1.

Pateikdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nagrinėjamą šioje išvadoje, Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija) užduoda Teisingumo Teismui klausimą dėl reglamentų (EB) Nr. 510/2006 ( 2 ) ir (ES) Nr. 1151/2012 ( 3 ) 13 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2.

Šis klausimas kilo nagrinėjant Syndicat interprofessionnel de défense du fromage Morbier („Morbier“ sūrio apsaugos tarpšakinė asociacija, toliau – Asociacija) ir Société Fromagère du Livradois SAS (toliau – SFL) ginčą dėl tariamų nesąžiningos ir kenksmingos konkurencijos veiksmų, kuriais ši bendrovė pažeidė saugomą kilmės vietos nuorodą (SKVN) „Morbier“.

3.

Žemės ūkio produktų ir maisto produktų SKVN ir saugomų geografinių nuorodų (SGN) apsaugą Europos Sąjunga įtvirtino 1992 m. liepos 14 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 2081/92 ( 4 ), kuris buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentu Nr. 510/2006. Šio reglamento 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Įregistruoti pavadinimai saugomi nuo:

<…>“

4.

Nuo 2013 m. sausio 4 d. Reglamentas Nr. 510/2006 buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentu Nr. 1151/2012. Šio reglamento 13 straipsnio 1 dalis iš esmės identiška atitinkamai Reglamento Nr. 510/2006 nuostatai, išskyrus tai, kad taikytina ir „paslaugoms“ bei atvejams, kai produktai, kuriuos apima saugomas pavadinimas, naudojami kaip sudedamosios dalys. Nuostatos, tapačios Reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 daliai, yra numatytos įvairiose Sąjungos įtvirtintose kokybės sistemose ( 5 ).

5.

2002 m. liepos 10 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1241/2002 ( 6 ), priimtu pagal Reglamentą Nr. 2081/92, pavadinimas „Morbier“ buvo įrašytas į SKVN registrą. SKVN „Morbier“ specifikacijoje su pakeitimais, padarytais pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinu 2013 m. lapkričio 7 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1128/2013 ( 7 ), „Morbier“ vizualusis aspektas apibūdintas taip: „Morbier“ yra slėgtas, nekaitintas, cilindro, kurio išorinis kraštas yra šiek tiek išgaubtas, o pagrindai plokšti, formos žalio karvės pieno sūris; cilindro skersmuo – 30–40 cm, aukštis – 5–8 cm, svoris – 5–8 kg. Per sūrio centrą ir visą galvos skersmenį eina juoda horizontali ištisinė linija. Sūrio plutelė natūrali, nelygi, taisyklinga, lipni; matyti formos atspaudai. Jo spalva – nuo šviesiai pilkos iki oranžinės su rudai, raudonai ir rausvai oranžiniais atspalviais. Sūrio minkštimas vienalytis, dramblio kaulo ar gelsvos spalvos, dažnai su keliomis serbentų dydžio ertmėmis ar paplokščiais burbuliukais. <…>“

6.

Reglamente (ES) Nr. 1129/2011 ( 8 ), įsigaliojusiame 2013 m. birželio 1 d., aiškiai numatyta, kad augalinės anglys E 153 gali būti naudojamos tik SKVN „Morbier“ sūriams ( 9 ).

7.

Intelektinės nuosavybės kodekso, iš dalies pakeisto pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinu 2007 m. spalio 29 d. Kovos su klastojimu įstatymu Nr. 2007-1544 ( 10 ), L. 722-1 straipsnyje nustatyta:

„Už bet kokį geografinės nuorodos pažeidimą kyla civilinė atsakomybė šį pažeidimą padariusiam asmeniui.

Šiame skyriuje „geografinė nuoroda“ – tai:

<…>

<…>“

8.

2007 m. liepos 18 d. Nacionalinis kilmės ir kokybės institutas (INAO) pripažino Asociaciją „Morbier“ apsaugos organizacija. SFL, įsteigta Puy-de-Dôme (Prancūzija), yra bendrovė, gaminanti ir parduodanti sūrius.

9.

„Morbier“ – tai sūris, kuriam taikoma kontroliuojama kilmės vietos nuoroda (appellation d’origine contrôlée – AOC) nuo tada, kai buvo priimtas 2000 m. gruodžio 22 d. dekretas ir šio dekreto 8 straipsnyje įmonėms, esančioms už šiame dekrete apibrėžtos referencinės geografinės zonos ribų ir gaminančioms bei parduodančioms sūrius pavadinimu „Morbier“, buvo numatytas pereinamasis laikotarpis, kad šios įmonės galėtų ir toliau naudoti šį pavadinimą be nuorodos „AOC“, kol pasibaigs penkerių metų terminas Europos Komisijai paskelbus apie „Morbier“ kilmės vietos nuorodos įregistravimą kaip SKVN pagal Reglamento Nr. 2081/92 6 straipsnį ( 11 ). Minėtas dekretas buvo panaikintas 2011 m. balandžio 20 d. Dekretu Nr. 2011-441.

10.

Kadangi SFL, nuo 1979 m. gaminanti sūrį pavadinimu „Morbier“, nėra toje geografinėje vietovėje, kurioje išimtinai leidžiama naudoti pavadinimą „Morbier“, pagal 2000 m. gruodžio 22 d. dekreto 8 straipsnį jai buvo leista naudoti šį pavadinimą be nuorodos „AOC“ iki 2007 m. liepos 11 d., o nuo šios datos ji pakeitė minėtą pavadinimą pavadinimu „Montboissié du Haut Livradois“. Be to, 2001 m. spalio 5 d. SFL pateikė paraišką įregistruoti JAV prekių ženklą „Morbier du Haut Livradois“, kurio registracijos galiojimą 2008 m. ji pratęsė dešimčiai metų, o 2004 m. lapkričio 5 d. – paraišką įregistruoti Prancūzijos prekių ženklą „Montboissier“.

11.

