–

BU, atstovaujamos advokato M. Levaux,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos P. Cottin, J.‑C. Halleux ir C. Pochet,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos N. Gossement ir B.‑R. Killmann,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 45 ir 56 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Belgijos valstybės ir BU ginčą dėl išmokų, kurias BU gavo Nyderlanduose, apmokestinimo.

3

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos code des impôts sur les revenus 1992 (1992 m. Pajamų mokesčio kodeksas) 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta:

„1.   Atleidžiamos nuo mokesčio:

<…>

4) iždo mokamos pašalpos, kurios, vykdant atitinkamus teisės aktus, skiriamos neįgaliesiems.“

4

Ieškovė pagrindinėje byloje, gimusi JAV, nuo 1973 m. gyvena Belgijoje, 2009 m. ji įgijo Belgijos pilietybę.

5

1996 m. ji nukentėjo per nelaimingą atsitikimą Belgijoje, įvykusį pakeliui į darbą Limburge, Nyderlanduose. Dėl šio nelaimingo atsitikimo ji tapo nedarbinga ir 2000 m. buvo atleista iš darbo.

6

Kadangi tuo metu, kai įvyko nelaimingas atsitikimas, ieškovė pagrindinėje byloje dirbo Nyderlanduose, ji buvo apdrausta Nyderlandų socialiniu draudimu ir nuo tada gauna išmokas pagal Wet arbeidsongeschiktheid (WAO) (Įstatymas dėl nedarbingumo draudimo; toliau – WAO išmokos) ir išmokas remiantis Algemeen Burgerlijk Pensioenfonds (ABP) (Valstybės tarnautojų pensijų, įskaitant senatvės, našlių ir nedarbingumo pensijas, fondas; toliau – ABP išmokos).

7

2016 m. rugpjūčio 23 d. laišku Belgijos mokesčių administratorius pateikė ieškovei pagrindinėje byloje pranešimą apie 2014 mokestinių metų pajamų mokesčio deklaracijos ištaisymą, kuriame nurodyta, kad šios išmokos gaunamos kaip pensijos ir kaip tokios apmokestinamos Belgijoje.

8

2016 m. gruodžio 16 d. laišku ieškovė pagrindinėje byloje dėl šio sprendimo pateikė skundą, kuriame teigė, kad šios išmokos yra atleistos nuo mokesčių Belgijoje, nes WAO išmokos, jos nuomone, yra ne pensijos, o netekto darbingumo išmokos, kaip ir ABP išmokos yra su nedarbingumu susijusios pensijos.

9

Nors vėliau ieškovė pagrindinėje byloje pripažino ABP išmokų apmokestinimą Belgijoje, ji skundė Belgijos mokesčių administratoriaus atliekamą šių išmokų kvalifikavimą ir laikėsi savo pozicijos, kad WAO išmokos nėra apmokestinamos Belgijoje.

10

2017 m. birželio 14 d. sprendimu ieškovės pagrindinėje byloje skundas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad ji neįrodė nei savo negalios, nei kad Nyderlanduose gautos WAO išmokos yra netekto darbingumo pašalpos. Todėl Belgijos mokesčių administratorius ir toliau kvalifikavo šias išmokas kaip „nedarbingumo išmoką“, kuri patenka į Belgijoje apmokestinamų pensijų sistemos taikymo sritį.

11

Ieškovė pagrindinėje byloje pareiškė ieškinį dėl Belgijos mokesčių administratoriaus sprendimo Tribunal de première instance de Liège (Lježo pirmosios instancijos teismas, Belgija).

12

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad pagrindinė byla susijusi su klausimu, ar ieškovės pagrindinėje byloje Nyderlanduose gautos WAO išmokos apmokestinamos Belgijoje.

13

Anot šio teismo, iš ieškovės pagrindinėje byloje pateiktų dokumentų matyti, kad šios išmokos skirtos pajamų praradimui dėl negalios kompensuoti, nes jos nustatomos remiantis darbo užmokesčiu, kurį ieškovė pagrindinėje byloje gavo iki nelaimingo atsitikimo, palyginti su darbo užmokesčiu, kurį ji gali gauti atsižvelgiant į jos dabartinį darbingumą.

