–

NovaText GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt V. Feurstein,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Braun ir S. L. Kalėdos,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, 2004, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32) 3 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant NovaText GmbH ir Ruprecht-Karls-Universität Heidelberg (toliau – Heidelbergo universitetas) ginčą dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bendru advokato ir eksperto, kvalifikuojamo kaip „patentinis patikėtinis“ (Patentanwalt), dalyvavimu teisminiame procese dėl pažeistų Europos Sąjungos prekių ženklų, kurių savininkas yra šis universitetas, nustatymo.

3

Direktyvos 2004/48 10 ir 17 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Objektas“ nustatyta:

„Ši direktyva nustato priemones, procedūras ir gynybos būdus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių gynimą. Šioje direktyvoje terminas „intelektinės nuosavybės teisės“ apima pramoninės nuosavybės teises.“

5

Minėtos direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:

„Nepažeidžiant priemonių, kurios yra ar gali būti numatytos Bendrijos ar nacionalinės teisės aktuose, jei tokios priemonės yra palankesnės teisių turėtojams, šioje direktyvoje numatytos priemonės, procedūros ir gynybos būdai yra taikomi 3 straipsnio nustatyta tvarka visiems intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams, numatytiems Bendrijos ir (arba) atitinkamos valstybės narės nacionalin[ės] teisės aktuose.“

6

Tos pačios direktyvos II skyrių sudaro 3–15 straipsniai, susiję su Direktyvoje 2004/48 reglamentuojamomis priemonėmis, procedūromis ir gynybos būdais.

7

Direktyvos 2004/48 3 straipsnyje „Bendrasis įsipareigojimas“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės numato priemones, procedūras ir gynybos būdus, būtinus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių, kurioms taikoma ši direktyva, vykdymą [paisymą]. Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai turi būti sąžiningi, teisingi, neturi būti komplikuoti ar brangūs, ar sukelti nepagrįstą vėlavimą ar delsimą.

2.   Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai taip pat turi būti veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys; jie turi būti taikomi tokiu būdu, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai ir numatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis.“

8

Šios direktyvos 14 straipsnyje „Teismo [Bylinėjimosi] išlaidos“ nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad laimėjusios šalies patirtas pagrįstas ir proporcingas teismo [bylinėjimosi] ir kitas išlaidas paprastai padengtų pralaimėjusioji šalis, jei tai neprieštarauja teisingumui.“

9

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos 1994 m. spalio 25 d.Gesetz über den Schutz von Marken und sonstigen Kennzeichen‑ Markengesetz (Prekių ženklų ir kitų skiriamųjų žymenų apsaugos įstatymas, BGBl. 1994 I, p. 3082, toliau – MarkenG) 140 straipsnio „Ginčai skiriamųjų žymenų srityje“ 3 dalyje nustatyta:

„Kaip išlaidos, patirtos dėl patentinio patikėtinio dalyvavimo byloje dėl skiriamųjų žymenų, atlygintinas 2004 m. gegužės 5 d.Rechtsanwaltsvergütungsgesetz (Advokatų atlyginimo įstatymas, BGBl. 2004 I, p. 718) 13 straipsnyje numatytas užmokestis ir patentinio patikėtinio patirtos būtinos išlaidos.“

10

Pagal MarkenG 125e straipsnio 5 dalį MarkenG 140 straipsnio 3 dalis mutatis mutandis taikoma byloms, nagrinėjamoms teismuose, kurie turi jurisdikciją nagrinėti Sąjungos prekių ženklų klausimus.

11

Heidelbergo universitetas pareiškė NovaText ieškinį dėl veiksmų nutraukimo, remdamasis tuo, kad ši pažeidė jo Sąjungos prekių ženklus; jis taip pat nurodė papildomus su prekių ženklais susijusius reikalavimus. Ginčas buvo išspręstas taikos sutartimi. 2017 m. gegužės 23 d. nutartimi Landgericht Mannheim (Manheimo apygardos teismas, Vokietija), kaip pirmosios instancijos Europos Sąjungos prekių ženklų teismas, priteisė iš NovaText bylinėjimosi išlaidas ir nustatė 50000 EUR ginčo sumą. Jos pateiktas skundas buvo atmestas.

12

Ieškinyje Heidelbergo universiteto advokatas užsiminė apie patentinio patikėtinio dalyvavimą ir per bylinėjimosi išlaidų nustatymo procedūrą patikino, kad šis patentinis patikėtinis tikrai teikė pagalbą vykstant procedūrai. Minėtas advokatas nurodė, kad kiekvienas procesinis dokumentas buvo suderintas su šiuo patikėtiniu ir kad šis taip pat dalyvavo vykstant deryboms dėl taikos sutarties, nors pokalbiai telefonu vyko tik tarp šalių advokatų.

13

2017 m. gruodžio 8 d. nutartyje Landgericht Mannheim (Manheimo apygardos teismas) nustatė, kad Heidelbergo universitetui kaip bylinėjimosi išlaidos turi būti atlygintina 10528,95 EUR suma, iš kurių 4867,70 EUR – kaip patentinio patikėtinio paslaugų išlaidos nagrinėjant ieškinį pirmojoje instancijoje ir 325,46 EUR – už šio patikėtinio dalyvavimą procese, per kurį nagrinėtas skundas.

14

Oberlandesgericht Karlsruhe (Karlsrūhės aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija), išnagrinėjęs NovaText dėl minėtos nutarties pateiktą apeliacinį skundą, jį atmetė. Šis teismas nusprendė, kad jam buvo pateiktas nagrinėti ginčas dėl prekių ženklų ir skiriamųjų žymenų, kaip tai suprantama pagal MarkenG 140 straipsnio 3 dalį, todėl, skirtingai nei pagal įprastą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tvarką vykstant civiliniam procesui, nereikėjo nagrinėti, ar patentinio patikėtinio paslaugos buvo „būtinos siekiant užtikrinti tinkamą teisinę gynybą“ arba ar šios paslaugos buvo „pridėtinės vertės“, palyginti su Heidelbergo universiteto įgalioto advokato suteikta paslauga. Šio teismo teigimu, reikia manyti, kad šios nacionalinės teisės nuostatos formuluotė atitinka Direktyvą 2004/48 ir kad šios nuostatos aiškinimas taip, kad reikėtų išnagrinėti, ar buvo būtinos patentinio patikėtinio paslaugos, aiškiai prieštarautų nacionalinės teisės aktų leidėjo tikslui, o tai reikštų, kad būtų atimta galimybė tinkamai aiškinti MarkenG 140 straipsnio 3 dalį.

15

Kasaciniame skunde, pateiktame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija), NovaText prašo panaikinti nutartį dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo tiek, kiek ja buvo priteistos patentinio patikėtinio paslaugų išlaidos.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad tai, ar kasacinis skundas bus patenkintas, priklauso nuo Direktyvos 2004/48 3 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio išaiškinimo. Jis patikslina, kad pripažinęs, jog patentinio patikėtinio paslaugų išlaidos yra atlygintinos pagal MarkenG 140 straipsnio 3 dalį, Oberlandesgericht Karlsruhe (Karlsrūhės aukštesnysis apygardos teismas) vadovavosi Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) suformuota jurisprudencija ir vyraujančia nuomone nacionalinėje doktrinoje.

