–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A. Daniel ir A.-L. Desjonquères,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Milanowska, M. Wilderspin ir W. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos bendrijos vardu 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos sprendimu 2009/941/EB patvirtinto 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolo dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (OL L 331, 2009, p. 17) (toliau – Hagos protokolas) 3 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant W. J. ginčą su L. J. ir J. J., dviem nepilnamečiais vaikais, pagal įstatymus atstovaujamais motinos A.P., ginčą dėl W. J. išlaikymo mokėjimo.

3

1980 m. spalio 25 d. Hagoje sudarytos Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija) 12 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose nustatyta:

„Jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti.

Net jei procesas buvo pradėtas praėjus ankstesnėje pastraipoje nurodytam vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos.“

4

1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnyje numatyta:

„Nepaisant ankstesnio straipsnio nuostatų, valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad:

a) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas; arba

b) yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.

Teismo ar administracinė institucija taip pat gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei ji nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.

Svarstydamos šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes, teismo ir administracinės institucijos privalo atsižvelgti į informaciją apie vaiko socialinę kilmę ir padėtį, kurią pateikia vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos centrinė įstaiga ar kita kompetentinga institucija.“

5

2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (OL L 7, 2009, p. 1) 5 straipsnyje „Jurisdikcija pagal atsakovo dalyvavimo teismo procese vietą“ nustatyta:

„Be jurisdikcijos, kylančios iš kitų šio reglamento nuostatų, jurisdikciją turi valstybės narės teismas, kurio procese dalyvauja atsakovas. Ši taisyklė netaikoma, jei procese dalyvaujama siekiant užginčyti jurisdikciją.“

6

Šio reglamento 15 straipsnyje numatyta:

„Išlaikymo prievolėms taikytina teisė nustatoma pagal Hagos protokolą <…> valstybėse narėse, kurioms šis teisės aktas privalomas.“

7

2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos sprendimo 2009/941/EB, kuriuo Europos bendrija sudaro 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolą dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (OL L 331, 2009, p. 17), 3 ir 11 konstatuojamosiose dalyse įtvirtinta:

<…>

8

Hagos protokolo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šiame Protokole nustatoma teisė, taikytina išlaikymo prievolėms, kylančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, įskaitant išlaikymo prievolę vaiko atžvilgiu, nepaisant tėvų šeiminės padėties.“

9

Šio protokolo 2 straipsnyje „Visuotinis taikymas“ nustatyta:

„Šis Protokolas taikomas net jei taikytina teisė yra ne Susitariančiosios Valstybės teisė.“

10

Minėto protokolo 3 straipsnyje „Bendra taisyklė dėl taikytinos teisės“ nustatyta:

„1.   Išlaikymo prievoles reglamentuoja kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, išskyrus atvejus, kai šiame Protokole nustatyta kitaip.

2.   Jei kreditorius keičia nuolatinę gyvenamąją vietą, naujos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė taikoma nuo pakeitimo momento.“

11

Hagos protokolo 4 straipsnyje „Tam tikriems kreditoriams palankios specialios taisyklės“ nustatyta:

„1.   Šios nuostatos taikomos šių išlaikymo prievolių atveju:

<…>

2.   Jei kreditorius neturi galimybės gauti iš skolininko išlaikymo išmokas taikant [taikydamas] 3 straipsnyje nurodytą teisę, taikoma teismo vietos teisė.

<…>

4.   Jei kreditorius neturi galimybės gauti iš skolininko išlaikymo išmokų taikant 3 straipsnyje ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytą teisę, jeigu įmanoma, taikoma valstybės, kurios pilietybę turi ir kreditorius, ir skolininkas, teisė.“

12

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243), 1 straipsnio 3 dalies e punkte nurodyta, kad šis reglamentas netaikomas išlaikymo pareigoms.

13

Šio reglamento II skyriaus 2 skirsnį „Tėvų pareigos“ sudaro 8–15 straipsniai.

14

Minėto reglamento 8 straipsnyje „Bendroji jurisdikcija“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.

2.   Šio straipsnio 1 daliai taikomos 9, 10 ir 12 straipsnių nuostatos [Šio straipsnio 1 dalis taikoma nepažeidžiant 9, 10 ir 12 straipsnių nuostatų].“

15

Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnyje nustatyta:

„Vaiką neteisėtai išvežus ar negrąžinus, valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo [prieš pat neteisėtą išvežimą ar negrąžinimą] turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai išlaiko savo jurisdikciją iki tol, kol vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje ir:

16

Lenkijos piliečiams A. P. ir W. J., bent nuo 2012 m. gyvenusiems ir užsiėmusiems profesine veikla Jungtinėje Karalystėje, atitinkamai 2015 m. birželio mėn. ir 2017 m. gegužės mėn. Jungtinėje Karalystėje gimė L. J. ir J. J. Šie du vaikai turi Lenkijos ir Jungtinės Karalystės pilietybes.

