–

Istituto Nazionale della Previdenza Sociale (INPS), atstovaujamo avvocati A. Coretti, V. Stumpo ir M. Sferrazza,

–

WS, atstovaujamo avvocati A. Guariso ir L. Neri,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato D. Del Gaizo, P. Gentili ir A. Giordano,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga, A. Azéma ir B.‑R. Killmann,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/98/ES dėl vienos prašymų išduoti vieną leidimą trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir dėl valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendrų teisių (OL L 343, 2011, p. 1) 12 straipsnio 1 dalies e punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Istituto Nazionale della Previdenza Sociale (INPS) (Nacionalinis socialinės apsaugos institutas, Italija) ir WS ginčą dėl prašymo skirti išmoką šeimai už laikotarpius, kai suinteresuotojo asmens sutuoktinė ir vaikai gyveno savo kilmės trečiojoje šalyje, atmetimo.

3

Direktyvos 2011/98 2, 19, 20, 24 ir 26 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

4

Direktyvos 2011/98 1 straipsnis „Dalykas“ išdėstytas taip:

„1.   Ši direktyva nustato:

<…>

<…>“

5

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>“

6

Minėtos direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:

„Ši direktyva taikoma:

<…>

7

Šios direktyvos 12 straipsnyje „Teisė į vienodą požiūrį“ nustatyta:

„1.   Turi būti taikomas vienodas požiūris į 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytus trečiųjų šalių darbuotojus, kaip ir į valstybės narės, kurioje jie gyvena, piliečius, atsižvelgiant į:

<…>

<…>

2.   Valstybės narės gali nustatyti vienodo požiūrio taikymo apribojimus:

<…>

<…>“

8

Reglamento Nr. 883/2004, iš dalies pakeisto 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 988/2009 (OL L 284, 2009, p. 43) (toliau – Reglamentas Nr. 883/2004), 3 straipsnio 1 dalies j punkte numatyta, kad šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, susijusiems su šeimos išmokomis. Pagal šio reglamento 3 straipsnio 5 dalies a punktą jis netaikomas socialinei paramai ir medicininei pagalbai.

9

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 1988 m. kovo 13 d.Decreto legge n. 69 – Norme in materia previdenziale, per il miglioramento delle gestioni degli enti portuali ed altre disposizioni urgenti (Dekretas įstatymas Nr. 69 „Nuostatos dėl socialinės apsaugos ir uostus valdančių įstaigų darbo gerinimo bei kitos neatidėliotinos nuostatos“, GURI, Nr. 61, 1988 m. kovo 14 d.), pertvarkytame į 1988 m. gegužės 13 d.Legge n. 153 (Įstatymas Nr. 153, GURI, Nr. 112, 1988 m. gegužės 14 d.; toliau – Įstatymas Nr. 153/1988), buvo numatyta išmoka šeimai, kurios dydis priklauso nuo jaunesnių nei 18 metų amžiaus vaikų skaičiaus šeimoje ir šeimos pajamų (toliau – išmoka šeimai).

10

Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6 dalyje numatyta:

„Šeimą sudaro sutuoktiniai, išskyrus po separacijos skyrium gyvenantį sutuoktinį, vaikai ir jiems prilyginami asmenys <…>, kurie yra jaunesni nei 18 metų amžiaus arba kurie, nesvarbu kokio amžiaus, dėl negalios arba fizinių ar protinių sutrikimų visiškai negali nuolat dirbti apmokamo darbo. <…> Taip pat tokiomis pačiomis sąlygomis kaip vaikus ir jiems prilyginamus asmenis šeimos nariais galima laikyti brolius, seseris, sūnėnus, dukterėčias ir vaikaičius, kurie yra jaunesni nei 18 metų amžiaus arba kurie, nesvarbu kokio amžiaus, dėl negalios arba fizinių ar protinių sutrikimų visiškai negali nuolat dirbti apmokamo darbo, jeigu jie yra tėvo ir motinos netekę našlaičiai ir neturi teisės į maitintojo netekimo pensiją.“

11

Pagal Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalį šeimos, kaip ji suprantama pagal šį įstatymą, nariais nelaikomi trečiosios šalies piliečio sutuoktinis, vaikai ir jiems prilyginami asmenys, kurie nuolat negyvena Italijos Respublikos teritorijoje, išskyrus atvejus, kai valstybė, kurios pilietis yra užsienietis, taiko abipusiškumo principą Italijos piliečiams arba kai yra sudaryta tarptautinė konvencija dėl šeimos išmokų.