17

Vis dėlto atsižvelgiant į 2016 m. liepos 28 d. Sprendimą United Video Properties (C‑57/15, EU:C:2016:611) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl MarkenG 140 straipsnio 3 dalies atitikties Direktyvos 2004/48 3 straipsnio 1 daliai ir 14 straipsniui. Jis mano, pirma, kad automatiškas išlaidų, susijusių su patentinio patikėtinio veikla, atlyginimas, kai realiai jo paslaugos nebuvo „būtinos siekiant užtikrinti tinkamą teisinę gynybą“, galėtų būti nepagrįstai brangus, ypač darant prielaidą, kad šio patentinio patikėtinio atliktą užduotį lygiai taip pat galėjo atlikti suinteresuotosios šalies įgaliotas pramoninės nuosavybės srities advokatas. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad, kiek tai susiję su teisės gynimu neteismine tvarka ir, be kita ko, su patentinio patikėtinio dalyvavimu pateikiant įspėjimą pagal prekių ženklų teisę, jis jau yra nusprendęs, kad neįmanoma pagal analogiją taikyti MarkenG 140 straipsnio 3 dalies, todėl išlaidos, susijusios su minėto patentinio patikėtinio dalyvavimu, gali būti atlyginamos tik tuo atveju, jeigu jo paslaugos buvo būtinos.

18

Be to, atsižvelgiant į tai, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2004/48 10 konstatuojamosios dalies, šia direktyva siekiama užtikrinti aukštą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį vidaus rinkoje ir kad pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalį joje numatytos procedūros ir gynybos būdai turi būti atgrasomojo pobūdžio, atrodytų pagrįsta neleisti atlyginti pernelyg didelių išlaidų dėl neįprastai didelio užmokesčio, dėl kurio susitarė bylą laimėjusi šalis ir jos advokatas, arba dėl to, kad advokatas teikė paslaugas, kurios nelaikomos būtinomis siekiant užtikrinti atitinkamos intelektinės nuosavybės paisymą.

19

Galiausiai išlaidų, susijusių su patentinio patikėtinio veikla, kurio paslaugos nebuvo „būtinos siekiant užtikrinti tinkamą teisinę gynybą“, atlyginimas galėtų būti neproporcingas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/48 14 straipsnį, nes sprendžiant dėl šių išlaidų atlyginimo nepakankamai atsižvelgta į specifines nagrinėjamo atvejo ypatybes.

20

Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„Ar Direktyvos [2004/48] 3 straipsnio 1 dalis ir 14 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta, kad pralaimėjusioji šalis padengia bylą laimėjusios šalies išlaidas, atsiradusias dėl patentinio patikėtinio dalyvavimo su prekių ženklais susijusiame teismo procese, neatsižvelgiant į tai, ar patentinio patikėtinio paslaugos buvo būtinos siekiant užtikrinti tinkamą teisinę gynybą?“

21

Visų pirma primintina, kad, nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje. Į tai atsižvelgdamas Teisingumo Teismas prireikus turi performuluoti jam pateiktus klausimus. Teisingumo Teismas turi išaiškinti visas Sąjungos teisės nuostatas, kurių reikia nacionaliniams teismams, kad jie išspręstų nagrinėjamas bylas, net jei šios nuostatos nėra aiškiai nurodytos šių teismų jam pateiktuose klausimuose (2021 m. birželio 17 d. Sprendimo M.I.C.M., C‑597/19, EU:C:2021:492, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

22

Šiuo tikslu Teisingumo Teismas gali iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš sprendimo ar nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinus minėtos teisės klausimus, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos dalyką (2021 m. birželio 17 d. Sprendimo M.I.C.M., C‑597/19, EU:C:2021:492, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23

Visų pirma savo klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo ne tik Direktyvos 2004/48 14 straipsnį, bet ir jos 3 straipsnio 1 dalį. Tačiau dėl šiame straipsnyje numatyto valstybių narių bendrojo įsipareigojimo, susijusio su kriterijais, kuriuos turi atitikti priemonės, procedūros ir gynybos būdai, būtini užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių, kurioms taikoma ši direktyva, paisymui, reikia pažymėti, kad šio straipsnio 2 dalyje taip pat yra svarbios informacijos, siekiant išnagrinėti pateiktą klausimą. Kaip matyti ir iš šio sprendimo 18 punkto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat juo remiasi.

24

Viena vertus, pagal Direktyvos 2004/48 3 straipsnio 1 dalį šios priemonės, procedūros ir gynybos būdai, be kita ko, turi būti sąžiningi ir teisingi ir neturi būti nepagrįstai brangūs. Kita vertus, pagal to paties straipsnio 2 dalį šios priemonės, procedūros ir gynybos būdai turi būti veiksmingi, proporcingi ir atgrasomojo pobūdžio, taip pat taikomi taip, kad būtų numatytos apsaugos priemonės nuo piktnaudžiavimo minėtomis teisėmis.

25

Antra, dėl laimėjusios šalies patirtų išlaidų „būtin[numo] siekiant užtikrinti tinkamą teisinę gynybą“, kurį nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje tokio kriterijaus nenustatyta. Iš tiesų pagal 14 straipsnį bylinėjimosi išlaidos ir kitos atlygintinos išlaidos turi būti „pagrįstos ir proporcingos“.

26

Kadangi šioje nuostatoje vartojamoje sąvokoje „pagrįstos ir proporcingos bylinėjimosi išlaidos“ nedaroma aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, nepaisant jos kvalifikavimo valstybėse narėse ir atsižvelgiant į nagrinėjamos nuostatos formuluotę, kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (pagal analogiją žr. 2021 m. lapkričio 30 d. Sprendimo LR Ģenerālprokuratūra, C‑3/20, EU:C:2021:969, 79 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

27

Trečia, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Oberlandesgericht Karlsruhe (Karlsrūhės aukštesnysis apygardos teismas) nusprendė, kad nagrinėjamu atveju MarkenG 140 straipsnio 3 dalis neturi būti aiškinama taip, kad nacionalinis teismas turi išnagrinėti, ar būtinos patentinio patikėtinio paslaugos, nes būtent toks šios nacionalinės teisės nuostatos aiškinimas aiškiai prieštarautų nacionalinės teisės aktų leidėjo tikslui.

28

Vadinasi, tai, kad buvo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kaip ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo tyla šiuo klausimu, gali būti suprantama taip, kad galimą atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos nesuderinamumą, visų pirma atsižvelgiant į Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje numatytus kriterijus, primintus šio sprendimo 25 ir 26 punktuose, gali lemti ne pati šios nuostatos formuluotė, bet tai, kaip ji bendrai aiškinama nacionalinės teisės sistemoje.

29

Galiausiai, ketvirta, kaip savo išvados 27 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės susijusios ne tiek su išlaidų, patirtų dėl patentinio patikėtinio paslaugų, kvalifikavimu, kiek su tuo, kad jos besąlygiškai ir automatiškai priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies. Taigi dėl šio automatiškumo teismas netikrina, ar jos yra pagrįstos ir proporcingos.

30

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pateiktą klausimą reikia performuluoti taip, kad juo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/48 3 ir 14 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės normos arba jų aiškinimas, pagal kuriuos teismas, nagrinėjantis į šios direktyvos taikymo sritį patenkančią bylą, negali tinkamai atsižvelgti į konkretaus jo nagrinėjamo atvejo specifines ypatybes, kad įvertintų, ar bylą laimėjusios šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir proporcingos.

31

Kaip teigiama Direktyvos 2004/48 10 konstatuojamojoje dalyje, šios direktyvos tikslas – suderinti valstybių narių teisės aktus, susijusius su intelektinės nuosavybės teisių gynimo būdais, kad vidaus rinkoje būtų užtikrintas aukštas, vienodas ir vientisas intelektinės nuosavybės apsaugos lygis.

32

Šiuo tikslu, kaip matyti iš Direktyvos 2004/48 1 straipsnio, ši direktyva nustato priemones, procedūras ir gynybos būdus, skirtus intelektinės nuosavybės teisių paisymui užtikrinti. Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad minėtos priemonės, procedūros ir gynybos būdai yra taikomi visiems intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams, numatytiems Sąjungos ir (arba) atitinkamos valstybės narės nacionalinės teisės aktuose.

33

Vis dėlto Direktyvos 2004/48 nuostatomis siekiama reglamentuoti ne visus su intelektinės nuosavybės teisėmis susijusius aspektus, o tik tuos, kurie susiję, pirma, su šių teisių paisymu ir, antra, jų pažeidimais, reikalaujant užtikrinti, kad egzistuotų veiksmingi teisinės gynybos būdai bet kokiam esamos intelektinės nuosavybės teisės pažeidimui išvengti, jam nutraukti ar jo pasekmėms pašalinti (2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Diageo Brands, C‑681/13, EU:C:2015:471, 73 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34

Be to, priimdamas šią direktyvą Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė apskritai atlikti minimalų suderinimą, kiek tai susiję su intelektinės nuosavybės teisių gynimu (2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Constantin Film Verleih, C‑264/19, EU:C:2020:542, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, susijusios su bylinėjimosi išlaidomis, yra šios direktyvos II skyriuje numatytų taisyklių, susijusių su priemonėmis, procedūromis ir gynybos būdais, būtinais užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių paisymui, dalis.

36

Konkrečiai kalbant, pirma, Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje įtvirtintas principas, kad bylą laimėjusios šalies patirtas pagrįstas ir proporcingas bylinėjimosi ir kitas išlaidas paprastai padengia pralaimėjusioji šalis.

37

Taigi šia nuostata siekiama sustiprinti intelektinės nuosavybės apsaugos lygį, vengiant, kad nukentėjusioji šalis būtų atgrasyta inicijuoti teismo procesą savo teisėms apsaugoti (2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Diageo Brands, C‑681/13, EU:C:2015:471, 77 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Tai, beje, atitinka tiek bendrąjį Direktyvos 2004/48 tikslą, t. y. suderinti valstybių narių teisės aktus, kad būtų užtikrintas aukštas, vienodas ir vientisas intelektinės nuosavybės apsaugos lygis, tiek specialų šios nuostatos tikslą – vengti, kad nukentėjusioji šalis būtų atgrasyta inicijuoti teismo procesą savo teisėms apsaugoti. Vadovaujantis minėtais tikslais, intelektinės nuosavybės teisių pažeidėjas paprastai turi atsakyti už visas finansines savo elgesio pasekmes (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 18 d. Sprendimo Realchemie Nederland, C‑406/09, EU:C:2011:668, 49 punktą).

39

Kita vertus, kai matyti iš Direktyvos 2004/48 14 straipsnio, jame numatyta išlaidų paskirstymo taisyklė netaikoma, jei teisingumas draudžia pralaimėjusiai šaliai nurodyti atlyginti laimėjusios šalies patirtas išlaidas, net jeigu jos yra pagrįstos ir proporcingos.

40

Pirma, dėl Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje vartojamos sąvokos „bylinėjimosi išlaidos“, kurias turi padengti bylą pralaimėjusi šalis, pažymėtina, kad ši sąvoka, be kita ko, apima advokato užmokestį už paslaugas; šioje direktyvoje nėra jokios nuostatos, leidžiančios daryti išvadą, kad šios išlaidos, paprastai sudarančios didžiąją dalį išlaidų, patirtų per procesą dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo, nepatenka į šio straipsnio taikymo sritį (2016 m. liepos 28 d. Sprendimo United Video Properties, C‑57/15, EU:C:2016:611, 22 punktas).

41

Direktyvoje 2004/48 taip pat niekas nedraudžia, kad atstovo, kaip antai patentinio patikėtinio, į kurį teisių turėtojas kreipėsi individualiai arba ne tik į jį, bet kartu ir į advokatą, paslaugų išlaidos iš esmės būtų laikomos galinčiomis patekti į sąvoką „bylinėjimosi išlaidos“, jeigu šios išlaidos neišvengiamai ir tiesiogiai būtų patiriamos dėl paties proceso, kaip savo išvados 26 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas.

42

Tokios kilmės išlaidomis gali būti pripažįstamos išlaidos, patirtos dėl patarėjo, kuriam pagal nacionalinę teisę leista atstovauti intelektinės nuosavybės teisių turėtojams teismo procesuose, kuriems taikoma Direktyva 2004/48, paslaugų, be kita ko, rengiant procesinius dokumentus ar dalyvaujant posėdžiuose, jei reikia, rengiamuose vykstant šiems procesams. Neatmestina ir galimybė, kad tokios kilmės išlaidomis taip pat galėtų būti pripažintos išlaidos, susijusios su tokio patarėjo dalyvavimu imantis veiksmų, kuriais siekiama draugiškai išspręsti, be kita ko, jau nagrinėjamą teisme ginčą.

43

Žinoma, 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo United Video Properties (C‑57/15, EU:C:2016:611) 39 ir 40 punktuose Teisingumo Teismas taip pat nusprendė: jeigu techninio konsultanto paslaugos tiesiogiai ir glaudžiai susijusios su teisme pareikštu ieškiniu, siekiant užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių paisymą, išlaidos, susijusios su šio konsultanto pagalba, priskiriamos prie „kitų išlaidų“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2004/48 14 straipsnį.

44

Vis dėlto šis kvalifikavimas pateiktas nagrinėjant bylos, kurioje priimtas tas sprendimas, konkrečias faktines aplinkybes, kai nebuvo lengva nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėtas ginčas buvo susijęs su „tyrimo ir identifikavimo išlaidomis“, dažnai patiriamomis prieš teismo procesą, taigi nebūtinai patenkančiomis į minėtos direktyvos 14 straipsnio, gal veikiau į jos 13 straipsnio, susijusio su teisių turėtojo patirtos žalos atlyginimu, taikymo sritį, ar jis buvo susijęs su paslaugomis, būtinomis siekiant veiksmingai pareikšti ieškinį teisme.

45

Be to, pirma, pagal šios direktyvos 14 straipsnį valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad būtų padengiamos tik „pagrįstos“ bylinėjimosi išlaidos. Šis reikalavimas, taikomas tiek „bylinėjimosi išlaidoms“, tiek „kitoms išlaidoms“, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą, atspindi Direktyvos 2004/48 3 straipsnio 1 dalyje numatytą bendrąjį įsipareigojimą, kad valstybės narės turi, be kita ko, užtikrinti, kad šioje direktyvoje nurodytos būtinos intelektinės nuosavybės teisių apsaugai priemonės, procedūros ir gynybos būdai nebūtų pernelyg brangūs (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo United Video Properties, C‑57/15, EU:C:2016:611, 24 punktą).

46

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad nėra pagrįstos pernelyg didelės išlaidos, patirtos dėl neįprastai didelio užmokesčio, dėl kurio susitarė bylą laimėjusi šalis ir jos advokatas, arba išlaidos, patirtos dėl to, kad advokato paslaugos nebuvo būtinos siekiant užtikrinti atitinkamos intelektinės nuosavybės teisės gynimą (šuo klausimu žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo United Video Properties, C‑57/15, EU:C:2016:611, 25 punktą).

47

Antra, Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos ir kitos išlaidos, kurias turi padengti pralaimėjusioji šalis, turi būti „proporcingos“.

48

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai, ar šios išlaidos yra proporcingos, negali būti vertinama neatsižvelgiant į bylą laimėjusios šalies faktiškai patirtas advokato pagalbos išlaidas, jeigu jos yra pagrįstos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 45 punktą. Iš tikrųjų, nors proporcingumo reikalavimas nereiškia, kad bylą pralaimėjusi šalis būtinai turi padengti visas kitos šalies patirtas išlaidas, vis dėlto pagal šį reikalavimą bylą laimėjusi šalis turi turėti teisę į tai, kad jai būtų atlyginta bent pakankamai didelė ir tinkama jos faktiškai patirtų pagrįstų išlaidų dalis (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo United Video Properties, C‑57/15, EU:C:2016:611, 29 punktą).

49

Galiausiai pagal Direktyvos 2004/48 14 straipsnį, siejamą su jos 17 konstatuojamąja dalimi, kompetentingas teismas bet kuriuo atveju turi galėti patikrinti, ar bylą laimėjusios šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su atstovo, kaip patentinio patikėtinio, dalyvavimu, yra pagrįstos ir proporcingos, ne tik tada, kai tokia kontrolė pagal šį 14 straipsnį yra privaloma dėl teisingumo.

50

Tiesa, Teisingumo Teismas pripažino, kad nacionalinės teisės normos, kuriose numatyti fiksuoti tarifai, iš esmės atitinka Direktyvos 2004/48 14 straipsnį. Vis dėlto jis patikslino, kad net tokiu atveju šie tarifai turi užtikrinti, kad išlaidos, kurias pagal šias nacionalinės teisės normas gali būti nurodoma padengti pralaimėjusiai šaliai, būtų pagrįstos ir kad maksimalios sumos, kurių gali būti reikalaujama kaip šių išlaidų atlyginimo, nebūtų pernelyg mažos, palyginti su įprastai advokato intelektinės nuosavybės srityje taikomais tarifais (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo United Video Properties, C‑57/15, EU:C:2016:611, 25, 26, 30 ir 32 punktus).

51

Taigi remiantis šia jurisprudencija negalima daryti išvados, kad naudodamosi šia diskrecija valstybės narės gali net nuspręsti, kad teismai netikrins tam tikros rūšies bylinėjimosi ar kitų išlaidų pagrįstumo ir proporcingumo.

52

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirma, kaip savo išvados 39 punkte pažymėjo generalinis advokatas, automatiškas nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, taikymas gali reikšti, kad tam tikrais atvejais pažeidžiamas Direktyvos 2004/48 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis įsipareigojimas, t. y. nuostata, kad valstybių narių numatytos procedūros neturi būti pernelyg brangios.

53

Antra, toks tokio pobūdžio nuostatos taikymas gali preziumuojamą teisių turėtoją atgrasyti pareikšti teisme ieškinį, kad apgintų savo teisę, dėl baimės, kad, jeigu pralaimėtų bylą, jis turėtų padengti labai dideles bylinėjimosi išlaidas, o tai prieštarautų Direktyvos 2004/48 tikslui užtikrinti, be kita ko, aukštą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį vidaus rinkoje.

54

Trečia, kaip taip pat savo išvados 49 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, jeigu į išlaidas atsižvelgiama besąlygiškai ir automatiškai, remiantis vien šalies atstovo sąžiningumo deklaracija, ir nacionalinis teismas negali patikrinti jų pagrįstumo ir proporcingumo, atsižvelgdamas į atitinkamą ginčą, tai galėtų suteikti galimybę piktnaudžiauti tokia nuostata, pažeidžiant Direktyvos 2004/48 3 straipsnio 2 dalyje numatytą bendrąjį įsipareigojimą.

55

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/48 3 ir 14 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės normos arba jų aiškinimas, pagal kuriuos teismas, nagrinėjantis į šios direktyvos taikymo sritį patenkančią bylą, negali tinkamai atsižvelgti į konkretaus jo nagrinėjamo atvejo specifines ypatybes, kad įvertintų, ar bylą laimėjusios šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir proporcingos.

56

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 3 ir 14 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės normos arba jų aiškinimas, pagal kuriuos teismas, nagrinėjantis į šios direktyvos taikymo sritį patenkančią bylą, negali tinkamai atsižvelgti į konkretaus jo nagrinėjamo atvejo specifines ypatybes, kad įvertintų, ar bylą laimėjusios šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir proporcingos.