GENERALINIO ADVOKATO

ATHANASIOS RANTOS IŠVADA,

pateikta 2021 m. rugsėjo 9 d. ( 1 ) ( i )

Byla C‑581/20

Skarb Państwa Rzeczypospolitej Polskiej reprezentowany przez Generalnego Dyrektora Dróg Krajowych i Autostrad

prieš

TOTO SpA – Costruzioni Generali,

Vianini Lavori SpA

(Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas, Bulgarija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse bei komercinėse bylose pripažinimas – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – Civilinių ir komercinių bylų sąvoka – Laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemones – Sutartis dėl viešojo kelio statybos darbų vykdymo“

1.	Siekdamos užtikrinti įsipareigojimus, prisiimtus pagal Lenkijoje sudarytą viešojo pirkimo sutartį dėl greitkelio ruožo statybos, bendrovės, su kuriomis buvo sudaryta ši sutartis, 2015 m. Lenkijos perkančiajai organizacijai pateikė Bulgarijos draudimo įmonės pasirašytas garantijas.

Po kelerių metų konkursą laimėjusios bendrovės Lenkijos teismo nesėkmingai prašė, kad šis laikinosiomis priemonėmis, įskaitant apsaugos priemones, neleistų perkančiajai organizacijai pasinaudoti šiomis garantijomis. Analogišką prašymą jos pateikė Bulgarijos teismams, kurie jį pirmojoje instancijoje atmetė, o apeliacinėje – patenkino.

Lenkijos perkančioji organizacija pateikė Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas, Bulgarija) kasacinį skundą. Jame, be kitų klausimų, prašoma išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 ( 2 ) 35 straipsnį, Bulgarijos teismai turi tarptautinę jurisdikciją taikyti laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones ( 3 ).

4.	Jeigu neklystu, iki šiol Teisingumo Teismas yra priėmęs tik vieną sprendimą dėl šio straipsnio ( 4 ). Tačiau sprendimai, priimti remiantis ankstesniais teisės aktais ( 5 ), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus atskleidžia, bet jų neišsprendžia.

Teisingumo Teismo nurodymu šioje išvadoje bus nagrinėjamas tik antrasis prejudicinis klausimas. Norint į jį atsakyti, reikės įsigilinti į dviejų skirtingų valstybių narių teismų (to, kuris nagrinėja ginčą iš esmės, ir to, kuris sprendžia tik dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones) tarpusavio ryšį užsienio elementą turinčiose bylose, kuriose pagal 35 straipsnį norima išvengti „žalos, kuri gali atsirasti šalims dėl kiekvienam tarptautiniam procesui būdingų ilgų terminų“ ( 6 ).

I. Teisinis pagrindas

A. Reglamentas Nr. 1215/2012

33 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„kai laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, skiria teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, pagal šį reglamentą turėtų būti užtikrinamas laisvas jų judėjimas. Tačiau laikinosios, įskaitant apsaugos, priemonės, kurias toks teismas skyrė, neįteikęs atsakovui šaukimo į teismą, pagal šį reglamentą neturėtų būti pripažįstamos ir vykdomos, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas, kuriame nurodyta tam tikra priemonė, buvo įteiktas atsakovui prieš sprendimo vykdymą. Tai neturėtų kliudyti pripažinti ir vykdyti tokias priemones pagal nacionalinę teisę. Kai laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, skiria valstybės narės teismas, neturintis jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės, pagal šį reglamentą tokių priemonių poveikis turėtų būti ribojamas tos valstybės narės teritorija.“

2 straipsnyje nustatyta:

„Šiame reglamente:

teismo sprendimas – bet koks valstybių narių teismo sprendimas, neatsižvelgiant į tai, kaip tas sprendimas gali būti įvardijamas, įskaitant nutartį, įsakymą, nutarimą ar vykdomąjį raštą, taip pat teismo pareigūno sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo.

III skyriuje „teismo sprendimas“ apima teismo, kuris pagal šį reglamentą turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, paskirtas laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones. Ši sąvoka neapima laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemonę, kurią toks teismas paskiria neįteikdamas atsakovui šaukimo į teismą, išskyrus atvejus, kai sprendimas, nustatantis atitinkamą priemonę, prieš jį vykdant buvo įteiktas atsakovui;

<…>“

29 straipsnyje, kuris yra skirsnyje „Lis pendens – susiję ieškiniai“, numatyta:

„1. Nedarant poveikio 31 straipsnio 2 dalies nuostatoms, jeigu skirtingų valstybių narių teismuose pradedamas procesas bylose tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, bet kuris teismas, į kurį kreiptasi vėliau, savo iniciatyva sustabdo bylos nagrinėjimą, kol bus nustatyta teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija.

2. 1 dalyje nurodytais atvejais teismo, į kurį kreiptasi dėl ginčo, prašymu bet kuris kitas teismas, į kurį buvo kreiptasi, nedelsdamas informuoja pirmąjį teismą apie datą, kai į jį buvo kreiptasi pagal 32 straipsnį.

3. Jeigu nustatoma teismo, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, bet kuris kitas teismas nei teismas, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, atsisako jurisdikcijos to teismo naudai.“

35 straipsnyje („Laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemones“) nurodyta:

„Valstybės narės teismui gali būti pateiktas prašymas taikyti pagal tos valstybės narės teisę numatytas laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, net jeigu kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.“

10.	36 straipsnyje, kuris yra skirsnyje „Teismo sprendimų pripažinimas“, nustatyta: „1. Valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų. <…>“

11.

42 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Kad valstybėje narėje būtų vykdomas kitoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, kuriuo skiriamos laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemones, pareiškėjas kompetentingai vykdymo institucijai pateikia:

a)	teismo sprendimo kopiją, atitinkančią sąlygas, būtinas jo autentiškumui patvirtinti;

pagal 53 straipsnį išduotą pažymą, kurioje aprašoma priemonė ir patvirtinama, kad:

i)	teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės;

ii)	teismo sprendimas yra vykdytinas kilmės valstybėje narėje; ir

c)	jei priemonė buvo skirta neįteikus atsakovui šaukimo į teismą – teismo sprendimo įteikimo įrodymą.“

12.

45 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta:

„1. Bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu teismo sprendimas nepripažįstamas, jei:

c)	teismo sprendimas nesuderinamas su valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, priimtu teismo sprendimu byloje tarp tų pačių šalių.“

B. Nacionalinė teisė. Grazhdanski Protsesualen Kodeks ( 7 )

13.	Šiai bylai reikšmingas 18 straipsnis (valstybių imunitetas), 389–396 straipsniai (laikinųjų priemonių priėmimas), 397–403 straipsniai (apsaugos priemonės) ir 274–280 straipsniai (nutarčių apskundimas).

14.	Kadangi mano išvadoje visas dėmesys skiriamas Reglamento Nr. 1215/12 35 straipsnio aiškinimui, šių straipsnių perteikti nebūtina.

II. Faktinės aplinkybės, bylos ir prejudiciniai klausimai

15.

2015 m. liepos 30 d. sutartimi Skarb Państwa Rzeczypospolitej Polskiej reprezentowany przez Generalnego Dyrektora Dróg Krajowych i Autostrad (toliau – Lenkijos valstybės iždas) pavedė bendrovėms TOTO SpA – Costruzioni Generali ir Vianini Lavori SpA, kurios veikė kaip Italijoje registruotas konsorciumas, atlikti greitkelio S‑5 Poznanė–Vroclavas ruožo Poznanė A2, Gluchovas–Vrončinas, statybos darbus.

16.	Šalys į sutartį įtraukė sąlygą Nr. 20.6, pagal kurią buvo nustatyta, kad jurisdikciją spręsti jų ginčus turi perkančiosios organizacijos buveinės teismai (t. y. Lenkijos teismai) ( 8 ).

17.

Toje pačioje sutartyje buvo pateiktos garantijos Nr. 02900100000348 ir Nr. 02900100000818, užtikrinančios atitinkamai sutarties vykdymą ( 9 ) ir galimą „netesybų“ mokėjimą pabaigus darbus ( 10 ). Abi garantijas suteikė Bulgarijos draudimo bendrovė Evroins AD ir joms taikoma Lenkijos materialinė teisė.

18.

Konkursą laimėjusios bendrovės pateikė Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija) reikalavimus pripažinti prievolės Lenkijos valstybės iždui nebuvimą. Jos prašė pripažinti, kad valstybės iždas neturi teisės reikalauti sumokėti sutartyje numatytų netesybų, nes nėra įvykdytos atitinkamos sąlygos, ir reikalauti netesybų dėl, kaip jis tvirtina, per vėlai įvykdytos sutarties ( 11 ).

19.	Be to, jos prašė teismo „taikyti laikinąsias priemones, kuriomis atsakovui būtų nurodyta nesinaudoti pirmiausia [draudimo bendrovės] Evroins AD suteiktomis garantijomis Nr. 02900100000348 ir Nr. 02900100000818“ ( 12 ).

20.	2019 m. birželio 7 d. nutartimi Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas) atsisakė taikyti laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones ( 13 ).

21.	2019 m. liepos 31 d. konkursą laimėjusios bendrovės dar kartą paprašė taikyti minėtas priemones, šį kartą Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas, Bulgarija), ir rėmėsi ieškiniais Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas).

22.

Pirmojoje instancijoje prašymas buvo atmestas, tačiau Sofiyski apelativen sad (Sofijos apeliacinis teismas, Bulgarija) apeliacinį skundą patenkino. Tas teismas nurodė (pateikus laidavimą) prevenciškai areštuoti Lenkijos valstybės iždo sumą, kurią sudaro jo naudai draudimo bendrovės Evroins AD suteiktos garantijos Nr. 02900100000348 ir Nr. 02900100000818.

23.	Lenkijos valstybės iždas pateikė kasacinį skundą Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas, Bulgarija). Šiame skunde taip pat pateikė prašymą išduoti Europos mokėjimo įsakymą pagal Reglamento (EB) Nr. 1896/2006 ( 14 ) E formą ( 15 ).

24.	Konkursą laimėjusios bendrovės, kurios prašymui prieštaravo naudodamos Reglamento Nr. 1896/2006 F formą, ją pateikė atsiliepime į kasacinį skundą.

25.

Šiomis aplinkybėmis Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas) pateikė Teisingumui Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.	Ar [Reglamento Nr. 1215/2012] 1 straipsnis aiškintinas taip, kad tokia byla, kaip aprašyta šioje nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, visa arba iš dalies laikytina civiline ar komercine byla, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalį?

Ar įgyvendinus teisę pateikti prašymą dėl laikinųjų (apsaugos) priemonių taikymo, dėl kurio teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, jau priėmė sprendimą, teismas, į kurį kreipiamasi su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių tuo pačiu pagrindu pagal [Reglamento Nr. 1215/2012] 35 straipsnį, laikytinas neturinčiu jurisdikcijos nuo to momento, kai buvo pateikti įrodymai, jog bylą iš esmės nagrinėjantis teismas šiuo klausimu yra priėmęs sprendimą?

Jeigu iš atsakymų į pirmuosius du prejudicinius klausimus bus matyti, kad pagal [Reglamento Nr. 1215/2012] 35 straipsnį teismas, į kurį kreipiamasi, turi jurisdikciją, ar sąlygos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal [Reglamento Nr. 1215/2012] 35 straipsnį yra aiškintinos savarankiškai? Ar turi būti netaikoma nuostata, pagal kurią tokiu atveju, kaip nagrinėjamas, draudžiama taikyti laikinąsias apsaugos priemones viešosios teisės subjekto atžvilgiu?“

III. Procesas Teisingumo Teisme

26.	Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme užregistruotas 2020 m. lapkričio 5 d. Jį buvo atsisakyta nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnį.

27.	Rašytines pastabas pateikė TOTO – Costruzioni Generali ir Vianini Lavori, Lenkijos vyriausybė ir Europos Komisija. Visos jos, taip pat Lenkijos valstybės iždas, dalyvavo 2021 m. liepos 15 d. vykusiame teismo posėdyje.

IV. Analizė

28.	Kaip jau minėjau, mano išvada apsiriboja tik antruoju prejudiciniu klausimu. Jis, trumpai tariant, yra apie ryšį tarp skirtingų valstybių narių teismų, kurių pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 paeiliui prašoma taikyti laikinąsias (apsaugos) priemones.

29.

Norint atsakyti į šį klausimą, reikia išaiškinti Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsnį; tai leistų išsiaiškinti, ar tam tikras teismas (šiuo atveju – Bulgarijos teismas), kuris neturi jurisdikcijos bylą nagrinėti iš esmės, gali taikyti laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, kai teismas, turintis jurisdikciją bylą nagrinėti iš esmės (šiuo atveju – Lenkijos teismas), jau yra priėmęs sprendimą dėl tapataus prašymo.

30.	Prieš pasiūlydamas atsakymą į šį klausimą apžvelgsiu kai kuriuos bendruosius Reglamento Nr. 1215/2012 aspektus, kurie galės prisidėti prie svarstymų.

A. Pirminės pastabos: Reglamente Nr. 1215/2012 numatytos laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemones

1. Tarptautinės jurisdikcijos taisyklės ir sprendimų dėl laikinųjų (apsaugos) priemonių judėjimas

31.

Reglamentas Nr. 1215/2012 įtvirtina du būdus siekiant, kad būtų taikomos laikinosios (apsaugos) priemonės į jo taikymo sritį patenkančiuose ginčuose:

–

visų pirma jis tarptautinę jurisdikciją priskiria teismams, kurie pagal II skyriaus 1–6 skirsnius taip pat turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės ( 16 ). Šių teismų jurisdikcija nepriklauso nuo to, ar yra tam tikras ryšys tarp priemonės dalyko ir teismo vietos ( 17 ). Be to, išskyrus tai, ką nurodysiu, teismo, turinčio jurisdikciją nagrinėti pagrindinę bylą, nustatytai priemonei taikoma Reglamente Nr. 1215/2012 numatyta pripažinimo ir vykdymo tvarka,

–	antra, to paties reglamento 35 straipsnyje numatyta, kad teismai, neturintys jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės, toje byloje gali taikyti laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones.

32.

Šiuo antruoju atveju Teisingumo Teismas nustato tam tikras sąlygas tam, kad teismas, neturintis jurisdikcijos bylą nagrinėti iš esmės, vis dėlto turėtų jurisdikciją priimti sprendimą dėl apsaugos priemonių taikymo ( 18 ):

–	laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemones, turi būti „skirtos išsaugoti faktinei arba teisinei situacijai tam, kad būtų apsaugotos teisės, kurias, be kita ko, prašoma pripažinti bylą iš esmės nagrinėjančiame teisme“ ( 19 ),

–	negalima taikyti tokių priemonių, kurios dėl savo poveikio de facto pakeistų bylos nagrinėjimą iš esmės, t. y. skirtos tam, kad parengtinio tyrimo stadijoje būtų išvengta jurisdikcijos taisyklių taikymo ( 20 ),

–	turi būti realus ryšys tarp teismo, neturinčio jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės, ir ginčijamos priemonės. Tam, kad taikytų tokias priemones, teismas „turi būti ypač apdairus ir išsamiai susipažinęs su konkrečiomis aplinkybėmis, kuriomis priemonė turės poveikį“ ( 21 ).

33.

Šios sąlygos atsiranda dėl to, kad Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsnis asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, suteikia pranašumą, dėl kurio priešinga šalis gali atsidurti nepalankioje padėtyje, ir tai yra pačiame Reglamente numatyta jurisdikcijos taisyklių išimtis. Todėl šis straipsnis turi būti aiškinamas siaurai ( 22 ).

34.	Be to, numatydamas papildomą teismą, turintį jurisdikciją, 35 straipsnis taip pat galėtų paskatinti forum shopping strategijas ( 23 ) ir piktnaudžiavimą ( 24 ).

35.	Remiantis Reglamentu Nr. 1215/2012, teismo, kuris pagal 35 straipsnį taiko laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, įgaliojimai irgi yra itin apriboti: šios priemonės taikomos tik atitinkamos valstybės narės teritorijoje ( 25 ).

36.	Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, leistinumas kitam teismui nei tas, kuris nagrinėja ar nagrinės bylą iš esmės ( 26 ), atitinka konkrečius praktinius laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones ( 27 ), poreikius, kurie yra lengvai suprantami.

37.

Pagal šią nuostatą suinteresuotajai šaliai siūloma galimybė prašyti taikyti tam tikras laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, valstybėje narėje, kurioje yra turtas arba asmuo, kurių atžvilgiu tokios priemonės būtų įgyvendinamos. Taip išvengiama nepatogumų, kai reikia iš pradžių bylinėtis užsienyje, o vėliau – pasiekti, kad būtų pripažintas sprendimas, kurį priėmė kitas jurisdikciją turintis teismas ( 28 ).

38.

Ši galimybė yra dar labiau reikalinga, nes pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemones, kurias inaudita parte nutarė taikyti bylą iš esmės nagrinėjantis teismas (ir kurių taikymas turi netikėtumo poveikį), iš esmės ( 29 ) negali laisvai judėti ( 30 ) tarp valstybių narių ( 31 ).

39.

Šios rūšies priemonių pašalinimas iš laisvo judėjimo numatytas „teismo sprendimo“ apibrėžime Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punkto antroje pastraipoje. Praktiškai tai reiškia jo 42 straipsnio 2 dalies reikalavimą: norint valstybėje narėje vykdyti laikinąją priemonę, įskaitant apsaugos priemonę, kurią kitoje valstybėje narėje nutarė taikyti pagrindinę bylą nagrinėjantis teismas, turi būti pateikta 53 straipsnyje numatyta pažyma. Šioje pažymoje nurodoma konkreti informacija, patvirtinanti teismo statusą ir atsakovo šaukimas į teismą arba, jo nesant, pranešimas apie priemonę.

2. Teismų tarpusavio ryšys

40.

Oficialios hierarchijos tarp teismų, kuriuose pareiškėjas gali prašyti taikyti laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, nėra, ir jis gali pasirinkti vieną iš jų. Todėl gali vykti keli procesai, kuriuose sprendžiama dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, ir kuriems teisės aktų leidėjas vieno konkretaus sprendimo nėra aiškiai numatęs.

a) Bylų dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, daugetas

41.

Reglamente Nr. 1215/2012 yra specialioji taisyklė (35 straipsnis) dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones. Galima sakyti, kad taip ji papildo jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turinčio teismo natūralią teisę jas taikyti. Kartu ji atveria duris tapačioms byloms skirtinguose teismuose, ir taip atsiranda tarpusavyje nesuderinamų sprendimų pavojus.

42.

Pirmenybės principas, pagal kurį Reglamento Nr. 1215/2012 skirsnyje „Lis pendens – susiję ieškiniai“ numatytas procesų dėl bylų tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu daugetas, remiantis jo 29 straipsniu, mano nuomone, gali būti taikomas šių procesų etapui, per kurį taikomos apsaugos priemonės ( 32 ).

43.

Vadovaujantis šiuo principu, teismas, kuriam pateiktas antrasis prašymas, „savo iniciatyva sustabdo bylos nagrinėjimą, kol bus nustatyta teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija“. Jeigu nustatoma teismo, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, teismas, kuriam pateiktas antrasis skundas, privalo atsisakyti jurisdikcijos to teismo naudai ( 33 ).

44.

Kaip jau paaiškinau, tai, kad prašymai dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, pateikti teismui, turinčiam jurisdikciją bylą nagrinėti iš esmės, ir kitam teismui, kuris tokios jurisdikcijos neturi (tačiau į kurį kreipiamasi pagal Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsnį), suteikia suinteresuotajai šaliai galimybę išvengti vėlavimo, kuris paprastai susijęs su vienoje valstybėje narėje nustatytos priemonės taikymu kitoje.

45.

Šiuo atžvilgiu būtų galima vertinti, jog yra paradoksalu tai, kad tas, kuris prašymą dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, pateikia antrajam teismui, būtent siekdamas išvengti pirmojo delsimo, remiantis lis pendens taisykle tai turi daryti tik toje valstybėje, kurioje nagrinėjama pagrindinė byla, tik todėl, kad ten pirmiausia buvo pateiktas prašymas dėl šios priemonės ( 34 ).

46.

Kaip alternatyvą būtų galima įsivaizduoti, kad bendroji lis pendens taisyklė (Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnis) netaikoma laikinosioms priemonėms, įskaitant apsaugos priemones, ir sprendžiama dviejų nesuderinamų sprendimų, jeigu jie būtų priimti, problema, a posteriori sprendžiant dėl jų pripažinimo ir vykdymo ( 35 ).

47.	Vis dėlto manau, kad toks sprendimas galėtų neatitikti šio reglamento.

48.	Nors Teisingumo Teismas nėra priėmęs sprendimo dėl šio klausimo, kalbėdamas apie Briuselio konvencijos 24 straipsnį jis neigiamai užsiminė apie „jurisdikcijos tam pačiam teisiniam santykiui pagrindų daugetą, kuris prieštarauja Konvencijos tikslams“ ( 36 ).

49.

Dabar užtenka pasakyti, kad lis pendens taisyklės išimtys yra numatytos pačiame Reglamente ir nė viena neatitinka nurodytosios ( 37 ). Pasiūlymai dėl šio aspekto pakeitimo, pateikti dėl Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsnio, nebuvo įtraukti į jo tekstą, o tai rodo, kad galiojančioje sistemoje nėra specialaus lis pendens režimo prašymams dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones ( 38 ).

50.

Apibendrindamas manau, kad Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnyje numatyta lis pendens taisyklė yra taikoma prašymams dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones. Iš to kyla dvi pasekmės: a) pirmenybę turi teismas, kuriam pateiktas pirmasis prašymas dėl apsaugos priemonių, jeigu pripažįsta savo jurisdikciją; ir b) nuo šio momento teismas, kuriam pateikiamas antrasis prašymas dėl apsaugos priemonių, turi atsisakyti savo jurisdikcijos to teismo naudai.

b) Skirtingų teismų taikomų laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, tarpusavio nesuderinamumas

51.

Laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, kurias nutarė taikyti du teismai (vienas, turintis jurisdikciją pagal Briuselio konvencijos 24 straipsnį, ir kitas, kurį šalys pasirinko ginčams nagrinėti iš esmės), atvejį Teisingumo Teismas išnagrinėjo Sprendime Italian Leather ( 39 ), atsižvelgdamas į šios konvencijos 27 straipsnio 3 dalį.

52.

Tame sprendime Teisingumo Teismas:

–	paaiškino, kad nesuderinamumas, kuris trukdo pripažinti užsienio sprendimą, yra susijęs su sprendimų teisiniu poveikiu, o ne su tuo, jog valstybėse narėse egzistuoja skirtingos teisinės sistemos, ar su tuo, kad atitinkamos institucijos tą patį reikalavimą vertina kitaip ( 40 ),

–	patvirtino, kad nesuderinamumas kyla tada, kai atitinkamų sprendimų pasekmės, jeigu jos valstybėje narėje atsiranda tuo pačiu metu, sutrikdo jos socialinę tvarką ( 41 ),

–	teigė, kad tokiomis sąlygomis, atsižvelgiant į tai, jog Briuselio konvencijos 27 straipsnio 3 dalyje numatytas atsisakymo pripažinti pagrindas yra privalomas, institucija, į kurią kreiptasi, turi atsisakyti pripažinti užsienio sprendimą ( 42 ).

53.	Briuselio konvencijos 27 straipsnio 3 dalies ir dabar galiojančio Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies c punkto ( 43 ) tapatumas leidžia teigti, kad tokio pat požiūrio turi būti laikomasi ir taikant šį reglamentą.

B. Atsakymas į antrąjį prejudicinį klausimą

54.

Pagrindinės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės dėl jo antrojo prejudicinio klausimo, taip pat šalių argumentai šiuo klausimu yra grindžiami įvairiais motyvais, kuriuos nagrinėsiu tokia tvarka:

–	pirmiausia aptarsiu sutartyje numatytos sąlygos dėl Lenkijos teismų jurisdikcijos pasirinkimo pasekmes,

–	toliau išnagrinėsiu, ar yra realus ryšys tarp prašomų priemonių ir Bulgarijos teritorijos,

–	galiausiai pareikšiu nuomonę apie Lenkijos teismo sprendimo atsisakyti taikyti laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, reikšmę Bulgarijos teisme.

1. Sąlyga dėl teismo vietos pasirinkimo: ar ji trukdo Bulgarijos teismams taikyti priemones?

55.

Pagrindinės bylos teismo jurisdikcija taikyti laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, nepriklauso nuo specialaus ryšio tarp priemonės dalyko ir teismo vietos; užtenka, kad yra aplinkybių, kurios pagal Reglamento Nr. 1215/2012 pagrindžia jurisdikcijos priskyrimą bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui.

56.	Viena iš šių aplinkybių yra ta, kad šalys susitarė dėl jurisdikciją turinčio teismo, nustatydamos sąlygą, priskiriančią išimtinę jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnį.

57.

Kadangi toks pasirinkimas grindžiamas valios autonomija, yra pagrindo abejoti, ar bet kuris susitarimas dėl jurisdikcijos automatiškai taikomas ir laikinosioms priemonėms, įskaitant apsaugos priemones. Ir atvirkščiai – gali kilti klausimas, ar jurisdikciją turinčio teismo pasirinkimas sistemiškai neapima Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsnyje numatytos teisės.

58.	Teisingumo Teismas dar nėra nagrinėjęs šios problemos. Sprendime Italian Leather bet kuriuo atveju paaiškinta, kad 35 straipsnyje nurodyta jurisdikcija gali egzistuoti kartu su kito teismo, kurį šalys pasirinko bylai nagrinėti iš esmės, jurisdikcija.

59.

Mano nuomone, šalys gali (bent jau nematau priežasčių, kurios trukdytų tai daryti) susitardamos išplėsti tarptautinę jurisdikciją dėl apsaugos priemonių arba nuo jos nukrypti, kai atsiduria situacijoje, kuriai taikomas Reglamentas Nr. 1215/2012. Kokius ginčus apima susitarimas dėl teismo vietos, o kokių ne, yra šalių sudaryto susitarimo aiškinimo klausimas.

60.

Žinoma, patartina, kad šalys aiškiai išreikštų savo siekį, jog ši sąlyga apimtų ir apsaugos priemones. Nesant aiškios valios, būtų galima daryti prielaidą ( 44 ), kad bendrai suformuluota sąlyga dėl teismo vietos pasirinkimo išplečia pasirinkto teismo jurisdikciją taip, kad ji apima ir laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, taikymą.

61.	Vis dėlto toks požiūris netaikytinas draudimui kreiptis į bet kurį kitos valstybės narės teismą nei tą, dėl kurio buvo susitarta ( 45 ): atsisakymas taikyti Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsnį neturėtų būti preziumuojamas.

62.	Šiuo atveju šalys į savo sutartį įtraukė sąlygą, pagal kurią buvo bendrai nustatyta, kad Lenkijos teismai turi jurisdikciją spręsti jų ginčus, nes Lenkijoje yra perkančiosios organizacijos būstinė ( 46 ).

63.	Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nekvestionuoja Lenkijos teismų išimtinės jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės; tačiau jam kyla klausimas, ar ji yra išimtinė ir apsaugos priemonių srityje.

64.

Lenkijos vyriausybės ir konkursą laimėjusių bendrovių pastabos teismo pasirinkimo sutartyje apimties klausimu nesutampa ( 47 ). Savo ruožtu sutinku su Komisija, kad būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išsiaiškinti, ar šis pasirinkimas apima apsaugos priemones, ar ne, taip eliminuojant bet kurį kitą teismą ( 48 ).

65.

Šiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti į tai, kad siekiant apsaugoti šalių galimybę numatyti, „[s]usitarimas dėl jurisdikcijos gali būti susijęs tik su ginčais, kurių kilo arba gali kilti dėl konkrečių teisinių santykių, ir tai apriboja susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį tik ginčais, kurių kilo iš teisinio santykio, dėl kurio šis susitarimas buvo sudarytas <…>“ ( 49 ).

66.	Taigi susitarimas dėl jurisdikcijos netaikomas ginčui, kurio „nukentėjusioji įmonė [negalėjo pagrįstai numatyti], kai pritarė minėtam susitarimui“ ( 50 ).

67.

Neatsižvelgiant į tai, kad, kaip minėjau, nuspręsti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, jog sutarties su tokia sąlyga šalys šioje byloje galėjo pagrįstai numatyti, kad viena iš jų prireikus paprašys laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, siekdama užginčyti garantijų vykdymą. Dėl viešojo pirkimo sutarčių pažymėtina, kad perkančiųjų organizacijų nuomonių skirtumai dėl garantijų vykdymo nėra reti.

2. Realus ryšys

68.

Jei būtų nuspręsta, kad jurisdikciją nustatanti sąlyga neturi poveikio laikinosioms apsaugos priemonėms, taip paneigiant Lenkijos teismų išimtinę jurisdikciją, toks vertinimas dar tiesiogiai nereikštų Bulgarijos teismų, kaip teismų, į kuriuos turi būti kreipiamasi pagal Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsnį, jurisdikcijos patvirtinimo.

69.	Tokiu atveju Bulgarijos teismų jurisprudencija priklausytų visų pirma nuo nacionalinės teisės aktų nuostatų šiuo klausimu. Taip pat turėtų būti realus ryšys tarp laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, ir valstybės narės (Bulgarijos) teritorinės jurisdikcijos.

70.

Abejonių dėl to, ar šiame ginče egzistuoja realus ryšys, kilo dėl dviejų priežasčių:

–	dėl Bulgarijos teritorijoje esančio turto, kurio atžvilgiu bus vykdomos šios priemonės, kilnojamojo pobūdžio,

–	dėl to, kad mokėjimas pagal ginčijamą garantiją dėl pažeidimų, susijusių su Lenkijoje sudarytos ir įvykdytos darbų sutarties, faktiškai turi būti atliktas Lenkijos valstybės iždui Lenkijos teritorijoje ( 51 ).

71.

Realaus ryšio reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsniu, t. y. kad sprendimas dėl priemonių taikymo priimamas ir priemonės vykdomos toje pačioje valstybėje narėje. Todėl realus ryšys iš tiesų yra susijęs su turtu, kuriam taikomos laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemones.

72.	Vis dėlto pati garantijos mokėjimo vieta neturi reikšmės.

73.

Šiame ginče, kaip jau minėta, laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, tikslas – užtikrinti reikalavimus pripažinti, kad Lenkijos valstybės iždas neturi teisės reikalauti sumokėti garantuojamųjų sumų. Vykdydamas šias priemones Bulgarijos apeliacinis teismas nurodė areštuoti Lenkijos perkančiosios organizacijos reikalavimą Bulgarijos draudimo bendrovei Evroins AD.

74.	Realus ryšys tarp Bulgarijos teismų ir laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, galiausiai priklausys nuo to, ar minėtas reikalavimas laikomas esančiu Bulgarijoje ( 52 ), o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

3. Lenkijoje priimtas sprendimas kaip kliūtis Bulgarijos teismams nuspręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

75.	Ar Bulgarijos teismas turėtų pripažinti neturintis jurisdikcijos nuspręsti dėl prašomų laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, taikymo, kai (Lenkijos) teismui, nagrinėjančiam pagrindinę bylą iš esmės, buvo pateiktas tapatus prašymas ( 53 ) ir jis atsisakė jį patenkinti?

76.	Atsižvelgiant į tai, ar Lenkijos teismo sprendimas netaikyti laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, yra galutinis, ar ne, yra du galimi atsakymai. Kadangi pateikti duomenys neleidžia visiškai užtikrintai nuspręsti dėl tokio sprendimo pobūdžio, išnagrinėsiu dvi galimas prielaidas.

a) Galutinis sprendimas: jo galimas pripažinimas

77.	Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 taisykles valstybėje narėje pradėta byla iš esmės ar dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali būti nutraukta pagal atitinkamą procedūrą, remiantis galutiniu kitoje valstybėje tuo pačiu klausimu priimto sprendimo pobūdžiu ( 54 ).

78.

Remdamasis šalių pastabomis darau išvadą, kad Lenkijos sprendimo res judicata galia ( 55 ) yra ginčytinas klausimas, kurį turi išspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Bet kuriuo atveju labiau nei apie teismo sprendimo res judicata (sąvoka, kuri susiduria su sunkumais, kai taikoma sprendimams dėl laikinųjų apsaugos priemonių) norėčiau pakalbėti apie jo galutinį pobūdį, t. y. be jokių apskundimo galimybių.

79.	Patvirtinus, kad Lenkijoje sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi šį galutinį pobūdį, jis taip pat gali turėti pasekmių ir Bulgarijoje bei užkirsti kelią (kol faktinės aplinkybės yra vienodos) ( 56 ) taikyti kitą priemonę, kurios dalykas, šalys ir pagrindas būtų tie patys.

80.	Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas) taip pat klausia, kada turi daryti teisines išvadas dėl užsienio sprendimo egzistavimo. Jis visų pirma klausia, ar turi pripažinti neturintis jurisdikcijos, kai pateikiami tokio sprendimo įrodymai.

81.

Atsakymas iš esmės yra teigiamas. Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 36 straipsnio 1 dalį valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų. Tačiau asmuo, kuris juo remiasi, turi laikytis 37 straipsnyje numatytų formaliųjų sąlygų ir pateikti teismo sprendimo kopiją bei pagal 53 straipsnį išduotą pažymą, kuri pagal reglamento nuostatas nėra būtina ( 57 ). Pagal 37 straipsnio 2 dalį teismas arba institucija, į kuriuos kreipiamasi dėl užsienio valstybėje priimto teismo sprendimo pripažinimo, taip pat gali prašyti vertimo arba transliteracijos.

82.	Šalis, kurią neigiamai paveikia jau priimto teismo sprendimo pripažinimas, turi prašyti jo nepripažinti dėl vieno iš 45 straipsnyje nurodytų pagrindų, jei mano, kad tai yra tinkama. Pagal reglamento 36 straipsnio 3 dalį toks prašymas gali būti pateiktas atskirai.

83.	Nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad yra 45 straipsnio 1 dalies c punkte numatytos sąlygos: atsižvelgiant į bylos aplinkybes, Bulgarijoje dar nėra priemonės, kuri būtų nesuderinama su Lenkijos teismo sprendimu, todėl argumentas dėl jo nepripažinimo būtų atmestas.

b) Negalutinis sprendimas: „lis pendens“ taisyklė

84.	Jei Lenkijos sprendimas Lenkijoje gali būti skundžiamas apeliacine tvarka, pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 reikia manyti, kad šioje valstybėje tebevyksta procesas dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

85.

Esant šioms aplinkybėms, suinteresuotoji šalis neabejotinai gali Bulgarijoje prašyti pripažinti priemonę ( 58 ). Tačiau dėl to, kad ją vis dar galima apskųsti, toks prašymas gali būti per ankstyvas. Reglamentas leidžia teismui, į kurį kreipiamasi, sustabdyti užsienio sprendimo pripažinimą, kai jis yra apskųstas kilmės valstybėje narėje ( 59 ).

86.	Kol Bulgarijoje nagrinėjamas tapatus vėliau pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, man atrodo, kad lis pendens taisyklė, pagal kurią ex officio teismui, į kurį kreipiamasi antruoju atveju, nustatomos pareigos, yra tinkamesnė.

87.

Lenkijos sprendimą patvirtinantis dokumentas turi (arba gali turėti, jei atitinka taikytinos teisės nustatytas sąlygas) ( 60 ) Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnyje numatytų pagrindinių elementų įrodomąją galią:

–	padeda ištirti, ar abiejų procesų šalys, dalykas ir pagrindas yra tie patys,

–	nurodo datą, kada buvo pareikštas ieškinys pirmajame teisme,

–	patvirtina, kad pirmasis teismas pripažino turintis jurisdikciją spręsti dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, taikymo ar netaikymo ( 61 ).

88.	Jeigu patikrinus bus patvirtinta, kad Lenkijos teismas buvo pirmasis, į kurį kreiptasi, taip pat tai, kad šalys, dalykas ir pagrindas yra tie patys, pagal Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 1 dalį Bulgarijos teismas turės pripažinti neturintis jurisdikcijos.

V. Išvada

89.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į antrąjį Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas, Bulgarija) prejudicinį klausimą:

2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 35 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad teismas, kuriam pateiktas prašymas dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, turi atsisakyti priimti sprendimą dėl jų, kai: a) kitos valstybės narės teismas, kuris bylą nagrinėja iš esmės, yra priėmęs galutinį sprendimą dėl tokių priemonių; b) suinteresuotoji šalis remiasi šiuo galutiniu sprendimu ir pateikia dokumentus, kurių pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 reikalaujama tam, kad tas sprendimas būtų pripažintas valstybėje narėje, kurioje tebevyksta procesas; ir c) abiem teismams pateikti prašymai yra tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Jei teismo, turinčio jurisdikciją bylą nagrinėti iš esmės, priimtas sprendimas dar nėra galutinis, teismas, į kurį pagal Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsnį kreiptasi vėliau ir kuriame yra nagrinėjamas prašymas dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, taikymo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, pagal Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 3 dalį turi atsisakyti jurisdikcijos pirmojo teismo naudai.

( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.

( i ) Šio teksto 18 ir 30 punktuose bei 9, 10, 13 ir 57 išnašose kalbinio pobūdžio pataisymai padaryti paskelbus šį tekstą pirmą kartą.

( 2 ) 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1).

( 3 ) Vartoju sąvokas „laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemones“, nes tai yra Reglamento Nr. 1215/2012 sąvokos. Iš tiesų reikėtų patikslinti, kuriai priemonių kategorijai priklauso ta, kurios prašoma kiekvienu atveju.

( 4 ) 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimas Supreme Site Services ir kt. (C‑186/19, EU:C:2020:638).

( 5 ) 1968 m. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32, suvestinė redakcija OL C 27, 1998, p. 1; toliau – Briuselio konvencija) 24 straipsnis ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42; toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) 31 straipsnis. Šių nuostatų ir dabar galiojančio 35 straipsnio esmė nėra ta pati; be to, įstatymų leidėjas laikinosios apsaugos tvarką įtvirtino kitose Reglamento Nr. 1215/2012 vietose. Vis dėlto pakeitimai neturi įtakos ankstesnės Teisingumo Teismo jurisprudencijos, kuria remiamasi šioje byloje, tinkamumui.

( 6 ) 2005 m. balandžio 28 d. Sprendimo St. Paul Dairy (C‑104/03, EU:C:2005:255; toliau – Sprendimas St. Paul Dairy) 12 punktas.

( 7 ) Bulgarijos civilinio proceso kodeksas; toliau – GPK.

( 8 ) Pagal Lenkijos vyriausybės pastabų 2 punktą ši sąlyga buvo suformuluota taip: „Perkančiosios organizacijos buveinės jurisdikciją turintis teismas <…> turi jurisdikciją nagrinėti bet kokį ginčą, kylantį dėl [sutarties] vykdymo“.

( 9 ) Pagal nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą santrauką buvo suteikta 52294272,43 Lenkijos zlotų (PLN) dydžio garantija dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, o 2019 m. sausio 25 d. 4 priede buvo nustatyta, kad minėto dydžio garantija iki 2019 m. liepos 31 d. taikoma iki maksimalios sumos tuo atveju, jeigu sutartis būtų neįvykdyta arba būtų įvykdyta netinkamai, o iki 2024 m. birželio 30 d. ši garantija taikoma už pagal sutartį atliekamus statybos darbus iki 15877,73 PLN sumos.

( 10 ) Pagal nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą buvo suteikta iki 2019 m. liepos 31 d. galiojusi garantija 9314671,95 PLN sumai, skirta netesybų mokėjimui užtikrinti; ja turėjo būti užtikrinta, kad statybos darbai pagal sutartį bus baigti laiku.

( 11 ) Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2 punktas.

( 12 ) Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 4 punktas.

( 13 ) Pagal nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 4 punktą Lenkijos teismas padarė išvadą, kad prašymai taikyti laikinąsias priemones yra nepagrįsti nesant teisinio intereso, nes nėra pagrįsto pagrindo manyti, kad atsakovas nepasirašys papildomo priedo, be to, įmonės neįrodė, kad yra tikėtina, jog atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones bus neįmanoma arba gerokai sunkiau įvykdyti galimą būsimą sprendimą, kuriuo būtų atsižvelgiama į galimus pareiškėjų reikalavimus. Įmonės taip pat neįrodė, kad yra tikėtina, jog atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtų padaryta nepataisoma žala, ir kiek galimos netesybos sukeltų pavojų jų finansiniam stabilumui.

( 14 ) 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, nustatantis Europos mokėjimo įsakymo procedūrą (OL L 399, 2006, p. 1).

( 15 ) Mokėjimo jo naudai nurodymas buvo išduotas draudimo bendrovei Evroins AD; jį sudaro 4086197,80 PLN pagrindinė suma, 3322112,05 PLN dydžio palūkanos ir 76405,75 PLN suma.

( 16 ) Jų teisė taikyti laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, nėra aiškiai nurodyta, bet kyla natūraliai iš jų susipažinimo su byla. Tai netiesiogiai numatyta Reglamento Nr. 1215/2012 33 konstatuojamojoje dalyje; taip pat žr. 1998 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Van Uden (C‑391/95, EU:C:1998:543; toliau – Sprendimas Van Uden) 19 punktą.

( 17 ) 1999 m. balandžio 27 d. Sprendimo Mietz (C‑99/96, EU:C:1999:202) 41 punktas.

( 18 ) Sąlygos buvo suformuluotos aiškinant atitinkamas Briuselio konvencijos ir Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas.

( 19 ) 1992 m. kovo 26 d. Sprendimo Reichert ir Kockler (C‑261/90, EU:C:1992:149) 34 punktas; Sprendimo Van Uden 37 punktas ir 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Supreme Site Services ir kt. (C‑186/19, EU:C:2020:638) 50 punktas.

( 20 ) Sprendimo Van Uden 43 ir paskesni punktai; 1999 m. balandžio 27 d. Sprendimo Mietz (C‑99/96, EU:C:1999:202) 42 punktas ir Sprendimo St. Paul Dairy 18 punktas.

( 21 ) Sprendimo Van Uden 38 punktas.

( 22 ) Sprendimo St. Paul Dairy 11 punktas. 35 straipsnis neabejotinai yra išimtis sistemoje: tai taip pat atskleidžia jo vieta atskirame skirsnyje, atskirai nuo pačių jurisdikcijos taisyklių, nors vis tiek Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriuje.

( 23 ) Šį susirūpinimą išreiškė posėdžio dalyviai, nesutarę dėl tikrosios pavojaus apimties. Visų pirma Komisija tvirtino, kad pačiame 35 straipsnyje yra jo paties ribojimo elementų. Tai tiesa: įstatymų leidėjas, kaip ir Teisingumo Teismas savo išaiškinime, susiaurino šios nuostatos apimtį. Tačiau negaliu sutikti su kai kuriais Komisijos argumentais: būtent su mintimi, kad priemonės, kurios gali būti taikomos pagal 35 straipsnį, turi būti skubios. Pirma, dauguma atveju yra prašoma tokio pobūdžio laikinųjų (apsaugos) priemonių, o tai de facto sumažina numanomo ribojimo veiksmingumą. Antra, vis dar neaišku, ar skuba yra, ar nėra 35 straipsnio taikymo sąlyga; jei taip, jis turėtų būti aiškinamas savarankiškai.

( 24 ) Posėdyje buvo kalbama konkrečiai apie „pernelyg didelės garantijos“ pavojų dėl to, kad dviejuose skirtinguose teismuose, kurie nėra įpareigoti bendrauti tarpusavyje šiuo aspektu, buvo taikomos įvairios apsaugos priemonės siekiant to paties tikslo (dėl nesėkmingo bandymo įtraukti atitinkamą pareigą į Reglamentą Nr. 1215/2012 žr. šios išvados 38 išnašą). Reglamente nenumatyta kitokio šios situacijos sprendimo nei tas, kuris išplaukia iš lis pendens arba su pripažinimu susijusių taisyklių taikymo.

( 25 ) Reglamento Nr. 1215/2012 33 konstatuojamoji dalis ir 2 straipsnio a punkto antra pastraipa. Šis apribojimas buvo pastebėtas jau ankstesnėje tvarkoje, pagal kurią buvo reikalaujama realaus ryšio tarp prašomų priemonių dalyko ir bylą nagrinėjančio teismo valstybės teritorinės jurisdikcijos.

( 26 ) Tai gali būti tiek teismas, kuris bylą nagrinėja iš esmės šiuo metu, tiek teismas, kuris ją nagrinės ateityje, jei priemonę nutariama taikyti prieš pradedant nagrinėti pagrindinę bylą.

( 27 ) 1980 m. gegužės 21 d. Sprendimo Denilauler (125/79, EU:C:1980:130) 15 ir 16 punktai; 1992 m. kovo 26 d. Sprendimo Reichert ir Kockler (C‑261/90, EU:C:1992:149) 33 punktas. Dėl žalos, kuri gali atsirasti dėl tarptautiniam procesui būdingų ilgų terminų, taip pat žr. Sprendimo St. Paul Dairy 12 punktą.

( 28 ) Nepatogumai, kurie egzistuoja net ir supaprastintoje automatinio pripažinimo ir vykdymo sistemoje, netaikant Reglamente Nr. 1215/2012 numatytos egzekvatūros procedūros: suinteresuotoji šalis kilmės valstybėje turės gauti dokumentus, kurių bus reikalaujama valstybėje, į kurią kreipiamasi; a priori negalima atmesti to, kad šalis, kurios atžvilgiu prašoma pripažinimo arba vykdymo, atitinkamu teisiniu būdu reikalaus atmesti tokį prašymą, arba to, kad priemonė, kurią nutarta taikyti vienoje valstybėje narėje, turės būti adaptuota, kad ją būtų galima įvykdyti kitoje valstybėje narėje.

( 29 ) Jų laisvas judėjimas bus galimas tik tuo atveju, jei atsakovas yra gavęs šaukimą į teismą arba (kitu atveju) jam yra pranešta apie sprendimą, kuriame nurodyta priemonė prieš jos vykdymą.

( 30 ) Pagal 33 konstatuojamąją dalį ribojimas taikomas vykdymui, taip pat pripažinimui.

( 31 ) Vis dėlto pagal 33 konstatuojamąją dalį tą galėtų daryti, jei tai būtų leidžiama pagal nacionalinę teisę.

( 32 ) Neneigiu, kad dėl priežasčių, kurios skiriasi priklausomai nuo procesų dualumo varianto ypatybių, kyla abejonių dėl mechaniško 29 straipsnio taikymo bylose dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones.

( 33 ) Pirmenybės laiko atžvilgiu taisyklė negalioja, tik jei yra pasirinktas išimtinę jurisdikciją turintis teismas: žr. 31 straipsnio 2 ir 3 dalis. Nagrinėjamoje byloje pirmasis prašymas dėl apsaugos priemonių buvo pateiktas Lenkijos teismui, kurį sutarties šalys pasirinko savo ginčams nagrinėti.

( 34 ) Šis argumentas visų neįtikina. Komisijos prašymu parengto Report on the Application of Regulation Brussels I in the Member States (Study JLS / C4/2005/3) pasiūlymas – bet kuriuo atveju pirmenybę teikti teismui, turinčiam jurisdikciją bylą nagrinėti iš esmės, atsižvelgiant į tai, kad jis geriau susipažinęs su byla: žr. 777 punktą. Panašiai nurodyta 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (OL L 178, 2019, p. 1) 15 straipsnyje, ir nieko panašaus nėra jokiame kitame teisės akte.

( 35 ) Tai siūlo kai kurios doktrinos: žr. Eichel, F. „Art. 35 Brüssel Ia‑VO“, Wieczorek/ Schütze, Zivilprozessordnung und Nebengesetze, Band 13/2, IV leidimas, 2019, 83 punktą ir jame pateiktas kitas nuorodas.

( 36 ) Sprendimo St. Paul Dairy 20 punktas.

( 37 ) Taip pat primenu, kad Teisingumo Teismas 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendime Gasser (C‑116/02, EU:C:2003:657) atmetė argumentą dėl pernelyg ilgos procesų trukmės, kaip pagrindo netaikyti Briuselio konvencijos (tuometinio) 21 straipsnio.

( 38 ) Žr. 34 išnašoje minėtą Report on the Application of Regulation Brussels I in the Member States (Study JLS / C4/2005/3). Taip pat neturėjo pasisekimo Komisijos pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo COM(2010) 748 final, pagal kurį teismai, siekdami koordinuoti procesus, turėtų komunikuoti tarpusavyje.

( 39 ) 2002 m. birželio 6 d. sprendimas (C‑80/00, EU:C:2002:342; toliau – Sprendimas Italian Leather).

( 40 ) Ten pat, 44 punktas.

( 41 ) Ten pat, 48 punktas.

( 42 ) Ten pat, rezoliucinės dalies 2 punktas.

( 43 ) „<…> teismo sprendimas nepripažįstamas, jei <…> teismo sprendimas nesuderinamas su valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, priimtu teismo sprendimu byloje tarp tų pačių šalių“.

( 44 ) Logiška, kad dėl šios prielaidos galima pateikti ją paneigiančių įrodymų.

( 45 ) Atsižvelgiant į jo pasekmes: bet kuriai priemonei, kurios nebūtų galima įvykdyti pasirinkto teismo valstybėje narėje, turėtų būti taikoma pripažinimo ir vykdymo procedūra. Šiuo klausimu žr. šios išvados 28 išnašą.

( 46 ) Žr. šios išvados 16 punktą. Manau, kad Lenkijos valstybės iždas Bulgarijos teismų jurisdikciją užginčijo remdamasis šia sąlyga.

( 47 ) Lenkijos vyriausybės pastabų 7 ir paskesni punktai, visų pirma 11 punktas, ir TOTO – Costruzioni Generali ir Vianini Lavori pastabų 28 ir 29 punktai.

( 48 ) Komisijos rašytinių pastabų 19 punktas. Žr., be kita ko, 2015 m. gegužės 21 d. Sprendimo CDC Hydrogen Peroxide (C‑352/13, EU:C:2015:335) 67 punktą.

( 49 ) Pagal analogiją žr. 2015 m. gegužės 21 d. Sprendimo CDC Hydrogen Peroxide (C‑352/13, EU:C:2015:335) 68 punktą.

( 50 ) Ten pat, 70 punktas.

( 51 ) Lenkijos Respublikos pastabų 36 punktas.

( 52 ) Kaip nematerialusis turtas, reikalavimo teisė neturi fizinės vietos; jos buvimo vietą galima nustatyti pagal sąskaitos, kurioje ji nurodyta, įrašą arba per teisinę fikciją.

( 53 ) Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nereiškia jokio prieštaravimo dėl nurodomo tapatumo nebuvimo ar tuo tarpu pasikeitusių aplinkybių, todėl šio klausimo plačiau nenagrinėsiu.

( 54 ) Dėl užsienio sprendimo, kuris dar nėra galutinis, pripažinimo žr. šios išvados 85 punktą.

( 55 ) Res judicata minima nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir šalių pastabose.

( 56 ) Privalau pabrėžti, kad turi būti nustatytas dalyko, šalių ir pagrindo tapatumas: priešingu atveju (pavyzdžiui, atsiradus aplinkybėms, dėl kurių pradinė situacija labai pasikeitė) niekas neužkirstų kelio naujam prašymui dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, užsienio teismui, kuris neturi jurisdikcijos nagrinėti bylos iš esmės. Tokias priemones dėl jų pobūdžio būtų nuspręsta taikyti arba jų netaikyti, atsižvelgiant į konkrečiu metu teismui pateiktas aplinkybes. Jei tokios aplinkybės pasikeičia, pirminis sprendimas jų netaikyti neužkerta kelio vėliau jas taikyti.

( 57 ) Panašu, kad įrodymai yra apibrėžti (priešingai nei pagal ankstesnes taisykles): Reglamento Nr. 44/2001 55 straipsnyje buvo numatyta galimybė nereikalauti šio reglamento V priede numatytos pažymos arba pakeisti ją lygiaverčiais dokumentais. Diskutuotina, ar turi būti įtrauktos sąlygos, kurių reikalaujama dabar galiojančiame 42 straipsnyje, nes jų reikia tik tam, kad priemonės būtų vykdomos; kita vertus, 33 konstatuojamojoje dalyje nurodomas ribotas judėjimas taip pat pripažinimo tikslais; o 2 straipsnyje apibrėžtas „teismo sprendimas“ yra skirtas visam III skyriui. Bet kuriuo atveju, šioje byloje klausimas gali likti atviras.

( 58 ) Reglamente Nr. 1215/2012 užsienio teismo sprendimų pripažinimas ar vykdymas nesusietas su jų galutinumu.

( 59 ) 38 straipsnio a punktas.

( 60 ) Valstybės narės, į kurią kreiptasi, teisės normas arba susitarime numatytas nuostatas; Reglamente Nr. 1215/2012 šis klausimas nereglamentuotas.

( 61 ) Dėl ko oficialaus pareiškimo nereikia: žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimą Cartier parfums‑lunettes ir Axa Corporate Solutions assurances (C‑1/13, EU:C:2014:109).