Kaltindama SFL saugomos kilmės nuorodos pažeidimu ir nesąžiningos bei kenksmingos konkurencijos vykdymu gaminant ir parduodant sūrį, kuris vizualiai panašus į SKVN „Morbier“ saugomą produktą tam, kad atsirastų painiava su šiuo produktu ir būtų pasinaudota jo įvaizdžio žinomumu nesilaikant taikytinos specifikacijos, Asociacija 2013 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas, Prancūzija), prašydama nurodyti SFL nutraukti bet kokį tiesioginį ar netiesioginį SKVN pavadinimo „Morbier“ naudojimą komerciniais tikslais, bet kokį neleistiną šios SKVN naudojimą, imitavimą ar mėgdžiojimą, bet kokių melagingų ar klaidinančių nuorodų, susijusių su produkto provenencija, kilme, pobūdžiu ar esminėmis ypatybėmis, naudojimą visais būdais, kurie galėtų sukelti klaidingą įspūdį apie produkto kilmę, nutraukti bet kokią kitą praktiką, galinčią suklaidinti vartotoją dėl tikrosios produkto kilmės, visų pirma nenaudoti juodos linijos, kuri atskiria dvi sūrio dalis, taip pat atlyginti patirtą žalą.

12.

2016 m. balandžio 14 d. sprendimu Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas) atmetė visus Asociacijos reikalavimus. Šis sprendimas buvo patvirtintas 2017 m. birželio 16 d.Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) sprendimu. Šiame sprendime Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas), be kita ko, nusprendė, kad sūrio, kuris turi vieną ar kelias „Morbier“ specifikacijoje nurodytas savybes, todėl yra į jį panašus, pardavimas nėra pažeidimas. Nurodęs, kad SKVN reglamentuojančiais teisės aktais siekiama apsaugoti ne produkto išvaizdą ar jo specifikacijoje aprašytas savybes, bet jo pavadinimą, todėl pagal šiuos teisės aktus nedraudžiama gaminti produkto naudojant tą pačią technologiją, kuri nurodyta geografinei nuorodai taikomose normose, ir priminęs, kad, nesant išimtinių teisių, produkto išvaizdos atgaminimas patenka į prekybos ir pramonės laisvės taikymo sritį, Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) nusprendė, kad Asociacijos nurodytos savybės, be kita ko, horizontali mėlyna linija, yra susijusios su istorine tradicija ir kitų sūrių gamybai taip pat būdinga senovine technologija, kurias SFL naudojo dar neįregistravus SKVN ir kurios nėra Asociacijos ar jos narių investicijų rezultatas. Šis teismas nusprendė, kad net jei teisė naudoti augalines anglis suteikta tik SKVN „Morbier“ sūriui, SFL, siekdama įvykdyti JAV teisės aktuose nustatytus reikalavimus, turėjo ją pakeisti vynuogių polifenoliu, todėl šie du sūriai negali būti tapatinami remiantis šia savybe. Pažymėjęs, kad SFL nurodė ir kitus sūrių „Montboissier“ ir „Morbier“ skirtumus, susijusius, be kita ko, su pirmojo gamyba iš pasterizuoto pieno ir antrojo gamyba iš žalio pieno, minėtas teismas padarė išvadą, kad abu sūriai yra skirtingi ir kad Asociacija bando išplėsti kilmės nuorodos „Morbier“ apsaugą, siekdama neteisėtų ir laisvos konkurencijos principui prieštaraujančių komercinių interesų.

13.

Asociacija šį Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) sprendimą apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Ji teigia, kad nurodęs, jog tik pavadinimo „Morbier“ naudojimas gali pažeisti SKVN „Morbier“, Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) atliko analizę, prieštaraujančią reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio tekstui, ir neatsakė į klausimą, ar „Montboissier“ sūrio pateikimas galėjo suklaidinti vartotoją. Savo ruožtu SFL teigia, kad SKVN apsauga taikoma apibrėžtoje vietovėje pagamintiems produktams ir tik jiems gali būti naudojamas saugomas pavadinimas. Taikant šią apsaugą nedraudžiama kitiems gamintojams gaminti panašius produktus ir jais prekiauti, jeigu tokia prekyba nėra susijusi su jokia praktika, dėl kurios galėtų atsirasti painiavos, be kita ko, dėl saugomos kilmės nuorodos neleistino naudojimo ar mėgdžiojimo. Ji taip pat teigia, kad „praktik[a], galin[ti] suklaidinti vartotojus dėl tikrosios produkto kilmės“, kaip nurodyta reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies d punkte, būtinai turi būti susijusi su produkto „kilme“; taigi tai turi būti praktika, dėl kurios vartotojas gali manyti, jog jam yra pateiktas produktas, kuriam taikoma atitinkama SKVN. Ji mano, kad ši „praktika“ negali kilti vien iš paties produkto išvaizdos, kai ant jo pakuotės nėra jokios nuorodos į saugomą provenenciją.

14.

Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar atitinkamos [Reglamento Nr. 510/2006] ir [Reglamento Nr. 1151/2012] 13 straipsnių 1 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas tretiesiems asmenims draudžiama tik naudoti įregistruotus pavadinimus, ar jos turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiamas produkto, žymimo saugoma kilmės vietos nuoroda, pateikimas, visų pirma jam būdinga forma ar išvaizda, kuris gali klaidinti vartotoją dėl tikrosios produkto kilmės net ir tuo atveju, jeigu įregistruotas pavadinimas nėra panaudotas?“

15.

Šioje byloje rašytines pastabas pateikė Asociacija, SFL, Prancūzijos ir Graikijos vyriausybės bei Komisija. Šios suinteresuotosios šalys, išskyrus Graikijos vyriausybę, per 2020 m. birželio 18 d. įvykusį Teisingumo Teismo posėdį pateikė žodines pastabas.

16.

Cour de cassation (Kasacinis Teismas) pateiktą prejudicinį klausimą galima padalyti į dvi dalis. Šio klausimo pirmoje dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog pagal ją draudžiama tik tai, kad įregistruotas pavadinimas būtų naudojamas trečiojo asmens, neturinčio teisės tai daryti.

17.

Antroje prejudicinio klausimo dalyje, darant prielaidą, kad į pirmąją dalį bus atsakyta neigiamai, siekiama sužinoti, priešingai, ar tuo atveju, kai saugomas pavadinimas nenaudojamas, taip pat draudžiamas ir vien produkto, kuriam taikomas įregistruotas pavadinimas, formos ar išvaizdos atgaminimas, jei tai gali suklaidinti vartotoją dėl tikrosios produkto, kuriuo atgaminama ši forma ar išvaizda, kilmės.

18.

