1

Ieškovė Canon Inc. yra tarptautinė bendrovė, kuri specializuojasi vaizdo atkūrimo ir optinių gaminių, įskaitant fotoaparatus, vaizdo įrašymo aparatus, kopijavimo aparatus, kartotuvus ir kompiuterių spausdintuvus, gamybos srityje. Nuo to laiko, kai įsigijo Toshiba Medical Systems Corporation (toliau – TMSC), ieškovė taip pat specializuojasi medicinos įrangos gamybos srityje.

2

Prieš ieškovei įsigyjant TMSC, kuriančią, gaminančią, parduodančią medicinos įrangą ir teikiančią šios srities technines paslaugas, pastaroji buvo bendrovei Toshiba Corporation (toliau – Toshiba) 100 % priklausanti patronuojamoji bendrovė. Po šio įsigijimo TMSC buvo pervadinta į Canon Medical Systems Corporation.

3

2016 m. pradžioje Toshiba patyrė didelių finansinių sunkumų. Remdamasi prognozėmis Toshiba padarė išvadą, kad gali tekti pranešti akcininkams apie neigiamus 2015 finansinių metų (pasibaigusių 2016 m. kovo 31 d.) rezultatus. Paskutiniu metu jokia panašaus dydžio kaip Toshiba viešoji bendrovė nėra Japonijoje pranešusi apie neigiamus rezultatus akcininkams, todėl buvo sunku numatyti tokio įvykio poveikį Toshiba komercinei veiklai, finansinei būklei ir rinkos vertei.

4

Taigi Toshiba paskelbė supaprastintą konkursą dėl TMSC pardavimo.

5

Pirmiausia 2016 m. vasario 19 d.Toshiba pasiūlė konkurso dalyviams sandorio struktūrą, nurodomą kaip pasiūlymas „80/20“.

6

Vykstant konkursui kiekvienas dalyvis pateikė pasiūlymus, kuriuose buvo atsižvelgta į Toshiba finansinę padėtį. Savo paraiškoje ieškovė pasiūlė bendrovei Toshiba naują sandorio struktūrą. Šios naujos struktūros tikslas – užtikrinti, kad TMSC pardavimas būtų pripažintas kapitalo įnašu į Toshiba sąskaitas iki 2016 m. kovo 31 d.; pagal jį ieškovė formaliai neįgytų kontrolės, kol negautų reikiamų kompetentingos konkurencijos institucijos leidimų.

7

Toshiba teigimu, dėl ieškovės pasiūlytos naujos sandorio struktūros TMSC nebebūtų viena iš jos patronuojamųjų bendrovių, atsižvelgiant į Jungtinėse Amerikos Valstijose visuotinai pripažintus apskaitos principus („United States GAAP“) (ginčijamo sprendimo 13 konstatuojamoji dalis).

8

Toshiba tvirtina, kad išnagrinėjusi kiekvieno dalyvio pasiūlymo įgyvendinamumą ir poveikį, ji nusprendė, kad ieškovės pasiūlymas buvo konkurencingiausias ir vienintelis, kuriame visos pirkimo kainos perleidimas nepriklauso nuo koncentracijų kontrolės leidimų (ginčijamo sprendimo 14 konstatuojamoji dalis).

9

Apie tai, kad ieškovė įsigijo TMSC, buvo viešai paskelbta 2016 m. kovo 17 d. Tą pačią dieną ieškovė pranešė, jog su Toshiba sudarė akcijų perleidimo susitarimą dėl TMSC įsigijimo iš Toshiba, o Toshiba ir TMSC paskelbė, kad Toshiba sutiko parduoti TMSC ieškovei ir kad TMSC nebėra Toshiba grupės patronuojamoji bendrovė.

10

Ieškovei pateikus pasiūlymą TMSC konvertavo savo 134980060 paprastųjų akcijų ir sukūrė naujas akcijų kategorijas, kad galėtų įgyvendinti sandorio struktūrą.

11

2016 m. kovo 15 d. TMSC įstatai buvo pakeisti, siekiant įtraukti naujas akcijų kategorijas ir papildomas akcijas.

12

Pirma, TMSC sukūrė trijų kategorijų akcijas:

13

Antra, visas savo paprastąsias akcijas TMSC konvertavo į C kategorijos akcijas ir sukūrė akcijų pasirinkimo sandorius dėl privalomo visų C kategorijos akcijų išpirkimo.

14

Trečia, 2016 m. kovo 16 d. TMSC konvertavo C kategorijos akcijas ir vietoj jų išleido

15

Ieškovės pasiūlymą sudarė dviejų etapų sandorio struktūra.

16

Pirmu etapu 2016 m. kovo 17 d. ieškovė ir Toshiba sudarė „Shares and Other Securities Transfer Agreement“, pagal kurį ieškovė įgijo už 4930 jenų (maždaug 40 EUR) B kategorijos balsavimo teisės nesuteikiančią akciją ir už 665497806400 jenų (maždaug 5280000000 EUR) 100 C kategorijos akcijų pasirinkimo sandorių, susijusių su TMSC akcijomis, suteikiančiomis balsavimo teisę, kuria vis dėlto nebuvo galima naudotis, kol nebuvo pasinaudota akcijų pasirinkimo sandoriais. Tą pačią dieną MS Holding, būtent dėl 2016 m. kovo 8 d. sandorio sukurta specialiosios paskirties įmonė, ir Toshiba sudarė „Excluded share Transfert Agreement“, pagal kurį MS Holding įsigijo 20 likusių TMSC A kategorijos balsavimo teisę suteikiančių akcijų už 98600 jenų (maždaug 800 EUR). Šie du sandoriai 2019 m. birželio 27 d. Komisijos sprendime C(2019) 4559 final skirti baudas už nepranešimą apie koncentraciją, pažeidžiant Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį, ir koncentracijos vykdymą, pažeidžiant to reglamento 7 straipsnio 1 dalį, (Byla M.8179 – Canon/Toshiba Medical Systems Corporation, toliau – ginčijamas sprendimas) kartu vadinami laikinu sandoriu.

17

Antru etapu, 2016 m. gruodžio 19 d. gavusi paskutinį atitinkamą leidimą vykdyti susijungimą, ieškovė pasinaudojo 100 C kategorijos akcijų pasirinkimo sandorių, kad galėtų įsigyti pagrindines balsavimo teisę suteikiančias TMSC akcijas, o TMSC iš ieškovės įsigijo B kategorijos balsavimo teisės nesuteikiančią akciją už 4930 jenų (maždaug 40 EUR) ir 20 likusių A kategorijos balsavimo teisę suteikiančių akcijų iš MS Holding už 36098600 jenų (maždaug 300000 EUR). Šie du sandoriai ginčijamame sprendime kartu vadinami pagrindiniu sandoriu.

18

Šių sandorių visuma ginčijamame sprendime vadinama koncentracija.

19

2016 m. kovo 11 d. ieškovė nusiuntė Europos Komisijai prašymą sudaryti darbuotojų grupę dėl jos projekto, kuriuo siekiama įgyti išimtinę TMSC kontrolę, kaip tai suprantama pagal 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL L 24, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40) 3 straipsnio 1 dalies b punktą.

20

2016 m. balandžio 5 d. el. laiške ieškovė pateikė Komisijai CO formos dalį, susijusią su numatomo sandorio struktūra, ir trumpą pristatymą, kuriame aprašyti įvairūs sandorio etapai.

21

2016 m. balandžio 28 d. ieškovė pateikė Komisijai pirmąjį CO formos projektą. 2016 m. gegužės 11 d. Komisija nusiuntė ieškovei keletą klausimų dėl CO formos projekto, tarp jų – trys klausimai dėl sandorio struktūros; į juos ieškovė atsakė 2016 m. gegužės 27 d.

22

2016 m. rugpjūčio 12 d. remiantis Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsniu pagal įprastą koncentracijų kontrolės procedūrą ieškovė pranešė Komisijai apie išimtinės TMSC kontrolės įgijimą, įsigijus 100 % jos akcijų. Ieškovė patikslino, kad pranešimas turėjo būti suprantamas kaip apimantis visą koncentraciją, t. y. laikiną ir pagrindinį sandorius.

23

Vertindama koncentraciją, tyrimo metu Komisija nenustatė jokių požymių, kad gali kilti konkurencijos teisės problemų. Dėl šios priežasties 2016 m. rugsėjo 19 d. Komisija priėmė sprendimą leisti koncentraciją pagal Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 1 dalies b punktą ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 57 straipsnį.

24

2016 m. kovo 18 d., praėjus kelioms dienoms po to, kai gavo ieškovės prašymą sudaryti grupę dėl jos projekto, kuriuo siekiama įgyti išimtinę TMSC kontrolę, Komisija gavo anoniminį skundą.

25

2016 m. gegužės 11 d. Komisija išsiuntė ieškovei prašymą pateikti informacijos apie jos pirmąjį 2016 m. balandžio 28 d. pranešimo formos projektą; atsakydama į jį ieškovė pateikė pastabas.

26

2016 m. liepos 29 d. Komisija pranešė ieškovei, kad pradėjo tyrimą, po kurio gali būti skirtos baudos pagal Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalies a ir b punktus dėl galimo šio reglamento 7 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos sustabdyti vykdymą ir 4 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos pranešti pažeidimo.

27

2016 m. rugsėjo 5 d. Komisija gavo papildomą ieškovės paaiškinimą.

28

2016 m. spalio 6 d. įvyko Komisijos ir ieškovės susitikimas.

29

2016 m. spalio 7 d. sprendimu, priimtu pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį, Komisija paprašė ieškovės, TMSC ir Toshiba pateikti informacijos ir vidaus dokumentų. 2016 m. lapkričio 4 d. ieškovė ir TMSC pateikė atsakymą. Laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki gruodžio 1 d. Toshiba pateikė atsakymus.

