–

UAB „Lifosa“, atstovaujamos advokatų A. Seliavos ir E. Sinkevičiaus,

–

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos V. Kazlauskaitės-Švenčionienės,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos F. Clotuche-Duvieusart ir J. Jokubauskaitės,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307, toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 29 straipsnio 1 dalies bei 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunkčio ir 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (OL L 269, 2013, p. 1, toliau – Sąjungos muitinės kodeksas), 70 straipsnio 1 dalies ir 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunkčio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant UAB „Lifosa“ (toliau – importuotojas) ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ginčą dėl muitinės sprendimo, be kita ko, patikslinti importuotojo importuotų prekių muitinę vertę.

3

Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta:

„Importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, prireikus patikslinta vadovaujantis 32 ir 33 straipsniais, jeigu:

<...>

<...>“

4

Šio kodekso 29 straipsnio 3 dalies a punktas buvo suformuluotas taip:

„Faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina – tai visi pirkėjo įvykdyti ar priklausantys įvykdyti mokėjimai pardavėjui arba pardavėjo naudai už importuotas prekes, įskaitant visus įvykdytus arba priklausančius įvykdyti pirkėjo mokėjimus pardavėjui arba, vykdant pardavėjo įsipareigojimus, trečiajam asmeniui, esančius importuotų prekių pardavimo pirkėjui sąlyga. Mokėjimo forma nebūtinai turi būti pinigų pervedimas. Gali būti mokama tiesiogiai arba netiesiogiai, pateikiant akredityvus arba vertybinius popierius.“

5

Šio kodekso 32 straipsnio 1–3 dalyse buvo nustatyta:

„1.   Nustatant muitinę vertę pagal 29 straipsnį, prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos importuojamų prekių kainos pridedama:

<...>

<...>

iki jų įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją vietos.

2.   Vadovaujantis šiuo straipsniu papildomos pinigų sumos prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos kainos pridedamos tik remiantis objektyviais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis.

3.   Nustatant muitinę vertę, prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos kainos nepridedamos jokios pinigų sumos, išskyrus kai numatyta šiame straipsnyje.“

6

1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Reglamento Nr. 2913/92 įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 6 t., p. 3), I dalies V antraštinės dalies 4 skyriuje „Nuostatos, susijusios su gabenimo išlaidomis“ esančio 164 straipsnio c punkte buvo nustatyta:

„Taikant [Bendrijos muitinės kodekso] 32 straipsnio 1 dalies e punktą <...>:

<...>

7

Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnyje „Sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas“ nustatyta:

„1.   Prekių muilinės vertės pagrindas visų pirma yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama.

2.   Faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina – visa pirkėjo pardavėjui arba, pardavėjo naudai, pirkėjo trečiajai šaliai sumokėta arba mokėtina pinigų suma už importuojamas prekes, įskaitant visus įvykdytus arba vykdytinus mokėjimus, kurie yra importuojamų prekių pardavimo sąlyga.

3.   Sandorio vertė taikoma, jeigu įvykdomos visos šios sąlygos:

<...>

<...>“

8

Šio kodekso 71 straipsnyje „Sandorio vertės elementai“ numatyta:

„1.   Nustatant muitinę vertę pagal 70 straipsnį, prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos už importuojamas prekes kainos pridedama:

<...>

<...>

2.   Papildomos pinigų sumos prie faktiškai sumokėtos ar mokėtinos kainos pridedamos vadovaujantis 1 dalimi tik remiantis objektyviais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis.

3.   Nustatant muitinę vertę, prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos kainos nepridedamos jokios pinigų sumos, išskyrus numatytąsias šiame straipsnyje.“

9

2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Reglamento Nr. 952/2013 nuostatų įgyvendinimo taisyklės (OL L 343, 2015, p. 558), 138 straipsnio „Vežimo išlaidos“ 3 dalyje nustatyta:

„Jeigu prekės vežamos nemokamai arba pirkėjo transportu, į prekių muitinę vertę įskaitytinos vežimo išlaidos apskaičiuojamos vadovaujantis tos pačios rūšies transporto priemonėms taikomais įprastais tarifais.“

10

Importuotojas yra Lietuvoje įsteigta bendrovė, be kita ko, gaminanti trąšas. Pagal 2011 m. rugsėjo 23 d. sudarytą sutartį jis laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. iš tarpininkės UAB „Transchema“ įsigijo ir į Sąjungos muitų teritoriją importavo įvairius Baltarusijoje įsteigtos bendrovės Naftan JSC (toliau – gamintojas) pagamintos techninės sieros rūgšties kiekius.

11

Dėl kiekvieno sandorio buvo sudaroma papildoma sutartis, kurioje nurodyta konkreti kaina ir nustatyta, kad tiekimas vykdomas pagal vieną iš Tarptautinių prekybos rūmų nustatytų tarptautinės prekybos sąlygų „Incoterms 2000“ – DAF, pagal kurią visas importuojamų prekių vežimo iki sutartos pristatymo vietos pasienyje išlaidas apmoka gamintojas.

12

Deklaracijose importuotojas kaip prekių muitinę vertę nurodė faktiškai sumokėtas sumas, nurodytas tarpininkės išrašytose sąskaitose faktūrose.

13

Atlikusi patikrinimą Kauno teritorinė muitinė (Lietuva) konstatavo, kad deklaruota importuotų prekių muitinė vertė buvo mažesnė už išlaidas, kurias faktiškai patyrė gamintojas, geležinkeliais veždamas šias prekes iki sienos kirtimo punkto. Manydama, kad šios vežimo išlaidos turi būti priskaičiuotos prie šių prekių sandorio vertės, 2017 m. vasario 9 d. Kauno teritorinė muitinė priėmė sprendimą patikslinti importuotojo deklaruotą muitinę vertę ir įtraukė šių prekių vežimo už Sąjungos muitų teritorijos ribų išlaidas. Taigi importuotojui nurodyta sumokėti papildomai 25876 eurus muito, 412 eurų nesumokėto muito delspinigių, 187152 eurus importo PVM ir 42492 eurus importo PVM delspinigių, taip pat skirta 42598 eurų bauda.

14

Importuotojas apskundė šį sprendimą Muitinės departamentui prie finansų ministerijos, o šis tą sprendimą patvirtino.

15

Importuotojas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (Lietuva).

16

2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė šį importuotojo skundą kaip nepagrįstą; dėl šio sprendimo importuotojas pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, šalys pagrindinėje byloje neginčija, kad importuotų prekių pardavimo kaina apėmė pristatymo iki sienos išlaidas, kurias gamintojas turėjo padengti pagal šio sprendimo 11 punkte nurodytas sutartas tiekimo sąlygas.

18

Šis teismas taip pat patikslina, kad importuotojo muitinės deklaracijose nurodytą šių prekių muitinę vertę sudarė už šias prekes sumokėtos sumos ir kad šios sumos atitiko prekių realią vertę. Vis dėlto deklaruota muitinė vertė buvo mažesnė už išlaidas, gamintojo patirtas vežant šias prekes geležinkeliu iki Lietuvos sienos.

19

Muitinė tvirtina, kad tuo atveju, jei, siekiant apskaičiuoti importuotų prekių muitinę vertę, jų sandorio vertė nepatikslinama pridedant gamintojo patirtas vežimo išlaidas, muitinės deklaracijos neatspindi šių prekių elementų, turinčių ekonominę vertę, visumos.

20

Importuotojas, priešingai, tvirtina, kad importuotų prekių pardavimo kaina atspindi jų realią vertę, nes, pirma, gamintojas neturi galimybės perdirbti ar sandėliuoti šių prekių ir, antra, utilizuojant minėtas prekes būtų patiriama labai didelių išlaidų. Taigi, nors ši kaina nepadengia visų gamintojo patirtų vežimo išlaidų, ji yra pagrįsta ir gamintojui ekonomiškai naudinga, nes Baltarusijoje nustatyto ekologinio mokesčio suma, kurią reikėtų sumokėti utilizuojant importuotas prekes, viršytų šių prekių deklaruotos muitinės vertės ir vežimo išlaidų sumą.

21

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, nustatant importuojamų prekių muitinę vertę, pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalį bei 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktį ir Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalį bei 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktį reikalaujama, kad vežimo išlaidos būtų pridedamos prie prekių sandorio vertės, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai pardavimo sąlygose numatyta, kad šių prekių pardavimo kaina apima vežimo išlaidas, tačiau gamintojo patirtos vežimo išlaidos yra didesnės už kainą, už kurią jis šias prekes parduoda importuotojui.

22

Šiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Bendrijos muitinės kodekso] 29 straipsnio 1 dalis ir 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis bei [Sąjungos muitinės kodekso] 70 straipsnio 1 dalis ir 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis turi būti aiškinami taip, kad sandorio <...> vertė turi būti patikslinta, į ją įtraukiant visas <...> gamintojo faktiškai patirtas prekių vežimo iki jų įvežimo į Sąjungos <...> muitų teritoriją vietos išlaidas, kai, kaip yra byloje nagrinėjamu atveju: 1) pagal tiekimo sąlygas <...> pareiga padengti šias išlaidas teko <...> gamintojui; ir 2) šios vežimo išlaidos viršijo sulygtą ir <...> importuotojo faktiškai sumokėtą <...> kainą, tačiau 3) <...> importuotojo faktiškai sumokėta <...> kaina atitiko realią prekių vertę, net jei ši kaina nebuvo pakankama padengti visas <...> gamintojo patirtas vežimo išlaidas?“

23

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalis bei 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis ir Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalis bei 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis turi būti aiškinami taip, kad, siekiant nustatyti importuotų prekių muitinę vertę, prie jų sandorio vertės reikia pridėti gamintojo faktiškai patirtas šių prekių vežimo iki jų įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją vietos išlaidas, kai pagal sutartas tiekimo sąlygas pareiga padengti šias išlaidas tenka gamintojui, šios išlaidos viršija importuotojo faktiškai sumokėtą kainą, tačiau ši kaina atitinka realią prekių vertę.

24

Pirmiausia primintina, kad Sąjungos teisės aktais, susijusiais su muitiniu įvertinimu, siekiama įtvirtinti teisingą, vienodą ir neutralią sistemą, kuri neleistų naudoti savavališkai nustatytų arba fiktyvių muitinių verčių. Todėl muitinė vertė turi atspindėti realią importuotos prekės ekonominę vertę ir būti apskaičiuota atsižvelgiant į šios prekės elementų, turinčių ekonominę vertę, visumą. Taigi, nors faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina už prekes paprastai yra muitinės vertės apskaičiavimo pagrindas, ši kaina yra informacija, kurią gali reikėti patikslinti, kai tai būtina, siekiant išvengti savavališkai nustatytos arba fiktyvios muitinės vertės (2019 m. birželio 20 d. Sprendimo Oribalt Rīga, C‑1/18, EU:C:2019:519, 22 ir 23 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

25

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad už importuotas prekes sumokėta kaina atitinka jų realią vertę ir kad nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, jog importuotojo už šias prekes faktiškai sumokėta kaina yra fiktyvi, nes nustatyta sukčiaujant ar piktnaudžiaujant teise.

26

Taigi neatrodo, kad ginčas pagrindinėje byloje susijęs su savavališkai nustatyta arba fiktyvia muitine verte (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), o tik su klausimu, ar, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalį ir 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktį, taip pat pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalį ir 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktį reikalaujama nustatant importuotų prekių muitinę vertę prie jų sandorio vertės pridėti vežimo išlaidas, gamintojo patirtas vadovaujantis sutartinėmis sąlygomis ir įtrauktas į pardavimo kainą, kai ši kaina nepadengia visų vežimo išlaidų.

27

Pirma, pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalį ir Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalį importuotų prekių sandorio vertė yra šių prekių muitinės vertės „pagrindas“. Tik papildomai prie šio pagrindo galima pridėti tam tikrus kitus elementus, kaip nurodyta Bendrijos muitinės kodekso 32 straipsnyje ir Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnyje, kad būtų atspindėta reali šių prekių ekonominė vertė.

28

Taigi, nors pagal Bendrijos muitinės kodekso 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktį ir Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktį leidžiama prie faktiškai sumokėtos kainos pridėti vežimo išlaidas, pagal šias nuostatas reikalaujama, kad šios išlaidos nebūtų iš karto įtrauktos į šią kainą, o taip yra tuo atveju, kai pardavimo sąlygose nurodyta kaina „su pristatymu iki sienos“.

29

Tokį požiūrį patvirtina Reglamento Nr. 2454/93 164 straipsnio c punktas ir Įgyvendinimo reglamento 2015/2447 138 straipsnio 3 dalis. Pagal šias nuostatas vežimo išlaidos prie importuojamų prekių sandorio vertės gali būti pridedamos tik tuomet, kai vežama nemokamai arba importuotojo transportu.

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, pirma, pagrindinėje byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog sutarta pardavimo kaina neapėmė importuojamų prekių vežimo išlaidų, ir, antra, importuotojo sumokėta kaina atitiko realią šių prekių vertę.

31

Vadinasi, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, netenkinamos nei Bendrijos muitinės kodekso 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktyje ir Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktyje, nei Reglamento Nr. 2454/93 164 straipsnio c punkte ir Įgyvendinimo reglamento 2015/2447 138 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos.

32

Kitoks šių nuostatų aiškinimas reikštų, kad iš importuotojo būtų reikalaujama dvigubai padengti importuojamų prekių vežimo išlaidas, taip pat kad tais atvejais, kai importui taikomos pardavimo sąlygos, pagal kurias numatyta įtraukti šias išlaidas į prekių pardavimo kainą, sandorio vertė turi būti patikslinta ex officio.

33

Aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju gamintojo patirtos importuojamų prekių vežimo išlaidos viršija importuotojo faktiškai sumokėtą kainą, negali pakeisti šios išvados, jei ši kaina atspindi realią šių prekių vertę, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

34

Antra, Europos Komisijos rašytinėse pastabose nurodyta rizika, kad ūkio subjektas galėtų išvengti pareigų, susijusių su importuojamų prekių muitinės vertės nustatymu, remdamasis savo sutartine laisve, tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, neatrodo pagrįsta. Tokia rizika reikštų prielaidą, kad šių prekių vežimo išlaidos nebuvo apmokėtos, o kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėjamu atveju taip nėra. Be to, tai, kad nustatant šių prekių muitinę vertę atsižvelgiama į pardavimo sąlygas, išplaukia iš Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies ir Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalies nuostatų.

35

Nors ūkio subjektas negali nesilaikyti Sąjungos teisės, remdamasis sutartiniais įsipareigojimais, importuojamų prekių muitinė vertė negali būti nustatyta abstrakčiai. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ši vertė nustatoma remiantis sąlygomis, kurioms esant įvykdytas atitinkamas pardavimas, net jei šios sąlygos skiriasi nuo komercinės praktikos arba gali būti laikomos netipiškomis atitinkamos rūšies sutartims (šiuo klausimu žr. 1986 m. vasario 4 d. Sprendimo Van Houten International, 65/85, EU:C:1986:53, 13 punktą). Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad vertinant, ar importuotų prekių muitinė vertė atspindi jų realią ekonominę vertę, reikia atsižvelgti į konkrečią pirkimo-pardavimo sutarties šalių teisinę padėtį (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 15 d. Sprendimo Gaston Schul, C‑354/09, EU:C:2010:439, 38 punktą). Taigi tai, kad nustatant šių prekių muitinę vertę neatsižvelgiama į pardavimo sąlygas, ne tik prieštarautų Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies ir Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalies nuostatoms, bet ir lemtų rezultatą, neatspindintį šių prekių realios ekonominės vertės.

36

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalis bei 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis ir Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalis bei 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis turi būti aiškinami taip, kad, siekiant nustatyti importuojamų prekių muitinę vertę, prie jų sandorio vertės nereikia pridėti gamintojo faktiškai patirtų šių prekių vežimo iki jų įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją vietos išlaidų, kai pagal sutartas tiekimo sąlygas pareiga padengti šias išlaidas tenka gamintojui, net jei šios išlaidos viršija importuotojo faktiškai sumokėtą kainą, jeigu ši kaina atitinka realią šių prekių vertę, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

37

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 29 straipsnio 1 dalis bei 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis ir 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 70 straipsnio 1 dalis bei 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis turi būti aiškinami taip, kad, siekiant nustatyti importuojamų prekių muitinę vertę, prie jų sandorio vertės nereikia pridėti gamintojo faktiškai patirtų šių prekių vežimo iki jų įvežimo į Europos Sąjungos muitų teritoriją vietos išlaidų, kai pagal sutartas tiekimo sąlygas pareiga padengti šias išlaidas tenka gamintojui, net jei šios išlaidos viršija importuotojo faktiškai sumokėtą kainą, jeigu ši kaina atitinka realią šių prekių vertę, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.