12

Direktyva 2011/98 į vidaus teisę perkelta 2014 m. kovo 4 d.Decreto legislativo n. 40 – Attuazione della direttiva 2011/98/UE relativa a una procedura unica di domanda per il rilascio di un permesso unico che consente ai cittadini di Paesi terzi di soggiornare e lavorare nel territorio di uno Stato membro e a un insieme comune di diritti per i lavoratori di Paesi terzi che soggiornano regolarmente in uno Stato membro (Įstatyminis dekretas Nr. 40 dėl Direktyvos 2011/98 perkėlimo į vidaus teisę, GURI, Nr. 68, 2014 m. kovo 22 d., toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 40/2014), kuriame nustatytas „vienas darbo leidimas“.

13

WS yra trečiosios šalies pilietis, nuo 2011 m. gruodžio 9 d. turintis leidimą dirbti apmokamą darbą, o nuo 2015 m. gruodžio 28 d. – vieną darbo leidimą pagal Įstatyminį dekretą Nr. 40/2014. Nuo 2014 m. sausio mėn. iki birželio mėn. ir nuo 2014 m. liepos mėn. iki 2016 m. birželio mėn. WS sutuoktinė ir jų du vaikai gyveno savo kilmės šalyje – Šri Lankoje.

14

Kai, remdamasis Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalimi, INPS atsisakė mokėti WS išmoką šeimai už šiuos laikotarpius, jis pareiškė ieškinį Tribunale del lavoro di Alessandria (Aleksandrijos darbo teismas, Italija); WS nurodė, kad pažeistas Direktyvos 2011/98 12 straipsnis ir kad INPS atsisakymas yra diskriminacinis. WS ieškinį tas teismas atmetė.

15

Dėl šio teismo sprendimo atmesti ieškinį WS pateikė apeliacinį skundą Corte d’appello di Torino (Turino apeliacinis teismas, Italija); tas teismas jo apeliacinį skundą patenkino ir nusprendė, kad Direktyvos 2011/98 12 straipsnis nebuvo perkeltas į vidaus teisę ir kad Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalis neatitinka šios direktyvos.

16

INPS padavė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija); vienintelis jo kasacinio skundo pagrindas – klaidingas Direktyvos 2011/98 12 straipsnio ir Įstatyminio dekreto Nr. 40/2014 taikymas.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad sprendimas pagrindinėje byloje priklauso nuo Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkto išaiškinimo ir nuo to, ar pagal šią nuostatą trečiosios šalies piliečio, turinčio vieną leidimą ir teisę į Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnyje numatytą išmoką šeimai, šeimos nariai priskiriami prie šios išmokos gavėjų, nors jie gyvena už Italijos teritorijos ribų.

18

Šiuo klausimu jis patikslina, kad Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnyje apibrėžta šeima yra ne tik išmokos šeimai apskaičiavimo pagrindas, bet ir šios išmokos gavėja, ją gaunanti per šeimos narį, su kurio darbo užmokesčiu arba pensija ta išmoka siejama. Ši išmoka yra piniginis priedas, mokamas visiems Italijos teritorijoje dirbantiems asmenims, jeigu jie priklauso šeimai, kurios pajamos neviršija tam tikros ribos. Laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. jos dydis siekė 137,50 EUR per mėnesį, kai šeimos metinės pajamos neviršydavo 14541,59 EUR. Ją kartu su darbo užmokesčiu moka darbdavys.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo, kad savo jurisprudencijoje Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas) jau yra pažymėjęs, kad išmoką šeimai galima priskirti dviem kategorijoms. Pirma, ši išmoka priskiriama prie socialinės apsaugos išmokų, nes ji siejama su bet kokiomis šeimos pajamomis ir skirta užtikrinti pakankamas pajamas nepasiturinčioms šeimoms. Pagal socialinės apsaugos sistemos, kuriai priskiriama ši išmoka, bendrąsias taisykles dirbančių darbuotojų šeimų apsauga įgyvendinama mokant priedą prie užmokesčio už atliktą darbą. Išmoka šeimai finansuojama iš visų darbdavių mokamų įmokų, prie jų pridedant valstybės mokamą priedą; ją išmoka darbdavys, kuris daro išankstinius mokėjimus ir turi teisę ja kompensuoti mokėtiną įmoką. Antra, ši išmoka priskiriama prie socialinės paramos priemonių, nes pajamos, į kurias atsižvelgiama ją apskaičiuojant, prireikus padidinamos, siekiant apsaugoti fizinę ar psichinę negalią turinčius asmenis arba nepilnamečius, kurie vykdydami pagal amžių jiems priskiriamas pareigas ir funkcijas nuolat patiria sunkumų. Bet kuriuo atveju, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tai yra priemonė, patenkanti į Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkto taikymo sritį.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad šeimos nariai yra svarbiausi pagal išmokos sistemą ir yra laikomi jos gavėjais. Vis dėlto, atsižvelgdamas į tai, kad pagal įstatymą šeimos nariai išskiriami kaip piniginės išmokos gavėjai, o tą išmoką turi teisę gauti asmuo, gaunantis darbo užmokestį, su kuriuo ji susieta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktą draudžiama tokia nuostata, kaip Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalis. Jis abejoja dėl šios direktyvos aiškinimo, atsižvelgiant į jos 20 ir 24 konstatuojamosiose dalyse įvardytus tikslus.

21

Šiomis aplinkybėmis Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar <…> Direktyvos 2011/98 <…> 12 straipsnio 1 dalies e punktą ir vienodo požiūrio į vieną leidimą gyventi ir dirbti valstybėje narėje turinčius asmenis kaip ir į tos valstybės narės piliečius principą reikia aiškinti taip: pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias, kitaip nei valstybės narės piliečio atveju, apskaičiuojant išmoką vieną leidimą turinčio iš trečiosios šalies atvykusio darbuotojo šeimai, nėra atsižvelgiama į darbuotojo šeimos narius, jeigu jie gyvena trečiojoje šalyje, iš kurios yra kilę?“

22

Klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktą reikia aiškinti taip: pagal jį draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias nustatant teises į socialinės apsaugos išmoką neatsižvelgiama į vieną leidimą, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą, turinčio asmens šeimos narius, kurie gyvena ne šios valstybės narės teritorijoje, o trečiojoje šalyje, nors atsižvelgiama į trečiojoje šalyje gyvenančius minėtos valstybės narės piliečio šeimos narius.

23

Reikia priminti, kad, kaip nurodyta Direktyvos 2011/98 26 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos teisė neriboja valstybių narių kompetencijos organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas. Kadangi ši sritis nėra suderinta Sąjungos lygmeniu, kiekviena valstybė narė pati nustato socialinės apsaugos išmokų skyrimo sąlygas, taip pat tokių išmokų sumą ir mokėjimo laikotarpį. Vis dėlto, naudodamosi šia kompetencija, valstybės narės privalo laikytis Sąjungos teisės (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 5 d. Sprendimo Elchinov, C‑173/09, EU:C:2010:581, 40 punktą).

24

Pagal šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies e punktą, siejamą su jos 3 straipsnio 1 dalies c punktu, valstybės narės privalo taikyti vienodą požiūrį, kiek tai susiję su socialinės apsaugos sritimis, kaip antai apibrėžtomis Reglamente Nr. 883/2004, trečiųjų šalių piliečiams, kuriems pagal Sąjungos arba nacionalinę teisę buvo leista atvykti į valstybę narę darbo tikslais. Taip yra vieną leidimą, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2011/98 2 straipsnio c punktą, turinčio trečiosios šalies piliečio atveju, nes pagal šią nuostatą šis leidimas leidžia tokiam piliečiui teisėtai gyventi jį išdavusios valstybės narės teritorijoje darbo tikslais (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 21 d. Sprendimo Martinez Silva, C‑449/16, EU:C:2017:485, 27 punktą).

25

Vis dėlto pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 2 dalies b punkto pirmą pastraipą valstybės narės gali apriboti trečiųjų šalių darbuotojams pagal šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies e punktą suteiktas teises, tačiau negali to padaryti tiems, kurie dirba, buvo įdarbinti ne trumpesnį kaip šešių mėnesių laikotarpį arba yra įregistruoti kaip bedarbiai. Be to, pagal minėtos direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b punkto antrą pastraipą valstybės narės gali nuspręsti, kad šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies e punktas, kiek tai susiję su šeimos išmokomis, netaikomas trečiųjų šalių piliečiams, kuriems buvo leista dirbti valstybės narės teritorijoje ne ilgiau kaip šešis mėnesius, trečiųjų šalių piliečiams, kuriems buvo leista gyventi šioje teritorijoje studijų tikslais, arba trečiųjų šalių piliečiams, kuriems šioje teritorijoje leidžiama dirbti turint vizą (2017 m. birželio 21 d. Sprendimo Martinez Silva, C‑449/16, EU:C:2017:485, 28 punktas).

26

Taigi, kaip ir 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvoje 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004, p. 44, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272), Direktyvoje 2011/98 numatyta tam tikrų trečiųjų šalių piliečių teisė į vienodą požiūrį, kuri yra bendroji taisyklė, ir išvardytos šios teisės išimtys, kurias gali nustatyti valstybės narės ir kurias reikia aiškinti siaurai. Todėl šiomis išimtimis galima remtis, tik jei atitinkamos valstybės narės institucijos, atsakingos už šios direktyvos įgyvendinimą, aiškiai nurodė ketinančios jomis remtis (2017 m. birželio 21 d. Sprendimo Martinez Silva, C‑449/16, EU:C:2017:485, 29 punktas).

27

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad nė viena iš Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktu suteiktų teisių išimčių, numatytų šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje, nesudaro sąlygų valstybėms narėms netaikyti teisės į vienodą požiūrį darbuotojui, turinčiam vieną leidimą, kurio šeimos nariai gyvena ne atitinkamos valstybės narės teritorijoje, o trečiojoje šalyje. Atvirkščiai, iš aiškios šio 12 straipsnio 1 dalies e punkto formuluotės, primintos šio sprendimo 24 punkte, matyti, kad tokiam darbuotojui turi būti taikoma teisė į vienodą požiūrį.

28

Be to, nors minėtos direktyvos 12 straipsnio 2 dalies c punkte nustatyta, kad mokesčių lengvatų srityje valstybės narės gali numatyti vienodo požiūrio taikymo apribojimus ir jį taikyti tik tada, kai darbuotojo iš trečiosios šalies šeimos narių, kuriems darbuotojas prašo taikyti šias nuolaidas, registruota arba įprastinė gyvenamoji vieta yra atitinkamos valstybės narės teritorijoje, tokia išimtis nenumatyta socialinės apsaugos išmokų srityje. Taigi matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino asmeniui, turinčiam vieną leidimą, kurio šeimos nariai negyvena atitinkamos valstybės narės teritorijoje, netaikyti Direktyvoje 2011/98 numatytos teisės į vienodą požiūrį ir kad jis patikslino atvejus, kuriais dėl šios priežasties valstybės narės gali apriboti šią teisę.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkto aiškinimo atsižvelgiant į jos 20 ir 24 konstatuojamąsias dalis, tad reikia pažymėti, kad Direktyvos 2011/98 20 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog teisę į vienodą požiūrį reikia užtikrinti ne tik tiems trečiųjų šalių piliečiams, kuriems buvo leista atvykti į valstybę narę darbo tikslu, bet ir tiems, kuriems buvo leista atvykti kitais tikslais (įskaitant šeimos narius pagal Direktyva 2003/86) ir vėliau išduotas leidimas ten dirbti pagal kitas Sąjungos arba nacionalinės teisės nuostatas.