17

2017 m. rudenį A. P., pasibaigus jos asmens tapatybės kortelės galiojimui, kartu su dukra L. J. atvyko į Lenkiją ir ten buvo iki 2017 m. spalio 7 d. Šios viešnagės metu A. P. pranešė W. J., kad ketina pasilikti Lenkijoje ilgiau, ir pastarasis su tuo sutiko. 2017 m. spalio 7 d. A. P. grįžo į Didžiąją Britaniją, o kitą dieną vėl iš ten išvyko, pasiimdama su savimi savo sūnų J. J. Po kelių dienų A. P. pranešė W. J., kad ketina nuolat likti Lenkijoje su L. J. Ir J. J. (toliau – vaikai), tačiau W. J. tam prieštaravo.

18

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad 2019 m. balandžio mėn. vaikai gyveno vienoje Lenkijos vietovėje su A. P., taip pat su seneliais, dėde ir pussesere, kuri taip pat buvo nepilnametė, kad L. J. lankė darželį, o J. J. buvo prižiūrimas A. P., taip pat medicinos įstaigose nuolat buvo tikrinamas dėl sveikatos būklės, dėl kurios jį reikėjo periodiškai guldyti į ligoninę. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad A. P. už savo vaikų globą gavo socialinę paramą Lenkijoje.

19

W. J. pagal 1980 m. Hagos konvenciją Jungtinės Karalystės centrinėje institucijoje pateikė prašymą grąžinti vaikus.

20

2018 m. sausio 3 d. prašymas perduotas kompetentingam Sąd Rejonowy (apylinkės teismas, Lenkija); šis 2018 m. vasario 26 d. nutartimi šį prašymą atmetė.

21

2018 m. lapkričio 7 d. vaikai, atstovaujami A. P., kreipėsi į Sąd Rejonowy w Pile (Pilos apylinkės teismas, Lenkija) su prašymu įpareigoti W. J. mokėti mėnesinę išlaikymo išmoką; W. J. procese dalyvavo ir nepateikė jurisdikcijos neturėjimu grindžiamo prieštaravimo.

22

2019 m. balandžio 11 d. sprendimu šis teismas, taikydamas Lenkijos teisę, priteisė iš W. J. kiekvienam vaikui nuo 2018 m. lapkričio 7 d. mokėti mėnesinę išlaikymo išmoką.

23

W. J. pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo 20 punkte nurodytos 2018 m. vasario 26 d. nutarties ir dėl šio sprendimo pirmesniame punkte minėto 2019 m. balandžio 11 d. sprendimo.

24

2019 m. gegužės 24 d. nutartimi Sąd Okręgowy (apygardos teismas, Lenkija), kuriam buvo pateiktas apeliacinis skundas dėl 2018 m. vasario 26 d. nutarties, nurodė A. P. perduoti vaikus W. J. ne vėliau kaip 2019 m. birželio 26 d. Šis teismas konstatavo, kad vaikai buvo neteisėtai sulaikyti Lenkijoje, kad jų nuolatinė gyvenamoji vieta prieš pat šį sulaikymą buvo Jungtinėje Karalystėje ir kad nėra rimto pavojaus, jog juos grąžinus į šią valstybę jiems būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad jie paklius į kitą netoleruotiną situaciją, kaip tai suprantama pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktą.

25

Grįsdamas šio sprendimo 22 punkte minėtą apeliacinį skundą dėl 2019 m. balandžio 11 d. sprendimo, kurį jis pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Sąd Okręgowy w Poznaniu (Poznanės apygardos teismas, Lenkija), W. J. rėmėsi pagrindu, susijusiu su faktinių aplinkybių vertinimo klaida, ir teigė, kad nebuvo atsižvelgta į 2019 m. gegužės 24 d. nutartį, kuria A. P. buvo įpareigota perduoti vaikus jų tėvui ne vėliau kaip 2019 m. birželio 26 d., dėl to buvo nepagrįsta nustatyti pastarajam išlaikymo pareigą.

26

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas pažymi, pirma, kad minėta 2019 m. gegužės 24 d. nutartis yra galutinė ir ją vykdant vaikai turi būti grąžinti į Jungtinę Karalystę, nes W. J. nuolatinė gyvenamoji vieta tebėra šios valstybės teritorijoje. Tačiau A. P. neperdavė vaikų W. J. per nustatytą terminą, o iki prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dienos jų nebuvo pavykę rasti.

27

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Lenkijos teismai turi jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 4/2009 5 straipsnį, o W. J. to neginčija ir nepateikė prieštaravimo dėl jurisdikcijos nebuvimo.

28

Trečia, jis patikslina, kad turi nustatyti teisę, taikytiną nagrinėjamai išlaikymo prievolei.

29

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad Lenkijos teisė, kuria remdamasis Sąd Rejonowy w Pile (Pilos apylinkės teismas) priėmė savo sprendimą, gali būti taikoma tik tuo atveju, jei vaikai, nepaisant neteisėto jų laikymo Lenkijoje ir teismo sprendimo, kuriuo nurodoma juos grąžinti į Jungtinę Karalystę, įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą Lenkijoje po jų atvykimo 2017 m., o tai pateisintų tai, kad taikytina teisė būtų nustatyta pagal Hagos protokolo 3 straipsnio 2 dalį, nes, pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kiti Lenkijos teisės taikymo kriterijai yra atmestini.

30

Atsižvelgiant į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar ši nuostata neturi būti aiškinama remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsniu, pagal kurį iš principo draudžiama jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis, perduoti valstybės narės, kurioje vaikas turėtų naują nuolatinę gyvenamąją vietą, jei neteisėtai būtų išvežtas į šią valstybę narę ar negrąžintas, teismui.

31

Jei būtų pripažinta, kad vaikai negali įgyti naujos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, kurioje jie laikomi neteisėtai, pagrindinėje byloje nagrinėjamai išlaikymo pareigai taikytina teisė, remiantis Hagos protokolo 3 straipsnio 1 dalimi, būtų Jungtinės Karalystės, kaip valstybės, kurioje šie vaikai išsaugojo nuolatinę gyvenamąją vietą, teisė.

32

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, skirtingai nei Reglamente Nr. 2201/2003, Reglamente Nr. 4/2009 ir Hagos protokole nėra specialių taisyklių, nustatančių ryšį tarp nuolatinės gyvenamosios vietos ir atitinkamai teismo jurisdikcijos išlaikymo pareigų srityje ir šioje srityje taikytinos teisės, kai išlaikymo kreditorius yra neteisėtai valstybėje narėje laikomas vaikas. Ši išvada galėtų leisti daryti išvadą, kad pagal Hagos protokolo 3 straipsnio 2 dalį neteisėtas vaiko laikymas valstybės narės teritorijoje neturi jokios įtakos tam, kad šis vaikas įgytų nuolatinę gyvenamąją vietą šioje valstybėje narėje, todėl minėtos valstybės teisė, kaip naujos nuolatinės gyvenamosios vietos teisė, gali būti taikoma išlaikymo prievolei nuo momento, kai tokia gyvenamoji vieta pasikeičia.

33

Šiomis aplinkybėmis Sąd Okręgowy w Poznaniu (Poznanės apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar <…> Hagos protokolo <…> 3 straipsnio 1 ir 2 dalis reikia aiškinti taip, kad vaikas, kuris yra [išlaikymo] kreditorius, gali įgyti naują nuolatinę gyvenamąją vietą valstybėje, kurioje jis neteisėtai laikomas, jeigu teismas nurodė grąžinti vaiką į valstybę, kurioje turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą prieš pat neteisėtą jo negrąžinimą?“

34

2021 m. lapkričio 4 d. raštu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2021 m. lapkričio 19 d., prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas informavo Teisingumo Teismą, kad 2021 m. spalio 6 d. nutartimi Sąd Najwyższy, lzba Kontroli Nadzwyczajnej i Spraw Publicznych (Aukščiausiojo Teismo ypatingosios kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija, Lenkija), išnagrinėjęs Rzecznik Praw Dziecka (Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, Lenkija) pateiktą ypatingąjį skundą („skarga nadzwyczajna“) dėl šio sprendimo 24 punkte nurodytos 2019 m. gegužės 24 d. nutarties, šią nutartį iš dalies panaikino. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, darytina išvada, kad sprendimas, kuriuo 2019 m. gegužės 24 d. buvo nurodyta grąžinti vaikus į Jungtinę Karalystę, nebetaikomas.

35

2021 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas nusprendė apie šį raštą pranešti pagrindinėje byloje dalyvaujančioms šalims ir suinteresuotosioms šalims, kaip jos suprantamos pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį, ir paprašė jų iki 2021 m. gruodžio 15 d. pateikti savo pastabas.

36

Tik Europos Komisija atsakė į šį prašymą ir nurodė, kad ji atsisako pateikti papildomų pastabų prie Teisingumo Teismui pateiktų pastabų dėl prejudicinio klausimo.

37

Nauju 2021 m. gruodžio 20 d. raštu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2021 m. gruodžio 31 d., prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į 2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimą Prokuratura Rejonowa w Mińsku Mazowieckim ir kt. (C‑748/19–C‑754/19, EU:C:2021:931), pranešė Teisingumo Teismui, kad vienas šios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios teisėjų kolegijos narys Lenkijos teisingumo ministro pagal delegavimo procedūrą neterminuotam laikotarpiui buvo paskirtas vykdyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teisėjo funkcijas. Šiame rašte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat priminė, kad Teisingumo Teisme byloje C‑720/21 pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl šio sprendimo 34 punkte minėto ypatingojo skundo („skarga nadzwyczajna“) nagrinėjimo proceso.

38

2022 m. sausio 11 d. Teisingumo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas nusprendė apie šį naują prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo raštą pranešti pagrindinėje byloje dalyvaujančioms šalims ir suinteresuotosioms šalims, kaip jos suprantamos pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį, ir paprašė jų iki 2022 m. sausio 31 d. pateikti savo pastabas.

39

L. J. ir J. J., Lenkijos vyriausybė ir Komisija atsakė į šį prašymą.

40

Savo pastabose L. J ir J. J., kuriems pagal įstatymą atstovauja A. P., iš esmės, pirma, prašė, kad būtų gauta vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pozicija šioje byloje ir, antra, tvirtino, kad jeigu būtų pripažinta, jog ypatingojo skundo procedūra yra neteisėta, jie neturėtų atsakyti už galimas pasekmes.

41

Lenkijos vyriausybė teigia, kad minėtame naujame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo rašte pateikta informacija neturi reikšmės tiek vertinant prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, tiek nagrinėjant šį klausimą.

42

Nurodžiusi, kad nepageidauja pateikti pastabų, Komisija pažymėjo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė, kiek reikia atsižvelgti į teisingumo ministro deleguotą teisėjo, esančio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusią teisėjų kolegijos sudėtyje, įgaliojimą, į galimas šio įgaliojimo pasekmes, be kita ko, šios teisėjų kolegijos nepriklausomumui arba į 2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Prokuratura Rejonowa w Mińsku Mazowieckim ir kt. (C‑748/19–C‑754/19, EU:C:2021:931) pasekmes šiai bylai. Be to, Komisija tvirtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė informacijos, leidžiančios nuspręsti, ar atitinkamo teisėjo delegavimas į šį teismą yra jo nepriklausomumo pažeidimas.

43

Teisingumo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas 2022 m. vasario 4 d. teisėjos pranešėjos siūlymu, išklausęs generalinį advokatą, nusprendė atmesti L. J. ir J. J. prašymą pakviesti Vaiko teisių apsaugos kontrolierių išsakyti poziciją šioje byloje, nes jis nėra pagrindinės bylos šalis, o tokio prašymo patenkinimas labai vėlyvoje bylos nagrinėjimo stadijoje sukeltų riziką, kad procesas bus gerokai užvilkintas, ir dėl to turėtų pasekmių, prieštaraujančių gero teisingumo vykdymo reikalavimui.

44

Pirmiausia reikia pažymėti, kad 2021 m. gruodžio 20 d. raštu, nurodytu šio sprendimo 37 punkte, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas informavo Teisingumo Teismą, kad šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios kolegijos narį Lenkijos teisingumo ministras neribotam laikotarpiui įgaliojo vykdyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teisėjo funkcijas. Kaip pažymėjo Komisija, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepatikslina, kokias pasekmes, jo nuomone, lemia tokia situacija, visų pirma kiek tai susiję su šio teismo nepriklausomumu. Vis dėlto atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, pabrėžusiam šią situaciją, kyla abejonių dėl savo, kaip „teismo“, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį, statuso, kuris yra prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo sąlyga.

45

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, tam, kad įvertintų, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija yra „teismas“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, o tai yra tik su Sąjungos teise susijęs klausimas, Teisingumo Teismas atsižvelgia į aplinkybių visumą, t. y. į tai, ar ši institucija įsteigta pagal įstatymus, ar ji nuolatinė, ar jos jurisdikcija yra privaloma, ar procesas joje yra grindžiamas rungimosi principu, ar ji taiko teisės aktus ir ar ji yra nepriklausoma (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Land Hessen, C‑272/19, EU:C:2020:535, 43 punktą ir 2022 m. kovo 29 d. Sprendimo Getin Noble Bank, C‑132/20, EU:C:2022:235, 66 punktą).

46

Valstybių narių teismų nepriklausomumas įvairiais aspektais yra ypač svarbus Sąjungos teisinei sistemai. Minėtas nepriklausomumas būtinas tam, kad tinkamai veiktų teismų bendradarbiavimo sistema, kurią įgyvendina SESV 267 straipsnyje numatytas kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo mechanizmas; šis mechanizmas gali būti inicijuotas tik Sąjungos teisę taikančios institucijos, kuri, be kita ko, atitinka šį nepriklausomumo kriterijų (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Land Hessen, C‑272/19, EU:C:2020:535, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47

Norint užtikrinti pagal Sąjungos teisę reikalaujamas nepriklausomumo ir nešališkumo garantijas, būtina, kad egzistuotų taisyklės, be kita ko, dėl teismo sudėties, teisėjų skyrimo, įgaliojimų trukmės ir nusišalinimo, nušalinimo ir atšaukimo priežasčių, kad teisės subjektams nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar teismui nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl jo neutralumo, kai susikerta interesai (2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Land Hessen, C‑272/19, EU:C:2020:535, 52 punktas ir 2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Prokuratura Rejonowa w Mińsku Mazowieckim ir kt., C‑748/19–C‑754/19, EU:C:2021:931, 67 ir 71 punktai).

48

Šiuo atveju nėra abejonių, kad Sąd Okręgowy w Poznaniu (Poznanės apygardos teismas) yra vienas iš Lenkijos bendrosios kompetencijos teismų.

49

Taigi, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė nacionalinis teismas, reikia preziumuoti, kad jis atitinka šio sprendimo 45 punkte nurodytus reikalavimus, neatsižvelgiant į konkrečią jo sudėtį (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 29 d. Sprendimo Getin Noble Bank, C‑132/20, EU:C:2022:235, 69 punktą).

50

Tačiau ši prezumpcija taikoma tik vertinant prašymų priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį priimtinumą. Negalima tuo remiantis daryti išvados, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą sudarančių teisėjų paskyrimo sąlygos būtinai atitinka teisės kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą garantijas, iš anksto nustatytas įstatyme, kaip tai suprantama pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 29 d. Sprendimo Getin Noble Bank, C‑132/20, EU:C:2022:235, 74 punktą).

51

Be to, ši prezumpcija gali būti paneigta, jeigu nacionalinis ar tarptautinis teismas priimtų galutinį sprendimą, dėl kurio reiktų konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas arba teisėjai nėra nepriklausomas, nešališkas ir iš anksto pagal įstatymą įsteigtas teismas, kaip tai suprantama pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamą su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa. Tas pats pasakytina ir tuo atveju, jei, be teisėjo ar teisėjų, formaliai pateikusių prašymą pagal SESV 267 straipsnį, asmeninės padėties, būtų kitų veiksnių, kurie turėtų įtakos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kuriam priklauso šie teisėjai, veikimui ir taip pakenktų šio teismo nepriklausomumui ir nešališkumui (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 29 d. Sprendimo Getin Noble Bank, C‑132/20, EU:C:2022:235, 72 ir 75 punktus).

52

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė jokios konkrečios ir tikslios informacijos, kuri leistų pirmesniame šio sprendimo punkte nurodytomis sąlygomis paneigti prezumpciją, kad šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė įstaiga, atitinkanti šio sprendimo 45 punkte nurodytus reikalavimus.

53

Antra, šio sprendimo 34 punkte nurodytame 2021 m. lapkričio 4 d. rašte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas informavo Teisingumo Teismą, kad 2019 m. gegužės 24 d. nutartis, kuria A. P. buvo įpareigota perduoti vaikus W. J. ne vėliau kaip 2019 m. birželio 26 d., nustojo galioti, nes dėl šios nutarties Rzecznik Praw Dziecka (Vaiko teisių apsaugos kontrolierius) pateiktą ypatingąjį skundą („skarga nadzwyczajna“) Sąd Najwyższy, lzba Kontroli Nadzwyczajnej i Spraw Publicznych (Aukščiausiojo Teismo ypatingosios kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija, Lenkija) patenkino.

54

Tiesa, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktas klausimas iš esmės grindžiamas tuo, kokias pasekmes Hagos protokolo 3 straipsnio aiškinimui turi sukelti 2019 m. gegužės 24 d. nutartyje padaryta išvada, kad W. J. ir A. P. vaikai Lenkijoje pastarosios laikomi neteisėtai ir kad jie turi būti perduoti Jungtinėje Karalystėje gyvenančiam W. J., tačiau iš Sąd Najwyższy, lzba Kontroli Nadzwyczajnej i Spraw Publicznych (Aukščiausiojo Teismo ypatingosios kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija) sprendimo negalima daryti išvados, kad toks klausimas nebėra svarbus vertinimui pagrindinėje byloje.

55

Iš tiesų, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimus, neaišku, ar, remiantis tokiu Sąd Najwyższy, lzba Kontroli Nadzwyczajnej i Spraw Publicznych (Aukščiausiojo Teismo ypatingosios kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija) sprendimu, 2019 m. gegužės 24 d. nutartis dėl vaikų perdavimo W. J. turi būti laikoma nesukėlusia pasekmių Lenkijos teisės sistemoje, todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto klausimo aktualumo prezumpcija išlieka nepaneigta.

56

Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą priimtinas.

57

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Hagos protokolo 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nustatant teisę, taikytiną nepilnamečio vaiko, vieno iš tėvų išvežto į valstybės narės teritoriją, reikalavimui dėl išlaikymo, aplinkybės, kad tos valstybės narės teismas atskiroje byloje nurodė grąžinti vaiką į valstybę, kurioje jis nuolat gyveno su savo tėvais prieš pat išvežimą, pakanka, kad būtų laikoma, jog vaikas neįgijo nuolatinės gyvenamosios vietos tos valstybės narės teritorijoje.

58

Pirmiausia reikia priminti, jog Hagos protokolą Europos Sąjungos Taryba patvirtino Sprendimu 2009/941, taigi Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti jo nuostatas (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Mölk, C‑214/17, EU:C:2018:744, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, aplinkybė, kad Jungtinė Karalystė, kurios teritorijoje gyvena W. J., nėra saistoma šio protokolo, neturi įtakos šiai bylai, nes pagal Hagos protokolo 2 straipsnį jis taikomas net jei jame nustatyta, kad taikoma valstybės, kuri nėra susitariančioji valstybė, teisė.

59

Pagal Hagos protokolo 3 straipsnio 1 dalį išlaikymo pareigoms taikytina išlaikymo kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, išskyrus atvejus, kai šiame protokole numatyta kitaip. Pagal šio straipsnio 2 dalį pasikeitus išlaikymo kreditoriaus nuolatinei gyvenamajai vietai naujos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė taikoma nuo pakeitimo momento.

60

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar nustatant išlaikymo reikalavimui taikytiną teisę galima atsižvelgti į Hagos protokolo 3 straipsnio 2 dalyje numatytą nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimą tuo atveju, kai išlaikymo kreditorius neteisėtai laikomas valstybės, kurioje jis fiziškai yra, teritorijoje. Konkrečiau kalbant, jis iš esmės klausia, ar neteisėtas šio kreditoriaus laikymas valstybės narės teritorijoje gali pakeisti jo gyvenimo šalyje pastovumą, kaip jo nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų.

61

Taigi dėl pateikto klausimo būtina išaiškinti išlaikymo kreditoriaus „nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Hagos protokolo 3 straipsnį, ir patikrinti, ar neteisėtas šio kreditoriaus laikymas valstybės narės teritorijoje netrukdo pripažinti, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra šios valstybės teritorijoje.

62

Pirma, kalbant apie išlaikymo kreditoriaus „nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoką, reikia pažymėti, kad Hagos protokole ji neapibrėžta ir jame taip pat nėra aiškios nuorodos į susitariančiųjų šalių teisę, siekiant apibrėžti jos prasmę ir apimtį. Šiomis aplinkybėmis iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. spalio 13 d. Sprendimo Mikołajczyk, C‑294/15, EU:C:2016:772, 44 punktą ir 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo IB (Sutuoktinio nuolatinė gyvenamoji vieta – Santuokos nutraukimas), C‑289/20, EU:C:2021:955, 39 punktą).

63

Šiuo klausimu visų pirma reikia konstatuoti, kad būdvardžio „nuolatinė“ vartojimas leidžia daryti išvadą, kad gyvenamoji vieta turi būti pakankamai stabili, o ne laikina ar atsitiktinė. Šią išvadą patvirtina Andrea Bonomi parengtos Hagos protokolo aiškinamosios ataskaitos (šis tekstas priimtas Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos dvidešimt pirmoje sesijoje) 42 punkte pateikta nuomonė, kad nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijus reiškia tam tikrą stabilumą, t. y. kad „vien laikino pobūdžio gyvenamosios vietos nepakanka, kad būtų galima nustatyti išlaikymo prievolei taikytiną teisę“.

64

Be to, reikia pabrėžti, kad Hagos protokolo 3 straipsnis atspindi kriterijų sistemą, kuria grindžiamas šis protokolas; šia sistema siekiama garantuoti taikytinos teisės nuspėjamumą, užtikrinant, kad nurodyta teisė nebūtų nepakankamai susijusi su nagrinėjama šeimos situacija, suprantant, kad iš esmės išlaikymo kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teisė yra ta, kuri yra glaudžiausiai susijusi su jo situacija ir kuri geriausiai gali reglamentuoti konkrečias problemas, su kuriomis tas kreditorius gali susidurti (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 7 d. Sprendimo KP, C‑83/17, EU:C:2018:408, 41–43 punktus ir 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Mölk, C‑214/17, EU:C:2018:744, 28 punktą).

65

Reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 63 punkte minėtos ataskaitos 37 punkte, labiausiai šio kriterijaus nauda pasireiškia tuo, kad išlaikymo pareigos buvimas ir dydis nustatomi atsižvelgiant į „valstybės, kurioje kreditorius gyvena ir vykdo didžiąją savo veiklos dalį, socialinės aplinkos teisines ir faktines sąlygas“. Iš tiesų, kadangi, kaip pažymėta tame pačiame šios ataskaitos punkte, išlaikymo kreditorius naudos savo išlaikymo išmoką pragyvenimui, reikia „konkrečią problemą įvertinti atsižvelgiant į konkrečią visuomenę, t. y. tą, kurioje išlaikymo kreditorius gyvena ir gyvens“.

66

Todėl pagrįsta manyti, kad, atsižvelgiant į šį tikslą, išlaikymo kreditoriaus nuolatinė gyvenamoji vieta yra ta, kurioje faktiškai yra jo įprastas gyvenimo centras, atsižvelgiant į jo šeiminę ir socialinę aplinką. Juo labiau taip yra tuo atveju, kai šis kreditorius yra mažametis vaikas, turint omenyje tai, kad pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį reikia deramai atsižvelgti į vaiko interesus, o tam visų pirma reikia užtikrinti, kaip iš esmės pabrėžė Lenkijos vyriausybė, kad jis turėtų pakankamai išteklių, susijusių su šeima ir socialine aplinka, kurioje jam teks gyventi.

67

Kadangi, kaip matyti iš ankstesnio šio sprendimo punkto, pareiga konkrečiu atveju nustatyti, ar išlaikymo kreditorius nuolat gyvena vienoje ar kitoje valstybėje, reiškia, kad turi būti vertinamos faktinės aplinkybės, bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, remdamasis visomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, turi nustatyti suinteresuotojo asmens nuolatinę gyvenamąją vietą (be kita ko, pagal analogiją žr. 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo A, C‑523/07, EU:C:2009:225, 42 punktą ir 2018 m. birželio 28 d. Sprendimo HR, C‑512/17, EU:C:2018:513, 40 punktą).

68

Antra, reikia pažymėti, kad Hagos protokolo 3 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią nuo nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo momento nustatomas išlaikymo kreditoriaus naujos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisės taikymo kriterijus, net jei teismo sprendimu nepilnametis išlaikymo kreditorius turi būti perduotas vienam iš tėvų, gyvenančiam kitoje valstybėje, nenumatyta jokia išimtis.

69

Šioje nuostatoje įtvirtinta taisyklė leidžia išsaugoti išlaikymo kreditoriaus ryšį su vieta, kurioje jis faktiškai gyvena (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 7 d. Sprendimo KP, C‑83/17, EU:C:2018:408, 43 punktą), taigi visapusiškai atsižvelgti į vaiko interesus, kai šis kreditorius yra nepilnametis, nes tai leidžia bylą nagrinėjančiam teismui nustatyti, kokių lėšų reikia vaikui, kiek įmanoma atsižvelgiant į šeimos ir socialinę aplinką, kurioje jis nuolat gyvens.

70

Vadinasi, Hagos protokolo 3 straipsnio 2 dalies tikslui, taip pat vaiko interesams prieštarautų tai, kad valstybės narės teismo sprendime nustačius neteisėtą nepilnamečio vaiko išvežimą ar laikymą ir nurodant šį vaiką grąžinti vienam iš jo tėvų, gyvenančiam kitoje valstybėje, siekiant nustatyti jo išlaikymo reikalavimui taikytiną teisę, iš esmės draudžiama laikyti, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra šios valstybės narės teritorijoje.

71

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nėra jokių motyvų, kurie, to nereglamentuojant teisės aktuose, pateisintų Hagos protokolo 3 straipsnio aiškinimą atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnio nuostatas, kuriomis iš principo neutralizuojamas teismo jurisdikcijos, susijusios su tėvų pareigomis, suteikimas valstybei narei, kurioje būtų nauja vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta po jo neteisėto išvežimo ar laikymo, valstybės narės, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki išvežimo ar laikymo, naudai.

72

Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnyje numatyta specialioji jurisdikcija turi būti aiškinama siaurai, todėl jos negalima aiškinti kaip taikomos kitais nei šiame reglamente aiškiai numatytais atvejais (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 24 d. Sprendimo MCP, C‑603/20 PPU, EU:C:2021:231, 45 ir 47 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

73

Vadinasi, siekdamas nustatyti pagal Hagos protokolo 3 straipsnį taikytiną teisę, bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, spręsdamas, ar vaiko, išlaikymo kreditoriaus, nuolatinė gyvenamoji vieta iš tikrųjų pasikeitė, gali, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir tik įvertinęs visas bylos aplinkybes, atsižvelgti į galimą neteisėtą vaiko išvežimą ar negrąžinimą, taip pat į visus kitus veiksnius, kurie gali įrodyti arba paneigti, kad vaiko buvimas valstybėje, į kurią jis buvo išvežtas, yra pakankamai stabilus, atsižvelgiant į jo šeimos ir socialinę aplinką.

74

Šiuo klausimu pažymėtina, kad kai valstybės narės teismui, kaip pagrindinėje byloje, prašymas priteisti mokėti išlaikymą pateikiamas laikotarpiu po išlaikymo kreditoriaus išvažiavimo į šią valstybę narę, reikia konstatuoti, kad momentas, į kurį šis teismas turi konkrečiai atsižvelgti atlikdamas vertinimą dėl šio kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos, kad nustatytų išlaikymo pareigoms taikytiną teisę, iš esmės yra sprendimo dėl išlaikymo išmokų priėmimo momentas, kaip savo rašytinėse pastabose teigė Komisija. Iš tiesų toks aiškinimas, atsižvelgiant į Hagos protokolo 3 straipsnio 2 dalies tikslą, leidžia išsaugoti išlaikymo kreditoriaus sąsają su vieta, kurioje išlaikymo reikalavimas, į kurį jis turi teisę, turi leisti jam patenkinti savo poreikius.

75

Nagrinėjamu atveju visų pirma reikia pažymėti, kad Sąd Rejonowy w Pile (Pilos apylinkės teismas) sprendimas priteisti vaikams išlaikymą pagal Lenkijos teisę buvo priimtas 2019 m. balandžio 11 d., t. y. tuo metu, kai, pirma, vaikai Lenkijoje su motina, pastarosios šeimoje, gyveno šiek tiek daugiau nei 17 mėnesių, ir, antra, kompetentingas Sad Rejonowy (apylinkės teismas), į kurį kreipėsi W. J. su prašymu grąžinti vaikus, šį prašymą atmetė.

76

Taigi Sąd Rejonowy w Pile (Pilos apylinkės teismas) negali būti priekaištaujama dėl to, kad priimdamas 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą neatsižvelgė į šio sprendimo 24 punkte nurodytą 2019 m. gegužės 24 d. nutartį, kuria nurodoma grąžinti vaikus į Jungtinę Karalystę.

77

Antra, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas nustatyti prašomam išlaikymo reikalavimui taikytiną teisę, turi jurisdikciją vertinti visiškai naujas faktines aplinkybes, palyginti su Sąd Rejonowy w Pile (Pilos apylinkės teismas) atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, jis turi patikrinti, ar, atsižvelgiant į visas esamas aplinkybes, apibūdinančias vaikų padėtį, šeimos ir socialinę aplinką, jų buvimas valstybėje narėje, į kurią jie buvo išvežti, yra stabilus.

78

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Hagos protokolo 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nustatant teisę, taikytiną nepilnamečio vaiko, vieno iš tėvų išvežto į valstybės narės teritoriją, reikalavimui dėl išlaikymo, aplinkybė, kad tos valstybės narės teismas atskiroje byloje nurodė grąžinti vaiką į valstybę, kurioje jis nuolat gyveno su savo tėvais iki išvežimo, nėra pakankama, kad būtų laikoma, jog vaikas negalėjo įgyti nuolatinės gyvenamosios vietos tos valstybės narės teritorijoje.

79

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

Europos bendrijos vardu 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos sprendimu 2009/941/EB patvirtinto 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolo dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nustatant teisę, taikytiną nepilnamečio vaiko, vieno iš tėvų išvežto į valstybės narės teritoriją, reikalavimui dėl išlaikymo, aplinkybė, kad tos valstybės narės teismas atskiroje byloje nurodė grąžinti vaiką į valstybę, kurioje jis nuolat gyveno su savo tėvais iki išvežimo, nėra pakankama, kad būtų laikoma, jog vaikas negalėjo įgyti nuolatinės gyvenamosios vietos tos valstybės narės teritorijoje.