithe a lámh leis an gConradh seo

IN FEDE DI CHE, i plenipotenziari sottoscritti hanno apposto la loro firma in calce al presente trattato

TO APLIECINOT, attiecīgi pilnvarotas personas ir parakstījušas šo Līgumu

TAI PALIUDYDAMI šią Sutartį pasirašė toliau nurodyti įgaliotieji atstovai

FENTIEK HITELÉÜL az alulírott meghatalmazottak aláírták ezt a szerződést

B'XIEHDA TA' DAN, il-plenipotenzjarji sottoskritti ffirmaw dan it-Trattat

TEN BLIJKE WAARVAN de ondergetekende gevolmachtigden hun handtekening onder dit verdrag hebben gesteld

W DOWÓD CZEGO niżej podpisani pełnomocnicy złożyli swoje podpisy pod niniejszym Traktatem

EM FÉ DO QUE os plenipotenciários abaixo assinados apuseram as suas assinaturas no final do presente Tratado

NA DÔKAZ TOHO dolupodpísaní splnomocnení zástupcovia podpísali túto zmluvu

V POTRDITEV TEGA so spodaj podpisani pooblaščenci podpisali to pogodbo

TÄMÄN VAKUUDEKSI alla mainitut täysivaltaiset edustajat ovat allekirjoittaneet tämän sopimuksen

TILL BEVIS HÄRPÅ har undertecknade befullmäktigade undertecknat detta fördrag

Hecho en Roma, el veintinueve de octubre del dos mil cuatro.

V Římě dne dvacátého devátého října dva tisíce čtyři

Udfærdiget i Rom den niogtyvende oktober to tusind og fire.

Geschehen zu Rom am neunundzwanzigsten Oktober zweitausendundvier.

Kahe tuhande neljanda aasta oktoobrikuu kahekümne üheksandal päeval Roomas

Έγινε στις Ρώμη, στις είκοσι εννέα Οκτωβρίου δύο χιλιάδες τέσσερα.

Done at Rome on the twenty‐ninth day of October in the year two thousand and four.

Fait à Rome, le vingt‐neuf octobre deux mille quatre.

Arna dhéanamh sa Róimh, an naoú lá fichead de Dheireadh Fómhair sa bhliain dhá mhíle is a ceathair

Fatto a Roma, addì ventinove ottobre duemilaquattro.

Romā, divi tūkstoši ceturtā gada divdesmit devītajā oktobrī

Priimta du tūkstančiai ketvirtų metų spalio dvidešimt devintą dieną Romoje

Kelt Rómában, a kétezer-negyedik év október havának huszonkilencedik napján

Magħmul f'Ruma fid-disa' u għoxrin jum ta' Ottubru tas-sena elfejn u erbgħa

Gedaan te Rome, de negenentwintigste oktober tweeduizendvier.

Sporządzono w Rzymie dnia dwudziestego dziewiątego października roku dwutysięcznego czwartego

Feito em Roma, em vinte e nove de Outubro de dois mil e quatro

V Ríme dvadsiatehodeviateho októbra dvetisícštyri

V Rimu, devetindvajsetega oktobra leta dva tisoč štiri

Tehty Roomassa kahdentenakymmenentenäyhdeksäntenä päivänä lokakuuta vuonna kaksituhattaneljä.

Som skedde i Rom den tjugonionde oktober tjugohundrafyra.

Pour Sa Majesté le Roi des Belges

Voor Zijne Majesteit de Koning der Belgen

Für Seine Majestät den König der Belgier

Image

Cette signature engage également la Communauté française, la Communauté flamande, la Communauté germanophone, la Région wallonne, la Région flamande et la Région de Bruxelles-Capitale.

Deze handtekening verbindt eveneens de Vlaamse Gemeenschap, de Franse Gemeenschap, de Duitstalige Gemeenschap, het Vlaamse Gewest, het Waalse Gewest en het Brussels Hoofdstedelijk Gewest.

Diese Unterschrift bindet zugleich die Deutschsprachige Gemeinschaft, die Flämische Gemeinschaft, die Französische Gemeinschaft, die Wallonische Region, die Flämische Region und die Region Brüssel-Hauptstadt.

Za prezidenta České republiky

Image

For Hendes Majestæt Danmarks Dronning

Image

Für den Präsidenten der Bundesrepublik Deutschland

Image

Eesti Vabariigi Presidendi nimel

Image

Για τον Πρόεδρο της Ελληνικής Δημοκρατίας

Image

Por Su Majestad el Rey de España

Image

Pour le Président de la République française

Image

Thar ceann Uachtarán na hÉireann

For the President of Ireland

Image

Per il Presidente della Repubblica italiana

Image

Για τον Πρόεδρο της Κυπριακής Δημοκρατίας

Image

Latvijas Republikas Valsts prezidentes vārdā

Image

Lietuvos Respublikos Prezidento vardu

Image

Pour Son Altesse Royale le Grand-Duc de Luxembourg

Image

A Magyar Köztársaság Elnöke részéről

Image

Għall-President ta' Malta

Image

Voor Hare Majesteit de Koningin der Nederlanden

Image

Für den Bundespräsidenten der Republik Österreich

Image

Za Prezydenta Rzeczypospolitej Polskiej

Image

Pelo Presidente da República Portuguesa

Image

Za predsednika Republike Slovenije

Image

Za prezidenta Slovenskej republiky

Image

Suomen Tasavallan Presidentin puolesta

För Republiken Finlands President

Image

För Konungariket Sveriges regering

Image

For Her Majesty the Queen of the United Kingdom of Great Britain and Northern Ireland

Image


PROTOKOLAI IR PRIEDAI

A.   PROTOKOLAI,

1.   

PROTOKOLAS DĖL NACIONALINIŲ PARLAMENTŲ VAIDMENS EUROPOS SĄJUNGOJE

AUKŠTOSIOS SUSITARIANČIOS ŠALYS,

PRISIMINDAMOS, kad nacionalinių parlamentų atliekamas nuodugnus savo vyriausybių veiklos, susijusios su Sąjungos veikla, tikrinimas yra kiekvienos valstybės narės konkrečios konstitucinės struktūros bei praktikos dalykas,

NORĖDAMOS skatinti nacionalinius parlamentus aktyviau dalyvauti Europos Sąjungos veikloje ir plėsti jų galimybes reikšti savo nuomonę dėl europinių įstatymo galią turinčių aktų projektų ir dėl kitų juos ypač dominančių dalykų,

SUSITARĖ dėl šių nuostatų, kurios pridedamos prie Sutarties dėl Konstitucijos Europai ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties:

I ANTRAŠTINĖ DALIS

INFORMACIJA NACIONALINIAMS PARLAMENTAMS

1 straipsnis

Savo konsultacinio pobūdžio dokumentus (žaliąją knygą, baltąją knygą ir komunikatus), kai jie paskelbiami, Komisija tiesiogiai perduoda nacionaliniams parlamentams. Metines teisėkūros programas ir visus kitus teisėkūros planavimo ar politikos strateginius dokumentus ji taip pat perduoda nacionaliniams parlamentams tuo pačiu metu kaip ir Europos Parlamentui ir Tarybai.

2 straipsnis

Europos Parlamentui ir Tarybai pateikiami europinių įstatymo galią turinčių aktų projektai perduodami nacionaliniams parlamentams.

Šiame protokole „europinių įstatymo galią turinčių aktų projektai“ – tai Komisijos pasiūlymai, valstybių narių grupės iniciatyvos, Europos Parlamento iniciatyvos, Teisingumo Teismo prašymai, Europos centrinio banko rekomendacijos arba Europos investicijų banko prašymai dėl europinio įstatymo galią turinčio akto priėmimo.

Komisija savo pasiūlytus europinių įstatymo galią turinčius aktų projektus tiesiogiai perduoda nacionaliniams parlamentams tuo pačiu metu kaip ir Europos Parlamentui ir Tarybai.

Europos Parlamentas savo pasiūlytus europinių įstatymo galią turinčius aktų projektus tiesiogiai perduoda nacionaliniams parlamentams.

Valstybių narių grupės, Teisingumo Teismo, Europos centrinio banko ar Europos investicijų banko pasiūlytus europinių įstatymo galią turinčius aktų projektus Taryba perduoda nacionaliniams parlamentams.

3 straipsnis

Protokole dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo nustatyta tvarka nacionaliniai parlamentai gali pateikti Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos pirmininkams pagrįstą nuomonę, ar europinio įstatymo galią turinčio akto projektas atitinka subsidiarumo principą.

Jei europinio įstatymo galią turinčio akto projektą siūlo valstybių narių grupė, Tarybos pirmininkas pagrįstą nuomonę (nuomones) perduoda tų valstybių narių vyriausybėms.

Jei europinio įstatymo galią turinčio akto projektą siūlo Teisingumo Teismas, Europos centrinis bankas ar Europos investicijų bankas, Tarybos pirmininkas pagrįstą nuomonę (nuomones) perduoda atitinkamai institucijai ar organui.

4 straipsnis

Nuo momento, kai visomis oficialiomis Sąjungos kalbomis nacionaliniams parlamentams pateikiamas europinio įstatymo galią turinčio akto projektas, iki jo įtraukimo į laikinąją Tarybos posėdžių darbotvarkę jam priimti arba pozicijai priimti pagal teisėkūros procedūrą, turi praeiti šešios savaitės. Išimtys įmanomos skubos atvejais, kurių motyvai nurodomi Tarybos akte arba pozicijoje. Per tas šešias savaites susitarimas dėl europinio įstatymo galią turinčio akto projekto gali būti priimamas tik deramai pagrįstais skubos atvejais. Išskyrus deramai pagrįstus skubos atvejus, nuo europinio įstatymo galią turinčio akto projekto įtraukimo į laikinąją Tarybos posėdžių darbotvarkę iki pozicijos priėmimo turi praeiti dešimt dienų.

5 straipsnis

Tarybos posėdžių darbotvarkės ir rezultatai, įskaitant posėdžių, kuriuose Taryba svarsto europinių įstatymo galią turinčius aktų projektus, protokolus, tiesiogiai perduodami nacionaliniams parlamentams tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių vyriausybėms.

6 straipsnis

Kai Europos Vadovų Taryba ketina pasinaudoti Konstitucijos IV-444 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nacionaliniams parlamentams turi būti pranešama apie Europos Vadovų Tarybos iniciatyvą ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki bet kokio europinio sprendimo priėmimo.

7 straipsnis

Audito Rūmai savo metinę ataskaitą perduoda susipažinti nacionaliniams parlamentams tuo pačiu metu kaip ir Europos Parlamentui ir Tarybai.

8 straipsnis

Kai nacionalinę parlamentinę sistemą sudaro ne vieneri rūmai, 1—7 straipsniai taikomi kiekvieniems rūmams.

II ANTRAŠTINĖ DALIS

TARPPARLAMENTINIS BENDRADARBIAVIMAS

9 straipsnis

Europos Parlamentas ir nacionaliniai parlamentai kartu nustato, kaip Sąjungoje veiksmingai ir reguliariai organizuoti bei skatinti tarpparlamentinį bendradarbiavimą.

10 straipsnis

Sąjungos reikalų parlamentinių komitetų konferencija gali pateikti bet kokį, jos nuomone, tinkamą pasiūlymą Europos Parlamentui, Tarybai ir Komisijai. Ši konferencija taip pat skatina nacionalinius parlamentus ir Europos Parlamentą, įskaitant jų specialiuosius komitetus, keistis informacija ir geriausia praktika. Ji taip pat gali organizuoti tarpparlamentines konferencijas konkrečiais klausimais, ypač skirtas bendrai užsienio ir saugumo politikai, įskaitant bendrą saugumo ir gynybos politiką, svarstyti. Konferencijos pasiūlymai nevaržo nacionalinių parlamentų ir iš anksto nenulemia jų pozicijų.

2.   

PROTOKOLAS DĖL SUBSIDIARUMO IR PROPORCINGUMO PRINCIPŲ TAIKYMO

AUKŠTOSIOS SUSITARIANČIOS ŠALYS,

NORĖDAMOS užtikrinti, kad sprendimai būtų priimami kuo artimesniu Sąjungos piliečiams lygiu;

NUSPRENDUSIOS nustatyti Konstitucijos I-11 straipsnyje numatytų subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo sąlygas bei šių principų taikymo institucijose stebėsenos sistemą,

SUSITARĖ dėl šių nuostatų, kurios pridedamos prie Sutarties dėl Konstitucijos Europai:

1 straipsnis

Kiekviena institucija užtikrina, kad nuolat būtų laikomasi Konstitucijos I-11 straipsnyje nustatytų subsidiarumo ir proporcingumo principų.

2 straipsnis

Prieš siūlydama europinius įstatymo galią turinčius aktus, Komisija plačiai konsultuojasi. Konsultuojantis prireikus atsižvelgiama į regioninius ir vietinius numatomo veiksmo aspektus. Ypatingos skubos atvejais Komisija tokių konsultacijų nerengia. Savo pasiūlyme ji nurodo tokio sprendimo priežastis.

3 straipsnis

Šiame protokole „europinio įstatymo galią turinčio akto projektas“ – tai Komisijos pasiūlymai, valstybių narių grupės iniciatyvos, Europos Parlamento iniciatyvos, Teisingumo Teismo prašymai, Europos centrinio banko rekomendacijos ir Europos investicijų banko prašymai dėl europinio įstatymo galią turinčio akto priėmimo.

4 straipsnis

Komisija savo europinių įstatymo galią turinčių aktų projektus ir iš dalies pakeistus projektus perduoda valstybių narių nacionaliniams parlamentams tuo pačiu metu kaip ir Sąjungos įstatymų leidėjui.

Europos Parlamentas savo europinių įstatymo galią turinčių aktų projektus ir iš dalies pakeistus projektus perduoda nacionaliniams parlamentams.

Valstybių narių grupės, Teisingumo Teismo, Europos centrinio banko ar Europos investicijų banko pasiūlytus europinių įstatymo galią turinčių aktų projektus ir iš dalies pakeistus projektus Taryba perduoda valstybių narių nacionaliniams parlamentams.

Priimtas Europos Parlamento teisėkūros rezoliucijas ir Tarybos pozicijas pastarieji perduoda nacionaliniams parlamentams.

5 straipsnis

Europinių įstatymo galią turinčių aktų projektai yra pagrindžiami atsižvelgiant į subsidiarumo ir proporcingumo principus. Bet kuriame europinio įstatymo galią turinčiame akto projekte turėtų būti išsamus paaiškinimas, leidžiantis nustatyti, ar laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų. Šis paaiškinimas turėtų apimti pasiūlymo finansinio poveikio įvertinimą, o jei teikiamas europinis pagrindų įstatymas – jo poveikio reglamentavimui, kuris turi būti įgyvendintas valstybėje narėje, prireikus, įskaitant regionų teisės aktus, įvertinimą. Priežastys, dėl kurių buvo padaryta išvada, kad Sąjungos tikslas gali būti geriau pasiektas Sąjungos lygiu, grindžiamos kokybiniais ir, jei įmanoma, kiekybiniais rodikliais. Europinių įstatymo galią turinčių aktų projektuose atsižvelgiama į būtinybę sumažinti finansinę arba administracinę naštą, tenkančią Sąjungai, nacionalinėms vyriausybėms, regionų valdžios arba vietos savivaldos institucijoms, ūkio subjektams ir piliečiams, ir padaryti ją proporcingą tikslui, kurį reikia pasiekti.

6 straipsnis

Bet kuris nacionalinis parlamentas ar bet kurie nacionalinio parlamento rūmai per šešias savaites nuo europinio įstatymo galią turinčio akto projekto pateikimo gali pareikšti Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos pirmininkams pagrįstą nuomonę, kodėl, jų manymu, tas projektas neatitinka subsidiarumo principo. Kai reikia konsultuotis su teisėkūros galią turinčiais regionų parlamentais, konsultuotis turi kiekvienas nacionalinis parlamentas arba nacionalinio parlamento rūmai.

Jei europinio įstatymo galią turinčio akto projektą siūlo valstybių narių grupė, Tarybos pirmininkas nuomonę perduoda tų valstybių narių vyriausybėms.

Jei europinio įstatymo galią turinčio akto projektą siūlo Teisingumo Teismas, Europos centrinis bankas ar Europos investicijų bankas, Tarybos pirmininkas pagrįstą nuomonę perduoda atitinkamai institucijai ar organui.

7 straipsnis

Jei įstatymo galią turinčio akto projektą siūlo Europos Parlamentas, Ministrų Taryba ir Komisija bei tam tikrais atvejais valstybių narių grupė, Teisingumo Teismas, Europos centrinis bankas ar Europos investicijų bankas, jie atsižvelgia į pagrįstas nacionalinių parlamentų arba nacionalinių parlamentų rūmų nuomones.

Kiekvienas nacionalinis Parlamentas turi du balsus, kuriuos pasiskirsto, remdamasis nacionaline parlamentine sistema. Kai parlamentinę sistemą sudaro dveji rūmai, kiekvieni rūmai turi po vieną balsą.

Kai už pagrįstas nuomones, kad europinio įstatymo galią turinčio akto projektas neatitinka subsidiarumo principo, atiduota ne mažiau kaip vienas trečdalis visų nacionaliniams parlamentams pagal antrąją pastraipą skirtų balsų, projektas turi būti persvarstomas. Tuo atveju, kai europinio įstatymo galią turinčio akto projektas dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės pateikiamas remiantis Konstitucijos III-264 straipsniu, mažiausias atiduotų balsų skaičius turi sudaryti vieną ketvirtadalį.

Persvarsčiusi projektą, Komisija arba tam tikrais atvejais valstybių narių grupė, Europos Parlamentas, Teisingumo Teismas, Europos centrinis bankas ar Europos investicijų bankas, jei jie siūlo europinį įstatymo galią turintį akto projektą, gali nuspręsti jo nekeisti, iš dalies pakeisti arba jį atsiimti. Turi būti nurodytos tokio sprendimo priežastys.

8 straipsnis

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti bylas dėl subsidiarumo principą pažeidžiančio europinio įstatymo galią turinčio akto, iškeltas valstybės narės pagal Konstitucijos III-365 straipsnyje nustatytas taisykles arba apie kurias ji pranešė laikydamasi savo teisinės tvarkos savo nacionalinio parlamento arba jo rūmų vardu.

Pagal minėtame straipsnyje nustatytas taisykles Regionų komitetas taip pat gali iškelti tokias bylas dėl europinių įstatymo galią turinčių aktų, kuriuos priimant remiantis Konstitucija su juo turi būti konsultuojamasi.

9 straipsnis

Kiekvienais metais Komisija pateikia Europos Vadovų Tarybai, Europos Parlamentui, Tarybai ir nacionaliniams parlamentams ataskaitą dėl Konstitucijos I-11 straipsnio taikymo. Ši metinė ataskaita taip pat perduodama Regionų komitetui bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui.

3.   

PROTOKOLAS DĖL EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMO STATUTO

AUKŠTOSIOS SUSITARIANČIOS ŠALYS,

SIEKDAMOS išdėstyti Konstitucijos III-381 straipsnyje nurodytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą;

SUSITARĖ dėl šių nuostatų, kurios pridedamos prie Sutarties dėl Konstitucijos Europai ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties:

1 straipsnis

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas sudaromas ir veikia pagal Konstitucijos, Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties (toliau - EAEB sutartis) ir šio Statuto nuostatas.

I ANTRAŠTINĖ DALIS

TEISĖJAI IR GENERALINIAI ADVOKATAI

2 straipsnis

Kiekvienas teisėjas, prieš pradėdamas eiti savo pareigas, viešame Teisingumo Teismo posėdyje prisiekia savo pareigas atlikti nešališkai ir sąžiningai ir saugoti Teismo pasitarimų slaptumą.

3 straipsnis

Teisėjams suteikiamas imunitetas nuo teisminio proceso. Baigę eiti savo pareigas, jie ir toliau naudojasi imunitetu savo veiksmų, atliktų einant teisėjo pareigas, įskaitant pasisakymus žodžiu ir raštu, atžvilgiu.

Teisingumo Teismas, posėdžiaudamas visos sudėties, gali atšaukti tokį imunitetą. Jeigu sprendimas susijęs su Bendrojo Teismo ar specializuoto teismo nariu, Teismas sprendžia pasikonsultavęs su atitinkamu teismu.

Jei, Teismui atšaukus imunitetą, vienam iš jo teisėjų iškeliama baudžiamoji byla, bet kurioje iš valstybių narių jis gali būti teisiamas tik tokio teismo, kurio jurisdikcijai priklauso teisti aukščiausių valstybės teismų teisėjus.

Protokolo dėl Sąjungos privilegijų ir imunitetų 11–14 ir 17 straipsniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjams, generaliniams advokatams, teismo sekretoriams ir pranešėjų padėjėjams taikomi nepažeidžiant šio straipsnio pirmojoje, antrojoje ir trečiojoje pastraipose nustatytų nuostatų dėl teisėjų imuniteto nuo teisminio proceso.

4 straipsnis

Teisėjai negali eiti jokių politinių ar administracinių pareigų.

Jie negali turėti jokio kito mokamo ar nemokamo darbo, išskyrus ypatingus atvejus, kai Taryba spręsdama paprasta balsų dauguma europiniu sprendimu padaro išimtį tuo klausimu.

Pradėdami eiti savo pareigas, jie iškilmingai pasižada per savo kadenciją ir jai pasibaigus gerbti su savo pareigomis susijusius įsipareigojimus, ypač savo pareigą sąžiningai ir apdairiai elgtis nustoję eiti šias pareigas, sutikdami eiti tam tikras skiriamąsias pareigas ar gauti tam tikrą naudą.

Bet kokios su šiomis nuostatomis susijusios abejonės sprendžiamos Teisingumo Teismo sprendimu. Jeigu sprendimas susijęs su Bendrojo Teismo ar specializuoto teismo nariu, Teismas sprendžia pasikonsultavęs su atitinkamu teismu.

5 straipsnis

Išskyrus įprasto pakeitimo ar mirties atvejį, teisėjas savo pareigas nustoja eiti, kai atsistatydina.

Atsistatydindamas teisėjas savo atsistatydinimo pareiškimą adresuoja Teisingumo Teismo pirmininkui, kuris jį persiunčia Tarybos pirmininkui. Tokiu būdu pranešus apie atsistatydinimą, teisėjo vieta tampa laisva.

Išskyrus tuos atvejus, kai taikomos 6 straipsnio nuostatos, teisėjas lieka eiti savo pareigas tol, kol jas perima jį keičiantis teisėjas.

6 straipsnis

Teisėjas gali būti atleistas iš pareigų arba netekti teisės į pensiją ar kitas vietoj jos mokamas išmokas tiktai tuo atveju, jei Teisingumo Teismo teisėjų ir generalinių advokatų vieninga nuomone jis nebeatitinka keliamų reikalavimų ar nevykdo su šiomis pareigomis susijusių įsipareigojimų. Pats teisėjas tokiuose svarstymuose nedalyvauja. Jeigu atitinkamas asmuo yra Bendrojo Teismo ar specializuoto teismo narys, Teismas sprendžia pasikonsultavęs su atitinkamu teismu.

Teisingumo Teismo sekretorius perduoda Teisingumo Teismo sprendimą Europos Parlamento pirmininkui bei Komisijos pirmininkui ir praneša apie jį Tarybos pirmininkui.

Priėmus sprendimą atleisti teisėją iš pareigų, teisėjo vieta tampa laisva pranešus apie šį sprendimą Tarybos pirmininkui.

7 straipsnis

Teisėjas, turintis užimti Teisingumo Teismo nario, kurio kadencija dar nepasibaigė, vietą, skiriamas likusiam to nario kadencijos laikui.

8 straipsnis

2 – 7 straipsnių nuostatos taikomos generaliniams advokatams.

II ANTRAŠTINĖ DALIS

TEISINGUMO TEISMO ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA

9 straipsnis

Kas treji metai yra keičiama dalis teisėjų, pakaitomis keičiami trylika ir dvylika teisėjų.

Kas treji metai yra keičiama dalis generalinių advokatų; kiekvieną kartą keičiami keturi generaliniai advokatai.

10 straipsnis

Teismo sekretorius Teisingumo Teismui prisiekia savo pareigas atlikti nešališkai ir sąžiningai bei saugoti Teisingumo Teismo pasitarimų slaptumą.

11 straipsnis

Tais atvejais, kai Teismo sekretorius negali dalyvauti Teisingumo Teismo posėdžiuose, Teisingumo Teismas pasirūpina, kad sekretorių pakeistų kitas asmuo.

12 straipsnis

Kad Teisingumo Teismas galėtų vykdyti savo funkcijas, jame dirbti paskiriami pareigūnai ir kiti tarnautojai. Jie yra atskaitingi Teismo sekretoriui, kuris yra pavaldus pirmininkui.

13 straipsnis

Europiniame įstatyme gali būti numatytas pranešėjų padėjėjų paskyrimas ir nustatomos jų tarnybos taisyklės. Jis priimamas Teisingumo Teismo prašymu. Laikantis Darbo reglamente nustatytų sąlygų, iš pranešėjo padėjėjų gali būti reikalaujama, dalyvauti Teisingumo Teismo atliekamame parengtiniame tyrime ir bendradarbiauti su teisėju pranešėju.

Pranešėjo padėjėjai renkami iš asmenų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie turi reikalingą teisinę kvalifikaciją; jie skiriami Tarybos paprasta dauguma priimtu europiniu sprendimu. Jie Teisingumo Teismui prisiekia savo pareigas atlikti nešališkai ir sąžiningai bei saugoti Teisingumo Teismo pasitarimų slaptumą.

14 straipsnis

Reikalaujama, kad teisėjai, generaliniai advokatai ir Teismo sekretorius gyventų ten, kur yra Teisingumo Teismo būstinė.

15 straipsnis

Teisingumo Teismo posėdžiai vyksta nuolat. Teisėjų atostogų trukmę Teisingumo Teismas nustato atsižvelgdamas į veiklos reikmes.

16 straipsnis

Teisingumo Teismas sudaro iš trijų ir penkių teisėjų susidedančias kolegijas. Teisėjai iš savo tarpo išsirenka kolegijų pirmininkus. Iš penkių teisėjų sudarytų kolegijų pirmininkai renkami trejiems metams. Jie gali būti perrenkami dar vienai kadencijai.

Didžioji kolegija susideda iš trylikos teisėjų. Jai pirmininkauja Teisingumo Teismo pirmininkas. Didžiosios kolegijos nariai taip pat yra iš penkių teisėjų sudarytų kolegijų pirmininkai ir kiti pagal Darbo reglamentą paskirti teisėjai.

Teisingumo Teismas posėdžiauja Didžiosios kolegijos sudėties, kai to reikalauja bylos šalimi esanti valstybė narė ar Sąjungos institucija.

Teisingumo Teismas posėdžiauja visos sudėties, kai jame yra iškeliamos bylos pagal Konstitucijos III-335 straipsnio 2 dalį, III-347 straipsnio antrąją pastraipą, III-349 straipsnį ar III-385 straipsnio 6 dalį.

Be to, tais atvejais, kai byla yra ypač svarbi, Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali nuspręsti perduoti bylą visos sudėties Teismui.

17 straipsnis

Teisingumo Teismo sprendimai galioja tik tada, kai bylą svarstant dalyvauja nelyginis jo narių skaičius.

Kolegijų, susidedančių iš trijų ar penkių teisėjų, sprendimai galioja tik tada, kai juos priima trys teisėjai.

Didžiosios kolegijos sprendimai galioja tik tada, jei posėdyje dalyvauja devyni teisėjai.

Visos sudėties Teismo sprendimai galioja, jei posėdyje dalyvauja penkiolika teisėjų.

Jei vienas iš kolegijos teisėjų posėdyje dalyvauti negali, laikantis Darbo reglamente nustatytų sąlygų, jame dalyvauti gali būti paprašyta kitos kolegijos teisėjo.

18 straipsnis

Nė vienam iš teisėjų ar generalinių advokatų neleidžiama dalyvauti nagrinėjant bylas, kuriose jie anksčiau yra dalyvavę kaip atstovai ar patarėjai, ar vienos iš šalių advokatai arba į kurias jie buvo pakviesti pasisakyti kaip teismo ar tyrimo komisijos nariai ar kitas pareigas einantys asmenys.

Jei dėl kokių nors ypatingų priežasčių teisėjas ar generalinis advokatas mano, kad jam nederėtų dalyvauti sprendžiant ar nagrinėjant tam tikrą bylą, jis apie tai praneša pirmininkui. Jei dėl kokių nors ypatingų priežasčių pirmininkas mano, kad teisėjas ar generalinis advokatas neturėtų dalyvauti nagrinėjant tam tikrą bylą ar teikti paaiškinimus joje, jis apie tai praneša tokiam teisėjui ar generaliniam advokatui.

Bet kokios kliūtys, iškylančios taikant šio straipsnio nuostatas, šalinamos Teisingumo Teismo sprendimu.

Nė viena iš bylos šalių negali prašyti, kad būtų pakeista Teisingumo Teismo ar vienos iš jo kolegijų sudėtis dėl kurio nors teisėjo pilietybės ar dėl to, kad Teisme ar kolegijose nėra tos bylos šalies pilietybės teisėjo.

III ANTRAŠTINĖ DALIS

TEISINGUMO TEISMO PROCESAS

19 straipsnis

Valstybėms narėms ir Sąjungos institucijoms Teisingumo Teisme atstovauja kiekvienai bylai skiriamas atstovas. Atstovui gali padėti patarėjas arba advokatas.

Lygiai taip pat yra atstovaujama valstybėms, kurios nėra narės, tačiau yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalys, ir tame susitarime nurodytai Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) priežiūros institucijai.

Kitoms bylų šalims turi atstovauti advokatas.

Bylos šaliai Teisingumo Teisme gali atstovauti tik advokatas, turintis leidimą verstis advokato praktika valstybės narės ar kitos valstybės, kuri yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalis, teisme.

Tokie atstovai, patarėjai ir advokatai, dalyvaujantys bylas nagrinėjant Teisingumo Teisme, naudojasi būtinomis teisėmis ir imunitetais, įgalinančiais juos nepriklausomai vykdyti savo pareigas, laikantis Darbo reglamente nustatytų sąlygų.

Bylas nagrinėjant dalyvaujančių patarėjų ir advokatų atžvilgiu Teisingumo Teismas, laikydamasis Darbo reglamente nustatytų sąlygų, naudojasi teismams bendrai suteikiamais įgaliojimais.

Aukštųjų mokyklų dėstytojai, kurie yra vienos iš valstybių narių piliečiai ir kuriems jų teisės aktai suteikia atstovavimo teisę teisme, Teisingumo Teisme naudojasi tokiomis pat teisėmis, kurias šis straipsnis suteikia advokatams.

20 straipsnis

Teisingumo Teismo procesą sudaro dvi dalys: rašytinė ir žodinė.

Rašytinę proceso dalį sudaro pareiškimai, faktų išdėstymas, gynybos argumentai bei samprotavimai, perduodami bylos šalims ir Sąjungos institucijoms, įstaigoms ar organams, kurių aktai yra ginčijami, taip pat atsakymai į juos, jei tokių esama, bei visi patvirtinamieji raštai ir dokumentai arba jų patvirtinti nuorašai.

Visus šiuos pranešimus Darbo reglamente nustatyta tvarka ir laiku perduoda Teismo sekretorius.

Žodinę proceso dalį sudaro pranešimas, kurį perskaito teisėjas pranešėjas, atstovų, patarėjų ir advokatų išklausymas Teisingumo Teisme, generalinio advokato motyvai, taip pat liudytojų ir ekspertų, jei tokių esama, išklausymas.

Tais atvejais, kai Teisingumo Teismas mano, kad byla neiškelia naujo teisės klausimo, jis gali, išklausęs generalinį advokatą, nuspręsti, jog byla turi būti sprendžiama be generalinio advokato pateiktų motyvų.

21 straipsnis

Bylos Teisingumo Teismui pateikiamos raštišku pareiškimu, adresuojamu Teismo sekretoriui. Pareiškime nurodoma ieškovo vardas, pavardė ar pavadinimas ir nuolatinis adresas, bei pareiškimą pasirašiusiojo apibūdinimas, taip pat atsakovo ar atsakovų vardas, pavardė ar pavadinimas, ginčo dalykas, reikalavimai bei teisinių argumentų santrauka, kuria pareiškimas yra grindžiamas.

Jei reikia, prie pareiškimo pridedamas aktas, kurį prašoma paskelbti negaliojančiu, o Konstitucijos III-367 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis – dokumentai, patvirtinantys datą, kada, laikantis minėto straipsnio, atitinkama institucija buvo paraginta imtis veiksmų. Jei prie pareiškimo dokumentai nėra pridėti, Teismo sekretorius paprašo suinteresuotos šalies pateikti juos per protingą terminą, tačiau tokiu atveju šaliai tuos dokumentus pateikus nustatytam terminui jau pasibaigus, jos teisės iškelti bylą nenustoja galiojusios.

22 straipsnis

Byla, kuriai taikomas EAEB sutarties 18 straipsnis, Teisingumo Teismui pateikiama adresuojant apeliacinį skundą Teismo sekretoriui. Apeliaciniame skunde nurodoma pareiškėjo vardas, pavardė ar pavadinimas, nuolatinis adresas ir skundą pasirašiusiojo apibūdinimas, taip pat apskundžiamas sprendimas, šalių, prieš kurias paduodamas apeliacinis skundas, vardai, pavardės ar pavadinimai, ginčo dalykas, paaiškinimai bei trumpas apibūdinimas priežasčių, kuriomis apeliacinis skundas yra grindžiamas.

Prie apeliacinio skundo pridedama patvirtinta ginčijamo Arbitražo komiteto sprendimo kopija.

Teismui atmetus apeliacinį skundą, Arbitražo komiteto sprendimas tampa galutinis.

Teismui panaikinus Arbitražo komiteto sprendimą, vienos iš bylos šalių iniciatyva byla prireikus gali būti atnaujinta Arbitražo komitete. Jis teisės klausimais laikosi Teismo priimtų sprendimų.

23 straipsnis

Bylose, kurioms taikomas Konstitucijos III-369 straipsnis, valstybės narės teismas Teisingumo Teismui praneša apie sprendimą, kuriuo bylos nagrinėjimas sustabdomas, o byla perduodama Teisingumo Teismui. Po to Teisingumo Teismo sekretorius apie tokį sprendimą praneša bylos šalims, valstybėms narėms ir Komisijai bei institucijai, įstaigai ar organui, priėmusiam teisės aktą, kurio teisėtumas ar išaiškinimas yra ginčijami.

