–

ieškinį (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2021 m. spalio 22 d.),

–

2022 m. vasario 22 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktą Komisijos prašymą pripažinti, kad nėra pagrindo priimti sprendimo,

–

2022 m. kovo 2 d. nutartį, kuria Bendrasis Teismas, taikydamas pasirengimo nagrinėti bylą priemonę, įpareigojo Komisiją pateikti visas sutartis, su kuriomis ji iš dalies atsisakė leisti susipažinti,

–

ieškovių pastabas dėl prašymo pripažinti, kad nėra pagrindo priimti sprendimo, ir pareiškimą dėl patikslinimo, pateiktus Bendrojo Teismo kanceliarijai atitinkamai 2022 m. kovo 22 d. ir balandžio 21 d.,

–

2022 m. gegužės 31 d. nutartį, kuria Bendrasis Teismas nusprendė sujungti prašymo pripažinti, kad nėra pagrindo priimti sprendimo, nagrinėjimą su bylos nagrinėjimu iš esmės,

–

2022 m. liepos 22 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktą Komisijos atsiliepimą į ieškinį, į kurį buvo įtrauktos jos pastabos dėl pareiškimo dėl patikslinimo,

–

dubliką ir tripliką, pateiktus Bendrojo Teismo kanceliarijai atitinkamai 2022 m. spalio 21 d. ir gruodžio 16 d.,

1

Ieškovės Europos Parlamento narės Margrete Auken, Tilly Metz, Jutta Paulus ir Kimberly van Sparrentak, taip pat Emilie Mosnier, savo motinos (mirusios) Europos Parlamento narės Michèle Rivasi teisių perėmėja, pareikšdamos ieškinį pagal SESV 263 straipsnį, prašo panaikinti 2022 m. vasario 15 d. Europos Komisijos sprendimą C(2022) 1038 final, priimtą pagal 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) 4 straipsnį, kuriuo joms buvo suteikta galimybė iš dalies susipažinti su išankstinėmis pirkimo sutartimis ir pirkimo sutartimis, sudarytomis tarp Komisijos ir atitinkamų farmacijos įmonių dėl vakcinų nuo COVID-19 pirkimo (toliau – ginčijamas sprendimas).

2

2020 m. balandžio 14 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Reglamentą (ES) 2020/521, kuriuo pagal Reglamentą (ES) 2016/369 aktyvuojamas skubios paramos teikimas ir dėl COVID-19 protrūkio iš dalies keičiamos to reglamento nuostatos (OL L 117, 2020, p. 3). Šiuo reglamentu Taryba aktyvavo 2016 m. kovo 15 d. Tarybos reglamentu (ES) 2016/369 dėl skubios paramos teikimo Sąjungoje (OL L 70, 2016, p. 1) nustatytą skubią paramą – kaip vieną iš priemonių užtikrinti, kad visa Europos Sąjunga galėtų solidariai įveikti į krizę, susijusią su COVID-19 pandemija, kai galimybes riboja spartus viruso plitimas, ir atsižvelgiant į tai, kad protrūkio pobūdis ir padariniai buvo plataus masto ir tarpvalstybiniai, todėl reikalavo visapusio atsako.

3

2020 m. birželio 17 d. Komisija paskelbė komunikatą „ES vakcinų nuo COVID-19 strategija“ [COM(2020) 245 final]. Ši strategija, skirta vakcinų nuo COVID-19 kūrimui, gamybai ir naudojimui paspartinti, buvo pagrįsta dviem ramsčiais. Pirma, siekta užtikrinti, kad Sąjungoje būtų gaminama pakankamai vakcinų, tad jų tiekimas valstybėms narėms būtų pakankamas, su vakcinų gamintojais sudarant išankstines pirkimo sutartis pagal skubios paramos priemonę, aktyvuotą Reglamentu 2020/521. Antra, siekta pritaikyti Sąjungos reguliavimo sistemą atsižvelgiant į tuo metu susiklosčiusią ekstremaliąją padėtį ir pasinaudoti tuo metu buvusiu reguliavimo lankstumu siekiant paspartinti vakcinų kūrimą, leidimų joms suteikimą ir tiekimą, kartu išlaikant vakcinų kokybės, saugos ir veiksmingumo standartus.

4

Komisijos teigimu, pasiūlyta strategija buvo tarsi „draudimo liudijimas“: tam tikra farmacijos pramonės rizika perkeliama valdžios institucijoms mainais už tai, kad valstybėms narėms būtų užtikrintos lygios galimybės gauti įperkamą vakciną, jei pavyktų ją sukurti.

5

2021 m. sausio 20 d. raštu, adresuotu Komisijos pirmininkei ir Generalinei sekretorei, užregistruotu kitą dieną numeriu GESTDEM 2021/0389, šešios Parlamento narės, įskaitant penkias pirmines pareiškėjas, pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 paprašė leisti susipažinti „su įvairiomis sutartimis – išankstinėmis pirkimo sutartimis, – sudarytomis tarp Komisijos ir farmacijos bendrovių dėl vakcinų nuo COVID-19 pirkimo“ (toliau – pirminis prašymas). Rašte nurodyta, kad, šešių Parlamento narių žiniomis, jau buvo pasirašytos sutartys su AstraZeneca, Sanofi-GSK, Johnson and Johnson, BioNTech-Pfizer, CureVac ir Moderna, tad prašymas buvo susijęs su tomis sutartimis, taip pat su sutartimis, kurios galėjo būti sudarytos po prašymo pateikimo dienos, pavyzdžiui, su planuota sudaryti sutartimi su Novavax.

6

2021 m. kovo 11 d. raštu Komisijos Sveikatos ir maisto saugos generalinio direktorato (toliau – Sveikatos GD) generalinė direktorė informavo šešias Parlamento nares, kad nustatė aštuonis dokumentus, atitinkančius pirminį prašymą, t. y. šešias išankstines pirkimo sutartis ir dvi pirkimo sutartis. Ji pažymėjo, kad tinklalapiuose paskelbė trijų minėtų išankstinių pirkimo sutarčių, t. y. sutarčių, sudarytų su AstraZeneca, Sanofi-GSK ir CureVac, versijas su pašalintais duomenimis ir kad toliau vertino likusius dokumentus bei konsultavosi su suinteresuotaisiais trečiaisiais asmenimis, siekdama priimti sprendimus dėl jų atskleidimo.

7

2021 m. birželio 9 d. raštu Sveikatos GD generalinė direktorė šešioms Parlamento narėms pranešė, kad atsiliepiant į pirminį prašymą buvo suteikta galimybė iš dalies susipažinti su devyniais su tuo prašymu susijusiais dokumentais, t. y. aštuoniais 6 punkte paminėtais dokumentais ir papildoma pirkimo sutartimi, sudaryta su Pfizer-BioNTech. Ji pažymėjo, kad minėtų dokumentų versijos su pašalintais duomenimis paskelbtos viešai tinklalapyje ir kad tam tikros vietos buvo užtušuotos taikant išimtis, susijusias su individo privatumo ir neliečiamumo apsauga, komercinių interesų apsauga ir institucijų sprendimų priėmimo proceso apsauga, numatytas atitinkamai Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte, 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje ir 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje.

8

2021 m. birželio 30 d. raštu, užregistruotu kitą dieną, šešios Parlamento narės pagal Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalį pateikė kartotinį prašymą, kad Komisija peržiūrėtų savo poziciją dėl devynių nustatytų dokumentų ir atskleistų juos visus, išskyrus ištraukas, kurioms taikoma to reglamento 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtis dėl individo privatumo ir neliečiamumo apsaugos (toliau – kartotinis prašymas). Visų pirma jos rėmėsi tuo, kad nuo 2020 m. gruodžio mėn. iki 2021 m. balandžio mėn. socialiniame tinkle ir žiniasklaidoje buvo nutekintos visose sudarytose išankstinėse pirkimo sutartyse nustatytos kainos ir su AstraZeneca, Pfizer-BioNTech ir Moderna sudarytų išankstinių pirkimo sutarčių pilnos versijos.

9

2021 m. rugpjūčio 13 d. Komisijos Generalinis sekretoriatas šešias deputates informavo, kad vis dar negali atsakyti į jų kartotinį prašymą. Tą dieną atsakymo į kartotinį prašymą nepateikimas pagal Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 3 dalį tapo implicitiniu sprendimu tą paraišką atmesti.

10

2022 m. vasario 15 d. Komisija, pasikonsultavusi su atitinkamomis farmacijos įmonėmis pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalį (toliau – atitinkamos įmonės), priėmė ginčijamą sprendimą. Jame nurodyta, kad vertindamas kartotinį prašymą Komisijos Generalinis sekretoriatas iš naujo išnagrinėjo Sveikatos GD atsakymą į pirminį prašymą ir kad atlikus šį naują nagrinėjimą buvo nustatyta, jog su prašymu leisti susipažinti su dokumentais susiję trylika dokumentų, t. y. devyni 7 punkte paminėti dokumentai ir keturi papildomi dokumentai.

11

Ginčijamu sprendimu Komisija leido iš dalies susipažinti su šiais dokumentais (toliau kartu – nagrinėjamos sutartys):

12

Kalbant konkrečiau, Komisija suteikė platesnę galimybę iš dalies susipažinti su 1–8 ir 11 dokumentais, kurie anksčiau buvo atskleisti, taip pat galimybę iš dalies susipažinti su 9, 10, 12 ir 13 dokumentais, kurie anksčiau nebuvo viešai atskleisti ir iš kurių buvo pašalinti tam tikri duomenys. Šių dokumentų versijos su pašalintais duomenimis buvo pridėtos prie ginčijamo sprendimo.

13

Ginčijamame sprendime Komisija rėmėsi išimtimi, susijusia su individo privatumo ir neliečiamumo apsauga, ir išimtimi, susijusia su atitinkamų įmonių komercinių interesų apsauga, siekdama pateisinti galimybę tik iš dalies susipažinti su nagrinėjamomis sutartimis.

14

Pareiškimu dėl ieškinio patikslinimo ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

15

Savo atsiliepimu į ieškinį, į kurį Bendrojo Teismo prašymu buvo įtrauktos Komisijos pastabos dėl pareiškimo dėl patikslinimo, Komisija Bendrojo Teismo prašo:

16

Grįsdamos patikslintą ieškinį ieškovės pateikia šešis ieškinio pagrindus:

17

Patikslintame pirmajame ieškinio pagrinde ir patikslinto antrojo ieškinio pagrindo pirmoje dalyje ieškovės teigia, kad Komisija klaidingai taikė su komercinių interesų apsauga susijusią išimtį informacijai, kuriai ši išimtis netaikytina, visiškai ar iš dalies užtušuodama šiuos elementus:

18

Ieškovės teigia, kad 17 punkte išvardyta informacija nėra komercinis interesas, todėl jai netaikoma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatyta išimtis.

19

Ieškovės tvirtina, kad Komisija nenurodė nei priežasčių, dėl kurių išimtis, susijusi su komercinių interesų apsauga, buvo taikoma 17 punkte išvardytai informacijai, nei to, kaip susipažinimas su šia informacija, kaip būtų galima pagrįstai numatyti, konkrečiai ir realiai pakenktų atitinkamų įmonių komerciniams interesams. Be to, teigiama, kad Komisija taikė išimtį nenuosekliai, nes kai kuriose sutartyse pašalino informaciją, kuri vis dėlto buvo prieinama kitose sutartyse.

20

Ieškovės taip pat teigia, kad atsižvelgiant į COVID-19 pandemijos kontekstą, kuriame buvo sudarytos ginčijamos sutartys, visų pirma išankstinės pirkimo sutartys, ir į tai, kad viešosiomis lėšomis buvo finansuojama plataus masto mokslo tyrimų ir plėtros veikla įvairioms vakcinoms kurti, kai rezultatai dar nebuvo aiškūs, atliekant išankstinius mokėjimus atitinkamoms įmonėms pagal išankstines pirkimo sutartis, komercinės vakcinų nuo COVID-19 rinkos nebuvo. Vadinasi, nagrinėjamų sutarčių pobūdis skyrėsi nuo įprastų komercinių santykių pobūdžio. Taigi Komisija suklydo ginčijamame sprendime taikydama išimtį, susijusią su komercinių interesų apsauga, ir užtušuodama apibrėžtis bei kitą informaciją.

21

Komisija ginčija šiuos argumentus.

22

Ji tvirtina, kad visos nagrinėjamos sutartys buvo atskirų derybų objektas, todėl konkrečios įvairių apibrėžčių ir kitų sutarties nuostatų formuluotės atspindėjo sudėtingus kompromisus, pasiektus per tokias atskiras derybas. Komisija teigia, kad reikšmingas kriterijus vertinant, ar sutarčių nuostatų atskleidimas gali pakenkti pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką saugomam interesui, yra tai, ar nagrinėjamų nuostatų turinys kelia pavojų susitariančiųjų šalių komerciniams interesams. Apibrėžtimis patikslinama sutartų pareigų apimtis ir nustatomas materialinis sutarties turinys, taigi jos yra „norminės“. Be to, nagrinėjamoje byloje tam tikros pagrindinės apibrėžtys, pavyzdžiui, sąvokos „visos pagrįstos pastangos“ arba „tyčinis pažeidimas“, ir kitos abipusės pareigos yra susijusios su atitinkamų įmonių komerciniais interesais, nes dėl jų galėtų kilti sutartinė ir deliktinė atsakomybė.

23

Komisija patvirtina, kad ginčijamame sprendime ji apibūdino vakcinų nuo COVID-19 pirkimo procedūros kontekstą ir išskirtinį pobūdį, siekdama paaiškinti tam tikros prašomuose dokumentuose esančios informacijos ekonominę ir komercinę svarbą. Ši kontekstinė informacija paaiškina priežastis, dėl kurių buvo atskirai deramasi dėl vakcinų nuo COVID-19 pirkimo sutarčių, ir pasaulinį šių vakcinų pirkimo mastą, pabrėžiant, kad tam tikra informacija, pateikta Komisijos ir atitinkamų įmonių sudarytose sutartyse, yra jautri komercinė informacija.

24

Be to, Komisija mano, kad išimties, susijusios su komercinių interesų apsauga, taikymas nepriklauso nuo to, ar egzistuoja laisvai konkurencijai atvira produkto rinka. Be to, ypatingos vakcinų pirkimo aplinkybės patvirtina faktą, kad atitinkamos įmonės susidūrė su padidėjusiu konkurenciniu spaudimu pristatyti labai didelius vakcinų kiekius per labai trumpą laiką. Ji taip pat pažymi, kad visos susijusios įmonės neabejotinai yra pasauliniu mastu veikiančios ir konkurencinių rinkos jėgų veikiamos įmonės, kurių interesams gali būti taikoma nagrinėjama išimtis. Jų veiklos, visų pirma vakcinų nuo COVID-19 tiekimo, komercinio pobūdžio nekeičia dalinė valstybės dotacija mokslo tyrimams ir plėtrai, siekiant padidinti tikimybę greičiau gauti daugiau vakcinų.

25

Bendrasis Teismas pažymi, kad pirmajame ieškinio pagrinde ir antrojo ieškinio pagrindo pirmoje dalyje pateikti argumentai dėl nuostatų, susijusių su dovanojimu ir perpardavimu, sutampa su argumentais, pateiktais dėl antrojo ieškinio pagrindo septintos dalies. Taigi šie argumentai bus nagrinėjami antrojo ieškinio pagrindo septintos dalies kontekste (žr. 179–184 punktus).

26

Dėl nuostatų, susijusių su audito tvarkaraščiais ir duomenų saugojimu, saugos ir rizikos valdymo tyrimų po įvedimo į rinką išlaidomis ir atsakomybe asmens duomenų apsaugos pažeidimo atveju, reikia pažymėti, kad ieškovės jas tik apibendrintai nurodo ieškinio 32 ir 43 punktuose ir pareiškimo dėl patikslinimo 25 ir 33 punktuose.

27

Vis dėlto ginčijamame sprendime nėra aiškiai nurodyta, kad atsisakoma leisti susipažinti su šiomis nuostatomis. Be to, nesant jokios informacijos apie užtušuotas vietas, su kuriomis susiję šie ieškovių argumentai, Bendrasis Teismas taip pat negalėjo nustatyti tokių nuostatų dokumentuose, kuriuos Komisija parengė reaguodama į pasirengimo nagrinėti bylą priemonę, priimtą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnio c punktą ir 104 straipsnį. Beje, Bendrasis Teismas pažymi, kad nuostatos dėl „patikrinimų ir auditų“ (checks and audits) yra visiškai atskleistos 1, 2, 3, 5, 6, 8, 12 ir 13 dokumentuose. Be to, 4, 7 ir 11 dokumentuose atskleistas laikotarpis, per kurį gali būti pradedami šie „patikrinimai ir auditai“. 9 ir 10 dokumentuose apie tokius „patikrinimus ir auditus“ neužsimenama.

28

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmojo ieškinio pagrindo ir antrojo ieškinio pagrindo pirmos dalies pagrįstumo nagrinėjimas gali apimti tik atsisakymą leisti susipažinti su sąvokų „tyčinis pažeidimas“ ir „visos pagrįstos pastangos“ apibrėžtimis.