14

Šis teismas mano, kad WAO išmokų tikslas yra paskatinti neįgalius asmenis dirbti atsižvelgiant į jų likusį darbingumą ir gauti išmoką, skirtą dėl sumažėjusio darbingumo prarastoms pajamoms kompensuoti. Todėl ieškovei pagrindinėje byloje mokamos WAO išmokos yra ne pensija, o netekto darbingumo išmoka.

15

Jis pažymi, kad nagrinėjamuose Belgijos teisės aktuose numatytas netekto darbingumo išmokų atleidimas nuo mokesčio taikomas tik jei šias išmokas moka valstybės iždas, todėl, nors ieškovės pagrindinėje byloje gautos WAO išmokos yra netekto darbingumo išmokos, ji negali pasinaudoti šiuo atleidimu nuo mokesčio.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad net jei, kaip teigia Belgijos vyriausybė, ieškovė pagrindinėje byloje būtų pateikusi prašymą Belgijoje, siekdama gauti netekto darbingumo išmokas, kad jai būtų taikomas atleidimas nuo mokesčio, o to ji nepadarė, ieškovė pagrindinėje byloje iš tikrųjų nebuvo suinteresuota tai daryti, nes ji jau gauna tokias išmokas Nyderlanduose. Be to, neaišku, ar ji būtų galėjusi gauti tokią išmoką Belgijoje.

17

Todėl šis teismas mano, kad nagrinėjamais Belgijos teisės aktais gali būti apribotas laisvas darbuotojų judėjimas, nes dėl jo atsiranda nevienodas požiūris į Belgijos rezidentų gautas netekto darbingumo išmokas, atsižvelgiant į tai, ar jas moka Belgijos valstybė, ar kita valstybė narė.

18

Šiomis aplinkybėmis Tribunal de première instance de Liège (Lježo pirmosios instancijos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar [pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos 1992 m. Pajamų mokesčio kodekso] 38 straipsnio [1 dalies 4 punktu] pažeidžiami SESV 45 ir paskesni straipsniai (laisvo darbuotojų judėjimo principas) ir SESV 56 ir paskesni straipsniai (laisvės teikti paslaugas principas) <…>, nes pagal Belgijos teisės aktus atleidžiamos nuo mokesčio tik iždo, t. y. Belgijos valstybės, mokamos netekto darbingumo pašalpos taip sukuriant diskriminaciją tarp Belgijos rezidento mokesčių mokėtojo, gaunančio Belgijos valstybės pagal jos teisės aktus mokamas atleistas nuo mokesčio netekto darbingumo pašalpas, ir Belgijos rezidento mokesčių mokėtojo, gaunančio kitos Europos Sąjungos valstybės narės mokamas apmokestinamas pašalpas nedarbingumui kompensuoti?“

19

Pirmiausia reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausime nurodo tiek SESV 45 straipsnyje įtvirtintą laisvo darbuotojų judėjimo principą, tiek SESV 56 straipsnyje numatytą laisvės teikti paslaugas principą.

20

Jeigu nacionalinė priemonė riboja tiek laisvą darbuotojų judėjimą, tiek laisvę teikti paslaugas, Teisingumo Teismas tai iš esmės tikrina tik vienos iš šių dviejų pagrindinių laisvių požiūriu, jei paaiškėja, jog konkrečiu atveju viena iš jų yra visiškai antrinė, palyginti su kita, ir gali nuo jos priklausyti (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo Omega, C‑36/02, EU:C:2004:614, 26 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

21

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad nei sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra informacijos, leidžiančios įrodyti, kad laisvės teikti paslaugas principas yra reikšmingas pagrindinėje byloje.

22

Vis dėlto iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad ieškovė pagrindinėje byloje patenka į SESV 45 straipsnio taikymo sritį, nes ji pasinaudojo laisvu darbuotojų judėjimu ir kelerius metus vykdė profesinę veiklą kitoje nei jos gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

23

Iš tiesų, remiantis suformuota jurisprudencija, visi Sąjungos piliečiai, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos ir pilietybės, kurie naudojosi laisvu darbuotojų judėjimu ir vykdė profesinę veiklą kitoje nei jų gyvenamosios vietos valstybėje narėje, patenka į SESV 45 straipsnio taikymo sritį (2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Jacob ir Lennertz, C‑174/18, EU:C:2019:205, 21 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

24

Darytina išvada, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo turimą informaciją, prejudicinį klausimą reikia nagrinėti atsižvelgiant į laisvą darbuotojų judėjimą.

25

Šiomis aplinkybėmis reikia suprasti, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 45 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami valstybės narės teisės aktai, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriuose numatyta, kad netekto darbingumo išmokoms taikomas atleidimas nuo mokesčio siejamas su sąlyga, kad šias išmokas moka atitinkamos valstybės narės įstaiga, todėl šis atleidimas nuo mokesčio netaikomas tokio paties pobūdžio išmokoms, kurias moka kita valstybė narė.

26

Belgijos vyriausybė tvirtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktas faktų vertinimas, pagal kurį ieškovės pagrindinėje byloje gautos WAO išmokos yra tokio paties pobūdžio netekto darbingumo išmokos, kaip ir Belgijos mokamos netekto darbingumo pašalpos, kurios pagal Belgijos teisę yra atleidžiamos nuo mokesčio, yra klaidingas.

27

Šiais argumentais Belgijos vyriausybė ginčija prielaidą, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra pagrįstas, taigi ir jo priimtinumą.

28

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pagrįstam aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu, tik nacionalinis teismas yra kompetentingas nustatyti ir vertinti pagrindinės bylos faktines aplinkybes. Todėl Teisingumo Teismas turi kompetenciją priimti sprendimą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo ar galiojimo tik atsižvelgdamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašytą faktinę ir teisinę situaciją, siekdamas šiam teismui pateikti informacijos, naudingos sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Schweppes, C‑291/16, EU:C:2017:990, 21 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

29

Preziumuojama, kad nacionalinio teismo pateikti klausimai dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, yra reikšmingi. To negali paneigti vien tai, kad viena iš pagrindinės bylos šalių ginčija tam tikrus faktus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti ir nuo kurių priklauso to ginčo dalyko apibrėžimas (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 14 d. Sprendimo Polkomtel, C‑397/14, EU:C:2016:256, 37 ir 38 punktus).

30

Kadangi Teisingumo Teismas neturi abejoti faktinių aplinkybių vertinimu, kuriuo grindžiamas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, šiuo atveju Nyderlandų kilmės išmokų, skirtų ieškovei pagrindinėje byloje, pobūdžio vertinimu, atsakant į prejudicinį klausimą reikia konstatuoti, kad ieškovės pagrindinėje byloje gautos WAO išmokos yra netekto darbingumo išmokos, to paties pobūdžio, kaip Belgijos netekto darbingumo pašalpos, kurioms taikomas Belgijos teisėje numatytas atleidimas nuo mokesčio, o tai prireikus turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

31

Apskritai svarbu priminti, kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad nors tiesioginiai mokesčiai priklauso valstybių narių kompetencijai, vis dėlto jos turi ją įgyvendinti laikydamosi Sąjungos teisės (šiuo klausimu žr. 2014 m. sausio 23 d. Sprendimo Komisija / Belgija, C‑296/12, EU:C:2014:24, 27 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Nors valstybės narės pagal dvišales dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis gali laisvai nustatyti priskyrimo požymius siekdamos paskirstyti kompetenciją mokesčių srityje, tačiau šiuo kompetencijos mokesčių srityje pasidalijimu joms neleidžiama taikyti priemonių, prieštaraujančių SESV užtikrinamoms judėjimo laisvėms. Iš tiesų, valstybės narės, įgyvendindamos taip pasidalytus apmokestinimo įgaliojimus, privalo laikytis Sąjungos taisyklių (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Jacob ir Lennertz, C‑174/18, EU:C:2019:205, 25 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

32

Šiuo atveju reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose Belgijos teisės aktuose aiškiai numatyta, kad tik valstybės iždo mokamos netekto darbingumo išmokos atleidžiamos nuo mokesčio. Pagal šiuos teisės aktus šis atleidimas nuo mokesčio netaikomas netekto darbingumo išmokoms, kurias moka kita valstybė narė, o ne Belgija.

33

Pagrindinėje byloje nagrinėjamuose Belgijos teisės aktuose įtvirtintas skirtingas Belgijos rezidentų vertinimas, atsižvelgiant į jų pajamų kilmę, ir tai gali kliudyti jiems naudotis laisvo darbuotojų judėjimo teise, įtvirtinta SESV 45 straipsnyje.

34

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad SESV 45 straipsniu draudžiamas teisės aktas, kuriuo nustatomas skirtingas Belgijos teritorijoje gyvenančių piliečių porų vertinimas, atsižvelgiant į jų pajamų kilmę, t. y. skirtumas, gali turėti atgrasomąjį poveikį norint pasinaudoti Sutartimi užtikrinamomis laisvėmis ir, visų pirma, SESV 45 straipsniu garantuojamu laisvu darbuotojų judėjimu (2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Imfeld ir Garcet, C‑303/12, EU:C:2013:822, 51 ir 52 punktai ir 2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Jacob ir Lennertz, C‑174/18, EU:C:2019:205, 43 punktas ir rezoliucinė dalis).

35

Pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos yra laisvo darbuotojų judėjimo ribojimas, iš principo draudžiamas pagal SESV 45 straipsnį.

36

Pagal suformuotą jurisprudenciją priemonė, kuri gali būti SESV 45 straipsnyje įtvirtinto laisvo darbuotojų judėjimo apribojimas, gali būti leidžiama, tik jeigu ja siekiama teisėto, Sutartį atitinkančio tikslo ir ji pateisinama privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Tačiau net ir tokiu atveju reikia, kad šios priemonės taikymas būtų tinkamas nagrinėjamam tikslui pasiekti ir neviršytų to, kas būtina norint jį pasiekti (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Jacob ir Lennertz, C‑174/18, EU:C:2019:205, 44 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

37

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė pateisinimų, o Belgijos vyriausybė, kuri per procesą Teisingumo Teisme tik ginčija Nyderlandų kilmės išmokų, skirtų ieškovei pagrindinėje byloje, pobūdį, nenurodė kitų pateisinimų.

38

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas gali tik padaryti išvadą dėl pateisinimo nebuvimo, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

39

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad SESV 45 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami valstybės narės teisės aktai, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos, nenumatant jokių pateisinimų šiuo klausimu, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nustatyta, kad netekto darbingumo išmokoms taikomas atleidimas nuo mokesčio siejamas su sąlyga, kad šias išmokas moka atitinkamos valstybės narės įstaiga, todėl šis atleidimas nuo mokesčio negali būti taikomas tokio paties pobūdžio išmokoms, kurias moka kita valstybė narė, nors šių išmokų gavėjas gyvena atitinkamoje valstybėje narėje.

40

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

SESV 45 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami valstybės narės teisės aktai, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos, nenumatant jokių pateisinimų šiuo klausimu, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nustatyta, kad netekto darbingumo išmokoms taikomas atleidimas nuo mokesčio siejamas su sąlyga, kad šias išmokas moka atitinkamos valstybės narės įstaiga, todėl šis atleidimas nuo mokesčio negali būti taikomas tokio paties pobūdžio išmokoms, kurias moka kita valstybė narė, nors šių išmokų gavėjas gyvena atitinkamoje valstybėje narėje.