1

Apeliaciniu skundu Eleanor Sharpston prašo panaikinti 2020 m. spalio 6 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį Sharpston / Taryba ir Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija (T‑180/20, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:473), kuria šis teismas atmetė jos prašymą iš dalies panaikinti 2020 m. sausio 29 d. Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencijos pareiškimą dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos pasekmių Europos Sąjungos Teisingumo Teismo generaliniams advokatams (toliau – ginčijamas pareiškimas).

2

Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (OL L 29, 2020, p. 7, toliau – Susitarimas dėl išstojimo), patvirtinto 2020 m. sausio 30 d. Tarybos sprendimu (ES) 2020/135 (OL L 29, 2020, p. 1) ir įsigaliojusio 2020 m. vasario 1 d., aštuntoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Atsižvelgdamos į tai, kad tiek Sąjungai, tiek Jungtinei Karalystei naudinga nustatyti pereinamąjį, arba įgyvendinimo, laikotarpį, kuriuo – nepaisant visų Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos pasekmių Jungtinės Karalystės dalyvavimui Sąjungos institucijų, įstaigų, organų ir agentūrų darbe, visų pirma visų pasiūlytų kandidatų į Sąjungos institucijų, įstaigų, organų ir agentūrų narius ir paskirtų arba išrinktų narių įgaliojimų pasibaigimo šio Susitarimo įsigaliojimo dieną, kiek tai susiję su Jungtinės Karalystės naryste Sąjungoje, – Jungtinei Karalystei ir jos teritorijoje turėtų būti taikoma Sąjungos teisė, įskaitant tarptautinius susitarimus, ir paprastai jos poveikis turėtų būti toks pat kaip ir valstybėms narėms, kad laikotarpiu, kuriuo bus vedamos derybos dėl susitarimo (-ų) dėl būsimų santykių, būtų išvengta trikdžių.“

3

ESS 19 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Teisingumo Teismą sudaro po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės ir kad jam padeda generaliniai advokatai.

4

SESV 252 straipsnyje nustatyta, kad Teisingumo Teismui padeda aštuoni generaliniai advokatai ir, Teisingumo Teismo prašymu, Europos Sąjungos Taryba, spręsdama vienbalsiai, gali padidinti jų skaičių.

5

Deklaracijoje dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 252 straipsnio, reglamentuojančio generalinių advokatų skaičių Teisingumo Teisme, pridėtoje prie Tarpvyriausybinės konferencijos, patvirtinusios Lisabonos sutartį, baigiamojo akto, Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija pareiškė, kad jei pagal SESV 252 straipsnio pirmą pastraipą Teisingumo Teismas paprašytų, kad generalinių advokatų skaičius būtų padidintas trimis (vienuolika vietoj aštuonių), ji sutiktų, kad Lenkijos Respublika, kaip ir Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Ispanijos Karalystė ir Jungtinė Karalystė, turėtų nuolatinį generalinį advokatą ir nebedalyvautų rotacijos sistemoje ir kad pagal šią sistemą vyktų penkių, o ne trijų generalinių advokatų rotacija.

6

2013 m. birželio 25 d. Tarybos sprendimu 2013/336/ES, kuriuo padidinamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo generalinių advokatų skaičius (OL L 179, 2013, p. 92), šis skaičius buvo padidintas nuo aštuonių iki vienuolikos.

7

2005 m. Jungtinės Karalystės vyriausybės siūlymu valstybių narių vyriausybių atstovai paskyrė E. Sharpston eiti Teisingumo Teismo generalinės advokatės pareigas laikotarpiu, likusiu iki jos pirmtako kadencijos pabaigos, t. y. iki 2009 m. spalio 6 d. 2009 m. šiai vyriausybei pasiūlius apeliantė buvo paskirta Teisingumo Teismo generaline advokate naujai šešerių metų kadencijai laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 7 d. iki 2015 m. spalio 6 d. Galiausiai pagal 2015 m. balandžio 1 d. Valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimą (ES, Euratomas) 2015/578 dėl Teisingumo Teismo teisėjų ir generalinių advokatų skyrimo (OL L 96, 2015, p. 11) apeliantė buvo paskirta eiti generalinės advokatės pareigas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2021 m. spalio 6 d.