29

Pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką Sąjungos institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentu, jeigu dėl jo atskleidimo nukentėtų komercinių fizinių arba juridinių asmenų interesų, įskaitant intelektinę nuosavybę“, apsauga, nebent atskleisti tą dokumentą reikalautų viršesnis viešasis interesas.

30

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad iš pačios Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad paprastas pakenkimas nurodytiems interesams gali pateisinti vienos iš joje išvardytų išimčių taikymą, kai to reikia, tačiau šis apribojimas neturi pasiekti tam tikro sunkumo ribos (2020 m. sausio 22 d. Sprendimo PTC Therapeutics International / EMA, C‑175/18 P, EU:C:2020:23, 90 punktas).

31

Kalbant apie komercinių interesų sąvoką, pažymėtina, kad Reglamente Nr. 1049/2001 ji neapibrėžta, išskyrus tiek, kiek jame nurodyta, jog šie interesai gali apimti konkretaus fizinio ar juridinio asmens intelektinę nuosavybę. Be to, reikia priminti, kad norint pateisinti atsisakymą leisti susipažinti su dokumentu, kurį prašoma atskleisti, iš esmės nepakanka, kad šis dokumentas būtų susijęs su komercine veikla, ir būtent atitinkama institucija privalo paaiškinti, kaip dėl susipažinimo su šiuo dokumentu galėtų konkrečiai ir realiai nukentėti komerciniai interesai, ir įrodyti, kad tokio pakenkimo rizika yra pagrįstai numatoma, ne tik hipotetinė (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Taryba / in’t Veld, C‑350/12 P, EU:C:2014:2039, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo CEE Bankwatch Network / Komisija, T‑307/16, EU:T:2018:97, 103–105 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

32

Be to, norėdama taikyti išimtį institucija privalo atlikti konkretų tyrimą, kuris turi atsispindėti sprendimo motyvuose (žr. 2008 m. sausio 30 d. Sprendimo Terezakis / Komisija, T‑380/04, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:19, 86 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

33

Šiame kontekste reikia pažymėti, kad negalima visos su bendrove ir jos verslo santykiais susijusios informacijos laikyti saugotina taip, kaip pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką turi būti saugomi komerciniai interesai, nes tokiu atveju bendrojo principo, kuriuo siekiama suteikti visuomenei kuo platesnes galimybes susipažinti su institucijų turimais dokumentais, taikymas taptų neveiksmingas (žr. 2014 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo MasterCard ir kt. / Komisija, T‑516/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:759, 81 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Tačiau tokia apsauga gali apimti jautrią komercinę informaciją, pavyzdžiui, informaciją, susijusią su įmonių verslo strategijomis, jų pardavimo mastu, rinkos dalimis ar verslo ryšiais (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Agrofert Holding, C‑477/10 P, EU:C:2012:394, 54–56 punktus ir 2014 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo MasterCard ir kt. / Komisija, T‑516/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:759, 82 ir 83 punktus).

34

Kalbant apie Reglamento Nr. 1049/2001 nuostatų taikymą, institucijos pareiga motyvuoti sprendimą, kuriuo atsisakoma leisti susipažinti su dokumentu, siekiama, pirma, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad jis galėtų sužinoti, ar sprendimas yra pagrįstas, o gal jame yra trūkumų, dėl kurių galima ginčyti jo galiojimą, ir, antra, sudaryti galimybę Sąjungos teismui vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę. Šios pareigos apimtis priklauso nuo atitinkamo akto pobūdžio ir jo priėmimo aplinkybių (žr. 2020 m. vasario 6 d. Sprendimo Compañía de Tranvías de la Coruña / Komisija, T‑485/18, EU:T:2020:35, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35

Remiantis jurisprudencija, pareiga motyvuoti vis dėlto nereiškia, jog atitinkama institucija turi atsakyti į visus argumentus, pateiktus per procedūrą, vykusią iki galutinio ginčijamo sprendimo priėmimo (žr. 2018 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Psara ir kt. / Parlamentas, T‑639/15–T‑666/15 ir T‑94/16, EU:T:2018:602, 134 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36

Vis dėlto, nors sprendimo priėmimo aplinkybės gali palengvinti atitinkamai institucijai tenkinti jai tenkančios pareigos motyvuoti reikalavimus, tam tikromis aplinkybėmis gali ir, atvirkščiai, apsunkinti. Taip yra tuo atveju, kai vykstant prašymo leisti susipažinti su dokumentais nagrinėjimo procedūrai pareiškėjas pateikia informaciją, dėl kurios gali kilti abejonių dėl pirminio atsisakymo leisti susipažinti su dokumentais pagrįstumo. Tokiomis aplinkybėmis reikalaujant motyvuoti institucija įpareigojama atsakyti į kartotinį prašymą nurodant motyvus, kodėl ji negali pakeisti savo nuomonės dėl šios informacijos. Priešingu atveju pareiškėjas negalėtų suprasti priežasčių, dėl kurių atsakymo į kartotinį prašymą autorius nusprendė laikytis tų pačių motyvų, atsisakydamas leisti susipažinti su dokumentais (2000 m. balandžio 6 d. Sprendimo Kuijer / Taryba, T‑188/98, EU:T:2000:101, 45 ir 46 punktai).

37

Būtent atsižvelgiant į šiuos aspektus reikia išnagrinėti ieškovių argumentus, kad, pirma, Komisija klaidingai taikė su komercinių interesų apsauga susijusią išimtį ginčijamoms sutartims, ypač apibrėžtims, o konkrečiau – sąvokų „tyčinis pažeidimas“ 1 dokumente ir „visos pagrįstos pastangos“ 4 ir 7 dokumentuose apibrėžtims.

38

Ieškovės tvirtina, kad ginčijamose sutartyse esančioms apibrėžtims Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatyta išimtis netaikytina, ir ginčija, kad ginčijamame sprendime pateiktų motyvų pakanka, kad būtų galima pateisinti jų dalinį užtušavimą.

39

Bendrasis Teismas pažymi, kad vien perskaičius ginčijamas sutartis, kaip jos atskleistos ginčijamame sprendime, matyti, kad nors kai kurios apibrėžtys yra identiškos, dėl kitų, įskaitant apibrėžtis, kurios atrodo techninio pobūdžio ir galimai neginčijamos, vyko individualios ir konkrečios derybos, kaip pažymėjo Komisija ir kaip matyti visų pirma iš įvairių papildymų ar papildomų paaiškinimų.

40

Vadinasi, nors apibrėžčių pateikimas nagrinėjamose sutartyse gali būti laikomas įprastu, konkreti jų formuluotė ne visais atvejais gali būti laikoma „bendra ir įprasta“, kaip tai suprantama pagal 2008 m. sausio 30 d. Sprendimo Terezakis / Komisija (T‑380/04, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:19) 98 punktą. Be to, byloje, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, institucija atsisakė leisti susipažinti su visa nagrinėjama sutartimi, todėl jos reikšmės šiai bylai, kurioje Komisija pagrįstai svarstė galimybę leisti iš dalies susipažinti su nagrinėjamomis sutartimis, nereikia pervertinti.

41

Kalbant konkrečiau, dėl sąvokų „tyčinis pažeidimas“ 1 dokumente ir „visos pagrįstos pastangos“ 4 ir 7 dokumentuose apibrėžčių užtušavimo Bendrasis Teismas pažymi, kad kartotiniame prašyme šešios Parlamento narės jas aiškiai nurodė.

42

Atsižvelgiant į tai, ginčijamame sprendime, kuriame išdėstyti motyvai, kaip teigiama, pateisinantys visišką ar dalinį visos eilės ginčijamose sutartyse pateiktų kategorijų informacijos neatskleidimą, įskaitant, pavyzdžiui, sąvokų „vakcina“ (vaccine) ir „pritaikyta vakcina“ (adapted vaccine) apibrėžtis, taip pat nuostatas dėl atsakomybės ir žalos atlyginimo, aiškiai neatskleidžiami, kad ir glaustai, motyvai, dėl kurių buvo užtušuotos kitos apibrėžtys, visų pirma sąvokų „tyčinis pažeidimas“ 1 dokumente ir „visos pagrįstos pastangos“ 4 ir 7 dokumentuose, kurias savo kartotiniame prašyme aiškiai nurodo šeši nariai.

43

Tos išvados negali paneigti Komisijos procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje pateikti argumentai, kad apibrėžtimis patikslinama sutartų pareigų apimtis ir nustatomas sutarties materialinis turinys, taigi jos yra „norminės“, ir kad 1 dokumente pateiktos sąvokos „tyčinis pažeidimas“ bei 4 ir 7 dokumentuose pateiktos sąvokos „visos pagrįstos pastangos“ apibrėžtys yra susijusios su atitinkamų įmonių komerciniais interesais, nes dėl jų gali kilti jų sutartinė ir deliktinė atsakomybė.

44

Šie paaiškinimai nebuvo pateikti ginčijamame sprendime ir jų negalima kildinti iš jame pateiktų paaiškinimų, įskaitant minėto sprendimo 2.1.4 punktą, kuriame konkrečiai kalbama apie atitinkamų įmonių atsakomybę. Vertindamas pareigos motyvuoti laikymąsi Sąjungos teismas neprivalo atsižvelgti į papildomus paaiškinimus, kuriuos nagrinėjamo akto autorius pateikė tik vykstant teismo procesui, nes priešingu atveju būtų pakenkta administracijos ir Sąjungos teismo kompetencijos pasidalijimui ir susilpnėtų administracijos aktų teisėtumo kontrolė (žr. 2023 m. liepos 6 d. Sprendimo EIB ir Komisija / ClientEarth, C‑212/21 P ir C‑223/21 P, EU:C:2023:546, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45

Vadinasi, ginčijamo sprendimo motyvai neleidžia ieškovėms suprasti konkrečių priežasčių, dėl kurių buvo naudojamas užtušavimas, dėl to Sąjungos teismas negali atlikti tokio užtušavimo teisėtumo kontrolės, kaip tai suprantama 31, 34 ir 36 punktuose nurodytoje jurisprudencijoje.

46

Taigi ieškovės pagrįstai teigia, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką, nes nepateikė pakankamų paaiškinimų, iš kurių būtų galima suprasti, kaip susipažinimas su nagrinėjamomis apibrėžtimis gali konkrečiai ir realiai pakenkti atitinkamai AstraZeneca ir Pfizer-BioNTech komerciniams interesams.

47

Kalbant apie argumentą, kad Komisija apibrėžtims nenuosekliai taikė su komercinių interesų apsauga susijusią išimtį, pažymėtina, kad jis sutampa su trečiuoju ieškinio pagrindu, todėl turi būti nagrinėjamas trečiojo ieškinio pagrindo kontekste.

48

Antrajame ieškinio pagrinde ieškovės kritikuoja tai, kaip Komisija, taikė su komercinių interesų apsauga susijusią išimtį, siekdama iš ginčijamų sutarčių pašalinti tam tikras dalis, susijusias su šešių kategorijų informacija, įskaitant:

49

Ieškovės taip pat priekaištauja Komisijai dėl to, kad ji ginčijamame sprendime nepakankamai motyvavo šios išimties taikymą.

50

Komisija ginčija šiuos argumentus.

51

Patikslinto antrojo ieškinio pagrindo antroje dalyje ieškovės teigia, kad išimtis, susijusi su komercinių interesų apsauga, nedraudžia atskleisti informacijos, siejamos su atitinkamų įmonių gamybos vietų ir subrangovų lokalizacija.

52

Be to, ieškovės ginčija ginčijamame sprendime šiuo klausimu pateiktų motyvų pakankamumą ir jų pagrįstumą. Sprendime neminima, kad nagrinėjama informacija jau buvo viešai prieinama. Jame taip pat nepaaiškinta, kodėl ši informacija, kita informacija ar išsamesnė informacija apie gamybos vietų lokalizaciją turėtų būti laikoma konfidencialia ir kodėl šios informacijos, kuri, beje, yra susijusi su pirmaisiais 18 pandemijos mėnesių, atskleidimas galėtų pakenkti dabartiniams atitinkamų įmonių komerciniams interesams ir kaip.

53

Ieškovės priduria, kad jos suinteresuotos, kad būtų atskleistos ginčijamose sutartyse nurodytos gamybos vietos, kurių lokalizacija jau yra viešai žinoma, kad jas būtų galima palyginti su ginčijamose sutartyse nurodytomis gamybos vietomis. Be to, jų atskleidimas būtų svarbus tam, kad visuomenė galėtų patikrinti, kur buvo investuotos viešosios lėšos ir kokiomis sąlygomis buvo kuriamos, gaminamos, saugomos ir gabenamos pirmosios vakcinos.

54

Komisija ginčija šiuos argumentus.

55

Nagrinėjamoje byloje ieškovių argumentas, kad iš esmės informacijos, susijusios su atitinkamų įmonių gamybos vietų lokalizacija ir jų komerciniais santykiais su subrangovais, atskleidimas negalėtų pakenkti dabartiniams atitinkamų įmonių komerciniams interesams, turi būti iš karto atmestas kaip neveiksmingas.

56

Iš tiesų vienos iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytų išimčių taikymas turi būti grindžiamas aplinkybėmis, buvusiomis sprendimo neleisti susipažinti su dokumentais remiantis šia išimtimi priėmimo dieną (žr. 2017 m. gegužės 11 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑562/14 P, EU:C:2017:356, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2020 m. vasario 6 d. Sprendimo Compañía de Tranvías de la Coruña / Komisija, T‑485/18, EU:T:2020:35, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), ir informacija, kurią institucija galėjo turėti sprendimo priėmimo momentu (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo CEE Bankwatch Network / Komisija, T‑307/16, EU:T:2018:97, 133 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), t. y. šioje byloje 2022 m. vasario 15 d.

57

Toliau ieškovės iš esmės tvirtina, kad tam tikra informacija, susijusi su atitinkamų įmonių gamybos vietomis ir subrangovais, jau yra viešai prieinama, nes pateikiama interaktyviame žemėlapyje, paskelbtame Komisijos svetainėje, ir Europos vaistų agentūros (EMA) viešose ataskaitose, todėl šios bylos medžiagoje užtušuota išsamesnė informacija, susijusi su šiomis gamybos vietomis ir šių įmonių komerciniais santykiais su jų subrangovais, nėra jautri komercinė informacija. Jos kritikuoja Komisiją, kad ji ginčijamame sprendime neatsižvelgė į šias aplinkybes.

58

Šiuo atžvilgiu reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo, jog sprendimas įrengti gamybos vietą tam tikroje vietoje arba naudotis tam tikro subrangovo paslaugomis yra atitinkamų įmonių vidaus verslo strategijos dalis ir konkretaus ekonominio sprendimo rezultatas. Tų gamybos vietų tapatybė ir jų ekonominis ar pramoninis ryšys su atitinkama įmone nėra skelbiami viešai. Ji padarė išvadą, kad atskleidus informaciją, susijusią su atitinkamų įmonių gamybos vietomis, visų pirma 4 dokumento I.6.3 straipsnį ir visų nagrinėjamų sutarčių, susijusių su šių įmonių subrangovais, priedus, šių įmonių konkurentams būtų atskleista svarbi informacija apie jų pramoninius pajėgumus, ir tai galėtų pakenkti jų pramoniniams pajėgumams gaminti vakciną arba netgi galiausiai dėl ekonominių priežasčių sutrukdyti visapusiškai įvykdyti sudarytas sutartis.

59

Susipažinęs su pilnomis nagrinėjamų sutarčių versijomis, Bendrasis Teismas konstatuoja, kad jose nevienodai išsamiai nurodyta atitinkamų įmonių ir jų įvairių subrangovų ar partnerių gamybos vietų tapatybė ir lokalizacija, taip pat atitinkamais atvejais užduočių pasiskirstymas tarp išvardytų subjektų. Be to, kai kuriais atvejais pirkimo sutarties etape, palyginti su išankstine pirkimo sutartimi, buvo padaryta pakeitimų, pavyzdžiui, papildytos arba pakeistos gamybos vietos ar partneriai.

60

Vadinasi, Komisija ginčijamame sprendime teisingai nusprendė, kad nagrinėjamose sutartyse užtušuota informacija apie atitinkamų įmonių gamybos vietų ir subrangovų buvimo vietą yra susijusi su jų verslo santykiais ir galiausiai su jų pajėgumais ir pramonės bei verslo strategija.

61

Kaip pažymėta 33 punkte, apsauga, kuri turi būti užtikrinta komerciniams interesams pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką, gali būti taikoma tokiai informacijai.

62

Be to, nagrinėjamose sutartyse pateikta informacija negali būti laikoma istorine (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 7 d. Sprendimo Axa Versicherung / Komisija, T‑677/13, EU:T:2015:473, 154 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2018 m. liepos 12 d. Nutarties RATP / Komisija, T‑250/18 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:458, 55 ir 57 punktus). Iš tiesų ši informacija buvo mažiau nei dvejų metų senumo ir, kaip matyti iš Komisijos atsakymo į klausimą, iškeltą vykdant proceso organizavimo priemonę, dauguma nagrinėjamų sutarčių ginčijamo sprendimo priėmimo metu vis dar buvo vykdomos.

63

60 punkte pateiktos išvados nepaneigia ir tai, kad Komisijos svetainėje paskelbtas interaktyvus žemėlapis, kuriame nurodyti „vakcinų nuo COVID-19 gamybos pajėgumai [Sąjungoje]“ (interactive map showing the production capacities of COVID-19 vaccines in the EU).

64

Kaip Komisija patvirtino atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą, iškeltą vykdant proceso organizavimo priemonę, interaktyviame žemėlapyje nėra informacijos apie ginčijamose sutartyse nurodytų vakcinų nuo COVID-19 gamybos vietų lokalizaciją Sąjungos teritorijoje. Kaip pripažino Komisija, pritaikius filtrą „contracted by APA manufacturer“ (gamintojas, sudaręs išankstinę pirkimo sutartį), parodoma nebent vienintelė gamybos vieta, esanti Vokietijoje, kuri nefigūruoja sutartyse, su kuriomis ieškovės prašė leisti susipažinti.

65

Taigi, priešingai, nei teigia ieškovės, interaktyviame žemėlapyje nenurodyta nei tiksli vakcinų nuo COVID-19, dėl kurių sudarytos ginčijamos sutartys, gamybos vietų lokalizacija, nei galimų atitinkamų subrangovų pavadinimai.

66

Be to, nors EMA viešose ataskaitose dėl įvairių vakcinų nuo COVID-19 pateikiama informacija apie gamybos vietas, ši aplinkybė savaime neįpareigoja Komisijos pateikti visą informaciją apie atitinkamų įmonių gamybos vietų lokalizaciją ir subrangovus (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo ECB / Espírito Santo Financial (Portugal), C‑442/18 P, EU:C:2019:1117, 56 punktą).

67

Vadinasi, Komisija nepadarė teisės klaidos, kai užtušavo informaciją apie atitinkamų įmonių gamybos vietų lokalizaciją ir subrangovus.

68

Galiausiai, kadangi Komisija interaktyviame žemėlapyje neatskleidė informacijos apie atitinkamų įmonių gamybos vietų lokalizaciją ir subrangovus, ginčijamas sprendimas nėra nepakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su tuo žemėlapiu.

69

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrojo ieškinio pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

70

Galiausiai, kadangi ieškovių argumentai, kad jos yra suinteresuotos, kad būtų atskleista informacija apie užtušuotų gamybos vietų lokalizaciją, sutampa su argumentais, kuriuos jos pateikia dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo; šie argumentai bus nagrinėjami ketvirtojo ieškinio pagrindo kontekste (žr. 210 punktą).

71

Antrojo ieškinio pagrindo trečioje dalyje ieškovės ginčija, jog ginčijamo sprendimo motyvai pakankami ir pagrįsti, kad būtų galima pateisinti dalinį intelektinės nuosavybės nuostatų užtušavimą remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatyta išimtimi, susijusia su komercinių interesų apsauga.

72

Ieškovių nuomone, ginčijamame sprendime išdėstyti argumentai, kad atskleidus užtušuotą informaciją kiltų pavojus, kad bus pažeisti atitinkamų įmonių komerciniai interesai, nes toms įmonėms būtų daromas didesnis spaudimas pateikti dispozicijai dalį savo praktinės patirties, ir tai turėtų neigiamą poveikį jų pramoniniam pajėgumui, yra hipotetiniai. Be to, jos teigia, kad Komisija nenurodė su intelektinės nuosavybės teisėmis susijusių nuostatų elementų, kuriais būtų galima paaiškinti konkrečius ir specifinius jų neatskleidimo motyvus.

73

Komisija ginčija šiuos argumentus.

74

Bendrasis Teismas pažymi, kad kartotiniame prašyme šešios Parlamento narės aiškiai reikalavo atskleisti nuostatas, susijusias su intelektinės nuosavybės teisėmis.

75

Nagrinėjamoje byloje ginčijamu sprendimu Komisija iš dalies užtušavo 1, 4, 6, 7, 8, 11, 12 ir 13 dokumentuose išdėstytas nuostatas, susijusias su intelektinės nuosavybės teisėmis.

76

Ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo, kad informacijoje, užtušuotoje taikant su komercinių interesų apsauga susijusią išimtį, buvo jautrios komercinės informacijos elementų, pavyzdžiui, dėl intelektinės nuosavybės. Be to, sprendimo dalyje, skirtoje rizikai, susijusiai su atitinkamų įmonių organizavimu ir pramoniniais pajėgumais, ji pažymėjo, kad šalių tarpusavio įsipareigojimų, susijusių su intelektine nuosavybe, aprašymo atskleidimas nagrinėjamose sutartyse atitinkamų įmonių konkurentams atskleistų svarbią informaciją apie jų pramoninius pajėgumus ir galėtų pakenkti jų pramoniniams pajėgumams gaminti vakciną arba netgi galiausiai dėl ekonominių priežasčių sutrukdyti visapusiškai įvykdyti sudarytas sutartis. Minėtose nuostatose numatyta išimtinė atitinkamos įmonės teisė naudotis intelektinės nuosavybės teisėmis, kylančiomis iš vakcinos gamybos, arba licencijos suteikimas daliai šių teisių. Atitinkamos įmonės gali būti prašoma leisti nukrypti nuo išimtinių teisių, kad būtų galima atlikti paskesnius klinikinius tyrimus, arba suteikti papildomas licencijas ir ji dėl to patirtų vis didesnį konkurentų spaudimą paviešinti dalį savo praktinės patirties. Tokie prašymai būtų teikiami vis dažniau, atsižvelgiant į didėjantį vakcinų poreikį dėl visame pasaulyje plintančios pandemijos.

77

Iš šių aplinkybių matyti, kad Komisija pateikė glaustus paaiškinimus, neatskleisdama užtušuotų sakinių ar jų dalių turinio, kad su komercinių interesų apsauga siejama išimtis neprarastų savo esminio tikslo, kiek tai susiję su iš dalies užtušuotų intelektinės nuosavybės teisių nuostatų pobūdžiu. Panašiai Komisija pateikė išsamius paaiškinimus dėl to, kaip duomenų atskleidimas galėtų konkrečiai ir realiai pakenkti atitinkamų įmonių komerciniams interesams.

78

Be to, nors Komisija privalo nurodyti motyvus, grindžiančius vienos iš Reglamente Nr. 1049/2001 numatytų teisės susipažinti su dokumentais išimčių taikymą šioje byloje, ji neprivalo pateikti daugiau informacijos, nei reikia, kad pareiškėjas suprastų jos sprendimo priėmimo priežastis, o Bendrasis Teismas galėtų patikrinti šio sprendimo teisėtumą (2008 m. sausio 30 d. Sprendimo Terezakis / Komisija, T‑380/04, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:19, 119 punktas).

79

Vadinasi, ginčijamo sprendimo motyvai leidžia ieškovėms suprasti konkrečias priežastis, kodėl Komisija nagrinėjamose sutartyse iš dalies užtušavo su intelektinės nuosavybės teisėmis susijusias nuostatas, o Sąjungos teismui – atlikti tokio užtušavimo teisėtumo kontrolę, kaip tai suprantama 34, 35 ir 78 punktuose nurodytoje jurisprudencijoje.

80

Taigi argumentas, kad ginčijamo sprendimo motyvavimas šiuo atžvilgiu buvo nepakankamas, turi būti atmestas.

81

Kalbant apie ginčijamame sprendime Komisijos pateiktų motyvų, kuriais pateisinamas dalinis intelektinės nuosavybės nuostatų užtušavimas, pagrįstumą, reikia nustatyti, ar Komisija pateikė įtikinamų paaiškinimų dėl to, kaip galimybė susipažinti su užtušuota informacija galėtų konkrečiai ir realiai pakenkti atitinkamų įmonių komercinių interesų apsaugai, ir ar tariamas pažeidimas gali būti laikomas pagrįstai numatomu, o ne vien hipotetinis (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Bronckers / Komisija, T‑166/19, EU:T:2020:557, 58 punktą).

82

Pagal 30 ir 31 punktuose nurodytą jurisprudenciją Komisija neprivalo įrodyti, kad egzistuoja reali rizika, jog bus pakenkta atitinkamų įmonių komercinių interesų apsaugai.

83

Pakanka to, kad ginčijamame sprendime yra konkrečios informacijos, kuri leistų padaryti išvadą, kad rizika pakenkti atitinkamų įmonių komerciniams interesams to sprendimo priėmimo momentu buvo pagrįstai numatoma, o ne vien hipotetinė, ir nurodoma, kad tuo momentu buvo objektyvios priežastys, leidžiančios pagrįstai numatyti, kad tokia rizika pakenkti iškils ieškovių prašytos informacijos atskleidimo atveju (šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 7 d. Sprendimo Toland / Parlamentas, T‑471/08, EU:T:2011:252, 78 ir 79 punktus).

84

Nagrinėjamoje byloje, kaip nurodyta 76 punkte, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija atsisakė leisti susipažinti su visomis nagrinėjamomis nuostatomis, kad nesukeltų rizikos pakenkti atitinkamų įmonių galimoms strateginėms pozicijoms, susijusioms su naudojimusi jų teisėmis, tuo metu, kai buvo didelė vakcinų nuo COVID-19 paklausa ir kai buvo tikėtina, kad trečiosios bendrovės prašys suteikti joms licencijas.

85

Susipažinęs su pilnomis nagrinėjamų sutarčių versijomis Bendrasis Teismas konstatuoja, kad nors su intelektine nuosavybe susijusios nuostatos, nesvarbu, ar jos pateiktos sutarties skyriuje „Rezultatų panaudojimas“ ir (arba) skyriuje „Intelektinės nuosavybės teisės“, yra panašios, jos nėra tapačios, kaip atitinkamais atvejais matyti iš įvairių papildymų. Be to, ieškovės neginčija nei didelės vakcinų nuo COVID-19 paklausos konteksto, nei to, kad buvo tikėtina, jog bus prašymų suteikti licencijas. Jos taip pat neginčija fakto, kad žalos konkrečios įmonės komerciniams interesams rizika kyla konkrečiai tai įmonei.

86

Be to, iš ginčijamame sprendime pateiktų Komisijos paaiškinimų matyti, kad ji konkrečiai ir individualiai išnagrinėjo prašymą susipažinti su nagrinėjamomis sutartimis ir rėmėsi konkrečiomis nagrinėjamo atvejo ir atitinkamų įmonių aplinkybėmis, kiek tai susiję su nuostatomis dėl intelektinės nuosavybės teisių, kad patvirtintų, jog egzistuoja pagrįstai numatoma, o ne hipotetinė rizika pakenkti tų įmonių komercinių interesų apsaugai.

87

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisijos paaiškinimai ginčijamame sprendime dėl pagrįstai numatomos, o ne hipotetinės, rizikos pakenkti atitinkamų įmonių komercinių interesų apsaugai, susijusios su visišku intelektinės nuosavybės nuostatų atskleidimu, egzistavimo yra pagrįsti.

88

Kalbant apie argumentą, kad Komisija nenuosekliai taikė su komercinių interesų apsauga susijusią išimtį, pažymėtina, kad jis sutampa su trečiuoju ieškinio pagrindu, todėl turi būti nagrinėjamas trečiojo ieškinio pagrindo kontekste.

89

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrojo ieškinio pagrindo trečią dalį reikia atmesti.

90

Antrojo ieškinio pagrindo ketvirtoje dalyje ieškovės ginčija, jog ginčijamo sprendimo motyvai yra pakankami ir pagrįsti, kad būtų galima pateisinti „kai kurių“ nagrinėjamų sutarčių nuostatų, susijusių su pradinėmis įmokomis (down payments) arba avansiniais mokėjimais (advance payments), dalinį užtušavimą remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatyta išimtimi dėl komercinių interesų apsaugos.

91

Ieškovės nesutinka su ginčijamame sprendime nurodytais argumentais, kad atskleidus užtušuotą informaciją kiltų rizika pakenkti atitinkamų įmonių komerciniams interesams, nes tai leistų nustatyti bendrą nagrinėjamos sutarties vertę ir vienos dozės kainą, taip pat atskleistų tų įmonių kainodaros strategijas ir struktūras, o tai galėtų pakenkti jų deryboms pasaulinėje rinkoje ir jų konkurentai galėtų tuo pasinaudoti jų nenaudai. Ieškovės teigia, kad Komisija atskleidė pradinių įmokų arba avansinių mokėjimų sumas „kai kurių“ nagrinėjamų sutarčių atveju ir kad „kai kurios“ iš tų sumų yra žinomos dėl informacijos nutekinimo socialiniame tinkle ir žiniasklaidoje (žr. 8 punktą). Tačiau Komisija nepatvirtino, kad iš užtušuotos informacijos apie pradines įmokas arba avansinius mokėjimus buvo faktiškai įmanoma apskaičiuoti vienos dozės kainą arba ja remiantis prieiti prie kitų komerciniu požiūriu jautrių išvadų, visų pirma dėl atitinkamų įmonių kainodaros strategijų. Šiame kontekste ieškovės teigia, kad kaina, kurią turėjo sumokėti valstybės narės, nebuvo atskleista. Bet kuriuo atveju Komisija nepaaiškino, kodėl rizika pakenkti atitinkamų įmonių komerciniams interesams buvo numatoma, o ne hipotetinė.

92

Ieškovės priekaištauja Komisijai dėl to, kad ji nepaaiškino, kaip atskleidus pradines įmokas arba avansinius mokėjimus galėtų tapti žinoma informacija apie dabartinę atitinkamų įmonių padėtį ir vakcinų nuo COVID-19 rinką.

93

Jos tvirtina, kad rizika pakenkti atitinkamų įmonių komerciniams interesams, susijusiems su jų derybomis su pirkėjais iš trečiųjų šalių, nepatenka į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatytos išimties taikymo sritį ir yra hipotetinė.

94

Ieškovės nesutinka su ginčijamame sprendime pateiktais argumentais, kad dėl visiško išankstinių pirkimo sutarčių nuostatų dėl pradinių įmokų arba avansinių mokėjimų atskleidimo atitinkama įmonė atsidurtų nepalankioje padėtyje, palyginti su savo konkurentais, nes būtų atskleistas finansinės rizikos, kurią ji prisiėmė sudarydama nagrinėjamą sutartį, laipsnis ir duomenys apie jos kainodaros strategiją. Jų nuomone, šie aspektai nepaaiškina, kaip šios informacijos atskleidimas galėtų konkrečiai pakenkti atitinkamų įmonių komerciniams interesams arba atskleisti jautrią informaciją apie jų sąnaudų struktūras.

95

Šiame kontekste ieškovės tvirtina, kad net jei ir būtų buvęs koks nors pateisinimas užtušuoti su pradinėmis įmokomis arba avansiniais mokėjimais susijusias nuostatas išankstinėse pirkimo sutartyse, kai šios sutartys galiojo, ginčijamo sprendimo priėmimo metu jis nebeegzistavo. Be to, mažai tikėtina, kad ši informacija bus svarbi būsimoms deryboms. Jos pabrėžia, kad neprašė leisti susipažinti su nagrinėjamomis sutartimis prieš jas pasirašant ir kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną pirkimo sutartys jau buvo pasirašytos.

96

Galiausiai ieškovės Komisijai priekaištauja dėl to, kad ji nepasvėrė atitinkamų įmonių intereso išsaugoti nuostatų, susijusių su pradinėmis įmokomis arba avansiniais mokėjimais, konfidencialumą ir viešojo intereso užtikrinti skaidrumą, taip pat nepagrindė, kad pirmasis interesas yra viršesnis už antrąjį.

97

Komisija ginčija šiuos argumentus.

98

Bendrasis Teismas pažymi, kad kartotiniame prašyme šešios Parlamento narės ginčijo 2021 m. birželio 9 d. atsakyme į jų pirminį prašymą išdėstytus motyvus, dėl kurių iš dalies atsisakyta leisti susipažinti su informacija apie nagrinėjamose sutartyse nurodytas kainas.

99

Nagrinėjamoje byloje ginčijamu sprendimu Komisija nusprendė iš dalies užtušuoti visų nagrinėjamų sutarčių nuostatas dėl kainų ir mokėjimo sąlygų, išskyrus 10 dokumentą, nes šiame dokumente apie kainas nekalbama. Taigi 2, 3, 4, 12 ir 13 dokumentuose ji užtušavo pradinių įmokų arba avansinių mokėjimų sumą, tačiau 1, 5 ir 6 dokumentuose ją atskleidė. Be to, nagrinėjamose sutartyse ji užtušavo įvairią informaciją, atitinkamais atvejais susijusią, be kita ko, su vienos dozės kaina, tiekimo kaina, bendra kaina arba sąnaudomis, valstybių narių mokėtina suma ir mokėjimų grafikais.

100

Ginčijamame sprendime Komisija visų pirma pažymėjo, kad informacija, kuri buvo užtušuota taikant su komercinių interesų apsauga susijusią išimtį, apėmė jautrią komercinę informaciją, visų pirma dėl kainų ir atskirų vienos dozės kainų, numatomų bendrų produktų sąnaudų ir sąnaudų apskaičiavimo metodikos. Ji teigė, kad užtušuotos informacijos atskleidimas galėtų pakenkti atitinkamų įmonių konkurencinei padėčiai pasaulinėje vakcinų nuo COVID-19 gamybos ir prekybos rinkoje.