Bylos šalys, valstybės narės, Komisija ir tam tikrais atvejais institucija, įstaiga ar organas, priėmęs teisės aktą, kurio teisėtumas ar išaiškinimas yra ginčijami, turi teisę per du mėnesius nuo tokio pranešimo pateikimo pateikti Teisingumo Teismui faktų išdėstymą ar rašytinius samprotavimus.

Teisingumo Teismo sekretorius apie nacionalinio teismo sprendimą taip pat praneša valstybėms, kurios yra Europos ekonominės erdvės susitarimo ir tame susitarime nurodytos ELPA priežiūros institucijos šalys, išskyrus valstybes nares, kurios gali per du mėnesius nuo tokio pranešimo, kai byla yra susijusi su viena iš to susitarimo taikymo sričių, pateikti Teisingumo Teismui faktų išdėstymą ar rašytinius samprotavimus. Ši pastraipa netaikoma klausimams, patenkantiems į EAEB sutarties taikymo sritį.

Kai Tarybos ir vienos ar daugiau ne valstybių narių sudarytas susitarimas, susijęs su specifiniu dalyku, numato, kad tais atvejais, kai valstybės narės teismas klausimą, patenkantį į susitarimo taikymo sritį, perduoda Teisingumo Teismui dėl preliminaraus nutarimo, tos valstybės gali pateikti faktų išdėstymą ar rašytinius samprotavimus, tada nacionalinio teismo sprendimas šiuo klausimu taip pat pranešamas atitinkamoms ne valstybėms narėms. Per du mėnesius nuo tokio pranešimo pateikimo šios valstybės gali įteikti Teisingumo Teismui faktų išdėstymą ar rašytinius samprotavimus.

24 straipsnis

Teisingumo Teismas gali reikalauti, kad bylos šalys pateiktų visus Teisingumo Teismo pageidaujamus dokumentus ir informaciją. Atsisakymas tai daryti yra oficialiai užregistruojamas.

Teisingumo Teismas taip pat gali reikalauti, kad valstybės narės ir Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai, kurie nėra bylos šalys, pateiktų visą informaciją, Teisingumo Teismo manymu, būtiną nagrinėjant tą bylą.

25 straipsnis

Teisingumo Teismas gali bet kuriuo metu patikėti bet kuriam asmeniui, organui, valdžios institucijai, komitetui ar kitai jo pasirinktai organizacijai pateikti eksperto išvadas.

26 straipsnis

Liudytojai gali būti apklausiami laikantis Darbo reglamente nustatytų sąlygų.

27 straipsnis

Neatvykusių liudytojų atžvilgiu Teisingumo Teismas naudojasi įgaliojimais, paprastai suteikiamiems teismams, ir tokiems liudytojams gali skirti pinigines baudas laikantis Darbo reglamente nustatytų sąlygų.

28 straipsnis

Liudytojai ir ekspertai parodymus gali duoti davę priesaiką, kurios turinį nustato Darbo reglamentas arba liudytojo ar eksperto šalies teisės aktai.

29 straipsnis

Teisingumo Teismas gali nurodyti, kad liudytojai ar ekspertai parodymus teisminei institucijai duotų savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

Toks nurodymas siunčiamas vykdyti kompetentingai teismo institucijai laikantis Darbo reglamente nurodytų sąlygų. Dokumentai, parengti vykdant teisinės pagalbos prašymą, Teisingumo Teismui grąžinami tomis pačiomis sąlygomis.

Teisingumo Teismas padengia su tuo susijusias išlaidas, tačiau tai neapriboja jo teisės prireikus paskirti tas išlaidas bylos šalims.

30 straipsnis

Valstybė narė bet kokį liudytojo ar eksperto priesaikos pažeidimą vertina taip, lyg jis būtų padarytas liudijant tos valstybės teisme, kurio jurisdikcijai priklauso civilinių bylų nagrinėjimas. Teisingumo Teismo prašymu atitinkama valstybė narė iškelia pažeidėjui bylą savo kompetentingame teisme.

31 straipsnis

Teismo posėdžiai yra vieši, nebent Teisingumo Teismas dėl svarbių priežasčių savo iniciatyva ar bylos šalių prašymu priima kitokį sprendimą.

32 straipsnis

Posėdžio metu Teisingumo Teismas gali apklausti ekspertus, liudytojus ir pačias bylos šalis. Tačiau pastarosios kreiptis į Teisingumo Teismą gali tik per savo atstovus.

33 straipsnis

Vis posėdžiai protokoluojami, protokolus pasirašo pirmininkas ir Teismo sekretorius.

34 straipsnis

Pirmininkas sudaro bylų sąrašą.

35 straipsnis

Teisingumo Teismo pasitarimai yra ir išlieka slapti.

36 straipsnis

Sprendimuose nurodomos priežastys, kuriomis jie yra grindžiami. Juose nurodomos pasitarimuose dalyvavusių teisėjų pavardės.

37 straipsnis

Sprendimus pasirašo pirmininkas ir Teismo sekretorius. Jie perskaitomi viešame Teismo posėdyje.

38 straipsnis

Teisingumo Teismas sprendžia bylinėjimosi išlaidų klausimą.

39 straipsnis

Teisingumo Teismo pirmininkas, pasinaudodamas sumarine bylos nagrinėjimo tvarka, kuri nustatoma Darbo reglamentu ir kuri tiek, kiek būtina, gali skirtis nuo kai kurių šio Statuto taisyklių, pateiktų pareiškimų atžvilgiu gali priimti nutartį sustabdyti akto vykdymą, kaip numatyta Konstitucijos III-379 straipsnio 1 dalyje ir EAEB sutarties 157 straipsnyje, arba paskirti laikinąsias apsaugos priemones pagal Konstitucijos III-379 straipsnio 2 dalį arba sustabdyti priverstinį sprendimo vykdymą laikantis Konstitucijos III-401 straipsnio ketvirtosios pastraipos ar EAEB sutarties 164 straipsnio trečiosios pastraipos.

Tais atvejais, kai pirmininkas negali dalyvauti posėdyje, laikantis Darbo reglamente nustatytų sąlygų jį pakeičia kitas teisėjas.

Pirmininko arba jį pakeitusio teisėjo nutarimas yra negalutinis ir jokiu būdu nekliudo Teisingumo Teismo bylos nagrinėjimui iš esmės.

40 straipsnis

Valstybės narės ir Sąjungos institucijos gali įstoti į Teisingumo Teisme nagrinėjamas bylas.

Tokia pat teise gali pasinaudoti ir Sąjungos įstaigos ir organai bei kiti asmenys, galintys įrodyti suinteresuotumą Teisingumo Teismui pateiktos bylos baigtimi. Fiziniai ar juridiniai asmenys negali įstoti į bylas tarp valstybių narių, Sąjungos institucijų arba valstybių narių ir Sąjungos institucijų.

Nepažeisdamos antrosios pastraipos valstybės, kurios nėra narės ir kurios yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalys, ir tame susitarime nurodyta Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) priežiūros institucija gali įstoti į Teisingumo Teisme nagrinėjamas bylas, kai jos yra susijusios su viena iš to susitarimo taikymo sričių.

Prašyme įstoti į bylą nurodomi paaiškinimai gali būti pateikiami tik vienos iš šalių reikalavimams paremti.

41 straipsnis

Tais atvejais, kai atsakovas nepateikia rašytinių gynybos argumentų po to, kai nustatyta tvarka to buvo pareikalauta, Teismo sprendimas tos bylos šalies nenaudai priimamas už akių. Protestą dėl tokio sprendimo galima paduoti per vieną mėnesį nuo jo pranešimo dienos. Protestas negali sustabdyti atsakovui jo nenaudai už akių priimto sprendimo vykdymo, išskyrus tuos atvejus, kai Teisingumo Teismas priima kitokį sprendimą.

42 straipsnis

Valstybės narės, Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai bei visi kiti fiziniai ar juridiniai asmenys gali Darbo reglamente nustatytais atvejais ir sąlygomis iškelti trečiojo asmens bylą, kad užginčytų sprendimą, priimtą jiems nedalyvaujant, jei toks sprendimas pažeidžia jų teises.

43 straipsnis

Iškilus abejonių dėl sprendimo esmės ar apimties, Teisingumo Teismas bet kurios iš bylos šalių ar suinteresuotos Sąjungos institucijos prašymu pateikia reikiamus paaiškinimus.

44 straipsnis

Prašymas peržiūrėti priimtą sprendimą gali būti pateiktas Teisingumo Teismui tik nustačius tokio pobūdžio faktą, kuris gali būti laikomas lemiamu veiksniu ir kuris priimant sprendimą nebuvo žinomas nei Teisingumo Teismui, nei bylos šaliai, reikalaujančiai sprendimą peržiūrėti.

Bylos peržiūrėjimas pradedamas Teisingumo Teismo sprendimu, kuriuo aiškiai nurodomas naujo fakto buvimas, pripažįstama, jog tas faktas yra tokio pobūdžio, kad bylą būtų galima nagrinėti iš naujo, bei paskelbiama, jog tuo pagrindu prašymas yra priimtinas.

Prašyti peržiūrėti bylą nebegalima praėjus 10 metų nuo sprendimo priėmimo.

45 straipsnis

Terminų pratęsimas dėl nuotolių nustatomas Darbo reglamentu.

Vienai iš šalių praleidus nustatytą terminą, jos teisių tai neapriboja, jei tik ji įrodo, kad taip atsitiko dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti ar dėl force majeure.

46 straipsnis

Bylos prieš Sąjungą su deliktine atsakomybe susijusiais klausimais nebekeliamos praėjus penkeriems metams po tokio įvykio, dėl kurio norima bylą iškelti. Ieškinio senaties terminas nutraukiamas, jei byla pradedama nagrinėti Teisingumo Teisme arba jei prieš iškeliant tokią bylą nukentėjusioji šalis paduoda prašymą atitinkamai Sąjungos institucijai. Pastaruoju atveju byla turi būti iškelta per Konstitucijos III-365 straipsnyje nustatytą dviejų mėnesių laikotarpį. Taikoma Konstitucijos III-367 straipsnio antroji pastraipa.

Šis straipsnis taip pat taikomas ieškiniams prieš Europos centrinį banką dėl deliktinės atsakomybės.

IV ANTRAŠTINĖ DALIS

BENDRASIS TEISMAS

47 straipsnis

9 straipsnio pirmoji pastraipa, 14 ir 15 straipsniai, 17 straipsnio pirmoji, antroji, ketvirtoji ir penktoji pastraipos ir 18 straipsnis taikomi Bendrajam Teismui ir jo nariams.

10, 11 ir 14 straipsniai taikomi mutatis mutandis Bendrojo Teismo sekretoriui.

48 straipsnis

Bendrąjį Teismą sudaro dvidešimt penki teisėjai.

49 straipsnis

Bendrojo Teismo nariai gali būti kviečiami atlikti generalinio advokato užduotį.

Generalinis advokatas viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikia motyvuotą išvadą dėl tam tikrų Bendrajam teismui pateiktų bylų tam, kad padėtų Bendrajam teismui atlikti savo uždavinį.

Tokių bylų parinkimo kriterijai, taip pat generalinių advokatų skyrimo tvarka nustatoma Bendrojo Teismo darbo reglamentu.

Teismo narys, pakviestas byloje atlikti generalinio advokato užduotį, negali dalyvauti priimant tos bylos sprendimą.

50 straipsnis

Bendrasis Teismas posėdžiauja iš trijų ar penkių teisėjų susidedančiose kolegijose. Teisėjai iš savo tarpo išsirenka kolegijų pirmininkus. Iš penkių teisėjų sudarytų kolegijų pirmininkai renkami trejiems metams. Jie gali būti perrenkami dar vienai kadencijai.

Kolegijų sudėtį ir bylų paskirstymą joms reglamentuoja Darbo reglamentas. Tam tikrais Darbo reglamente nustatytais atvejais Bendrasis Teismas gali posėdžiauti visos sudėties arba jį gali sudaryti vienas teisėjas.

Darbo reglamente taip pat gali būti nustatyta, kad Bendrasis Teismas jame nurodytais atvejais ir sąlygomis gali posėdžiauti Didžiosios kolegijos sudėties.

51 straipsnis

Nukrypstant nuo Konstitucijos III-358 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės, Teisingumo Teismui priskiriami pagal Konstitucijos III-365 ir III-367 straipsnius valstybės narės pateikti ieškiniai dėl:

a)

Europos Parlamento arba Tarybos, arba šioms institucijoms veikiant kartu, akto ar neveikimo, išskyrus:

Tarybos priimtus europinius sprendimus pagal Konstitucijos III-168 straipsnio 2 dalies trečiąją pastraipą;

Tarybos aktus priimtus pagal Tarybos aktą, susijusį su prekybos apsaugos priemonėmis pagal Konstitucijos III-315 straipsnį;

Tarybos aktus, kuriais pastaroji naudojasi įgyvendinimo įgaliojimais pagal Konstitucijos I-37 straipsnio 2 dalį.

b)

Komisijos akto ar neveikimo pagal Konstitucijos III-420 straipsnio 1 dalį.

Teisingumo Teismui taip pat priskiriami ieškiniai, numatyti tuose pačiuose straipsniuose, kuriuos pateikia Sąjungos institucija prieš Europos Parlamento, Tarybos ar bendrą šių institucijų arba Komisijos aktą ar neveikimą, taip pat institucijos ieškinys prieš Europos centrinio banko aktą ar neveikimą.

52 straipsnis

Teisingumo Teismo pirmininkas ir Bendrojo Teismo pirmininkas bendru sutarimu nustato sąlygas, kuriomis Teisingumo Teismui priskirti pareigūnai ir kiti tarnautojai teikia savo paslaugas Bendrajam Teismui, kad šis galėtų veikti. Tam tikri pareigūnai ar kiti tarnautojai yra atskaitingi Bendrojo Teismo sekretoriui, kuris yra pavaldus Bendrojo Teismo pirmininkui.

53 straipsnis

Bendrojo Teismo procesą reglamentuoja III antraštinė dalis.

Papildomos ir išsamesnės nuostatos, kurių gali prireikti, nustatomos Darbo reglamente. Kad būtų atsižvelgta į bylinėjimosi intelektinės nuosavybės srityje ypatybes, Darbo reglamente gali būti nukrypstama nuo 40 straipsnio ketvirtosios pastraipos ir 41 straipsnio.

Nukrypstant nuo 20 straipsnio ketvirtosios pastraipos, generalinis advokatas gali teikti motyvuotą išvadą raštu.

54 straipsnis

Tais atvejais, kai pareiškimas ar kiti procesiniai dokumentai, skirti Bendrajam Teismui, per klaidą pateikiami Teisingumo Teismo sekretoriui, tas sekretorius juos nedelsdamas perduoda Bendrojo teismo sekretoriui. Taip pat tais atvejais, kai pareiškimas ar kiti procesiniai dokumentai, skirti Teisingumo Teismui, per klaidą pateikiami Bendrojo Teismo sekretoriui, tas sekretorius juos nedelsdamas perduoda Teisingumo Teismo sekretoriui.

Tais atvejais, kai Bendrasis Teismas nustato, kad bylos nagrinėjimas ir sprendimas priklauso ne jo, o Teisingumo Teismo jurisdikcijai, tą bylą jis perduoda Teisingumo Teismui. Panašiai, kai Teisingumo Teismas nustato, kad byla priklauso ne jo, o Bendrojo Teismo jurisdikcijai, tą bylą jis perduoda Bendrajam Teismui, o tas teismas negali atsisakyti savo jurisdikcijos.

Tais atvejais, kai Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo žinion patenka bylos, kuriose siekiama to paties reikalavimo patenkinimo, keliamas tas pats išaiškinimo klausimas arba ginčijamas to paties akto galiojimas, Bendrasis Teismas, išklausęs bylos šalis, gali sustabdyti jam pateiktą bylą iki tol, kol Teisingumo Teismas paskelbs sprendimą, arba tais atvejais, kai ieškiniai yra pateikiami pagal Konstitucijos III-365 straipsnį arba EAEB 146 straipsnį, Teisingumo Teismas priima sprendimą dėl šių ieškinių. Tomis pačiomis sąlygomis Teisingumo Teismas taip pat gali nuspręsti sustabdyti jam pateiktą bylą. Tuo atveju Bendrajam Teismui pateikta byla tęsiama.

Jeigu valstybė narė ir institucija pateikia ieškinį dėl to paties akto, Bendrasis Teismas nesprendžia, o sprendimus dėl tokių ieškinių priima Teisingumo Teismas.

55 straipsnis

Galutinius Bendrojo Teismo sprendimus, tik iš dalies išsprendžiančius esminius klausimus arba išsprendžiančius procesinius klausimus, susijusius su kompetencijos trūkumu ar prieštaravimu dėl priimtinumo, Bendrojo Teismo sekretorius praneša visoms bylos šalims, taip pat valstybėms narėms ir Sąjungos institucijoms, net jeigu jos ir neįstojo į Bendrajame Teisme nagrinėjamą bylą.

56 straipsnis

Apeliacinį skundą Teisingumo Teismui galima paduoti per du mėnesius nuo apskundžiamo sprendimo pranešimo dėl Bendrojo Teismo galutinių sprendimų ir to Teismo sprendimų, tik iš dalies išsprendžiančių esminius klausimus arba išsprendžiančių procesinius klausimus, susijusius su kompetencijos trūkumu ar prieštaravimu dėl priimtinumo.

Tokį apeliacinį skundą gali paduoti bet kuri pagal visus savo pareiškimus arba jų dalį bylą pralaimėjusi šalis. Tačiau įstojusios į bylą šalys, išskyrus valstybes nares ir Sąjungos institucijas, apeliacinį skundą gali paduoti tik tais atvejais, kai Bendrojo Teismo sprendimas joms turi tiesioginės įtakos.

Išskyrus bylas, susijusias su Sąjungos ir jos tarnautojų ginčais, apeliacinį skundą taip pat gali paduoti valstybės narės ir Sąjungos institucijos, neįstojusios į Bendrojo Teismo nagrinėjamą bylą. Tokių valstybių narių ir institucijų padėtis yra tokia pat, kaip ir pirmoje instancijoje į bylą įstojusių valstybių narių ar institucijų.

57 straipsnis

Kiekvienas asmuo, kurio pareiškimą įstoti į bylą Bendrasis Teismas atmetė, per dvi savaites nuo pranešimo apie pareiškimą atmetantį sprendimą gali paduoti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui.

Bylos šalys bet kurį Bendrojo Teismo sprendimą, priimtą vadovaujantis Konstitucijos III-379 straipsnio 1 ir 2 dalimis ar III-401 straipsnio ketvirtąja pastraipa arba EAEB sutarties 157 straipsniu, arba 164 straipsnio trečiąja pastraipa, Teisingumo Teismui gali apskųsti per du mėnesius nuo pranešimo apie juos dienos.

Pirmojoje ir antrojoje pastraipose minėtas apeliacinis skundas nagrinėjamas ir sprendžiamas 39 straipsnyje nustatyta tvarka.

58 straipsnis

Apeliacinis skundas Teisingumo Teismui paduodamas tik teisės klausimais. Jis gali būti paduodamas dėl Bendrojo Teismo kompetencijos trūkumo, dėl jo padaryto teismo proceso tvarkos pažeidimo, neigiamai paveikusio apelianto interesus, taip pat dėl Bendrojo Teismo padaryto Sąjungos teisės pažeidimo.

Apeliacinis skundas negali būti paduotas vien dėl teismo išlaidų dydžio ar šalies, kuriai buvo priteista jas atlyginti.

59 straipsnis

Tais atvejais, kai paduodamas apeliacinis skundas dėl Bendrojo Teismo sprendimo, procesas Teisingumo Teisme susideda iš rašytinės ir žodinės dalių. Darbo reglamente nustatytomis sąlygomis Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą ir bylos šalis, gali spręsti be žodinės proceso dalies.

60 straipsnis

Nepažeidžiant Konstitucijos III-379 straipsnio 1 ir 2 dalių ir EAEB sutarties 157 straipsnio, sprendimo vykdymas dėl apeliacinio skundo nesustabdomas.

Nukrypstant nuo Konstitucijos III-380 straipsnio, europinį įstatymą ar europinį reglamentą, kuris yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, negaliojančiu skelbiantys Bendrojo Teismo sprendimai įsigalioja tik pasibaigus šio Statuto 56 straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodytam laikotarpiui arba, jeigu per tą laikotarpį paduodamas apeliacinis skundas, nuo apeliacinio skundo atmetimo dienos, tačiau nepažeidžiant bylos šalies teisės, vadovaujantis Konstitucijos III-379 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei EAEB sutarties 157 straipsniu, kreiptis į Teisingumo Teismą dėl negaliojančiu paskelbto europinio įstatymo ar europinio reglamento padarinių sustabdymo ar dėl kitos laikinosios apsaugos priemonės nustatymo.

61 straipsnis

Jei apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas Bendrojo Teismo sprendimą panaikina. Jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.

Grąžinus bylą Bendrajam Teismui, Teisingumo Teismo sprendimas teisės klausimais tam teismui yra privalomas.

Kai valstybės narės ar Sąjungos institucijos, neįstojusios į Bendrojo Teismo nagrinėjamą bylą, apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas, jei mano, kad tai būtina, gali nurodyti, kurie panaikinto Bendrojo Teismo sprendimo padariniai bylos šalims yra laikomi galutiniais.

62 straipsnis

Konstitucijos III - 358 straipsnio 2 bei 3 dalyse nustatytais atvejais, kai pirmasis generalinis advokatas mano, jog gresia didelis pavojus Sąjungos teisės vienovei ar darnai, jis gali pasiūlyti Teisingumo Teismui peržiūrėti Bendrojo Teismo sprendimą.

Pasiūlymas turi būti pateiktas per mėnesį nuo Bendrojo Teismo sprendimo priėmimo. Per mėnesį nuo pirmojo generalinio advokato pateikto pasiūlymo gavimo Teisingumo Teismas nusprendžia, ar sprendimas turėtų būti peržiūrėtas.

V ANTRAŠTINĖ DALIS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

63 straipsnis

Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo darbo reglamentuose pateikiamos visos šiam Statutui taikyti ir, prireikus, jam papildyti būtinos nuostatos.

64 straipsnis

Taryba vieningai priimtu europiniu reglamentu nustato kalbų vartojimą Europos Sąjungos Teisingumo Teisme reglamentuojančias taisykles. Šis reglamentas priimamas Teisingumo Teismo prašymu ir pasikonsultavus su Komisija ir Europos Parlamentu, arba Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavus su Teisingumo Teismu ir Europos Parlamentu.

Kol bus priimtos tos taisyklės, toliau taikomos kalbų vartojimą reglamentuojančios Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo darbo reglamentų nuostatos. Nukrypstant nuo Konstitucijos III-355 ir III-356 straipsnių, tos nuostatos gali būti keičiamos ar panaikinamos tik Tarybai vieningai patvirtinus.

65 straipsnis

1.   Nukrypstant nuo Konstitucijos IV-437 straipsnio, Protokolo dėl Teisingumo Teismo statuto, pridedamo prie Europos Sąjungos sutarties, Europos bendrijos steigimo sutarties ir EAEB sutarties bet kokie pakeitimai, priimti laikotarpiu tarp Sutarties dėl Konstitucijos Europai pasirašymo ir jos įsigaliojimo, lieka galioti.

2.   Siekiant 1 dalyje nurodytus pakeitimus įtraukti į šiame Statute nustatytas nuostatas, jie Teisingumo Teismo prašymu oficialiai kodifikuojami Tarybos priimtu europiniu įstatymu. Įsigaliojus šiam kodifikuojančiam europiniam įstatymui, šis straipsnis panaikinamas.

4.   

PROTOKOLAS DĖL EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMOS IR EUROPOS CENTRINIO BANKO STATUTO

AUKŠTOSIOS SUSITARIANČIOS ŠALYS,

NORĖDAMOS išdėstyti Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutą, numatytą Konstitucijos I-30 straipsnyje ir III-187 straipsnio 2 dalyje,

SUSITARĖ dėl šių nuostatų, kurios pridedamos prie Sutarties dėl Konstitucijos Europai:

I SKYRIUS

EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMA

1 straipsnis

Europos centrinių bankų sistema

1.   Vadovaujantis Konstitucijos I-30 straipsnio 1 dalimi, Europos centrinis bankas kartu su nacionaliniais centriniais bankais sudaro Europos centrinių bankų sistemą. Europos centrinis bankas kartu su valstybių narių, kurių valiuta yra euro, nacionaliniais centriniais bankais sudaro Eurosistemą.

2.   Europos centrinių bankų sistema ir Europos centrinis bankas atlieka savo uždavinius ir vykdo savo veiklą pagal Konstituciją ir šį Statutą.

II SKYRIUS

EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMOS TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

2 straipsnis

Tikslai

Vadovaujantis Konstitucijos I-30 straipsnio 2 dalimi ir III-185 straipsnio 1 dalimi, pagrindinis Europos centrinių bankų sistemos tikslas yra palaikyti kainų stabilumą. Nepažeisdama šio tikslo, ji remia Sąjungos bendrą ekonominę politiką, kad padėtų siekti Konstitucijos I-3 straipsnyje nustatytų Sąjungos tikslų. Europos centrinių bankų sistema veikia vadovaudamasi atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu, palankiu veiksmingam išteklių paskirstymui, ir laikydamasi Konstitucijos III-177 straipsnyje išdėstytų principų.

3 straipsnis

Uždaviniai

1.   Vadovaujantis Konstitucijos III-185 straipsnio 2 dalimi, pagrindiniai uždaviniai, kurie turi būti vykdomi per Europos centrinių bankų sistemą, yra:

a)

nustatyti ir įgyvendinti Sąjungos pinigų politiką;

b)

atlikti užsienio valiutų operacijas, atitinkančias Konstitucijos III-326 straipsnį;

c)

laikyti ir valdyti valstybių narių oficialiąsias užsienio valiutos atsargas;

d)

skatinti sklandų mokėjimo sistemų veikimą.

2.   Vadovaujantis Konstitucijos III-185 straipsnio 3 dalimi, šio straipsnio 1 dalies c punktas nepažeidžia valstybių narių vyriausybių teisės laikyti ir valdyti apyvartines užsienio valiutos lėšas.

3.   Vadovaudamasi Konstitucijos III-185 straipsnio 5 dalimi, Europos centrinių bankų sistema prisideda prie to, kad kompetentingos institucijos galėtų sklandžiai vykdyti savo politiką, susijusią su rizikos ribojimu pagrįsta kredito įstaigų priežiūra ir finansų sistemos stabilumu.

4 straipsnis

Patariamosios funkcijos

Vadovaujantis Konstitucijos III-185 straipsnio 4 dalimi, su Europos centriniu banku:

a)

konsultuojamasi dėl bet kurio siūlomo Sąjungos akto, patenkančio į jo įgaliojimų sritį;

b)

konsultuojasi nacionalinės institucijos dėl bet kurios teisinės nuostatos, priklausančios jo kompetencijai, projekto, tačiau laikantis 41 straipsnyje numatyta tvarka Tarybos nustatytų apribojimų ir sąlygų.

Europos centrinis bankas gali Sąjungos institucijoms, įstaigoms, organams arba nacionalinėms institucijoms teikti nuomones klausimais, patenkančiais į jo įgaliojimų sritį.

5 straipsnis

Statistinės informacijos rinkimas

1.   Kad galėtų vykdyti Europos centrinių bankų sistemos uždavinius, Europos centrinis bankas, padedamas nacionalinių centrinių bankų, renka reikiamą statistinę informaciją arba iš kompetentingų nacionalinių institucijų, arba tiesiogiai iš ūkio subjektų. Šiais tikslais jis bendradarbiauja su Sąjungos institucijomis, įstaigomis ar organais ir su valstybių narių ar trečiųjų šalių kompetentingomis institucijomis bei tarptautinėmis organizacijomis.

2.   Nacionaliniai centriniai bankai, kiek tai įmanoma, vykdo šio straipsnio 1 dalyje nurodytus uždavinius.

3.   Europos centrinis bankas, kur reikia, skatina derinti taisykles ir praktiką, kuria vadovaujamasi renkant, kaupiant ir platinant statistinę informaciją, patenkančią į jo įgaliojimų sritį.

4.   Vadovaudamasi 41 straipsnyje išdėstyta tvarka, Taryba nustato fizinius ir juridinius asmenis, kuriems taikomi atskaitomybės reikalavimai, konfidencialumo režimą ir atitinkamas vykdymo užtikrinimo nuostatas.

6 straipsnis

Tarptautinis bendradarbiavimas

1.   Europos centrinis bankas nusprendžia, kaip atstovaujama Europos centrinių bankų sistemai tarptautinio bendradarbiavimo, susijusio su Europos centrinių bankų sistemai patikėtais uždaviniais, srityje.

2.   Europos centrinis bankas ir, jam pritarus, nacionaliniai centriniai bankai gali dalyvauti tarptautinėse finansų institucijose.

3.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalys nepažeidžia Konstitucijos III-196 straipsnio.

III SKYRIUS

EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMOS ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA

7 straipsnis

Nepriklausomumas

Pagal Konstitucijos III-188 straipsnį, naudodamiesi Konstitucijos ir šio Statuto jiems suteiktais įgaliojimais ir vykdydami juose nustatytas užduotis bei pareigas, nei Europos centrinis bankas, nei nacionalinis centrinis bankas, nei bet kuris jų sprendimus priimančių organų narys nesiekia gauti ar nepriima jokių Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų, valstybių narių vyriausybių ar bet kurios kitos organizacijos nurodymų. Sąjungos institucijos, įstaigos ar organai ir valstybių narių vyriausybės įsipareigoja gerbti šį principą ir nesiekti paveikti Europos centrinio banko ar nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų narių, jiems atliekant savo užduotis.

8 straipsnis

Bendrasis principas

Europos centrinių bankų sistemai vadovauja Europos centrinio banko sprendimus priimantys organai.

9 straipsnis

Europos centrinis bankas

1.   Europos centrinis bankas, kuris pagal Konstitucijos I-30 straipsnio 3 dalį yra juridinis asmuo, kiekvienoje valstybėje narėje naudojasi plačiausiu teisnumu, suteikiamu juridiniams asmenims pagal jos teisę, Europos centrinis bankas gali įsigyti kilnojamojo ir nekilnojamojo turto bei juo disponuoti ir būti šalimi teismo procese.

2.   Europos centrinis bankas užtikrina, kad pagal Konstitucijos III-185 straipsnio 2, 3 ir 5 dalis numatyti Europos centrinių bankų sistemos uždaviniai yra įgyvendinami jam pačiam veikiant vadovaujantis šiuo Statutu arba per nacionalinius centrinius bankus vadovaujantis 12 straipsnio 1 dalimi ir 14 straipsniu.

3.   Pagal Konstitucijos III-187 straipsnio 3 dalį Europos centrinio banko sprendimus priimantys organai yra Valdančioji taryba ir Vykdomoji valdyba.

10 straipsnis

Valdančioji taryba

1.   Vadovaujantis Konstitucijos III-382 straipsnio 1 dalimi, Europos centrinio banko Valdančiąją tarybą sudaro Europos centrinio banko Vykdomosios valdybos nariai ir Konstitucijos III-197 straipsnyje nurodytų valstybių narių, kurioms netaikomos išimtys, nacionalinių centrinių bankų valdytojai.

2.   Kiekvienas Valdančiosios tarybos narys turi vieną balsą. Nuo tos dienos, kai Valdančiosios tarybos narių skaičius viršija 21, kiekvienas Vykdomosios valdybos narys turi vieną balsą, o balsavimo teisę turinčių valdytojų yra 15. Pastariesiems balsavimo teisės suteikiamos ir keičiamos tokiu būdu:

a)

valdytojų skaičiui viršijus penkiolika ir kol pasieks dvidešimt du, valdytojai suskirstomi į dvi grupes, pagal nacionalinio centrinio banko pateikiamą atitinkamos valstybės narės suvestinio bendrojo vidaus produkto rinkos kainomis ir bendro valstybių narių, kurių valiuta yra euro, pinigų finansinių institucijų suvestinio balanso dalies dydį. Suvestinio bendrojo vidaus produkto rinkos kainomis daliai skiriamas 5/6 svoris, o bendro pinigų finansinių institucijų suvestinio balanso daliai skiriamas 1/6 svoris. Pirmą grupę sudaro penki valdytojai, o antrą grupę - likę valdytojai. Pirmai grupei paskirtų valdytojų naudojimosi balsavimo teisėmis dažnumas turi būti ne mažesnis kaip antros grupės valdytojų. Atsižvelgiant į ankstesnį sakinį, pirmai grupei skiriamos keturios balsavimo teisės, o antrai grupei — vienuolika;

b)

valdytojų skaičiui pasiekus dvidešimt du, valdytojai suskirstomi į tris grupes pagal svarbą, nustatytą remiantis pirmiau išdėstytais kriterijais. Pirmą grupę sudaro penki valdytojai ir jiems skiriamos keturios balsavimo teisės. Antrą grupę sudaro pusė visų valdytojų, trupmeną bet kuriuo atveju suapvalinant iki artimiausio sveikojo skaičiaus, jiems skiriamos aštuonios balsavimo teisės. Trečią grupę sudaro likę valdytojai ir jiems skiriamos trys balsavimo teisės;

c)

kiekvienoje grupėje valdytojai savo balsavimo teisėmis naudojasi vienodą laiką;

d)

skaičiuojant dalis suvestiniame bendrajame vidaus produkte rinkos kainomis, taikoma 29 straipsnio 2 dalis. Bendras valstybių narių pinigų finansinių institucijų suvestinis balansas skaičiuojamas pagal skaičiavimo metu Sąjungoje taikomą statistikos sistemą;

e)

suvestinį bendrąjį vidaus produktą rinkos kainomis pakoregavus pagal 29 straipsnio 3 dalį ar padidėjus valdytojų skaičiui, grupių dydis ir (ar) sudėtis pakoreguojami vadovaujantis šioje pastraipoje išdėstytais principais;

f)

visas priemones, kurios yra būtinos šioje pastraipoje išdėstytiems principams įgyvendinti, Valdančioji taryba patvirtina dviejų trečdalių balsavimo teisę turinčių ir jos neturinčių narių balsų dauguma ir gali nuspręsti atidėti rotacinės sistemos naudojimo pradžią, kol valdytojų skaičius neviršija 18.