30

2016 m. lapkričio 5 d. ieškovė nusiuntė Komisijai raštą, kuriame pateikė pastabas dėl 2016 m. spalio 6 d. susitikimo ir 2016 m. spalio 7 d. sprendimo.

31

Atsakydamos į Komisijos elektroninius laiškus, atitinkamai 2017 m. vasario 15 d., vasario 24 d. ir kovo 15 d.Toshiba, TMSC ir ieškovė pateikė papildomų dokumentų.

32

2017 m. liepos 6 d., remdamasi Reglamento Nr. 139/2004 18 straipsniu, Komisija išsiuntė ieškovei prieštaravimo pareiškimą; jame pateikė preliminarią išvadą, kad ieškovė tyčia ar bent dėl aplaidumo pažeidė Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, todėl ji ketina skirti baudas pagal minėto reglamento 14 straipsnio 2 dalį.

33

2018 m. kovo 15 d. ieškovė pateikė rašytines pastabas dėl prieštaravimo pareiškimo.

34

2018 m. gegužės 3 d. įvyko apklausa; per ją ieškovė pateikė savo argumentus.

35

2018 m. gegužės 8 d. Komisija elektroniniu paštu nusiuntė ieškovei klausimus, į kuriuos ji negalėjo atsakyti per 2018 m. gegužės 3 d. apklausą. 2018 m. gegužės 24 d. ieškovė pateikė atsakymus.

36

2018 m. birželio 11 d. Komisija gavo iš ieškovės papildomos informacijos. Be to, atsakydama į prieštaravimo pareiškimą ieškovė paprašė Komisijos nutraukti procedūrą dėl pažeidimo, atsižvelgiant į 2018 m. gegužės 31 d. Teisingumo Teismo sprendime Ernst & Young (C-633/16, EU:C:2018:371) apibrėžtą kriterijų.

37

2018 m. lapkričio 30 d. Komisija paskelbė papildomą prieštaravimo pareiškimą; jame padarė preliminarią išvadą, kad ieškovės elgesiu pažeidžiamos Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, remdamasi taip pat teisės nuostatų aiškinimu, kurį Teisingumo Teismas pateikė 2018 m. gegužės 31 d. Sprendime Ernst & Young (C-633/16, EU:C:2018:371).

38

2019 m. sausio 21 d. ieškovė pateikė atsakymus į papildomą prieštaravimo pareiškimą ir paprašė surengti antrą apklausą; ji įvyko 2019 m. vasario 14 d.

39

2019 m. vasario 25 d. Komisija elektroniniu paštu nusiuntė ieškovei klausimus, į kuriuos ji negalėjo atsakyti per 2019 m. vasario 14 d. apklausą. 2019 m. kovo 13 d. ieškovė pateikė atsakymus.

40

2019 m. balandžio 3 d. ieškovė pateikė Komisijai papildomų komentarų dėl pastarosios požiūrio, kiek tai susiję su 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimu Ernst & Young (C-633/16, EU:C:2018:371).

41

2019 m. birželio 27 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

42

Pirmi keturi ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies straipsniai suformuluoti taip:

„1 straipsnis

Nepranešusi apie Europos masto koncentraciją prieš ją įgyvendinant (2016 m. kovo 17 d.) ir negavusi specialaus leidimo pagal Reglamento <…> Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalį ar pagal šio reglamento 7 straipsnio 3 dalį priimtu sprendimu, [ieškovė] bent jau dėl aplaidumo pažeidė minėto reglamento 4 straipsnio 1 dalį.

2 straipsnis

Įgyvendinusi Europos masto koncentraciją (2016 m. kovo 17 d.) prieš jai išduodant leidimą (2016 m. rugsėjo 19 d.) [ieškovė] pažeidė, bent jau dėl aplaidumo, Reglamento <…> Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį.

3 straipsnis

Remiantis Reglamento (EB) Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalies a punktu, [ieškovei] už šio sprendimo 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą skiriama 14000000 EUR bauda.

4 straipsnis

Remiantis Reglamento (EB) Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalies b punktu [ieškovei] už šio sprendimo 2 straipsnyje nurodytą pažeidimą skiriama 14000000 EUR bauda.“

43

2019 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį.

44

2019 m. lapkričio 27 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį.

45

2020 m. sausio 14 d. Europos Sąjungos Taryba Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė prašymą įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

46

2020 m. kovo 5 d. sprendimu Bendrojo Teismo šeštosios kolegijos pirmininkas leido jai įstoti į bylą. 2020 m. balandžio 24 d. Taryba pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą ir per nustatytą terminą pagrindinės šalys dėl jo pateikė pastabų.

47

Pagrindinės šalys atitinkamai 2020 m. kovo 18 d. ir birželio 26 d. pateikė dubliką ir tripliką.

48

2020 m. liepos 28 d. raštu ieškovė paprašė surengti teismo posėdį, remdamasi Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 2 dalimi.

49

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

50

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

51

Taryba Bendrojo Teismo prašo atmesti visą Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalies a ir b punktų neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.

52

Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo tris pagrindus; ji teigia, kad nepažeidė, pirma, Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies, antra, Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio ir, trečia, Reglamento Nr. 139/2004 18 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 48 straipsnio 2 dalies.

53

Pirmiausia svarbu pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 99 konstatuojamojoje dalyje Komisija trumpai išdėsto, kodėl daro išvadą, kad buvo pažeista Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis:

„<…>

54

Pirmąjį pagrindą sudaro keturios dalys. Pirma dalis: sudarydama laikiną sandorį ieškovė neįgijo kontrolės. Antra dalis: nebuvo dalinio įvykdymo, kuriuo būtų pažeista Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis. Trečia dalis: tariamos akivaizdžios klaidos, padarytos taikant sąvoką „vienos koncentracijos dalinis įvykdymas“. Ketvirta dalis: niekada nebuvo vengiama koncentracijų kontrolės ex ante procedūros.

55

Pateikdama pirmą dalį ieškovė tvirtina, kad sudarydama laikiną sandorį ji neįgijo kontrolės, todėl tai nėra išankstinio koncentracijos vykdymo atvejis.

56

Šią pirmą dalį sudaro du argumentai. Pirma, ieškovė teigia, kad koncentracija būtų įvykdyta pirma laiko, tik jei būtų įgyta kontrolė. Antra, ieškovė teigia, kad ankstesnėje jurisprudencijoje patvirtinama, jog kontrolės pokytis yra vienintelis reikšmingas kriterijus.

57

Ieškovė teigia, kad iš Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies teksto matyti, jog koncentracija įvykdoma pirma laiko, tik jei įgyjama kontrolė. Akivaizdu, kad šiose nuostatose vartojama sąvoka „koncentracija“ turi būti apibrėžta atsižvelgiant į minėto reglamento 3 straipsnį, pagal kurį koncentracija yra įsigijimas, dėl kurio atsiranda ilgalaikių tiesioginės ar netiesioginės kontrolės pokyčių. Be to, ieškovė nurodo 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) 44 ir paskesnius punktus, kuriuose teigiama, kad koncentracijos įvykdymas pirma laiko yra glaudžiai susijęs su Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnyje apibrėžta koncentracijos sąvoka, pagal kurią turi būti įgyta kontrolė, minėto sprendimo 46 punktą, pagal kurį į šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies taikymo sritį patenka tik sandoriai, kuriais prisidedama „prie ilgalaikio tikslinės įmonės kontrolės pasikeitimo“, ir minėto sprendimo 49 ir 60 punktus, kuriuose teigiama, kad „prie ilgalaikio kontrolės pasikeitimo“ neprisidedama sandoriais, kurie „neturi tiesioginio funkcinio ryšio su jos vykdymu“, t. y. „savaime“ nėra susiję su kontrolės pokyčiu; pagal šį kriterijų koncentracija nelaikomi sandoriai, kurie su ja yra tik „sąlygiškai susiję“, nes yra „papildomi arba parengiamieji“ jos įvykdymo elementai. Ginčijamo sprendimo 134 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškiai pripažino, kad ieškovė neįgijo TMSC kontrolės prieš 2016 m. rugsėjo 19 d. Komisijai išduodant leidimą. Be to, ieškovė nurodo 2010 m. liepos 6 d. Sprendimą Aer Lingus Group / Komisija (T‑411/07, EU:T:2010:281), pagal kurį pareiga sustabdyti koncentracijos vykdymą siekiama išvengti situacijos, kai be sprendimo dėl nesuderinamumo Komisijai teiktų priimti ir sprendimą dėl veiklos nutraukimo, kad būtų panaikintas kontrolės įgijimas, įvykęs prieš Komisijai priimant sprendimą dėl jo poveikio konkurencijai, ir daro išvadą, kad šios priemonės taikymo sritis neturėtų viršyti to, kas būtina, siekiant užtikrinti, kad įmonių restruktūrizavimas nepadarys ilgalaikės žalos konkurencijai. Galiausiai Komisijos vykdoma koncentracijos kontrolė niekada nebuvo apribota, nes ieškovė TMSC kontrolę įgijo tik gavusi visus atitinkamų konkurencijos institucijų, tarp jų ir Komisijos, leidimus.

58

Komisija ginčija ieškovės argumentus.

59

Šalys sutaria, kad laikino sandorio sudarymo metu ieškovė nekontroliavo TMSC.

60

Taigi reikia nustatyti, ar, kaip teigia ieškovė, koncentracija įvykdoma pirma laiko, tik jei įgyjama tikslinės įmonės kontrolė.

61

Šiuo klausimu reikia priminti, kad koncentracija vykdoma, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį, kai koncentracijos šalys sudaro sandorius, kurie prisideda prie ilgalaikio tikslinės įmonės kontrolės pokyčio (2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young, C‑633/16, EU:C:2018:371, 46 punktas ir 2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, C‑10/18 P, EU:C:2020:149, 50 punktas).

62

Taigi reikalavimą užtikrinti veiksmingą koncentracijų kontrolę atitinka aplinkybė, kad bet koks dalinis koncentracijos vykdymas patenka į to straipsnio taikymo sritį. Iš tiesų, jei koncentracijos šalims būtų draudžiama ją įvykdyti sudarant vienintelį sandorį, bet leidžiama tą patį rezultatą pasiekti paeiliui sudarant kelis dalinius sandorius, sumažėtų Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnyje nustatyto draudimo praktinis veiksmingumas ir iškiltų pavojus šiame reglamente numatytos kontrolės išankstiniam pobūdžiui ir galimybei pasiekti jos tikslus (2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young, C‑633/16, EU:C:2018:371, 47 punktas).

63

Laikantis būtent tokio požiūrio minėto reglamento 20 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad vienos koncentracijos sandoriais reikia laikyti tuos sandorius, kurie glaudžiai susiję dėl sąlygų arba dėl to, kad vyksta kaip per palyginti trumpą laikotarpį sudarytų vertybinių popierių sandorių serija (2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young, C‑633/16, EU:C:2018:371, 48 punktas).

64

Vis dėlto, jei tokie sandoriai, nors ir įvykdyti dėl koncentracijos, nėra būtini, siekiant su šia koncentracija susijusios įmonės kontrolės pokyčio, jiems Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnis netaikomas. Šie sandoriai, nors gali būti papildomi arba parengiamieji koncentracijos elementai, neturi tiesioginio funkcinio ryšio su jos vykdymu, todėl jų vykdymas iš principo negali daryti žalos koncentracijos kontrolei (2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young, C‑633/16, EU:C:2018:371, 49 punktas).

65

Galiausiai Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: koncentracija įvykdoma tik sudarius tokį sandorį, kuris visiškai arba iš dalies faktiškai arba teisiškai prisideda prie tikslinės įmonės kontrolės pokyčio (2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young, C‑633/16, EU:C:2018:371, 59 punktas).

66

Kadangi Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 1 dalis yra dvi nuostatos, susijusios su sąvoka „koncentracijos vykdymas“, reikia pripažinti, kad tai, ką gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį byloje, kurioje priimtas 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimas Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371), Teisingumo Teismas nurodė dėl pirmosios iš šių nuostatų taikoma ir antrajai.

67

Taigi Komisija teisingai teigia, kad iš 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) matyti, jog Teisingumo Teismas atskyrė sąvokas „koncentracija“ ir „koncentracijos vykdymas“.

68

Šiuo klausimu iš 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) 45 punkto matyti, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnį, kuriame apibrėžta koncentracijos sąvoka, koncentracija laikoma įvykdyta, „kai atsiranda ilgalaikių kontrolės pokyčių“, o iš minėto sprendimo 46 punkto matyti, kad „koncentracijos vykdymas“ pradedamas, „kai koncentracijos šalys vykdo sandorius, kurie prisideda prie ilgalaikio tikslinės įmonės kontrolės pokyčio“.

69

Šią išvadą patvirtina 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) 59 punktas, iš kurio matyti, kad koncentracija, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, įvykdoma tik sudarius tokį sandorį, kuris visiškai arba iš dalies faktiškai arba teisiškai prisideda prie tikslinės įmonės kontrolės pokyčio.

70

Taigi iš 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) matyti, kad sąvoka „koncentracijos vykdymas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, apima ne tik situaciją, kai galutinis pirkėjas įgyja tikslinės įmonės kontrolę, bet ir visus sandorius, kurie „prisideda“ prie tokio kontrolės pokyčio.

71

Ieškovės argumentas, kad 2018 m. gegužės 31 d. Sprendime Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) Teisingumo Teismas apskritai nepriskyrė koncentracijai sandorių, „kurie su ja yra tik „sąlygiškai susiję“, nes yra „papildomi arba parengiamieji“ jos įvykdymo elementai“ yra klaidingas, nes to sprendimo 49 punkte (žr. šio sprendimo 64 punktą) Teisingumo Teismas nurodė, kad sandoriai, kurie nebuvo būtini siekiant kontrolės pokyčio ir kurie, nors gali būti papildomi arba parengiamieji koncentracijos elementai, neturi tiesioginio funkcinio ryšio su jos vykdymu, nepatenka į Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio taikymo sritį. Taigi iš šio punkto matyti, kad sandoriai patenka į „koncentracijos vykdymo“ sąvoką, net jei šis vykdymas yra dalinis, kaip tai suprantama pagal minėto sprendimo 47 ir 51 punktus, jeigu jie visiškai ar iš dalies prisideda prie tikslinės įmonės kontrolės pokyčio.

72

Be to, šio sprendimo 69 punkte padarytos išvados negali paneigti ieškovės argumentai, kad ji pažodžiui aiškina Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ištrauką. Joje nurodoma, kad apie koncentracijas turi būti pranešta „po <…> kontrolinės akcijų dalies įsigijimo“. Iš tiesų toje dalyje išsamiai nurodyti įvairūs galimi kontrolės įgijimo atvejai ir paaiškinama, kada, atsižvelgiant į konkretų atvejį, turi būti pranešta. Kaip pažymi Komisija, nuoroda į „kontrolinės akcijų dalies įsigijimą“ gali būti susijusi su Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamais atvejais: net jei jiems netaikoma leidimo vykdyti koncentraciją sustabdymo sąlyga, viešieji pirkimai ir vertybinių popierių sandoriai gali lemti kontrolinio akcijų paketo įsigijimą nepažeidžiant Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies, tik jei laikomasi šios nuostatos 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Tačiau ieškovė neteigia, kad šioje byloje nagrinėjama situacija patenka į minėto reglamento 7 straipsnio 2 dalies taikymo sritį.

73

Vis dėlto, priešingai nei tvirtina ieškovė, 2018 m. gegužės 31 d. Sprendime Ernst & Young (C-633/16, EU:C:2018:371) siekiant nustatyti, ar buvo pažeista Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalis, taikytas kriterijus, pagal kurį aiškinamasi ne tai, ar buvo įgyta tikslinės įmonės kontrolė, o, kaip teigia Komisija, tai, ar nagrinėjamas sandoris visiškai ar iš dalies faktiškai ar teisiškai prisidėjo prie šios įmonės kontrolės pokyčio. Toks kriterijus pagal analogiją taikytinas Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 daliai.

74

Ieškovės pateiktas 2010 m. liepos 6 d. Sprendimo Aer Lingus Group / Komisija (T‑411/07, EU:T:2010:281) aiškinimas, pagal kurį tik sandoriai, dėl kurių būtina imtis likvidavimo priemonių, prilygsta veiksmams, keliantiems grėsmę koncentracijų kontrolės sistemos veiksmingumui, yra netikslus. Tame sprendime Bendrasis Teismas nurodė, kad, jei kontrolė neįgyta, Komisija neturi teisės nutraukti tokios koncentracijos (2010 m. liepos 6 d. Sprendimas Aer Lingus Group / Komisija, T‑411/07, EU:T:2010:281, 66 punktas) ir akcijų įsigijimas, kuris pats savaime nesuteikia kontrolės, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnį, gali patekti į šio reglamento 7 straipsnio taikymo sritį (2010 m. liepos 6 d. Sprendimas Aer Lingus Group / Komisija, T‑411/07, EU:T:2010:281, 83 punktas). Kitaip tariant, Bendrasis Teismas pripažino, kad nors kontrolės įgijimas būtinas tam, kad Komisija galėtų vykdyti savo įgaliojimus nutraukti koncentraciją, ji nebūtinai turi būti įgyta tam, kad sandoris patektų į Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio taikymo sritį.

75

Galiausiai, ieškovės argumentas, kad Komisijos vykdoma koncentracijos kontrolė niekada ir niekaip nebuvo trukdoma, nes TMSC kontrolę ji įgijo tik gavusi visus atitinkamų konkurencijos institucijų leidimus, yra klaidingas.

76

Iš tikrųjų ieškovė mano, kad „koncentracijos apibrėžiamos kaip įsigijimai, lemiantys ilgalaikius tiesioginės ar netiesioginės kontrolės pokyčius“, taigi tol, kol kontrolė neįgyta, nėra pirma laiko įvykdomos koncentracijos.

77

Taigi ieškovė painioja sąvokas „vykdymas“ ir „įsigijimas“, kurios Reglamente Nr. 139/2004 yra skirtingos.

78

Iš tiesų sąvoka „vykdymas“ susijusi su koncentracija (arba sandoriu, kaip nurodyta Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 4 dalyje), o sąvoka „įsigijimas“ susijusi su kontrole.

79

Šių dviejų sąvokų negalima painioti. Koncentracijos „vykdymas“ gali trukti tam tikrą laiką, o tai paaiškina dalinio įvykdymo ir vienos koncentracijos sąvokas, o kontrolės „įsigijimas“ negali užtrukti. Iš tiesų arba kontrolė yra įgyta, kai subjektas turi galimybę daryti lemiamą įtaką tikslinei bendrovei, arba ji nėra įgyta. Taigi kontrolės įgijimo sąvoka negali apimti „dalinio“ įsigijimo. Todėl priešingai, nei teigia ieškovė, tariama „dalinė kontrolė“ negali būti dalinio koncentracijos įvykdymo sąlyga.