101

Konkrečiai finansinei rizikai skirtoje dalyje Komisija pažymėjo, kad išankstinėse pirkimo sutartyse išdėstytos nuostatos dėl kainų ir pirkimo sąlygų išliko aktualios paskesnėms pirkimo sutartims. Ji paaiškino, kad informacija apie kainas buvo užtušuota, nes jos atskleidimas leistų tretiesiems asmenims daryti išvadas apie atitinkamų įmonių prekybos ir kainodaros strategijas, kuriomis galėtų pasinaudoti tų įmonių konkurentai, planuodami savo strategijas, ir tai galėtų labai pakenkti atitinkamų įmonių vykdomoms ir būsimoms deryboms su kitais tarptautiniais pirkėjais.

102

Visų pirma dėl pradinių įmokų arba avansinių mokėjimų pagal išankstines pirkimo sutartis, t. y. įnašo iš skubios paramos išteklių (žr. 2 ir 3 punktus), Komisija patvirtino, kad šį įnašą atskleidė beveik visose atitinkamose sutartyse. Bendra šių pradinių įmokų suma sudarė maždaug 2,7 mlrd. EUR. Ji pažymėjo, kad dėl sutarčių, kuriose pradinė įmoka buvo užtušuota, atitinkamos įmonės pateikė konkrečius motyvus, kuriais pagrindžiamas tos sumos kaip konfidencialios komercinės informacijos pobūdis. Visų pirma, žinant pradinės įmokos sumą, būtų galima remiantis rinkos praktika įvertinti ir nustatyti bendrą sutarties vertę ir galiausiai vienos dozės kainą, o tai visų įmonių atveju yra jautri komercinė informacija. Tai galėtų padaryti neigiamą poveikį atitinkamų įmonių deryboms su kitais pirkėjais ir pakenkti tų įmonių veiklai apskritai, nes būtų atskleistos jų kainodaros strategijos ir struktūros. Tokie atitinkamoms įmonėms kylantys sunkumai savo ruožtu galėtų pakenkti nagrinėjamų sutarčių vykdymui.

103

Be to, Komisija pateikė tam tikrų konkrečių su pradinėmis įmokomis susijusių užtušavimo atvejų motyvus, konkrečiai – dėl 3 ir 6 dokumentų. Tos užtušuotos dokumentų dalys sietinos su tam tikrais sutarčių aspektais, susijusiais su sąnaudomis, patirtomis atitinkamos įmonės gamybos procese, arba su tuo, kad tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, buvo vykdomas tiekimas ir vedamos derybos su atitinkama įmone. Tokio užtušavimo tikslas buvo užtikrinti tinkamą nagrinėjamos sutarties vykdymą.

104

Toliau Komisija pažymėjo, kad pagal jurisprudenciją jautri komercinė informacija, visų pirma susijusi su atitinkamų įmonių verslo strategijomis arba verslo santykiais, yra saugoma pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką. Be to, galima komercinė rizika, taikomos kainos ir finansinių įsipareigojimų ribos, dėl kurių buvo susitarta pagal jautraus pobūdžio sutartį, taip pat gali būti jautri komercinė informacija, ypač sutarčių, kurios vis dar vykdomos, atveju. Nagrinėjamoje byloje atskleidus tokias išankstinių pirkimo sutarčių dalis atitinkama įmonė aiškiai atsidurtų nepalankioje padėtyje, palyginti su savo konkurentais, nes jiems taptų žinomas jos prisiimtos finansinės rizikos lygis ir informacija apie jos kainodaros strategiją. Tokiomis aplinkybėmis Komisija manė, kad tam tikrų finansinių sutarčių aspektų apsauga turėtų būti užtikrinta taikant išimtį, susijusią su komercinių interesų apsauga.

105

Galiausiai Komisija nesutiko, kad trijų išankstinių pirkimo sutarčių nutekinimas žiniasklaidoje buvo svarbi aplinkybė.

106

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija pateikė išsamius paaiškinimus dėl informacijos, susijusios su užtušuotomis pradinėmis įmokomis ir avansiniais mokėjimais, pobūdžio ir dėl to, kaip šios informacijos atskleidimas galėtų konkrečiai ir realiai pakenkti atitinkamų įmonių komerciniams interesams tiek tarp jų pačių, tiek tarp jų ir trečiųjų farmacijos bendrovių, su kuriomis jos galėtų konkuruoti. Be to, tuose paaiškinimuose atsižvelgta į Komisijos ir šešių Parlamento narių susirašinėjimą. Komisija nurodė priežastis, kodėl išankstinės pirkimo sutartys būtų svarbios paskesnėms pirkimo sutartims ir deryboms su pirkėjais iš trečiųjų šalių, ir priežastis, kodėl žiniasklaidai nutekinta informacija negalėtų pateisinti šios informacijos konfidencialumo išimties.

107

Vadinasi, ginčijamo sprendimo motyvai leidžia ieškovėms suprasti konkrečias priežastis, kodėl Komisija nagrinėjamose sutartyse iš dalies užtušavo su pradinėmis įmokomis arba avansiniais mokėjimais susijusias nuostatas, o Sąjungos teismui – atlikti tokio užtušavimo teisėtumo kontrolę, kaip tai suprantama 34, 35 ir 78 punktuose nurodytoje jurisprudencijoje.

108

Taigi argumentas, kad ginčijamo sprendimo motyvavimas šiuo atžvilgiu buvo nepakankamas, turi būti atmestas.

109

Kalbant apie Komisijos pateiktų motyvų, kuriais pateisinamas dalinis su pradinėmis įmokomis arba avansiniais mokėjimais susijusių nuostatų užtušavimas, pagrįstumą, reikia nustatyti, ar pagal 30, 31, 81 ir 83 punktuose nurodytą jurisprudenciją ji pateikė įtikinamų paaiškinimų dėl to, kad galimybė susipažinti su užtušuota informacija galėtų konkrečiai ir realiai pakenkti atitinkamų įmonių komercinių interesų apsaugai, ir ar tariamas pažeidimas gali būti laikomas pagrįstai numatomu, o ne vien hipotetinis.

110

Nagrinėjamoje byloje, kaip nurodyta 100–105 punktuose, iš ginčijamo sprendimo aišku, kad Komisija atsisakė leisti susipažinti su visomis nagrinėjamomis nuostatomis, įskaitant mokėjimų grafikus ir sąlygas, siekdama išvengti rizikos, kad bus atskleisti jautrūs nagrinėjamų sutarčių finansiniai duomenys ir galiausiai duomenys, susiję su atitinkamų įmonių verslo ir kainodaros strategijomis tuo metu, kai buvo didelė vakcinų nuo COVID-19 paklausa ir vyko derybos su pirkėjais iš trečiųjų šalių arba bent jau buvo galima numatyti, kad jos vyks.

111

Susipažinęs su pilnomis nagrinėjamų sutarčių versijomis Bendrasis Teismas konstatavo, kad nuostatos, susijusios su pradinėmis įmokomis arba avansiniais mokėjimais, taip pat mokėjimo sąlygos ir grafikai yra skirtingi. Be to, ieškovės neginčija nei didelės vakcinų nuo COVID-19 paklausos, nei to, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu vyko derybos su pirkėjais iš trečiųjų šalių ar bent jau buvo galima numatyti, kad jos vyks.

112

Priešingai, nei teigia ieškovės, vien tai, kad atitinkamos įmonės gavo viešosiomis lėšomis finansuotas pradines įmokas, kad galėtų sukurti vakcinas nuo COVID-19, neleidžia teigti, kad su pradinėmis įmokomis arba avansiniais mokėjimais susijusios nuostatos nebuvo jautri komercinė informacija, arba manyti, kad tų įmonių komercinių interesų nereikėjo apsaugoti.

113

Šiuo atžvilgiu, remiantis jurisprudencija, jei valstybei priklausanti įmonė gali turėti komercinių interesų, kuriuos gali prireikti saugoti taip, kaip privačios įmonės atveju (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo EEB Bankwatch Network / Komisija, T‑307/16, EU:T:2018:97, 108 punktą), tas pats a fortiori turi būti taikoma privačiai įmonei, net jeigu ji prisideda prie viešojo intereso užduočių vykdymo (2018 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Falcon Technologies International / Komisija, T‑875/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:877, 49 punktas).

114

Taip pat reikia, kaip teigia Komisija, atmesti ieškovių argumentą, susijusį su tuo, kad informacija apie vakcinų kainas buvo nutekinta žiniasklaidai.

115

Dėl dokumento atskleidimo be leidimo dokumentas, kuriam taikoma viena iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytų išimčių, negali tapti viešai prieinamas (2013 m. spalio 25 d. Sprendimo Beninca / Komisija, T‑561/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:558, 55 punktas).

116

Negalima pritarti ir ieškovių argumentui, kad 2022 m. rugsėjo ir spalio mėn., t. y. praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams po ginčijamo sprendimo priėmimo, dvi įmonės (AstraZeneca ir CureVac) atitinkamai pareiškė, kad išankstinių pirkimo sutarčių paviešinimas joms nekeltų jokių sunkumų, arba atskleidė „visas detales apie kainą ir gautą pradinę įmoką“, o tai, ieškovių teigimu, įrodo, kad informacijos apie pradines įmokas atskleidimas pavojaus atitinkamos įmonės komerciniams interesams nekelia.

117

Iš tiesų, kaip nurodyta 56 punkte, vertinant, ar išimties, susijusios su komercinių interesų apsauga, taikymas yra pagrįstas, reikia atsižvelgti į ginčijamo sprendimo priėmimo dieną buvusias faktines aplinkybes, o ne į kokius nors pareiškimus, kuriuos praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams nuo to sprendimo priėmimo dienos paskelbė ribotas skaičius atitinkamų įmonių, kurių pradinių įmokų dydį Komisija bet kuriuo atveju buvo atskleidusi.

118

Vadinasi, Komisija ginčijamame sprendime teisingai nusprendė, jog visiškai atskleidus nuostatas, susijusias su pradinėmis įmokomis arba avansiniais mokėjimais, atitinkamų įmonių konkurentai ir pirkėjai iš trečiųjų šalių galėtų gauti jautrios komercinės informacijos apie atitinkamų įmonių verslo ir kainodaros strategijas.

119

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisijos paaiškinimai ginčijamame sprendime dėl pagrįstai numatomos, o ne vien hipotetinės rizikos pakenkti atitinkamų įmonių komercinių interesų apsaugai, susijusios su visišku nuostatų dėl pradinių įmokų arba avansinių mokėjimų atskleidimu, egzistavimo yra pagrįsti.

120

Kalbant apie argumentą, kad Komisija nenuosekliai taikė su komercinių interesų apsauga susijusią išimtį, pažymėtina, kad jis sutampa su trečiuoju ieškinio pagrindu, todėl turi būti nagrinėjamas trečiojo ieškinio pagrindo kontekste.

121

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrojo ieškinio pagrindo ketvirtą dalį reikia atmesti.

122

Antrojo ieškinio pagrindo penktoje dalyje ieškovės ginčija, jog ginčijamo sprendimo motyvai yra pakankami ir pagrįsti, kad būtų galima pateisinti dalinį atsisakymą leisti susipažinti su nuostatomis, susijusiomis su atsakomybe ir žalos atlyginimu, remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatyta išimtimi dėl komercinių interesų apsaugos.

123

Pirma, ieškovės teigia, kad hipotezė, jog visiškai atskleidus nuostatas, susijusias su atsakomybe ir žalos atlyginimu, gali būti pareiškiama daug piktnaudžiaujamojo pobūdžio ir nepagrįstų ieškinių, nėra paaiškinta ir kad Komisija nenurodė ir nepagrindė, kaip jų atskleidimas pakenktų atitinkamų įmonių komerciniams interesams.

124

Antra, ieškovės ginčija ginčijamame sprendime pateiktus argumentus, kad visiškai atskleidus nagrinėjamas nuostatas atitinkamos įmonės konkurentams taptų žinomos jos atsakomybės draudimo „silpnosios vietos“ ir tai suteiktų tiems konkurentams konkurencinį pranašumą, kuriuo jie galėtų pasinaudoti.

125

Trečia, ieškovės ginčija, kad visiškas nagrinėjamų nuostatų atskleidimas padarytų poveikį bendrai atitinkamų įmonių reputacijai. Komisija niekur nepaaiškina, kodėl jų atskleidimas turėtų tokį poveikį. Iš tiesų, jei bendrovė būtų pripažinta atsakinga už žalą, susijusią su produktu su trūkumais, reputacijai pakenktų ta žala, o ne sąlygos, dėl kurių buvo derėtasi su Komisija.

126

Ketvirta, ieškovės mano, kad nepagrįstos yra ir trys papildomos pastabos, kuriomis remiamasi ginčijamame sprendime ir pagal kurias atskleidus užtušuotą informaciją atitinkamos įmonės konkurentams taptų žinomos sąnaudos, kurias gali sukelti nagrinėjamos sutarties pažeidimas, taip pat realus pagal sutartį gautinas pelnas ir tai pakenktų atitinkamų įmonių komerciniams interesams, visų pirma sukeltų pavojų jų konkurencingumui pasaulinėse rinkose. Jų nuomone, Komisija nepateikė pakankamai įrodymų, kad atskleidus nagrinėjamą informaciją galėtų tapti žinomas atitinkamų įmonių verslo strategijos turinys arba susilpnėtų jų konkurencinė padėtis pasaulinėse rinkose. Be to, ginčijamame sprendime minimi pavyzdžiai neparodo, kad užtušuota informacija yra jautri.

127

Ieškovės taip pat teigia, kad Komisijos argumentai, jog derybos dėl nuostatų, susijusių su atsakomybe ir žalos atlyginimu, buvo individualios, yra klaidinantys. Ieškovių teigimu, iš Europos Audito Rūmų specialiosios ataskaitos 19/2022 „COVID-19 vakcinų pirkimas Europos Sąjungoje“ 76 punkto matyti, kad šios nuostatos nagrinėjamose sutartyse yra tos pačios, todėl jų atskleidimas negalėjo padaryti poveikio atitinkamų įmonių komerciniams interesams.

128

Dublike ieškovės teigia, kad net darant prielaidą, kad Komisija būtų įrodžiusi, jog užtušuotos informacijos atskleidimas būtų turėjęs konkretų ir realų neigiamą poveikį atitinkamų įmonių komerciniams interesams, viešasis interesas dėl šios informacijos atskleidimo yra viršesnis už tuos komercinius interesus.

129

Komisija ginčija šiuos argumentus.

130

Ji tvirtina, kad nagrinėjamos nuostatos atitinkamai įmonei yra tokios pačios ekonominės ir finansinės svarbos kaip ir bet kuris kitas sąnaudų elementas, ir dėl jų buvo deramasi individualiai.

131

Pirma, Komisija mano, kad neteisinga teigti, jog atskleidus šias nuostatas nekiltų pavojaus, kad atitinkamoms įmonėms bus pareikšti strateginio ir spekuliatyvaus pobūdžio ieškiniai dėl žalos atlyginimo.

132

Taigi, Komisijos nuomone, visiškai atskleidus nagrinėjamas nuostatas padaugėtų pagrįstų ar nepagrįstų ieškinių dėl žalos atlyginimo prieš atitinkamą įmonę, nes dėl atskleidimo ieškovas turėtų daugiau argumentų, kuriais remdamasis galėtų bandyti įrodyti vakcinos trūkumus. Ši rizika tampa dar konkretesnė dėl to, kad žalos, kuri gali būti atlyginta atitinkamai įmonei, apibrėžtis jau buvo atskleista kai kuriose sutartyse, pavyzdžiui, 5 dokumente. Be to, informacijos apie atitinkamos valstybės narės mokėtiną žalos atlyginimą atskleidimas gali turėti įtakos įrodinėjimo pareigai, kiek tai susiję su produkto trūkumais. Žinant šią informaciją vakcinos gamintojo atsakomybės nustatymo užduotis gali tapti paprastesnė arba sudėtingesnė. Taigi Komisija mano, kad masinio bylinėjimosi ir labai didelių finansinių pasekmių vienai įmonei rizika nėra abstrakti.

133

Antra, Komisija tvirtina, kad ginčijamame sprendime teisiniu požiūriu pakankamai paaiškintos priežastys, kodėl visiškai atskleidus nagrinėjamas nuostatas atitinkamos įmonės patirtų neigiamų komercinių pasekmių. Tos nuostatos yra ne „standartinės sąlygos“, o atskirų derybų dalykas, ir jų galutinė formuluotė reiškia, kad sudarydama sudėtingą susitarimą įmonė prisiima vieną iš kelių finansinę riziką. Jei tos nuostatos būtų atskleistos visos, atlikus lyginamąjį vertinimą galėtų nepagrįstai susiformuoti neigiamas požiūris į kai kuriuos produktus. Be to, pagal jurisprudenciją Komisija gali remtis išimtimi, susijusia su komercinių interesų apsauga, dėl žalos rinkoje veikiančio ekonominės veiklos vykdytojo reputacijai. Komisija taip pat tvirtina, kad net ir pagal visiškai taikytiną nuostatą dėl žalos atlyginimo neatlyginama visa padaryta žala priteisus atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, visų pirma įmonės, iš kurios priteista atlyginti žalą, įvaizdžiui ir reputacijai. Taigi visiškas su atsakomybe ir žalos atlyginimu susijusių nuostatų atskleidimas, t. y. situacijos, kai žala įmonei atlyginama arba neatlyginama, neabejotinai turėtų įtakos jos komerciniams interesams.

134

Trečia, Komisija pažymi, kad ieškovės tvirtina, jog nagrinėjamoje byloje realus ir konkretus pakenkimas komerciniams interesams, kurį lemtų minėtų nuostatų atskleidimas, nebuvo pagrįstas ir kad net jei Komisija tokį pakenkimą pateisintų, egzistuoja viršesnis viešasis interesas, pateisinantis jų atskleidimą. Komisijos teigimu, ginčijamame sprendime paaiškinamos neigiamos pasekmės, kurių šios informacijos atskleidimas nagrinėjamoje byloje sukeltų atitinkamoms įmonėms. Tai, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas tuo, kad kyla rizika realiai ir konkrečiai pakenkti komerciniams interesams, nereiškia, kad ši rizika yra nepagrįsta ar spekuliatyvi. Be to, ieškovių argumentai yra prieštaringi, nes jos teigia, kad būtina žinoti, ar atitinkamos įmonės bus atsakingos už žalą, jei vakcinos turės neigiamą poveikį, tačiau tuo pat metu tvirtina, kad nagrinėjamų nuostatų atskleidimo pasekmės, kurių gali kilti toms įmonėms ir kurias nurodo Komisija, yra spekuliatyvios ir hipotetinės.

135

Šioje byloje ginčijamo sprendimo 2.1.1 punkte Komisija pažymėjo, kad taikant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatytą išimtį, susijusią su komercinių interesų apsauga, užtušuotoje informacijoje buvo jautrios komercinės informacijos, visų pirma apie atsakomybę ir žalos atlyginimą. Ji paminėjo, kad visiškai atskleidus tokią informaciją, atitinkamos įmonės konkurentai galėtų sužinoti, kokį konkretų pelną ši įmonė gavo iš derybų.

136

Toliau 2.1.4 punkte Komisija pirmiausia iš esmės aptarė atitinkamų įmonių deliktinę atsakomybę trečiųjų asmenų atžvilgiu, visų pirma už nepageidaujamą reakciją į panaudotą vakciną, ir nuostatas, susijusias su galimu žalos atlyginimu, t. y. kompensacija iš valstybių narių, jei toms įmonėms dėl jų deliktinės atsakomybės būtų priteista atlyginti žalą tretiesiems asmenims. Tada ji išnagrinėjo įvairius atitinkamų įmonių sutartinės atsakomybės aspektus.

137

Komisija patikslino, kad visiškas nagrinėjamų nuostatų atskleidimas gali pakenkti tų įmonių komerciniams interesams trimis aspektais.

138

Pirma, tikslus atitinkamos įmonės atsakomybės ribų žinojimas leistų jos atžvilgiu imtis strateginių veiksmų, nes ji galėtų susidurti su ekonominėmis pasekmėmis dėl daugybės ieškinių, pareikštų piktnaudžiaujant ir nepagrįstai, siekiant vienintelio tikslo – gauti kompensaciją, susijusią su jos vakcinos naudojimu. Antra, visiškai atskleidus nuostatas, susijusias su valstybių narių žalos atlyginimu atitinkamoms įmonėms, ypač tas, kuriose apibrėžiamos tikslios sąlygos, kuriomis valstybė narė žalos neatlygina, atitinkamos įmonės konkurentai, įskaitant tuos, kurie vakcinų negamina, neišvengiamai sužinotų apie jos atsakomybės draudimo „silpnąsias vietas“ ir įgytų konkurencinį pranašumą, kuriuo galėtų pasinaudoti. Trečia, tikslus žinojimas apie atitinkamos įmonės atsakomybės ribas taip pat padarytų poveikį jos bendrai reputacijai tarp vartotojų ir potencialių verslo partnerių. Komisijos nuomone, šiais motyvais paaiškinama, kodėl tam tikrų ištraukų, susijusių su nukrypimu nuo nuostatos dėl žalos atlyginimo, t. y. sąlygų, kuriomis žala atitinkamai įmonei nebus atlyginta, negalima atskleisti. Šiame kontekste ji kaip pavyzdį paminėjo užtušuotas dalis 4 dokumento I.12 straipsnyje.

139

Toliau Komisija pažymėjo, kad tam tikros nuostatos, susijusios su sutartine atsakomybe, turi komercinį aspektą, kuris buvo įvertintas ir dėl kurio buvo deramasi su atitinkama įmone, o jas atskleidus tos įmonės konkurentams taptų žinoma informacija apie jos vidinius pajėgumus ir strategiją, visų pirma tiek, kiek pagal šią informaciją būtų galima tiksliai nustatyti, kokias išlaidas ta įmonė patirtų dėl sutarties nutraukimo. Komisija savo pastabas iliustravo pateikdama konkrečių nuostatų pavyzdžių.

140

Ji pažymėjo, kad užtušuota informacija buvo jautri komercinė informacija. Viena vertus, atskleidus ją būtų galima tiksliai nustatyti, kokių išlaidų atitinkamos įmonės galėtų patirti dėl sutarties pažeidimo. Kita vertus, šios informacijos atskleidimas galėtų pakenkti atitinkamoms įmonėms, nes tai leistų jų konkurentams labai realiai nustatyti faktinį pelną, gautą pagal nagrinėjamą sutartį, kai ginčijamo sprendimo priėmimo metu būtent tos įmonės derėjosi su pirkėjais iš trečiųjų šalių dėl vakcinų nuo COVID-19 tiekimo sutarčių, o konkurencija šioje srityje vyko pasaulinėje rinkoje. Komisija taip pat pažymėjo, kad tokia galima kolizija su atitinkamų įmonių komerciniais interesais yra dar žalingesnė, nes kai kurios sutartys netrukus turėjo būti pradėtos vykdyti, kaip ginčijamo sprendimo priėmimo metu visų pirma buvo 7 ir 11 dokumentų atveju.

141

Galiausiai Komisija pabrėžė, kad šiame kontekste vertinant nagrinėjamų nuostatų atskleidimo poveikį pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 reikia atsižvelgti į pasaulinę rinką, kurioje vykdė veiklą atitinkamos įmonės. Ji pažymėjo, kad vertinant išimties, susijusios su komercinių interesų apsauga, taikomumą buvo atsižvelgta į įvairius veiksnius, visų pirma konkrečią kiekvieno vakcinų gamintojo padėtį rinkoje, jo ypatumus, santykius su kitais komerciniais subjektais, jo rinkos ir verslo strategijas ir tai, kaip atskleista informacija gali pasinaudoti jo konkurentai. Komisija padarė išvadą, kad visiškas su atitinkamomis įmonėmis sudarytų sutarčių atskleidimas pakenktų jų komerciniams interesams, iš esmės sukeldamas pavojų jų konkurencingumui pasaulinėse rinkose.

142

Iš šių argumentų matyti, kad Komisija pateikė paaiškinimų dėl jautraus komercinės informacijos, išdėstytos su atsakomybe ir žalos atlyginimu susijusiose nuostatose, pobūdžio. Be to, Komisija teisiniu požiūriu pakankamai paaiškino, kaip, anot jos, visiškas minėtų nuostatų atskleidimas galėtų konkrečiai ir realiai pakenkti atitinkamų įmonių komerciniams interesams tiek tarp jų pačių, tiek tarp jų ir trečiųjų asmenų, su kuriais jos konkuruoja.

143

Iš to matyti, kad ginčijamo sprendimo motyvai leidžia ieškovėms suprasti, kokios konkrečios priežastys paskatino Komisiją iš dalies užtušuoti nagrinėjamose sutartyse nuostatas, susijusias su atitinkamų įmonių sutartine ir deliktine atsakomybe, taip pat nuostatas, susijusias su galimomis valstybių narių mokėtinomis kompensacijomis dėl atitinkamų įmonių pareigų tuo atveju, jei kiltų jų deliktinė atsakomybė, ir Sąjungos teismui – atlikti tokio užtušavimo teisėtumo kontrolę, kaip tai suprantama 34, 35 ir 78 punktuose nurodytoje jurisprudencijoje.

144

Taigi argumentas, kad ginčijamo sprendimo motyvavimas šiuo atžvilgiu buvo nepakankamas, turi būti atmestas.

145

Kalbant apie Komisijos pateiktų motyvų, kuriais pateisinamas dalinis su atsakomybe ir žalos atlyginimu susijusių nuostatų užtušavimas, pagrįstumą, reikia nustatyti, ar pagal 30, 31, 81 ir 83 punktuose nurodytą jurisprudenciją ji pateikė įtikinamų paaiškinimų dėl to, kad galimybė susipažinti su užtušuota informacija galėtų konkrečiai ir realiai pakenkti atitinkamų įmonių komercinių interesų apsaugai, ir ar tariamas pažeidimas gali būti laikomas pagrįstai numatomu, o ne vien hipotetinis.

146

Nagrinėjamoje byloje, kaip nurodyta 139–141 punktuose, iš ginčijamo sprendimo aišku, kad Komisija atsisakė leisti susipažinti su visomis nuostatomis, susijusiomis su atitinkamų įmonių sutartine atsakomybe, siekdama išvengti rizikos, kad bus atskleista tariamai jautri komercinė informacija, susijusi su nustatyta nagrinėjamų sutarčių vykdymo rizika ir finansinėmis ribomis, su kuriomis minėtos įmonės sutiko atsižvelgdamos į tą riziką, tuo metu, kai buvo didelė vakcinų nuo COVID-19 paklausa ir vyko derybos su pirkėjais iš trečiųjų šalių arba bent jau buvo galima numatyti, kad jos vyks.

147

Susipažinęs su pilnomis nagrinėjamų sutarčių versijomis Bendrasis Teismas konstatuoja, kad nuostatos, susijusios su atitinkamų įmonių atsakomybe tų sutarčių pažeidimo, nutraukimo ar sustabdymo atveju, visų pirma dėl pavėluoto ar neįvykdyto tiekimo, yra skirtingos. Be to, ieškovės neginčija nei didelės vakcinų nuo COVID-19 paklausos, nei to, kad vyko derybos su pirkėjais iš trečiųjų šalių ar bent jau buvo galima numatyti, kad jos vyks.

148

Vadinasi, Komisija ginčijamame sprendime teisingai nusprendė, kad visiškai atskleidus šias nuostatas atitinkamų įmonių konkurentams ir tretiesiems pirkėjams galėtų tapti žinoma jautri komercinė informacija apie sąnaudų elementus, jų vidaus pajėgumus, strategijas ir patvirtintas finansines ribas (šiuo klausimu žr. 2022 m. spalio 12 d. Sprendimo Saure / Komisija, T‑524/21, EU:T:2022:632, 99–102 punktus).

149

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisijos paaiškinimai ginčijamame sprendime dėl pagrįstai numatomos, o ne hipotetinės, rizikos pakenkti atitinkamų įmonių komercinių interesų apsaugai, susijusios su visišku nuostatų dėl atitinkamų įmonių sutartinės atsakomybės atskleidimu, egzistavimo yra pagrįsti.

150

Kalbant apie argumentą, kad Komisija nenuosekliai taikė su komercinių interesų apsauga susijusią išimtį, pažymėtina, kad jis sutampa su trečiuoju ieškinio pagrindu, todėl turi būti nagrinėjamas trečiojo ieškinio pagrindo kontekste.

151

Pirmiausia svarbu pažymėti, kad pagal 1985 m. liepos 25 d. Tarybos direktyvos 85/374/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, derinimo (OL L 210, 1985, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 257), 1 ir 12 straipsnius gamintojas atsako už žalą, atsiradusią dėl jo gaminio trūkumų, ir jokia nuostata negali apriboti jo atsakomybės nukentėjusiam asmeniui arba atleisti jį nuo tokios atsakomybės. Taigi, kaip Komisija pripažino teismo posėdyje, nesant jokių Direktyvos 85/374 pakeitimų, nei Komisija, nei valstybės narės neturėjo teisės nukrypti nuo tos direktyvos nuostatų.

152

Be to, jokia Direktyvos 85/374 nuostata nedraudžia trečiajam asmeniui, šiuo atveju valstybei narei, atlyginti žalą, už kurią gamintojas sumokėjo kompensaciją dėl savo gaminio trūkumų.

153

Bendrasis Teismas pažymi, kad 2020 m. birželio 16 d. Komisijos ir valstybių narių sudaryto susitarimo dėl vakcinų nuo COVID-19 pirkimo 6 straipsnio trečia pastraipa 2020 m. rugsėjo 7 d. buvo paskelbta Komisijos svetainėje ir visiškai atskleista nagrinėjamų sutarčių priede, išskyrus 1 dokumentą. Toje nuostatoje numatytas mechanizmas, pagal kurį valstybės narės kompensuoja atitinkamoms įmonėms ekonomines išlaidas, t. y. visus galimus nuostolius, kuriuos tos įmonės paprastai patirtų dėl savo atsakomybės už vakcinas. Be to, 3 punkte nurodytame komunikate COM(2020) 245 final nustatyta, kad tą mechanizmą reikėtų laikyti tarsi „draudimo liudijimu“: tam tikra farmacijos pramonės ekonominė rizika perkeliama valdžios institucijoms mainais už tai, kad valstybėms narėms būtų užtikrintos lygios galimybės gauti įperkamą vakciną, jei pavyktų ją sukurti.

154

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, pirma, mechanizmas, pagal kurį valstybės narės kompensuoja atitinkamų įmonių nuostolius, nedaro jokio poveikio tų įmonių teisinės atsakomybės pagal Direktyvą 85/374 sistemai ir, antra, ši informacija jau buvo viešai paskelbta tuo metu, kai buvo pateiktas pirminis prašymas leisti su ja susipažinti ir priimtas ginčijamas sprendimas.

155

Susipažinęs su pilnomis nagrinėjamų sutarčių versijomis Bendrasis Teismas konstatuoja, kad nors visose išankstinėse pirkimo sutartyse ir pirkimo sutartyse yra nuostata dėl žalos atlyginimo, kaip numatyta 2020 m. birželio 16 d. Komisijos ir valstybių narių sudaryto susitarimo dėl vakcinų nuo COVID-19 pirkimo 6 straipsnyje, išsamus tų nuostatų turinys nėra identiškas. Šiame kontekste Bendrasis Teismas atkreipia dėmesį į skirtumus, susijusius, pirma, su konkrečiomis situacijomis, dėl kurių susitarta, kad valstybė narė žalos neatlygina, nors dauguma šių situacijų nagrinėjamose sutartyse vis dėlto išliko iš esmės panašios, antra, su bet kokio žalos atlyginimo taikymu laiko ar materialiniu požiūriu ir, trečia, su gynybos nuo galimų ieškinių dėl žalos atlyginimo organizavimo ir galimo žalos atlyginimo įgyvendinimo tvarka.

156

Pateikus šiuos paaiškinimus, lieka nustatyti, ar Komisija buvo teisi, kai atsisakė plačiau ar visiškai atskleisti nuostatas dėl žalos atlyginimo.

157

Šiuo požiūriu negalima pritarti pirmajam motyvui, kuriuo remiamasi ginčijamame sprendime, kad tikslus atitinkamos įmonės atsakomybės ribų žinojimas leistų jos atžvilgiu imtis strateginių veiksmų, nes ji galėtų susidurti su ekonominėmis pasekmėmis dėl daugybės ieškinių, pareikštų piktnaudžiaujant ir nepagrįstai, siekiant vienintelio tikslo – gauti kompensaciją, susijusią su jos vakcinos naudojimu.

158

Iš tiesų, nors tai, kad įmonei pareikšti ieškiniai dėl žalos atlyginimo, jai neabejotinai gali lemti dideles išlaidas, susijusių su ekonominiais ištekliais, laiku ar darbuotojais, taip pat ir tuo atveju, jei tokie ieškiniai vėliau būtų atmesti kaip nepagrįsti, trečiųjų asmenų, kurie galėjo patirti žalą dėl vakcinos su trūkumais, teisė pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo atitinkamoms įmonėms grindžiama nacionalinės teisės aktais, kuriais į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 85/374. Ši teisė pareikšti ieškinį nepriklauso nuo nuostatų, susijusių su žalos atlyginimu, egzistavimo ir turinio.

159

Be to, atitinkamų įmonių suinteresuotumo išvengti tokių ieškinių dėl žalos atlyginimo, jeigu jos iš tikrųjų pagamino ir išleido į apyvartą vakciną su trūkumais, negalima vertinti kaip komercinio intereso; bet kuriuo atveju tai nėra interesas, kurį verta apsaugoti, visų pirma atsižvelgiant į bet kurio asmens teisę reikalauti atlyginti žalą, kurią jis patyrė dėl produkto su trūkumais (pagal analogiją žr. 2011 m. gruodžio 15 d. Sprendimo CDC Hydrogene Peroxide / Komisija, T‑437/08, EU:T:2011:752, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taip pat noras išvengti didesnių išlaidų, susijusių su teismo procesu, nėra interesas, saugomas pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 28 d. Sprendimo Intercept Pharma ir Intercept Pharmaceuticals / EMA, T‑377/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:456, 55 ir 56 punktus).