30

Vis dėlto reikia pažymėti, pirma, jog iš Direktyvos 2011/98 20 konstatuojamosios dalies teksto matyti, kad joje įvardijami trečiųjų šalių piliečiai, kuriems leista atvykti ne darbo, o kitais tikslais ir vėliau išduotas leidimas dirbti pagal kitas Sąjungos ar nacionalinės teisės nuostatas, ir, kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo išvados 53 punkte, numatoma situacija, kai vieną leidimą turinčio darbuotojo, trečiosios šalies piliečio, šeimos nariams teisė į vienodą požiūrį pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnį suteikiama tiesiogiai. Iš tiesų ši teisė šiems asmenims suteikiama kaip darbuotojams, nors jie atvyko į priimančiąją valstybę narę dėl to, kad jie buvo darbuotojo, trečiosios šalies piliečio, šeimos nariai.

31

Antra, reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2011/98 24 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, jog trečiųjų šalių piliečiams, turintiems vieną leidimą, pačia šia direktyva nesuteikiama teisių socialinės apsaugos srityje, šioje direktyvoje tik nustatyta, kad jiems turi būti taikomas toks pat požiūris kaip ir priimančiosios valstybės narės piliečiams. Todėl, kaip generalinis advokatas iš esmės teigė išvados 55 punkte, ji savaime neįpareigoja valstybių narių mokėti socialinės apsaugos išmokų priimančiojoje valstybėje narėje negyvenantiems šeimos nariams. Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad šios konstatuojamosios dalies, ypač jos paskutinio sakinio, turinys nebuvo pakartotas nė vienoje šios direktyvos nuostatoje.

32

Sąjungos teisės akto preambulė neturi privalomosios teisinės galios ir ja neturėtų būti remiamasi nei nukrypstant nuo atitinkamo akto nuostatų, nei jas aiškinant akivaizdžiai priešingai jų formuluotei (šiuo klausimu žr. 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Nilsson ir kt., C‑162/97, EU:C:1998:554, 54 punktą ir 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Puppinck ir kt. / Komisija, C‑418/18 P, EU:C:2019:1113, 76 punktą).

33

Todėl iš šių konstatuojamųjų dalių negalima daryti išvados, kad Direktyvą 2011/98 reikia aiškinti taip: vieną leidimą turinčiam asmeniui, kurio šeimos nariai gyvena ne atitinkamos valstybės narės teritorijoje, bet trečiojoje šalyje, netaikoma šioje direktyvoje numatyta teisė į vienodą požiūrį.

34

INPS ir Italijos vyriausybė teigia, kad minėtos teisės netaikymas vieną leidimą turinčiam asmeniui, kurio šeimos nariai negyvena atitinkamos valstybės narės teritorijoje, suderinamas su Direktyva 2011/98 siekiamu integracijos tikslu, nes siekiant integruotis būtina būti šioje teritorijoje; vis dėlto reikia pripažinti, kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados 62 ir 63 punktuose, kad iš šios direktyvos 2, 19 ir 20 konstatuojamųjų dalių bei 1 straipsnio 1 dalies b punkto matyti, jog šia direktyva siekiama skatinti trečiųjų šalių piliečių integraciją, sudarant jiems teisingas sąlygas ir nustatant tokias pačias bendras teises, grindžiamas vienodu požiūriu, kaip priimančiosios valstybės narės piliečiams. Minėta direktyva taip pat siekiama sukurti būtiniausias vienodas sąlygas Sąjungos viduje, pripažinti, kad trečiųjų šalių piliečiai savo darbu bei mokamais mokesčiais prisideda prie Sąjungos ekonomikos, ir sumažinti nesąžiningą valstybės narės savų piliečių ir trečiųjų šalių piliečių konkurenciją, atsirandančią dėl galimo pastarųjų išnaudojimo.

35

Vadinasi, kitaip, nei teigia INPS ir Italijos vyriausybė, aplinkybė, kad vieną leidimą turinčiam asmeniui netaikoma teisė į vienodą požiūrį, kai jo šeimos nariai tam tikrą laikotarpį, galbūt laikinai, kaip matyti iš pagrindinės bylos faktinių aplinkybių, negyvena atitinkamos valstybės narės teritorijoje, negali būti laikoma atitinkančia šiuos tikslus.

36

INPS ir Italijos vyriausybė taip pat tvirtina, jog aplinkybę, kad vieną leidimą turinčiam asmeniui, kurio šeimos nariai negyvena atitinkamos valstybės narės teritorijoje, nesuteikiama Direktyvoje 2011/98 numatyta teisė į vienodą požiūrį, patvirtina 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1231/2010, kuriuo išplečiamas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 taikymas trečiųjų šalių piliečiams, kuriems tie reglamentai dar netaikomi tik dėl jų pilietybės (OL L 344, 2010, p. 1), 1 straipsnis; jame numatyta, kad Reglamentas Nr. 883/2004 ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (OL L 284, 2009, p. 1), taikomi trečiųjų šalių piliečiams, kuriems tie reglamentai dar nėra taikomi tik dėl jų pilietybės, taip pat jų šeimos nariams ir jų kaip maitintojo netekusiems asmenims, jeigu jie teisėtai gyvena valstybės narės teritorijoje ir jų situacija visais atžvilgiais neapsiriboja viena valstybe nare.

37

Vis dėlto, kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo išvados 58 ir 59 punktuose, nors Reglamento Nr. 1231/2010 1 straipsniu siekiama įtvirtinti teisę į vienodą požiūrį būtent tiems trečiosios šalies piliečio šeimos nariams, kurie gyvena valstybės narės teritorijoje ir kurių padėtis nurodyta šiame reglamente, tai visiškai nereiškia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino netaikyti Direktyvoje 2011/98 numatytos teisės į vienodą požiūrį vieną leidimą turinčiam asmeniui, kurio šeimos nariai negyvena atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

38

Kitaip, nei teigia INPS ir Italijos vyriausybė, tokio šios teisės netaikymo taip pat negalima pagrįsti vien tuo, kad Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog socialinės apsaugos srityje valstybės narės gali nuspręsti, kad privilegijuotą statusą turintiems ilgalaikiams gyventojams, trečiųjų šalių piliečiams, taiko vienodą požiūrį tik tada, kai jų šeimos narių registruota ar įprasta gyvenamoji vieta yra jų teritorijoje. Kaip matyti iš šio sprendimo 26 punkto, Direktyvoje 2011/98 numatytos teisės į vienodą požiūrį išimtys turi būti aiškinamos siaurai. Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis nenumatyta Direktyvoje 2011/98. Taigi negalima pritarti, kad Direktyvoje 2011/98 numatytas išimtis reikia aiškinti kaip apimančias papildomą išimtį vien todėl, kad ji yra kitame antrinės teisės akte.

39

Vadinasi, leidžiama taikyti tik Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 2 dalies b punkte numatytas išimtis ir valstybė narė negali atsisakyti vieną leidimą turinčiam asmeniui skirti socialinės apsaugos išmokos arba jos sumažinti motyvuodama tuo, kad jo šeimos nariai ar kai kurie iš jų gyvena ne jos teritorijoje, bet trečiojoje šalyje, kai ji suteikia šią išmoką savo piliečiams, neatsižvelgdama į jų šeimos narių gyvenamąją vietą.

40

Kiek tai susiję su pagrindine byla, reikia konstatuoti, pirma, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pats nurodo, jog išmoka šeimai yra socialinės apsaugos išmoka, patenkanti į Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkto taikymo sritį. Iš to teismo pateiktų nuorodų galima spręsti, kad tai piniginė išmoka, suteikiama remiantis teisės aktuose apibrėžta situacija, neatlikus jokio individualaus ir diskrecinio pareiškėjo asmeninių poreikių vertinimo, ir skirta šeimos išlaidoms kompensuoti. Tokia išmoka yra socialinės apsaugos išmoka, priskiriama prie Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies j punkte nurodytų šeimos išmokų (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 21 d. Sprendimo Martinez Silva, C‑449/16, EU:C:2017:485, 20–25 punktus).

41

Antra, minėtas teismas nurodo, kad šeima yra šios išmokos dydžio apskaičiavimo pagrindas. Šiuo klausimu INPS ir Italijos vyriausybė teigia, kad neatsižvelgimas į Italijos Respublikos teritorijoje negyvenančius šeimos narius turi įtakos tik šios išmokos dydžiui, nes, kaip per posėdį patikslino INPS, išmoka lygi nuliui, jei visi šeimos nariai gyvena ne nacionalinėje teritorijoje.

42

Reikia pažymėti, kad išmokos šeimai nemokėjimas arba jos sumažinimas, kai atitinkamai visi šeimos nariai arba kai kurie iš jų negyvena Italijos Respublikos teritorijoje, pažeidžia Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkte numatytą teisę į vienodą požiūrį, kai vieną leidimą turintys asmenys vertinami kitaip nei Italijos piliečiai.

43

Kitaip nei teigia INPS, tokio skirtingo vertinimo negalima pateisinti tuo, kad skiriasi vieną leidimą turinčių asmenų ir priimančiosios valstybės narės piliečių padėtis dėl jų atitinkamų ryšių su šia valstybe, nes toks pateisinimas prieštarauja Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktui, pagal kurį, remiantis šio sprendimo 34 punkte primintais šios direktyvos tikslais, socialinės apsaugos srityje jie turi būti vertinami vienodai.

44

Be to, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, skirtingo požiūrio negalima pateisinti ir INPS bei Italijos vyriausybės nurodytais sunkumais kontroliuoti gavėjų situaciją, atsižvelgiant į išmokos šeimai skyrimo sąlygas, kurių gali kilti, kai šeimos nariai negyvena atitinkamos valstybės narės teritorijoje (pagal analogiją žr. 2016 m. gegužės 26 d. Sprendimo Kohll ir Kohll-Schlesser, C‑300/15, EU:C:2016:361, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad pagal nacionalinę teisę šeimos nariai laikomi išmokos šeimai gavėjais. Vis dėlto tai negali būti priežastis atsisakyti šią išmoką suteikti vieną leidimą turinčiam asmeniui, kurio šeimos nariai negyvena Italijos Respublikos teritorijoje. Iš tiesų, nors minėtą išmoką gauna šeimos nariai (būtent tam skirta šeimos išmoka), iš šio teismo pateiktos informacijos, nurodytos šio sprendimo 18 ir 19 punktuose, matyti, kad ji mokama tik darbuotojui ar pensininkui, kuris taip pat yra šeimos narys.

46

Iš to matyti, kad pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktą draudžiama nuostata, kaip antai Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalis, pagal kurią šeimos, kaip ji suprantama pagal šį įstatymą, nariais nelaikomi trečiosios šalies piliečio sutuoktinis, vaikai ir jiems prilyginami asmenys, kurie nuolat negyvena Italijos Respublikos teritorijoje, išskyrus atvejus, kai valstybė, kurios pilietis yra užsienietis, taiko abipusiškumo principą Italijos piliečiams arba kai yra sudaryta tarptautinė konvencija dėl šeimos išmokų.

47

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktą reikia aiškinti taip: pagal jį draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias nustatant teises į socialinės apsaugos išmoką neatsižvelgiama į vieną leidimą, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą, turinčio asmens šeimos narius, kurie gyvena ne šios valstybės narės teritorijoje, o trečiojoje šalyje, nors atsižvelgiama į trečiojoje šalyje gyvenančius minėtos valstybės narės piliečio šeimos narius.

48

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/98/ES dėl vienos prašymų išduoti vieną leidimą trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir dėl valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendrų teisių 12 straipsnio 1 dalies e punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias nustatant teises į socialinės apsaugos išmoką neatsižvelgiama į vieną leidimą, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą, turinčio asmens šeimos narius, kurie gyvena ne šios valstybės narės teritorijoje, o trečiojoje šalyje, nors atsižvelgiama į trečiojoje šalyje gyvenančius minėtos valstybės narės piliečio šeimos narius.