Balsavimo teise naudojamasi asmeniškai. Nukrypstant nuo šios taisyklės, 12 straipsnio 3 dalyje nurodytame Darbo reglamente gali būti nustatyta, kad Valdančiosios tarybos nariai gali balsuoti telekonferencijos būdu. Šiame reglamente taip pat numatoma, kad Valdančiosios tarybos narys, kuris negali dalyvauti Valdančiosios tarybos posėdžiuose ilgesnį laiką, gali paskirti pakaitinį Valdančiosios tarybos narį.

Šio straipsnio pirmoji ir antroji pastraipos nepažeidžia Valdančiosios tarybos balsavimo teisę turinčių ar jos neturinčių narių balsavimo teisių pagal šio straipsnio 3 dalį ir 40 straipsnio 2 ir 3 dalį. Jeigu šiame Statute nenumatyta kitaip, Valdančioji taryba sprendimus priima paprasta balsavimo teisę turinčių narių balsų dauguma. Balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia pirmininko balsas.

Kad Valdančioji taryba galėtų balsuoti, turi būti dviejų trečdalių balsavimo teisę turinčių narių kvorumas. Jeigu kvorumo nėra, pirmininkas gali kviesti neeilinį posėdį, kuriame sprendimai gali būti priimami nesant kvorumo.

3.   Priimant bet kokius sprendimus pagal 28, 29, 30, 32, 33 ir 51 straipsnius, balsai Valdančiojoje taryboje paskirstomi pagal nacionalinių centrinių bankų dalį pasirašytame Europos centrinio banko kapitale. Vykdomosios valdybos narių balsų indeksai lygūs nuliui. Kvalifikuotos daugumos reikalaujantis sprendimas priimamas, jeigu atiduoti balsai „už“ atstovauja mažiausiai dviem trečdaliams pasirašyto Europos centrinio banko kapitalo ir ne mažiau kaip pusei dalininkų. Jeigu valdytojas negali dalyvauti, jis gali paskirti pakaitinį asmenį balsuoti jam skirtu indeksuotu balsu.

4.   Posėdžiai yra konfidencialūs. Valdančioji taryba gali nuspręsti viešai paskelbti savo svarstymų rezultatus.

5.   Valdančioji taryba posėdžiauja mažiausiai 10 kartų per metus.

11 straipsnis

Vykdomoji valdyba

1.   Pagal Konstitucijos III-382 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą Vykdomąją valdybą sudaro pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir keturi kiti nariai.

Nariai atlieka savo pareigas dirbdami visu etatu. Nė vienas narys negali turėti jokio kito mokamo ar nemokamo darbo, išskyrus ypatingus atvejus, kai Valdančioji taryba padaro išimtį tuo klausimu.

2.   Pagal Konstitucijos III-382 straipsnio 2 dalį Vykdomosios valdybos pirmininką, pirmininko pavaduotoją ir kitus narius kvalifikuota balsų dauguma skiria Europos Vadovų Taryba iš pripažintą autoritetą ir profesinę patirtį pinigų ar bankininkystės srityse turinčių asmenų pagal Tarybos rekomendaciją bei pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir Valdančiąja taryba.

Jų kadencija yra aštuoneri metai, ir ji nėra atnaujinama.

Vykdomosios valdybos nariais gali būti tik valstybių narių piliečiai.

3.   Vykdomosios valdybos narių įdarbinimo sąlygos, ypač jų atlyginimai, pensijos ir kitos socialinio draudimo išmokos, yra sutarčių su Europos centriniu banku dalykas ir yra nustatomos Valdančiosios tarybos, kuri remiasi komiteto, sudaryto iš trijų Valdančiosios tarybos ir trijų Tarybos paskirtų narių, pasiūlymu. Vykdomosios valdybos nariai neturi teisės balsuoti dėl šioje dalyje nurodytų klausimų.

4.   Jeigu Vykdomosios valdybos narys nebeatitinka šioms pareigoms keliamų reikalavimų arba yra kaltas padaręs sunkų nusižengimą, Teisingumo Teismas Valdančiosios tarybos arba Vykdomosios valdybos prašymu gali jį atstatydinti.

5.   Kiekvienas asmeniškai dalyvaujantis Vykdomosios valdybos narys turi teisę balsuoti ir šiam tikslui turi vieną balsą. Jeigu nenustatyta kitaip, Vykdomoji valdyba sprendimus priima paprasta atiduotų balsų dauguma. Balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia pirmininko balsas. Balsavimo tvarka nustatoma 12 straipsnio 3 dalyje nurodytame Darbo reglamente.

6.   Vykdomoji valdyba yra atsakinga už Europos centrinio banko einamąją veiklą.

7.   Kiekviena laisva vieta Vykdomojoje valdyboje užimama paskiriant naują narį pagal šio straipsnio 2 dalį.

12 straipsnis

Sprendimus priimančių organų pareigos

1.   Valdančioji taryba nustato gaires ir priima sprendimus, kurie būtini užtikrinant uždavinių, patikėtų Europos centrinių bankų sistemai pagal Konstituciją ir šį Statutą, atlikimą. Valdančioji taryba nustato Sąjungos pinigų politiką, o prireikus priima sprendimus, susijusius su tarpiniais pinigų politikos tikslais, pagrindinėmis palūkanų normomis ir atsargų pasiūla Europos centrinių bankų sistemoje, bei nustato jiems įgyvendinti būtinas gaires.

Vykdomoji valdyba įgyvendina pinigų politiką pagal Valdančiosios tarybos nustatytas gaires ir priimtus sprendimus. Tai atlikdama, Vykdomoji valdyba duoda reikiamus nurodymus nacionaliniams centriniams bankams. Be to, Vykdomoji valdyba gali turėti kai kurių jai perduotų įgaliojimų, jeigu taip nusprendžia Valdančioji taryba.

Tokiu mastu, kuris laikomas galimu ir tinkamu, ir nepažeisdamas šio straipsnio nuostatų, Europos centrinis bankas kreipiasi į nacionalinius centrinius bankus dėl operacijų, kurios sudaro Europos centrinių bankų sistemos uždavinių dalį, atlikimo.

2.   Vykdomoji valdyba yra atsakinga už Valdančiosios tarybos posėdžių rengimą.

3.   Valdančioji taryba priima Darbo reglamentą, kuriame nustato Europos centrinio banko ir jo sprendimus priimančių organų vidaus struktūrą.

4.   Valdančioji taryba atlieka 4 straipsnyje nurodytas patariamąsias funkcijas.

5.   Valdančioji taryba priima 6 straipsnyje nurodytus sprendimus.

13 straipsnis

Pirmininkas

1.   Pirmininkas arba, jeigu jis nedalyvauja, pirmininko pavaduotojas vadovauja Europos centrinio banko valdančiajai tarybai ir Europos centrinio banko vykdomajai valdybai.

2.   Nepažeisdamas 38 straipsnio, pirmininkas arba jo atstovas atstovauja Europos centriniam bankui už jo ribų.

14 straipsnis

Nacionaliniai centriniai bankai

1.   Kiekviena valstybė narė, vadovaudamasi Konstitucijos III-189 straipsniu, užtikrina, kad jos nacionalinės teisės aktai, įskaitant jos nacionalinio centrinio banko statutą, būtų suderinti su Konstitucija ir šiuo Statutu.

2.   Nacionalinių centrinių bankų statutuose, be kita ko, turi būti numatyta, kad nacionalinio centrinio banko valdytojo kadencija bus ne trumpesnė kaip penkeri metai.

Valdytoją galima atleisti iš pareigų tik tuomet, jeigu jis nebeatitinka šioms pareigoms keliamų reikalavimų arba yra kaltas padaręs sunkų nusižengimą. Suinteresuotas valdytojas arba Valdančioji taryba dėl tokio sprendimo gali kreiptis į Teisingumo Teismą motyvuodami Konstitucijos ar kokios nors kitos teisės normos, susijusios su jos taikymu, pažeidimu. Šie ieškiniai pateikiami per du mėnesius atitinkamai nuo sprendimo paskelbimo arba nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.

3.   Nacionaliniai centriniai bankai yra sudedamoji Europos centrinių bankų sistemos dalis ir veikia pagal Europos centrinio banko gaires bei nurodymus. Valdančioji taryba imasi reikiamų veiksmų, kad užtikrintų, jog būtų laikomasi Europos centrinio banko gairių ir nurodymų, ir reikalauja, kad jai būtų pateikiama visa reikalinga informacija.

4.   Nacionaliniai centriniai bankai gali atlikti ir kitas, šiame Statute nenumatytas, funkcijas, nebent Valdančioji taryba dviejų trečdalių atiduotų balsų dauguma nustato, kad jos trukdo Europos centrinių bankų sistemos tikslams ir uždaviniams. Tokios funkcijos atliekamos nacionaliniams centriniams bankams prisiimant atsakomybę bei įsipareigojimus, ir jos nelaikomos Europos centrinių bankų sistemos funkcijų dalimi.

15 straipsnis

Įsipareigojimai dėl atskaitomybės

1.   Europos centrinis bankas rengia ir skelbia pranešimus apie Europos centrinių bankų sistemos veiklą mažiausiai kartą per ketvirtį.

2.   Europos centrinių bankų sistemos konsoliduota finansinė ataskaita skelbiama kiekvieną savaitę.

3.   Pagal Konstitucijos III-383 straipsnio 3 dalį Europos centrinis bankas parengia Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai, Tarybai ir Komisijai metų pranešimą apie Europos centrinių bankų sistemos veiklą ir apie pinigų politiką praėjusiais bei einamaisiais metais.

4.   Šiame straipsnyje nurodyti pranešimai ir ataskaitos suinteresuotoms šalims teikiami nemokamai.

16 straipsnis

Banknotai

Vadovaudamasi Konstitucijos III-186 straipsnio 1 dalimi, Valdančioji taryba turi išimtinę teisę duoti leidimą Sąjungoje leisti euro banknotus. Tokius banknotus gali išleisti Europos centrinis bankas ir nacionaliniai centriniai bankai. Europos centrinio banko ir nacionalinių centrinių bankų išleisti banknotai yra vieninteliai tokie banknotai, kurie Sąjungoje turi teisėtos mokėjimo priemonės statusą.

Europos centrinis bankas, kiek tai yra įmanoma, atsižvelgia į esamą banknotų išleidimo ir kūrimo praktiką.

IV SKYRIUS

EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMOS PINIGŲ POLITIKOS FUNKCIJOS IR OPERACIJOS

17 straipsnis

Sąskaitos Europos centriniame banke ir nacionaliniuose centriniuose bankuose

Savo operacijoms vykdyti Europos centrinis bankas ir nacionaliniai centriniai bankai gali atidaryti sąskaitas kredito įstaigoms, viešiesiems subjektams ir kitiems rinkos dalyviams ir priimti turtą, įskaitant nematerialius vertybinius popierius, kaip įkeitimo objektą.

18 straipsnis

Atviros rinkos ir kredito operacijos

1.   Kad pasiektų Europos centrinių bankų sistemos tikslus ir įvykdytų jos uždavinius, Europos centrinis bankas ir nacionaliniai centriniai bankai gali:

a)

veikti finansų rinkose pirkdami ir parduodami (sudarydami neatidėliotinus ir išankstinius sandorius), įskaitant pirkimą ir pardavimą pagal atpirkimo sutartis, ir skolindami arba skolindamiesi skolos įsipareigojimus ir likvidžias rinkos priemones eurais arba kitomis valiutomis, taip pat tauriuosius metalus;

b)

atlikti kredito operacijas su kredito įstaigomis ir kitais rinkos dalyviais skolinant lėšas užtikrinus pakankamu įkeitimu.

2.   Europos centrinis bankas nustato jo paties ar nacionalinių centrinių bankų atliekamų atviros rinkos ir kredito operacijų bendrus principus, įskaitant sąlygų, kuriomis jie pasirengę atlikti tokius sandorius, paskelbimą.

19 straipsnis

Privalomosios atsargos

1.   Pagal 2 straipsnį Europos centrinis bankas siekdamas pinigų politikos tikslų, turi teisę reikalauti, kad valstybėse narėse įsteigtos kredito įstaigos privalomąsias atsargas laikytų Europos centrinio banko ir nacionalinių centrinių bankų sąskaitose. Privalomųjų atsargų skaičiavimo ir nustatymo taisykles gali patvirtinti Valdančioji taryba. Jeigu reikalavimai nevykdomi, Europos centrinis bankas turi teisę imti baudos palūkanas ir taikyti kitas panašaus poveikio sankcijas.

2.   Taikydama šį straipsnį ir vadovaudamasi 41 straipsnyje išdėstyta tvarka, Taryba apibrėžia privalomųjų atsargų bazę ir maksimalius leistinus tų atsargų bei jų bazės santykius, taip pat atitinkamas sankcijas reikalavimų nevykdymo atveju.

20 straipsnis

Pinigų politikos kitos priemonės

Valdančioji taryba dviejų trečdalių atiduotų balsų dauguma gali nuspręsti naudoti pinigų politikos tokius kitus operacinius metodus, kuriuos ji, laikydamasi 2 straipsnio, mano esant tinkamais.

41 straipsnyje išdėstyta tvarka Taryba apibrėžia tokių metodų taikymo sritį, jeigu jais nustatomos prievolės trečiosioms šalims.

21 straipsnis

Operacijos su viešaisiais subjektais

1.   Pagal Konstitucijos III-181 straipsnį lėšų pereikvojimas sąskaitose ar bet kurios kitos formos kredito galimybės Sąjungos institucijoms, įstaigoms ar organams, valstybių narių centrinėms vyriausybėms, regioninėms, vietos ar kitoms valdžios institucijoms, kitoms viešosios teisės reglamentuojamoms įstaigoms arba valstybės įmonėms Europos centriniame banke ar nacionaliniuose centriniuose bankuose yra draudžiami. Taip pat draudžiama Europos centriniam bankui ar nacionaliniams centriniams bankams tiesiogiai iš jų pirkti skolos priemones.

2.   Europos centrinis bankas ir nacionaliniai centriniai bankai gali veikti kaip šio straipsnio 1 dalyje išvardytų subjektų fiskaliniai agentai.

3.   Šio straipsnio nuostatos netaikomos valstybei nuosavybės teise priklausančioms kredito įstaigoms, kurioms nacionaliniai centriniai bankai ir Europos centrinis bankas centrinių bankų atsargų pasiūlos atžvilgiu taiko tokį patį statusą kaip privačioms kredito įstaigoms.

22 straipsnis

Tarpuskaitos ir mokėjimo sistemos

Europos centrinis bankas ir nacionaliniai centriniai bankai gali sudaryti sąlygas, o Europos centrinis bankas gali priimti reglamentus, kad būtų užtikrintas tarpuskaitos ir mokėjimo sistemų veiksmingumas ir patikimumas Sąjungoje ir su kitomis šalimis.

23 straipsnis

Išorės operacijos

Europos centrinis bankas ir nacionaliniai centriniai bankai gali:

a)

užmegzti ryšius su centriniais bankais ir finansų įstaigomis kitose šalyse ir prireikus su tarptautinėmis organizacijomis;

b)

sudarydami neatidėliotinus ir išankstinius sandorius, įsigyti ir parduoti visų rūšių turtą užsienio valiuta ir tauriuosius metalus; sąvoka „turtas užsienio valiuta“ apima vertybinius popierius ir visą kitą turtą bet kurios šalies valiuta ar apskaitos vienetais ir laikomą bet kokia forma;

c)

laikyti ir valdyti šiame straipsnyje nurodytą turtą;

d)

atlikti visų tipų banko sandorius su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis, įskaitant skolinimosi ir skolinimo operacijas.

24 straipsnis

Kitos operacijos

Europos centrinis bankas ir nacionaliniai centriniai bankai, be operacijų, susijusių su jų uždaviniais, gali atlikti operacijas, skirtas jų administraciniams tikslams ar jų personalui.

V SKYRIUS

RIZIKOS RIBOJIMU PAGRĮSTA PRIEŽIŪRA

25 straipsnis

Rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra

1.   Europos centrinis bankas gali patarti Tarybai, Komisijai ir valstybių narių kompetentingoms institucijoms, o šios gali konsultuotis su Europos centriniu banku dėl Sąjungos teisiškai privalomų aktų, susijusių su kredito įstaigų rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra ir finansų sistemos stabilumu, taikymo srities ir įgyvendinimo.

2.   Europos centrinis bankas, remdamasis kiekvienu pagal Konstitucijos III-185 straipsnio 6 dalį priimtu europiniu įstatymu, gali atlikti specialius uždavinius, susijusius su rizikos ribojimu pagrįsta kredito ir kitų finansų įstaigų, išskyrus draudimo įmones, priežiūros politika.

VI SKYRIUS

EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMOS FINANSINĖS NUOSTATOS

26 straipsnis

Finansinės ataskaitos

1.   Europos centrinio banko ir nacionalinių centrinių bankų finansiniai metai prasideda sausio pirmą dieną ir baigiasi gruodžio paskutinę dieną.

2.   Europos centrinio banko metų ataskaitas rengia Vykdomoji valdyba pagal Valdančiosios tarybos nustatytus principus. Ataskaitas tvirtina Valdančioji taryba, ir tada jos paskelbiamos.

3.   Analizės ir veiklos tikslais Vykdomoji valdyba sudaro Europos centrinių bankų sistemos konsoliduotą balansą, apimantį Europos centrinių bankų sistemai priskiriamą nacionalinių centrinių bankų turtą ir įsipareigojimus.

4.   Šiam straipsniui taikyti Valdančioji taryba nustato reikiamas nacionalinių centrinių bankų vykdomų operacijų apskaitos ir atskaitomybės standartizavimo taisykles.

27 straipsnis

Auditas

1.   Europos centrinio banko ir nacionalinių centrinių bankų sąskaitų auditą atlieka nepriklausomi išorės auditoriai, kuriuos rekomenduoja Valdančioji taryba ir tvirtina Taryba. Auditoriai turi visus įgaliojimus tikrinti visas Europos centrinio banko ir nacionalinių centrinių bankų buhalterines knygas bei sąskaitas ir gauti visą informaciją apie jų sandorius.

2.   Konstitucijos III-384 straipsnis taikomas tik Europos centrinio banko vadovybės veiklos efektyvumui tirti.

28 straipsnis

Europos centrinio banko kapitalas

1.   Europos centrinio banko kapitalas yra 5 000 milijonų eurų. Kapitalą galima didinti tokiomis sumomis, kokios numatytos europiniame sprendime, kurį priima Valdančioji taryba veikdama kvalifikuota balsų dauguma, numatyta 10 straipsnio 3 dalyje, neperžengdama tokių ribų ir tokiomis sąlygomis, kokias nustato Taryba 41 straipsnyje nurodyta tvarka.

2.   Nacionaliniai centriniai bankai yra vieninteliai subjektai, turintys teisę pasirašyti ir turėti Europos centrinio banko kapitalą. Kapitalas pasirašomas pagal raktą, nustatytą vadovaujantis 29 straipsniu.

3.   Valdančioji taryba, veikdama kvalifikuota balsų dauguma, kaip nurodyta 10 straipsnio 3 dalyje, apibrėžia kapitalo apmokėjimo apimtį ir formą.

4.   Laikantis 5 dalies, nacionalinių centrinių bankų dalys pasirašytame Europos centrinio banko kapitale negali būti perduodamos, įkeičiamos ar areštuojamos.

5.   Jeigu 29 straipsnyje nurodytas raktas yra koreguojamas, nacionaliniai centriniai bankai perveda tarpusavyje tokio dydžio kapitalo dalis, kokios reikalingos užtikrinti, kad kapitalo dalių paskirstymas atitiktų pakoreguotą raktą. Valdančioji taryba nustato tokių pervedimų sąlygas.

29 straipsnis

Kapitalo pasirašymo raktas

1.   Europos centrinio banko kapitalo pasirašymo raktas, pirmą kartą nustatytas 1998 metais, kai buvo įsteigta Europos centrinių bankų sistema, nustatomas kiekvienam nacionaliniam centriniam bankui priskiriant svorį šiame rakte lygų sumai:

atitinkamos valstybės narės 50 % gyventojų skaičiaus dalies Sąjungoje priešpaskutiniais metais iki Europos centrinių bankų sistemos įkūrimo;

atitinkamos valstybės narės 50 % bendrojo vidaus produkto dalies Sąjungoje rinkos kainomis per paskutinius penkerius metus iki priešpaskutinių metų prieš Europos centrinių bankų sistemos įkūrimą.

Procentai suapvalinami iki artimiausio 0,0001 % punkto kartotinio.

2.   Šiam straipsniui taikyti reikalingus statistinius duomenis pateikia Komisija vadovaudamasi taisyklėmis, kurias Taryba priima 41 straipsnyje nurodyta tvarka.

3.   Nacionaliniams centriniams bankams skiriami svoriai koreguojami kas penkeri metai po Europos centrinių bankų sistemos įsteigimo analogiškai vadovaujantis nuostatomis, išdėstytoms šio straipsnio 1 dalyje. Pakoreguotas raktas pradedamas taikyti nuo pirmos kitų metų dienos.

4.   Valdančioji taryba imasi visų kitų šiam straipsniui taikyti reikalingų priemonių.

30 straipsnis

Užsienio atsargų pervedimas į Europos centrinį banką

1.   Nepažeisdami 28 straipsnio, nacionaliniai centriniai bankai suteikia Europos centriniam bankui užsienio atsargas, išskyrus valstybių narių valiutomis, eurais, Tarptautinio valiutos fondo rezervinėmis pozicijomis ir specialiosiomis skolinimosi teisėmis iki sumos, lygios 50 000 milijonų eurų. Valdančioji taryba sprendžia, kokią dalį Europos centrinis bankas reikalauja pervesti. Europos centrinis bankas turi visišką teisę laikyti ir valdyti jam pervestas užsienio atsargas bei naudoti jas šiame Statute nurodytais tikslais.

2.   Kiekvieno nacionalinio centrinio banko įnašai nustatomi proporcingai jo daliai pasirašytame Europos centrinio banko kapitale.

3.   Europos centrinis bankas kiekvieną nacionalinį centrinį banką kredituoja jo įnašo dydžio reikalavimu. Valdančioji taryba nustato tokių reikalavimų nominalią išraišką ir atlyginimo už juos tvarką.

4.   Taikydamas šio straipsnio 2 dalį ir neperžengdamas tokių ribų bei vadovaudamasis tokiomis sąlygomis, kokias nustato Taryba 41 straipsnyje išdėstyta tvarka, Europos centrinis bankas gali toliau papildomai reikalauti užsienio atsargų, viršijančių šio straipsnio 1 dalį nustatytą ribą.

5.   Europos centrinis bankas gali laikyti ir valdyti Tarptautinio valiutos fondo rezervines pozicijas ir specialiąsias skolinimosi teises bei numatyti tokių lėšų sutelkimą.

6.   Valdančioji taryba imasi visų kitų šiam straipsniui taikyti reikalingų priemonių.

31 straipsnis

Nacionalinių centrinių bankų turimos užsienio atsargos

1.   Nacionaliniams centriniams bankams leidžiama atlikti sandorius vykdant savo įsipareigojimus tarptautinėms organizacijoms pagal 23 straipsnį.

2.   Jei visos kitos operacijos užsienio atsargomis, likusiomis nacionaliniams centriniams bankams po 30 straipsnyje nurodytų pervedimų, ir valstybių narių sandoriai užsienio valiutos apyvartinėmis lėšomis viršija tam tikrą ribą, kuri nustatoma pagal šio straipsnio 3 dalį, joms turi pritarti Europos centrinis bankas, kad būtų užtikrintas jų suderinamumas su Sąjungos valiutos kurso ir pinigų politika.

3.   Valdančioji taryba nustato gaires šioms operacijoms palengvinti.

32 straipsnis

Nacionalinių centrinių bankų pinigų politikos pajamų paskirstymas

1.   Pajamos, susikaupusios nacionaliniams centriniams bankams atliekant Europos centrinių bankų sistemos pinigų politikos funkcijas (toliau – pinigų politikos pajamos), paskirstomos kiekvienų finansinių metų gale pagal šio straipsnio nuostatas.

2.   Kiekvieno nacionalinio centrinio banko pinigų politikos pajamų suma yra lygi jo metų pajamoms, kurios gaunamos iš jo turto, laikomo apyvartoje esantiems banknotams ir kredito įstaigų indėlių įsipareigojimams padengti. Šį turtą nustato nacionaliniai centriniai bankai pagal gaires, kurias nustato Valdančioji taryba.

3.   Jeigu prasidėjus trečiajam etapui nacionalinių centrinių bankų balansų struktūros, Valdančiosios tarybos nuomone, neleidžia taikyti šio straipsnio 2 dalies, Valdančioji taryba kvalifikuota balsų dauguma gali nuspręsti, nukrypdama nuo šio straipsnio 2 dalies, kad pinigų politikos pajamos būtų skaičiuojamos pagal kitą metodą ne ilgesnį kaip penkerių metų laikotarpį.

4.   Kiekvieno nacionalinio centrinio banko pinigų politikos pajamų suma mažinama dydžiu, lygiu visoms palūkanoms, kurias tas centrinis bankas sumokėjo pagal indėlių įsipareigojimus kredito įstaigoms pagal 19 straipsnį.

Valdančioji taryba gali nuspręsti, kad nacionaliniams centriniams bankams būtų atlyginamos išlaidos, susijusios su banknotų išleidimu, arba išimtinėmis aplinkybėmis ypatingas nuostolis, atsirandantis dėl pinigų politikos operacijų, kurių jis imasi Europos centrinių bankų sistemos vardu. Atlyginama tokia forma, kuri, Valdančiosios tarybos nuomone, yra tinkama. Šios sumos gali būti kompensuojamos iš nacionalinių centrinių bankų pinigų politikos pajamų.

5.   Nacionalinių centrinių bankų pinigų politikos pajamų suma paskirstoma nacionaliniams centriniams bankams proporcingai jų apmokėtai Europos centrinio banko kapitalo daliai atsižvelgiant į bet kurį sprendimą, kurį priima Valdančioji taryba vadovaudamasi 33 straipsnio 2 dalimi.

6.   Likučių, atsirandančių iš pinigų politikos pajamų paskirstymo, tarpuskaitą ir mokėjimą vykdo Europos centrinis bankas pagal Valdančiosios tarybos nustatytas gaires.

7.   Valdančioji taryba imasi visų kitų šiam straipsniui taikyti reikalingų priemonių.

33 straipsnis

Europos centrinio banko grynojo pelno ir nuostolio paskirstymas

1.   Europos centrinio banko grynasis pelnas pervedamas tokia tvarka:

a)

suma, kurią turi nustatyti Valdančioji taryba ir kuri negali viršyti 20 % grynojo pelno, pervedama į bendrą atsargų fondą, kuriam taikoma riba, lygi 100 % kapitalo;

b)

likęs grynasis pelnas paskirstomas Europos centrinio banko dalininkams proporcingai jų apmokėtoms dalims.

2.   Jeigu Europos centrinis bankas patiria nuostolį, trūkumą galima kompensuoti iš Europos centrinio banko bendrojo atsargų fondo ir prireikus Valdančiosios tarybos sprendimu — iš atitinkamų finansinių metų pinigų politikos pajamų proporcingai ir neviršijant sumų, kokios paskirstytos nacionaliniams centriniams bankams pagal 32 straipsnio 5 dalį.

VII SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

34 straipsnis

Teisės aktai

1.   Vadovaujantis Konstitucijos III-190 straipsniu, Europos centrinis bankas:

a)

priima europinius reglamentus, reikalingus šio Statuto 3 straipsnio 1 dalies a punkte, 19 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnyje ir 25 straipsnio 2 dalyje nurodytiems uždaviniams atlikti, ir tais atvejais, kurie numatomi 41 straipsnyje nurodytuose europiniuose reglamentuose ir sprendimuose;

b)

priima europinius sprendimus, reikalingus pagal Konstituciją ir šį Statutą Europos centrinių bankų sistemai patikėtiems uždaviniams vykdyti;

c)

teikia rekomendacijas ir nuomones.

2.   Europos centrinis bankas gali nutarti paskelbti savo europinius sprendimus, rekomendacijas ir nuomones.

3.   Laikydamasis 41 straipsnyje numatyta tvarka Tarybos nustatytų apribojimų ir sąlygų, Europos centrinis bankas turi teisę įmonėms, nesilaikančioms jo europiniuose reglamentuose ir sprendimuose nustatytų įpareigojimų, skirti vienkartines ir periodiškai mokamas baudas.

35 straipsnis

Teisminė priežiūra ir susiję klausimai

1.   Konstitucijos numatytais atvejais ir sąlygomis Europos Sąjungos Teisingumo Teismas gali peržiūrėti ar aiškinti Europos centrinio banko veiksmus ar neveikimą. Konstitucijoje numatytais atvejais ir sąlygomis Europos centrinis bankas gali pateikti ieškinį.

2.   Ginčus tarp Europos centrinio banko ir jo kreditorių, skolininkų arba bet kurio kito asmens sprendžia kompetentingi nacionaliniai teismai, išskyrus atvejus, kai jurisdikcija priklauso Europos Sąjungos Teisingumo Teismui.

3.   Europos centriniam bankui taikomas Konstitucijos III-431 straipsnyje numatytas atsakomybės režimas. Nacionaliniai centriniai bankai yra atsakingi pagal atitinkamus nacionalinius įstatymus.

4.   Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti sprendimus pagal bet kurią Europos centrinio banko ar jo vardu sudarytos sutarties arbitražinę išlygą, nepaisant to, ar ta sutartis reguliuojama pagal viešąją ar pagal privatinę teisę.

5.   Europos centrinio banko sprendimą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl bylos iškėlimo priima Valdančioji taryba.

6.   Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti ginčus dėl nacionalinio centrinio banko įpareigojimų pagal Konstituciją ir šį Statutą vykdymo. Jeigu Europos centrinis bankas mano, kad kuris nors nacionalinis centrinis bankas neįvykdė kokios nors pareigos pagal Konstituciją ir šį Statutą, jis šiuo reikalu pareiškia pagrįstą savo nuomonę pirma suteikęs atitinkamam nacionaliniam centriniam bankui galimybę išdėstyti savo samprotavimus. Jei atitinkamas nacionalinis centrinis bankas per Europos centrinio banko nustatytą laiką neatsižvelgia į tą nuomonę, Europos centrinis bankas gali perduoti šį reikalą svarstyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui.

36 straipsnis

Personalas

1.   Vykdomosios valdybos siūlymu Valdančioji taryba nustato Europos centrinio banko personalo įdarbinimo sąlygas.

2.   Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti Europos centrinio banko ir jo tarnautojų ginčus neviršijant įdarbinimo sąlygose nustatytų ribų ir laikantis jose numatytų sąlygų.

37 straipsnis

Profesinė paslaptis

1.   Europos centrinio banko ir nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų nariai ir personalas, netgi nustoję eiti savo pareigas, privalo neatskleisti informacijos, kuriai taikomi profesinės paslapties reikalavimai.

2.   Asmenims, turintiems galimybę naudotis teisiškai įpareigojančių Sąjungos aktų, kuriems taikomi reikalavimai saugoti profesinę paslaptį, duomenimis, turi tų reikalavimų laikytis.

38 straipsnis

Pasirašantieji asmenys

Europos centrinio banko teisiniai įsipareigojimai trečiųjų šalių atžvilgiu prisiimami jo pirmininko arba dviejų Vykdomosios valdybos narių, arba dviejų Europos centrinio banko personalo narių, kuriuos pirmininkas tinkamai įpareigojo pasirašyti Europos centrinio banko vardu, parašais.

39 straipsnis

Privilegijos ir imunitetai

Valstybių narių teritorijoje Europos centrinis bankas naudojasi tokiomis privilegijomis ir imunitetais, kurie yra būtini jo uždaviniams atlikti, laikantis Protokole dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų nustatytų sąlygų.

VIII SKYRIUS

STATUTO PAKEITIMAS IR PAPILDOMOS TAISYKLĖS

40 straipsnis

Supaprastinta pakeitimo tvarka

1.   Vadovaujantis Konstitucijos III-187 straipsnio 5 dalimi, europiniais įstatymais galima iš dalies keisti šio Statuto 5 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, 17 ir 18 straipsnius, 19 straipsnio 1 dalį, 22, 23, 24 ir 26 straipsnius, 32 straipsnio 2, 3, 4 ir 6 dalis, 33 straipsnio 1 dalies a punktą ir 36 straipsnį:

a)

remiantis Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavus su Europos centriniu banku;

b)

remiantis Europos centrinio banko rekomendacija ir pasikonsultavus su Komisija.

2.   Europos Vadovų Taryba, Europos centriniam bankui rekomendavus ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir Komisija arba Komisijai rekomendavus ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir Europos centriniu banku, vieningai priimtu europiniu sprendimu gali pakeisti 10 straipsnio 2 dalį. Šie pakeitimai įsigalioja tik po to, kai pagal savo atitinkamus konstitucinius reikalavimus juos patvirtina valstybės narės.

3.   Pagal šį straipsnį teikiamą Europos centrinio banko rekomendaciją turi vieningai patvirtinti Valdančioji taryba.

41 straipsnis

Papildomos taisyklės

Vadovaudamasi Konstitucijos III-187 straipsnio 6 dalimi, Taryba priima europinius reglamentus ir sprendimus, nustatančius šio Statuto 4 straipsnyje, 5 straipsnio 4 dalyje, 19 straipsnio 2 dalyje, 20 straipsnyje, 28 straipsnio 1 dalyje, 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 4 dalyje ir 34 straipsnio 3 dalyje nurodytas priemones. Taryba sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir:

a)

remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos centriniu banku, arba

b)

remdamasi Europos centrinio banko rekomendacija ir pasikonsultavusi su Komisija.

IX SKYRIUS

EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMAI TAIKOMOS PEREINAMOSIOS IR KITOS NUOSTATOS

42 straipsnis

Bendrosios nuostatos

1.   Konstitucijos III-197 straipsnio 1 dalyje nurodytos išimtys lemia, kad suinteresuotoms valstybėms narėms nesuteikiamos jokios teisės ir nenumatomi jokie įpareigojimai, išdėstyti šio Statuto 3 ir 6 straipsniuose, 9 straipsnio 2 dalyje, 12 straipsnio 1 dalyje, 14 straipsnio 3 dalyje, 16, 18, 19, 20, 22 ir 23 straipsniuose, 26 straipsnio 2 dalyje, 27, 30, 31, 32, 33, 34 ir 50 straipsniuose.

2.   Valstybių narių, kurioms taikoma Konstitucijos III-197 straipsnio 1 dalyje nurodytos išimtys, centriniai bankai išlaiko savo įgaliojimus pinigų politikos srityje pagal nacionalinę teisę.

3.   Pagal Konstitucijos III-197 straipsnio 2 dalies paskutinę pastraipą šio Statuto 3 straipsnyje, 11 straipsnio 2 dalyje ir 19 straipsnyje „valstybės narės“ suprantamos kaip „valstybės narės, kurių valiuta yra euro“.

4.   Šio Statuto 9 straipsnio 2 dalyje, 10 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 12 straipsnio 1 dalyje, 16, 17, 18, 22, 23, 27, 30, 31 ir 32 straipsniuose, 33 straipsnio 2 dalyje ir 50 straipsnyje „nacionaliniai centriniai bankai“ suprantami kaip „valstybių narių, kurių valiuta yra euro, centriniai bankai“.

5.   10 straipsnio 3 dalyje ir 33 straipsnio 1 dalyje „dalininkai“ suprantami kaip „valstybių narių, kurių valiuta yra euro, nacionaliniai centriniai bankai“.

6.   10 straipsnio 3 dalyje ir 30 straipsnio 2 dalyje „pasirašytas Europos centrinio banko kapitalas“ suprantamas kaip „Europos centrinio banko kapitalas, kurį pasirašo valstybių narių, kurių valiuta yra euro, nacionaliniai centriniai bankai“.

43 straipsnis

Europos centrinio banko pereinamojo laikotarpio uždaviniai

Europos centrinis bankas perima buvusias Konstitucijos III-199 straipsnio 2 dalyje nurodytas Europos pinigų instituto funkcijas, kurias dėl vienai ar daugiau valstybių narių taikomų išimčių reikia vykdyti ir įvedus eurą.

Europos centrinis bankas teikia patarimus rengiantis panaikinti Konstitucijos III-198 straipsnyje nurodytas išimtis.

44 straipsnis

Europos centrinio banko bendroji taryba

1.   Nepažeidžiant Konstitucijos III-187 straipsnio 3 dalies, Bendroji taryba įsteigiama kaip Europos centrinio banko sprendimus priimantis trečias organas.

2.   Bendrąją tarybą sudaro Europos centrinio banko pirmininkas ir pirmininko pavaduotojas bei nacionalinių centrinių bankų valdytojai. Kiti Vykdomosios valdybos nariai gali dalyvauti Bendrosios tarybos posėdžiuose be balsavimo teisės.

3.   Bendrosios tarybos visos pareigos išvardytos 46 straipsnyje.

45 straipsnis

Bendrosios tarybos veikimas

1.   Europos centrinio banko bendrajai tarybai pirmininkauja Europos centrinio banko pirmininkas arba, jeigu jis nedalyvauja, pirmininko pavaduotojas.

2.   Tarybos pirmininkas ir Komisijos narys gali dalyvauti Bendrosios tarybos posėdžiuose be teisės balsuoti.

3.   Bendrosios tarybos posėdžius rengia jos pirmininkas.

4.   Nukrypdama nuo 12 straipsnio 3 dalies, Bendroji taryba priima savo Darbo reglamentą.

5.   Sekretoriato paslaugas Bendrajai tarybai teikia Europos centrinis bankas.

46 straipsnis

Bendrosios tarybos pareigos

1.   Bendroji taryba:

a)

atlieka 43 straipsnyje nurodytus uždavinius;

b)

prisideda prie 4 straipsnyje ir 25 straipsnio 1 dalyje nurodytų patariamųjų funkcijų atlikimo.

2.   Bendroji taryba prisideda:

a)

renkant 5 straipsnyje nurodytą statistinę informaciją;

b)

rengiant 15 straipsnyje nurodytas Europos centrinio banko ataskaitas;

c)

nustatant 26 straipsnio 4 dalyje nurodytas taisykles, reikalingas 26 straipsniui taikyti;

d)

imantis visų kitų priemonių, kurios nurodytos 29 straipsnio 4 dalyje, reikalingų 29 straipsniui taikyti;

e)

nustatant 36 straipsnyje nurodytas Europos centrinio banko personalo įdarbinimo sąlygas.

3.   Bendroji taryba prisideda atliekant būtiną pasirengimą neatšaukiamai nustatyti valstybių narių, kurioms taikomos išimtys, valiutų kursus valstybių narių, kurioms netaikomos išimtys, euro atžvilgiu, kaip nurodyta Konstitucijos III-198 straipsnio 3 dalyje.

4.   Europos centrinio banko pirmininkas praneša Bendrajai tarybai apie Valdančiosios tarybos sprendimus.

47 straipsnis

Europos centrinio banko kapitalui taikomos pereinamosios nuostatos

Vadovaujantis 29 straipsniu, kiekvienam nacionaliniam centriniam bankui skiriamas svoris Europos centrinio banko kapitalo pasirašymo rakte. Nukrypstant nuo 28 straipsnio 3 dalies nuostatų, valstybių narių, kurioms taikomos išimtys, centriniai bankai neapmoka jų pasirašyto kapitalo, nebent Bendroji taryba, veikdama dauguma, kuri atstovauja mažiausiai dviem trečdaliams pasirašyto Europos centrinio banko kapitalo ir mažiausiai pusei dalininkų, nusprendžia, kad reikia sumokėti minimalų procentą, kaip įnašą, skirtą Europos centrinio banko veiklos išlaidoms padengti.

48 straipsnis

Atidėtas Europos centrinio banko kapitalo, atsargų ir atidėjinių mokėjimas

1.   Valstybės narės, kuriai išimtys panaikinamos, centrinis bankas apmoka savo pasirašytą Europos centrinio banko kapitalo dalį taip pat, kaip ir kitų valstybių narių, kurių valiuta yra euro, centriniai bankai, o reikiamą užsienio atsargų sumą perveda Europos centriniam bankui pagal 30 straipsnio 1 dalį. Pervedama suma nustatoma padauginus pagal dabartinį valiutos kursą eurais išreikštas užsienio atsargas, kurios jau buvo pervestos į Europos centrinį banką pagal 30 straipsnio 1 dalį, iš atitinkamo nacionalinio centrinio banko pasirašytos dalies ir dalių, kurias jau apmokėjo kiti nacionaliniai centriniai bankai, santykio.

2.   Be mokėjimo, kurį reikia atlikti pagal 1 dalį, atitinkamas centrinis nacionalinis bankas įneša savo dalį į Europos centrinio banko atsargas, taip pat į tuos atidėjinius, kurie prilyginami atsargoms, bei į sumą, kurią dar reikės priskirti atsargoms ir atidėjiniams, atitinkančią pelno ir nuostolio ataskaitos likutį, buvusį metų, po kurių panaikintos išimtys, gruodžio 31 dieną. Suma, kurią reikia įnešti, nustatoma dauginant atsargų, apibrėžtų pirmiau ir nurodytų patvirtintame Europos centrinio banko balanse, sumą iš atitinkamo centrinio banko pasirašytos dalies ir dalių, kurias jau apmokėjo kiti nacionaliniai centriniai bankai, santykio.

3.   Vienai ar daugiau šalių tapus valstybėmis narėmis ir jų atitinkamiems nacionaliniams centriniams bankams tapus Europos centrinių bankų sistemos dalimi, automatiškai padidėja pasirašytas Europos centrinio banko kapitalas ir maksimalus užsienio atsargų, kurias būtų galima pervesti į Europos centrinį banką, dydis. Padidėjimas nustatomas padauginus tuo metu esančias atitinkamas sumas iš santykio, apskaičiuoto pagal išplėstą kapitalo raktą, tarp nacionalinių centrinių bankų, ketinančių įsijungti į Europos centrinių bankų sistemą, ir nacionalinių centrinių bankų, jau esančių Europos centrinių bankų sistemoje, svorių. Kiekvieno nacionalinio centrinio banko svoris kapitalo rakte yra apskaičiuojamas pagal analogiją su 29 straipsnio 1 dalimi ir laikantis 29 straipsnio 2 dalies. Ataskaitiniai statistinių duomenų laikotarpiai turi būti tokie patys, kokie buvo naudojami per paskutinį kas penkerius metus atliekamą svorių pakoregavimą vadovaujantis 29 straipsnio 3 dalimi.

49 straipsnis

32 straipsniui taikoma išimtis

1.   Jeigu Valdančioji taryba prasidėjus trečiajam etapui nusprendžia, kad 32 straipsnio taikymas sukelia nacionalinių centrinių bankų pajamų santykinių pozicijų didelius pokyčius, pajamų suma, kuri turi būti paskirstoma pagal 32 straipsnį, mažinama vienodu procentu, kuris neturi viršyti 60 % pirmais finansiniais metais po trečiojo etapo pradžios ir kuris turi mažėti bent po 12 procentinių punktų kiekvienais vėlesniais finansiniais metais.

2.   1 dalis taikoma ne ilgiau kaip penkerius finansinius metus nuo trečiojo etapo pradžios.

50 straipsnis

Banknotų valstybių narių valiutomis keitimas

Po to, kai vadovaujantis Konstitucijos III-198 straipsnio 3 dalimi neatšaukiamai nustatomi valiutų kursai, Valdančioji taryba imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų, jog valstybių narių, kurių valiutų kursai yra neatšaukiamai nustatyti, nacionaliniai centriniai bankai banknotus keistų pagal jų atitinkamas nominalias vertes.

51 straipsnis

Pereinamojo laikotarpio nuostatų taikymas

42–47 straipsniai taikomi, jeigu yra valstybių narių, kurioms taikomos išimtys, ir tol kol toms valstybėms narėms taikomos išimtys.

5.   

PROTOKOLAS DĖL EUROPOS INVESTICIJŲ BANKO STATUTO

AUKŠTOSIOS SUSITARIANČIOS ŠALYS,

NORĖDAMOS nustatyti Konstitucijos III-299 straipsnyje nurodytą Europos investicijų banko statutą,

SUSITARĖ dėl šių nuostatų, kurios pridedamos prie Sutarties dėl Konstitucijos Europai:

1 straipsnis

Konstitucijos III-393 straipsnyje minimas Europos investicijų bankas (toliau – Bankas), įkuriamas šiuo protokolu; jis atlieka savo funkcijas ir vykdo savo veiklą pagal Konstituciją ir šį Statutą.

2 straipsnis

Banko uždavinys apibrėžtas Konstitucijos III-394 straipsnyje.

3 straipsnis

Pagal Konstitucijos III-393 straipsnį Banko nariai yra valstybės narės.

4 straipsnis

1.   Banko kapitalą sudaro 163 653 737 000 eurų, kuriuos valstybės narės įsigyja pasirašymo būdu taip:

Vokietija

26 649 532 500

Prancūzija

26 649 532 500

Italija

26 649 532 500

Jungtinė Karalystė

26 649 532 500

Ispanija

15 989 719 500

Belgija

7 387 065 000

Nyderlandai

7 387 065 000

Švedija

4 900 585 500

Danija

3 740 283 000

Austrija

3 666 973 500

Lenkija

3 411 263 500

Suomija

2 106 816 000

Graikija

2 003 725 500

Portugalija

1 291 287 000

Čekija

1 258 785 500

Vengrija

1 190 868 500

Airija

935 070 000

Slovakija

428 490 500

Slovėnija

397 815 000

Lietuva

249 617 500

Liuksemburgas

187 015 500

Kipras

183 382 000

Latvija

152 335 000

Estija

117 640 000

Malta

69 804 000

Valstybės narės atsako tik pasirašyto, bet neapmokėto kapitalo dalimi.

2.   Priėmus naują narę, pasirašytas kapitalas padidėja jos įnešto kapitalo suma.

3.   Valdytojų taryba gali vieningai nuspręsti padidinti pasirašytą kapitalą.

4.   Narės dalis pasirašytame kapitale negali būti perleista, įkeista ar areštuota.

5 straipsnis

1.   Valstybės narės apmoka iki 5 % pasirašytą kapitalą sudarančių 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų sumų.

2.   Tuo atveju, jei pasirašytasis kapitalas padidinamas, Valdytojų taryba vieningai nustato apmokėtiną procentinę dalį ir sumokėjimo tvarką. Mokėjimas grynais vykdomas tik eurais.

3.   Direktorių valdyba gali reikalauti apmokėti pasirašyto kapitalo likučio dalį, kokios reikia Bankui vykdyti savo įsipareigojimus.

Kiekviena valstybė narė moka proporcingai jos pasirašyto kapitalo daliai.

6 straipsnis

Bankui vadovauja ir jį valdo Valdytojų taryba, Direktorių valdyba ir Valdymo komitetas.

7 straipsnis

1.   Valdytojų tarybą sudaro valstybių narių paskirti ministrai.

2.   Atsižvelgdama į Sąjungos tikslus, Valdytojų taryba nustato Banko kreditavimo politikos bendrąsias nuorodas.

Valdytojų taryba užtikrina, kad minėtos nuorodos būtų įgyvendintos.

3.   Be to, Valdytojų taryba :

a)

nusprendžia, ar didinti pasirašytą kapitalą pagal 4 straipsnio 3 dalį ir 5 straipsnio 2 dalį;

b)

taikydama 9 straipsnio 1 dalį, nustato principus taikomus finansavimo operacijoms, kurių imamasi vykdant banko uždavinius;

c)

vykdo 9 ir 11 straipsniuose numatytus įgaliojimus, susijusius su Direktorių valdybos ir Valdymo komiteto narių paskyrimu ir atstatydinimu, ir 11 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje numatytus įgaliojimus;

d)

vadovaudamasi 16 straipsnio 1 dalimi priima sprendimus dėl ne valstybių narių teritorijose vykdytinų investicijų operacijų visiško ar dalinio finansavimo suteikimo;

e)

tvirtina Direktorių valdybos metų pranešimą;

f)

tvirtina metų balansą bei pelno ir nuostolio ataskaitą;

g)

tvirtina Banko darbo tvarkos taisykles;

h)

vykdo kitus šiuo Statutu suteiktus įgaliojimus.

4.   Pagal Konstituciją ir šį Statutą Valdytojų taryba gali vieningai nuspręsti dėl Banko operacijų sustabdymo, o prireikus, dėl jo likvidavimo.

8 straipsnis

1.   Išskyrus atvejus, kai šiame Statute yra nustatyta kitaip, Valdytojų taryba sprendimus priima savo narių balsų dauguma. Ši dauguma privalo atstovauti ne mažiau kaip 50 % pasirašyto kapitalo.

Kad susidarytų kvalifikuota balsų dauguma, reikia, kad aštuoniolika narių balsuotų „už“ ir sudarytų 68 % pasirašyto kapitalo.

2.   Dalyvaujančių narių ar jų atstovų susilaikymas balsuojant neužkerta kelio priimti sprendimus, kurie turi būti priimti vieningai.

9 straipsnis

1.   Direktorių valdyba priima sprendimus dėl finansavimo, ypač paskolų ir garantijų forma, suteikimo bei paskolų ėmimo; ji nustato teikiamų paskolų palūkanų normas ir komisinius bei kitus mokėjimus. Remdamasi kvalifikuota balsų dauguma priimtu sprendimu, ji gali kai kurias savo funkcijas perduoti Valdymo komitetui. Ji nustato tokio perdavimo sąlygas bei prižiūri jo vykdymą.

Direktorių valdyba rūpinasi tinkamu vadovavimu Bankui; ji užtikrina, kad Bankas būtų valdomas vadovaujantis Konstitucija ir šiuo Statutu bei Valdytojų tarybos nustatytomis bendrosiomis nuorodomis.

Finansinių metų pabaigoje Direktorių valdyba pateikia pranešimą Valdytojų tarybai, ir, pranešimą patvirtinus, jį paskelbia.

2.   Direktorių valdybą sudaro 26 direktoriai ir 16 pakaitinių direktorių.

Direktorius penkeriems metams skiria Valdytojų taryba; po vieną direktorių pasiūlo kiekviena valstybė narė ir vieną pasiūlo Komisija.

Pakaitinius direktorius penkeriems metams skiria Valdytojų taryba tokiu būdu:

du pakaitinius direktorius pasiūlo Vokietijos Federacinė Respublika;

du pakaitinius direktorius pasiūlo Prancūzijos Respublika;

du pakaitinius direktorius pasiūlo Italijos Respublika;

du pakaitinius direktorius pasiūlo Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė;

vieną pakaitinį direktorių bendru sutarimu pasiūlo Ispanijos Karalystė ir Portugalijos Respublika;

vieną pakaitinį direktorių bendru sutarimu pasiūlo Belgijos Karalystė, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė ir Nyderlandų Karalystė;

vieną pakaitinį direktorių bendru sutarimu pasiūlo Danijos Karalystė, Graikijos Respublika ir Airija;

vieną pakaitinį direktorių bendru sutarimu pasiūlo Austrijos Respublika, Suomijos Respublika ir Švedijos Karalystė;

tris pakaitinius direktorius bendru sutarimu pasiūlo Čekijos Respublika, Estijos Respublika, Kipro Respublika, Latvijos Respublika, Lietuvos Respublika, Vengrijos Respublika, Maltos Respublika, Lenkijos Respublika, Slovėnijos Respublika ir Slovakijos Respublika;

vieną pakaitinį direktorių pasiūlo Komisija.

Direktorių valdyba papildomai įtraukia šešis balsavimo teisės neturinčius ekspertus: tris narius ir tris pakaitinius narius.

Direktoriai ir pakaitiniai direktoriai gali būti paskirti kitai kadencijai.

Darbo tvarkos taisyklėse išdėstoma dalyvavimo Direktorių valdybos susitikimuose tvarka ir nuostatos taikomos pakaitiniams direktoriams bei papildomai įtrauktiems ekspertams.

Valdymo komiteto pirmininkas arba, jeigu jis nedalyvauja, vienas iš pirmininko pavaduotojų pirmininkauja Direktorių valdybos susirinkimams, tačiau nebalsuoja.

Direktorių valdybos nariai renkami iš asmenų, kurių nepriklausomumas ir kompetencija nekelia abejonių. Jie atsakingi tik Bankui.

3.   Direktorių atstatydinti Valdytojų taryba gali tik tada, jei jis nebeatitinka šioms pareigoms keliamų reikalavimų; ji privalo spręsti kvalifikuota balsų dauguma.

Jei metų pranešimas nepatvirtinamas, Direktorių valdyba atsistatydina.

4.   Į laisvą vietą, atsiradusią dėl mirties, atsistatydinimo, atstatydinimo arba visos Valdybos atsistatydinimo, skiriama 2 dalyje nustatyta tvarka. Narys pakeičiamas likusiam jo kadencijos laikui, išskyrus tuos atvejus, kai keičiama visa Direktorių valdyba.

5.   Valdytojų vadyba nustato Direktorių valdybos narių atlyginimą. Valdytojų taryba nusprendžia, kokia veikla nesiderina su direktoriaus ar pakaitinio direktoriaus pareigomis.

10 straipsnis

1.   Kiekvienas direktorius Direktorių valdyboje turi vieną balsą. Jis gali perduoti savo balsą visais atvejais, laikydamasis tvarkos, kuri turi būti nustatyta Banko darbo tvarkos taisyklėse.

2.   Išskyrus atvejus, kai šiame Statute yra nustatyta kitaip, Direktorių valdybos sprendimai priimami bent trečdalio balsavimo teisę turinčių narių, atstovaujančių bent 50 % pasirašyto kapitalo, balsų dauguma. Kad susidarytų kvalifikuota balsų dauguma, reikia, kad aštuoniolika narių balsuotų „už“ ir sudarytų 68 % pasirašyto kapitalo. Banko darbo tvarkos taisyklėse nustatoma, kiek Direktorių valdybos narių sudaro sprendimams priimti būtiną kvorumą.

11 straipsnis

1.   Valdymo komitetą sudaro pirmininkas ir aštuoni pirmininko pavaduotojai, kuriuos šešeriems metams skiria Valdytojų taryba Direktorių valdybos siūlymu. Jie gali būti paskiriami kitai kadencijai.

Valdytojų taryba gali vieningai keisti Valdymo komiteto narių skaičių.

2.   Direktorių valdybos siūlymu, priimtu kvalifikuota balsų dauguma, Valdytojų taryba gali kvalifikuota balsų dauguma atstatydinti Valdymo komiteto narį.

3.   Valdymo komitetas, pavaldus pirmininkui ir prižiūrimas Direktorių valdybos, yra atsakingas už Banko einamąją veiklą.

Jis rengia Direktorių valdybos sprendimus, įskaitant sprendimus, susijusius su paskolų gavimu bei finansavimo, ypač paskolų ir garantijų forma, teikimu. Jis užtikrina šių sprendimų įgyvendinimą.

4.   Valdymo komitetas, balsų dauguma priima nuomones dėl pasiūlymų, susijusių su paskolų gavimu arba finansavimo, ypač paskolų ir garantijų forma, teikimu.

5.   Valdytojų taryba nustato Valdymo komiteto narių atlyginimą bei kokia veikla yra nesuderinama su jų pareigomis.

6.   Pirmininkas arba, jeigu jis negali, pirmininko pavaduotojas, atstovauja Bankui teismuose ir tvarkant kitus reikalus.

7.   Banko darbuotojai yra pavaldūs pirmininkui. Juos priima į darbą ir atleidžia pirmininkas. Atrenkant personalą atsižvelgiama ne tik į asmeninius sugebėjimus bei kvalifikaciją, bet ir į teisingą valstybių narių piliečių atstovavimą. Banko tvarkos taisyklėse nustatoma, kuris organas yra kompetentingas priimti personalui taikomas nuostatas.

8.   Valdymo komitetas ir Banko personalas atsakingi tik Bankui ir eidami savo pareigas yra visiškai nepriklausomi.

12 straipsnis

1.   Komitetas, kurį sudaro šeši nariai, Valdytojų tarybos paskirti pagal jų kompetenciją, patikrina, ar Banko veikla atitinka geriausią bankininkystės praktiką, ir atsako už jo sąskaitų auditą.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas Komitetas kasmet nustato, ar Banko operacijos buvo tinkamai vykdomos ir ar deramai tvarkomos finansinės apskaitos knygos. Šiuo tikslu, jis patikrina, ar Banko operacijos buvo vykdomos laikantis šiame Statute ir darbo tvarkos taisyklėse nustatytų formalumų ir procedūrų.

3.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas Komitetas patvirtina, kad finansinės ataskaitos ir kita finansinė informacija išdėstyta Direktorių valdybos parengtose metų ataskaitose, pateikia tikrą ir teisingą vaizdą apie Banko turto ir įsipareigojimų finansinę padėtį bei jo operacijų rezultatus ir nagrinėjamų finansinių metų pinigų srautus.

4.   Darbo tvarkos taisyklėse apibrėžiama, kokios kvalifikacijos reikalaujama iš Komiteto narių ir nustatomos Komiteto veiklos sąlygos.

13 straipsnis

Ryšius su kiekviena valstybe nare Bankas palaiko per atitinkamos valstybės paskirtą instituciją. Atlikdamas finansines operacijas, Bankas naudojasi atitinkamos valstybės narės nacionalinio centrinio banko arba kurios nors kitos tos valstybės narės patvirtintos finansų institucijos paslaugomis.

14 straipsnis

1.   Bankas bendradarbiauja su visomis tarptautinėmis organizacijomis, kurios veikia panašiose srityse.

2.   Bankas siekia užmegzti atitinkamus bendradarbiavimo ryšius su bankais ir finansų institucijomis tose šalyse, su kuriomis siejasi jo operacijos.

15 straipsnis

Valstybės narės ar Komisijos prašymu arba savo iniciatyva Valdytojų taryba aiškina ir papildo 7 straipsnyje nurodytas nuorodas, vadovaudamasi tomis pačiomis nuostatomis, kokios buvo taikomos jas priimant.

16 straipsnis

1.   Įgyvendindamas Konstitucijos III-394 straipsnyje nurodytą uždavinį, Bankas teikia savo narių arba privačių ir valstybinių įmonių investicijoms, kurios būtų vykdomos valstybių narių teritorijose, tokio dydžio finansavimą, ypač paskolų ir garantijų forma, kuris padengtų trūkstamas lėšas, kurių negalima gauti iš kitų šaltinių priimtinomis sąlygomis.

Tačiau, remiantis Direktorių valdybos pasiūlymu Valdytojų tarybos kvalifikuota balsų dauguma priimtu sprendimu bankas gali finansuoti investicijas, kurios visos ar iš dalies panaudojamos už valstybių narių teritorijų ribų.

2.   Kiek įmanoma, paskolos teikiamos tik su sąlyga, kad yra naudojami ir kiti finansavimo šaltiniai.

3.   Teikdamas paskolą įmonei ar kitam subjektui, išskyrus valstybę narę, Bankas paskolą suteikia su sąlyga, kad valstybė narė, kurios teritorijoje bus vykdoma investicija, suteiks garantiją, arba bus suteiktos kitos atitinkamos garantijos, arba Bankas remiasi skolininko finansinės padėties tvirtumu.

Be to, remdamasis Valdytojų tarybos pagal 7 straipsnio 3 dalies b punktą nustatytais principais ir kai to reikia vykdant Konstitucijos III-394 straipsnyje numatytas operacijas, Direktorių valdyba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, nustato finansinių operacijų, kurios gali būti ypač rizikingos ir todėl laikomos ypatinga veikla, sąlygas.

4.   Bankas gali teikti paskolų, kurias valstybinės ar privačios įmonės arba kiti subjektai ima Konstitucijos III-394 straipsnyje numatytiems projektams vykdyti, garantijas.

5.   Bendra Banko suteiktų paskolų ir garantijų suma bet kuriuo metu neturi viršyti 250 % jo pasirašyto kapitalo, atsargų, nepadarytų atidėjinių ir pelno (nuostolio) sąskaitos perviršio. Pastaroji bendra suma sumažinama tokia suma, kokia buvo pasirašyta (nebūtinai apmokėta) Bankui dalyvaujant kitų įmonių kapitale.

Banko išmokėta suma už dalyvavimą kitų įmonių kapitale niekada neviršija bendros jo pasirašyto kapitalo, atsargų, nepadarytų atidėjinių ir pelno (nuostolio) sąskaitos perviršio sumos.

Išimties atveju, Valdytojų tarybai ir Direktorių valdybai nusprendus pagal 18 straipsnio 3 dalį, ypatingai Banko veiklai bus specialiai paskirstomos atsargos.

Ši dalis taip pat taikoma sudarant Banko konsoliduotą finansinę atskaitomybę.

6.   Bankas apsisaugo nuo rizikos, susijusios su valiutų kursu, paskolų ir garantijų sutartyse numatydamas jo manymu tinkamas sąlygas.

17 straipsnis

1.   Paskolų, kurias suteikia Bankas, palūkanų normos, komisiniai ir kiti mokėjimai koreguojami, atsižvelgiant į kapitalo rinkoje vyraujančias sąlygas, ir apskaičiuojami taip, kad iš jų gaunamos pajamos leistų Bankui vykdyti savo įsipareigojimus, padengti jo išlaidas ir riziką bei suformuoti rezervinį fondą, kaip numatyta 22 straipsnyje.

2.   Bankas palūkanų normų nemažina. Jei dėl investicijos, kuri bus finansuojama, pobūdžio palūkanų normų mažinimas būtų pageidaujamas, atitinkama valstybė narė ar kuri kita organizacija gali suteikti tokio dydžio pagalbą palūkanoms mokėti, kuri nepažeistų Konstitucijos III-167 straipsnio.

18 straipsnis

Atlikdamas finansavimo operacijas, Bankas laikosi šių principų:

1.

Užtikrina, kad Sąjungos labui jo lėšos būtų naudojamos kuo racionaliau.

Bankas gali suteikti paskolas arba garantijas tik:

a)

tuo atveju, kai investuojant gamybos sektoriaus įmonėms, palūkanos ir amortizaciniai mokėjimai padengiami iš įmonės gamybos pelno arba, kitais atvejais, kai valstybė, kurioje investuojama, yra įsipareigojusi juos padengti, arba jie padengiami kitais būdais; ir kitų investicijų atveju,

b)

jei šis investavimas padeda didinti ekonomikos produktyvumą apskritai ir skatina vidaus rinkos sukūrimą ar veikimą.

2.

Bankas neįgyja jokio intereso įmonėje ir neprisiima atsakomybės už jos valdymą, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina siekiant užtikrinti Banko teises susigrąžinti paskolintas lėšas.

Tačiau, remdamasi Valdytojų tarybos pagal 7 straipsnio 3 dalies b punktą nustatytais principais ir kai reikia Konstitucijos III-394 straipsnyje numatytoms operacijoms vykdyti, Direktorių valdyba spręsdama kvalifikuota balsų dauguma nustato sąlygas dėl dalyvavimo komercinių įmonių kapitale, kiek to reikia finansuojant investiciją ar programą, paprastai papildant paskolą ar garantiją.

3.

Savo reikalavimus Bankas gali realizuoti kapitalo rinkoje ir, siekdamas šio tikslo, gali pareikalauti, kad skolininkai išleistų obligacijas arba kitus vertybinius popierius.

4.

Nei Bankas, nei valstybės narės nenustato sąlygos, kad Banko paskolintos lėšos būtų išleistos tam tikroje konkrečioje valstybėje narėje.

5.

Bankas gali teikti paskolas su sąlyga, kad bus skelbiamas tarptautinis konkursas.

6.

Bankas nefinansuoja, iš dalies ar visiškai, jokios investicijos, kuriai prieštarauja valstybė narė, kurios teritorijoje būtų investuojama.

7.

Be skolinimo veiklos Bankas gali teikti techninę pagalbą pagal Valdytojų tarybos kvalifikuota balsų dauguma nustatytas sąlygas bei vadovaujantis šiuo Statutu.

19 straipsnis

1.   Kiekviena įmonė arba valstybinis ar privatus subjektas dėl finansavimo gali tiesiogiai kreiptis į Banką. Paraiškos Bankui gali būti pateiktos ir per Komisiją arba per valstybę narę, kurios teritorijoje bus investuojama.

2.   Paraiškos, pateiktos per Komisiją, perduodamos valstybei narei, kurios teritorijoje bus investuojama, kad ši pareikštų savo nuomonę. Paraiškos, pateiktos per valstybę narę, perduodamos Komisijai, kad ši pareikštų savo nuomonę. Paraiškos, pateiktos Bankui tiesiogiai, perduodamos atitinkamai valstybei narei bei Komisijai.

Atitinkamos valstybės narės ir Komisija pareiškia savo nuomonę per du mėnesius. Jei per šį laikotarpį atsakymas nepateikiamas, Bankas gali daryti prielaidą, kad tai investicijai neprieštaraujama.

3.   Direktorių valdyba priima sprendimą dėl finansavimo operacijų paraiškų, kurias jai pateikia Valdymo komitetas.

4.   Valdymo komitetas išnagrinėja, ar jam pateiktos finansavimo operacijų paraiškos neprieštarauja šiam Statutui, ypač jo 16 ir 18 straipsniams. Jei Valdymo komitetas pritaria finansavimo operacijos suteikimui, jis Direktorių valdybai pateikia atitinkamą pasiūlymą. Komitetas gali nustatyti, jo manymu, esmines sąlygas, kurias tenkinant jo nuomonė būtų palanki. Jei Valdymo komitetas prieštarauja finansavimo suteikimui, jis Direktorių valdybai pateikia atitinkamus dokumentus bei savo nuomonę.

5.   Jei Valdymo komitetas pareiškia nepalankią nuomonę, Direktorių valdyba gali nesuteikti finansavimo, išskyrus atvejus, kai ji nusprendžia vieningai.

6.   Jei Komisija pareiškia nepalankią nuomonę, Direktorių valdyba gali nesuteikti finansavimo, išskyrus atvejus, kai ji nusprendžia vieningai, o Komisijos paskirtas direktorius susilaiko.

7.   Jeigu ir Valdymo komitetas, ir Komisija pareiškia nepalankią nuomonę, finansavimo Direktorių valdyba suteikti negali.

8.   Jei finansavimo operacija, susijusi su patvirtinta investicija, turi būti restruktūrizuota, kad apsaugotų Banko teises ir interesus, Valdymo komitetas nedelsdamas imasi skubių priemonių, kurios, jo manymu, yra reikalingos, ir tuoj pat apie jas praneša Direktorių valdybai.

20 straipsnis

1.   Savo užduočių vykdymui reikalingas lėšas Bankas skolinasi kapitalo rinkose.

2.   Bankas gali skolintis valstybių narių kapitalo rinkose pagal šioms rinkoms taikomas teisines nuostatas.

Nukrypdamos nuo Konstitucijos III-197 straipsnio 1 dalies, valstybės narės atitinkamos kompetentingos institucijos gali atsisakyti duoti sutikimą tik tada, jei būtų priežasčių manyti, kad tai gali žymiai sutrikdyti tos valstybės kapitalo rinką.

21 straipsnis

1.   Turimas lėšas, kurių Bankui nereikia nedelsiant panaudoti savo įsipareigojimams vykdyti, Bankas gali naudoti šiems tikslams:

a)

investuoti pinigų rinkose;

b)

pagal 18 straipsnio 2 dalies nuostatas gali pirkti ir parduoti vertybinius popierius;

c)

gali vykdyti bet kurią kitą finansinę operaciją, susijusią su jo tikslais.

2.   Nepažeisdamas 23 straipsnio nuostatų, Bankas, valdydamas savo investicijas, nedalyvauja jokiame valiutų arbitraže, jei to tiesiogiai nereikia jo skolinimo operacijoms arba įsipareigojimams, susijusiems su gautomis paskolomis arba jo suteiktomis garantijomis, vykdyti.

3.   Šio straipsnio taikymo srityse Bankas savo veiksmus derina su atitinkamos valstybės narės kompetentingomis institucijomis ar nacionaliniu centriniu banku.

22 straipsnis

1.   Rezervinis fondas, siekiantis iki 10 procentų pasirašyto kapitalo, suformuojamas palaipsniui. Jei banko įsipareigojimų padėtis tai pateisintų, Direktorių valdyba gali nuspręsti atidėti papildomas atsargas. Rezervinis fondas kaupiamas, kol bus visiškai suformuotas iš:

a)

palūkanų, gaunamų už paskolas, kurias Bankas yra suteikęs iš valstybių narių įmokėtų sumų pagal 5 straipsnį;

b)

palūkanų, gaunamų už paskolas, kurias Bankas yra suteikęs iš lėšų, gautų už grąžintas paskolas, nurodytas a punkte;

panaudojant šių pajamų tokią dalį, kurios nereikia Banko įsipareigojimams vykdyti arba jo išlaidoms padengti.

2.   Rezervinio fondo lėšos investuojamos taip, kad bet kuriuo metu jas galima būtų panaudoti tikslui, kuriam skirtas fondas.

23 straipsnis

1.   Bankas visada gali savo turtą keisti į valstybės narės, kurios valiuta nėra euro, valiutą, kad galėtų vykdyti finansines operacijas, atitinkančias Konstitucijos III-394 straipsnyje išdėstytą uždavinį, atsižvelgdamas į šio Statuto 21 straipsnio nuostatas.Bankas kiek įmanoma stengiasi tokių keitimų nedaryti, jei jis turi grynųjų pinigų ar likvidžiojo turto jam reikalinga valiuta.

2.   Bankas negali savo turto valstybės narės, kurios valiuta nėra euro, valiuta iškeisti į trečiosios šalies valiutą be atitinkamos valstybės narės sutikimo.

3.   Bankas gali laisvai disponuoti ta savo kapitalo dalimi, kuri yra apmokėta arba bet kuria valiuta, pasiskolinta rinkose, esančiose trečiųjų šalių rinkose.

4.   Valstybės narės įsipareigoja sudaryti galimybes Banko skolininkams disponuoti valiuta, reikalinga kapitalui grąžinti ir mokėti palūkanas už paskolas ar komisinius už garantijas, suteiktas Banko jų teritorijoje vykdomoms investicijoms.

24 straipsnis

Jei valstybė narė nevykdo narystės įsipareigojimų, numatytų šiame Statute, ypač įsipareigojimo apmokėti savo dalį pasirašytame kapitale arba grąžinti pasiskolintą sumą, paskolų arba garantijų teikimas tai valstybei narei ar jos piliečiams Valdytojų tarybos sprendimu, priimtu kvalifikuota balsų dauguma, gali būti sustabdytas.

Toks sprendimas neatleidžia nei valstybės narės, nei jos piliečių nuo jų įsipareigojimų Bankui.

25 straipsnis

1.   Jei Valdytojų taryba nusprendžia sustabdyti Banko operacijas, visa jo veikla nedelsiant nutraukiama, išskyrus tą, kuri užtikrina tinkamą jo turto realizavimą, apsaugą ir išsaugojimą bei jo įsipareigojimų vykdymą.

2.   Likviduojant Banką, Valdytojų taryba paskiria likvidatorius ir teikia jiems nurodymus dėl likvidavimo vykdymo. Ji užtikrina, kad personalo teisės būtų apsaugotos.

26 straipsnis

1.   Kiekvienoje valstybėje narėje Bankas naudojasi plačiausiu teisnumu, suteikiamu juridiniams asmenims pagal jų įstatymus. Jis gali įsigyti kilnojamojo ar nekilnojamojo turto bei juo disponuoti ir būti šalimi teismo procese.

2.   Banko nuosavybei netaikomos jokios turto rekvizavimo ar eksproprijavimo formos.

27 straipsnis

1.   Ginčus tarp Banko ir jo kreditorių, skolininkų arba bet kurio kito asmens sprendžia kompetentingi nacionaliniai teismai, išskyrus atvejus, kai jurisdikcija priklauso Europos Sąjungos Teisingumo Teismui. Kiekvienoje sutartyje Bankas gali numatyti, kad ginčai būtų nagrinėjami arbitražo tvarka.

2.   Kiekvienoje valstybėje narėje Bankas turi adresą, kuriuo teikia savo paslaugas. Tačiau bet kokioje sutartyje jis gali nurodyti konkretų adresą, kuriuo teikia paslaugas.

3.   Banko turtas ir nuosavybė negali būti areštuoti ar konfiskuoti, išskyrus teismo sprendimu.

28 straipsnis

1.   Valdytojų taryba vieningai gali nuspręsti įsteigti dukterines bendroves ar kitus subjektus, kurie turėtų juridinio asmens statusą ir būtų finansiškai nepriklausomi.

2.   Valdytojų taryba vieningai priimtu sprendimu patvirtina šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įstaigų statutus, visų pirma nustatančius jų tikslus, struktūrą, kapitalą, narystę, būstinės vietą, finansines lėšas, intervencines priemones ir audito susitarimus bei jų ir Banko organų tarpusavio santykius.

3.   Bankas gali dalyvauti valdant šias įstaigas ir prisidėti prie jų pasirašyto kapitalo, apmokant Valdytojų tarybos vieningai nustatytą sumą.

4.   Protokolas dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų taikomas šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms įstaigoms tokiu mastu, kiek jos yra įsteigtos pagal Bendrijos teisę, jų organų nariams ir jų personalui, kai jie atlieka savo pareigas, pagal tas pačias sąlygas, kurios yra taikomos Bankui.

Tiems dividendams, kapitalo prieaugiui ar kitos formos pajamoms, gaunamoms iš tokių įstaigų, kurias turi teisę gauti jų nariai, išskyrus Europos Sąjungą ir Banką, taikomos galiojančių teisės aktų fiskalinės nuostatos.

5.   Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, neviršydamas toliau nustatytų apribojimų, sprendžia ginčus dėl įsteigtų pagal Sąjungos teisę įstaigų organų patvirtintų priemonių. Ieškinį dėl šių priemonių gali pareikšti bet kuris tokios įstaigos narys pagal savo kompetenciją arba bet kuri valstybė narė Konstitucijos III-365 straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

6.   Valdytojų taryba gali vieningai nuspręsti įsteigtų pagal Sąjungos teisę įstaigų personalui leisti dalyvauti bendrose su Banku struktūrose, vadovaujantis atitinkama vidaus tvarka.

6.   

PROTOKOLAS DĖL INSTITUCIJŲ IR EUROPOS SĄJUNGOS TAM TIKRŲ ĮSTAIGŲ, ORGANŲ, TARNYBŲ IR PADALINIŲ BŪSTINIŲ VIETOS

AUKŠTOSIOS SUSITARIANČIOS ŠALYS,

ATSIŽVELGDAMOS į Konstitucijos III-432 straipsnį,

PRIMINDAMOS IR PATVIRTINDAMOS 1965 m. balandžio 8 d. sprendimą bei laikydamosi sprendimų dėl būsimų institucijų, įstaigų, organų, tarnybų ir padalinių būstinių,

SUSITARĖ dėl šių nuostatų, kurios pridedamos prie Sutarties dėl Konstitucijos Europai ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties.

Vienintelis straipsnis

1.   Europos Parlamento būstinė yra Strasbūre, kur vyksta 12 mėnesinių plenarinių sesijų, įskaitant biudžeto sesiją. Papildomi plenarinės sesijos posėdžiai vyksta Briuselyje. Europos Parlamento komitetų posėdžiai vyksta Briuselyje. Europos Parlamento generalinio sekretoriato ir jo padalinių būstinės lieka Liuksemburge.

2.   Tarybos būstinė yra Briuselyje. Balandžio, birželio ir spalio mėnesiais Tarybos posėdžiai vyksta Liuksemburge.

3.   Komisijos būstinė yra Briuselyje. 1965 m. balandžio 8 d. sprendimo 7, 8 ir 9 straipsniuose išvardytų padalinių būstinės yra Liuksemburge.

4.   Europos Sąjungos Teisingumo Teismo būstinė yra Liuksemburge.

5.   Europos centrinio banko būstinė yra Frankfurte.

6.   Audito Rūmų būstinė yra Liuksemburge.

7.   Regionų komiteto būstinė yra Briuselyje.

8.   Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto būstinė yra Briuselyje.

9.   Europos investicijų banko būstinė yra Liuksemburge.

10.   Europolo būstinė yra Hagoje.

7.   

PROTOKOLAS DĖL EUROPOS SĄJUNGOS PRIVILEGIJŲ IR IMUNITETŲ

AUKŠTOSIOS SUSITARIANČIOS ŠALYS,

ATSIŽVELGDAMOS į tai, kad pagal Konstitucijos III-434 straipsnį Sąjunga valstybių narių teritorijose naudojasi privilegijomis ir imunitetais, kurie yra būtini jos uždaviniams atlikti,

SUSITARĖ dėl šių nuostatų, kurios pridedamos prie Sutarties dėl Konstitucijos Europai ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties:

I SKYRIUS

SĄJUNGOS NUOSAVYBĖ, LĖŠOS, TURTAS IR VEIKLA

1 straipsnis

Sąjungos patalpos ir pastatai yra neliečiami. Juose negali būti atliekama krata, jų negalima rekvizuoti, konfiskuoti ar eksproprijuoti. Be Teisingumo Teismo leidimo Sąjungos nuosavybei ir turtui negali būti taikomos jokios administracinės ar teisinės suvaržymo priemonės.

2 straipsnis

Sąjungos archyvai yra neliečiami.

3 straipsnis

Sąjunga, jos turtas, pajamos ir kita nuosavybė yra atleidžiami nuo visų tiesioginių mokesčių.

Esant galimybei, valstybių narių vyriausybės imasi atitinkamų priemonių, kad būtų netaikomi arba kompensuojami netiesioginiai ar apyvartos mokesčiai, įtraukti į kilnojamojo arba nekilnojamojo turto kainą, tais atvejais, kai Sąjunga savo oficialiam naudojimui perka didelės vertės pirkinius, į kurių kainą įtraukti minimi mokesčiai. Tačiau šios nuostatos netaikomos tais atvejais, kai jos gali iškreipti konkurenciją Sąjungoje.

Jokios mokesčių lengvatos netaikomos už komunalines paslaugas.

4 straipsnis

Sąjungos oficialiam naudojimui skirtiems daiktams netaikomi muitai, importo ir eksporto draudimai ar apribojimai. Taip importuotų daiktų valstybės teritorijoje negalima nei mokamai, nei nemokamai perleisti kitiems, išskyrus atvejus, kai tai daroma tos valstybės vyriausybės patvirtintomis sąlygomis.

Sąjungos leidiniams taip pat netaikomi jokie muitai, importo ir eksporto draudimai ar apribojimai.

II SKYRIUS

RYŠIAI IR LAISSEZ-PASSER

5 straipsnis

Oficialiems Sąjungos institucijų ryšiams ir visų jų dokumentų perdavimui kiekvienos valstybės narės teritorijoje galioja tos pačios nuostatos kaip toje valstybėje esančioms diplomatinėms atstovybėms.

Oficiali Sąjungos institucijų korespondencija ir kiti oficialūs jų ryšiai negali būti cenzūruojami.

6 straipsnis

Paprasta balsų dauguma Tarybos priimtu europiniu reglamentu nustatytos formos laissez-passer, kurį valstybių narių valdžios institucijos pripažįsta kaip galiojantį kelionės dokumentą, Sąjungos institucijų pirmininkai gali išduoti šių institucijų nariams ir tarnautojams. Šie laissez-passer yra išduodami pareigūnams ir kitiems tarnautojams pagal Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas.

Komisija gali sudaryti susitarimus dėl šių laissez-passer pripažinimo galiojančiais kelionės dokumentais trečiųjų valstybių teritorijose.

III SKYRIUS

EUROPOS PARLAMENTO NARIAI

7 straipsnis

Laisvam Europos Parlamento narių, vykstančių į Europos Parlamento susitikimus bei grįžtantiems iš jų, judėjimui negali būti taikomi jokie administraciniai ar kitokie apribojimai.

Muitinio tikrinimo ir valiutos keitimo kontrolės atžvilgiu Europos Parlamento nariams:

a)

jų pačių vyriausybės sudaro tokias pačias sąlygas, kokios yra sudaromos aukšto rango pareigūnams, keliaujantiems į užsienį laikinų oficialių vizitų metu;

b)

kitų valstybių narių vyriausybės sudaro tokias pačias sąlygas, kokios yra sudaromos užsienio vyriausybių atstovams laikinų oficialių vizitų metu.

8 straipsnis

Europos Parlamento nariai negali būti apklausiami, sulaikomi ar traukiami atsakomybėn dėl einant pareigas pareikštos nuomonės ar balsavimo.

9 straipsnis

Europos Parlamento nariai sesijų metu:

a)

naudojasi savo valstybės teritorijoje - imunitetais, kurie toje valstybėje yra suteikiami parlamento nariams;

b)

negali būti sulaikyti ar patraukti atsakomybėn visų kitų valstybių narių teritorijose;

Imunitetas taip pat galioja Europos Parlamento nariams vykstant į Europos Parlamento susitikimų vietą arba grįžtant iš jos.

Imunitetu negali naudotis narys, užkluptas darant nusikaltimą, taip pat joks imunitetas negali sukliudyti Europos Parlamentui pasinaudoti savo teise atšaukti vieno iš narių imunitetą.

IV SKYRIUS

VALSTYBIŲ NARIŲ ATSTOVAI, DALYVAUJANTYS SĄJUNGOS INSTITUCIJŲ VEIKLOJE

10 straipsnis

Sąjungos institucijų veikloje dalyvaujantys valstybių narių atstovai, jų patarėjai ir techniniai ekspertai, eidami savo pareigas, vykdami į susitikimų vietą ir grįždami iš jos, naudojasi visomis įprastomis privilegijomis, imunitetais ir lengvatomis.

Šis straipsnis taikomas ir Sąjungos patariamųjų organų nariams.

IV SKYRIUS

SĄJUNGOS PAREIGŪNAI IR KITI TARNAUTOJAI

11 straipsnis

Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams, neatsižvelgiant į jų pilietybę, kiekvienos valstybės narės teritorijoje:

a)

pagal Konstitucijos nuostatas dėl pareigūnų ir kitų tarnautojų atsakomybės Sąjungai ir dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijos spręsti ginčus tarp Sąjungos ir jos pareigūnų bei kitų tarnautojų suteikiamas imunitetas, saugantis nuo procesinių veiksmų už bet kokius veiksmus, atliktus einant pareigas, įskaitant pasakytas ar rašytines kalbas. Šis imunitetas lieka galioti ir jiems nustojus eiti pareigas;

b)

netaikomi imigracijos apribojimai bei užsieniečių registracijos formalumai. Tai taip pat taikoma jų sutuoktiniam ir išlaikomiems šeimos nariams;

c)

taikant valiutų ar jų keitimo taisykles, sudaromos tokios pačios sąlygos, kurios toje šalyje paprastai yra sudaromos tarptautinių organizacijų pareigūnams;

d)

pirmą kartą atvykstantiems į konkrečią valstybę eiti pareigų suteikiama teisė be muito importuoti savo baldus ir turtą, taip pat, toje valstybėje baigus kadenciją, iš tos valstybės be muito reeksportuoti savo baldus ir turtą, abiem atvejais laikantis valstybės, kurioje naudojamasi šia teise, vyriausybės nustatytų privalomų sąlygų;

e)

leidžiama asmeniniam naudojimui be muito importuoti ir vėliau reeksportuoti automobilį, įsigytą pagal vidaus rinkos sąlygas valstybėje, kurioje gyveno prieš tai, arba toje valstybėje, kurios piliečiai jie yra, abiem atvejais laikantis valstybės, kurioje naudojamasi šia teise, vyriausybės nustatytų privalomų sąlygų.

12 straipsnis

Laikantis europiniu įstatymu nustatytų sąlygų ir tvarkos Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai moka Sąjungai mokesčius nuo iš Sąjungos gaunamos algos, darbo užmokesčio ir kito atlyginimo. Šis įstatymas priimamas pasikonsultavus su atitinkamomis institucijomis.

Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai atleidžiami nuo nacionalinių mokesčių nuo iš Sąjungos gaunamos algos, darbo užmokesčio ir kito atlyginimo.

13 straipsnis

Pajamų mokesčio, turto mokesčio ir palikimo mokesčio taikymo tikslais bei tarp Sąjungos valstybių narių pasirašytų sutarčių dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo taikymo tikslais Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai, kurie vien tik todėl, kad eina pareigas Sąjungos tarnyboje, įgyja gyvenamąją vietą kitos valstybės narės nei valstybės, kur prieš pradedant eiti pareigas buvo jų nuolatinė gyvenamoji vieta mokesčių tikslais, teritorijoje, yra laikomi, tiek valstybės, kurioje faktiškai gyvena, tiek toje, kur yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta, mokesčių mokėjimo tikslais išlaikiusiais nuolatinę gyvenamąją vietą pastarojoje, jei ji yra Sąjungos narė. Ši nuostata taikoma ir sutuoktiniui, jei šis atskirai neužsiima apmokama veikla, bei vaikams, kuriuos išlaiko ir kuriais rūpinasi šiame straipsnyje minimi asmenys.

Pirmojoje pastraipoje minimiems asmenims priklausantis jų buvimo valstybėje esantis kilnojamasis turtas yra atleidžiamas nuo toje valstybėje galiojančio palikimo mokesčio. Apskaičiuojant palikimo mokestį, tokia nuosavybė yra laikoma esančia nuolatinės gyvenamosios vietos mokesčių mokėjimo tikslais valstybėje, atsižvelgiant į trečiųjų valstybių teises ir į galimą tarptautinių sutarčių dėl dvigubo apmokestinimo nuostatų taikymą.

Taikant šio straipsnio nuostatas, neatsižvelgiama į nuolatinę gyvenamąją vietą, kurią minėti asmenys įsigijo eidami pareigas kitose tarptautinėse organizacijose.

14 straipsnis

Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų socialinio draudimo išmokų sistema nustatoma europiniu įstatymu. Šis įstatymas priimamas pasikonsultavus su atitinkamomis institucijomis.

15 straipsnis

Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų, kuriems taikoma visas ar iš dalies 11 straipsnis, 12 straipsnio antroji pastraipa ir 13 straipsnis, kategorijos nustatomos europiniu įstatymu. Jis priimamas pasikonsultavus su atitinkamomis institucijomis.

Į tokias kategorijas suskirstytų pareigūnų ir kitų tarnautojų pavardės, rangai ir adresai yra periodiškai pranešami valstybių narių vyriausybėms.

VI SKYRIUS

PRIE SĄJUNGOS AKREDITUOTŲ TREČIŲJŲ ŠALIŲ MISIJŲ PRIVILEGIJOS IR IMUNITETAI

16 straipsnis

Valstybė narė, kurios teritorijoje yra Sąjungos būstinė, suteikia įprastines diplomatines privilegijas ir imunitetus prie Sąjungos akredituotoms trečiųjų valstybių misijoms.

VII SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

17 straipsnis

Privilegijos, imunitetai ir lengvatos Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams yra taikomos tiktai Sąjungos labui.

Kiekviena Sąjungos institucija privalo atšaukti savo pareigūno arba kito tarnautojo imunitetą, jei, šios institucijos nuomone, tokio imuniteto atšaukimas neprieštarauja Sąjungos interesams.

18 straipsnis

Taikydamos šį protokolą, Sąjungos institucijos bendradarbiauja su atitinkamomis suinteresuotų valstybių narių valdžios institucijomis.

19 straipsnis

11-14 straipsniai ir 17 straipsnis taikomi Komisijos nariams.

20 straipsnis

11-14 straipsniai ir 17 straipsnis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjams, generaliniams advokatams, sekretoriui ir pranešėjų padėjėjams taikomi nepažeidžiant Protokolo dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 3 straipsnio nuostatų, susijusių su teisėjų ir generalinių advokatų imunitetu nuo teisminio proceso.

11-14 straipsniai ir 17 straipsnis taikomi ir Audito Rūmų nariams.

21 straipsnis

Šis protokolas taip pat taikomas Europos centriniam bankui, jo organų nariams ir jo personalui nepažeidžiant Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto.

Be to, Europos centrinis bankas yra atleidžiamas nuo bet kokio apmokestinimo ar panašaus pobūdžio prievolių bet kokio jo kapitalo padidinimo atveju ir nuo įvairių formalumų, kurie gali būti su tuo susiję, valstybėje, kurioje yra banko buveinė. Banko ir jo organų veiklai, vykdomai pagal Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutą, netaikomas joks apyvartos mokestis.

22 straipsnis

Šis protokolas taip pat taikomas Europos investicijų bankui, jo organų nariams, personalui ir valstybių narių atstovams, dalyvaujantiems Banko veikloje, nepažeidžiant Protokolo dėl banko statuto.

Be to, Europos investicijų bankas yra atleidžiamas nuo bet kokio apmokestinimo ar panašaus pobūdžio prievolių bet kokio jo kapitalo padidinimo atveju ir nuo įvairių formalumų, kurie gali būti su tuo susiję, valstybėje, kurioje yra Banko buveinė. Banko išformavimas ar likvidavimas taip pat negali būti apmokestinimo priežastimi. Ir pagaliau pagal Statutą vykdomai banko ir jo organų veiklai netaikomas joks apyvartos mokestis.

8.   

PROTOKOLAS DĖL DANIJOS KARALYSTĖS, AIRIJOS IR JUNGTINĖS DIDŽIOSIOS BRITANIJOS IR ŠIAURĖS AIRIJOS KARALYSTĖS, GRAIKIJOS RESPUBLIKOS, ISPANIJOS KARALYSTĖS IR PORTUGALIJOS RESPUBLIKOS, AUSTRIJOS RESPUBLIKOS, SUOMIJOS RESPUBLIKOS IR ŠVEDIJOS KARALYSTĖS STOJIMO SUTARČIŲ IR AKTŲ

AUKŠTOSIOS SUSITARIANČIOS ŠALYS,

PRISIMINDAMOS, kad Danijos Karalystė, Airija ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė 1973 m. sausio 1 d. prisijungė prie Europos Bendrijų; kad Graikijos Respublika 1981 m. sausio 1 d. prisijungė prie Europos Bendrijų; kad Ispanijos Karalystė ir Portugalijos Respublika 1986 m. sausio 1 d. prisijungė prie Europos Bendrijų; kad Austrijos Respublika, Suomijos Respublika ir Švedijos Karalystė 1995 m. sausio 1 d. prisijungė prie Europos Bendrijų ir Europos Sąjungos sutartimi įsteigtos Europos Sąjungos;

ATSIŽVELGDAMOS į tai, kad Konstitucijos IV-437 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pirmiau nurodytos stojimo sutartys panaikinamos;

ATSIŽVELGDAMOS į tai, kad tam tikros tų Stojimo sutarčių ir prie jų pridedamų aktų nuostatos išlieka aktualios; ir kad Konstitucijos IV-437 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tokios nuostatos turi būti išdėstytos Protokole arba jame turi būti į jas daromos nuorodos, tam, kad jos liktų galioti ir kad jų teisinė galia būtų išlaikyta;

KADANGI dėl šių nuostatų reikia priimti technines pritaikomąsias pataisas, kad šios nuostatos būtų suderintos su Konstitucija, o jų teisinė galia nepasikeistų,

SUSITARĖ dėl šių nuostatų, kurios pridedamos prie Sutarties dėl Konstitucijos Europai ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties:

I ANTRAŠTINĖ DALIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis

Pagal Konstitucijos IV-437 straipsnio 2 dalies a–d punktuose nurodytas Stojimo sutartis atsirandančios teisės ir įsipareigojimai tose Sutartyse numatytomis sąlygomis įsigaliojo tokiomis dienomis:

a)

1973 m. sausio 1 d. – pagal Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės stojimo sutartį;

b)

1981 m. sausio 1 d. – pagal Graikijos Respublikos stojimo sutartį;

c)

1986 m. sausio 1 d. – pagal Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos stojimo sutartį;

d)

1995 m. sausio 1 d. – pagal Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sutartį.

2 straipsnis

1.   1 straipsnyje nurodytos stojančios valstybės turi prisijungti prie šių susitarimų ar konvencijų, sudarytų iki atitinkamo jų įstojimo, jei tie susitarimai ir konvencijos dar galioja:

a)

kitų valstybių narių sudarytų susitarimų ar konvencijų, grindžiamų Europos bendrijos steigimo sutartimi, Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartimi ar Europos Sąjungos sutartimi arba neatsiejamų nuo šių Sutarčių tikslų įgyvendinimo, susijusių su Bendrijų ar Sąjungos funkcionavimu arba jų veikla;

b)

susitarimų ar konvencijų, sudarytų kitų valstybių narių, veikiančių kartu su Europos Bendrijomis, su viena ar keliomis trečiosiomis valstybėmis ar su tarptautine organizacija, bei susitarimų, kurie yra susiję su šiais susitarimais ar konvencijomis. Sąjunga ir kitos valstybės narės šiuo atžvilgiu padeda 1 straipsnyje nurodytoms stojančioms valstybėms.

2.   1 straipsnyje nurodytos stojančios valstybės prireikus imasi atitinkamų priemonių, kad priderintų savo padėtį tarptautinių organizacijų ir tarptautinių susitarimų, kurių šalimi yra Sąjunga ar Europos atominės energijos bendrija, ar kitos valstybės narės, atžvilgiu pagal teises ir pareigas, atsirandančias dėl jų stojimo.

3 straipsnis

Kaip aiškina Europos Bendrijų Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas, Stojimų aktų nuostatos, kurių paskirtis yra kitu būdu nei nustatant pereinamojo laikotarpio priemonę, panaikinti ar iš dalies pakeisti Europos Bendrijų arba Europos Sąjungos sutartimi įsteigtos Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų priimtus aktus, arba kurios turi tokį poveikį, išlieka galioti pagal šio straipsnio antrąją pastraipą.

Šio straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodytos nuostatos turi teisinį aktų, kuriuos jos panaikina ar iš dalies pakeičia, statusą ir joms taikomos tos pačios taisyklės kaip ir tiems aktams.

4 straipsnis

Iki 1 straipsnyje nurodyto šalių įstojimo Europos Bendrijų arba Europos Sąjungos sutartimi įsteigtos Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų priimtų aktų tekstai, kurie vėliau buvo parengti anglų ir danų kalbomis, graikų kalba, ispanų ir portugalų kalbomis bei suomių ir švedų kalbomis, nuo 1 straipsnyje nurodytos atitinkamo įstojimo dienos yra autentiški tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kitomis kalbomis parengti autentiški tekstai.

5 straipsnis

Tarybos priimtu europiniu įstatymu galima panaikinti šiame protokole išdėstytas pereinamojo laikotarpio nuostatas, kai jos tampa nebetaikytinomis. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, sprendžia vieningai.

II ANTRAŠTINĖ DALIS

NUOSTATOS IŠ AKTO DĖL DANIJOS KARALYSTĖS, AIRIJOS IR JUNGTINĖS DIDŽIOSIOS BRITANIJOS IR ŠIAURĖS AIRIJOS KARALYSTĖS STOJIMO SĄLYGŲ

1 SKIRSNIS

Nuostatos dėl Gibraltaro

6 straipsnis

1.   Institucijų aktai dėl Konstitucijos I priede išvardytų produktų ir produktų, kuriems, juos importuojant į Sąjungą, turi būti taikomos konkrečios taisyklės dėl bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimo, taip pat aktai dėl valstybių narių apyvartos mokesčius reglamentuojančių teisės aktų suderinimo netaikomi Gibraltarui, jei Taryba, priimdama europinį sprendimą, nenusprendžia kitaip. Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, sprendžia vieningai.

2.   Gibraltaro padėtis, apibrėžta Akto dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės stojimo sąlygų II priedo (1)VI punkte, išlieka tokia pati.

2 SKIRSNIS

Nuostatos dėl Farerų salų

7 straipsnis

Farerų salose gyvenantys Danijos piliečiai laikomi valstybės narės piliečiais Konstitucijoje apibrėžta prasme tik nuo dienos, kurią ta Konstitucija pradedama taikyti toms saloms.

3 SKIRSNIS

Nuostatos dėl Normandijos salų ir Meno salos

8 straipsnis

1.   Sąjungos taisyklės, susijusios su muitinės veikla ir kiekybiniais apribojimais, o visų pirma — su muitais, lygiaverčio poveikio mokesčiais ir Bendruoju muitų tarifu, Normandijos saloms ir Meno salai taikomos tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Jungtinei Karalystei.

2.   Trečiosioms šalims taikomi žemės ūkio produktų ir iš jų pagamintų produktų, kuriems yra taikomas specialus prekybos režimas, importo mokesčiai ir kitos importo priemonės, kuriuos nustato Sąjungos taisyklės ir kuriuos taiko Jungtinė Karalystė.

Taip pat yra taikomos Sąjungos taisyklės, būtinos šių produktų laisvam judėjimui ir įprastų konkurencijos sąlygų laikymuisi jais prekiaujant.

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima europinius reglamentus ar sprendimus nustatančius sąlygas, kuriomis pirmojoje ir antrojoje pastraipose minimos nuostatos taikomos šioms teritorijoms.

9 straipsnis

Sąjungos teisė neturi poveikio 8 straipsnyje nurodytų teritorijų gyventojų teisėms Jungtinėje Karalystėje. Tačiau tokie asmenys nesinaudoja Sąjungos teisės nuostatomis, susijusiomis su laisvu asmenų ir paslaugų judėjimu.

10 straipsnis

Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties nuostatos, kurios yra taikomos asmenims ar įmonėms minėtos Sutarties 196 straipsnyje apibrėžta prasme, taikomos tiems asmenims ar įmonėms, jei jie yra įsisteigę šio protokolo 8 straipsnyje nurodytose teritorijose.

11 straipsnis

8 straipsnyje nurodytų teritorijų valdžios institucijos taiko vienodas sąlygas visiems Sąjungos fiziniams ir juridiniams asmenims.

12 straipsnis

Jei taikant šiame skirsnyje apibrėžtas priemones iškyla santykių tarp Sąjungos ir 8 straipsnyje nurodytų teritorijų sunkumų, Komisija nedelsdama siūlo Tarybai tokias apsaugos priemones, kurios jos manymu yra būtinos, nurodydama jų taikymo terminus ir sąlygas.

Taryba atitinkamus europinius reglamentus ar sprendimus priima per vieną mėnesį.

13 straipsnis

Šiame skirsnyje Normandijos salų gyventoju ar Meno salos gyventoju laikomas bet kuris Britanijos pilietis, kuris turi pilietybę dėl to, kad jis, vienas iš jo tėvų arba senelių gimė, buvo įvaikintas, priėmė pilietybę arba buvo įregistruotas atitinkamoje saloje. Toks asmuo šiuo tikslu nelaikomas Normandijos salų arba Meno salos gyventoju, jei jis, vienas iš jo tėvų arba senelių gimė, buvo įvaikintas, priėmė pilietybę arba buvo įregistruotas Jungtinėje Karalystėje. Jis taip pat nelaikomas tokiu gyventoju, jei jis kuriuo nors metu penkerius metus dažniausiai gyveno Jungtinėje Karalystėje.

Komisijai bus pranešta apie tokių asmenų tapatybės nustatymui būtinas administracines priemones.

4 SKIRSNIS

Nuostatos dėl industrializacijos ir ūkio plėtros politikos įgyvendinimo Airijoje

14 straipsnis

Valstybės narės pažymi, kad Airijos Vyriausybė pradėjo įgyvendinti industrializacijos ir ūkio plėtros politiką, skirtą gyvenimo lygiui Airijoje pakelti iki kitų Europos tautų gyvenimo lygio ir sumažinti nepakankamą užimtumą laipsniškai sulyginant regionų išsivystymo lygių skirtumus.

Jos pripažįsta, kad jų bendras interesas yra pasiekti šios politikos tikslus ir sutaria tuo tikslu rekomenduoti institucijoms įgyvendinti visas Konstitucijoje numatytas priemones ir procedūras pirmiausia tinkamai panaudojant Sąjungos lėšas, skirtas jos tikslams įgyvendinti.

Valstybės narės visų pirma pripažįsta, kad taikant Konstitucijos III-167 ir III-168 straipsnius, reikės atsižvelgti į ūkio plėtros ir gyventojų gyvenimo lygio kėlimo tikslus.

5 SKIRSNIS

Nuostatos dėl keitimosi informacija su Danija branduolinės energijos srityje

15 straipsnis

1.   Nuo 1973 m. sausio 1 d. informacija, kuri buvo suteikta valstybėms narėms, asmenims ir įmonėms pagal Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 13 straipsnį, perduodama ir Danijai apribojant jos platinimą savo teritorijoje tame straipsnyje nurodytomis sąlygomis.

2.   Nuo 1973 m. sausio 1 d. Danija Europos atominės energijos bendrijai perduoda lygiavertį informacijos apie šio straipsnio 3 dalyje nurodytus sektorius kiekį. Ši informacija smulkiai išdėstoma Komisijai perduotame dokumente. Šią informaciją Komisija suteikia Bendrijos įmonėms Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 13 straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

3.   Danija pateikia informaciją Bendrijai apie tokius sektorius:

a)

DOR lėtinamas sunkiuoju vandeniu ir aušinamas organiniais aušinimo skysčiais reaktorius;

b)

DT–350, DK–400 korpusiniai sunkiojo suslėgtojo vandens reaktoriai;

c)

aukštos temperatūros dujų kontūras (cirkuliacinis žiedas);

d)

prietaisų sistema ir specialūs elektroniniai įrenginiai;

e)

patikimumas;

f)

reaktorių fizika, reaktorių dinamika ir šilumos mainai;

g)

medžiagų ir įrenginių bandymas reaktoriuje.

4.   Danija įsipareigoja perduoti Bendrijai jos teikiamas ataskaitas papildančią informaciją, ypač Bendrijos arba valstybių narių darbuotojams lankantis Risö centre, kiekvienu atveju abipusiu susitarimu nustatytomis sąlygomis.

16 straipsnis

1.   Tuose sektoriuose, kuriuose Danija perduoda informaciją Europos atominės energijos bendrijai, kompetentingos institucijos Bendrijos valstybių narių, asmenų ir įmonių prašymu išduoda licencijas komercinėmis sąlygomis, jei jie turi išimtines teises į patentus, įregistruotus Bendrijos valstybėse narėse ir nėra įpareigoti ar įsipareigoję suteikti arba pasiūlyti suteikti trečiosioms šalims išimtines arba iš dalies išimtines licencijas gauti šių patentų teises.

2.   Tais atvejais, kai buvo išduota išimtinė arba iš dalies išimtinė licencija, Danija skatina ir sudaro sąlygas tų licencijų savininkams išduoti sublicencijas Bendrijos valstybėms narėms, asmenims ir įmonėms komercinėmis sąlygomis.

Tokios išimtinės arba iš dalies išimtinės licencijos išduodamos įprastiniu komerciniu pagrindu.

6 SKIRSNIS

Nuostatos dėl keitimosi informacija su Airija branduolinės energijos srityje

17 straipsnis

1.   Nuo 1973 m. sausio 1 d. informacija, kuri buvo suteikta valstybėms narėms, asmenims ir įmonėms pagal Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 13 straipsnį, perduodama ir Airijai apribojant jos platinimą savo teritorijoje tame straipsnyje nurodytomis sąlygomis.

2.   Nuo 1973 m. sausio 1 d. Airija Europos atominės energijos bendrijai perduoda informaciją, sukauptą Airijoje branduolinėje srityje, kurios platinimas apribojamas tiek, kad ji nebūtų susijusi su išimtinai komerciniu naudojimu. Šią informaciją Komisija suteikia Bendrijos įmonėms Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 13 straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

3.   Šiose 1 ir 2 dalyse minima informacija daugiausia yra susijusi su energetinių reaktorių tobulinimo studijomis ir darbu su radioizotopais bei jų pritaikymu medicinoje, įskaitant radiacinės saugos problemas.

18 straipsnis

1.   Tuose sektoriuose, kuriuose Airija perduoda informaciją Europos atominės energijos bendrijai, kompetentingos institucijos Bendrijos valstybių narių, asmenų ir įmonių prašymu išduoda licencijas komercinėmis sąlygomis, jei jie turi išimtines teises į patentus, įregistruotus Bendrijos valstybėse narėse ir nėra įpareigoti ar įsipareigoję suteikti arba pasiūlyti suteikti trečiosioms šalims išimtines arba iš dalies išimtines licencijas gauti šių patentų teises.

2.   Tais atvejais, kai buvo išduota išimtinė arba iš dalies išimtinė licencija, Airija skatina ir sudaro sąlygas tų licencijų savininkams išduoti sublicencijas Bendrijos valstybėms narėms, asmenims ir įmonėms komercinėmis sąlygomis.

Tokios išimtinės arba iš dalies išimtinės licencijos išduodamos įprastiniu komerciniu pagrindu.

7 SKIRSNIS

Nuostatos dėl keitimosi informacija su Jungtine Karalyste branduolinės energijos srityje

19 straipsnis

1.   Nuo 1973 m. sausio 1 d. informacija, kuri buvo suteikta valstybėms narėms, asmenims ir įmonėms pagal Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 13 straipsnį, perduodama ir Jungtinei Karalystei apribojant jos platinimą savo teritorijoje minėtame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

2.   Nuo 1973 m. sausio 1 d. Jungtinė Karalystė Europos atominės energijos bendrijai perduoda lygiavertį informacijos apie sektorius, nurodytus Akto dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės stojimo sąlygų protokolo Nr. 28 priedo (2) sąraše, kiekį. Ši informacija smulkiai išdėstoma Komisijai perduotame dokumente. Šią informaciją Komisija suteikia Bendrijos įmonėms Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 13 straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

3.   Atsižvelgdama į didesnį Europos atominės energijos bendrijos interesą tam tikruose sektoriuose, Jungtinė Karalystė ypatingą dėmesį skiria informacijos apie šiuos sektorius perdavimui:

a)

greitųjų reaktorių moksliniai tyrimai ir tobulinimas (įskaitant saugą);

b)

fundamentalieji moksliniai tyrimai (taikytini skirtingų tipų reaktoriams);

c)

reaktorių sauga (išskyrus greituosius reaktorius);

d)

metalurgija, plieno, cirkonio lydiniai ir betonas;

e)

konstrukcinių medžiagų suderinamumas;

f)

eksperimentinė šilumą išskiriančių elementų gamyba;

g)

termohidrodinamika;

h)

prietaisai.

20 straipsnis

1.   Tuose sektoriuose, kuriuose Jungtinė Karalystė perduoda informaciją Europos atominės energijos bendrijai, kompetentingos institucijos Bendrijos valstybių narių, asmenų ir įmonių prašymu išduoda licencijas komercinėmis sąlygomis, jei jie turi išimtines teises į patentus, įregistruotus Bendrijos valstybėse narėse ir nėra įpareigoti ar įsipareigoję suteikti arba pasiūlyti suteikti trečiosioms šalims išimtines arba iš dalies išimtines licencijas gauti šių patentų teises.

2.   Tais atvejais, kai buvo išduota išimtinė ar iš dalies išimtinė licencija, Jungtinė Karalystė skatina ir sudaro sąlygas tų licencijų savininkams išduoti sublicencijas Bendrijos valstybėms narėms, asmenims ir įmonėms komercinėmis sąlygomis.

Tokios išimtinės arba iš dalies išimtinės licencijos išduodamos įprastiniu komerciniu pagrindu.

III ANTRAŠTINĖ DALIS

NUOSTATOS IŠ AKTO DĖL GRAIKIJOS RESPUBLIKOS STOJIMO SĄLYGŲ

1 SKIRSNIS

Nuostatos dėl tam tikrų importuojamų prekių atleidimo nuo muitų, kurias taiko Graikijos Respublika

21 straipsnis

Konstitucijos III-151 straipsnis nedraudžia Graikijos Respublikai toliau taikyti atleidimo nuo muitų priemones, kuriomis leista naudotis iki 1979 m. sausio 1 d., vadovaujantis:

a)

Įstatymu Nr. 4171/61 (Bendrosios priemonės, skirtos šalies ūkio plėtrai remti),

b)

Įsakymu Nr. 2687/53 (Užsienio kapitalo investavimas ir apsauga),

c)

Įstatymu Nr. 289/76 (Paskatos, skirtos pasienio regionų plėtrai skatinti ir visų susijusių klausimų sureguliavimui),

iki susitarimų, kuriuos Graikijos Vyriausybė sudarė su asmenimis, kuriems taikomos šios priemonės, galiojimo pabaigos.

2 SKIRSNIS

Nuostatos dėl mokesčių

22 straipsnis

Akto dėl Graikijos Respublikos stojimo sąlygų VIII priedo (3) II dalies 2 punkte išvardyti aktai Graikijos Respublikai taikomi minėtame priede nustatytomis sąlygomis, išskyrus nuorodas į 9 punktą ir 18 punkto b papunktį.

3 SKIRSNIS

Nuostatos dėl medvilnės

23 straipsnis

1.   Šis skirsnis taikomas nekarštai ir nešukuotai medvilnei, klasifikuojamai Kombinuotosios nomenklatūros Nr. 5201 00 subpozicijoje.

2.   Sąjungoje įdiegiama sistema visų pirma skirta:

a)

remti medvilnės gamybą Sąjungos regionuose, kuriuose ji yra svarbi žemės ūkio ekonomikai;

b)

leisti suinteresuotiems gamintojams uždirbti pakankamas pajamas;

c)

stabilizuoti rinką struktūriškai gerinant tiekimo ir prekybos lygį.

3.   Šio straipsnio 2 dalyje nurodytoje sistemoje numatytas pagalbos gamybai teikimas.

4.   Kad medvilnės gamintojai galėtų sukoncentruoti tiekimą ir priderinti gamybą prie rinkos reikalavimų, įdiegiama sistema, skirta gamintojų grupių ir tokių grupių federacijų sudarymui skatinti.

Sistemoje numatyta teikti pagalbą siekiant skatinti gamintojų grupių sudarymą ir palengvinti jų funkcionavimą.

Šia sistema gali naudotis tik grupės:

a)

sudarytos pačių gamintojų iniciatyva;

b)

pasiūliusios pakankamas jų veiklos trukmės ir veiksmingumo garantijas;

c)

pripažintos suinteresuotos valstybės narės.

5.   Negali būti pakenkta Sąjungos prekybos su trečiosiomis šalims sistemai. Šiuo atžvilgiu visų pirma negalima nustatyti jokių importą ribojančių priemonių.

6.   Europiniame įstatyme Taryba nustato reikalingas pritaikomąsias pataisas dėl šiuo skirsniu nustatytos sistemos.

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima europinius reglamentus ir sprendimus, nustatančius šio skirsnio nuostatų įgyvendinimui būtinas bendrąsias taisykles.

Taryba sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

4 SKIRSNIS

Nuostatos dėl Graikijos ūkio ir pramonės plėtros

24 straipsnis

Valstybės narės pažymi, kad Graikijos Vyriausybė pradėjo įgyvendinti industrializacijos ir ūkio plėtros politiką, skirtą gyvenimo lygiui Graikijoje pakelti iki kitų valstybių narių gyvenimo lygio ir sumažinti nepakankamą užimtumą laipsniškai sulyginant regionų išsivystymo lygių skirtumus.

Jos pripažįsta, kad jų bendras interesas yra pasiekti šios politikos tikslus. Tuo tikslu institucijos vykdo visas Konstitucijoje numatytas priemones ir procedūras pirmiausia tinkamai panaudojant Sąjungos lėšas, skirtas jos tikslams įgyvendinti.

Taikant Konstitucijos III-167 ir III-168 straipsnius, visų pirma reikės atsižvelgti į ūkio plėtros ir gyventojų gyvenimo lygio kėlimo tikslus.

5 SKIRSNIS

Nuostatos dėl keitimosi informacija su Graikija branduolinės energijos srityje

25 straipsnis

1.   Nuo 1981 m. sausio 1 d. informacija, kuri buvo suteikta valstybėms narėms, asmenims ir įmonėms pagal Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 13 straipsnį, perduodama ir Graikijos Respublikai apribojant jos platinimą savo teritorijoje minėtame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

2.   Nuo 1981 m. sausio 1 d. Graikijos Respublika Europos atominės energijos bendrijai perduoda informaciją, sukauptą Graikijoje branduolinėje srityje, kurios platinimas apribojamas tiek, kad ji nebūtų susijusi su išimtinai komerciniu naudojimu. Šią informaciją Komisija suteikia Bendrijos įmonėms Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 13 straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

3.   1 ir 2 dalyse nurodyta informacija visų pirma apima:

a)

radioaktyviųjų izotopų naudojimo medicinoje, žemės ūkyje, entomologijoje ir aplinkos apsaugoje tyrimus;

b)

branduolinės technologijos taikymą archeometrijoje;

c)

elektroninių medicinos prietaisų kūrimą;

d)

radioaktyviosios rūdos paieškos būdų vystymą.

26 straipsnis

1.   Tuose sektoriuose, kuriuose Graikijos Respublika perduoda informaciją Europos atominės energijos bendrijai, kompetentingos institucijos Bendrijos valstybių narių, asmenų ir įmonių prašymu išduoda licencijas komercinėmis sąlygomis, jei jie turi išimtines teises į patentus, įregistruotus Bendrijos valstybėse narėse ir nėra įpareigoti ar įsipareigoję suteikti arba pasiūlyti suteikti trečiosioms šalims išimtines arba iš dalies išimtines licencijas gauti šių patentų teises.

2.   Tais atvejais, kai buvo išduota išimtinė ar iš dalies išimtinė licencija, Graikijos Respublika skatina ir sudaro sąlygas tų licencijų savininkams išduoti sublicencijas Bendrijos valstybėms narėms, asmenims ir įmonėms komercinėmis sąlygomis.

Tokios išimtinės arba iš dalies išimtinės licencijos išduodamos įprastiniu komerciniu pagrindu.

IV ANTRAŠTINĖ DALIS

NUOSTATOS IŠ AKTO DĖL ISPANIJOS KARALYSTĖS IR PORTUGALIJOS RESPUBLIKOS STOJIMO SĄLYGŲ

1 SKIRSNIS

Finansinės nuostatos

27 straipsnis

Nuosavi ištekliai, susikaupę iš pridėtinės vertės mokesčio, apskaičiuojami ir patikrinami taip, tarsi Kanarų salos bei Seuta ir Melilija būtų įtrauktos į teritoriją, kurioje taikoma 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas.

2 SKIRSNIS

Nuostatos dėl patentų

28 straipsnis

Su įrodinėjimo pareiga susijusios Ispanijos nacionalinės teisės nuostatos, priimtos pagal Akto dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos stojimo sąlygų protokolo Nr. 8 2 punktą, netaikomos, jei byla dėl pažeidimo iškeliama kito gamybos patento savininkui dėl produkto, tapataus ieškovo patentuotos gamybos procese pagamintam produktui, gamybos, jei tas kitas patentas buvo išduotas iki 1986 m. sausio 1 d.

Tais atvejais, kai įrodinėjimo pareigos perkėlimas netaikomas, Ispanijos Karalystė toliau reikalauja, kad patentų savininkai pateiktų pažeidimų įrodymus. Visais šiais atvejais Ispanijos Karalystė taiko teisinę „areštuojamo turto aprašymo“ procedūrą.

„Areštuojamo turto aprašymas“ – tai procedūra, kuri sudaro dalį pirmojoje ir antrojoje pastraipose minimos sistemos, pagal kurią bet kuriam asmeniui, turinčiam teisę iškelti ieškinį dėl pažeidimo kreipusis į Teismą ir gavus jo nurodymą, dėl nurodytų veiksmų ekspertų padedamas teismo antstolis gali atlikti išsamų aprašymą įtariamo pažeidėjo patalpose, pirmiausia padaryti techninių dokumentų kopijas, faktiškai areštuojant arba ne. Šiuo Teismo nurodymu gali būti nurodyta sumokėti užstatą, skirtą atlyginti nuostolius įtariamam pažeidėjui, jei jie būtų padaryti „areštuojamo turto aprašymo“ metu.

29 straipsnis

Su įrodinėjimo pareiga susijusios Portugalijos nacionalinės teisės nuostatos, priimtos pagal Akto dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos stojimo sąlygų protokolo Nr. 19 2 punktą, netaikomos, jei byla dėl pažeidimo iškeliama kito gamybos patento savininkui dėl produkto, identiško ieškovo patentuotos gamybos procese pagamintam produktui, gamybos, jei tas kitas patentas buvo išduotas iki 1986 m. sausio 1 d.

Tais atvejais, kai įrodinėjimo pareigos perkėlimas netaikomas, Portugalijos Respublika toliau reikalauja, kad patentų savininkai pateiktų pažeidimų įrodymus. Visais šiais atvejais Portugalijos Respublika taiko teisinę „areštuojamo turto aprašymo“ procedūrą.

„Areštuojamo turto aprašymas“ – tai procedūra, kuri sudaro dalį pirmojoje ir antrojoje pastraipose minimos sistemos, pagal kurią bet kuriam asmeniui, turinčiam teisę iškelti ieškinį dėl pažeidimo kreipusis į Teismą ir gavus jo nurodymą, dėl nurodytų veiksmų ekspertų padedamas teismo antstolis gali atlikti išsamų aprašymą įtariamo pažeidėjo patalpose, pirmiausia padaryti techninių dokumentų kopijas, faktiškai areštuojant arba ne. Šiuo Teismo nurodymu gali būti nurodyta sumokėti užstatą, skirtą atlyginti nuostolius įtariamam pažeidėjui, jei jie būtų padaryti „areštuojamo turto aprašymo“ metu.

3 SKIRSNIS

Nuostatos dėl papildomų įsipareigojimų mechanizmo remiantis Sąjungos su trečiosiomis šalimis sudarytais žvejybos susitarimais

30 straipsnis

1.   Nustatoma konkreti sistema, skirta vykdyti operacijas, kurios papildo laivų, plaukiojančių su Sąjungos valstybės narės vėliava, žvejybos veiklą vandenyse, kuriose trečioji šalis turi suverenias teises arba kurie priklauso trečiosios šalies jurisdikcijai, remiantis įsipareigojimais, atsiradusiais pagal Sąjungos su atitinkamomis trečiosiomis šalimis sudarytus žvejybos susitarimus.

2.   Operacijos, kurios, manoma, galėtų vykti papildant žvejybos veiklą 3 ir 4 punktuose numatytomis sąlygomis ir neviršijant juose numatytų ribų, yra susijusios su:

a)

žuvininkystės produktų, kuriuos sugavo su valstybės narės vėliava atitinkamos trečiosios šalies vandenyse plaukiojantys laivai, vykdantys žvejybos veiklą pagal žvejybos susitarimus, perdirbimu tos trečiosios šalies teritorijoje siekiant tuos produktus išleisti į Sąjungos rinką kaip klasifikuojamus Bendrojo muitų tarifo 3 skirsnio tarifinėse pozicijose,

b)

žuvininkystės produktų, klasifikuojamų Bendrojo muitų tarifo 03 skirsnyje, pakrovimu arba perkrovimu į laivą, plaukiojantį su valstybės narės vėliava, vykdant tokiu žvejybos susitarimu numatytą veiklą, kai šie produktai yra vežami arba perdirbami siekiant išleisti juos į Sąjungos rinką.

3.   Produktai, su kuriais atliktos šio straipsnio 2 dalyje nurodytos operacijos, į Sąjungą importuojami taikant dalinį arba visišką Bendrojo muitų tarifo muitų suspendavimą arba specialią mokesčių sistemą, vadovaujantis kasmet nustatomomis sąlygomis ir neviršijant kasmet nustatomų papildymo ribų, atsižvelgiant į žvejybos galimybių, kylančių iš atitinkamų susitarimų ir iš prie jų pridedamų išsamių taisyklių, apimtį.

4.   Europiniame įstatyme arba pagrindų įstatyme nustatomos šios sistemos taikymo bendrosios taisyklės ir ypač atitinkamų kiekių nustatymo ir paskirstymo kriterijai.

Išsamios įgyvendinimo taisyklės dėl šios sistemos ir atitinkamų kiekių priimamos pagal Reglamento (EB) Nr. 104/2000 37 straipsnyje numatytą procedūrą.

4 SKIRSNIS

Nuostatos dėl Seutos ir Melilijos

1 skirsnio dalis

Bendrosios nuostatos

31 straipsnis

1.   Konstitucija ir institucijų aktai yra taikomi Seutai ir Melilijai atsižvelgiant į šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas išimtis ir kitas šio skirsnio nuostatas.

2.   Sąlygos, kuriomis Konstitucijos nuostatos dėl laisvo prekių judėjimo ir institucijų muitų teisės aktai ir prekybos politikos yra taikomi Seutai ir Melilijai, yra nustatytos šio skirsnio 3 dalyje.

3.   Nepažeidžiant konkrečių 32 straipsnio nuostatų, institucijų aktai dėl bendros žemės ūkio politikos ir bendros žuvininkystės politikos netaikomi Seutai ar Melilijai.

4.   Ispanijos Karalystės prašymu Tarybos priimtame europiniame įstatyme arba pagrindų įstatyme gali būti:

a)

numatyta, kad Seuta ir Melilija sudaro Sąjungos muitų teritorijos dalį;

b)

nustatytos atitinkamos priemonės, kuriomis siekiama galiojančias Sąjungos teisės nuostatas taikyti Seutai ir Melilijai.

Remdamasi Komisijos pasiūlymu, savo pačios iniciatyva arba valstybės narės prašymu pateiktu pasiūlymu, Taryba gali priimti europinį įstatymą arba pagrindų įstatymą, kuriuo daromos reikalingos Seutai ir Melilijai taikytinų priemonių pritaikomosios pataisos.

Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, sprendžia vieningai.

2 skirsnio dalis

Nuostatos dėl bendros žuvininkystės politikos

32 straipsnis

1.   Atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį ir nepažeidžiant skirsnio 3 dalies, bendroji žuvininkystės politika netaikoma Seutai ar Melilijai.

2.   Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima europinius įstatymus, pagrindų įstatymus, reglamentus ar sprendimus, kuriais:

a)

nustato struktūrines priemones, kurios gali būti priimamos Seutai ir Melilijai;

b)

nustato atitinkamą tvarką, kad kiekvienu konkrečiu atveju kai ji priima aktus, būtų atsižvelgiama į Seutos ir Melilijos visus interesus ar jų dalį Sąjungai vedant derybas dėl žvejybos susitarimų su trečiosiomis šalimis atnaujinimo ar sudarymo ir į Seutos ir Melilijos konkrečius interesus tarptautinėse konvencijose dėl žvejybos, kurių Susitariančiąja Šalimi yra Sąjunga.

3.   Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima europinius įstatymus, pagrindų įstatymus, reglamentus ar sprendimus, kuriais prireikus nustato atitinkamų žvejybos zonų ir jų išteklių savitarpio prieinamumo galimybes ir sąlygas. Ji sprendžia vieningai.

4.   Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti Europiniai įstatymai ir pagrindų įstatymai priimami pasikonsultavus su Europos Parlamentu.

3 skirsnio dalis

Nuostatos dėl laisvo prekių judėjimo, muitus reglamentuojančių teisės aktų ir prekybos politikos

33 straipsnis

1.   Produktai, kilę iš Seutos ar Melilijos, ir produktai iš trečiųjų šalių, importuoti į Seutą ar į Meliliją laikantis ten jiems taikytinos tvarkos, išleidus juos į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje, nelaikomi prekėmis, kurios atitinka Konstitucijos III-151 straipsnio 2 ir 3 dalių sąlygas.

2.   Seuta ir Melilija nepriklauso Sąjungos muitų teritorijai.

3.   Išskyrus atvejus, kai šioje skirsnio dalyje nustatyta kitaip, institucijų užsienio prekyboje taikytini muitų teisės aktai yra taikomi tomis pačiomis sąlygomis prekybai tarp, pirma, Sąjungos muitų teritorijos ir, antra, Seutos ir Melilijos.

4.   Išskyrus atvejus, kai šioje skirsnio dalyje nustatyta kitaip, su prekių importu ar eksportu tiesiogiai susiję institucijų aktai dėl bendros prekybos politikos, autonominiai ar priimti susitarimu, netaikomi Seutai ar Melilijai.

5.   Išskyrus atvejus, kai šioje antraštinėje dalyje nustatyta kitaip, savo prekybai su Seuta ir Melilija į Konstitucijos I priedą įtrauktais produktais Sąjunga taiko bendrąją tvarką, kurią ji taiko savo užsienio prekybai.

34 straipsnis

Atsižvelgiant į 35 straipsnį, panaikinami importo muitai į Sąjungos muitų teritoriją įvežamiems produktams, kilusiems iš Seutos ar Melilijos.

35 straipsnis

1.   Žuvininkystės produktams, klasifikuojamiems Bendrojo muitų tarifo 0301, 0302, 0303, 1604, 1605 pozicijose ir 0511 91 bei 2301 20 subpozicijose, ir kilusiems iš Seutos ar Melilijos, neviršijant pagal produktą ir pagal 1982 m., 1983 m. ir 1984 m. faktiškai realizuotus vidutinius kiekius apskaičiuotų muitų tarifinių kvotų ribos, netaikomi muitai visoje Sąjungos muitų teritorijoje.

Pagal šias muitų tarifų kvotas į Sąjungos muitų teritoriją importuoti produktai į laisvą apyvartą išleidžiami laikantis bendra rinkų organizavimo forma nustatytų taisyklių, ypač atsižvelgiant į panašias kainas.

2.   Remdamasi Komisijos pasiūlymu, Taryba kasmet priima europinius reglamentus arba sprendimus, kuriais atidaromos ir skiriamos muitų tarifinių kvotos pagal šio straipsnio 1 dalyje išdėstytas išsamias taisykles.

36 straipsnis

1.   Kai taikant 34 straipsnį gali labai išaugti tam tikrų produktų, kilusių iš Seutos arba Melilijos, importas, kuris gali kenkti Sąjungos gamintojams, remdamasi Komisijos pasiūlymu, Taryba gali priimti europinius reglamentus ar sprendimus, nustatančius specialias sąlygas, kuriomis šie produktai gali patekti į Sąjungos muitų teritoriją.

2.   Kai dėl bendros prekybos politikos priemonių ir Bendrojo muitų tarifo netaikymo žaliavų ar tarpinių produktų importui į Seutą ar į Meliliją, produkto, kilusio iš Seutos ar Melilijos, importas labai kenkia arba gali pakenkti gamybos veiklai vienoje ar keliose valstybėse narėse, Komisija, valstybės narės prašymu arba savo iniciatyva, gali imtis atitinkamų priemonių.

37 straipsnis

Panaikinami muitai ir lygiaverčio poveikio mokesčiai į Seutą ir į Meliliją importuojamiems produktams, kilusiems iš Sąjungos muitų teritorijos.

38 straipsnis

Į Seutą ir į Meliliją importuojant prekes iš trečiųjų šalių taikomi muitai ir lygiaverčio poveikio mokesčiai bei prekybos priemonės negali būti mažiau palankūs negu Sąjungos pagal jos tarptautinius įsipareigojimus arba preferencines priemones taikomi tai trečiajai šaliai, jei toji trečioji šalis importui iš Seutos ir iš Melilijos sudaro vienodas sąlygas kaip ir importui iš Sąjungos. Tačiau importuojant į Seutą ir į Meliliją prekes iš tų trečiųjų šalių taikomos priemonės negali būti palankesnės negu importuojant produktus, kilusius iš Sąjungos muitų teritorijos, taikomos priemonės.

39 straipsnis

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima europinius reglamentus ar sprendimus, nustatančius šios skirsnio dalies taikymo taisykles ir ypač prekybai taikytinas kilmės taisykles, nurodytas 34, 35 ir 37 straipsniuose, įskaitant nuostatas dėl kilmės reikalavimus atitinkančių produktų identifikavimo ir kilmės tikrinimo.

Šios taisyklės konkrečiai apima nuostatas dėl produktų ženklinimo ir/arba ženklinimo etiketėmis, dėl laivų registravimo sąlygų, dėl mišrios kilmės taisyklės taikymo žuvininkystės produktams, taip pat nuostatas, leidžiančias nustatyti produktų kilmę.

5 SKIRSNIS

Nuostatos dėl Ispanijos regioninės plėtros

40 straipsnis

Valstybės narės pažymi, kad Ispanijos Vyriausybė pradėjo įgyvendinti regioninės plėtros politiką, konkrečiai skirtą ekonominiam augimui skatinti menkiau išsivysčiusiuose Ispanijos regionuose ir vietovėse.

Jos pripažįsta, kad jų bendras interesas yra pasiekti šios politikos tikslus.

Siekdamos padėti Ispanijos Vyriausybei įvykdyti šią užduotį, jos sutaria rekomenduoti institucijoms naudoti visas Konstitucijoje numatytas priemones ir procedūras pirmiausia tinkamai panaudojant Sąjungos lėšas, skirtas jos tikslams įgyvendinti.

Valstybės narės visų pirma pripažįsta, kad taikant Konstitucijos III-167 ir III-168 straipsnius, reikės atsižvelgti į mažiau išsivysčiusių Ispanijos regionų ir vietovių ūkio plėtros ir gyventojų gyvenimo lygio kėlimo tikslus.

6 SKIRSNIS

Nuostatos dėl Portugalijos ūkio ir pramonės plėtros

41 straipsnis

Valstybės narės pažymi, kad Portugalijos Vyriausybė pradėjo įgyvendinti industrializacijos ir ūkio plėtros politiką, skirtą gyvenimo lygiui Portugalijoje pakelti iki kitų valstybių narių gyvenimo lygio ir sumažinti nepakankamą užimtumą, laipsniškai sulyginant regionų išsivystymo lygių skirtumus.

Jos pripažįsta, kad jų bendras interesas yra pasiekti šios politikos tikslus.

Jos sutaria šiuo tikslu rekomenduoti institucijoms naudoti visas Konstitucijoje numatytas priemones ir procedūras pirmiausia tinkamai panaudojant Sąjungos lėšas, skirtas pastarosios tikslams įgyvendinti.

Valstybės narės visų pirma pripažįsta, kad taikant Konstitucijos III-167 ir III-168 straipsnius, reikės atsižvelgti į ūkio plėtros ir gyventojų gyvenimo lygio kėlimo tikslus.

7 SKIRSNIS

Nuostatos dėl keitimosi informacija su Ispanijos Karalyste branduolinės energijos srityje

42 straipsnis

1.   Nuo 1986 m. sausio 1 d. informacija, kuri buvo suteikta valstybėms narėms, asmenims ir įmonėms pagal Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 13 straipsnį, perduodama ir Ispanijos Karalystei apribojant jos platinimą savo teritorijoje tame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

2.   Nuo 1986 m. sausio 1 d. Ispanijos Karalystė Europos atominės energijos bendrijai perduoda informaciją, sukauptą Ispanijoje branduolinėje srityje, kurios platinimas apribojamas tiek, kad ji nebūtų susijusi su išimtinai komerciniu panaudojimu. Šią informaciją Komisija suteikia Bendrijos įmonėms Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 13 straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

3.   1 ir 2 dalyje nurodyta informacija visų pirma apima:

a)

branduolio fiziką (mažos ir didelės energijos);

b)

radiacinę saugą;

c)

izotopų, ypač stabiliųjų izotopų, taikymą;

d)

eksperimentinius reaktorius ir atitinkamas kuro rūšis;

e)

mokslinius tyrimus kuro ciklo srityje (ypač mažai prisodrintos urano rūdos kasybos ir perdirbimo; energetinių reaktorių branduolinio kuro elementų optimizavimo srityse).

43 straipsnis

1.   Tuose sektoriuose, kuriuose Ispanijos Karalystė perduoda informaciją Europos atominės energijos bendrijai, kompetentingos institucijos Bendrijos valstybių narių, asmenų ir įmonių prašymu išduoda licencijas komercinėmis sąlygomis, jei jie turi išimtines teises į patentus, įregistruotus Bendrijos valstybėse narėse ir nėra įpareigoti ar įsipareigoję suteikti arba pasiūlyti suteikti trečiosioms šalims išimtines arba iš dalies išimtines licencijas gauti šių patentų teises.

2.   Tais atvejais, kai buvo išduota išimtinė ar iš dalies išimtinė licencija, Ispanijos Karalystė skatina ir sudaro sąlygas tų licencijų savininkams išduoti sublicencijas Bendrijos valstybėms narėms, asmenims ir įmonėms komercinėmis sąlygomis.

Tokios išimtinės arba iš dalies išimtinės licencijos išduodamos įprastiniu komerciniu pagrindu.

8 SKIRSNIS

Nuostatos dėl keitimosi informacija su Portugalijos Respublika branduolinės energijos srityje

44 straipsnis

1.   Nuo 1986 m. sausio 1 d. informacija, kuri buvo suteikta valstybėms narėms, asmenims ir įmonėms pagal Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 13 straipsnį, perduodama ir Portugalijos Respublikai apribojant jos platinimą savo teritorijoje tame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

2.   Nuo 1986 m. sausio 1 d. Portugalijos Respublika Europos atominės energijos bendrijai perduoda informaciją, sukauptą Portugalijoje branduolinėje srityje, kurios platinimas apribojamas tiek, kad ji nebūtų susijusi su išimtinai komerciniu panaudojimu. Šią informaciją Komisija suteikia Bendrijos įmonėms Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 13 straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

3.   1 ir 2 dalyse nurodyta informacija visų pirma apima:

a)

reaktorių dinamiką;

b)

radiacinę saugą;

c)

branduolinių matavimų metodų taikymą (pramonės, žemės ūkio, archeologijos ir geologijos srityse);

d)

atomo fiziką (skerspjūvių veiksmingus matavimus, vamzdynų matavimo būdus);

e)

urano išgaunamąją metalurgiją.

45 straipsnis

1.   Tuose sektoriuose, kuriuose Portugalijos Respublika perduoda informaciją Europos atominės energijos bendrijai, kompetentingos institucijos Bendrijos valstybių narių, asmenų ir įmonių prašymu išduoda licencijas komercinėmis sąlygomis, jei jie turi išimtines teises į patentus, įregistruotus Bendrijos valstybėse narėse ir nėra įpareigoti ar įsipareigoję suteikti arba pasiūlyti suteikti trečiosioms šalims išimtines arba iš dalies išimtines licencijas gauti šių patentų teises.

2.   Tais atvejais, kai buvo išduota išimtinė ar iš dalies išimtinė licencija, Portugalijos Respublika skatina ir sudaro sąlygas tų licencijų savininkams išduoti sublicencijas Bendrijos valstybėms narėms, asmenims ir įmonėms komercinėmis sąlygomis.

Tokios išimtinės arba iš dalies išimtinės licencijos išduodamos įprastiniu komerciniu pagrindu.

V ANTRAŠTINĖ DALIS

NUOSTATOS IŠ AKTO DĖL AUSTRIJOS RESPUBLIKOS, SUOMIJOS RESPUBLIKOS IR ŠVEDIJOS KARALYSTĖS STOJIMO SĄLYGŲ

1 SKIRSNIS

Finansinės nuostatos

46 straipsnis

Nuosavi ištekliai, susikaupę iš pridėtinės vertės mokesčio, apskaičiuojami ir tikrinami taip, tarsi Alandų salos būtų įtrauktos į teritoriją, kurioje taikoma 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas.

2 SKIRSNIS

Nuostatos dėl žemės ūkio

47 straipsnis

Tais atvejais, kai dėl įstojimo atsiranda rimtų sunkumų, kurie išlieka ir visiškai pritaikius 48 straipsnį bei kitas pagal Sąjungos taisykles taikomas priemones, Komisija gali priimti europinį sprendimą, leidžiantį Suomijai teikti nacionalinę pagalbą gamintojams, kad būtų palengvintas jų visiškas integravimas į bendrą žemės ūkio politiką.

48 straipsnis

1.   Komisija priima europinius sprendimus, leidžiančius Suomijai ir Švedijai teikti ilgalaikę nacionalinę pagalbą, kad būtų užtikrintas žemės ūkio veiklos rėmimas tam tikruose regionuose. Tie regionai turėtų apimti žemės ūkio paskirties žemės plotus į šiaurę nuo 62–os lygiagretės ir kai kuriuos gretimus plotus į pietus nuo tos lygiagretės, kuriuose yra panašios klimato sąlygos, ypač apsunkinančios žemės ūkio veiklą.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodytus regionus nustato Komisija, atsižvelgdama visų pirma į:

a)

mažą gyventojų tankumą;

b)

žemės ūkio paskirties žemės dalį bendrame regiono plote;

c)

žemės ūkio paskirties žemės, naudojamos žmonėms vartoti skirtoms kultūroms auginti, dalį naudojamos žemės ūkio paskirties žemės plote.

3.   Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta nacionalinė pagalba gali būti siejama su fiziniais gamybos veiksniais, pavyzdžiui, žemės ūkio paskirties žemės hektarais ar galvijų skaičiumi, atsižvelgiant į atitinkamas bendra rinkos organizavimo forma nustatytas ribas, taip pat kiekvieno ūkio pirminę gamybos struktūrą, bet neturi būti:

a)

siejama su būsimąja gamyba;

b)

arba skirta didinti gamybai ar bendros pagalbos, užfiksuotos Komisijos nustatytu referenciniu laikotarpiu iki 1995 m. sausio 1 d., dydžiui.

Ši pagalba gali būti skirstoma pagal regionus.

Pagalba turi būti teikiama pirmiausia siekiant:

a)

remti tradicinę pirminę gamybą ir apdirbimą, kurie yra natūraliai tinkami atitinkamų regionų klimato sąlygoms;

b)

gerinti žemės ūkio produktų gamybos, pardavimo ir apdirbimo struktūras;

c)

lengvinti minėtų produktų realizavimą;

d)

užtikrinti, kad būtų saugoma aplinka ir išsaugotos kaimo vietovės.

49 straipsnis

1.   Apie 47 ir 48 straipsniuose nustatytą pagalbą ir bet kurią kitą nacionalinę pagalbą, kuriai pagal šią antraštinę dalį reikia Komisijos leidimo, pranešama Komisijai. Ji negali būti teikiama tol, kol toks leidimas nėra gautas.

2.   Dėl 48 straipsnyje nustatytos pagalbos Komisija kas penkeri metai nuo 1996 m. sausio 1 d. pateikia Tarybai pranešimą apie:

a)

išduotus leidimus;

b)

pagal tokius leidimus suteiktos pagalbos rezultatus.

Ruošiantis parengti tokius pranešimus, valstybės narės, gaunančios tokius leidimus, tinkamu laiku pateikia Komisijai informaciją apie suteiktos pagalbos poveikį, faktais pagrįsdamos pastebėtus atitinkamų regionų žemės ūkio ekonomikos pokyčius.

50 straipsnis

Konstitucijos III-167 ir III-168 straipsniuose nustatytos pagalbos srityje:

a)

iš Austrijoje, Suomijoje ir Švedijoje iki 1995 m. sausio 1 d. taikytos pagalbos tik ta, apie kurią Komisijai buvo pranešta iki 1995 m. balandžio 30 d., bus laikoma esama pagalba Konstitucijos III-168 straipsnio 1 dalyje apibrėžta prasme;

b)

tariama, kad apie esamą pagalbą ir planus teikti ar keisti pagalbą, apie kuriuos buvo pranešta Komisijai iki 1995 m. sausio 1 d., buvo pranešta tą dieną.

51 straipsnis

1.   Jei konkrečiais atvejais nenumatyta kitaip, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima europinius reglamentus ar sprendimus, būtinus šiam skirsniui įgyvendinti.

2.   Tarybos priimtu europiniu įstatymu gali būti daromos šio skirsnio nuostatų adaptacijos, kurių gali prireikti dėl Sąjungos teisės pakeitimų. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, sprendžia vieningai.

52 straipsnis

1.   Jei, siekiant palengvinti perėjimą nuo Austrijoje, Suomijoje ir Švedijoje esamo režimo prie to, kuris atsiranda taikant bendras rinkų organizavimo formas Akte dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų nustatytomis sąlygomis, yra būtinos pereinamojo laikotarpio priemonės, tai tokios priemonės priimamos Reglamento Nr. 136/66/EEB 38 straipsnyje arba atitinkamais atvejais – kitų reglamentų dėl bendro žemės ūkio rinkų organizavimo atitinkamuose straipsniuose nustatyta tvarka. Šių priemonių galima imtis laikotarpiu, kuris baigiasi 1997 m. gruodžio 31 d., tačiau po tos dienos jų imtis nebegalima.

2.   Tarybos priimtu europiniu įstatymu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas laikotarpis gali būti pratęstas. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, sprendžia vieningai.

53 straipsnis

Žuvininkystės produktams taikomi 51 ir 52 straipsniai.

3 SKIRSNIS

Nuostatos dėl pereinamojo laikotarpio priemonių

54 straipsnis

Akto dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų XV priedo (4) VII dalies B skyriaus I poskyryje, VII dalies D skyriaus 1 straipsnyje, VII dalies D skyriaus 2 straipsnio c punkte, IX dalies 2 straipsnio b, c, f, g, h, i, j, l, m, n, x, y, z ir aa punktuose bei X dalies a, b ir c punktuose išvardyti aktai Austrijai, Suomijai ir Švedijai taikomi minėtame priede nustatytomis sąlygomis.

Kiek tai susiję su pirmojoje pastraipoje nurodyto XV priedo IX dalies 2 straipsnio x punktu, nuoroda į Europos bendrijos steigimo sutarties nuostatas, ypač į jos 90 ir 91 straipsnius, turi būti suprantama kaip nuoroda į Konstitucijos nuostatas, ypač į jos III-170 straipsnio 1 ir 2 dalis.

4 SKIRSNIS

Nuostatos dėl tam tikrų aktų taikymo sąlygų

55 straipsnis

1.   Kiekvienas sprendimas dėl individualios išimties ir dėl pažeidimų nebuvimo, iki 1995 m. sausio 1 d. Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) priežiūros institucijos ar Komisijos priimtas pagal Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnį arba prie to susitarimo pridėto 25 protokolo 1 straipsnį ir susijęs su bylomis, kurioms dėl įstojimo taikomas Europos bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnis, Konstitucijos III-161 straipsnio įgyvendinimo tikslais lieka galioti tol, kol baigiasi juose nurodytas terminas arba kol Komisija pagal Sąjungos teisę priima tinkamai motyvuotą priešingą europinį sprendimą.

2.   Visi iki 1995 m. sausio 1 d. ELPA priežiūros institucijos pagal EEE susitarimo 61 straipsnį priimti sprendimai, kuriems dėl įstojimo taikomas Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnis, lieka galioti Konstitucijos III-167 straipsnio atžvilgiu, jei Komisija, vadovaudamasi Konstitucijos III-168 straipsniu, nepriima priešingo europinio sprendimo. Ši dalis netaikoma sprendimams, kuriems taikoma EEE susitarimo 64 straipsnyje nustatyta procedūra.

3.   Nepažeidžiant šio straipsnio 1 ir 2 dalių, ELPA priežiūros institucijos priimti sprendimai lieka galioti po 1995 m. sausio 1 d., jeigu Komisija pagal Sąjungos teisę nepriima tinkamai motyvuoto priešingo sprendimo.

5 SKIRSNIS

Nuostatos dėl Alandų salų

56 straipsnis

Konstitucijos nuostatos nekliudo taikyti esamų nuostatų, kurios Alandų saloms galioja nuo 1994 m. sausio 1 d., dėl:

a)

fizinių asmenų, Alandų salose neturinčių hembygdsrätt / kotiseutuoikeus (regioninės pilietybės), ir juridinių asmenų teisės įgyti bei turėti nekilnojamąjį turtą Alandų salose be Alandų salų kompetentingų institucijų leidimo apribojimų nediskriminaciniu pagrindu;

b)

fizinių asmenų, Alandų salose neturinčių hembygdsrätt / kotiseutuoikeus (regioninės pilietybės), ar juridinių asmenų įsisteigimo teisės ir teisės teikti paslaugas be Alandų salų kompetentingų institucijų leidimo apribojimų nediskriminaciniu pagrindu.

57 straipsnis

1.   Alandų salų teritorijai, laikomai trečiąja teritorija, kaip apibrėžta Tarybos direktyvos 77/388/EEB 3 straipsnio 1 dalies trečiojoje įtraukoje, ir nacionalinei teritorijai, nepatenkančiai į akcizo derinimo direktyvų taikymo sritį, kaip apibrėžta Tarybos direktyvos 92/12/EEB 2 straipsnyje, netaikoma Sąjungos teisė valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių apyvartos mokesčius ir akcizus bei kitas netiesioginio apmokestinimo formas, derinimo srityse.

Ši dalis netaikoma Tarybos direktyvos 69/335/EEB, susijusios su kapitalo mokesčiu, nuostatoms.

2.   Taikant šio straipsnio 1 dalyje nurodytą išimtį, siekiama palaikyti gyvybingą vietinę ekonomiką salose ir nesukelti jokių neigiamų padarinių Sąjungos interesams arba jos bendros politikos sritims. Jei Komisija mano, kad šio straipsnio 1 dalies nuostatos jau yra nepateisinamos pirmiausia sąžiningos konkurencijos arba nuosavų lėšų požiūriu, ji pateikia atitinkamus pasiūlymus Tarybai, kuri priima reikalingus aktus vadovaudamasi atitinkamais Konstitucijos straipsniais.

58 straipsnis

Suomijos Respublika užtikrina, kad visiems valstybių narių fiziniams ir juridiniams asmenims Alandų salose būtų taikomas vienodas režimas.

59 straipsnis

Šio skirsnio nuostatos taikomos atsižvelgiant į Deklaraciją dėl Alandų salų, į kurią įtrauktas Akto dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų protokolo Nr. 2 preambulės tekstas nekeičiant jo teisinės galios.

6 SKIRSNIS

Nuostatos dėl samų tautos

60 straipsnis

Nepaisant Konstitucijos nuostatų, samų tautai gali būti suteiktos išimtinės teisės verstis elnininkyste tradiciniuose samų gyvenamuose rajonuose.

61 straipsnis

Šis skirsnis gali būti išplečiamas siekiant atsižvelgti į išimtinių samų teisių, susijusių su jų tradiciniais pragyvenimo šaltiniais, plėtotę. Tarybos priimtu europiniu įstatymu gali būti įvesti reikalingi šio skirsnio pakeitimai. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir Regionų komitetu, sprendžia vieningai.

62 straipsnis

Šio skirsnio nuostatos taikomos atsižvelgiant į Deklaraciją dėl Samių tautos, į kurią įtrauktas Akto dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų protokolo Nr. 3 preambulės tekstas nekeičiant jo teisinės galios.

7 SKIRSNIS

Specialios nuostatos struktūrinių fondų sistemoje Suomijoje ir Švedijoje

63 straipsnis

Regionai, kuriems taikomas tikslas skatinti regionų, kuriuose yra itin mažas gyventojų tankumas, plėtrą ir struktūrinį prisitaikymą, iš esmės atstovauja arba priklauso NUTS II lygio regionams, kuriuose gyventojų tankumas yra 8 asmenys viename km2 arba mažesnis. Laikantis koncentracijos reikalavimo, Sąjungos parama taip pat gali būti išplėsta gretimiems ir artimiems mažesniems rajonams, atitinkantiems tą patį gyventojų tankumo kriterijų. Šiame straipsnyje nurodyti regionai ir rajonai yra išvardyti Akto dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų protokolo Nr. 6 1 priede (5).

8 SKIRSNIS

Nuostatos dėl geležinkelio ir kombinuotojo transporto Austrijoje

64 straipsnis

1.   Šiame skirsnyje taikomos šios sąvokos:

a)

„sunkiasvoris automobilis“ – tai kiekviena variklinė transporto priemonė, kurios didžiausia leistina masė yra didesnė kaip 7,5 tonos, registruota valstybėje narėje, sukonstruota taip, kad vežtų krovinius arba vilktų priekabas, įskaitant velkamas puspriekabes, ir priekabos, kurių didžiausia leistina masė yra didesnė kaip 7,5 tonos, velkamos valstybėje narėje registruota varikline transporto priemone, kurios didžiausia leistina masė yra 7,5 tonos arba mažesnė;

b)

„kombinuotasis transportas“ – tai krovinių vežimas sunkiasvoriais automobiliais arba krovos vienetais, kurie dalį kelionės atlieka geležinkeliu ir kelionę pradeda arba baigia keliais, o važiuojant tranzitu jokiomis aplinkybėmis negalima kirsti Austrijos teritorijos pakeliui į geležinkelio stotį arba iš jos vien automobilių keliais.

2.   65 – 71 straipsniai taikomi priemonėms, susijusioms su geležinkelio ir kombinuotojo transporto teikimu kertant Austrijos teritoriją.

65 straipsnis

Sąjunga ir suinteresuotos valstybės narės pagal savo atitinkamą kompetenciją imasi priemonių plėtoti ir skatinti geležinkelio ir kombinuotąjį transportą kroviniams vežti per Alpes bei tas priemones gerai koordinuoti.

66 straipsnis

Nustatydama Konstitucijos III-247 straipsnyje numatytas gaires, Sąjunga užtikrina, kad Akto dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų protokolo Nr. 9 1 priede (6) apibrėžtos susisiekimo linijos taptų geležinkelio ir kombinuotojo transporto transeuropinių tinklų dalimi ir toliau būtų laikomos bendro intereso projektais.

67 straipsnis

Sąjunga ir suinteresuotos valstybės narės pagal savo atitinkamą kompetenciją įgyvendina Akto dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų protokolo Nr. 9 2 priede (7) išvardytas priemones.

68 straipsnis

Sąjunga ir suinteresuotos valstybės narės visokeriopai stengiasi plėtoti ir naudoti papildomą geležinkelių pajėgumą, nurodytą Akto dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų protokolo Nr. 9 3 priede (8).

69 straipsnis

Sąjunga ir suinteresuotos valstybės narės imasi priemonių gerinti geležinkelio ir kombinuotojo transporto aprūpinimą. Prireikus ir atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, tokios priemonės nustatomos glaudžiai konsultuojantis su geležinkelių kompanijomis ir kitais geležinkelių paslaugų teikėjais. Pirmenybė turėtų būti teikiama Sąjungos teisės nuostatose dėl geležinkelio ir kombinuotojo transporto nustatytoms priemonėms. Įgyvendinant bet kurias priemones ypač daug dėmesio skiriama geležinkelio ir kombinuotojo transporto konkurencingumui, veiksmingumui ir išlaidų skaidrumui. Visų pirma suinteresuotos valstybės narės stengiasi imtis tokių priemonių, kurios galėtų užtikrinti, kad kombinuotojo transporto kainos konkuruotų su kitų transporto rūšių kainomis. Bet kuri šiuo tikslu teikiama pagalba neprieštarauja Sąjungos teisei.

70 straipsnis

Sąjunga ir suinteresuotos valstybės narės, atsiradus didesniam tranzito geležinkeliais sutrikimui, pavyzdžiui, įvykus gaivalinei nelaimei, imasi visų galimų suderintų veiksmų, kad išlaikytų eismo srautą. Pirmenybė turėtų būti teikiama jautriesiems kroviniams, pavyzdžiui, greitai gendantiems maisto produktams.

71 straipsnis

Komisija 73 straipsnio 2 dalyje straipsnyje nustatyta tvarka peržiūri šio skirsnio veikimą.

72 straipsnis

1.   Šis straipsnis taikomas krovinių vežimui keliais reisais Bendrijos teritorijoje.

2.   Kelionėms, apimančioms krovinių vežimą keliais tranzitu per Austriją, laikantis šio straipsnio nuostatų taikomas pagal 1962 m. liepos 23 d. Pirmąją Tarybos direktyvą ir Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 881/92 nustatytas kelionių savo sąskaita ir kelionių samdos pagrindais arba už atlygį režimas.

3.   Iki 1998 m. sausio 1 d. taikomos šios nuostatos:

a)

per Austriją tranzitu vykstančių sunkiasvorių automobilių bendras NOx emisijų kiekis laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. sumažinimas 60 % pagal 4 priede pateiktą lentelę;

b)

sunkiasvorių automobilių bendro NOx emisijų kiekio sumažinimas administruojamas pagal ekologinių taškų sistemą. Pagal šią sistemą bet kuriam tranzitu per Austriją vykstančiam sunkiasvoriam automobiliui reikės NOx emisijas atitinkančio ekologinių taškų skaičiaus (leidžiamo pagal gamybos atitikties (COP) vertę ar tipo patvirtinimo vertę). Tokių taškų apskaičiavimo ir administravimo būdas aprašytas 5 priede;

c)

jei bet kuriais metais kelionių tranzitu skaičius viršija 1991 metams nustatytą pamatinį dydį daugiau kaip 8 %, laikydamasi 16 straipsnyje nustatytos tvarkos Komisija priima atitinkamas priemones pagal 5 priedo 3 dalį;

d)

vadovaujantis 5 priedu, Austrija laiku išleidžia ekologinių taškų sistemos administravimui reikiamas ekologinių taškų korteles ir sudaro naudojimosi jomis galimybes Austriją tranzitu kertantiems sunkiasvoriams automobiliams;

e)

Komisija paskirsto ekologinius taškus valstybėms narėms pagal nuostatas, kurios turi būti nustatytos laikantis 7 dalies.

4.   Remdamasi Komisijos ataskaita, iki 1998 m. sausio 1 d. Taryba peržiūri nuostatų dėl krovinių tranzito keliais per Austriją veikimą. Peržiūra atliekama laikantis Bendrijos teisės pagrindinių principų, pavyzdžiui, tinkamo vidaus rinkos veikimo principo, ypač laisvo prekių judėjimo ir laisvės teikti paslaugas, aplinkos apsaugos visos Bendrijos intereso labui ir eismo saugumo principų. Jeigu Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, vieningai nenusprendžia kitaip, pereinamasis laikotarpis pratęsiamas iki 2001 m. sausio 1 d. ir jo metu taikomos 3 dalies nuostatos.

5.   Iki 2001 m. Komisija bendradarbiaudama su Europos aplinkos agentūra atlieka mokslinį tyrimą tam, kad būtų nustatyta kaip pasiektas 3 dalies a punkte nurodytas tikslas dėl užterštumo sumažinimo. Jei Komisija nustato, kad pasiekto tikslo rezultatas yra tvarus, 3 dalies nuostatos netaikomos nuo 2001 m. sausio 1 d. Jei Komisija nustato, kad pasiekto tikslo rezultatas nėra tvarus, Taryba pagal EB sutarties 75 straipsnį gali Bendrijoje patvirtinti priemones, kurios užtikrintų lygiavertę aplinkos apsaugą, visų pirma užterštumo sumažinimą 60 %. Jei Taryba tokių priemonių nepatvirtina, pereinamasis laikotarpis automatiškai pratęsiamas galutiniam trejų metų laikotarpiui, kurio metu taikomos 3 dalies nuostatos.

6.   Pereinamojo laikotarpio pabaigoje taikoma visa acquis communautaire.

7.   Laikydamasi 16 straipsnyje išdėstytos tvarkos, Komisija patvirtina išsamias priemones dėl su ekologinių taškų sistema susijusių procedūrų, ekologinių taškų paskirstymo ir šio straipsnio taikymo techninių klausimų, kurios įsigalioja Austrijos įstojimo dieną.

Pirmojoje pastraipoje nurodytomis priemonėmis užtikrinama, kad būtų išlaikyta esamų valstybių narių faktinė situacija, susiklosčiusi taikant Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 3637/92 ir 1992 m. gruodžio 23 d. pasirašytą Administracinį susitarimą, nustatantį Tranzito susitarime nurodytos ekologinių taškų sistemos įsigaliojimo datą ir įvedimo tvarką. Dedamos visos reikalingos pastangos užtikrinti, kad Graikijai skiriant ekologinių taškų dalį būtų pakankamai atsižvelgta į Graikijos poreikius šiuo atžvilgiu.

73 straipsnis

1.   Komisijai padeda komitetas.

2.   Tais atvejais, kai daroma nuoroda į šią straipsnio dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 3 ir 7 straipsniai.

3.   Komitetas priima savo darbo tvarkos taisykles.

9 SKIRSNIS

Nuostatos dėl specifinių austriškų vokiečių kalbos terminų vartojimo Europos Sąjungos sistemoje

74 straipsnis

1.   Specifiniai austriški vokiečių kalbos terminai, vartojami Austrijos teisėtvarkoje ir išvardyti Akto dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų protokolo Nr. 10 priede (9), turi tokį pat statusą ir gali būti vartojami tokia pat teisine prasme, kaip ir atitinkami tame priede išvardyti terminai, vartojami Vokietijoje.

2.   Naujų teisės aktų vokiškuose tekstuose Akto dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų protokolo Nr. 10 priede nurodyti specifiniai austriški terminai yra rašomi prie atitinkamų Vokietijoje vartojamų terminų.

9.   

PROTOKOLAS DĖL ČEKIJOS RESPUBLIKOS, ESTIJOS RESPUBLIKOS, KIPRO RESPUBLIKOS, LATVIJOS RESPUBLIKOS, LIETUVOS RESPUBLIKOS, VENGRIJOS RESPUBLIKOS, MALTOS RESPUBLIKOS, LENKIJOS RESPUBLIKOS, SLOVĖNIJOS RESPUBLIKOS IR SLOVAKIJOS RESPUBLIKOS STOJIMO SUTARTIES IR AKTO

AUKŠTOSIOS SUSITARIANČIOS ŠALYS,

PRISIMINDAMOS, kad Čekijos Respublika, Estijos Respublika, Kipro Respublika, Latvijos Respublika, Lietuvos Respublika, Vengrijos Respublika, Maltos Respublika, Lenkijos Respublika, Slovėnijos Respublika ir Slovakijos Respublika prisijungė prie Europos Bendrijų ir Europos Sąjungos sutartimi įsteigtos Europos Sąjungos 2004 m. gegužės 1 d.;

ATSIŽVELGDAMOS į tai, kad Konstitucijos IV-437 straipsnio 2 dalies e punkte numatyta, kad 2003 m. balandžio 16 d. Sutartis dėl pirmiau nurodyto stojimo yra panaikinama;

ATSIŽVELGDAMOS į tai, kad prie tos Stojimo sutarties pridedamo akto daug nuostatų išlieka aktualios; ir kad Konstitucijos IV-437 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tokios nuostatos turi būti išdėstytos Protokole arba jame daromos nuorodos į jas, tam, kad jos liktų galioti ir kad jų teisinė galia būtų išlaikyta;

ATSIŽVELGDAMOS į tai, kad dėl kai kurių tokių nuostatų reikia priimti technines pritaikomąsias pataisas, kad šios nuostatos būtų suderintos su Konstitucija, o jų teisinė galia nepasikeistų;

SUSITARĖ dėl šių nuostatų, kurios pridedamos prie Sutarties dėl Konstitucijos Europai ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties:

PIRMOJI DALIS

NUOSTATOS, SUSIJUSIOS SU 2003 M. BALANDŽIO 16 D. STOJIMO AKTU

I ANTRAŠTINĖ DALIS

PRINCIPAI

1 straipsnis

Šiame protokole:

a)

2003 m. balandžio 16 d. Stojimo aktas – tai Aktas dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų;

b)

Europos bendrijos steigimo sutartis (toliau – EB sutartis) ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartis (toliau – EAEB sutartis) – tai tos sutartys su papildymais ar pakeitimais, padarytais sutartimis ar kitais aktais, kurie įsigaliojo prieš 2004 m. gegužės 1 d.;

c)

Europos Sąjungos sutartis (toliau – ES sutartis) – tai ta sutartis su papildymais ar pakeitimais, padarytais sutartimis ar kitais aktais, kurie įsigaliojo prieš 2004 m. gegužės 1 d.;

d)

Bendrija – tai atitinkamu atveju viena ar abi b punkte nurodytos Bendrijos;

e)

esamos valstybės narės – tai šios valstybės narės: Belgijos Karalystė, Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Airija, Italijos Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Nyderlandų Karalystė, Austrijos Respublika, Portugalijos Respublika, Suomijos Respublika, Švedijos Karalystė ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė;

f)

naujosios valstybės narės – tai šios valstybės narės: Čekijos Respublika, Estijos Respublika, Kipro Respublika, Latvijos Respublika, Lietuvos Respublika, Vengrijos Respublika, Maltos Respublika, Lenkijos Respublika, Slovėnijos Respublika ir Slovakijos Respublika.

2 straipsnis

Pagal Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sutartį atsirandančios teisės ir pareigos, nurodytos Konstitucijos IV-437 straipsnio 2 dalies e punkte, toje sutartyje nurodytomis sąlygomis įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d.

3 straipsnis

1.   Prie Sutarties dėl Konstitucijos Europai pridėtu Protokolu (toliau – Šengeno protokolas) į Europos Sąjungos sistemą integruoto Šengeno acquis nuostatos ir jos pagrindu priimti ar kitaip su ja susiję aktai, nurodyti 2003 m. balandžio 16 d. Stojimo akto I priede bei visi kiti vėlesni tokie aktai, priimti iki 2004 m. gegužės 1 d., yra privalomi ir taikomi naujosiose valstybėse narėse nuo 2004 m. gegužės 1 d.

2.   Šengeno acquis nuostatos, integruotos į Sąjungos sistemą, ir jos pagrindu priimti ar kitaip su ja susiję aktai, nenurodyti 1 dalyje, nors privalomi naujosioms valstybėms narėms nuo 2004 m. gegužės 1 d., tačiau taikomi naujojoje valstybėje narėje tik pagal šiuo tikslu Tarybos priimtą europinį sprendimą, patikrinus pagal taikomas Šengeno vertinimo procedūras, ar būtinos sąlygos dėl viso atitinkamo acquis taikymo yra įvykdytos toje naujojoje valstybėje narėje.

Taryba priima savo sprendimą pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, vieningu jos narių, atstovaujančių valstybių narių, dėl kurių šioje dalyje nurodytos nuostatos jau įsigaliojo, vyriausybėms ir valstybės narės, dėl kurios tos nuostatos turi įsigalioti, vyriausybės atstovo susitarimu. Tarybos nariai, atstovaujantys Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės vyriausybėms, dalyvauja priimant tokį sprendimą tiek, kiek jis susijęs su Šengeno acquis nuostatomis ir jos pagrindu priimtais ar kitaip su ja susijusiais aktais, kuriuos taikant šios valstybės narės dalyvauja.

3.   Pagal Šengeno protokolo 6 straipsnį Tarybos sudaryti susitarimai privalomi naujosioms valstybėms narėms nuo 2004 m. gegužės 1 d.

4.   Konvencijų ar dokumentų teisingumo ir vidaus reikalų srityje, kurie yra neatsiejami nuo to, kad būtų pasiekti ES sutarties tikslai, atžvilgiu iš naujųjų valstybių narių reikalaujama:

a)

prisijungti prie tų, kurie 2004 m. gegužės 1 d. buvo pateikti pasirašyti esamoms valstybėms narėms, ir prie tų, kuriuos parengė Taryba pagal ES sutarties VI antraštinę dalį ir rekomendavo valstybėms narėms priimti;

b)

įvesti administracines ir kitokias priemones, analogiškas toms, kurias 2004 m. gegužės 1 d. patvirtino esamos valstybės narės ar Taryba praktiniam bendradarbiavimui tarp valstybių narių institucijų ir organizacijų, dirbančių teisingumo ir vidaus reikalų srityje, palengvinti.

4 straipsnis

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. kiekviena naujoji valstybė narė dalyvauja Ekonominėje ir pinigų sąjungoje kaip valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, kaip apibrėžta Konstitucijos III-197 straipsnyje.

5 straipsnis

1.   Iš naujųjų valstybių narių, kurios 2003 m. balandžio 16 d. Stojimo aktu prisijungė prie Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų priimtų sprendimų ir susitarimų, reikalaujama prisijungti prie visų kitų susitarimų, kuriuos esamos valstybės narės sudarė dėl Sąjungos funkcionavimo arba kurie yra susiję su jos veikla.

2.   Iš naujųjų valstybių narių reikalaujama prisijungti prie EB sutarties 293 straipsnyje numatytų konvencijų ir tų, kurios yra neatsiejamos nuo to, kad būtų pasiekti EB sutarties tikslai, jeigu jos dar galioja, taip pat prie esamų valstybių narių pasirašytų Europos Bendrijų Teisingumo Teismo protokolų dėl tų konvencijų išaiškinimo ir šiuo tikslu iš jų reikalaujama pradėti derybas su esamomis valstybėmis narėmis, kad būtų padarytos atitinkamos pritaikomosios pataisos.

6 straipsnis

1.   Iš naujųjų valstybių narių reikalaujama šiame protokole nustatytomis sąlygomis prisijungti prie esamų valstybių narių ir Sąjungos ar Europos atominės energijos bendrijos veikiant kartu sudarytų ar laikinai taikomų susitarimų ar konvencijų ir prie tų valstybių sudarytų susitarimų, kurie yra susiję su tais susitarimais ar konvencijomis.

Dėl naujųjų valstybių narių prisijungimo prie susitarimų ar konvencijų, minimų toliau pateiktoje 4 dalyje, taip pat prie susitarimų su Baltarusija, Kinija, Čile, Mercosur ir Šveicarija, kurie veikiant kartu buvo sudaryti ar pasirašyti Bendrijos ir jos esamų valstybių narių, Taryba, vieningai veikdama valstybių narių vardu, susitaria su atitinkama trečiąja šalimi ar šalimis ar tarptautine organizacija, sudarydama protokolą, pridedamą prie tokių susitarimų ar konvencijų. Ši procedūra nepažeidžia Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos kompetencijos ir nedaro įtakos galių tarp Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos ir valstybių narių paskirstymui dėl tokių susitarimų sudarymo ateityje ar dėl bet kokių kitų pakeitimų, nesusijusių su stojimu. Komisija konsultuodamasi su komitetu, sudarytu iš valstybių narių atstovų, derasi dėl šių protokolų valstybių narių vardu remdamasi Tarybos vieningai patvirtintais derybų nurodymais. Ji perduoda protokolų projektus sudaryti Tarybai.

2.   Prisijungdamos prie 1 dalyje nurodytų susitarimų ir konvencijų, naujosios valstybės narės įgyja tokias pačias teises ir įsipareigojimus, numatytus tuose susitarimuose ir konvencijose, kaip ir esamos valstybės narės.

3.   Iš naujųjų valstybių narių reikalaujama šiame protokole nustatytomis sąlygomis prisijungti prie Europos ekonominės erdvės susitarimo (10)pagal to susitarimo 128 straipsnį.

4.   Nuo 2004 m. gegužės 1 d. ir atitinkamais atvejais iki 1 dalyje nurodytų reikalingų protokolų sudarymo naujosios valstybės narės taiko esamų valstybių narių kartu su Bendrija sudarytų susitarimų su Alžyru, Armėnija, Azerbaidžanu, Bulgarija, Kroatija, Egiptu, Buvusiąja Jugoslavijos Respublika Makedonija, Gruzija, Izraeliu, Jordanija, Kazachstanu, Kirgizija, Libanu, Meksika, Moldova, Maroku, Rumunija, Rusijos Federacija, San Marinu, Pietų Afrika, Pietų Korėja, Sirija, Tunisu, Turkija, Turkmėnistanu, Ukraina ir Uzbekistanu nuostatas bei kitų susitarimų, sudarytų bendrai esamų valstybių narių ir Bendrijos iki 2004 m. gegužės 1 d., nuostatas.

Bet kokios šių susitarimų pritaikomosios pataisos padaromos protokolais, sudarytais su Susitariančiosiomis Šalimis pagal 1 dalies antrąją pastraipą. Jei protokolai nebuvo sudaryti iki 2004 m. gegužės 1 d., Sąjunga, Europos atominės energijos bendrija ir valstybės narės pagal savo atitinkamą kompetenciją imasi reikiamų priemonių šiai situacijai spręsti.

5.   Nuo 2004 m. gegužės 1 d. naujosios valstybės narės taiko dvišales sutartis ir susitarimus dėl tekstilės gaminių, sudarytus Bendrijos su trečiosiomis šalimis.

Sąjungos taikomi kiekybiniai apribojimai tekstilės gaminių ir drabužių importui priderinami, atsižvelgiant į naujųjų valstybių narių įstojimą.

Jei dvišalių sutarčių ir susitarimų dėl tekstilės gaminių pakeitimai neįsigalioja iki 2004 m. gegužės 1 d., Sąjunga reikiamas jos taisyklių dėl tekstilės gaminių ir drabužių importo iš trečiųjų šalių pritaikomąsias pataisas priima atsižvelgdama į naujųjų valstybių narių įstojimą.

6.   Sąjungos taikomi kiekybiniai apribojimai plieno ir plieno gaminių importui priderinami atsižvelgiant į naujųjų valstybių narių plieno gaminių, kilusių iš atitinkamų tiekiančių šalių, importą paskutiniaisiais metais prieš Stojimo sutarties pasirašymą.

7.   Naujųjų valstybių narių žvejybos susitarimus, iki 2004 m. gegužės 1 d. sudarytus su trečiosiomis šalimis, tvarko Sąjunga.

Naujųjų valstybių narių teisės ir įsipareigojimai pagal šiuos susitarimus nepasikeičia, kol šių susitarimų nuostatos laikinai galioja toliau.

Kuo greičiau ir bet kokiu atveju iki pirmojoje pastraipoje nurodytų susitarimų galiojimo pabaigos, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, kiekvienu atveju priima atitinkamus europinius sprendimus dėl žvejybos pagal šiuos susitarimus tęsimo, įskaitant galimybę pratęsti kai kurių susitarimų galiojimą, tačiau ne ilgiau kaip vieneriems metams.

8.   Nuo 2004 m. gegužės 1 d. naujosios valstybės narės pasitraukia iš visų laisvosios prekybos sutarčių, sudarytų su trečiosiomis šalimis, įskaitant Vidurio Europos laisvosios prekybos sutartį.

Kai susitarimai tarp vienos ar daugiau naujųjų valstybių narių ir vienos ar daugiau trečiųjų šalių yra nesuderinami su iš Konstitucijos ir ypač iš šio protokolo kylančiais įsipareigojimais, naujoji valstybė narė ar naujosios valstybės narės imasi visų reikiamų priemonių šiems nustatytiems nesuderinamumams pašalinti. Jei naujoji valstybė narė susiduria su sunkumais derindama susitarimą, sudarytą su viena ar daugiau trečiųjų šalių iki įstojimo, ji susitarime nustatytomis sąlygomis pasitraukia iš to susitarimo.

9.   Naujosios valstybės narės prireikus imasi atitinkamų priemonių pritaikyti savo poziciją tarptautinių organizacijų ir tų tarptautinių susitarimų, kurių šalimis taip pat yra Sąjunga ar Europos atominės energijos bendrija ar kitos valstybės narės, atžvilgiu pagal teises ir pareigas, kylančias dėl jų įstojimo į Sąjungą.

2004 m. gegužės 1 d. ar kuo greičiau įstojus jos pasitraukia iš tarptautinių žvejybos susitarimų ir organizacijų, kurių šalimi taip pat yra Sąjunga, išskyrus atvejus, kai jų narystė yra susijusi su kitais klausimais nei žvejyba.

7 straipsnis

Institucijų priimti aktai, su kuriais yra susijusios šiame protokole nustatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos, išlaiko savo teisinį statusą; visų pirma ir toliau laikomasi tų aktų keitimo tvarkos.

8 straipsnis

Kaip tai aiškina Europos Bendrijų Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas, 2003 m. balandžio 16 d. Stojimo akto nuostatos, kurių tikslas ar poveikis panaikinti ar iš dalies pakeisti, kitaip nei nustatant pereinamojo laikotarpio priemonę, Bendrijos ar ES sutartimi įsteigtos Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų priimtus aktus, išlieka galioti taikant šio straipsnio antrąją pastraipą.

Šio straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodytos nuostatos turi tą patį teisinį statusą kaip ir aktai, kuriuos jos panaikina ar iš dalies pakeičia, ir joms taikomos tos pačios taisyklės kaip ir tiems aktams.

9 straipsnis

Iki 2004 m. gegužės 1 d. Bendrijos arba Europos Sąjungos sutartimi įsteigtos Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų priimtų aktų tekstai ir Europos centrinio banko priimtų aktų tekstai, kurie buvo parengti čekų, estų, vengrų, latvių, lietuvių, maltiečių, lenkų, slovakų ir slovėnų kalbomis nuo šios datos yra autentiški tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kitomis kalbomis parengti autentiški tekstai.

10 straipsnis

Tarybos priimtu europiniu įstatymu galima panaikinti šiame protokole nustatytas pereinamojo laikotarpio nuostatas, kai jos tampa nebetaikytinomis. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, sprendžia vieningai.

11 straipsnis

Pereinamuoju laikotarpiu Konstitucija ir institucijų priimti aktai taikomi su šiame protokole nustatytomis išimtimis.

II ANTRAŠTINĖ DALIS

NUOLATINĖS NUOSTATOS

12 straipsnis

Dėl stojimo reikalingos 2003 m. balandžio 16 d. Stojimo akto III priede išvardytų aktų adaptacijos parengiamos laikantis tame priede nustatytų gairių ir 36 straipsnyje nustatyta tvarka bei sąlygomis.

13 straipsnis

2003 m. balandžio 16 d. Stojimo akto IV priede išvardytos priemonės taikomos tame priede nustatytomis sąlygomis.

14 straipsnis

Tarybos priimtu europiniu įstatymu gali būti daromos šio protokolo nuostatų, susijusių su bendra žemės ūkio politika, adaptacijos, kurių gali prireikti pakeitus Sąjungos teisę. Taryba sprendžia vieningai pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

III ANTRAŠTINĖ DALIS

LAIKINOSIOS NUOSTATOS

15 straipsnis

2003 m. balandžio 16 d. Stojimo akto V, VI, VII, VIII, IX, X, XI, XII, XIII ir XIV prieduose išvardytos priemonės naujosiose valstybėse narėse taikomos tuose prieduose nustatytomis sąlygomis.

16 straipsnis

1.   Pajamos, vadinamos „Bendrojo muitų tarifo muitais ir kitais muitais“, nurodytos 2000 m. rugsėjo 29 d. Tarybos sprendimo 2000/597/EB, Euratomas dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (11) 2 straipsnio 1 dalies b punkte arba atitinkamose jį keičiančio sprendimo nuostatose, apima muitus, apskaičiuotus remiantis Bendrajame muitų tarife nustatytomis normomis ir kitomis su juo susijusiomis muitų tarifo lengvatomis, kurias Sąjunga taiko naujųjų valstybių narių prekybai su trečiosiomis šalimis.

2.   2004 metams kiekvienos naujosios valstybės narės vienoda PVM apskaičiavimo bazė ir BNP (bendrųjų nacionalinių pajamų) bazė, nurodytos Sprendimo 2000/597/EB, Euratomas 2 straipsnio 1 dalies c ir d punktuose, yra lygios dviem trečdaliams metinės bazės. Kiekvienos naujosios valstybės narės BNP apskaičiavimo bazė, į kurią atsižvelgiama apskaičiuojant Jungtinei Karalystei suteiktą biudžeto disbalanso koregavimo finansavimą, paminėtą Sprendimo 2000/597/EB, Euratomas 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat yra lygi dviem trečdaliams metinės bazės.

3.   Nustatant įšaldytą tarifą 2004 metams pagal Sprendimo 2000/597/EB, Euratomas 2 straipsnio 4 dalies b punktą, naujųjų valstybių narių apribota PVM bazė apskaičiuojama remiantis dviem trečdaliais jų neapribotos PVM bazės ir dviem trečdaliais jų BNP.

17 straipsnis

1.   Kad būtų atsižvelgta į naujųjų valstybių narių įstojimą, Sąjungos 2004 finansinių metų biudžetas buvo patikslintas priėmus patikslintą biudžetą, kuris įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d.

2.   Dvylika mėnesinių PVM ir BNP grindžiamų išteklių dvyliktųjų dalių, kurias naujosios valstybės narės turi sumokėti pagal patikslintą biudžetą, numatytą 1 dalyje, taip pat atgalinio galiojimo mėnesinių dvyliktųjų dalių už 2004 m. sausio–balandžio mėnesius patikslinimai, taikomi tik esamoms valstybėms narėms, konvertuojami į aštuntąsias dalis, taikomas 2004 m. gegužės–gruodžio mėnesiais. Atgalinio galiojimo patikslinimai, padaryti dėl bet kurio vėlesnio patikslinto biudžeto, priimto 2004 metais, taip pat konvertuojami į lygias dalis, taikomas per likusią metų dalį.

18 straipsnis

Kiekvieno mėnesio pirmąją darbo dieną pagal Sąjungos biudžeto išlaidų straipsnį Sąjunga sumoka Čekijai, Kiprui, Maltai ir Slovėnijai 2004 metais nuo 2004 m. gegužės 1 d. vieną aštuntąją, o 2005 ir 2006 metais – vieną dvyliktąją šių laikinų Sąjungos biudžeto kompensacijų dydžių:

(milijonai eurų, 1999 m. kainomis)

 

2004

2005

2006

Čekija

125,4

178,0

85,1

Kipras

68,9

119,2

112,3

Malta

37,8

65,6

62,9

Slovėnija

29,5

66,4

35,5

19 straipsnis

Kiekvieno mėnesio pirmąją darbo dieną pagal Sąjungos biudžeto išlaidų straipsnį Sąjunga sumoka Čekijai, Estijai, Kiprui, Latvijai, Lietuvai, Vengrijai, Maltai, Lenkijai, Slovėnijai ir Slovakijai 2004 metais nuo 2004 m. gegužės 1 d. vieną aštuntąją, o 2005 ir 2006 metais – vieną dvyliktąją šių Sąjungos biudžeto specialių vienkartinių piniginių išmokų dydžių:

(milijonai eurų, 1999 m. kainomis)

 

2004

2005

2006

Čekija

174,70

91,55

91,55

Estija

15,80

2,90

2,90

Kipras

27,70

5,05

5,05

Latvija

19,50

3,40

3,40

Lietuva

34,80

6,30

6,30

Vengrija

155,30

27,95

27,95

Malta

12,20

27,15

27,15

Lenkija

442,80

550,00

450,00

Slovėnija

65,40

17,85

17,85

Slovakija

63,20

11,35

11,35

Į 1 mlrd. eurų Lenkijai ir 100 mln. eurų Čekijai sumas, įtrauktas į specialią vienkartinę piniginę išmoką, atsižvelgiama apskaičiuojant struktūrinių fondų 2004, 2005 ir 2006 metams paskirstymą.

20 straipsnis

1.   Toliau išvardytos naujosios valstybės narės į Anglių ir plieno tyrimų fondą, numatytą 2002 m. vasario 27 d. Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų Sprendime 2002/234/EAPB dėl finansinių pasekmių pasibaigus EAPB sutarties galiojimo laikui ir dėl Anglių ir plieno tyrimų fondo (12), moka šias sumas:

(milijonai eurų, dabartinėmis kainomis)

Čekija

39,88

Estija

2,5

Latvija

2,69

Vengrija

9,93

Lenkija

92,46

Slovėnija

2,36

Slovakija

20,11

2.   Įnašai į Anglių ir plieno tyrimų fondą mokami keturiomis toliau nurodytomis dalimis pradedant 2006 m., visais atvejais – kiekvienų metų pirmo mėnesio pirmąją darbo dieną:

2006:

15 %

2007:

20 %

2008:

30 %

2009:

35 %.

21 straipsnis

1.   Jeigu šiame protokole nenustatyta kitaip, po 2003 m. gruodžio 31 d. dėl naujųjų valstybių narių neprisiimami jokie finansiniai įsipareigojimai pagal Phare programą (13), Phare tarpvalstybinio bendradarbiavimo programą (14), pasirengimo narystei fondus Kiprui ir Maltai (15), ISPA programą (16) ir SAPARD programą (17). Naujųjų valstybių narių statusas dėl išlaidų pagal pirmuosius tris finansinės perspektyvos punktus, kaip apibrėžta 1999 m. gegužės 6 d. Tarpinstituciniame susitarime (18), nuo 2004 m. sausio 1 d. prilyginamas esamų valstybių narių statusui laikantis atskirų toliau nurodytų patikslinimų ir išimčių arba kitokių šio protokolo nuostatų. Maksimalūs papildomi asignavimai pagal Finansinės perspektyvos 1, 2, 3 ir 5 punktus, susiję su plėtra, yra nurodyti 2003 m. balandžio 16 d. Stojimo akto XV priede. Tačiau iki atitinkamos naujosios valstybės narės įstojimo pagal 2004 m. biudžetą negalima prisiimti finansinio įsipareigojimo dėl jokios programos ar institucijos.

2.   1 dalis netaikoma Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų skyriaus išlaidoms pagal 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1258/1999 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (19) 2 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 3 straipsnio 3 dalį, kurios bus finansuojamos iš Bendrijos lėšų tik nuo 2004 m. gegužės 1 d. vadovaujantis šio protokolo 2 straipsniu.

Tačiau šio straipsnio 1 dalis taikoma Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų skyriaus išlaidoms kaimo plėtrai pagal 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai ir iš dalies pakeičiančio bei panaikinančio tam tikrus reglamentus (20) 47a straipsnį, laikantis šio reglamento pakeitime, išdėstytame 2003 m. balandžio 16 d. Stojimo akto II priede, nustatytų sąlygų.

3.   Atsižvelgiant į 1 dalies paskutinį sakinį, naujosios valstybės narės nuo 2004 m. sausio 1 d. dalyvauja Sąjungos programose ir priemonėse, finansuojamose iš Sąjungos bendrojo biudžeto, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir esamos valstybės narės.

4.   Jei perėjimui nuo pasirengimo narystei režimo į režimą, kuris atsiranda dėl šio straipsnio taikymo, palengvinti būtinos kokios nors priemonės, Komisija patvirtina reikalingas priemones.

22 straipsnis

1.   Pasirengimo narystei pagalbos pagal Phare programą, Phare tarpvalstybinio bendradarbiavimo programą ir pasirengimo narystei fondus Kiprui ir Maltai konkursų skelbimą, sutarčių sudarymą ir mokėjimus nuo 2004 m. gegužės 1 d. vykdo įgyvendinančiosios institucijos naujosiose valstybėse narėse.

Komisijos vykdoma konkursų skelbimo ir sutarčių sudarymo ex-ante kontrolė nutraukiama Komisijai priėmus europinius sprendimus dėl ex-ante kontrolės nutraukimo po to, kai vadovaujantis 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1266/1999 dėl pagalbos šalims kandidatėms derinimo pagal pasirengimo narystei strategiją ir iš dalies pakeičiančio Reglamentą (EEB) Nr. 3906/89 (21) priede nustatytais kriterijais ir sąlygomis teigiamai įvertinama Išplėsta decentralizuoto įgyvendinimo sistema (EDIS).

Jei šie sprendimai nutraukti ex-ante kontrolę iki 2004 m. gegužės 1 d. nebuvo priimti, visos sutartys, pasirašytos nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki Komisijos sprendimų priėmimo dienos, laikomos neatitinkančiomis reikalavimų gauti pasirengimo narystei pagalbą.

Tačiau išimtiniais atvejais, jei Komisijos sprendimai nutraukti ex-ante kontrolę iki 2004 m. gegužės 1 d. nepriimami dėl priežasčių, kurios nepriskirtinos naujosios valstybės narės valdžios institucijoms, Komisija tinkamai pagrįstais atvejais gali pripažinti, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki šių sprendimų priėmimo dienos pasirašytos sutartys atitinka reikalavimus gauti pasirengimo narystei pagalbą ir šios pagalbos įgyvendinimas ribotą laikotarpį gali būti tęsiamas Komisijai vykdant konkursų skelbimo bei sutarčių sudarymo ex-ante kontrolę.

2.   Iki 2004 m. gegužės 1 d. pagal 1 dalyje minėtus pasirengimo narystei finansinius instrumentus prisiimtus bendrus biudžetinius įsipareigojimus, įskaitant vėlesnių atskirų po 2004 m. gegužės 1 d. įvykdytų teisinių įsipareigojimų ir mokėjimų įforminimą bei registravimą, toliau reglamentuoja pasirengimo narystei finansinių instrumentų taisyklės bei reglamentai ir jie iki atitinkamų programų bei projektų galutinio užbaigimo įskaitomi į atitinkamus biudžeto skyrius. Nepaisant to, viešųjų pirkimų procedūros, pradėtos po 2004 m. gegužės 1 d., vykdomos vadovaujantis atitinkamais Sąjungos teisės aktais.

3.   1 dalyje minėtos pasirengimo narystei pagalbos paskutinysis planavimas atliekamas visiems paskutiniesiems kalendoriniams metams iki 2004 m. gegužės 1 d.. Sutartys dėl suplanuotose programose numatytų priemonių turės būti sudarytos per dvejus tolesnius metus, o mokėjimai atlikti taip, kaip numatyta finansiniame memorandume (22), paprastai – iki trečiųjų metų po įsipareigojimo prisiėmimo pabaigos. Sutarčių sudarymo laikotarpis nepratęsiamas. Išimtiniais ir tinkamai pagrįstais atvejais mokėjimų terminas gali būti pratęstas ribotam laikotarpiui.

4.   Kad būtų užtikrintas reikiamas 1 dalyje minėtų finansinių instrumentų bei ISPA programos užbaigimas, taip pat sklandus perėjimas nuo iki 2004 m. gegužės 1 d. taikomų taisyklių prie po 2004 m. gegužės 1 d. taikomų taisyklių, Komisija gali imtis visų reikalingų priemonių užtikrinti, kad naujosiose valstybėse narėse ilgiausiai penkiolika mėnesių po 2004 m. gegužės 1 d. būtų išlaikytas būtinas personalas. Šiuo laikotarpiu pareigūnams, kurie paskirti į pareigas naujosiose valstybėse narėse iki 2004 m. gegužės 1 d. ir kurie turi likti tose pareigose minėtose valstybėse po šios dienos, išimties tvarka taikomos tos pačios finansinės bei materialinės sąlygos, kurias Komisija taikė iki 2004 m. gegužės 1 d. vadovaudamasi Reglamento (EEB, Euratomas, EAPB) Nr. 259/68 (23) nustatytų Europos Bendrijų pareigūnų pareiginių nuostatų ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų X priedu. Administracinės išlaidos, įskaitant darbo užmokestį kitam personalui, reikalingos pasirengimo narystei pagalbos valdymui, už visus 2004 m. ir iki 2005 m. liepos mėn. pabaigos padengiamos pagal atitinkamų pasirengimo narystei biudžetų punktą „paramos išlaidos operacijoms“ (ankstesnė biudžeto B dalis) arba analogiškus punktus, skirtus 1 dalyje minėtiems finansiniams instrumentams bei ISPA programai.

5.   Jei pagal Reglamentą (EB) Nr. 1258/1999 patvirtintų projektų pagal tą instrumentą finansuoti nebegalima, jie gali būti integruojami į kaimo plėtros planavimą ir finansuojami iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo. Jei dėl to reikalingos specialios pereinamojo laikotarpio priemonės, jas Komisija patvirtina 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų (24), 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

23 straipsnis

1.   Nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. pabaigos Sąjunga naujosioms valstybėms narėms teikia laikiną finansinę pagalbą (toliau – Pereinamojo laikotarpio institucijų plėtros priemonė), skirtą vystyti ir stiprinti jų administracinius gebėjimus įgyvendinti Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos teisę ir užtikrinti jų vykdymą bei skatinti keitimąsi geriausia patirtimi.

2.   Pagalba skiriama ilgalaikiam poreikiui stiprinti institucinius gebėjimus tam tikrose srityse priemonėmis, kurios negali būti finansuojamos iš Struktūrinių fondų, ypač šiose srityse:

a)

teisingumas ir vidaus reikalai (teismų sistemos stiprinimas, išorės sienų kontrolė, kovos su korupcija strategija, teisėsaugos pajėgumų stiprinimas);

b)

finansų kontrolė;

c)

Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos finansinių interesų apsauga ir kova su sukčiavimu;

d)

vidaus rinka, įskaitant muitų sąjungą;

e)

aplinkosauga;

f)

veterinarijos tarnybų ir administracinių gebėjimų, susijusių su maisto sauga, stiprinimas;

g)

žemės ūkio ir kaimo plėtros administracinės ir kontrolės struktūros, įskaitant Integruotą administravimo ir kontrolės sistemą (IAKS);

h)

branduolinė sauga (už branduolinę saugą atsakingų valdžios institucijų, joms techninę paramą teikiančių organizacijų bei radioaktyvių atliekų tvarkymo valstybinių institucijų veiksmingumo ir kompetencijos stiprinimas);

i)

statistika;

j)

viešojo administravimo stiprinimas pagal poreikius, kurie nurodyti Komisijos išsamioje monitoringo ataskaitoje ir kurių neapima struktūriniai fondai.

3.   Sprendimai dėl pagalbos pagal Pereinamojo laikotarpio institucijų plėtros priemonę priimami vadovaujantis 1989 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3906/89 dėl ekonominės pagalbos tam tikroms Vidurio ir Rytų Europos šalims (25) 8 straipsnyje nustatyta tvarka.

4.   Programa įgyvendinama vadovaujantis Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (26) 53 straipsnio 1 dalies a ir b punktais arba jį pakeičiančiu europiniu įstatymu. Institucinei plėtrai skirtiems poriniams projektams tarp valstybinių institucijų toliau taikoma kvietimo teikti pasiūlymus per informacinių punktų valstybėse narėse tinklą tvarka, kaip nustatyta Bendruosiuose susitarimuose su esamomis valstybėmis narėmis dėl pasirengimo narystei pagalbos.

Pereinamojo laikotarpio institucijų plėtros priemonei skirti asignavimai įsipareigojimams 1999 m. kainomis yra 200 mln. eurų 2004 m., 120 mln. eurų – 2005 m. ir 60 mln. eurų – 2006 m. Metinius asignavimus pagal finansinę perspektyvą, kaip nustatyta 1999 m. gegužės 6 d. Tarpinstituciniame susitarime, sankcionuoja biudžeto valdymo institucija.

24 straipsnis

1.   Šiuo dokumentu nustatoma Šengeno priemonė – laikinas instrumentas padėti paramą gaunančioms valstybėms narėms nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. pabaigos finansuoti naujoms Sąjungos išorės sienoms skirtas priemones, susijusias su Šengeno acquis įgyvendinimu ir išorės sienos kontrole.

Kad būtų ištaisyti trūkumai, nurodyti pasirengimo dalyvauti Šengeno sistemoje procese, pagal Šengeno priemonę gali būti finansuojamos toliau nurodytos priemonės:

a)

investicijos į sienos perėjimo infrastruktūros ir susijusių pastatų statybą, renovaciją arba modernizavimą;

b)

investicijos į bet kokios rūšies veiklos priemones (pvz., laboratorijos įrangą, paieškos priemones, Šengeno informacinės sistemos SIS II kompiuterinę ir programinę įrangą, transporto priemones);

c)

pasieniečių rengimas;

d)

parama, skirta logistikos ir operacijų išlaidoms padengti.

2.   Toliau nurodytoms pagalbą gaunančioms valstybėms narėms pagal Šengeno priemonę kaip vienkartinė išmoka mokamos šios sumos:

(milijonai eurų, 1999 m. kainomis)

 

2004

2005

2006

Estija

22,9

22,9

22,9

Latvija

23,7

23,7

23,7

Lietuva

44,78

61,07

29,85

Vengrija

49,3

49,3

49,3

Lenkija

93,34

93,33

93,33

Slovėnija

35,64

35,63

35,63

Slovakija

15,94

15,93

15,93

3.   Paramą gaunančios valstybės narės atsako už atskirų operacijų pasirinkimą ir įgyvendinimą vadovaujantis šiuo straipsniu. Jos taip pat atsako už Šengeno priemonės naudojimo koordinavimą su pagalba pagal kitas Sąjungos priemones, užtikrinant suderinamumą su Sąjungos politika ir priemonėmis bei finansinio reglamento, taikomo Europos Bendrijų bendrajam biudžetui ar jį pakeičiančio europinio įstatymo laikymąsi.

Vienkartinės išmokos panaudojamos per trejus metus nuo pirmosios išmokos dienos ir Komisija susigrąžina visas nepanaudotas arba nepagrįstai išleistas lėšas. Paramą gaunančios valstybės narės ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo trejų metų termino pabaigos pateikia išsamią vienkartinių išmokų panaudojimo ataskaitą su išlaidas pateisinančiu dokumentu.

Paramą gaunanti valstybė vykdo šias pareigas nepažeisdama Komisijos atsakomybės už Sąjungos biudžeto įgyvendinimą ir vadovaudamasi minėto finansinio reglamento, ar reglamentą pakeičiančio europinio įstatymo nuostatomis, taikomoms decentralizuotam valdymui.

4.   Komisija pasilieka tikrinimo, kurį atlieka Kovos su sukčiavimu biuras (OLAF), teisę. Komisija ir Audito Rūmai nustatyta tvarka taip pat gali vykdyti patikrinimus vietoje.

5.   Komisija gali patvirtinti technines nuostatas, reikalingas šiai pereinamajai priemonei vykdyti.

25 straipsnis

18, 19, 23 ir 24 straipsniuose nurodytos sumos kiekvienais metais tikslinamos kaip techninio patikslinimo, numatyto 1999 m. gegužės 6 d. Tarpinstitucinio susitarimo 15 punkte, dalis.

26 straipsnis

1.   Jei per trejų metų laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. kuriame nors ūkio sektoriuje kils didelių sunkumų, kurie gali užsitęsti arba kurie galėtų labai pakenkti kurio nors regiono ekonominei padėčiai, naujoji valstybė narė gali prašyti oficialaus leidimo imtis apsaugos priemonių padėčiai ištaisyti ir atitinkamam sektoriui prie vidaus rinkos ekonomikos pritaikyti.

Esant tokioms pačioms aplinkybėms, bet kuri esama valstybė narė gali prašyti oficialaus leidimo imtis apsaugos priemonių vienos ar kelių naujųjų valstybių narių atžvilgiu.

2.   Suinteresuotos valstybės narės prašymu Komisija skubos tvarka priima europinius reglamentus ar sprendimus, nustatančius jos manymu būtinas apsaugos priemones, nurodydama jų įgyvendinimo aplinkybes ir būdą.

Kilus dideliems ekonominiams sunkumams ir atitinkamai valstybei narei pateikus konkretų prašymą, Komisija priima sprendimą per penkias darbo dienas nuo atitinkamo prašymo kartu su atitinkama paaiškinamąja informacija gavimo. Tokiu būdu patvirtintų priemonių imamasi nedelsiant, atsižvelgiant į visų atitinkamų šalių interesus ir nesiimant pasienio kontrolės priemonių.

3.   Pagal 2 dalį leistos taikyti priemonės gali apimti išimtis Konstitucijos ir ypač šio protokolo taisyklėms tokiu mastu ir tokiems laikotarpiams, kurie yra būtini 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti. Pirmenybė teikiama toms priemonėms, kurios mažiausiai sutrikdys vidaus rinkos veikimą.

27 straipsnis

Jei naujoji valstybė narė neįvykdo stojimo derybų kontekste prisiimtų įsipareigojimų, įskaitant kokių nors įsipareigojimų bet kurioje sektorių politikoje, susijusioje su tarpvalstybinį poveikį turinčia ekonomine veikla, ir tai labai sutrikdo vidaus rinkos veikimą arba sukelia realų tokio sutrikdymo pavojų, Komisija, gavusi pagrįstą valstybės narės prašymą arba savo pačios iniciatyva, trejų metų nuo 2004 m. gegužės 1 d. laikotarpiu gali priimti europinius reglamentus ar sprendimus, nustatančius reikiamas priemones.

Priemonės turi būti proporcingos ir prioritetas teikiamas vidaus rinkos veikimą mažiausiai trikdančioms priemonėms bei, atitinkamais atvejais, esamų sektorių apsaugos schemų taikymui. Tokios apsaugos priemonės neturi tapti savavališkos diskriminacijos arba užslėpto prekybos tarp valstybių narių ribojimo priemonėmis. Priemonės taikomos tik tiek, kiek jų būtinai reikia, ir bet kuriuo atveju panaikinamos, kai įvykdomas atitinkamas įsipareigojimas. Tačiau jos gali būti taikomos ir pasibaigus pirmojoje pastraipoje minėtam laikotarpiui, kol neįvykdomi atitinkami įsipareigojimai. Atsižvelgdama į naujosios valstybės narės pasiektą pažangą vykdant savo įsipareigojimus, Komisija taikomas priemones gali atitinkamai priderinti. Komisija tinkamu laiku prieš panaikindama apsaugos priemones nustatančius europinius reglamentus ar sprendimus informuoja Tarybą ir tinkamai atsižvelgia į visas Tarybos dėl to pareikštas pastabas.

28 straipsnis

Jei pagrindų sprendimų ar bet kokių kitų atitinkamų įsipareigojimų, bendradarbiavimo dokumentų, sprendimų, susijusių su abipusiu pripažinimu baudžiamosios teisės srityje pagal ES sutarties VI antraštinę dalį, direktyvų ir reglamentų, susijusių su abipusiu pripažinimu civilinėse bylose pagal EB sutarties IV antraštinę dalį ir Konstitucijos III dalies III antraštinės dalies IV skyriaus 3 ir 4 skirsnių pagrindu priimtų europinių įstatymų ir pagrindų įstatymų, perkėlimas, įgyvendinimo būklė ar taikymas naujojoje valstybėje narėje susijęs su dideliais trūkumais arba kokiu nors realiu tokių trūkumų pavojumi, Komisija, gavusi pagrįstą valstybės narės prašymą arba savo pačios iniciatyva ir pasikonsultavusi su valstybėmis narėmis, trejų metų nuo 2004 m. gegužės 1 d. laikotarpiu gali priimti europinius reglamentus ar sprendimus, nustatančius reikiamas priemones, nurodydama jų įgyvendinimo aplinkybes ir būdą.

Šios priemonės gali būti laikinas atitinkamų nuostatų ir sprendimų taikymo sustabdymas santykiuose tarp naujosios valstybės narės ir kurios nors kitos valstybės narės arba valstybių narių, nepakenkiant glaudaus teisminio bendradarbiavimo tąsai. Priemonės taikomos tik tiek, kiek jų būtinai reikia, ir bet kuriuo atveju panaikinamos, kai trūkumai ištaisomi. Tačiau jos gali būti taikomos ir pasibaigus pirmojoje pastraipoje minėtam laikotarpiui, kol yra trūkumų. Atsižvelgdama į naujosios valstybės narės pasiektą pažangą ištaisant nustatytus trūkumus, Komisija taikomas priemones gali atitinkamai priderinti pasikonsultavusi su valstybėmis narėmis. Komisija tinkamu laiku prieš panaikindama apsaugos priemones informuoja Tarybą ir tinkamai atsižvelgia į visas Tarybos dėl to pareikštas pastabas.

29 straipsnis

Kad nebūtų trukdoma vidaus rinkai tinkamai veikti, naujųjų valstybių narių vidaus taisyklių laikymosi užtikrinimas 2003 m. balandžio 16 d. Stojimo akto V – XIV prieduose nurodytais pereinamaisiais laikotarpiais neturi tapti pasienio kontrole tarp valstybių narių.

30 straipsnis

Jei pereinamojo laikotarpio priemonės yra būtinos perėjimui nuo esamo režimo naujosiose valstybėse prie režimo, kuris atsiranda dėl bendros žemės ūkio politikos taikymo pagal šiame protokole išdėstytus reikalavimus, palengvinti, Komisija tokias priemones patvirtina pagal 2001 m. birželio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/2001 dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo (27) 42 straipsnio 2 dalį ar prireikus atitinkamuose kitų reglamentų dėl bendro žemės ūkio rinkų organizavimo ar juos pakeičiančių europinių įstatymų straipsniuose nustatyta tvarka ar pagal atitinkamą procedūrą, nustatytą taikytinuose teisės aktuose. Šiame straipsnyje nurodytų pereinamojo laikotarpio priemonių galima imtis trejų metų laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 1 d. , ir jos taikomos tik tuo laikotarpiu. Tarybos priimtu europiniu įstatymu šis laikotarpis gali būti pratęstas. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, sprendžia vieningai.

31 straipsnis

Jei pereinamojo laikotarpio priemonės yra būtinos perėjimui nuo esamo režimo naujosiose valstybėse prie režimo, kuris atsiranda dėl Sąjungos veterinarijos ir fitosanitarijos taisyklių taikymo, palengvinti, Komisija tokias priemones patvirtina pagal atitinkamą procedūrą, nustatytą taikytinuose teisės aktuose. Šių priemonių galima imtis per trejus metus nuo 2004 m. gegužės 1 d., ir jos taikomos tik tuo laikotarpiu.

32 straipsnis

1.   2003 m. balandžio 16 d. Stojimo akto XVI priede išvardytų komitetų, grupių ir kitų organų naujų narių kadencija baigiasi kartu 2004 m. gegužės 1 d. pareigas einančių narių kadencija.

2.   2003 m. balandžio 16 d. Stojimo akto XVII priede išvardytų komitetų ir grupių, sukurtų Komisijos, naujų narių kadencija baigiasi kartu su 2004 m. gegužės 1 d. pareigas einančių narių kadencija.

IV ANTRAŠTINĖ DALIS

INSTITUCIJŲ PRIIMTŲ AKTŲ TAIKYMO SĄLYGOS

33 straipsnis

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. naujosioms valstybėms narėms laikoma, kad joms yra skirtos direktyvos ir sprendimai, kaip apibrėžta EB sutarties 249 straipsnyje ir EAEB sutarties 161 straipsnyje, jei tos direktyvos ir sprendimai buvo skirti visoms esamoms valstybėms narėms. Išskyrus direktyvas ir sprendimus, kurie įsigalioja pagal EB sutarties 254 straipsnio 1 dalį ir straipsnio 2 dalį, laikoma, kad 2004 m. gegužės 1 d. naujosioms valstybėms narėms apie tokias direktyvas ir sprendimus buvo pranešta.

34 straipsnis

Naujosios valstybės narės taiko priemones, būtinas, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. jos pradėtų laikytis direktyvų ir sprendimų, kaip apibrėžta EB sutarties 249 straipsnyje ir EAEB 161 straipsnyje, jei 15 straipsnyje nurodytuose prieduose arba kuriose nors kitose šio protokolo nuostatose nenustatytas kitoks terminas.

35 straipsnis

Jei nenumatyta kitaip, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima reikalingus europinius reglamentus ir sprendimus, skirtus 2003 m. balandžio 16 d. Stojimo akto III ir IV prieduose pateiktoms ir šio protokolo 12 bei 13 straipsniuose nurodytoms nuostatoms įgyvendinti.

36 straipsnis

1.   Kai iki 2004 m. gegužės 1 d. priimtus institucijų aktus dėl stojimo reikia pritaikyti, o reikalingos adaptacijos šiame protokole arba jo prieduose nebuvo numatytos, šios adaptacijos daromos 2 dalyje nustatyta tvarka. Šios adaptacijos įsigalioja nuo 2004 m. gegužės 1 d.

2.   Taryba kvalifikuota balsų dauguma, remdamasi Komisijos pasiūlymu, arba Komisija, atsižvelgiant į tai, kuri iš šių institucijų priėmė pirminius aktus, šiuo tikslu priima reikiamus aktus.

37 straipsnis

Apie įstatymais ir kitais teisės aktais įtvirtintas nuostatas, skirtas naujųjų valstybių narių teritorijoje užtikrinti darbuotojų ir plačiosios visuomenės sveikatos apsaugą nuo jonizuojančios spinduliuotės keliamų pavojų, pagal EAEB sutarties 33 straipsnį tos valstybės Komisijai praneša per tris mėnesius nuo 2004 m. gegužės 1 d.

ANTROJI DALIS

NUOSTATOS DĖL PROTOKOLŲ, PRIDEDAMŲ PRIE

2003 M. BALANDŽIO 16 D. STOJIMO AKTO

I ANTRAŠTINĖ DALIS

PEREINAMOJO LAIKOTARPIO NUOSTATOS DĖL EUROPOS INVESTICIJŲ BANKO

38 straipsnis

Ispanijos Karalystė sumoka 309 686 775 eurų kaip savo įnašą į kapitalą, mokamą jos pasirašyto kapitalo padidinimui. Šis įnašas sumokamas aštuoniomis lygiomis dalimis, mokant 2004 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. rugsėjo 30 d., 2006 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. rugsėjo 31 d., 2007 m. rugsėjo 30 d., 2008 m. kovo 31 d., 2008 m. rugsėjo 30 d. ir 2009 m. kovo 31 d.

Ispanijos Karalystė aštuoniomis lygiomis dalimis pirmiau nurodytomis dienomis į atsargas ir atsargoms lygiaverčius atidėjinius ir į šioms atsargomis ir atidėjiniams asignuotiną sumą, atitinkančią pelno (nuostolio) ataskaitos likutį 2004 m. balandžio mėnesio pabaigoje, nurodytą Banko balanse, sumoka tokias sumas, kurios atitinka 4,1292 % atsargų ir atidėjinių.

39 straipsnis

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. naujosios valstybės narės sumoka šias sumas kaip dalį savo kapitalo įnašo į Europos investicijų banko statuto 4 straipsnyje nurodytą pasirašytą kapitalą:

Lenkija

170 563 175 eurų

Čekija

62 939 275 eurų

Vengrija

59 543 425 eurų

Slovakija

21 424 525 eurų

Slovėnija

19 890 750 eurų

Lietuva