80

Taigi tam, kad Komisijos kontrolė būtų veiksminga, ji turi būti vykdoma ne tik prieš įgyjant kontrolę, bet ir prieš koncentracijos vykdymą, net ir dalinį. Kaip jau pažymėta šio sprendimo 62 punkte, jei koncentracijos šalims būtų draudžiama ją įvykdyti sudarant vienintelį sandorį, bet leidžiama tą patį rezultatą pasiekti paeiliui sudarant kelis dalinius sandorius, sumažėtų Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnyje nustatyto draudimo praktinis veiksmingumas ir iškiltų pavojus šiame reglamente numatytos kontrolės išankstiniam pobūdžiui ir galimybei pasiekti jos tikslus (2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young, C‑633/16, EU:C:2018:371, 47 punktas).

81

Vadinasi, pirmojo pagrindo pirmos dalies pirmą argumentą reikia atmesti.

82

Ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiama Europos Sąjungos teismų jurisprudencija.

83

Pirma, ieškovė nurodo 2010 m. liepos 6 d. Sprendimo Aer Lingus Group / Komisija (T‑411/07, EU:T:2010:281) 25 punktą, kuriame pažymima, jog koncentracija vykdoma tik tada, kai įmonė įgyja kitos įmonės kontrolę, t. y. kai turi galimybę daryti jai didelę įtaką, ir to sprendimo 85 punktą, kuriame teigiama, jog, neįgijus faktinės kontrolės, ginčijama akcijų dalis negali būti prilyginama „įvykdytai koncentracijai“. Antra, ieškovė teigia, kad 2010 m. rugsėjo 13 d. Sprendime Éditions Odile Jacob / Komisija (T‑279/04, nepaskelbtas Rink., EU:T:2010:384) Bendrasis Teismas pritarė perleidimo struktūrai, nes iki leidimo gavimo nebuvo perduota jokia kontrolė. Tame sprendime Bendrasis Teismas patvirtino, kad aplinkybė, jog akcijos perleistos bendrovei, įsteigtai siekiant vienintelio tikslo – jas įsigyti, nereiškia, kad galutinis įgijėjas įgyja kontrolę ir todėl nepatenka į Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Trečia, ieškovės teigimu, Bendrasis Teismas 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753) 148 ir paskesniuose punktuose, susijusiuose su Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamąja dalimi, atmetė požiūrį, kad koncentracijos vykdymo pirma laiko atveju du sandoriai turėtų būti laikomi „viena koncentracija“ vien dėl to, kad jie glaudžiai susiję. Šiuo klausimu iš 2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija (C‑10/18 P, EU:C:2020:149) 44 punkto matyti, kad Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamoji dalis nėra teisinis pagrindas, kuriuo remiantis galima nustatyti, ar esama „vienos koncentracijos“. Komisijos atsiliepime į ieškinį išreikštą poziciją, kad dviejų sandorių „vienas ekonominis projektas“ gali lemti „vieną koncentraciją“, reikia atmesti. Be to, ieškovė nurodo 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753) 128 punktą, pagal kurį reikšmingas kriterijus yra kontrolės įgijimo momentas. Ieškovė taip pat tvirtina, kad sąvoka „viena koncentracija“ negalima remtis, siekiant įrodyti koncentracijos įvykdymą pirma laiko, ir nurodo, kad minėto sprendimo 151 punkte Bendrasis Teismas patikslino, jog kai šių sandorių, vertinamų kartu, nepakanka tikslinės įmonės kontrolei perduoti, jų pripažinimas viena koncentracija neturi „jokios prasmės“. Galiausiai, 2014 m. liepos 23 d. Sprendimo C(2014) 5089 final, kuriuo skirta bauda už koncentracijos įvykdymą pažeidžiant Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį (byla COMP/M.7184 – Marine Harvest / Morpol), 105 punkte pati Komisija nurodė, kad klausimas, ar tie du etapai yra to paties sandorio dalis, kitaip tariant sudaro „vieną koncentraciją“, „neturi reikšmės“ pagal Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį.

84

Komisija ginčija ieškovės argumentus.

85

Pirma, reikia pažymėti, kad 2010 m. liepos 6 d. Sprendimo Aer Lingus Group / Komisija (T‑411/07, EU:T:2010:281) 25 punkte pateikiami Komisijos argumentai, išdėstyti toje byloje nagrinėjamame jos sprendime, o ne Bendrojo Teismo pozicija. Minėto sprendimo 85 punkte Bendrasis Teismas iš tikrųjų nurodė, kad, neįgijus faktinės kontrolės, byloje ginčijama akcijų dalis negali būti prilyginama „įvykdytai koncentracijai“, vis dėlto iš šio teiginio negalima daryti išvados, kad koncentracija negali būti iš dalies įvykdyta, sudarant sandorį, kuriuo prisidedama prie kontrolės pokyčio.

86

Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 74 punkte, 2010 m. liepos 6 d. Sprendime Aer Lingus Group / Komisija (T‑411/07, EU:T:2010:281, 83 punktas) Bendrasis Teismas nurodė, kad akcijų įsigijimas, kuris savaime nesuteikia kontrolės, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnį, gali patekti į šio reglamento 7 straipsnio taikymo sritį. Taigi iš to Bendrojo Teismo sprendimo, paskelbto anksčiau nei priimtas 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimas Ernst & Young (C-633/16, EU:C:2018:371), matyti, kad koncentracijos įvykdymas nebūtinai turi būti suprantamas kaip kontrolės įgijimas.

87

2010 m. liepos 6 d. Sprendime Aer Lingus Group / Komisija (T‑411/07, EU:T:2010:281) neatmetama galimybė, kad Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas apima ir dalinį įvykdymą, t. y. sandorius, kuriais kontrolė neperduodama.

88

Antra, kiek tai susiję su 2010 m. rugsėjo 13 d. Sprendimu Éditions Odile Jacob / Komisija (T‑279/04, nepaskelbtas Rink., EU:T:2010:384), juo grindžiamą ieškovės išvadą, kad akcijų perleidimas bendrovei, įsteigtai vien tam, kad jas įsigytų, nelėmė, kad kontrolė atitenka galutiniam įgijėjui, todėl nepatenka į Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, reikia patikslinti ir pateikti atsižvelgiant į jos kontekstą.

89

Pirma, byla, kurioje priimtas 2010 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Éditions Odile Jacob / Komisija (T‑279/04, nepaskelbtas Rink., EU:T:2010:384), nėra visiškai panaši į šią bylą. Byloje, kurioje priimtas 2010 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Éditions Odile Jacob / Komisija (T‑279/04, nepaskelbtas Rink., EU:T:2010:384), ieškovė tvirtino, kad perleidimo struktūra patenka į 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 395, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 8 sk., 1 t., p. 31) 3 straipsnio 5 dalies a punkto taikymo sritį, o šioje byloje ieškovė neteigia, kad aptariamai perleidimo struktūrai taikoma tokia išimtis.

90

Kadangi tai yra dvi skirtingos perleidimo struktūros, dėl pirmosios padarytos išvados negali būti bendrai taikomos ir antrajai.

91

Antra, byloje, kurioje priimtas 2010 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Éditions Odile Jacob / Komisija (T‑279/04, nepaskelbtas Rink., EU:T:2010:T:384), kaip Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 175 punkte ir kaip pažymėjo apeliacinį skundą nagrinėjęs Teisingumo Teismas, ieškovė siekė tik panaikinti ginčijamą sprendimą, kuriuo nagrinėtą koncentraciją Komisija pripažino suderinama su bendrąja rinka (2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Éditions Odile Jacob / Komisija, C-551/10 P, EU:C:2012:681, 36 punktas). Taigi ginčas buvo susijęs su Komisijos sprendimo leisti koncentraciją teisėtumu, o ne su koncentracijos įvykdymo pirma laiko, naudojant perleidimo struktūrą, klausimu. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas pažymėjo, jog tam, kad Bendrasis Teismas galėtų priimti sprendimą dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo, nereikėjo nagrinėti klausimo, ar nagrinėjamu perleidimo sandoriu Lagardère SCA įgijo visą, ar bendrą su NBP tikslinio turto kontrolę, todėl Bendrojo Teismo išvados šiuo klausimu laikytinos perteklinėmis (2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Éditions Odile Jacob / Komisija, C‑551/10 P, EU:C:2012:681, 40 punktas).

92

Be to, bet kuriuo atveju Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje ieškovė toje byloje teigė, kad tikslinio turto perleidimas suteikė galutiniam įgijėjui galimybę daryti lemiamą įtaką su šiuo turtu susijusiai veiklai, kai tik jį įsigijo perleidimo bendrovė, nes šis turto perdavimas galutiniam įgijėjui suteikė nuosavybės ar naudojimo teises į visą tikslinį turtą ar jo dalį, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 4064/89, iš dalies pakeisto 1997 m. birželio 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1310/97 (OL L 180, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidinys lietuvių k. 8 sk., 1 t., p. 164), 3 straipsnio 3 dalies a punktą (2010 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Éditions Odile Jacob / Komisija, T‑279/04, nepaskelbtas, EU:T:2010:384, 119 punktas).

93

Taigi ieškovė toje byloje išskyrė sandorį, dėl kurio perleidimo bendrovė įsigijo tikslinį turtą, ir teigė, kad dėl to ši bendrovė jau buvo įgijusi kontrolę.

94

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nurodė: kadangi šiuo atveju tikslinio turto perleidimo negalima laikyti koncentracija, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 1 dalies b punktą, Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas tokio sandorio šalims jį vykdyti, kol apie jį nebuvo pranešta ir jis nebuvo pripažintas suderinamu su bendrąja rinka, negalėjo būti pažeistas (2010 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Éditions Odile Jacob / Komisija, T‑279/04, nepaskelbtas Rink., EU:T:2010:384, 171 punktas).

95

Taigi šis Bendrojo Teismo pareiškimas buvo pateiktas tik atsakant į ieškovės teiginį, kad sprendimas leisti koncentraciją negalioja pirmiausia dėl to, kad įvykdžius perleidimo sandorį galutinis įgijėjas, iš anksto nepranešęs apie koncentraciją, įgijo išimtinę arba bendrą tikslinio turto kontrolę, kai tik jį įsigijo perleidimo bendrovė (netiesiogiai, bet 100 % priklausiusi bankui NBP).

96

Taigi Bendrasis Teismas nagrinėjo ne klausimą, ar tai, kad perleidimo bendrovė įsigijo tikslinį turtą, kaip šioje byloje, yra vienos koncentracijos dalinis įvykdymas, o klausimą, ar dėl šio įsigijimo, įvykdyto naudojantis perleidimo struktūra, įgijėjui perduota kontrolė.

97

Trečia, kiek tai susiję su 2017 m. spalio 26 d. Sprendimu Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753), pirmiausia reikia konstatuoti, kad pagrindinės šalys nesutaria dėl klausimo, koks buvo ginčijamame sprendime naudotas kriterijus siekiant nustatyti, ar koncentracija buvo įvykdyta pirma laiko.

98

Iš tiesų ieškovė mano, kad ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, jog pakanka įrodyti, kad laikinas sandoris ir pagrindinis sandoris yra viena koncentracija, o tinkamas kriterijus būtų buvęs įvertinti, ar laikinas sandoris leido jai įgyti TMSC kontrolę.

99

Šiuo aspektu reikia priminti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 99 punkto (žr. šio sprendimo 53 punktą), Komisija nemanė, jog pakanka nustatyti, kad laikinas ir pagrindinis sandoriai sudarė vieną koncentraciją, tačiau pažymėjo, kad, pirma, laikinas ir pagrindinis sandoriai kartu sudarė vieną koncentraciją, antra, kad laikinas sandoris iš dalies prisidėjo prie TMSC kontrolės pokyčio, kaip tai suprantama pagal 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimą Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371), ir kad sudarydama šį laikiną sandorį ieškovė iš dalies įvykdė vieną koncentraciją, kurią sudarė tai, kad ji įgijo TMSC kontrolę, ir, trečia, kad šiuo daliniu įvykdymu, prieš pranešant apie jį Komisijai, buvo pažeistos Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis.

100

Dėl ieškovės nuorodos į 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija (T-704/14, EU:T:2017:753) 148 ir paskesnius punktus, pažymėtina, kad, priešingai nei ji teigia, Bendrasis Teismas neatmetė požiūrio, jog tuo atveju, kai koncentracija įvykdoma pirma laiko, du sandoriai turėtų būti kvalifikuojami kaip „viena koncentracija“ vien dėl to, kad jie yra glaudžiai susiję, jis tik nurodė, kad Reglamente Nr. 139/2004 išsamiai neapibrėžtos sąlygos, kuriomis du sandoriai sudaro vieną koncentraciją (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 150 punktas). Ieškovės taip pat nurodytame 2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija (C‑10/18 P, EU:C:2020:149) 44 punkte Teisingumo Teismas tiesiog pažymėjo, kad vien iš Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamosios dalies teksto negalima pagrįstai daryti išvados, kad sąvokos „viena koncentracija“ aiškinimas neatitinka šio reglamento nuostatų. Taigi iš to punkto negalima daryti išvados, kad tame sprendime Teisingumo Teismas atmetė Komisijos požiūrį, pagal kurį dviejų sandorių „vienas ekonominis projektas“ gali lemti „vieną koncentraciją“.

101

Kaip nurodo Komisija, nei Bendrasis Teismas, nei Teisingumo Teismas neginčijo to, kad du sandoriai galėjo lemti vieną sandorį.

102

Šiuo klausimu 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753) 90 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad keliuose sprendimuose Komisija rėmėsi sąvoka „viena koncentracija“, o Bendrasis Teismas ją patvirtino, be kita ko, 2006 m. vasario 23 d. Sprendime Cementbouw Handel & Industrie / Komisija (T‑282/02, EU:T:2006:64); Teisingumo Teismas nepateikė priešingos pozicijos.

103

Dėl nuorodos į 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753) 128 punktą reikia pažymėti, kad ta byla buvo susijusi su Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalies taikymu po to, kai sudaryti sandoriai, dėl kurių nekilo ginčo dėl to, kad tikslinės įmonės kontrolė jau buvo įgyta sudarant pirmąjį sandorį. Tomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad, jeigu, vienos tikslinės įmonės išimtinė kontrolė buvo įgyta sudarant tik pirmąjį sandorį, paskesni sandoriai, kuriais įgijėjas įgyja papildomų šios įmonės akcijų, kontrolės įgijimui nebeturi reikšmės (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / KomisijaT‑704/14, EU:T:2017:753, 128 punktas). Todėl šia išvada negalima grįsti teiginio, kad įvykdymas pirma laiko galimas tik tuo atveju, jei esant tokiai vienai koncentracijai, kokia nagrinėjama šioje byloje, kontrolė pakinta sudarant pirmąjį sandorį.

104

Dėl nuorodos į 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753) 151 punktą reikia pažymėti, kad ieškovės pateikta citata yra netiksli, nes neišsami. Iš tiesų, Bendrojo Teismo teigimu, šiuo klausimu „jokios prasmės“ neturi tai, kad visi sandoriai, kuriuos sieja sąlyginis ryšys arba kurie sudaro per gana trumpą laiką sudaromų sandorių dėl vertybinių popierių seriją, turi būti laikomi viena koncentracija, net jei šių sandorių, vertinamų kartu, nepakaktų tikslinės įmonės kontrolei perduoti (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 151 punktas). Taigi tame punkte Bendrasis Teismas paprasčiausiai pabrėžė, kad „vieną koncentraciją“ gali sudaryti tik sandoriai, kuriais, vertinamais bendrai, perduodama kontrolė.

105

Tačiau šiuo atveju ginčijamame sprendime Komisija neteigia, kad vien laikino sandorio užteko, kad ieškovei būtų perduota TMSC kontrolė. Ginčijamame sprendime Komisija padarė išvadą, kad būtent pagrindiniu sandoriu, kuris su laikinu sandoriu sudarė vieną koncentraciją, TMSC kontrolė buvo perduota ieškovei.

106

Galiausiai, ieškovės argumentas, susijęs su Komisijos pozicija, išdėstyta sprendimo Marine Harvest / Komisija 105 punkte, yra nepagrįstas, nes toje byloje buvo nagrinėjamas ne tikslinės įmonės įsigijimas per perleidimo struktūrą, kaip šiuo atveju, o situacija, kai Komisija padarė išvadą, kad Marine Harvest ASA įgijo Morpol ASA kontrolę, vienintelį kartą nusipirkusi 48,5 % Morpol ASA akcijų, o ne sudarydama kelis dalinius sandorius dėl turto, galiausiai sudarančio vieną ekonominį subjektą (2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, C‑10/18 P, EU:C:2020:149, 29 punktas).

107

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmos dalies antrą argumentą, taigi ir visą šią dalį reikia atmesti.

108

Reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 4.1 skirsnyje Komisija konstatavo, jog laikinas ir pagrindinis sandoriai kartu sudaro vieną koncentraciją, nes „jie sudaro vieną ekonominį projektą, dėl kurio [ieškovė] įgijo TMSC kontrolę iš Toshiba“ (ginčijamo sprendimo 101 konstatuojamoji dalis). Šią išvadą Komisija padarė, remdamasi trimis aplinkybėmis. Pirma, laikinas sandoris sudarytas tik siekiant sudaryti pagrindinį sandorį (ginčijamo sprendimo 4.1.1 skirsnis). Antra, MS Holding buvo skirta vieninteliam tikslui – palengvinti ieškovei įsigyti TMSC kontrolę (4.1.2 skirsnis). Trečia, ieškovė buvo vienintelė šalis, galėjusi nustatyti TMSC galutinio įgijėjo tapatybę, ir nuo laikino sandorio sudarymo momento prisiėmė viso sandorio ekonominę riziką (4.1.3 skirsnis).

109

Pirmiausia reikia priminti, kad nesvarbu, ar tiesioginė arba netiesioginė kontrolė buvo įgyta vienu ar daugiau etapų sudarant vieną ar daugiau sandorių, jei to padarinys yra viena koncentracija (šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Cementbouw Handel & Industrie / Komisija, T‑282/02, EU:T:2006:64, 104 punktą).

110

Tai, kad šalys, pranešdamos apie koncentraciją Komisijai, planuoja sudaryti du ar daugiau sandorių, arba tai, kad jie jau buvo sudaryti prieš pranešant apie koncentraciją, taip pat nėra svarbu. Komisija bet kuriuo atveju turi įvertinti, ar šie sandoriai yra vienodo pobūdžio, todėl galėtų sudaryti vieną koncentraciją pagal Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnį (2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Cementbouw Handel & Industrie / Komisija, T‑282/02, EU:T:2006:64, 105 punktas).

111

Atliekant tokį vertinimą, atsižvelgiant į kiekvienam atvejui būdingas faktines ir teisines aplinkybes bei siekiant ištirti sandorių ekonominę tikrovę, siekiama nustatyti, koks yra šalių siekiamas ekonominis tikslas ir, jei yra sudaryti keli teisiškai atskiri sandoriai, išsiaiškinti, ar aptariamos įmonės būtų norėjusios kiekvieną sandorį sudaryti atskirai arba, atvirkščiai, ar kiekvienas sandoris sudaro tik kompleksinės koncentracijos sudedamąją dalį, be kurios šalys nebūtų šios koncentracijos įvykdžiusios (2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Cementbouw Handel & Industrie / Komisija, T‑282/02, EU:T:2006:64, 106 punktas).

112

Kitaip sakant, siekiant nustatyti nagrinėjamų sandorių vienodą pobūdį, kiekvienu atveju reikia įvertinti, ar jie yra tarpusavyje susiję taip, kad vienas be kito nebūtų sudaryti (2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Cementbouw Handel & Industrie / Komisija, T‑282/02, EU:T:2006:64, 107 punktas).

113

Šiais veiksmais siekiama, pirma, suteikti įmonėms, kurios praneša apie koncentraciją, teisinį saugumą dėl visų sandorių, kuriais ši koncentracija vykdoma, ir, antra, leisti Komisijai vykdyti veiksmingą koncentracijos operacijų, kurios gali itin apriboti konkurenciją bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, kontrolę. Šie du tikslai, atsižvelgiant į visas aplinkybes, sudaro pagrindinį Reglamento Nr. 139/2004 tikslą (žr. 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Cementbouw Handel & Industrie / Komisija, T‑282/02, EU:T:2006:64, 108 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

114

Darytina išvada, jog koncentracija pagal Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnio 1 dalį gali būti įvykdyta net esant keletui formaliai atskirų teisinių sandorių, jei jie yra tiek vienas nuo kito priklausomi, kad nebūtų sudaromi vieni be kitų, ir jei jų tikslas yra perduoti vienai ar daugiau įmonių vienos ar kelių kitų įmonių veiklos tiesioginę ar netiesioginę ekonominę kontrolę (2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Cementbouw Handel & Industrie / Komisija, T‑282/02, EU:T:2006:64, 109 punktas).

115

Atsižvelgiant būtent į šią jurisprudenciją reikia išnagrinėti penkis prieštaravimus, ieškovės pateiktus kaip penkis argumentus, kuriais teigiama, jog, pirma, aplinkybė, kad „laikinasis sandoris sudarytas tik siekiant sudaryti pagrindinį sandorį“, yra nereikšminga ir teisiniu požiūriu Komisija jos neįrodė, antra, vienintelis MS Holding tikslas nebuvo „palengvinti ieškovei įgyti TMSC kontrolę“, trečia, tariami įgaliojimai nustatyti galutinio įgijėjo tapatybę ir prisiimta ekonominė rizika yra nesvarbūs, ketvirta, netenkinamos „dalinio įvykdymo“, kaip tai suprantama pagal 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimą Ernst & Young (C-633/16, EU:C:2018:371) sąlygos, ir, penkta, laikinas sandoris neprisidėjo prie TMSC „ilgalaikio kontrolės pokyčio“, kaip tai suprantama pagal 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimą Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371).

[Praleista]

214

Ieškovė tvirtina, kad, nors 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) 47 punkte Teisingumo Teismas pripažino, kad tam tikromis aplinkybėmis „dalinis vykdymas“ gali būti laikomas koncentracijos įvykdymu pirma laiko, toks „dalinis vykdymas“ gali egzistuoti tik tada, kai įgyjama „dalinė kontrolė“. Tai reiškia, kad įgijėjui buvo suteikta tam tikra įtaka priimant strateginius sprendimus dėl tikslinės įmonės. Tačiau ieškovė neturėjo jokios konkrečios teisės, dėl kurios ji būtų galėjusi įgyti tokią įtaką tikslinei įmonei prieš gaudama leidimus. Be to, kadangi minėto sprendimo 46 punkte Teisingumo Teismas patikslino, kad Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalis pažeidžiama tik tada, kai šalys vykdo sandorius, kurie prisideda prie ilgalaikio tikslinės įmonės kontrolės pokyčio, „kontrolė“ yra esminis elementas, taip pat ir dalinio įvykdymo atveju. Galiausiai iš minėto sprendimo 61 punkto, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad nagrinėjama parengiamoji priemonė neprisidėjo prie kontrolės įgijimo, nes įgijėjai neturėjo galimybės daryti „kokią nors įtaką“ tikslinei įmonei, matyti, kad jeigu įgijėjas neįgijo „jokios įtakos“, nėra ir dalinio vykdymo.

215

Komisija ginčija ieškovės argumentus.

216

Ieškovės argumentas, kad iš 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) 47 punkto matyti, jog koncentracija gali būti „iš dalies įvykdyta“ tik „dalinės kontrolės“ įgijimo atveju, yra netikslus.

217

Pagal 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) 47 punktą bet koks dalinis koncentracijos vykdymas patenka į Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

218

Kaip priminta šio sprendimo 73 punkte, iš 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) matyti, kad kriterijus, kuriuo remiantis nustatoma, ar pažeistos Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, yra ne vertinimas, ar buvo įgyta tikslinės įmonės kontrolė, taip pat ir „dalinė kontrolė“, o, kaip tvirtina Komisija, vertinimas, ar nagrinėjamu sandoriu prisidėta prie minėtos bendrovės kontrolės pokyčio.

219

Ieškovės argumentas, kad iš 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young (C-633/16, EU:C:2018:371) 46 punkto matyti, jog „kontrolė“ yra „esminis“ elementas, taip pat yra netikslus.

220

Pagal 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) 46 punktą koncentracija vykdoma, kai koncentracijos šalys vykdo sandorius, kurie prisideda prie ilgalaikio tikslinės įmonės kontrolės pokyčio.

221

Iš 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) 59 punkto matyti (žr. šio sprendimo 65 punktą), kad koncentracija gali būti įvykdyta sudarius sandorį, kuriuo visiškai ar iš dalies faktiškai ar teisiškai prisidedama prie tikslinės įmonės kontrolės pokyčio.

222

Taigi, kaip tvirtina Komisija, jei sandoriais, taip pat ir tais, kuriais savaime kontrolė nėra perduodama, „prisidedama“ prie kontrolės pokyčio, kaip tai suprantama pagal 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371), tai yra dalinis koncentracijos įvykdymas.

223

Dėl ieškovės argumento, jog iš 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) 61 punkto matyti, kad, jei įgijėjas neįgijo „jokios įtakos“, nėra dalinio įvykdymo, pažymėtina, kad nors Teisingumo Teismas teigė, jog toje byloje nagrinėjama priemonė nepatenka į Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes nesuteikė suinteresuotajai įmonei galimybės daryti „kokią nors įtaką“ tikslinėms bendrovėms, šiuo atveju ieškovė turėjo tam tikrą įtaką, nes, kaip Komisija pabrėžia ginčijamo sprendimo 157 konstatuojamojoje dalyje ir kaip jau buvo pažymėta (žr. šio sprendimo 195 ir 208 punktus), nuo laikino sandorio sudarymo momento ir neatsižvelgiant į tai, ar bus gautas koncentracijos leidimas, ieškovė turėjo išimtinę teisę nuspręsti dėl TMSC galutinio įgijėjo tapatybės. Jei ieškovei pačiai būtų sutrukdyta ją įsigyti, ji galėtų nuspręsti dėl galutinio įgijėjo tapatybės. Taigi Komisija teisingai nurodė ginčijamo sprendimo 155 konstatuojamojoje dalyje, kad sudariusi laikiną sandorį ieškovė įgijo galimybę daryti tam tikrą įtaką TMSC.

224

Taigi, ketvirtą argumentą reikia atmesti.

225

Ieškovė mano, kad ginčijamo sprendimo 143 konstatuojamojoje dalyje išdėstyti Komisijos argumentai, jog laikinas sandoris buvo būtinas siekiant TMSC kontrolės pokyčio, t. y. kad jis turėjo tiesioginį funkcinį ryšį su koncentracijos vykdymu ir kad tai reiškia, jog laikinu sandoriu bent iš dalies prisidėta prie tikslinės įmonės kontrolės pokyčio, kaip tai suprantama pagal 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimą Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371), yra klaidingi.

226

Ieškovė teigia, kad „tiesioginis funkcinis ryšys“, kurio Teisingumo Teismas reikalavo 2018 m. gegužės 31 d. Sprendime Ernst & Young (C-633/16, EU:C:2018:371) tam, kad būtų pripažinta, jog koncentracija įvykdyta pirma laiko, egzistuoja tik tuomet, jei pats veiksmas lemia kontrolės pokytį. Ieškovė primena, kad, remiantis ginčijamo sprendimo 134 konstatuojamąja dalimi, TMSC ji nekontroliavo. Tame sprendime Teisingumo Teismas nepripažino, kad buvo pažeista pareiga sustabdyti priemonės įgyvendinimą, kai įgijėjas neįgijo galimybės daryti „kokios nors įtakos“ tikslinei įmonei. Be to, iš minėto sprendimo 48 ir 49 punktų aiškiai matyti, kad net vienas po kito einantys sandoriai, sudarantys vieną koncentraciją, nėra koncentracijos vykdymas pirma laiko, jei pirmasis sandoris nėra „būtinas“ siekiant kontrolės pokyčio, o yra tik „papildomas“ arba „parengiamasis“. Nagrinėjamu atveju MS Holding akcijų perleidimas nebuvo būtinas, kad ieškovė įgytų TMSC kontrolę.

227

Komisija ginčija ieškovės argumentus.

228

Kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 73 punkte, 2018 m. gegužės 31 d. Sprendime Ernst & Young (C-633/16, EU:C:2018:371) siekiant nustatyti, ar buvo pažeistos Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, taikytas kriterijus, pagal kurį aiškinamasi ne tai, ar buvo įgyta tikslinės įmonės kontrolė, o tai, ar nagrinėjamu sandoriu visiškai ar iš dalies faktiškai ar teisiškai prisidėta prie šios įmonės kontrolės pokyčio.

229

Taigi ginčijamo sprendimo 134 konstatuojamojoje dalyje pabrėžta ir ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ji tarpiniu laikotarpiu nevykdė TMSC kontrolės, nereiškia, kad šis laikinas sandoris visiškai ar iš dalies neprisidėjo prie tikslinės įmonės kontrolės pokyčio (šiuo klausimu žr. 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young, C‑633/16, EU:C:2018:371, 46 punktą).

230

Taigi reikia atmesti ieškovės argumentą, kad „tiesioginis funkcinis ryšys“, kurio Teisingumo Teismas tariamai reikalavo 2018 m. gegužės 31 d. Sprendime Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) tam, kad būtų pripažinta, jog koncentracija įvykdyta pirma laiko, egzistuoja tik tuomet, kai kontrolės pokytį lemia pats veiksmas.

231

Pagal 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) 49 punktą sandoriai, nebūtini siekiant kontrolės pokyčio, nes neturi tiesioginio funkcinio ryšio su koncentracijos vykdymu, neatitinka prisidėjimo prie kontrolės pokyčio kriterijaus, todėl jų vykdymas prieš pranešant apie koncentraciją ir gaunant jai leidimą nepažeidžia Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies.

232

Šiuo atveju, priešingai, nei teigia ieškovė ir kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 149 konstatuojamojoje dalyje, laikinas sandoris buvo būtinas, nes, pirma, be ieškovės pasiūlytos dviejų etapų sandorio struktūros Toshiba negalėjo atsisakyti TMSC kontrolės ir negrįžtamai gauti TMSC mokėjimą iki 2016 m. kovo mėn. pabaigos, nes būtų turėjusi laukti konkurencijos institucijų leidimų parduoti TMSC. Antra, atsižvelgiant į šią dviejų etapų struktūrą, laikinas sandoris buvo būtinas etapas siekiant pakeisti TMSC kontrolę. Šios dviejų etapų struktūros tikslas – sudaryti laikiną sandorį taip, kad, pirma, tarpinis pirkėjas išpirktų visus balsavimo teisę suteikiančius TMSC vertybinius popierius, tačiau nebūtų būtina įvykdyti reikalavimą pranešti, ir, antra, ieškovė negrįžtamai sumokėtų TMSC kainą bendrovei Toshiba ir gautų kuo didesnį užtikrinimą, kad galiausiai ji kontroliuos TMSC. Trečia, nė viena iš hipotetinių alternatyvių sandorių struktūra negalėjo tikti, atsižvelgiant į būtinybę bendrovei Toshiba gauti didelę kapitalo injekcijos sumą iki 2016 m. kovo 31 d.

233

Be to, kaip Komisija pažymi ginčijamo sprendimo 154 konstatuojamojoje dalyje, 2018 m. gegužės 31 d. Sprendime Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) Teisingumo Teismas nenurodė, kad „tiesioginis funkcinis ryšys“ yra kitoks reikalavimas, nei reikalavimas, kad būtų prisidėta prie kontrolės pokyčio, kuris turi būti įvykdytas tam, kad sandorį būtų galima laikyti patenkančiu į Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Minėtame sprendime taikytas kriterijus yra tai, ar nagrinėjamu sandoriu visiškai arba iš dalies prisidėta prie tikslinės įmonės kontrolės pokyčio (žr. šio sprendimo 73 punktą).

234

Galiausiai ginčijamo sprendimo 154 konstatuojamojoje dalyje Komisija cituoja ieškovės pastabas, pateiktas po prieštaravimo pareiškimo, kuriose pati ieškovė nurodo, kad „MS Holding įsteigimas <…> buvo būtinas tam, kad Toshiba perleistų TMSC, atsižvelgiant į Toshiba finansinę padėtį“.

235

Šiame atsakyme reikia konstatuoti, kad pati ieškovė pripažino, jog laikinas sandoris turėjo „tiesioginį funkcinį ryšį“ su TMSC kontrolės pokyčiu.

[Praleista]

302

Pirmiausia ieškovė pabrėžia ginčijamo sprendimo priėmimo aplinkybes. Ieškovės teigimu, Komisija negalėjo remtis sąvoka „viena koncentracija“, kad įrodytų Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Komisija supainiojo dvi skirtingas sąvokas, t. y. vienos koncentracijos sąvoką, kuri susijusi su kompetencijos klausimu ir leidžia nustatyti, ar apie du skirtingus sandorius reikia bendrai pranešti Komisijai, t. y. visų pirma patikrinti, ar reikia sujungti dviejų sandorių apyvartą, apskaičiuojant, ar ji siekia ribas, nuo kurių būtina pranešti apie koncentraciją, ir koncentracijos sąvoką, susijusią su tariamu koncentracijos įvykdymu pirma laiko, pažeidžiant Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį. Ieškovė priduria, kad būtent dėl to, jog Komisija nerado jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė nuo laikino sandorio sudarymo momento būtų kontroliavusi TMSC, ji sukūrė visiškai naują „vienos koncentracijos dalinio įvykdymo“ teoriją. Taigi Komisija piktnaudžiaudama siekia nustatyti naują taisyklę, draudžiančią vadinamąsias perleidimo struktūras, net jei jos nelemia kontrolės įgijimo prieš išduodant leidimus.

303

Komisija ginčija ieškovės argumentus.

304

Dėl ieškovės argumento, kad vienos koncentracijos sąvoka susijusi tik su Komisijos kompetencijos klausimu, atsižvelgiant į tai, ar buvo pasiektos nustatytos ribos, bet ne su galimo Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimo klausimu, pakanka konstatuoti, kad Teisingumo Teismas turėjo galimybę pažymėti, jog argumentai, kuriais grindžiamas sandorių įtraukimas į vienos koncentracijos sąvoką, de facto reiškia, kad tie sandoriai patenka į Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, C‑10/18 P, EU:C:2020:149, 53 punktą). Taigi tai, ką apima „vienos koncentracijos“ sąvoka, patenka į Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio, taigi logiškai ir į jo 4 straipsnio taikymo sritį.

305

Ieškovės argumentą, kad Komisija siekė įtvirtinti naują taisyklę, draudžiančią vadinamąsias perleidimo struktūras, net jei jos nelemia kontrolės įgijimo anksčiau, nei buvo išduoti leidimai, reikia patikslinti.

306

Iš tiesų, kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 73 punkte, iš 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) matyti, kad siekiant nustatyti, ar buvo pažeistos Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, nebūtina, kad būtų įgyta tikslinės įmonės kontrolė. Gali pakakti to, kad nagrinėjamu sandoriu visiškai ar iš dalies prisidėta prie minėtos įmonės kontrolės pokyčio.

307

Vis dėlto tiesa, kad Komisija pirmą kartą nurodo pareigos pranešti ir sustabdyti vykdymą pažeidimą vykdant vieną koncentraciją, susijusią su perleidimo struktūra.

308

Trečiai daliai pagrįsti ieškovė pateikia tris argumentus.

309

Pagal Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamosios dalies pabaigą „vienos koncentracijos sandoriais reikia laikyti tuos sandorius, kurie glaudžiai siejasi dėl sąlygų arba dėl to, kad jie vyksta kaip per palyginti trumpą laikotarpį sudarytų vertybinių popierių sandorių serija“.

310

Ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija nepateikė įrodymų, kad egzistuoja laikino ir pagrindinio sandorių sąlyginis ryšys. Jei per kontrolės procedūrą nebūtų gauti reikalingi leidimai, akcijų pasirinkimo sandoriams ieškovė būtų galėjusi rasti trečiąjį asmenį įgijėją. Be to, ieškovės teigimu, ginčijamame sprendime pateikta Komisijos išvada, kad vykdoma viena koncentracija negali būti grindžiama Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamąja dalimi, kaip Bendrasis Teismas konstatavo 2017 m. spalio 26 d. Sprendime Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753), o Teisingumo Teismas – 2020 m. kovo 4 d. Sprendime Marine Harvest / Komisija (C‑10/18 P, EU:C:2020:149). Be to, ieškovė pabrėžia, kad 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753) 126 punkte Bendrasis Teismas patikslino, kad remiantis 2006 m. vasario 23 d. Sprendimu Cementbouw Handel & Industrie / Komisija (T‑282/02, EU:T:2006:64) negalima daryti išvados, kad kiekvieną kartą, kai keli sandoriai yra tarpusavyje susiję, jie būtinai sudaro vieną koncentraciją. Galiausiai ieškovė nurodo, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamąją dalį vienos koncentracijos sąvoka yra svarbi tik dviem atvejais: kai du sandoriai yra sąlygiškai susiję ir kai jie įvykdomi per pakankamai trumpą laikotarpį. Tačiau šios bylos aplinkybės neatitinka nė vieno iš tų dviejų atvejų. Du įsigijimo sandoriai nebuvo įvykdyti per pakankamai trumpą laiką, nes tik praėjus devyniems mėnesiams po laikino sandorio ieškovė galėjo pasinaudoti akcijų pasirinkimo sandoriais.

311

Komisija ginčija ieškovės argumentus.

312

Dėl ieškovės argumento, kad ginčijamame sprendime Komisija nepateikė laikino ir pagrindinio sandorių sąlyginio ryšio įrodymų, pakanka konstatuoti, kad jis, kaip konstatuota šio sprendimo 228–235 punktuose, yra netikslus.

313

Tai, kad nebuvo visiškai aišku, ar konkurencijos institucijos suteiks būtinus leidimus, negali paneigti šios išvados.

314

Iš tiesų, kaip nurodo pati ieškovė, tikimybė gauti leidimus buvo didelė, o taip pat konkurencijos institucijų atsisakymas nelemtų sandorio nutraukimo. TMSC kainą ieškovė negrįžtamai pervedė Toshiba, kuri galėjo laiku ją įtraukti į savo sąskaitas. Todėl nesvarbu, ar ieškovė tikrai būtų tapusi TMSC galutine įgijėja, ar būtų turėjusi ją parduoti savo pasirinktam trečiajam asmeniui.

315

Kiek tai susiję su ieškovės argumentu, kad ginčijamame sprendime savo išvados, jog vykdoma viena koncentracija, Komisija negalėjo pagrįsti Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamąja dalimi, reikia pabrėžti, kad, kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753) 91 punkte, sąvoka „viena koncentracija“ vartojama tik Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamojoje dalyje, bet ne šio reglamento straipsniuose (2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, C‑10/18 P, EU:C:2020:149, 42 punktas).

316

2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753) 150 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad šioje konstatuojamojoje dalyje nėra išsamiai apibrėžtų sąlygų, kurioms esant du sandoriai sudaro vieną koncentraciją. Šiuo klausimu jis rėmėsi specifiniu minėtos konstatuojamosios dalies, kuri, nors ir gali suteikti informacijos, kaip turi būti aiškinama teisės norma, negali būti tokia norma, nes pati neturi privalomos teisinės galios, pobūdžiu (2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, C‑10/18 P, EU:C:2020:149, 43 punktas).

317

Nors Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamoji dalis gali būti jo nuostatų aiškinimo elementas, negalima, remiantis vien jos formuluote, sąvokos „viena koncentracija“ aiškinti taip, kad šis aiškinimas neatitiktų šių nuostatų. Be to, šiuo klausimu Teisingumo Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Sąjungos teisės akto konstatuojamosios dalys nėra teisiškai privalomos ir jomis neturėtų būti remiamasi nei nukrypstant nuo atitinkamo akto nuostatų, nei aiškinant šias nuostatas akivaizdžiai priešingai jų formuluotei (2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, C‑10/18 P, EU:C:2020:149, 44 punktas).

318

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad Komisija ginčijamą sprendimą grindė ne tik Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamąja dalimi, bet ir Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsniu, aiškinamu atsižvelgiant į minėtą dalį.

319

Dėl ieškovės argumento, grindžiamo 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753) 126 punktu, reikia pažymėti, kad, atsakydamas į ieškovės toje byloje argumentą, grindžiamą Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamojoje dalyje nurodyto sąlyginio ryšio sąvoka, Bendrasis Teismas iš tiesų teigė, jog iš 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Cementbouw Handel & Industrie / Komisija (T‑282/02, EU:T:2006:64) 107 punkto, kuriame nurodyta, kad, siekiant nustatyti nagrinėjamų sandorių vienodą pobūdį, kiekvienu atveju reikia įvertinti, ar šie sandoriai yra tarpusavyje susiję taip, kad vienas be kito jie nebūtų sudaryti, negalima daryti išvados, kad kiekvieną kartą, kai keli sandoriai yra susiję tarpusavyje, jie neabejotinai reiškia vieną koncentraciją.

320

Vis dėlto reikia pažymėti, kad tos bylos aplinkybės skiriasi nuo dabar nagrinėjamos bylos aplinkybių.

321

Ta byla buvo susijusi su Norvegijos lašišų augintojos ir perdirbėjos Morpol įsigijimu. Pirma, įgijėja sudarė akcijų įsigijimo sutartį, pagal kurią be išankstinio pranešimo įsigijo 48,5 % Morpol akcinio kapitalo. Vėliau ji įsigijo likusias akcijas, pateikdama privalomą viešą siūlymą pirkti šias akcijas.

322

Bendrasis Teismas konstatavo, kad toje byloje kontrolė jau buvo įgyta sudarius akcijų įsigijimo sutartį (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 132 punktas).

323

Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, jog iš 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Cementbouw Handel & Industrie / Komisija (T‑282/02, EU:T:2006:64) negalima daryti išvados, kad tokiu atveju, kai vienos tikslinės įmonės kontrolė įgyjama sudarant vieną sandorį, šį sandorį būtina laikyti vienos koncentracijos dalimi, jeigu akcijų perpirkimas, dėl kurio įgyta kontrolė, ir paskesnis privalomas viešas siūlymas pirkti akcijas yra susiję tarpusavyje (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 133 punktas).

324

Taigi, kaip pabrėžia Komisija, 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753) 126 punkte numatytu apribojimu paprasčiausiai siekta pašalinti specifinę minėto sprendimo 133 punkte aprašytą situaciją, o ne atmesti vienos koncentracijos sąvoką.

325

Be to, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad keliuose sprendimuose Komisija rėmėsi „vienos koncentracijos“ sąvoka (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 90 punktas) ir patvirtino šį konceptą, be kita ko, 2006 m. vasario 23 d. Sprendime Cementbouw Handel & Industrie / Komisija (T‑282/02, EU:T:2006:64).

326

Galiausiai reikia pažymėti, kad 2020 m. kovo 4 d. Sprendime Marine Harvest / Komisija (C‑10/18 P, EU:C:2020:149) Teisingumo Teismas atmetė apeliacinį skundą dėl 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753).

327

Pirma, ieškovė teigia, kad suvestinis pranešimas dėl jurisdikcijos nėra tinkamas teisinis pagrindas koncentracijos įvykdymo pirma laiko srityje, nes jame nenagrinėjama, kuriuo momentu koncentracija įvykdyta, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį. Net darant prielaidą, kad „perleidimo sandorius“, kaip jie suprantami pagal suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos 35 punktą, galima kvalifikuoti kaip „vieną koncentraciją“, minėtame suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos punkte nėra pripažinta, kad „perleidimo struktūros dalinis vykdymas“ yra Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies [ar] 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Antra, ieškovė teigia, kad kai suvestinis pranešimas dėl jurisdikcijos nukrypsta nuo Reglamento Nr. 139/2004 ir taikytinos jurisprudencijos, jis nėra privalomas šalims.

328

Komisija ginčija ieškovės argumentus.

329

Dėl ieškovės argumento, kad suvestinis pranešimas dėl jurisdikcijos nėra pakankamas teisinis pagrindas, reikia pažymėti, jog ginčijamo sprendimo 75 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad siekiant nustatyti, ar keli sandoriai yra vienos koncentracijos dalis, reikia atsižvelgti į „šalių siekiamą ekonominį tikslą“, kaip nurodyta 2006 m. vasario 23 d. Sprendime Cementbouw Handel & Industrie / Komisija (T‑282/02, EU:T:2006:64, 106 punktas) (žr. šio sprendimo 111 punktą).

330

Be to, ginčijamo sprendimo 99 konstatuojamosios dalies b punkte Komisija nusprendė, kad „laikinas sandoris (bent iš dalies) prisidėjo prie TMSC kontrolės pokyčio, kaip tai suprantama pagal 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimą Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371), sudarydama laikiną sandorį [ieškovė] iš dalies įvykdė vieną koncentraciją, kai įgijo TMSC kontrolę“.

331

Galiausiai ginčijamo sprendimo 101 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino mananti, kad laikinas ir pagrindinis sandoriai yra viena koncentracija, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnį ir Sąjungos teismų jurisprudenciją, nes, nors teisiškai ir skiriasi, jie yra vieno ekonominio plano, pagal kurį ieškovė įgijo TMSC kontrolę iš Toshiba, dalis. Toje konstatuojamojoje dalyje Komisija pridūrė, kad vienas po kito sudaryti Toshiba, MS Holding ir ieškovės sandoriai atitinka suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos 35 punkte apibūdintą vienos koncentracijos sandorio struktūros rūšį.

332

Taigi ginčijamame sprendime Komisija taikė vienos koncentracijos sąvoką, kaip ją išaiškino Bendrasis Teismas 2006 m. vasario 23 d. Sprendime Cementbouw Handel & Industrie prieš Komisiją (T‑282/02, EU:T:2006:64), ir nusprendė, kad laikinas sandoris lėmė dalinį vienos koncentracijos įvykdymą pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, kaip išaiškinta 2018 m. gegužės 31 d. sprendime Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371). Suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos 35 punktą Komisija paminėjo tik papildomai.

333

Taigi ieškovė klaidingai teigia, kad suvestinis pranešimas dėl jurisdikcijos yra ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas.

334

Kiek tai susiję su ieškovės argumentu, kad suvestinis pranešimas dėl jurisdikcijos nėra teisiškai privalomas jos nenaudai, reikia pabrėžti, kad ginčijamas sprendimas nėra grindžiamas suvestiniu pranešimu dėl jurisdikcijos. Be to, jis taip pat nėra pagrįstas kitais suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos punktais.

335

Taigi reikia atmesti ieškovės argumentą, kad suvestinis pranešimas dėl jurisdikcijos nėra pakankamas teisinis pagrindas ir nėra teisiškai privalomas.

336

Ieškovė teigia, kad, jei suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos 35 punktas būtų taikomas šioje byloje, netenkinamos „perleidimo susitarimo“ sąlygos, nes, pirma, pagal šį punktą „laikinas įgijėjas paprastai akcijas įsigyja „galutinio pirkėjo“ naudai“, o MS Holding neįsigijo TMSC ieškovės „naudai“, ir, antra, nėra „tiesioginio ryšio“ arba „susitarimo dėl vėlesnio pardavimo“ tarp „pirmojo įgijėjo“ ir „galutinio įgijėjo“. Šiuo klausimu ieškovė nurodo, kad MS Holding galėjo naudotis visomis balsavimo teisėmis bendrovėje TMSC ir kad MS Holding valdybos nariai turėjo teisę perleisti savo akcijas, nes jie galėjo perleisti A kategorijos akcijas be ieškovės patvirtinimo. Hipotetiniam MS Holding valdybos narių vykdomam A kategorijos akcijų perleidimui reikėjo gauti tik TMSC ir MS Holding valdybų narių patvirtinimą, o MS Holding galėjo lengvai tokį leidimą gauti, nes turi teisę atšaukti arba pakeisti visą TMSC valdybą.

337

Komisija ginčija ieškovės argumentus.

338

Reikia priminti, kad ginčijamame sprendime, kaip minėta (žr. 332 ir 334 punktus), alternatyviai nurodytas suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos 35 punktas nėra ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas.

339

Taigi reikia atmesti ieškovės argumentą, kad suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos 35 punkte numatytos sąlygos neįvykdytos.

[Praleista]

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)

nusprendžia: