–

IE, atstovaujamo sau pačiam,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir L. Dvořáková,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Hermes ir M. Noll-Ehlers,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, 1992, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102, klaidų ištaisymas OL L 81, 2015, p. 5; toliau – Buveinių direktyva) 12 straipsnio 1 dalies d punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant nekilnojamojo turto vystytojo darbuotojo IE ir Magistrat der Stadt Wien (Vienos miesto savivaldybė, Austrija) ginčą dėl šios savivaldybės priimto administracinio sprendimo skirti IE baudą, o jos nesumokėjus – alternatyvią laisvės atėmimo bausmę už tai, kad įgyvendinant nekilnojamojo turto statybos projektą buvo pažeistos ar sunaikintos saugomų gyvūnų rūšių, įtrauktų į minėtos direktyvos IV priedo a punktą, sąraše nurodyto Cricetus cricetus (balėsas) poilsio arba veisimosi vietos.

3

Buveinių direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šios direktyvos tikslas – padėti užtikrinti biologinę įvairovę, apsaugant natūralias buveines ir laukinę fauną bei florą europinėje valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis, teritorijoje.

2.   Priemonės, kurių imamasi pagal šią direktyvą, turi palaikyti ar atstatyti palankią Bendrijos svarbos natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros rūšių apsaugos būklę.

3.   Taikant priemones pagal šią direktyvą, atsižvelgiama į ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus bei regionines ir vietines charakteristikas.“

4

Šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės imasi reikiamų priemonių sukurti į IV priedo a dalį įrašytų gyvūnų rūšių griežtos apsaugos jų paplitimo areale sistemą, draudžiančią:

5

Tarp gyvūnų ir augalų rūšių, kurios yra „Bendrijos svarbos <…> kurias būtina giežtai saugoti“ ir kurių sąrašas pateiktas minėtos direktyvos IV priedo a punkte, be kita ko, paminėtas Cricetus cricetus (balėsas).

6

Buveinių direktyva į Vienos federalinės žemės (Austrija) teisę perkelta 1998 m. rugpjūčio 31 d.Wiener Naturschutzgesetz (Vienos aplinkos apsaugos įstatymas) (LGBl. für Wien, 45/1998, toliau – WNSchG).

7

WNSchG 10 straipsnio 3 dalies 4 punkte pakartojamas Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punkto tekstas. Jame, be kita ko, nurodyta, kad draudžiama pažeisti ar naikinti griežtai saugomų gyvūnų veisimosi ar poilsio vietas.

8

Už 10 straipsnio 3 dalies 4 punkto pažeidimą numatytos sankcijos nustatytos WNSchG 49 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Pagal šią nuostatą tas, kuris, pažeisdamas WNSchG 10 straipsnio 3 arba 4 dalį, pažeidė ar sunaikino griežtai saugomų gyvūnų rūšių veisimosi ar poilsio vietas, baudžiamas bauda iki 21000 eurų arba jos nesumokėjus – alternatyvia laisvės atėmimo bausme iki keturių savaičių, o pakartotinio pažeidimo atveju – bauda iki 35000 eurų arba jos nesumokėjus – alternatyvia laisvės atėmimo bausme iki šešių savaičių.

9

Remiantis WNSchG 22 straipsnio 5 dalimi, kompetentinga institucija gali leisti individualias intervencijas, jeigu numatoma priemonė individualiai arba kartu su kitomis priemonėmis, dėl kurių pateiktas prašymas kompetentingai institucijai, iš esmės nekenkia apsaugos tikslui.

10

WNSchG priede Cricetus cricetus (balėsas) apibrėžtas kaip griežtai saugoma gyvūnų rūšis.

11

Nekilnojamojo turto projekto vystytojas, kuris yra IE darbdavys, vykdė pastato statybos darbus sklype, kuriame buvo apsigyvenę balėsai. Šio sklypo savininkas žinojo apie šį faktą ir apie tai informavo nekilnojamojo turto vystytoją, o šis, prieš pradėdamas darbus, pasikvietė aplinkosaugos specialistą. Specialistas žemėlapyje pažymėjo įėjimus į balėso urvus ir tam tikroje teritorijoje nustatė, ar tie urvai buvo gyvenami.

12

Prieš pradedant darbus nekilnojamojo turto vystytojo užsakymu buvo nuimta velėna, išvalyta statybų aikštelė ir visai šalia įėjimų į balėsų urvus nutiestas kelias sunkvežimiams (toliau – žalingos priemonės). Visų pirma nuimant velėną siekta, kad plotuose, kuriuose turėjo būti atliekami statybos darbai, apsigyvenę balėsai pereitų į specialiai saugomus ir jiems skirtus plotus. Tačiau kompetentingoms institucijoms nebuvo pateiktas prašymas išduoti išankstinį leidimą dėl žalingų priemonių, taigi iki darbų pradžios jis nebuvo gautas. Be to, bent du įėjimai į urvus buvo sugriauti.

13

Taigi Vienos miesto savivaldybė laikėsi nuomonės, kad IE, kaip minėto nekilnojamojo turto vystytojo darbuotojas, buvo atsakingas už balėsų poilsio ar veisimosi vietų pažeidimą ar sunaikinimą ir, vadovaudamasi WNSchG 10 straipsnio 3 dalies 4 punktu, skyrė jam baudą, kurios nesumokėjus ši sankcija gali būti pakeista laisvės atėmimo bausme.

14

IE pateikė skundą Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinis teismas, Austrija), juo ginčijo šios baudos skyrimą, motyvuodamas tuo, kad, pirma, žalingų priemonių įgyvendinimo momentu balėsai nesinaudojo urvais ir, antra, šios priemonės nelėmė minėtos gyvūnų rūšies poilsio ir veisimosi vietų pažeidimo ar sunaikinimo.

15

Atsižvelgiant į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punkto aiškinimo. Jis pabrėžia būtinybę tiksliai apibrėžti toje nuostatoje vartojamas tokias sąvokas, kaip „poilsio vieta“, „veisimosi vieta“, „pažeidimas“ ir „naikinimas“, nes už nacionalinės nuostatos, kuria į nacionalinę teisę perkeltas minėtos direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punktas, pažeidimą gali būti skiriamos baudžiamosios sankcijos. Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Europos Komisijos teiginiai, suformuluoti jos Rekomendaciniame dokumente dėl Bendrijos svarbos gyvūnų rūšių griežtos apsaugos pagal Buveinių direktyvą 92/43/EEB (galutinė versija, 2007 m. vasario mėn.), yra netikslūs ir paliekama labai daug erdvės minėtų sąvokų aiškinimui.

16

Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

17

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje vartojama „poilsio vietų“ sąvoka apima ir poilsio vietas, kuriomis nebesinaudoja viena iš minėtos direktyvos IV priedo a punkte nurodytų saugomų gyvūnų rūšių, kaip antai Cricetus cricetus (balėsas).

18

Pirmiausia primintina, kad pagal Buveinių direktyvos 2 straipsnio 1 dalį jos tikslas – padėti užtikrinti biologinę įvairovę, apsaugant natūralias buveines ir laukinę fauną bei florą europinėje valstybių narių teritorijoje. Be to, pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 ir 3 dalis priemonės, kurių imamasi pagal šią direktyvą, yra skirtos palankiai Europos Sąjungos svarbos natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros rūšių apsaugos būklei palaikyti ar atkurti ir jomis atsižvelgiama į ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus, taip pat į regionines ir vietines charakteristikas.

19

Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punkte valstybėms narėms nustatytas reikalavimas imtis reikiamų priemonių siekiant sukurti į šios direktyvos IV priedo a dalį įrašytų gyvūnų rūšių griežtos apsaugos jų paplitimo areale sistemą, draudžiančią pažeisti ar naikinti veisimosi ar poilsio vietas.

20

Kad laikytųsi šios nuostatos, valstybės narės turi ne tik priimti visą teisės aktų komplektą, bet ir įgyvendinti konkrečias ir specialias apsaugos priemones. Be to, pagal griežtos apsaugos sistemą reikalaujama priimti nuoseklias ir suderintas prevencinio pobūdžio priemones. Taigi tokia griežtos apsaugos sistema turi suteikti galimybę veiksmingai užkirsti kelią į Buveinių direktyvos IV priedo a dalį įrašytų gyvūnų rūšių veisimosi ar poilsio vietų pažeidimui ar naikinimui (šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 9 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C-383/09, EU:C:2011:369, 19–21 punktus ir 2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola, C-674/17, EU:C:2019:851, 27 punktą).

21

Beje, pažymėtina, kad Cricetus cricetus rūšis, bendrai vadinama balėsu, yra nurodyta tarp gyvūnų rūšių, saugotinų pagal Buveinių direktyvą.

22

Taigi pirmąjį prejudicinį klausimą reikia nagrinėti atsižvelgiant į šiuos pirminius aspektus.

23

Vadovaujantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2019 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Procureur-Generaal bij de Hoge Raad der Nederlanden, C-678/18, EU:C:2019:998, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24

Pirmiausia dėl Buveinių direktyvos 12 straipsnio teksto pasakytina, kad, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 19 ir 20 punktuose, šiame straipsnyje valstybėms narėms nustatytas reikalavimas imtis reikiamų priemonių siekiant sukurti saugomų gyvūnų rūšių griežtos apsaugos jų paplitimo areale sistemą. Visų pirma pagal minėto straipsnio 1 dalies d punktą reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi reikiamų priemonių, draudžiančių pažeisti ar naikinti šių rūšių veisimosi ar poilsio vietas.

25

Taigi konstatuotina, kad iš Buveinių direktyvos 12 straipsnio teksto neišplaukia jokių aspektų, kurie būtų naudingi siekiant apibrėžti „poilsio vietų“ sąvoką.

26

Antra, dėl šios nuostatos konteksto pažymėtina, kad nei Buveinių direktyvos 1 straipsnyje, nei kitoje jos nuostatoje šį sąvoka neapibrėžta.

27

Vis dėlto primintina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog veiksmai pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punktą yra ne tik tyčiniai, bet ir netyčiniai (šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 20 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C-6/04, EU:C:2005:626, 77–79 punktus). Sąjungos teisės aktų leidėjas, kitaip nei direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a–c punktuose, išvardytų veiksmų neapribodamas iki direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punktu draudžiamų tyčinių veiksmų, išreiškė savo valią suteikti veisimosi ir poilsio vietoms didesnę apsaugą nuo veiksmų, kurie gali jas pažeisti arba naikinti (2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C-98/03, EU:C:2006:3, 55 punktas).

28

Be to, priešingai nei Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a–c punktuose nurodytų veiksmų atveju, 12 straipsnio 1 dalies d punkte numatytas draudimas taikomas ne tiesiogiai gyvūnų rūšims, o skirtas svarbioms jų buveinių dalims apsaugoti.

29

Tai reiškia, kad griežta apsauga, kurią teikia šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punktas, siekiama užtikrinti, kad svarbios saugomų gyvūnų rūšių buveinių dalys būtų išsaugotos taip, kad tokie gyvūnai turėtų, be kita ko, poilsiui esmines sąlygas.

30

Identiška išvada išplaukia iš šio sprendimo 15 punkte paminėto Komisijos rekomendacinio dokumento, kuriame aiškiai nurodyta, kad poilsio vietos, apibrėžtos kaip teritorijos, būtinos gyvūnui ar gyvūnų grupei išgyventi per neaktyvų periodą, „turi būti saugomos, net jeigu nėra naudojamos, bet pagrįstai labai tikėtina, kad atitinkama veislė į šias vietas grįš“.

31

Taigi laikytina, kad iš Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punkto išplaukia, jog poilsio vietos, kuriomis nebesinaudoja saugomos rūšies gyvūnas, negali būti pažeidžiamos ar naikinamos, nes šios rūšys į jas gali grįžti.

32

Trečia, dėl Buveinių direktyva siekiamo tikslo primintina, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 18–20 punktuose, šia direktyva siekiama užtikrinti griežtą gyvūnų rūšių apsaugą, taikant, be kita ko, jos 12 straipsnio 1 dalyje numatytus draudimus (šiuo klausimu žr. 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo Komisija / Austrija, C-508/04, EU:C:2007:274, 109–112 punktus ir 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, C-46/11, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:146, 29 punktą).

33

Taigi Buveinių direktyvos 12 straipsnyje numatyta apsaugos sistema turi galėti veiksmingai užkirsti kelią tam, kad būtų neigiamai paveiktos saugomų gyvūnų rūšys, visų pirma – jų buveinės.

34

Vis dėlto su šiuo tikslu būtų nesuderinama, jeigu apsauga nebūtų užtikrinta tam tikros saugomos rūšies gyvūno poilsio vietoms, kai jomis nebesinaudojama, bet yra pakankamai didelė tikimybė, kad ta rūšis į jas grįš, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

35

Vadinasi, tai, kad tam tikros saugomos rūšies gyvūnai poilsio vieta nebesinaudoja, dar nereiškia, kad tokiai vietai netaikoma pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punktą teikiama apsauga.

36

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą atsakytina, kad Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje vartojama „poilsio vietų“ sąvoka apima ir poilsio vietas, kuriomis nebesinaudoja viena iš saugomų gyvūnų rūšių, nurodytų minėtos direktyvos IV priedo a punkte, kaip antai Cricetus cricetus (balėsas), jeigu yra pakankamai didelė tikimybė, kad minėta rūšis grįš į šias poilsio vietas, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

37

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje vartojama „veisimosi vietų“ sąvoka apima tik vietą, kurią galima tiksliai atriboti ir kurioje periodiškai vyksta poravimasis arba atliekami su atitinkamos rūšies veisimusi tiesiogiai susiję veiksmai, ar taip pat vietą, neišvengiamai būtiną minėtos rūšies jauniklio vystymuisi.

38

Komisija mano, kad sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra motyvuota šio klausimo svarba ir kad jis yra hipotetinis.

39

Šiuo aspektu primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismui ir nacionaliniam teismui bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuriam tenka atsakomybė priimti sprendimą, atsižvelgdamas į bylos ypatumus, gali įvertinti, ar norint tinkamai išspręsti bylą būtina pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikšmę. Todėl gavęs klausimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo Teisingumo Teismas iš principo privalo dėl jų priimti sprendimą (žr., be kita ko, 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Banco Privado Português ir Massa Insolvente do Banco Privado Português, C-667/13, EU:C:2015:151, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40

Tai reiškia, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad būtų naudingai atsakyta į jam pateiktus klausimus (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Persidera, C-112/16, EU:C:2017:597, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41

Šiuo atveju pažymėtina, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra jokių paaiškinimų dėl „veisimosi vietos“ sąvokos reikšmės sprendžiant pagrindinės bylos ginčą.

42

Pirma, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, neginčijama, kad žalingos priemonės neigiamai paveikė poilsio vietas, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik siekia išsiaiškinti, ar tokios vietos gali būti laikomos „poilsio vietomis“, kaip tai suprantama pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punkte nustatytą draudimą, kai balėsai jomis nesinaudoja.

43

Antra, sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra jokių faktinių ar teisinių duomenų, kurie leistų įvertinti, ar, neskaitant balėsų natūralios buveinės dalies kvalifikavimo kaip „poilsio vietos“, nustatymas, kad ši buveinė yra „veisimosi vieta“, turėtų įtakos pagrindinės bylos ginčo išsprendimui, ir kiek.

44

Be to, kad pagal šio sprendimo 40 punkte nurodytą jurisprudenciją Teisingumo Teismui nepriklauso tikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašytų faktų tikslumo, pažymėtina, kaip aiškiai matyti iš Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punkto teksto, kad bet kokio pažeidimo ar naikinimo draudimas alternatyviai galioja saugomų gyvūnų rūšių veisimosi arba poilsio vietoms ir jį taikant nediferencijuojama pagal atitinkamos natūralios buveinės dalį.

45

Taigi ketvirtasis klausimas yra nepriimtinas.

46

Antruoju–ketvirtuoju ir šeštuoju–aštuntuoju prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, kaip aiškinti „pažeidimo“ ir „naikinimo“ sąvokas pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punktą.

47

Komisija vis dėlto mano, kad šie klausimai hipotetiniai.

48

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad žalingomis priemonėmis buvo sugriauti du įėjimai balėsų urvą, o tai reiškia, kad jie buvo bent jau pažeisti.

49

Pirma, pažymėtina, kad Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punkte alternatyviai kalbama apie saugomų gyvūnų rūšių veisimosi ar poilsio vietų pažeidimą arba naikinimą.

50

Antra, šioje nuostatoje draudimas pažeisti ar naikinti veisimosi ar poilsio vietas nediferencijuojamas pagal intervencijos į šias vietas pobūdį. Šiuo aspektu konstatuotina, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos nematyti, kad nacionalinių institucijų sprendime skirti IE baudą, kurios nesumokėjus gali grėsti laisvės atėmimo bausmė, paskirtos sankcijos griežtumas būtų diferencijuojamas pagal tai, ar kalbama apie saugomų gyvūnų rūšių veisimosi arba poilsio vietų pažeidimą, ar apie jų naikinimą.

51

Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 40 punkte nurodytą jurisprudenciją, į antrąjį–ketvirtąjį ir šeštąjį–aštuntąjį klausimus atsakyti nereikia.

52

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:

1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos 12 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje vartojama „poilsio vietų“ sąvoka apima ir poilsio vietas, kuriomis nebesinaudoja viena iš saugomų gyvūnų rūšių, nurodytų minėtos direktyvos IV priedo a punkte, kaip antai Cricetus cricetus (balėsas), jeigu yra pakankamai didelė tikimybė, kad minėta rūšis grįš į šias poilsio vietas, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.