Nors prejudiciniame klausime daroma nuoroda į visą minėtų reglamentų 13 straipsnio 1 dalį, kaip išplaukia iš šio klausimo formuluotės ir iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, jis yra konkrečiau susijęs su minėto 13 straipsnio 1 dalies d punkto nuostata dėl bet kokios „kitos praktikos, galinčios suklaidinti vartotojus dėl tikrosios produkto kilmės“. Tačiau, kaip matyti iš toliau nurodytos informacijos, beveik visi Teisingumo Teismui rašytines pastabas pateikę suinteresuotieji asmenys analizavo prejudicinį klausimą taip pat atsižvelgdami į reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies b punktą, pagal kurį, be kita ko, draudžiamas bet koks saugomo kilmės pavadinimo „mėgdžiojimas“. Be to, vienas iš rašytinių klausimų, kuriuos Teisingumo Teismas pateikė suinteresuotiesiems asmenims per posėdį ir į kuriuos turėjo būti atsakyta žodžiu, buvo susijęs su minėto 13 straipsnio 1 dalies b ir d punktų nuostatų skirtumu. Todėl, siekdamas išsamumo, nagrinėsiu prejudicinį klausimą tiek minėto b punkto, tiek minėto d punkto atžvilgiu.

19.

Asociacija teigia, kad į pirmąją prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo dalį jau atsakyta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, be kita ko, 2018 m. birželio 7 d. Sprendime Scotch Whisky Association ( 12 ) (toliau – Sprendimas Scotch Whisky) ir 2019 m. gegužės 2 d. Sprendime Fundación Consejo Regulador de la Denominación de Origen Protegida Queso Manchego ( 13 ) (toliau – Sprendimas Queso Manchego), kuriuose buvo patikslinta, jog reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas gali būti taikomas ir praktikai, kuri neapima saugomo pavadinimo naudojimo. Dėl prejudicinio klausimo antrosios dalies Asociacija teigia, kad draudimas atgaminti išvaizdą, būdingą produktui, kuriam taikomas įregistruotas kilmės pavadinimas, gali būti paremtas tiek reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies b punktu, tiek šios nuostatos d punktu. Taigi, Asociacijos teigimu, produktui būdingos išvaizdos atgaminimas yra draudžiamas pagal Reglamento Nr. 502/2006 13 straipsnio 1 dalies b punktą tik tuomet, jei ginčijama išvaizda gali tiesiogiai priminti vartotojui produktus, kuriems suteiktas saugomas pavadinimas. Kita vertus, toks atgaminimas draudžiamas pagal minėto 13 straipsnio 1 dalies d punktą, jeigu jis gali suklaidinti vartotoją dėl produkto kilmės. Dėl sūriui „Morbier“ būdingos juodos linijos Asociacija pabrėžia, kad tai yra šio sūrio atpažinimo žymuo, „parašas“, suteikiantis jam tapatybę, bent jau jei tenkinamos kitos spalvos ir tekstūros sąlygos.

20.

SFL teigia, kad dėl paties savo pobūdžio SKVN saugo produkto „pavadinimą“, kuris leidžia susieti šį produktą su tam tikra vietove ir tam tikra gamybos technologija. Tačiau ši nuoroda nereiškia, nei kad tokia technologija gali būti naudojama tik produktams, kuriems taikomas šis pavadinimas, nei kad gali būti uždrausta prekiauti produktu, turinčiu tokią pat išvaizdą kaip ir šie produktai. Dėl tokios plačios apsaugos atsirastų nuolatinė išimtinė teisė, susijusi su viena ar keliomis produkto kilmės nuorodos specifikacijoje aprašytomis savybėmis ir su produkto išvaizda, kuri pati savaime nėra saugoma intelektinės nuosavybės teisės. SFL pabrėžia, kad sprendimai Scotch Whisky ir Queso Manchego buvo susiję su vaizdiniais elementais ant gaminio pakuotės arba produkto pavadinimu, kuriuos lengva pakeisti, ir tai netrukdo prekiauti pačiu gaminiu, priešingai nei elementai, susiję su produkto išvaizda, kaip antai linija SFL gaminamų sūrių viduryje, kuri, be to, atsiranda dėl gamybai naudojamos senovinės technologijos ( 14 ). Ji taip pat nurodo Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su lygiaverčio poveikio priemonėmis, iš kurios matyti, kad ypatingos formos pakuotės naudojimas negali būti monopolizuotas dalies gamintojų naudai, nesant jokios išimtinės teisės ar jokio teisės akto, jei kiti gamintojai ją naudoja sąžiningai ir tradiciškai. Be to, SFL teigia, pirma, kad, nedraudžiama gaminti „feta“, „mozzarella“ arba „parmesan“ sūrių, kurių išvaizda ir pakuotė yra tokios pat kaip ir tų sūrių, kuriems taikomi atitinkami saugomi pavadinimai ( 15 ), ir, antra, kad kelios skirtingos SKVN gali saugoti tokią pat formą turintį produktą. Ji taip pat nurodo „žemesnės klasės“ gaminius, t. y. produktus, kurių išvaizda neatitinka SKVN specifikacijos, todėl jiems negali būti taikoma ši SKVN, bet vis dėlto jais prekiaujama profesinių organizacijų, kaip antai Asociacijos, leidimu. Galiausiai SFL pažymi, kad juoda linija yra būdinga daugybei Prancūzijoje ir užsienyje gaminamų produktų (pavyzdžiui, „Cendré des Près“, „Douanier“, „Ratoureux“ ir kt.). SFL daro išvadą, kad į prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad SKVN suteikiama apsauga taikoma tik produkto pavadinimui ir visiškai nereiškia, jog yra draudžiama, kad produktas, kuriam ši apsauga netaikoma, turėtų panašią formos savybę.

21.

Pirmiausia Komisija pabrėžia, kad kilmės vietos nuoroda neapsaugo nei produktų, kuriems ji taikoma, nei kokios nors fizinės ar kitos šių produktų savybės, nurodytos specifikacijoje arba būdingos produktams, kuriais prekiauja teisę naudoti atitinkamą saugomą geografinę nuorodą turintys gamintojai. Apsauga teikiama tik įregistruotam pavadinimui. Tačiau apskritai ji mano, kad prima facie negalima atmesti prielaidos, jog produkto, kurio pavadinimas saugomas, formos ar išvaizdos atgaminimas gali pakenkti šiam pavadinimui, nors tokia galimybė laikytina išimtimi. Remdamasi sprendimais Scotch Whisky ir Queso Manchego Komisija mano, kad reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, jog pagal ją draudžiama ne tik tai, kad trečiasis asmuo naudotų įregistruotą pavadinimą, bet taip pat draudžiama bet kokia kita praktika, visų pirma produkto, kurio pavadinimas saugomas, formos ar išvaizdos atgaminimas, jei ši praktika susijusi su aiškiai matomomis savybėmis, kurios būdingos išimtinai šiam produktui, ir jei tarp šios praktikos ir saugomos kilmės nuorodos yra konceptualus panašumas, pakankamai tiesioginis ir vienareikšmis, kuris gali suklaidinti vartotoją dėl tikrosios produkto kilmės, net jei įregistruotas pavadinimas nėra naudojamas. Tačiau siekiant konstatuoti tokios praktikos buvimą konkrečiu atveju, būtina, kad atgaminta forma ar išvaizda būtų būdinga produktams, kuriems taikomas saugomas pavadinimas, ir kad vartotojai ją suvoktų kaip šių produktų unikalią ir „skiriamąją“ savybę.

22.

Dėl prejudicinio klausimo pirmosios dalies Prancūzijos vyriausybė pažymi, jog iš reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies teksto, prasmės ir tikslų, taip pat iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos išplaukia, kad ši nuostata įregistruotiems pavadinimams suteikia platesnę apsaugą, apimančią labai įvairias žalos rūšis, todėl ji nereiškia vien draudimo trečiajam asmeniui naudoti šį pavadinimą. Dėl antrosios prejudicinio klausimo dalies Prancūzijos vyriausybė mano, kad produkto, kuriam taikoma SKVN, būdingos formos ar ypatingos skiriamosios savybės atgaminimas, pirma, gali nulemti „mėgdžiojimą“, prieštaraujantį reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies b punktui, ir, antra, reikšti draudžiamą praktiką, kaip tai suprantama pagal to paties straipsnio 1 dalies d punktą, jei dėl jos vartotojas gali suvokti šį atgaminimą kaip tiesioginę nuorodą į referencinę minėto produkto išvaizdą.

23.

Graikijos vyriausybė taip pat mano, kad iš reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies formuluotės ir tikslų matyti, jog šios dalies nuostatos apima didžiausią žalos, kuri gali būtų padaryta saugomiems pavadinimams, spektrą. Kalbant konkrečiau apie minėtų reglamentų 13 straipsnio 1 dalies d punktą, Graikijos vyriausybė mano, kad ši nuostata yra platesnė nei pirmesnės nuostatos, kiek tai susiję su atitinkamos praktikos pobūdžiu ir forma, bet ne su galimu šios praktikos rezultatu, t. y. vartotojo suklaidinimu. Tačiau, šios vyriausybės teigimu, produkto forma ar išvaizda gali klaidinti vartotoją ir tiesiogiai sukelti jam asociaciją su šiuo produktu, kuriam taikomas saugomas pavadinimas, net jei nėra tiesioginės nuorodos į šį saugomą pavadinimą. Todėl produkto, kurio pavadinimas saugomas, išvaizdos atgaminimui gali būti taikomi reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti draudimai, jeigu tai nėra atsitiktinis rezultatas, o siekiama pasinaudoti saugomo pavadinimo reputacija.

24.

Pirmiausia norėčiau grįžti prie Komisijos rašytinėse ir žodinėse pastabose pateikto teiginio, kad reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalyje numatyta apsaugos sistema taikoma pačiam įregistruotam pavadinimui, o ne šiuo pavadinimu žymimam produktui.

25.

Šis teiginys, be abejo, yra teisingas. Pavyzdžiui, nagrinėjamu atveju yra saugomas būtent pavadinimas „Morbier“, o ne, bent jau tiesiogiai, produktas, pagamintas laikantis šio pavadinimo specifikacijoje nustatytų taisyklių ( 16 ) ir turintis joje aprašytas fizines ir organoleptines savybes, arbo šio produkto pateikimas, išvaizda ar kita savybė. Vis dėlto manau, kad toks teiginys turi būti vertinamas atsižvelgiant į kontekstą.

26.

Iš tiesų, pirma, pažymėtina, kad nors nekyla abejonių, jog reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalyje numatyta apsauga taikoma įregistruotam pavadinimui, taip pat nereikia pamiršti, kad nustatydamas geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos sistemą Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, pirma, „tam tikras savybes turinčių produktų propagavim[u]“ ( 17 ) paremti kaimo ekonomiką, visų pirma mažiau palankiose ūkininkauti ar atokiose vietovėse, ir, antra, išsaugoti „Sąjungos žemės ūkio <…> produkcijos kokyb[ę] ir įvairov[ę]“, kuri yra „vienas svarbių jos privalumų, Sąjungos gamintojų konkurencinio pranašumo šaltinis ir svarbi gyvojo kultūros ir gastronomijos paveldo dalis“ ( 18 ). Taigi, galiausiai pagrindinis teisės nuostatų SKVN ir SGN srityje tikslas yra tradicinės gamybos, pasižyminčios „specifinėmis su geografine kilme susijusiomis savybėmis“, apsauga. Šioms nuorodoms suteikiama apsauga tėra priemonė šiam tikslui pasiekti, todėl šios priemonės taikymo sritis turi būti aiškinama atsižvelgiant į minėtą tikslą ( 19 ).

27.

Antra, tęsiant tai, kas pasakyta pirma, primintina, jog, remiantis pačiu Reglamento Nr. 1151/2012 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktų tekstu, „kilmės vietos nuoroda“ – tai „pavadinimas, kuriuo apibūdinamas produktas[,] kurio kilmės vieta yra konkreti vietovė, regionas arba, išimtiniais atvejais, šalis“, „kurio kokybę ar savybes iš esmės arba išimtinai nulėmė tam tikra geografinė aplinka su jai būdingais gamtos ir žmogaus veiklos veiksniais“ ( 20 ). Taigi SKVN yra saugomos tiek, kiek jomis žymimas produktas, kuris yra tam tikros „kokybės“ arba turi tam tikrų „savybių“, t. y. turi jam būdingus ir su jo geografine kilme susijusius fizinius požymius, kaip antai skonį, kvapą ir išvaizdą. Kalbant bendriau, SKVN apsaugos pagrindą sudaro būtent ryšys su vietove, kaip veiksnys, galintis kokybės požiūriu išskirti produktą iš visų rinkoje siūlomų produktų. SKVN registracijos procedūros, kuri dabar yra numatyta Reglamento Nr. 1151/2012 49–52 straipsniuose, konkretus tikslas – patikrinti, ar yra įvykdyti kilmės vietos nuorodoms taikomi reikalavimai, numatyti šio reglamento 5 straipsnyje. Šiuo tikslu pagal minėto reglamento 8 straipsnį registravimo paraiškoje turi būti pateikta produkto specifikacija, kurioje, be kita ko, turi būti nurodytas „produkto apibūdinimas, įskaitant žaliavas, jei taikytina, taip pat pagrindines fizines, chemines, mikrobiologines arba organoleptines produkto savybes“, referencinės geografinės vietovės apibrėžimas ir duomenys, kuriais remiantis nustatomas produkto kokybės ar savybių ir šios vietovės ryšys ( 21 ). Prie šio prašymo taip pat turi būti pridėtas bendrasis dokumentas, kuriame, be kita ko, nurodyta „pagrindinė produkto specifikacijos informacija: produkto pavadinimas, aprašymas, įskaitant atitinkamais atvejais specialias pakavimo ir ženklinimo taisykles“, ir „produkto ir geografinės aplinkos ar geografinės kilmės <…> ryšio apibūdinimas, įskaitant atitinkamais atvejais konkrečius šį ryšį pagrindžiančius produkto apibūdinimo ar jo gamybos metodo elementus“ ( 22 ). Taip pat yra numatyta prieštaravimo procedūra, leidžianti tretiesiems asmenims pareikšti prieštaravimą dėl registracijos, be kita ko, įrodant, kad neįvykdyti Reglamento Nr. 1151/2012 5 straipsnyje apibrėžti SKVN keliami reikalavimai arba šio reglamento 7 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, susijusios su specifikacijomis ( 23 ).

28.

Galiausiai svarbu pabrėžti, kad tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog produkto, kuriam taikomas įregistruotas pavadinimas, skiriamosios savybės atgaminimas gali pažeisti reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalį, šios apsaugos dalykas nebūtų nei pati ši savybė, nei šią savybę turintis produktas. Iš tiesų toks atgaminimas draudžiamas, tik jeigu atitinkamu atveju jis reiškia saugomo pavadinimo mėgdžiojimą arba praktiką, kai gamintojams ar ūkininkams, kurių produktams taikomas toks pavadinimas, trukdoma „apie produktų savybes pirkėjus ir vartotojus <…> informuoti sąžiningos konkurencijos sąlygomis“ ir „kad jų produktus būtų galima tiksliai atpažinti prekybos vietoje“ ( 24 ), t. y. kai trukdoma pasiekti konkrečius SKVN ir SGN apsaugos tikslus. Šie tikslai nurodyti Reglamento Nr. 1151/2012 18 konstatuojamojoje dalyje ir išdėstyti šio reglamento 4 straipsnyje ir jais, be kita ko, siekiama užtikrinti gamintojams ir ūkininkams deramą atlygį už jų produktų ypatybes, susijusias su tam tikra geografine zona, ir suteikti vartotojams aiškią informaciją apie tokių produktų savybes.

29.

Taip pat pirmiausia reikia pažymėti, kad nors geografiniai pavadinimai priskiriami pramoninės nuosavybės teisėms, jiems taikomi sui generis teisės aktai, kuriuose yra tiek viešosios, tiek privatinės teisės elementų, ir pirmieji yra viršesni. Šiuo aspektu geografiniai pavadinimai taip pat skiriasi nuo prekių ženklų, priskiriamų prie pramoninės nuosavybės teisės, labiausiai susijusios su geografiniais pavadinimais. Taigi, pirma, SKVN (kaip, beje, ir SGN) teisinis egzistavimas priklauso nuo norminio akto (Komisijos reglamento). Šis aktas išsamiai apibūdina „pagrindines fizines, chemines, mikrobiologines arba organoleptines produkto savybes“, taip pat produkto gavimo ir prireikus – pakavimo būdą. Antra, yra sukuriama stebėjimo sistema siekiant patikrinti, ar laikomasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų, susijusių su SKVN. Ši sistema grindžiama oficialiais patikrinimais, kuriuos atlieka kiekvienos valstybės narės paskirta atsakinga institucija ir kurie, be kita ko, skirti atlikti „tikrinim[ui], ar produktas atitinka atitinkamą produkto specifikaciją“ ( 25 ), siekiant išlaikyti produktų, kuriais prekiaujama įregistruotu pavadinimu, kokybės standartus ( 26 ). Trečia, priimant teisės aktus dėl įregistruotų pavadinimų labai didelė reikšmė suteikiama vartotojų interesų apsaugos tikslui ir šie interesai vertinami tiek atsižvelgiant į vartotojų lūkesčius dėl produktų, kuriems taikomi šie pavadinimai, kokybės lygio, tiek į vartotojų teisę būti informuotiems, t. y. kad jiems būtų pateiktos teisingos komercinės nuorodos ir jie nebūtų klaidinami, kai renkasi perkamus produktus ( 27 ). Ketvirta, nors įregistruoti geografiniai pavadinimai suteikia išimtinę teisę, ši teisė nėra individuali, nes visiems atitinkamos geografinės zonos gamintojams leidžiama naudoti atitinkamą pavadinimą, jei tenkinama vienintelė sąlyga – atitiktis atitinkamoms specifikacijoms ( 28 ). Šiuo atveju pirmenybė taip pat teikiama viešajam interesui – kad kilmės pavadinimus galėtų laisvai naudoti visi reikalavimus atitinkantys gamintojai. Galiausiai įregistruotais geografiniais pavadinimais suteikiama išimtine teise nesiekiama atlyginti už inovacijas, išradimus arba tiesiog už individualius verslo gebėjimus. Priešingai, nei konstatavo Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) pagrindinėje byloje priimtame sprendime, šia teise taip pat nesiekiama atlyginti už gamintojų, turinčių teisę naudoti šiuos pavadinimus, investicijas. Šių gamintojų veikla pagal patį jos apibrėžimą iš esmės apsiriboja tuo, kad tęsiama vietos gamybos tradicija, kartais labai sena, susijusi su regiono, kuriame jie vykdo veiklą, gamtine ir žmogiškąja aplinka, t. y. susijusi su nuo jų iniciatyvos ir verslo sprendimų nepriklausančiais veiksniais. Kaip jau buvo nurodyta šioje išvadoje, būtent žemės ūkio politikos, vartotojų apsaugos ir bendro kultūros paveldo apsaugos tikslai paskatino teisės aktų dėl įregistruotų geografinių pavadinimų apsaugos priėmimą. Taigi šiuose teisės aktuose įtvirtintas su minėtais tikslais tiesiogiai susijęs skatinimo modelis, kuris skiriasi nuo konkurencijos inovacijų skatinimo modelio.

30.

Patikslinęs visa tai, kas išdėstyta, dabar nagrinėsiu prejudicinio klausimo pirmąją dalį, kurioje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar pagal reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalį draudžiama tik tai, kad trečiasis asmuo naudotų įregistruotą pavadinimą.

31.

Kaip pripažino visi šioje byloje pastabas pateikę suinteresuotieji asmenys, atsakymas į šį klausimą jau yra Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

32.

Taigi, Sprendime Scotch Whisky, priimtame vėliau nei Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) sprendimas, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, Teisingumo Teismas aiškiai atskyrė įregistruotos geografinės nuorodos tiesioginio ir netiesioginio naudojimo situacijas, numatytas Reglamento Nr. 110/2008 16 straipsnio a punkte ( 29 ) (jo tekstas iš esmės tapatus reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies tekstui), nuo situacijų, kurioms, be kita ko, taikomas šio 16 straipsnio b punktas. Teisingumo Teismo teigimu, pagal pirmąją nuostatą draudžiama, „kad kiti ūkio subjektai komerciniais tikslais naudotų įregistruotą geografinę nuorodą produktams, kuriems tokia registracija netaikoma, visų pirma siekdami neteisėtai gauti naudos iš šios geografinės nuorodos“ ( 30 ), ir ta nuostata apima situacijas, kai ginčijamame žymenyje „naudojama identiška arba fonetiškai ir (arba) vizualiai [bent jau] labai panaši“ ( 31 ) įregistruota geografinė nuoroda, o minėto straipsnio b punktas apima „atvej[us], kai ginčijamame žymenyje naudojama ne pati geografinė nuoroda, tačiau apie ją vartotojui leidžiama suprasti taip, kad jis gali nustatyti pakankamą ryšį tarp minėto žymens ir registruotos geografinės nuorodos“ ( 32 ).

33.

Taip pat Sprendime Scotch Whisky Teisingumo Teismas patikslino, kad nei „saugomos geografinės nuorodos dalies įtraukimas į ginčijamą žymenį“, nei „ginčijamo pavadinimo fonetinio ir vizualinio panašumo su saugoma geografine nuoroda nustatymas“ ( 33 ) nėra būtina sąlyga taikant Reglamento Nr. 110/2008 16 straipsnio b punktą ir kad siekdamas įvertinti, ar egzistuoja „įvaizdžio <…> atkūrimas [mėgdžiojimas]“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, „nacionalinis teismas turi nustatyti, ar vartotojas, susidūręs su atitinkamo produkto pavadinimu, gali įsivaizduoti prekę, kuriai suteikta ši saugoma geografinė nuoroda“. Padaręs nuorodą į 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Viiniverla (C-75/15, EU:C:2016:35) 35 punktą Teisingumo Teismas pažymėjo, kad atitinkamu atveju reikėtų taip pat atsižvelgti į skirtingoms kalboms priklausančių žodžių „konceptualaus artumo“ kriterijų, nes šis artumas taip pat gali reikšti, kad susidūręs su panašiu gaminiu, kuris pavadintas ginčijamu pavadinimu, vartotojas gali įsivaizduoti gaminį, kuriam suteikta saugoma geografinė nuoroda ( 34 ), ir padarė išvadą, kad nacionalinis teismas turi įvertinti mėgdžiojimo buvimą, „prireikus atsižvelgdamas į dalinį saugomos geografinės nuorodos įtraukimą į ginčijamą pavadinimą, šio pavadinimo fonetinį ir [(arba)] vizualų ryšį su šia nuoroda arba į minėto pavadinimo ir geografinės nuorodos konceptualų artumą“ ( 35 ). Šie principai buvo patvirtinti Sprendime Queso Manchego, kuriame Teisingumo Teismas patikslino, jog plačią Reglamento Nr. 510/2006 13 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotę „[g]alima suprasti [kaip] nuorod[ą] ne tik į terminus [žodžius], kuriais įregistruotas pavadinimas gali būti mėgdžiojamas, bet ir į bet kokį vaizdinį žymenį, kuris vartotojui gali priminti produktus, kuriems naudojamas toks pavadinimas“, ir kad žodžių „bet kokio“ vartojimas šios nuostatos tekste atspindi Sąjungos teisės aktų leidėjo valią „apsaugoti įregistruotus pavadinimus numatant atvejį, kad mėgdžiojimą galima konstatuoti, kai naudojamas žodinis elementas arba vaizdinis žymuo“ ( 36 ). Iš tiesų, Teisingumo Teismo teigimu, „iš esmės negalima atmesti galimybės, kad vaizdiniai žymenys vartotojui gali tiesiogiai sudaryti įspūdį, kad jais nurodomi produktai, kuriems taikomas įregistruotas pavadinimas, atsižvelgiant į jų konceptualų panašumą į tokį pavadinimą“ ( 37 ).

34.

Dėl Reglamento Nr. 110/2008 16 straipsnio c punkto Teisingumo Teismas patikslino, kad šia nuostata „apsaugos ribos išplečiamos į ją įtraukiant „bet kok[ias kitas] nuorod[as]“ (t. y. vartotojams pateikiamą informaciją), kurios naudojamos aprašant, pateikiant ar ženklinant atitinkamą produktą ir kurios, nors ir nenurodo saugomos geografinės nuorodos, vertinamos kaip „melagingos ar klaidinančios“ produkto sąsajos su šia nuoroda aspektu“, ir kad žodžių junginys „bet kokios [kitos] <…> nuorodos“, vartojamas šioje nuostatoje, „apima bet kokios formos informaciją, nurodomą aprašant, pateikiant ar ženklinant atitinkamą produktą, visų pirma pateiktą teksto, paveikslėlio ar pakuotės forma, kuri gali informuoti apie produkto provenenciją, kilmę, pobūdį ar svarbiausias ypatybes“ ( 38 ).

35.

Kalbant bendriau, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 110/2008 16 straipsnio a–d punktuose ( 39 ) nurodyti įvairūs atvejai, kai parduodant prekę pateikiama tiesioginė ar netiesioginė nuoroda į geografinę nuorodą tokiomis sąlygomis, kuriomis vartotojas gali būti suklaidintas ar bent jau susikurti asociacijas dėl produkto kilmės arba kuriomis ūkio subjektas gali nepagrįstai turėti naudos iš atitinkamos geografinės nuorodos reputacijos.

36.

Šie principai taip pat taikomi reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies a–d punktams. Taigi šiame straipsnyje numatyta plataus spektro apsauga, susijusi, pirma, su saugomo pavadinimo naudojimu, pasisavinimu, mėgdžiojimu ir apskritai su bet kokia kenksminga praktika, kai siekiama pasinaudoti šio pavadinimo reputacija sukuriant atitinkamą asociaciją, ir, antra, su bet kokiu elgesiu, galinčiu sudaryti galimybę supainioti produktus, kuriems taikomas toks pavadinimas, ir įprastus produktus ( 40 ). Juo siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui saugomomis geografinėmis nuorodomis ne tik dėl pirkėjų, bet ir dėl gamintojų, įdėjusių pastangas, kad užtikrintų savybes, kurių tikimasi iš tokias nuorodas teisėtai turinčių produktų, interesų ( 41 ).

37.

Taigi į pirmąją prejudicinio klausimo dalį reikia atsakyti taip, jog reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalis apima ne vien draudimą trečiajam asmeniui naudoti įregistruotą pavadinimą.

38.

Antroje prejudicinio klausimo dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar pagal reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalį taip pat draudžiama atgaminti formą ar išvaizdą, būdingą produktui, kuriam taikomas įregistruotas pavadinimas. Kaip iš anksto nurodžiau šios išvados 18 punkte, klausimą nagrinėsiu atsižvelgdamas tiek į šios nuostatos b punktą, tiek į jos d punktą, nors prejudicinis klausimas susijęs tik su pastaruoju punktu.

39.

Kaip ir Komisija, manau, kad reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies b punkto iš principo negalima aiškinti taip, kad įregistruoto pavadinimo „mėgdžiojimui“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, konstatuoti pakanka vien produkto, kuriam taikomas toks pavadinimas, formos ar išvaizdos atgaminimo.

40.

Tiesa, atsižvelgiant į šios išvados 32 ir 33 punktuose primintą jurisprudenciją, kurioje pripažinta, jog yra galimas išimtinai konceptualus įregistruotų pavadinimų mėgdžiojimas, negalima paneigti, kad tam tikrais išskirtiniais atvejais toks mėgdžiojimas gali įvykti, kai vartotojas susiduria su įprasto produkto forma ar išvaizda, kuria visiškai ar iš dalies atgaminama panašaus produkto, kuriam taikomas saugomas pavadinimas, forma ar išvaizda.

41.

Taip galėtų būti, pavyzdžiui, tuo atveju, kai saugomas pavadinimas aiškiai nurodo tipinę juo žymimo produkto formą ( 42 ). Iš tiesų tokiu atveju produkto forma ar išvaizda galėtų visuomenei sukurti „tiesioginę ir vienareikšmę“ ( 43 ) asociaciją su šiuo pavadinimu, kaip Teisingumo Teismas nusprendė Sprendime Queso Manchego dėl įprasto produkto etiketėje esančių vaizdinių elementų, kuriais daroma nuoroda į geografinę vietovę, su kuria yra susijusi atitinkama SKVN, o šios SKVN pagrindinė sudedamoji dalis yra nuoroda į šią geografinę vietovę ( 44 ).

42.

Be to, mano nuomone, tam, kad tokia asociacija galėtų būti vertinama kaip „mėgdžiojimas“, kaip tai suprantama pagal reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalį, reikia, kad būtų įvykdytos trys sąlygos.

43.

Pirma, atgamintas elementas turi būti nurodytas įregistruoto pavadinimo specifikacijoje kaip skiriamoji produkto, kuriam taikomas šis pavadinimas, savybė. Toks reikalavimas, pirma, leidžia užtikrinti, kad šis elementas iš tikrųjų būtų vietos gamybos tradicijos, kurią apima įregistruotas pavadinimas, dalis, ir, antra, juo siekiama teisinio saugumo tikslo.

44.

Antra, kaip, mano nuomone, teisingai pažymėjo Komisija, atgamintas elementas neturi būti neatskiriamai susijęs su gamybos procesu, kuriuo, kaip tokiu, turi turėti galimybę laisvai pasinaudoti bet kuris gamintojas.

45.

Galiausiai, remiantis mano išvados byloje, kurioje priimtas Sprendimas Queso Manchego (C‑614/17, EU:C:2019:11), 29 punkte pasiūlytu požiūriu, mėgdžiojimo buvimas turi būti nustatytas kiekvienu konkrečiu atveju atlikus vertinimą, kuriuo būtų atsižvelgta ne tik į ginčijamą elementą – šiuo atveju į produkto, kuriam suteiktas saugomas pavadinimas, formos ar išvaizdos elementą, kuris atgaminamas, – bet ir į visus kitus elementus, laikytinus svarbiais dėl to, kad jie gali nulemti mėgdžiojimą, arba, atvirkščiai, dėl to, kad jie panaikina arba sumažina galimybę, jog vartotojas gali tiesiogiai ir vienareikšmiškai susieti įprastą produktą su produktu, kuriam suteiktas saugomas pavadinimas ( 45 ). Taip pat manau, kad turi būti įrodytas ketinimas pakenkti ( 46 ).

46.

Šiame analizės etape norėčiau patikslinti, kad pirmesniuose punktuose pateiktas reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas nereiškia, kad į įprasto produkto formą, išvaizdą ar įpakavimą apskritai negali būti atsižvelgta kaip į konteksto elementus, siekiant bendrai įvertinti, ar egzistuoja mėgdžiojimas, kaip tai suprantama pagal reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies b punktą, ir, be kita ko, siekiant nustatyti ketinimo pakenkti buvimą, kaip, beje, Teisingumo Teismas pripažino 1999 m. kovo 4 d. Sprendime Consorzio per la tutela del formaggio Gorgonzola ( 47 ) ir 2008 m. vasario 26 d. Sprendime Komisija / Vokietija ( 48 ) ir kaip nurodžiau savo išvados byloje Queso Manchego (C‑614/17, EU:C:2019:11) 29 punkte.

47.

Nors reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies b punktas tik išimtiniais atvejais gali būti taikomas tokiems veiksmams, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, vis dėlto prireikus jiems gali būti taikomas šio straipsnio d punktas.

48.

Kaip Teisingumo Teismas nurodė dėl Reglamento Nr. 110/2008 16 straipsnio ( 49 ), taip ir dėl reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 ( 50 ) 13 straipsnio 1 dalies pažymėtina, kad joje yra pateiktas laipsniškas draudžiamų veiksmų sąrašas, pagal kurį kiekvienas šios nuostatos punktas skiriasi nuo pirmesnių punktų ( 51 ). Kaip priminiau šios išvados 32–34 punktuose, Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę priimti sprendimą dėl Reglamento Nr. 110/2008 16 straipsnio a, b ir c punktų tarpusavio sąsajų. Tačiau jis dar niekada nėra aiškinęs nei šio straipsnio d punkto, nei reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies d punkto arba panašių nuostatų, esančių kokybės sistemas nustatančiuose reglamentuose.

49.

Kaip pažymėjo visi šiame procese dalyvavę suinteresuotieji asmenys, reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 ( 52 ) 13 straipsnio 1 dalies d punkte yra „catch-all“ nuostata, kuria į įregistruotų pavadinimų apsaugos sistemą siekiama įtraukti tai, kas nebuvo išvardyta. Tai matyti, be kita ko, iš jo teksto, kuriame nurodyta „bet kokia kita praktika“, t. y. bet koks veiksmas, kuriam dar nėra taikomos kitos to paties straipsnio nuostatos.

50.

Šia nuostata siekiamas tikslas aiškiai nurodytas jos tekste: neleisti, kad vartotojas būtų klaidinamas dėl tikrosios produkto kilmės.

51.

Taigi, priešingai nei reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies b punktas, kuriame neatsižvelgiama į suklaidinimo rizikos buvimą ( 53 ) ir kuriuo siekiama uždrausti, be kita ko, kenksmingą elgesį ( 54 ), šio straipsnio d punktas apima veiksmus, galinčius suklaidinti vartotoją, tuo pat metu siekiant, kad vartotojas nesuklystų, kai priima sprendimus dėl pirkimo, ir kad ūkininkai ir gamintojai, naudojantys įregistruotą pavadinimą, būtų apsaugoti nuo galimo klientų praradimo.

52.

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, pirma, kad iš reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies d punkte vartojamų žodžių „praktik[a], galin[ti]“ matyti, jog pagal šią nuostatą reikalaujama įrodyti tik „rizikos“, kad ginčijama praktika klaidins vartotoją, egzistavimą, ir, antra, kad klaida turi būti susijusi su produkto „kilme“, kuri turi būti suprantama ir kaip „geografinė kilmė“, ir kaip „gamybos kilmė“, o vartotojas turi būti verčiamas klaidingai manyti, jog produktas yra kilęs iš įregistruoto pavadinimo referencinės geografinės zonos arba pagamintas taikant įregistruotą pavadinimą.

53.

Tikslas išvengti, kad vartotojas nebūtų klaidinamas dėl tikrosios produkto kilmės, sudaro vienintelę reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies d punkto taikymo sąlygą. Taigi ši nuostata neapibrėžia draudžiamų veiksmų, o tik juos apibūdina pagal jų rezultatą.

54.

Tai reiškia, jog draudimas gali apimti bet kokią praktiką, iš esmės įskaitant produkto, kuriam taikomas įregistruotas pavadinimas, tipinės formos ar išvaizdos arba jo ypatingos ir skiriamosios savybės atgaminimą, jei ši praktika gali suklaidinti vartotoją.

55.

Vertinimas, ar egzistuoja suklaidinimo rizika, taip pat turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju ir atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes. Pavyzdžiui, kalbant apie tokią praktiką, kaip ginčijama pagrindinėje byloje, kurią sudaro produkto, kuriam taikomas įregistruotas pavadinimas, išvaizdos elemento atgaminimas, reikia, be kita ko, atsižvelgti į tai, kiek atitinkamas elementas yra svarbus, vartotojo požiūriu, siekiant identifikuoti minėtą produktą. Iš tiesų suklaidinimo rizikos vertinimas gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar atgaminama išimtinė arba labai išskirtinė produkto, kuriam taikomas įregistruotas pavadinimas, savybė, ar savybė, plačiai naudojama atitinkamame žemės ūkio maisto produktų sektoriuje.

56.

Šiomis aplinkybėmis taip pat reikia įvertinti visą gaminio išvaizdą. Iš tiesų, kaip buvo teisingai pažymėta per teismo posėdį, net jeigu yra atgaminama tipinė ir išimtinė produkto, kuriam taikomas įregistruotas pavadinimas, formos ar išvaizdos savybė, vartotojas negali būti suklaidintas, jeigu bendra įprasto produkto išvaizda labai skiriasi nuo minėtu pavadinimu žymimo produkto išvaizdos.

57.

Taip pat reikėtų atsižvelgti į atitinkamo produkto pateikimo visuomenei būdą, siekiant įvertinti, pirma, ar vartotojas, priimdamas sprendimą pirkti, konkrečiai susiduria su ginčijama savybe ( 55 ), ir, antra, ar kiti su šiuo pateikimo būdu susiję elementai gali padidinti vartotojo suklaidinimo riziką ( 56 ).

58.

Kalbant bendriau, svarbu pabrėžti, kad, priešingai nei pagal reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies c punktą, kuris taikomas neatsižvelgiant į kontekstą, kuriame pateikta „melaginga ar klaidinanti nuoroda“ ( 57 ), pagal šio straipsnio d punktą reikalaujama įvertinti šį kontekstą, kad būtų konkrečiai nustatyta, ar egzistuoja vartotojo suklaidinimo rizika.

59.

Šį vertinimą gali atlikti tik nacionalinis teismas, remdamasis vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus Europos vartotojo suvokimu ( 58 ).

60.

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į antrąją prejudicinio klausimo dalį reikia atsakyti taip, kad formos ar išvaizdos, būdingos produktui, kuriam taikomas įregistruotas pavadinimas, atgaminimas gali būti laikomas pagal reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies d punktą draudžiama praktika, jei šis atgaminimas gali suklaidinti vartotoją dėl produkto kilmės.

61.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija) prejudicinį klausimą:

2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos ir 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemų 13 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji apima ne vien draudimą trečiajam asmeniui naudoti įregistruotą pavadinimą.

Formos ar išvaizdos, būdingos produktui, kuriam taikomas įregistruotas pavadinimas, atgaminimas gali būti laikomas praktika, draudžiama pagal reglamentų Nr. 510/2006 ir Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies d punktą, jei šis atgaminimas gali suklaidinti vartotoją dėl tikrosios produkto kilmės. Kiekvienu konkrečiu atveju nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tokia praktika yra neteisėta, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes ir remdamasis vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus Europos vartotojo suvokimu.