160

Taip pat ginčijamame sprendime nėra jokios informacijos, iš kurios būtų galima daryti išvadą, kad platesnis žalos atlyginimo atitinkamoms įmonėms mechanizmo atskleidimas galėtų būti pagrindas pareikšti joms ieškinius. Iš tiesų tokių ieškinių tikslas visada bus priteisti iš vakcinos gamintojo atlyginti patirtą žalą, neatsižvelgiant į tai, kuris subjektas galiausiai padengs sumokėtą kompensaciją.

161

Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad ginčijamame sprendime nurodytas pirmasis atsisakymo plačiau atskleisti nuostatą dėl žalos atlyginimo motyvas neįrodo, kaip to reikalaujama pagal 31 punkte nurodytą jurisprudenciją, kad egzistuoja numatoma, o ne vien hipotetinė, rizika pakenkti atitinkamų įmonių komerciniams interesams.

162

Ginčijamame sprendime nurodytas antrasis atsisakymo visiškai atskleisti su žalos atlyginimu susijusias nuostatas, visų pirma tas, kuriose apibrėžiamos tikslios sąlygos, kuriomis valstybė narė žalos neatlygina, motyvas yra tai, kad dėl tokio atskleidimo atitinkamos įmonės konkurentai, įskaitant tuos, kurie vakcinų negamina, neišvengiamai sužinotų apie jos atsakomybės draudimo „silpnąsias vietas“ ir įgytų konkurencinį pranašumą, kuriuo galėtų pasinaudoti, pavyzdžiui, paprastoje ir lyginamojoje reklamoje.

163

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad priežastis, kodėl į nagrinėjamas sutartis buvo įtrauktos nuostatos dėl žalos atlyginimo, t. y. kompensuoti už riziką, kurią atitinkamos įmonės patyrė dėl trumpesnio vakcinų kūrimo laiko, buvo viešai žinoma iki ginčijamo sprendimo priėmimo.

164

Be to, visose nagrinėjamose sutartyse yra nuostata dėl žalos atlyginimo, kurioje iš esmės panašiai išvardijamos pagrindinės konkrečios situacijos, kai valstybė narė žalos atitinkamai įmonei neatlygina.

165

Kadangi visoms atitinkamoms įmonėms dėl žinomos ir teisėtos priežasties buvo taikoma nuostata dėl žalos atlyginimo, ginčijamame sprendime nėra nieko, kas leistų manyti, jog, plačiau atskleidus nuostatą dėl žalos atlyginimo, rizika, kad bus pakenkta atitinkamų įmonių komerciniams interesams, visų pirma suteikiant toms įmonėms konkurencinį pranašumą vienoms prieš kitas, jos priėmimo dieną buvo pagrįstai numatoma, o ne vien hipotetinė.

166

Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad ginčijamame sprendime nurodytas antrasis atsisakymo plačiau atskleisti su žalos atlyginimu susijusią nuostatą motyvas neįrodo, kaip to reikalaujama pagal 31 punkte nurodytą jurisprudenciją, kad egzistuoja numatoma, o ne vien hipotetinė rizika pakenkti atitinkamų įmonių komerciniams interesams.

167

Dėl ginčijamame sprendime nurodyto trečiojo atsisakymo atskleisti visą su žalos atlyginimu susijusią nuostatą, ypač sąlygas, kuriomis valstybė narė žalos neatlygina, motyvo, t. y. kad tikslus žinojimas apie atitinkamų įmonių atsakomybės ribas padarytų poveikį jų reputacijai tarp vartotojų ir galimų verslo partnerių, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, žala įmonės reputacijai neabejotinai yra žala jos komerciniams interesams, nes bet kurio rinkoje veikiančio ekonominės veiklos vykdytojo reputacija yra būtina jo ekonominei veiklai rinkoje vykdyti (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Falcon Technologies International / Komisija, T‑875/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:877, 51 ir 53 punktus).

168

Vis dėlto dėl tų pačių priežasčių, kurios išdėstytos 163–165 punktuose, ginčijamame sprendime nėra nieko, kas leistų daryti pagrįstą išvadą, jog, plačiau atskleidus su žalos atlyginimu susijusią nuostatą, rizika, kad bus pakenkta atitinkamų įmonių komerciniams interesams, visų pirma jų reputacijai, jos priėmimo dieną buvo pagrįstai numatoma, o ne vien hipotetinė.

169

Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad ginčijamame sprendime nurodytas trečiasis atsisakymo plačiau atskleisti su žalos atlyginimu susijusią nuostatą motyvas neįrodo, kaip to reikalaujama pagal 31 punkte nurodytą jurisprudenciją, kad egzistuoja numatoma, o ne vien hipotetinė, rizika pakenkti atitinkamų įmonių komerciniams interesams.

170

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrojo ieškinio pagrindo penkta dalis yra pagrįsta, kiek tai susiję su nagrinėjamų sutarčių nuostatomis dėl žalos atlyginimo.

171

Vadinasi, antrojo ieškinio pagrindo penkta dalis turi būti laikoma iš dalies pagrįsta, kiek tai susiję su nuostatomis dėl žalos atlyginimo, ir ji turi būti iš dalies atmesta, kiek tai susiję su nuostatomis dėl atitinkamų įmonių sutartinės atsakomybės.

172

Antrojo ieškinio pagrindo šeštoje dalyje ieškovės priekaištauja Komisijai dėl to, kad ji užtušavo atitinkamų įmonių vakcinų tiekimo tvarkaraščius ir nepakankamai pagrindė su komercinių interesų apsauga susijusios išimties taikymą šiuo atžvilgiu. Jų teigimu, ta informacija nėra jautri komercinė informacija, o rizika pakenkti atitinkamų įmonių komerciniams interesams yra hipotetinė.

173

Komisija šiuos argumentus ginčija.

174

Nagrinėjamoje byloje ginčijamu sprendimu Komisija 3 ir 8–13 dokumentuose užtušavo tiekimo tvarkaraščius, konkrečiau kalbant, – dozių skaičių ir tiekimo dažnumą.

175

Ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo, kad tiekimo tvarkaraščiai ir su jais susiję sutartiniai įsipareigojimai yra jautri atitinkamų įmonių komercinė informacija ir ją atskleidus potencialiems konkurentams galėtų tapti žinoma informacija apie jų vidaus verslo pajėgumus ir strategijas. Prie šios kategorijos priskirtini, pavyzdžiui, 12 dokumento I.4.7.1 ir paskesni straipsniai, 13 dokumento II.14 straipsnis ir 8 dokumento I.4.7 straipsnis. Komisija taip pat pažymėjo, kad ta informacija tiksliai atskleistų išlaidas, kurių atitinkama įmonė gali patirti dėl sutarties pažeidimo, nes atitinkamais atvejais ji apima taisykles dėl fiksuoto dydžio žalos atlyginimo pavėluoto ar neįvykdyto tiekimo atveju. Ta informacija dar jautresnė atsižvelgiant į tai, kad atitinkamos įmonės veikia labai konkurencingoje aplinkoje, nes jos derasi ir konkuruoja pasauliniu lygmeniu, siekdamos tiekti vakcinas nuo COVID-19 ir pirkėjams už Sąjungos ribų. Tokia galima kolizija su atitinkamų įmonių komerciniais interesais būtų dar žalingesnė, nes sutartys netrukus turėjo būti pradėtos vykdyti, kaip ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo 7 ir 11 dokumentų atveju. Be to, Komisija pažymėjo, kad vertindama, ar galima taikyti su komercinių interesų apsauga susijusią išimtį, ji atsižvelgė į konkrečią atitinkamų įmonių padėtį ir į nagrinėjamos sutarties vykdymo etapą.

176

Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas mano, kad Komisijos nurodytos aplinkybės pateisina tai, kad informacija apie užtušuotus tiekimo tvarkaraščius laikytina jautria komercine informacija, ir yra pakankamos, kad būtų galima daryti išvadą, jog egzistuoja pagrįstai numatoma, o ne tik hipotetinė, rizika, kad atskleidus tą informaciją bus pakenkta atitinkamų įmonių komercinių interesų apsaugai (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Taryba / in’t Veld, C‑350/12 P, EU:C:2014:2039, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

177

Susipažinęs su pilnomis nagrinėjamų sutarčių versijomis Bendrasis Teismas konstatavo, kad informacija apie užtušuotus tiekimo tvarkaraščius leidžia apžvelgti svarbius ir naujausius duomenis, susijusius su atitinkamų įmonių vidaus verslo pajėgumais ir strategijomis, tiekimo sąlygomis ir tvarka, tiekiamais kiekiais ir tiekimo dažnumu, taip pat su pasekmėmis, kurių šioms įmonėms kiltų tuo atveju, jei tiekimas būtų neįvykdytas ar vėluotų. Taigi, priimant ginčijamą sprendimą nebuvo galima atmesti galimos pagrįstai numatomos, o ne vien hipotetinės, rizikos, kad gali būti pakenkta atitinkamų įmonių vidaus verslo strategijoms.

178

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrojo ieškinio pagrindo šeštą dalį reikia atmesti.

179

Antrojo ieškinio pagrindo septintoje dalyje, kaip ir pirmajame ieškinio pagrinde (žr. 17 ir 25 punktus), ieškovės priekaištauja Komisijai dėl to, kad ji nagrinėjamose sutartyse didele dalimi užtušavo nuostatas, susijusias su vakcinų dovanojimu ir perpardavimu, ir nepakankamai pagrindė su komercinių interesų apsauga susijusios išimties taikymą šiuo atžvilgiu. Jų nuomone, rizika pakenkti atitinkamų įmonių komerciniams interesams yra hipotetinė. Be to, ši informacija yra labai svarbi visuomenės sveikatai trečiosiose šalyse. Komisija turėjo pasverti hipotetinę žalą atitinkamų įmonių komerciniams interesams ir viešąjį interesą užtikrinti skaidrumą, atsižvelgdama į tai, kad vakcinacija pasauliniu mastu yra itin svarbi žmonių sveikatos apsaugai Sąjungoje ir trečiosiose šalyse.

180

Komisija šiuos argumentus ginčija.

181

Komisijos teigimu, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis buvo deramasi dėl nagrinėjamų sutarčių, nuostatos dėl dovanojimo ir perpardavimo yra susijusios su komercinių sandorių esme, o jų atskleidimas pakenktų teisėtiems atitinkamų įmonių komerciniams interesams, visų pirma dėl jų vidaus pajėgumų ir verslo strategijų, kaip nurodyta ginčijamame sprendime. Ji tvirtina, kad jų neatskleidimu siekiama išlaikyti valstybės narės ir atitinkamos įmonės diskreciją vertinant galimą perpardavimą ar dovanojimą ir bet kokių trišalių susitarimų su trečiosiomis šalimis kontekste. Tačiau, visiškai atskleidus šias nuostatas, tokie sprendimai priklausytų nuo su komerciniais interesais nesusijusių veiksnių ir galėtų turėti reikšmingų finansinių pasekmių atitinkamai įmonei, visų pirma žalos atlyginimo požiūriu, o jos konkurentai gautų naudingos komercinės informacijos, kurią galėtų panaudoti prieš tą įmonę trečiosiose šalyse. Vadinasi, tos nuostatos turi komercinį aspektą. Komisija nesutinka su ieškovių argumentu, kad minėtos nuostatos negali būti laikomos konfidencialia komercine informacija dėl didelės svarbos visuomenės sveikatai už Sąjungos ribų, nes visuomenės sveikatos sumetimai šiuo atžvilgiu negali būti lemiamas veiksnys.

182

Nagrinėjamoje byloje ginčijamu sprendimu Komisija visiškai užtušavo 7 ir 11 dokumentuose išdėstytas nuostatas, susijusias su dovanojimu ir perpardavimu. Ji iš dalies užtušavo tokias nuostatas 3, 4, 6, 8, 9, 12 ir 13 dokumentuose.

183

Vis dėlto ginčijamame sprendime, pateikiant motyvus, pateisinančius, kaip teigiama, visišką ar dalinį įvairių kategorijų informacijos užtušavimą nagrinėjamose sutartyse, aiškiai nenurodyta, net glaustai, dėl kokių priežasčių buvo užtušuotos su dovanojimu ir perpardavimu susijusios nuostatos.

184

Tos išvados negalima paneigti Komisijos procesiniuose dokumentuose pateiktais argumentais, kad nuostatos dėl dovanojimo ir perpardavimo atitinkamoms įmonėms yra jautri komercinė informacija, kiek tai susiję su galimais trišaliais susitarimais, visų pirma dėl kainodaros, žalos atlyginimo ir sąnaudų prisiėmimo, taigi ir su galimais būsimais jų verslo santykiais. Tais paaiškinimais ginčijamame sprendime nebuvo remiamasi ir iš jame pateiktų paaiškinimų jų negalima kildinti.

185

Šios išvados neleidžia kvestionuoti ir teismo posėdyje Komisijos išsakyti teiginiai, jog ginčijamo sprendimo 2.1.1 punkte pradėti dėstyti motyvai dėl nuostatų, susijusių su dovanojimu ir perpardavimu. Tiesa, tame punkte teigiama, kad „užtušuotose sutarčių, su kuriomis [ieškovės] prašo leisti susipažinti, dalyse yra informacijos, kurią atskleidus būtų galima pakenkti atitinkamų įmonių konkurencingumui nagrinėjamų farmacijos produktų gamybos ir prekybos pasaulinėje rinkoje“. Vis dėlto šis sakinys yra toks bendras, kad galėtų būti siejamas su beveik bet kuria nagrinėjamų sutarčių nuostata, ir iš jo nematyti jokių konkrečių atitinkamoms įmonėms ar net valstybėms narėms susirūpinimą keliančių klausimų dėl galimo dovanojimo ar perpardavimo vertinimo, jei nagrinėjamos nuostatos būtų atskleistos plačiau.

186

Vadinasi, Komisija nepakankamai paaiškino, kaip galimybė susipažinti su nuostatomis dėl dovanojimo ir perpardavimo galėjo konkrečiai ir realiai pakenkti atitinkamų įmonių komerciniams interesams.

187

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės pagrįstai teigia, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką, kai atsisakė leisti susipažinti su nuostatomis, susijusiomis su dovanojimu ir perpardavimu.

188

Darytina išvada, kad antrojo ieškinio pagrindo septintą dalį reikia pripažinti pagrįsta.

189

Dėl 151–171 ir 182–187 punktuose išdėstytų priežasčių antrojo ieškinio pagrindo penkta ir septinta dalys turi būti pripažintos pagrįstomis ir ginčijamas sprendimas panaikintas tiek, kiek jis susijęs su nuostatomis dėl žalos atlyginimo, dovanojimo ir perpardavimo, o likusi antrojo ieškinio pagrindo dalis turi būti atmesta.

190

Trečiajame ieškinio pagrinde ieškovės priekaištauja Komisijai dėl to, kad ji nenuosekliai užtušavo tam tikras to paties ar net identiško pobūdžio nuostatas ir informaciją: kai kuriose nagrinėjamose sutartyse užtušavo, o kitose – ne. Be to, Komisija nepaaiškino nei tokių skirtumų priežasties, nei to, kaip užtušuotos informacijos atskleidimas būtų pakenkęs atitinkamų įmonių komerciniams interesams. Ieškovės mano, kad užtušavimo nenuoseklumai rodo, jog Komisija tiesiog vadovavosi atitinkamos įmonės nuomone, ir dublike tvirtina, kad šie nenuoseklumai reiškia, kad nesilaikyta gero administravimo principo.

191

Šiame kontekste ieškovės pirmiausia atkreipia dėmesį į nuostatas, susijusias su intelektinės nuosavybės teisėmis, ir nuostatas, susijusias su pradinėmis įmokomis arba avansiniais mokėjimais.

192

Ieškovės remiasi panašiais argumentais, teikdamos pirmąjį ieškinio pagrindą, susijusį su sąvokų apibrėžtimis, ir antrojo ieškinio pagrindo trečią–penktą dalis, susijusias su nuostatomis dėl intelektinės nuosavybės, pradinėmis įmokomis bei avansiniais mokėjimais, ir nuostatomis dėl atsakomybės ir žalos atlyginimo.

193

Komisija šiuos argumentus ginčija.

194

Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas primena, kad Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkte yra nustatyta, kad teisė į gerą administravimą apima administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus.

195

Be to, remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalimi, dėl trečiųjų asmenų parengtų dokumentų Sąjungos institucija turi su jais pasitarti, siekdama nustatyti, ar gali būti taikoma išimtis, numatyta to paties reglamento 4 straipsnio 1 arba 2 dalyse, nebent būtų akivaizdu, kad dokumentas turi arba neturi būti atskleistas. Jei atitinkama institucija mano, kad yra aišku, jog prašymas leisti susipažinti su trečiųjų asmenų dokumentu turi būti atmestas remiantis to paties straipsnio 1 arba 2 dalyse numatytomis išimtimis, ji, neprivalėdama konsultuotis su trečiaisiais asmenimis, kurie parengė dokumentą, gali nesuteikti prašytojui galimybės susipažinti su dokumentu, neatsižvelgiant į tai, ar šie tretieji asmenys anksčiau prieštaravo pagal šį reglamentą pateiktam prašymui susipažinti su tais pačiais dokumentais.

196

Kalbant apie Sąjungos institucijų diskreciją nagrinėjant trečiųjų asmenų prašymus leisti susipažinti su dokumentais, reikia pažymėti: kadangi Reglamento Nr. 1049/2001 nuostatomis, išskyrus jame nustatytas išimtis, nustatyta teisė susipažinti su visais institucijos turimais dokumentais, ją veiksmingai turi įgyvendinti institucija, gavusi tokį prašymą (2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, T‑59/09, EU:T:2012:75, 48 punktas).

197

Taigi, tuo atveju, kai dokumentai yra trečiojo asmens, nors konsultavimasis su juo prieš atskleidžiant jo dokumentą yra privalomas, būtent Komisija turi įvertinti riziką, kuri gali kilti dėl šių dokumentų atskleidimo. Visų pirma ji negali šios trečiojo asmens prieštaravimo laikyti savaime reiškiančiu tai, kad atskleidimas negalimas dėl rizikos pakenkti komercinių interesų apsaugai, bet privalo nepriklausomai išnagrinėti visas reikšmingas aplinkybes ir priimti sprendimą, naudodamasi diskrecija.

198

Taigi pagal Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnį galutinė atsakomybė už tinkamą šio reglamento taikymą tenka Sąjungos institucijai, kuri taip pat turi ginti sprendimo atsisakyti suteikti galimybę susipažinti su trečiojo asmens dokumentais galiojimą Sąjungos teismuose arba Europos ombudsmenui nagrinėjant skundą. Jei gavusi dokumentus iš trečiųjų asmenų institucija turėtų automatiškai sutikti su atitinkamo trečiojo asmens pateiktais motyvais, ji privalėtų asmenų, pateikusių prašymą susipažinti su dokumentais atžvilgiu, o prireikus ir šiose kontrolės institucijose ginti poziciją, kurios pati nelaiko pagrįsta (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, T‑59/09, EU:T:2012:75, 47 punktą).

199

Nagrinėjamoje byloje ginčijamame sprendime paminėta, kad pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalį Komisija, gavusi kartotinį prašymą, su atitinkamomis įmonėmis surengė naujas „išsamiomis“ pavadintas konsultacijas dėl galimybės plačiau atskleisti nagrinėjamas sutartis. Tame sprendime paaiškinama, kad per konsultacijas paaiškėjo, jog nagrinėjamų sutarčių dalis vis dar reikia apsaugoti, nes jas sudaro jautri komercinė informacija ir jų atskleidimas gali pakenkti teisėtiems atitinkamų įmonių komerciniams interesams. Ginčijamame sprendime pažymima, kad galimybė plačiau iš dalies susipažinti su nagrinėjamomis sutartimis buvo suteikta po to, kai institucija atsižvelgė į atitinkamų įmonių atsakymus ir savo pačios atliktą vertinimą. Ginčijamame sprendime taip pat teigiama, kad informacijos užtušavimo mastas skyrėsi visų pirma priklausomai nuo konkrečios kiekvienos atitinkamos įmonės padėties, jos ypatumų, santykių su kitais komerciniais subjektais, rinkos ir verslo strategijų, nuo to, kaip konkurentai gali pasinaudoti atskleista informacija, ir nuo nagrinėjamos sutarties vykdymo etapo.

200

Vadinasi, ieškovės galėjo visiškai suprasti, dėl kokių priežasčių nagrinėjamų sutarčių dalys buvo užtušuotos skirtingai ir kaip, Komisijos nuomone, visiškas įvairių užtušuotų tų dokumentų dalių atskleidimas galėjo padaryti skirtingą poveikį atitinkamų įmonių komerciniams interesams. Taigi, šiuo klausimu ginčijamas sprendimas nėra nemotyvuotas.

201

Be to, iš ginčijamo sprendimo ir nagrinėjamų sutarčių matyti, kad nors visų tų dokumentų materialinis dalykas tas pats, t. y. vakcinų nuo COVID-19 pirkimas, ir juose yra nuostatų dėl abipusių susitariančiųjų šalių įsipareigojimų šiuo tikslu, kiekvienos iš nagrinėjamų sutarčių teisinis dalykas yra skirtingas, nes skiriasi atitinkama įmonė ir konkreti vakcina. Taigi kiekviena nagrinėjama sutartis yra savarankiškas dokumentas.

202

Vis dėlto ieškovės iš esmės tiesiog laikėsi nuomonės, kad faktas, jog tam tikra informacija tam tikrai įmonei yra jautri, o kitai – ne, nėra labai įtikinamas. Jos vis dėlto nepateikė jokių svarbių įrodymų, paneigiančių ginčijamame sprendime Komisijos pateiktus paaiškinimus, kad atsisakydama leisti susipažinti su užtušuota informacija ji rėmėsi veiksnių, susijusių su konkrečiu kiekvienos nagrinėjamos sutarties turiniu ir kiekvienos atitinkamos įmonės individualia padėtimi, analize.

203

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

204

Patikslintame ketvirtajame ieškinio pagrinde ieškovės iš esmės ginčija Komisijos ginčijamame sprendime pateiktų motyvų dėl nesamo viršesnio viešojo intereso, pateisinančio visišką nagrinėjamų sutarčių atskleidimą, kaip tai suprantama Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutiniame sakinyje, pagrįstumą ir pakankamumą.

205

Ieškovių teigimu, egzistuoja viršesnis viešasis interesas visiškai atskleisti nagrinėjamas sutartis, kad būtų užtikrintas visuomenės pasitikėjimas Komisijos vaidmeniu, susijusiu su bendrais viešaisiais vakcinų nuo COVID-19 pirkimais ir viešųjų lėšų panaudojimu šiam tikslui, taip pat visuomenės pasitikėjimas pačiomis vakcinomis, siekiant kovoti su skiepų vengimo reiškiniu ir dezinformacija.

206

Ieškovės taip pat tvirtina, kad egzistuoja ryšys tarp, viena vertus, skiepų vengimo reiškinio ir visuomenės nepasitikėjimo institucijomis ir, kita vertus, tam tikros nagrinėjamose sutartyse esančios informacijos, būtent įvairių vakcinų gamybos sąnaudų struktūros, kainų, gamybos vietų, susitarimų dėl intelektinės nuosavybės, nuostatų dėl atsakomybės ir žalos atlyginimo, taip pat nuostatų dėl prieigos prie vakcinų, neatskleidimo.

207

Ieškovės ginčija, kad pateikė tik bendro pobūdžio argumentus užtušuotos informacijos atskleidimui pateisinti. Jos priekaištauja Komisijai dėl to, kad nepasvėrė atitinkamų įmonių komercinių interesų ir viršesnio sveikatos srities viešojo intereso, kuriam svarbus skaidrumas. Komisija tiesiog atmetė ieškovių argumentus, aiškiai nenurodydama priežasčių, kodėl nebuvo viršesnio viešojo intereso atskleisti nagrinėjamą informaciją.

208

Galiausiai savo pareiškime dėl patikslinimo ieškovės išvardija priežastis, kodėl būtina atskleisti tam tikrą konkrečią informaciją, užtušuotą nagrinėjamose sutartyse. Pirma, jos teigia, kad apibrėžčių atskleidimas yra būtinoji sąlyga siekiant suprasti nagrinėjamas sutartis, taigi ir skaidrumo bei pasitikėjimo sąlyga; vadinasi, tai atitiktų viršesnį viešąjį interesą. Antra, vakcinų gamybos vietų lokalizaciją būtina atskleisti skiepijimo kampanijoms valstybėse narėse organizuoti ir tam, kad visuomenė galėtų įvertinti, ar tikėtina, kad bus vėluojama tiekti vakcinas, ir ar yra pakankamai pajėgumų jas tiekti laiku. Trečia, nuostatas, susijusias su dovanojimu ir perpardavimu, būtina atskleisti norint žinoti, kaip Sąjunga ir valstybės narės prisideda prie kovos su COVID-19 pasauliniu mastu. Ketvirta, siekiant atkurti visuomenės pasitikėjimą bendrais viešaisiais vakcinų pirkimais ir paaiškinti, kodėl valstybės narės pasirinko skirtingas vakcinas ir su kokiais tiekimo sunkumais susidūrė, visų pirma iš AstraZeneca, būtina atskleisti vienos dozės kainas ir tiekimo tvarkaraščius. Penkta, su pradinėmis įmokomis ir avansiniais mokėjimais susijusias nuostatas svarbu atskleisti tam, kad visuomenė pasitikėtų vakcinomis ir Komisijos vykdomomis viešųjų lėšų investicijomis, galėtų jas analizuoti ir daryti išvadas apie bendrus viešuosius vakcinų pirkimus ir galimą atitinkamų įmonių gautiną pelną. Šešta, su atsakomybe ir žalos atlyginimu susijusias nuostatas būtina atskleisti siekiant padidinti pasitikėjimą vakcinomis, kovoti su dezinformacija ir žinoti, kas yra atsakingas ir kam bus atlyginama žala, jei pasireikštų su skiepijimu susijęs šalutinis poveikis.

209

Komisija ginčija šiuos argumentus.

210

Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas pirmiausia pažymi, kad pirmasis ieškinio pagrindas, antrojo ieškinio pagrindo pirma dalis ir antrojo ieškinio pagrindo penkta bei septinta dalys turi būti pripažinti pagrįstais todėl, kad Komisija nepateikė pakankamų paaiškinimų, kaip galimybė susipažinti su sąvokos „tyčinis pažeidimas“ apibrėžtimi 1 dokumente ir sąvokos „visos pagrįstos pastangos“ apibrėžtimis 4 ir 7 dokumentuose bei su nuostatomis dėl dovanojimo ir perpardavimo galėjo konkrečiai ir realiai pakenkti atitinkamų įmonių komerciniams interesams, taip pat todėl, kad atsisakymo plačiau atskleisti su žalos atlyginimu susijusias nuostatas motyvais neįrodoma, jog egzistuoja numatoma, o ne vien hipotetinė, rizika pakenkti atitinkamų įmonių komerciniams interesams, pažeidžiant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką. Vadinasi, ketvirtojo ieškinio pagrindo nagrinėjimas šių ginčijamo sprendimo aspektų neapima.

211

Pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinę sakinio dalį institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų, be kita ko, fizinių arba juridinių asmenų komercinių interesų apsauga, „nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas“. Tai reiškia, kad Sąjungos institucijos negali atsisakyti suteikti galimybės susipažinti su dokumentu, kai jo atskleidimą pateisina viršesnis viešasis interesas, net jeigu tai galėtų pakenkti konkretaus fizinio ar juridinio asmens komercinių interesų apsaugai.

212

Šiomis aplinkybėmis reikia palyginti konkretų interesą, kurį reikia apsaugoti neatskleidžiant atitinkamo dokumento, su bendruoju interesu, kad būtų leista su šiuo dokumentu susipažinti, atsižvelgiant į didesnio skaidrumo teikiamą naudą, kaip patikslinta Reglamento Nr. 1049/2001 2 konstatuojamojoje dalyje, t. y. sudaryti sąlygas piliečiams artimiau dalyvauti sprendimų priėmimo procese ir garantuoti didesnį valdymo teisėtumą ir veiksmingumą, taip pat aukštesnį atskaitomybės piliečiui mastą demokratinėje sistemoje (žr. 2010 m. spalio 21 d. Sprendimo Agapiou Joséphidès / Komisija ir EACEA, T‑439/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2010:442, 136 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2018 m. vasario 5 d. Sprendimo PTC Therapeutics International / EMA, T‑718/15, EU:T:2018:66, 107 punktą).

213

Pareiškėjas turi konkrečiai nurodyti aplinkybes, pagrindžiančias viršesnį viešąjį interesą, kuris pateisina atitinkamų dokumentų atskleidimą (žr. 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, C‑514/11 P ir C‑605/11 P, EU:C:2013:738, 94 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C‑612/13 P, EU:C:2015:486, 90 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš tiesų tai turi įrodyti būtent tie, kurie tvirtina, kad egzistuoja viršesnis viešasis interesas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinę sakinio dalį (2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑306/12, EU:T:2014:816, 97 punktas).

214

Viršesnis viešasis interesas, galintis pateisinti dokumento atskleidimą, nebūtinai turi skirtis nuo principų, kuriais grindžiamas Reglamentas Nr. 1049/2001. Tačiau, siekiant pateisinti galimybę susipažinti su prašomais dokumentais, bendrais svarstymais neturėtų būti galima įrodyti, kad skaidrumo principas atitinkamoje situacijoje gali būti svarbesnis už priežastis, pateisinančias atsisakymą atskleisti nagrinėjamus dokumentus (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, C‑514/11 P ir C‑605/11 P, EU:C:2013:738, 92 ir 93 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C‑612/13 P, EU:C:2015:486, 92 ir 93 punktus).

215

Šioje byloje kartotiniame prašyme šešios Parlamento narės rėmėsi viršesniu viešuoju interesu, pateisinančiu, kaip jos mano, nagrinėjamų sutarčių atskleidimą, kuris iš esmės buvo suformuluotas išvardijant penkis aspektus: pirma, skaidrumas siekiant užtikrinti visuomenės pasitikėjimą Komisijos veiksmais, susijusiais su vakcinų nuo COVID-19 pirkimu ir viešųjų lėšų panaudojimu šiuo tikslu, antra, skaidrumas siekiant užtikrinti visuomenės pasitikėjimą pačiomis vakcinomis ir kovoti su skiepų vengimo reiškiniu, trečia, įvairūs Parlamento pareiškimai, kuriais raginama užtikrinti didesnį skaidrumą, ketvirta, pasaulinis pandemijos mastas ir, penkta, Chartija ir jų, kaip Sąjungos piliečių ir Parlamento narių, dvejopa funkcija.

216

Ginčijamame sprendime, kuriuo Komisija suteikė dalinę galimybę plačiau susipažinti su 1–8 ir 11 dokumentais, kurie anksčiau buvo atskleisti, ir dalinę galimybę susipažinti su 9, 10, 12 ir 13 dokumentais, kurie anksčiau nebuvo viešai atskleisti, pašalinus duomenis, ši institucija pažymėjo sutinkanti, kad visuomenės pasitikėjimas jos veiksmais, susijusiais su vakcinų pirkimu, yra svarbus, ir pripažįstanti, kad būtinas aukštas skaidrumo lygis. Ji priminė, kad siekdama užtikrinti skaidrumą reguliariai teikė informaciją apie derybų su atitinkamomis įmonėmis eigą ir įvairius veiksmus, kurių buvo imtasi, be kita ko, Parlamento atžvilgiu. Komisija pareiškė, kad konsultavosi su atitinkamomis įmonėmis, siekdama suteikti galimybę kuo plačiau susipažinti su nagrinėjamomis sutartimis. Tačiau ji pabrėžė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną sveikatos krizė tebesitęsė ir kad teisė susipažinti su dokumentais nėra bendroji ir absoliuti teisė. Tada ji atkreipė dėmesį į tai, kad kartotiniame prašyme pateikti argumentai dėl skiepų vengimo, įvairių Parlamento pareiškimų, Chartijos ir pasaulinio pandemijos masto, yra bendro pobūdžio, ir pažymėjo, kad bendro pobūdžio pasvarstymų, įskaitant tuos, kurie susiję su žmonių sveikatos apsauga, nepakanka siekiant pagrįsti viršesnį viešąjį interesą, nenurodant konkrečių priežasčių, kuriomis būtų galima pagrįsti, kaip dokumentų atskleidimas pasitarnautų tiems viešiesiems interesams. Komisija pažymėjo, kad jai nepavyko nustatyti jokio viešojo intereso, kuris galėtų būti viršesnis už Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmąja įtrauka saugomą viešąjį ir privatųjį interesą. Ji nesutiko, kad argumentai, grindžiami aplinkybe, kad žiniasklaidoje buvo nutekintos trys išankstinės pirkimo sutartys, yra svarbūs. Galiausiai ji laikėsi nuomonės, kad tai, jog nagrinėjamos sutartys susijusios su administracine procedūra, o ne su teisės aktais, patvirtina išvadą, kad joks viršesnis viešasis interesas nepateisina užtušuotų fragmentų atskleidimo.

217

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija pateikė glaustus paaiškinimus, leidžiančius ieškovėms suprasti priežastis, kodėl ji paneigė, kad egzistuoja viršesnis viešasis interesas, pateisinantis visišką nagrinėjamų sutarčių atskleidimą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinį sakinį.

218

Taigi argumentas, kad ginčijamo sprendimo motyvavimas buvo nepakankamas, turi būti atmestas.

219

Kalbant apie ginčijamo sprendimo motyvų pagrįstumą, pažymėtina, kad Komisijos vertinime nėra jokios teisės klaidos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmos įtraukos požiūriu.

220

Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad atitinkamos įmonės dalyvavo vykdant viešojo intereso užduotis, visų pirma kuriant vakcinas nuo COVID-19, ir tam gavo viešosiomis lėšomis finansuotas pradines įmokas arba avansinius mokėjimus pagal nagrinėjamas sutartis, dėl kurių valstybių narių vardu derėjosi Komisija, iš principo gali rodyti, kad egzistuoja realus visuomenės interesas susipažinti su informacija apie tas vakcinas ir sutartis (šiuo klausimu žr. 2023 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Breyer / REA, C‑135/22 P, EU:C:2023:640, 77 punktą).

221

Be to, proceso, kurio Komisija laikėsi derėdamasi su vakcinų nuo COVID-19 gamintojais ir valstybių narių vardu sudarydama nagrinėjamas sutartis, skaidrumas gali padėti padidinti Sąjungos piliečių pasitikėjimą šios institucijos propaguojama vakcinacijos strategija, todėl visų pirma kovoti su klaidingos informacijos apie derybų ir tų sutarčių sudarymo sąlygas sklaida (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Saure / Komisija, T‑448/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:525, 45 punktą ir 2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Saure / Komisija, T‑651/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:526, 46 punktą).

222

Šiame kontekste reikia pažymėti, kad Komisija neneigė visuomenės intereso gauti informaciją, susijusią su vakcinų pirkimu ir nagrinėjamomis sutartimis, egzistavimo, tačiau ginčijamame sprendime laikėsi nuomonės, kad tas interesas buvo patenkintas įvairiomis priemonėmis, kurių imtasi siekiant užtikrinti skaidrumą, įskaitant atnaujintos informacijos apie derybų eigą paskelbimą ir informacijos teikimą Parlamentui žodžiu ir raštu. Taip pat reikia pažymėti, kad užtušuotoje informacijoje nėra jokios mokslinės informacijos, susijusios su vakcinų veiksmingumu ir saugumu, kuria remiantis būtų galima atsakyti į bet kokius visuomenei susirūpinimą keliančius klausimus dėl vakcinų naudojimo.

223

Vis dėlto tokiais bendro pobūdžio argumentais, kokiais remiasi ieškovės, t. y. būtinybe užtikrinti visuomenės pasitikėjimą Komisijos veiksmais, susijusiais su vakcinų nuo COVID-19 pirkimu, ir būtinybe užtikrinti pasitikėjimą pačiomis vakcinomis siekiant kovoti su skiepų vengimo reiškiniu, neturėtų būti galima įrodyti, kad nagrinėjamoje byloje su skaidrumu susijęs interesas yra toks ypač aktualus, kad galėtų nusverti priežastis, pateisinančias atsisakymą atskleisti užtušuotas nagrinėjamų sutarčių dalis.

224

Tos išvados nepaneigia išsamesni ieškovių argumentai, išdėstyti jų pareiškime dėl patikslinimo.

225

Pirma, ieškovės niekaip nepagrindė, kokiu aspektu informacijos apie atitinkamų įmonių gamybos vietų lokalizaciją atskleidimas joms pačioms ir galiausiai visuomenei būtų būtinas valstybėse narėse organizuojant skiepijimo kampanijas, nes tas kampanijas vykdo kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos. Be to, jos nepaaiškino, kaip tokios informacijos atskleidimas leistų visuomenei susidaryti pagrįstą nuomonę apie galimo tiekimo vėlavimo riziką ir apie minėtų gamybos vietų gamybos pajėgumus.

226

Antra, kalbant apie tai, kad ieškovės teigia, jog atskleidus vienos dozės kainas ir tiekimo tvarkaraščius būtų galima atkurti didesnės visuomenės dalies pasitikėjimą vakcinų pirkimu ir paaiškinti, kodėl valstybės narės pasirinko skirtingas vakcinas ir su kokiais tiekimo sunkumais susidūrė, reikia konstatuoti, kad jos savo teiginių nepagrindė. Visų pirma jos nepaaiškino, kaip, atskleidus į nagrinėjamas sutartis įtrauktus jautrius finansinius duomenis, kurie galėtų būti panaudoti prieš atitinkamas įmones jų derybose su pirkėjais iš trečiųjų šalių arba net prieš Komisiją ir valstybes nares joms vėliau sudarant pirkimo sutartis, sustiprėtų visuomenės pasitikėjimas bendrais viešaisiais vakcinų nuo COVID-19 pirkimais. Jos taip pat nepaaiškina, kaip vienos dozės kainos pačios savaime galėtų atskleisti priežastis, lėmusias valstybių narių sprendimus, kurias vakcinas naudoti skiepijimo nuo COVID-19 kampanijose. Be valstybės narės pasirinkimo dalyvauti ar nedalyvauti atitinkamoje nagrinėjamoje sutartyje ir kainos, tokiems sprendimams įtakos gali turėti įvairios aplinkybės, pavyzdžiui, vakcinos savybės, jos prieinamumas ir tiekimo laikas. Be to, kaip teigia Komisija, atskleidus tiekimo tvarkaraščius, niekaip nepaaiškėtų patirtų tiekimo sunkumų priežastys.

227

Trečia, dėl ieškovių teiginių, kad atskleidus su pradinėmis įmokomis ir avansiniais mokėjimais susijusias nuostatas padidėtų visuomenės pasitikėjimas vakcinomis ir viešųjų lėšų investicijomis, nes visuomenė galėtų jas analizuoti ir daryti išvadas apie Komisijos vykdomas derybas ir investicijas bei galimą atitinkamų įmonių pelną, reikia pažymėti, kad į nagrinėjamas sutartis įtraukti jautrūs finansiniai duomenys niekaip nėra susiję su vakcinų nuo COVID-19 veiksmingumu ar saugumu. Be to, net darant prielaidą, kad plačiau atskleidus 2–4, 12 ir 13 dokumentuose užtušuotas nuostatas būtų galima iš tikrųjų padaryti išvadas apie derybas dėl tų sutarčių, viešųjų lėšų panaudojimą ir atitinkamų įmonių pelną, kaip konstatuota 226 punkte, ieškovės nepaaiškina, kaip užtušuotų duomenų atskleidimas galėtų padidinti visuomenės pasitikėjimą, jeigu jie gali neigiamai paveikti vykstančias ar vėliau vyksiančias derybas.

228

Ketvirta, kadangi valstybių narių nustatytas žalos atlyginimo atitinkamoms įmonėms mechanizmas niekaip nedaro įtakos šių įmonių teisinės atsakomybės tvarkai pagal Direktyvą 85/374 ir kadangi ši informacija jau buvo viešai prieinama, kai buvo pateiktas pirminis prašymas leisti susipažinti su dokumentais, ieškovės nepaaiškina, kaip atskleidus nuostatas, susijusias su atitinkamų įmonių sutartine atsakomybe nagrinėjamų sutarčių pažeidimo, nutraukimo ar sustabdymo atveju, ypač dėl pavėluoto ar neįvykdyto tiekimo, būtų galima padidinti pasitikėjimą vakcinomis ir kovoti su dezinformacija.

229

Galiausiai, kaip Komisija pažymėjo ginčijamame sprendime, jos administracinė veikla nereikalauja tokio paties masto galimybės susipažinti su dokumentais, kokio reikalauja Sąjungos institucijos teisėkūros veikla (pagal analogiją žr. 2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau, C‑139/07 P, EU:C:2010:376, 60 punktą ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Komisija / EnBW, C‑365/12 P, EU:C:2014:112, 91 punktą).

230

Šiuo atveju nagrinėjamos sutartys buvo administracinės veiklos dalis.

231

Tokiomis aplinkybėmis ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Komisija, remdamasi išimtimi, susijusia su atitinkamų įmonių komercinių interesų apsauga, nepadarė teisės klaidos, tačiau, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 7 dalies, ta išimtis taikoma ne neribotą laiką, o tik tol, kol tokia apsauga yra pateisinama, atsižvelgiant į nagrinėjamo dokumento turinį (šiuo klausimu žr. 2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds / Komisija, C‑362/08 P, EU:C:2010:40, 56 ir 57 punktus).

232

Vadinasi, ketvirtąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

233

Penktajame ieškinio pagrinde ieškovės primena, kad Komisija privalo atsižvelgti tiek į Chartijos 11 straipsnio 1 dalyje garantuojamą teisę į saviraiškos laisvę, tiek į Chartijos 42 straipsniu saugomą teisę susipažinti su dokumentais. Jos priekaištauja Komisijai dėl to, kad ji neišnagrinėjo, ar ir kiek galimybė tik iš dalies susipažinti su nagrinėjamomis sutartimis varžo jų teisę į saviraiškos laisvę, numatytą Chartijos 11 straipsnio 1 dalyje, įskaitant laisvę gauti informaciją, pažeidžiant Chartijos 52 straipsnio 3 dalį ir EŽTK 10 straipsnio 1 dalį. Dublike jos pridūrė, kad Komisija, nesilaikydama išimčiai, susijusiai su komercinių interesų apsauga, nustatytų apribojimų, taip pat pažeidė Chartijos 42 straipsnį.

234

Komisija ginčija šiuos argumentus.

235

Pirma, teiginys dėl Chartijos 42 straipsnio, pateiktas dubliko etape, yra naujas ir nepriimtinas, nes nepateikta jokių jį pagrindžiančių argumentų, ir bet kuriuo atveju yra nepagrįstas. Antra, Chartijos 42 straipsnyje įtvirtinta teisė susipažinti su dokumentais nėra besąlyginė ir pagal Chartijos 52 straipsnio 2 dalį ja naudojamasi laikantis Sutartyse nustatytų sąlygų ir ribų. Vadinasi, atsisakiusi leisti susipažinti su tam tikromis nagrinėjamų sutarčių dalimis pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytas išimtis Komisija nepažeidė ieškovių saviraiškos laisvės.

236

Penktasis ieškovių ieškinio pagrindas turi būti suprantamas taip, kad, jų teigimu, Komisija pažeidė tiek Chartijos 11 straipsnio 1 dalį, tiek jos 42 straipsnį, nes, kaip matyti išnagrinėjus kitus ieškinio pagrindus, kuriais grindžiamas šis ieškinys, neatliko pakankamos analizės, ar ir kiek dalinis atsisakymas leisti susipažinti su nagrinėjamomis sutartimis galėjo suvaržyti jų teisę susipažinti su dokumentais ir saviraiškos bei informacijos laisvę.

237

Be to, reikia pažymėti, kad ieškovės nepateikia jokių konkrečių argumentų, kuriais siektų įrodyti, kaip konkrečiai dalinis atsisakymas leisti susipažinti su dokumentais pažeidžia jų pagrindinę teisę ir laisvę, ir iš esmės tokio pažeidimo konstatavimą sieja su pirma išnagrinėtų pagrindų pripažinimu pagrįstais.

238

Tokiomis aplinkybėmis dėl tų pačių priežasčių, kurios išdėstytos 39–46, 151–171 ir 182–188 punktuose, turi būti konstatuotas Chartijos 11 straipsnio 1 dalies ir 42 straipsnio pažeidimas, susijęs su sąvokų „tyčinis pažeidimas“ ir „visos pagrįstos pastangos“ apibrėžčių užtušavimu 4 ir 7 dokumentuose, taip pat nuostatų dėl dovanojimo ir perpardavimo ir nuostatų dėl žalos atlyginimo užtušavimu nagrinėjamose sutartyse.

239

Kita vertus, kadangi ieškovės nepateikė jokių savarankiškų argumentų, palyginti su nurodytais dėl pirma išnagrinėtų pirmojo–ketvirtojo ieškinio pagrindų, siekdamos užginčyti atsisakymą leisti susipažinti su kita nei 238 punkte nurodyta informacija, penktąjį ieškinio pagrindą, kiek jis susijęs su ta informacija, reikia atmesti.

240

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, penktąjį ieškinio pagrindą reikia iš dalies pripažinti pagrįstu.

241

Šeštajame ieškinio pagrinde ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1049/2001 7 ir 8 straipsnius, nes 7 ir 11 dokumentuose užtušavo tam tikrą informaciją, kurią vis dėlto buvo atskleidusi atsakydama į pirminį prašymą. Jų nuomone, Komisija, atsakydama į kartotinį prašymą, neturi teisės atskleisti mažiau informacijos.

242

Komisija ginčija šiuos argumentus.

243

Šiuo atžvilgiu, nesant būtinybės pareikšti nuomonės dėl klausimo, ar Komisija, atsakydama į kartotinį prašymą, gali panaikinti prieigą prie tam tikros informacijos, atskleistos jos pirminėje pozicijoje, pakanka pažymėti, kad šiuo atveju ji neketino panaikinti prieigos prie 7 ir 11 dokumentuose išdėstytos informacijos, atskleistos pirminėje pozicijoje.

244

Pirma, tiesa, Komisija užtušavo tam tikrą 7 ir 11 dokumentuose išdėstytą informaciją, kurią buvo atskleidusi atsakydama į pirminį prašymą. Tačiau ginčijamame sprendime apie tokį prieigos panaikinimą visai neužsimenama. Kita vertus, Bendrajame Teisme Komisija aiškiai rėmėsi tuo, kad ieškovės nebuvo suinteresuotos pateikti tokį ieškinio pagrindą, nes jos „teisiškai jau [buvo gavusios] galimybę susipažinti <…> su dokumentų dalimis, kurios buvo atskleistos pirminiame etape“. Galiausiai Komisija neprašė ieškovių įsipareigoti ištrinti joms perduotus duomenis.

245

Tokiomis aplinkybėmis laikytina, kad ieškovės išsaugojo galimybę susipažinti su tam tikra 7 ir 11 dokumentuose išdėstyta informacija, gauta atsakant į jų pirminį prašymą.

246

Taigi šeštasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip neveiksmingas.

247

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas tiek, kiek juo atsisakoma leisti plačiau susipažinti, pirma, su 1 dokumente pateikta sąvokos „tyčinis pažeidimas“ apibrėžtimi ir 4 bei 7 dokumentuose pateiktomis sąvokos „visos pagrįstos pastangos“ apibrėžtimis, antra, su nuostatomis, susijusiomis su dovanojimu ir perpardavimu, ir, trečia, su nuostatomis, susijusiomis su žalos atlyginimu.

248

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad Bendrasis Teismas neturi vietoj Komisijos nurodyti dokumentų, su kuriais turėjo būti leista susipažinti visiškai arba tik iš dalies, nes vykdydama šį sprendimą ir vadovaudamasi SESV 266 straipsniu institucija turi atsižvelgti į šiuo klausimu sprendime išdėstytus argumentus (žr. 2006 m. liepos 6 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑391/03 ir T‑70/04, EU:T:2006:190, 133 punktą).

249

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija iš esmės pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovių pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

I. Ginčo aplinkybės

II. Šalių reikalavimai

III. Dėl teisės

A. Dėl pirmojo ieškinio pagrindo ir antrojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, grindžiamų klaidingu išimties, susijusios su komercinių interesų apsauga, taikymu informacijai, kuriai ši išimtis netaikytina, motyvų nenurodymu šiuo atžvilgiu ir nenuosekliu šios išimties taikymu

1. Pirminės pastabos

2. Dėl ginčijamo sprendimo motyvų dėl dalinio apibrėžčių užtušavimo

B. Dėl antrojo ieškinio pagrindo, grindžiamo išimties, susijusios su komercinių interesų apsauga, taikymo nepagrįstumu ir Reglamento Nr. 1049/2001 pažeidimu, nes Komisija nesilaikė griežto minėtos išimties aiškinimo ir taikymo

1. Dėl atsisakymo leisti sužinoti gamybos vietų lokalizaciją

2. Dėl atsisakymo leisti iš dalies susipažinti su nuostatomis, susijusiomis su intelektinės nuosavybės teisėmis

a) Dėl ginčijamo sprendimo motyvų

b) Dėl ginčijamo sprendimo motyvų pagrįstumo

3. Dėl dalinio atsisakymo leisti susipažinti su nuostatomis, susijusiomis su pradinėmis įmokomis arba avansiniais mokėjimais

a) Dėl ginčijamo sprendimo motyvų

b) Dėl ginčijamo sprendimo motyvų pagrįstumo

4. Dėl dalinio atsisakymo leisti susipažinti su nuostatomis, susijusiomis su atsakomybe ir žalos atlyginimu

a) Dėl ginčijamo sprendimo motyvų

b) Dėl ginčijamo sprendimo motyvų pagrįstumo

1) Dėl nuostatų, susijusių su sutartine atsakomybe

2) Dėl nuostatų, susijusių su žalos atlyginimu

5. Dėl dalinio atsisakymo leisti susipažinti su tiekimo tvarkaraščiais

6. Dėl dalinio atsisakymo leisti susipažinti su nuostatomis, susijusiomis su dovanojimu ir perpardavimu

7. Išvada dėl antrojo ieškinio pagrindo

C. Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, grindžiamo nenuosekliu Reglamento Nr. 1049/2001 taikymu, taip pažeidžiant šį reglamentą ir gero administravimo principą, nes Komisija nevienodai užtušavo tokio paties pobūdžio nuostatas ar informaciją

D. Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes Komisija neatsižvelgė į viršesnį viešąjį interesą, pateisinantį prašomos informacijos atskleidimą

E. Dėl penktojo ieškinio pagrindo, grindžiamo Chartijos 42 straipsnio ir 52 straipsnio 3 dalies ir EŽTK 10 straipsnio 1 dalies pažeidimu

F. Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1049/2001 7 ir 8 straipsnių pažeidimu, nes ginčijamame sprendime Komisija užtušavo tam tikrą informaciją, kurią anksčiau buvo atskleidusi

IV. Dėl bylinėjimosi išlaidų