8

2020 m. sausio 29 d. Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija priėmė ginčijamą pareiškimą, jame priminė, kad, Jungtinei Karalystei pradėjus ESS 50 straipsnyje numatytą išstojimo iš Sąjungos procedūrą, Sutartys šiai valstybei narei nustoja galioti nuo Susitarimo dėl išstojimo įsigaliojimo dienos. Jame taip pat buvo priminta, kad narių, pasiūlytų kandidatais, paskirtų arba išrinktų į Sąjungos institucijas, įstaigas ir organus, kiek tai susiję su Jungtinės Karalystės naryste Sąjungoje, įgaliojimai baigiasi išstojimo dieną. Buvo nurodyta, jog tai reiškia, kad nuolatinė generalinio advokato pareigybė, kuri buvo skirta Jungtinei Karalystei pagal Deklaraciją dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 252 straipsnio, reglamentuojančio generalinių advokatų skaičių Teisingumo Teisme, pridėtą prie Tarpvyriausybinės konferencijos, patvirtinusios Lisabonos sutartį, baigiamojo akto, bus įtraukta į valstybių narių generalinių advokatų skyrimo rotacijos tvarka sistemą. Pažymėta, kad pagal protokolinę tvarką kita valstybė narė, kuri gali siūlyti generalinį advokatą, yra Graikijos Respublika. Atsižvelgdama į išimtines aplinkybes, kuriomis bus atliktas šis skyrimas, ir siekdama laikytis taisyklės kas trejus metus keisti dalį Teisingumo Teismo narių bei taisyklės dėl jų šešerių metų kadencijos, kaip nustatyta SESV 253 straipsnyje, ši konferencija susitarė, kad Graikijos Respublikos į laisvą generalinio advokato vietą pasiūlyto generalinio advokato kadencija baigsis Teisingumo Teismo narių sudėties kito dalinio atnaujinimo dieną, t. y. 2021 m. spalio 6 d.

9

2020 m. balandžio 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškinį, jame apeliantė prašė iš dalies panaikinti ginčijamą pareiškimą.

10

Skundžiamos nutarties 27 punkte konstatavęs, kad ginčijamą pareiškimą priėmė ne Taryba, o Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija, Bendrasis Teismas šios nutarties 28 punkte atmetė ieškinį kaip nepriimtiną, kiek jis buvo pareikštas Tarybai.

11

Dėl reikalavimo, pareikšto prieš Valstybių narių vyriausybių atstovų konferenciją, skundžiamos nutarties 29 ir 30 punktuose Bendrasis Teismas priminė, kad pagal SESV 263 straipsnį jis turi jurisdikciją tik dėl ieškinių, kuriais ginčijami Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų priimti aktai, ir kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog aktams, kuriuos priėmė valstybių narių vyriausybių atstovai, veikiantys ne kaip Tarybos arba kaip Europos Vadovų Tarybos nariai, o kaip savo vyriausybių atstovai, taip kartu įgyvendindami valstybių narių kompetenciją, netaikoma Sąjungos teismo vykdoma teisėtumo kontrolė.

12

Skundžiamos nutarties 31 ir 32 punktuose Bendrasis Teismas taip pat pasirėmė 2020 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutartimi Valstybių narių vyriausybių atstovai / Sharpston (C‑424/20 P(R), nepaskelbta Rink., EU:C:2020:705), kad primintų, pirma, jog aktas dėl Teisingumo Teismo teisėjų ir generalinių advokatų skyrimo pagal SESV 253 straipsnio 1 dalį yra priimamas valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu, ir, antra, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepriimtinas, jeigu juo prašoma panaikinti sprendimą, kurį priėmė ne Sąjungos institucija, įstaiga ar organas, o valstybių narių vyriausybių atstovai, įgyvendinantys šių valstybių kompetenciją.

13

Skundžiamos nutarties 33 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad 2020 m. sausio 29 d. 27 iš 28 tuometinių Sąjungos valstybių narių vyriausybių atstovų dalyvavo susitikime, per kurį buvo priimtas ginčijamas pareiškimas, ir kad jie priėmė šį pareiškimą kaip Sąjungos valstybių narių vyriausybių atstovai, o ne kaip Tarybos nariai. Šios nutarties 34 punkte Bendrasis Teismas pridūrė, jog, nepaisant to, kad Taryba yra paminėta ginčijamo pareiškimo antraštėje ir kad jis paskelbtas Tarybos interneto svetainėje, iš jo turinio matyti, kad tai yra Sąjungos valstybių narių vyriausybių atstovų pareiškimas, priimtas bendru sutarimu, o ne Tarybos arba Sąjungos įstaigos ar organo aktas.

14

Skundžiamos nutarties 35 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad jame pateiktas ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

15

Apeliaciniu skundu E. Sharpston prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą nutartį, nurodyti kitoms proceso šalims atsakyti į klausimą, ar laikytina, kad jos kadencija baigėsi Jungtinei Karalystei išstojus iš Sąjungos 2020 m. sausio 31 d. vidurnaktį pagal ESS 50 straipsnio 3 dalį, grąžinti bylą Bendrajam Teismui, nebent toje proceso stadijoje Teisingumo Teismas galėtų priimti sprendimą, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Tarybos ir Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencijos.

16

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 181 straipsnį, jeigu visas apeliacinis skundas arba jo dalis yra akivaizdžiai nepriimtina arba akivaizdžiai nepagrįsta, Teisingumo Teismas gali bet kuriuo metu vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą nuspręsti motyvuota nutartimi visiškai arba iš dalies atmesti apeliacinį skundą.

17

Šioje byloje reikia taikyti šį straipsnį.

18

Grįsdama apeliacinį skundą apeliantė nurodo penkis pagrindus.

19

Pirmajame pagrinde apeliantė nurodo, kad Bendrasis Teismas pažeidė SESV 263 straipsnį, kai skundžiamos nutarties 29 ir 35 punktuose nusprendė, jog ieškinys nepriimtinas, nes pareikštas ne dėl Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo priimto akto.

20

Ji teigia, kad ne tik iš SESV 263 straipsnio formuluotės skirtingomis kalbomis, bet ir iš šio straipsnio genezės ir tikslo, taip pat iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad jo taikymo sritis turi būti aiškinama plačiai, tiek dėl jame nurodytų aktų, tiek dėl jų rengėjų.

21

Ji nurodo, kad, nors Teisingumo Teismas į SESV 263 straipsnio taikymo sritį neįtraukia aktų, kuriuos priėmė valstybių narių vyriausybių atstovai už Sąjungos teisės sistemos ribų, tai negali būti taikoma aktams, kurie, kaip antai ginčijamas pareiškimas, priimti valstybių narių vyriausybių atstovų, veikiančių įgyvendinant pagal Sutartis suteiktą arba tarsi suteiktą kompetenciją, ir kurie turi padarinių Sąjungos teisės sistemoje.

22

Ji teigia, kad skundžiamos nutarties 30, 32 ir 35 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog visiems aktams, kuriuos priėmė valstybių narių vyriausybių atstovai, veikiantys kitu nei Tarybos ar Europos Vadovų Tarybos narių statusu, negali būti taikoma teisminė kontrolė pagal SESV 263 straipsnį, ir kad jis turėjo pripažinti savo jurisdikciją vertinti ginčijamo pareiškimo, kiek juo buvo pirma laiko nutraukta jos, kaip generalinės advokatės, kadencija, teisėtumą.

23

Baigiamosiose pastabose apeliantė priduria, kad iš 2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Taryba ir kt. / K. Chrysostomides & Co. ir kt. (C‑597/18 P, C‑598/18 P, C‑603/18 P ir C‑604/18 P, EU:C:2020:1028) 91–98 punktų matyti, jog tai, kad nėra galimybės vykdyti politinio susitarimo kontrolę pagal SESV 263 straipsnį, reiškia, kad turi egzistuoti alternatyvios teisių gynimo priemones dėl šį susitarimą įgyvendinančių aktų, siekiant išvengti, kad iš asmenų būtų atimta teisė į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje. Tačiau šiuo atveju tokių alternatyvių teisių gynimo priemonių nėra.

24

Antrajame pagrinde apeliantė teigia, kad spręsdamas dėl savo jurisdikcijos Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes neatskyrė valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimo paskirti generalinį advokatą Teisingumo Teisme ir prieš tai priimto sprendimo, kuriuo buvo konstatuota, kad šios pareigos, į kurias buvo paskirta, yra laisvos, nors šiame teisme pareikštas ieškinys byloje T‑180/20 ir šis apeliacinis skundas yra susiję su pastaruoju sprendimu.

25

Ji nurodo, kad nors paprastai nekyla klausimo, ar Teisingumo Teismo nario pareigos tikrai yra laisvos, negalima atmesti galimybės, kad tam tikrais atvejais toks klausimas gali kilti. Šiuo aspektu ji mano, kad Sąjungos teismai turėtų galėti tikrinti valstybių narių aktą, kuriuo neteisėtai konstatuojama, kad tokios pareigos yra laisvos.

26

Apeliantė teigia, kad tik Sąjungos teismai gali priimti sprendimą šiuo klausimu, ir visų pirma remiasi ESS 19 straipsniu bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 4 ir 6 straipsniais.

27

Apeliantė priduria, kad valstybių narių vyriausybių atstovų aktų, numatytų SESV, galiojimas taip pat gali būti ginčijamas, bent jau netiesiogiai, kitomis nei ieškinys dėl panaikinimo procesinėmis priemonėmis, kaip Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencijos vardu pripažino Taryba, pareikšdama nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą Bendrajame Teisme, taigi, darytina išvada, kad dėl šių aktų taip pat turi būti įmanoma pareikšti tiesioginį ieškinį.

28

Taigi Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamos nutarties 30, 32 ir 35 punktuose konstatavo, kad jokie valstybių narių vyriausybių atstovų aktai negali būti ieškinio pagal SESV 263 straipsnį dalykas.

29

Trečiajame pagrinde apeliantė nurodo, kad skundžiamos nutarties 30, 33 ir 34 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai aiškino 1993 m. birželio 30 d. Sprendime Parlamentas / Taryba ir Komisija (C‑181/91 ir C‑248/91, EU:C:1993:271) įtvirtintus principus.

30

Ji teigia, kad iš šio sprendimo negalima daryti išvados, jog visiems aktams, kuriuos priima valstybių narių vyriausybių atstovai bendru sutarimu, netaikoma teisminė kontrolė pagal SESV 263 straipsnį, ir kad Teisingumo Teismas minėtame sprendime pareiškė nuomonę tik dėl aktų, kuriuos priima valstybių narių vyriausybių atstovai už Sąjungos teisės sistemos ribų.

31

Taigi klausimas, ar Sąjungos teismai turi jurisdikciją tikrinti tokio akto, kaip ginčijamas pareiškimas, kurį priėmė valstybių narių vyriausybių atstovai, naudodamiesi pagal Sutartis suteiktais arba tarsi suteiktais įgaliojimais, ir kuris turi padarinių Sąjungos teisės sistemoje, teisėtumą, nebuvo išspręstas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ir į jį turi būti atsakyta teigiamai.

32

Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 30 ir 35 punktuose klaidingai rėmėsi 1993 m. birželio 30 d. Sprendimu Parlamentas / Taryba ir Komisija (C‑181/91 ir C‑248/91, EU:C:1993:271), visų pirma to sprendimo 12 punktu, tam, kad pagrįstų savo analizę, ir turėjo bent nurodyti kitas to sprendimo dalis, kaip antai jo 13 punktą, iš kurių matyti, jog aktams, sukeliantiems teisinių padarinių tretiesiems asmenims Sąjungos teisės sistemoje, turi būti taikoma Sąjungos teismų kontrolė.

33

Penktajame pagrinde apeliantė papildomai teigia, kad skundžiamos nutarties 27 ir 28 punktuose Bendrasis Teismas taip pat padarė klaidą, nes neatsakė į jos argumentą, kad jei Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija negali būti atsakovė byloje, kurioje pareikštas ieškinys pagal SESV 263 straipsnį, tuomet atsakovė turi būti būtent Taryba, kaip šios Konferencijos alter ego arba kaip glaudžiausiai su ja susijusi Sąjungos institucija, atsižvelgiant į jos dalyvavimą priimant ir paskelbiant ginčijamą pareiškimą.

34

Ji visų pirma remiasi tuo, kad būtina vykdyti valstybių narių galimai padarytų Sąjungos teisės pažeidimų kontrolę, jeigu jos negali būti atsakovės tokioje byloje, ir mano, kad, nors Taryba nėra ginčijamo akto rengėja, vis dėlto turėtų būti galimybė laikyti ją atsakove Sąjungos teismuose.

35

Ji teigia, kad Sutarčių nuostatose, susijusiose su Teisingumo Teismo jurisdikcija, išsamiai nenurodyti atsakovai, ir pagal analogiją remiasi SESV 268 ir 340 straipsniais.

36

Ji pažymi, jog reikia nustatyti, ar ginčijamame pareiškime tai, kad jos pirma eitos pareigos yra laisvos, konstatavo Taryba, Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pirmininkas, ir mano, kad bet kuriuo atveju tik Teisingumo Teismas yra įgaliotas priimti sprendimą šiuo klausimu.

37

Ji priduria, kad Taryba, tarpininkaujant jos teisės tarnybai, atliko aktyvų vaidmenį, viena arba kartu su Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija, nustatant jos kadencijos pabaigos terminą pirma laiko, todėl jai tenka bendra atsakomybė už ginčijamo pareiškimo trūkumus.

38

Nurodydama pirmąjį–trečiąjį ir penktąjį pagrindus, kuriuos reikia nagrinėti kartu, apeliantė iš esmės teigia, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai jos prašymą iš dalies panaikinti ginčijamą pareiškimą atmetė kaip nepriimtiną tuo pagrindu, kad šį pareiškimą priėmė valstybių narių vyriausybių atstovai, veikiantys kaip tokie, o ne Taryba.

39

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš SESV 263 straipsnio formuluotės matyti, kad aktams, kuriuos priėmė valstybių narių vyriausybių atstovai, veikiantys ne kaip Tarybos nariai, o kaip savo vyriausybių atstovai, taip kartu įgyvendindami valstybių narių kompetenciją, netaikoma Sąjungos teismo vykdoma teisėtumo kontrolė (šiuo klausimu žr. 1993 m. birželio 30 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba ir Komisija, C‑181/91 ir C‑248/91, EU:C:1993:271, 12 punktą).

40

Taigi reikšmingas kriterijus, kuriuo remdamasis Teisingumo Teismas nusprendė, kad Sąjungos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti dėl tokių aktų pareikšto ieškinio, yra jų rengėjas, neatsižvelgiant į tokių aktų privalomus teisinius padarinius.

41

Vadinasi, negali būti pritarta apeliantės pirmajame ir penktajame pagrinduose pateiktiems argumentams, kad SESV 263 straipsnyje nurodytų aktų rengėjai, t. y. Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai, turi būti aiškinami plačiai siekiant pripažinti, kad ginčijamą pareiškimą priėmė viena iš tokių institucijų, įstaigų ar organų, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, arba bent jau, kad Bendrajame Teisme pareikštas ieškinys turi būti prilygintas ieškiniui dėl Tarybos sprendimo, atsižvelgiant į jos dalyvavimą priimant ir paskelbiant šį pareiškimą; priešingu atveju tai prieštarautų aiškiai šio straipsnio formuluotei.

42

Akivaizdu, jog toks aiškinimas taip pat prieštarauja SESV 263 straipsnyje, kurio taikymo sritis apima tik Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų priimtus Sąjungos teisės aktus, įtvirtintai Sutarčių rengėjų valiai, kad Teisingumo Teismo kontrolė nebūtų taikoma valstybių narių priimtiniems aktams, kaip antai sprendimams dėl Sąjungos teismų narių skyrimo.

43

Nors nagrinėjamu atveju ginčijamu pareiškimu nėra skiriami teismo nariai, jis glaudžiai susijęs su šios kompetencijos įgyvendinimu, nes jame konstatuojama, jog pareigos yra laisvos dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos, ir nustatomos tam tikros teisinės pasekmės, į kurias atitinkamai reikia atsižvelgti skiriant į šias pareigas.

44

Priešingai, nei trečiajame pagrinde teigia apeliantė, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad taip pat nesvarbu, ar valstybių narių vyriausybių atstovai veikė pagal Sutartis, ar pagal kitus teisės šaltinius, kaip antai tarptautinę teisę.

45

Vadinasi, Bendrasis Teismas nepadarė jokios klaidos, kai skundžiamos nutarties 30 punkte priminė, jog iš SESV 263 straipsnio matyti, kad aktams, kuriuos priėmė valstybių narių vyriausybių atstovai, veikiantys ne kaip Tarybos arba kaip Europos Vadovų Tarybos nariai, o kaip savo vyriausybių atstovai, taip kartu įgyvendindami valstybių narių kompetenciją, netaikoma Sąjungos teismo vykdoma teisėtumo kontrolė.

46

Antrajame pagrinde apeliantė teigia, kad Sąjungos teismai vis dėlto turėtų pripažinti savo jurisdikciją vertinti ginčijamo pareiškimo teisėtumą, nes jame yra valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimas, kuriuo ultra vires konstatuojama, kad jos, kaip generalinės advokatės, kadencija baigiasi pirma laiko.

47

Vis dėlto šiai analizei negalima pritarti, nes ginčijamas pareiškimas, kad ir kaip būtų, negali būti laikomas priimtu Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo, nurodytų SESV 263 straipsnyje.

48

Be to, reikia konstatuoti, kad ginčijamas pareiškimas negali būti laikomas sprendimu, sukeliančiu nepalankių teisinių padarinių apeliantei tiek, kiek juo buvo pirma laiko nutraukta jos, kaip generalinės advokatės, kadencija, nes Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija tik konstatavo pasekmes, neišvengiamai susijusias su Jungtinės Karalystės išstojimu iš Sąjungos.

49

Iš tiesų, kadangi pagal ESS 50 straipsnio 3 dalį Sutartys nustojo būti taikomos Jungtinei Karalystei jos išstojimo dieną, t. y. 2020 m. vasario 1 d., ši valstybė nuo šios datos nebėra valstybė narė. Tai reiškia, kaip nurodyta susitarimo dėl išstojimo aštuntoje konstatuojamojoje dalyje, kad narių, pasiūlytų kandidatais, paskirtų arba išrinktų į Sąjungos institucijas, įstaigas ir organus, kiek tai susiję su Jungtinės Karalystės naryste Sąjungoje, įgaliojimai automatiškai pasibaigė tą dieną.

50

Taigi Bendrajam Teismui negalima priekaištauti dėl to, kad nepripažino, jog turi jurisdikciją vertinti vadinamojo valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimo, kuriuo konstatuojamas apeliantės kadencijos nutraukimas pirma laiko, teisėtumą.

51

Darytina išvada, kad pirmasis–trečiasis ir penktasis pagrindai turi būti atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįsti.

52

Nurodydama ketvirtąjį pagrindą apeliantė teigia, jog skundžiamos nutarties 31 ir 32 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai pripažino, kad 2020 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutartis Valstybių narių vyriausybių atstovai / Sharpston (C‑424/20 P(R), nepaskelbta Rink., EU:C:2020:705) turi precedento galią, nors tokia nutartis negalėjo nulemti sprendimo nagrinėjamoje byloje esmės.

53

Ji priduria, kad skundžiamos nutarties 31 punkte Bendrasis Teismas taip pat klaidingai rėmėsi minėta nutartimi, nes ji buvo susijusi su ieškiniu dėl sprendimo paskirti generalinį advokatą Teisingumo Teisme, o jos ieškinys buvo susijęs su valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimu, kuriuo konstatuota, kad tokios pareigos yra laisvos.

54

Be to, skundžiamos nutarties 31 ir 32 punktuose nurodyta Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutartis priimta pažeidžiant Teisingumo Teismo procesines nuostatas dėl to, kad apeliantė nebuvo išklausyta, nors nebuvo konstatuota jokios skubos, taip pat dėl to, kad valstybių narių vyriausybių atstovų argumentai turėjo būti atmesti kaip nepriimtini, nes jie pirmą kartą buvo pateikti Teisingumo Teisme.

55

Galiausiai apeliantė teigia, kad taip elgdamasis pats Bendrasis Teismas pažeidė principą audi alteram partem, nes neleido jai pateikti pastabų dėl 1993 m. birželio 30 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba ir Komisija (C‑181/91 ir C‑248/91, EU:C:1993:271) 12 punkto, nurodyto skundžiamos nutarties 30 punkte, ir 2020 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutarties Valstybių narių vyriausybių atstovai / Sharpston (C‑424/20 P(R), nepaskelbta Rink., EU:C:2020:705), nurodytos skundžiamos nutarties 31 ir 32 punktuose, svarbos. Taip pasielgęs Bendrasis Teismas nepagrįstai „išplėtė“ ir „pratęsė“ ne tik šios Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutarties teisinius padarinius, bet ir ja padarytus procedūros pažeidimus.

56

Kalbant apie argumentus, susijusius su klaida, kurią Bendrasis Teismas padarė skundžiamos nutarties 31 ir 32 punktuose, nustatydamas, kokią reikšmę turi 2020 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutartis Valstybių narių vyriausybių atstovai / Sharpston (C‑424/20 P(R), nepaskelbta Rink., EU:C:2020:705), kuri, be to, nėra svarbi šioje byloje, pakanka konstatuoti: kad ir kaip būtų, Bendrasis Teismas nepadarė jokios klaidos, kai priminė, pirma, minėtame 31 punkte, – kad aktas dėl Teisingumo Teismo teisėjų ir generalinių advokatų skyrimo pagal SESV 253 straipsnį yra priimamas valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu, ir, antra, minėtame 32 punkte, – kad dėl tokio akto pagal SESV 263 straipsnį pareikštas ieškinys yra akivaizdžiai nepriimtinas, nes juo prašoma panaikinti sprendimą, kurį priėmė valstybių narių vyriausybių atstovai, įgyvendinantys šių valstybių kompetenciją. Darytina išvada, kad tokie argumentai yra akivaizdžiai nereikšmingi.

57

Be to, argumentai, susiję su procedūros pažeidimais, padarytais priimant šią Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutartį, yra akivaizdžiai nepriimtini, nes ji nėra šio apeliacinio skundo dalykas.

58

Taigi apeliantės teiginius, kad Bendrasis Teismas pažeidė rungimosi principą, taip pat reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįstus.

59

Vadinasi, ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtiną ir iš dalies akivaizdžiai nepagrįstą.

60

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad, nepritarus nė vienam pagrindui, apeliantės nurodytam grindžiant apeliacinį skundą, šį reikia atmesti kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtiną ir iš dalies akivaizdžiai nepagrįstą.

61

Šiomis aplinkybėmis nereikia tenkinti apeliantės prašymo dėl tyrimo priemonės taikymo.

62

Pagal Procedūros reglamento 137 straipsnį, taikomą apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas nutartyje, kuria užbaigiamas procesas.

63

Kadangi ši nutartis priimta dar neįteikus apeliacinio skundo kitoms proceso šalims, taigi jos negalėjo patirti bylinėjimosi išlaidų, reikia nuspręsti, kad apeliantė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nutaria: