1.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant penkis sujungtus ieškinius, kuriais prašoma visiškai arba iš dalies panaikinti Decreet van het Vlaamse Gewest van 7 juli 2017 houdende wijziging van de wet van 14 augustus 1986 betreffende de bescherming en het welzijn der dieren, wat de toegelaten methodes voor het slachten van dieren betreft (2017 m. liepos 7 d. Flandrijos regiono dekretas, kuriuo iš dalies keičiamas 1986 m. rugpjūčio 14 d. Gyvūnų apsaugos ir gerovės įstatymas dėl leistinų gyvūnų skerdimo metodų) (toliau – ginčijamas dekretas), 2018 m. sausio 16 d. pareikštus Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas, Belgija). Iš esmės pagal šį įstatymą draudžiama skersti gyvūnus žydų ir musulmonų religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais ir reikalaujama, kad tokie gyvūnai prieš skerdžiant būtų apsvaiginami, siekiant sumažinti jų kančias. Teisingumo Teismas iš esmės turi išnagrinėti, ar toks visiškas draudimas, kai gyvūnas neapsvaiginamas, yra leidžiamas pagal Sąjungos teisę, ypač atsižvelgiant į garantuojamą religijos laisvę, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija).

2.

Ieškinius pareiškė Centraal Israëlitisch Consistorie van België (Belgijos centrinė izraelitų konsistorija) ir kt., Unie Moskeeën Antwerpen VZW, Islamitisch Offerfeest Antwerpen VZW, JG, KH, Executief van de Moslims van België ir kt., Coördinatie Comité van Joodse Organisaties van België, VZW ir kt. (toliau – ieškovai). Be to, į bylą įstojo tam tikros kitos šalys, įskaitant LI, Vlaamse regering (Flandrijos vyriausybė), Waalse regering (Valonijos vyriausybė), Kosher Poultry BVBA ir kt., taip pat Global Action in the Interest of Animals VZW.

3.

Atitinkamose ginčijamo dekreto nuostatose nustatyta, kad stuburinį gyvūną ( 2 ) leidžiama skersti tik prieš tai apsvaigintą. Vis dėlto, jeigu gyvūnai skerdžiami specialiais, religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais, apsvaiginimas neturi lemti jų mirties. Nukrypstant nuo pareigos prieš skerdžiant taikyti alternatyvų gyvūnų apsvaiginimo būdą, galvijai, kurie skerdžiami specialiais, religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais, gali būti apsvaiginti iškart perpjovus gerklę (apsvaiginimas perpjovus gerklę).

4.

Taigi ginčijamu dekretu nuo 2019 m. sausio 1 d. panaikinta reikalavimo apsvaiginti gyvūnus prieš skerdžiant išimtis, anksčiau taikyta pagal nacionalinės teisės nuostatas dėl skerdimo, būtino religinėms apeigoms atlikti ( 3 ). Ieškovai remiasi šia išimtimi – jie tvirtina, kad šios išimties panaikinimas iš esmės užkerta kelią įgyvendinti pagrindinį jų religinių apeigų ir įsitikinimų aspektą.

5.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2019 m. balandžio 18 d., iš esmės pateiktas dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 1099/2009 ( 4 ) 4 straipsnio 4 dalies ir 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto išaiškinimo ir pastarosios nuostatos galiojimo atsižvelgiant į Chartijos 10 straipsnio 1 dalį.

6.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad „[g]yvūnai žudomi tik apsvaiginus“. Šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje išimties tvarka ( 5 ) numatyta, kad gyvūnų, kuriems taikomi tam tikri skerdimo metodai, būtini religinėms apeigoms atlikti, atveju „1 dalies reikalavimai netaikomi, jeigu skerdimas atliekamas skerdykloje“. Vis dėlto Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkte nustatyta, kad valstybės narės gali patvirtinti taisykles, kuriomis siekiama nustatyti aukštesnius žudomų gyvūnų apsaugos standartus, nei nustatytieji tame reglamente, inter alia, skerdimo ir susijusių operacijų pagal 4 straipsnio 4 dalį srityje.

7.

Kai kurie ieškovai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui tvirtino, kad valstybės narės negali remtis Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktu, kad panaikintų šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį dėl skerdimo, būtino religinėms apeigoms atlikti, arba padarytų ją visiškai neveiksmingą. Kita vertus, Flandrijos ir Valonijos vyriausybės tame teisme teigė, kad pagal Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą valstybėms narėms suteikiama konkreti teisė nukrypti nuo šio reglamento 4 straipsnio 4 dalies.

8.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį, kuria siekiama užtikrinti religijos laisvę pagal Chartijos 10 straipsnio 1 dalį ( 6 ), ir 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą leidžiama nacionalinė priemonė, kuria draudžiama žudyti stuburinius gyvūnus prieš tai neapsvaiginus, ir nustatomas reikalavimas prieš specialiu religinėms apeigoms atlikti būtinu metodu atliekamą skerdimą taikyti alternatyvų apsvaiginimo būdą, kuris neturi lemti gyvūno mirties, arba apsvaiginti perpjovus gerklę.

9.

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui suteikiama unikali galimybė peržiūrėti savo jurisprudenciją, susijusią su Reglamentu Nr. 1099/2009, ir suderinti gyvūnų gerovės apsaugos ir pagal Chartijos 10 straipsnio 1 dalį suteikiamos asmens teisės atitikties religinėms mitybos taisyklėms tikslą.

10.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas neseniai turėjo galimybę išnagrinėti ir išaiškinti tam tikras Reglamento Nr. 1099/2009 nuostatas savo 2018 m. gegužės 29 d. Sprendime Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335) ir 2019 m. vasario 26 d. Sprendime Oeuvre d’assistance aux bêtes d’abattoirs (C‑497/17, EU:C:2019:137), kuriuose buvo nagrinėjami atvejai dėl gyvūnų skerdimo prieš tai neapsvaiginus, kai skerdžiant naudojami religinėms apeigoms atlikti būtini metodai.

11.

Šiose bylose dėmesys visų pirma buvo skiriamas Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo išimties, įtvirtintos šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje, išaiškinimui ir galiojimui.

12.

Savo 2018 m. gegužės 29 d. Sprendime Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335) Teisingumo Teismas išnagrinėjo Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje nustatyto reikalavimo ritualinius skerdimus vykdyti patvirtintose skerdyklose galiojimo klausimą ir galiausiai pripažino, kad toks reikalavimas galioja. 2019 m. vasario 26 d. Sprendime Oeuvre d’assistance aux bêtes d’abattoirs (C‑497/17, EU:C:2019:137) Teisingumo Teismas konstatavo, kad ES ekologinės gamybos logotipu negali būti ženklinami produktai iš gyvūnų, kuriems buvo atliktas ritualinis skerdimas be išankstinio apsvaiginimo, nepaisant to, kad toks skerdimas leidžiamas pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį. Šio sprendimo poveikis buvo toks, kad ženklinimas ES ekologinės gamybos logotipu negalimas, kai produktas pagamintas nesilaikant aukščiausių standartų, visų pirma gyvūnų gerovės srityje.

13.

Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą dėmesys sutelkiamas į kiek kitus aspektus, nes juo pirmą kartą siekiama, kad būtų išaiškintas Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas, pagal kurį valstybėms narėms aiškiai suteikiama teisė patvirtinti taisykles, kuriomis siekiama nustatyti aukštesnius žudomų gyvūnų apsaugos standartus, nei nustatytieji šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje, ir atsakyta į klausimą dėl minėto c punkto galiojimo.

14.

Šioje byloje Teisingumo Teismas turi išnagrinėti opų klausimą, ar, atsižvelgiant į konkretų jautrų požiūrį į gyvūnų gerovę atitinkamoje valstybėje, ši valstybė narė gali patvirtinti taisykles, kuriomis siekiama užtikrinti didesnę žudomų gyvūnų apsaugą, nei nustatytoji Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje ir kuriomis, kaip teigiama, pažeidžiama Chartijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta religijos laisvė, ir, jei gali, tai kokias. Visų pirma Teisingumo Teismui gali tekti nagrinėti klausimą, ar galimybės importuoti produktus iš gyvūnų, kurie paskersti religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais, atitinkančios Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 4 dalį, pakanka užtikrinti, kad būtų gerbiama religijos laisvė.

15.

Vis dėlto prieš nagrinėjant šiuos prejudicinius klausimus pirmiausia reikia išdėstyti taikytinas teisės aktų ir Sutarties nuostatas.

16.

Chartijos 10 straipsnyje „Minties, sąžinės ir religijos laisvė“ nustatyta:

„1.   Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar atliekant apeigas.

<…>“

17.

Chartijos 21 straipsnyje „Diskriminacijos uždraudimas“ nustatyta:

„1.   Draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.

<…>“

18.

Chartijos 22 straipsnyje „Kultūrų, religijų ir kalbų įvairovė“ nustatyta:

„Sąjunga gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę.“

19.

Chartijos 52 straipsnyje „Teisių ir principų taikymo sritis ir aiškinimas“ nustatyta:

„1.   Bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

<…>

3.   Šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje. Ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą.

<…>“

20.

SESV 13 straipsnyje (buvęs prie EB Sutarties pridėtas Protokolas Nr. 33 dėl gyvūnų apsaugos ir gerovės (1997 m.)) nustatyta:

„Rengdamos ir įgyvendindamos Sąjungos žemės ūkio, žuvininkystės politiką, transporto politiką, vidaus rinkos, mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir kosmoso politiką, Sąjunga ir valstybės narės turi visokeriopai atsižvelgti į gyvūnų, kaip juslių gyvių, gerovės reikalavimus, taip pat gerbti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, papročius, ypač susijusius su religinėmis apeigomis, kultūros tradicijomis ir vietos paveldu.“

21.

Reglamento Nr. 1099/2009 2, 4, 18, 20, 43, 57, 58 ir 61 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

22.

Reglamento Nr. 1099/2009 1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ nustatyta:

„1.   Šiame reglamente nustatomos gyvūnų, veisiamų ar laikomų maisto, vilnos, odos, kailio ar kitiems produktams gaminti, žudymo, taip pat gyvūnų žudymo naikinimo tikslu ir susijusių veiksmų taisyklės.

<…>“

23.

Šio reglamento 2 straipsnyje „Sąvokos“ nustatyta:

„<…>

<…>

<…>

24.

Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žudant gyvūnus ir atliekant susijusius veiksmus jiems neturi būti sukeliama skausmo, nerimo ar kančių, kurių galima išvengti.

25.

Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnyje „Svaiginimo metodai“ nustatyta:

„1.   Gyvūnai žudomi tik apsvaiginus taikant I priede nurodytus metodus ir laikantis tame priede išdėstytų specialių reikalavimų dėl tų metodų. Gyvūnas išlaikomas be sąmonės ir nejautrus iki mirties.

Panaudojus I priede nurodytus metodus, kurie nesukelia staigios mirties (toliau – paprastojo apsvaiginimo metodai), po to kuo greičiau taikoma mirtį užtikrinanti procedūra, pavyzdžiui, kraujo nuleidimas, stuburo smegenų perdūrimas, nužudymas elektros srove arba ilgalaikės deguonies stokos užtikrinimas.

<…>

4.   Gyvūnų, kuriems taikomi tam tikri skerdimo metodai, būtini religinėms apeigoms atlikti, atveju 1 dalies reikalavimai netaikomi, jeigu skerdimas atliekamas skerdykloje.“

26.

Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnyje „Griežtesnės nacionalinės taisyklės“ numatyta:

„1.   Šiuo reglamentu neužkertama galimybė valstybėms narėms išlaikyti reglamento įsigaliojimo metu galiojančias nacionalines taisykles, skirtas užtikrinti aukštesnius žudomų gyvūnų apsaugos standartus.

Valstybės narės anksčiau nei 2013 m. sausio 1 d. praneša Komisijai apie tokias nacionalines taisykles. Komisija apie šias taisykles informuoja kitas valstybes nares.

2.   Valstybės narės gali patvirtinti nacionalines taisykles, kuriomis siekiama nustatyti aukštesnius žudomų gyvūnų apsaugos standartus, nei nustatytieji šiame reglamente šiose srityse:

<…>

Valstybės narės informuoja Komisiją apie tokias nacionalines taisykles. Komisija apie šias taisykles informuoja kitas valstybes nares.

<…>

4.   Tačiau valstybė narė neturi uždrausti arba trukdyti išleisti į apyvartą savo teritorijoje gyvūninės kilmės produktų, pagamintų iš kitoje valstybėje narėje nužudytų gyvūnų, remdamasi tuo, kad atitinkami gyvūnai buvo nužudyti ne pagal jos nacionalines taisykles, kuriomis siekiama nustatyti aukštesnius žudomų gyvūnų apsaugos standartus.“

27.

Ginčijamo dekreto 1 straipsnyje nustatyta:

„Šiame dekrete nustatomos taisyklės dėl regioninio klausimo.“

28.

Šio dekreto 2 straipsnyje nustatyta:

„1986 m. rugpjūčio 14 d. Gyvūnų apsaugos ir gerovės įstatymo, iš dalies pakeisto 1995 m. gegužės 4 d., 2004 m. liepos 9 d., 2007 m. gegužės 11 d. ir 2012 m. gruodžio 27 d. įstatymais, 3 straipsnis pakeičiamas taip:

1° 13 ir 14 punktai pakeičiami taip:

„13° žudymas – bet kokia sąmoningai atliekama procedūra, kuri lemia gyvūno mirtį;

14° skerdimas – žmonėms vartoti skirtų gyvūnų žudymas“.

2° Įtraukiamas 14bis punktas, kuris suformuluotas taip:

„14bis apsvaiginimas – bet koks tyčinis gyvūnui atliekamas veiksmas, dėl kurio gyvūnas be skausmo praranda sąmonę ir tampa nejautrus, įskaitant staigią mirtį sukeliančius veiksmus.““

29.

Ginčijamo dekreto 3 straipsnyje nustatyta:

„To paties įstatymo 15 straipsnis pakeičiamas taip:

„15 straipsnis. 1. Stuburinis gyvūnas gali būti nužudytas tik prieš tai jį apsvaiginus. Jį gali nužudyti tik reikiamų žinių ir įgūdžių turintis asmuo, naudodamas tik mažiausiai skausmingą, greičiausią ir labiausiai atrankinį metodą.

Nukrypstant nuo 1 dalies, stuburinis gyvūnas gali būti nužudytas prieš tai neapsvaigintas tokiais atvejais:

1° tais atvejais, kai atsiranda force majeure aplinkybių;

2° medžioklėje arba žvejyboje;

3° vykdant kenkėjų kontrolės priemones.

2. Jeigu gyvūnai skerdžiami specialiais, religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais, apsvaiginimas neturi lemti gyvūno mirties.““

30.

Ginčijamo dekreto 4 straipsnyje nustatyta:

„4 straipsnis. Šio įstatymo, iš dalies pakeisto 1995 m. gegužės 4 d. įstatymu, 2001 m. vasario 22 d. Karaliaus dekretu ir 2014 m. vasario 7 d. įstatymu, 16 straipsnis pakeičiamas taip:

„16 straipsnis. 1. Flandrijos vyriausybė nustato sąlygas dėl:

1° gyvūnų apsvaiginimo ir žudymo, atsižvelgiant į aplinkybes ir gyvūno rūšį;

2° skerdyklų konstrukcijos, išplanavimo ir įrangos;

3° asmens, atsakingo už gyvūnų gerovę, nepriklausomumo;

4° asmens, atsakingo už gyvūnų gerovę, skerdyklų darbuotojų ir su gyvūnų žudymu susijusių asmenų gebėjimų, įskaitant mokymų ir egzaminų turinį bei organizavimą ir su tuo susijusių pažymėjimų išdavimą, panaikinimą ir galiojimo sustabdymą.

2. Flandrijos vyriausybė gali patvirtinti įstaigas, kuriose atliekamas grupinis asmeniniam vartojimui skirtas gyvūnų skerdimas, ir nustatyti gyvūnų skerdimo asmeniniam vartojimui ne skerdyklose sąlygas.““

31.

Ginčijamo dekreto 5 straipsnyje nustatyta:

„Tas pats įstatymas, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2014 m. vasario 7 d. įstatymu, papildomas 45b straipsniu, jame nustatyta:

„45b straipsnis. Nukrypstant nuo 15 straipsnio, specialiais, religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais skerdžiami galvijai gali būti apsvaiginti iškart perpjovus jiems gerklę, kol Flandrijos vyriausybė nuspręs, kad alternatyvaus svaiginimo metodai taip pat taikomi šioms gyvūnų rūšims.““

32.

Ginčijamo dekreto 6 straipsnyje nurodyta, kad jis įsigalioja 2019 m. sausio 1 d.

33.

Ieškovai pagrindinėje byloje pareiškė kelis ieškinius Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) dėl ginčijamo dekreto panaikinimo.

34.

Grįsdami savo ieškinius dėl panaikinimo, pareikštus Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas), jie teigia, kad:

pirma, pažeistas Reglamentas Nr. 1099/2009, siejamas su lygybės ir nediskriminavimo principu, nes, pirma, iš išpažįstančiųjų žydų ir musulmonų tikėjimą buvo atimta Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta garantija, kad skerdimas atliekant religines apeigas negali būti susietas su išankstinio apsvaiginimo sąlyga; ir, antra, nusižengta 26 straipsnio 2 daliai, nes apie ginčijamą dekretą tariamai nebuvo laiku pranešta Komisijai;

antra, pažeista religijos laisvė, nes iš išpažįstančiųjų žydų ir musulmonų tikėjimą buvo atimta galimybė, viena vertus, skersti gyvūnus laikantis savo religinių apeigų, kita vertus, įsigyti laikantis šių religinių apeigų paskerstų gyvūnų mėsos;

trečia, pažeistas bažnyčios ir valstybės atskyrimo principas, nes ginčijamame dekrete nustatoma, kaip turi būti atliekamos religinės apeigos;

ketvirta, pažeista teisė dirbti ir laisvė pasirinkti profesiją, laisvė užsiimti verslu ir laisvas prekių ir paslaugų judėjimas, nes pagal religines apeigas skerdžiantys skerdikai netenka galimybės verstis savo profesija, mėsininkai ir mėsinės netenka galimybės siūlyti savo klientams laikantis religinių apeigų paskerstų gyvūnų mėsą, ir taip iškreipiama konkurencija tarp skerdyklų Flandrijos regione ir skerdyklų Briuselio‑sostinės regione arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kur leidžiama skersti neapsvaigintus gyvūnus;

penkta, pažeidžiamas lygybės ir nediskriminavimo principas, nes:

išpažįstantieji žydų ir musulmonų tikėjimą, nesant tam objektyvių priežasčių, traktuojami taip pat, kaip ir asmenys, nesilaikantys jokių specifinių, religinių normų nulemtų reikalavimų, susijusių su maisto produktais;

asmenys, kurie žudo gyvūnus medžioklės, žvejybos metu ar kovos su kenkėjais tikslais, ir asmenys, kurie žudo gyvūnus specialiais, religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais, traktuojami skirtingai, nesant tam objektyvių priežasčių; ir

išpažįstantieji žydų tikėjimą, ir išpažįstantieji musulmonų tikėjimą traktuojami vienodai, nesant tam objektyvių priežasčių.

35.

Priešingai, Flandrijos ir Valonijos vyriausybės mano, kad Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkte valstybėms narėms suteikiama konkreti teisė nukrypti nuo šio reglamento 4 straipsnio 4 dalies ( 7 ).

36.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje numatyta principinės pareigos prieš skerdžiant gyvūną apsvaiginti išimtis yra grindžiama Chartijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta religijos laisve.

37.

Vis dėlto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, valstybės narės gali nukrypti nuo minėtos išimties. Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkte valstybėms narėms leidžiama nukrypti nuo šio reglamento 4 straipsnio 4 dalies nuostatos siekiant padidinti gyvūnų gerovę. Jokių ribų šiuo atžvilgiu Sąjungos valstybėms narėms nenustatoma ( 8 ).

38.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į tai, kad dėl to kyla klausimas, ar Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą galima aiškinti taip, kad valstybės narės gali patvirtinti tokias nacionalines taisykles, kaip ginčijamame dekrete įtvirtintos taisyklės, ir ar taip aiškinant ši norma yra suderinama su Chartijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta religijos laisve.

39.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad Reglamente Nr. 1099/2009 numatyta tik su tam tikromis sąlygomis susieta pareigos religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais skerdžiamus gyvūnus prieš tai apsvaiginti išimtis, o žudant gyvūnus medžioklės, žvejybos metu ir per kultūros ar sporto renginius ši pareiga visiškai netaikoma pagal Reglamento Nr. 1099/2009 1 straipsnio 3 dalies a punkto ii papunktį. Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Reglamentas Nr. 1099/2009 lemia nepagrįstą diskriminaciją, kai valstybėms narėms leidžiama riboti išimties taikymą religinėms apeigoms atlikti būtino skerdimo atveju, tačiau gyvūnų žudymas be apsvaiginimo leidžiamas medžioklės, žvejybos metu ir per kultūros ar sporto renginius.

40.

Šiomis aplinkybėmis Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

41.

Dėl Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) pateiktų klausimų rašytines pastabas pateikė Centraal Israëlitisch Consistorie van België ir kt., Executief van de Moslims van België ir kt., Coördinatie Comité van Joodse Organisaties van België, Section belge du Congrès juif mondial et Congrès juif européen VZW, LI, Vlaamse Regering, Waalse Regering, Global Action in the Interest of Animals VZW (GAIA), Danijos, Suomijos ir Švedijos vyriausybės, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija.

42.

2020 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo posėdyje Centraal Israëlitisch Consistorie van België ir kt., Unie Moskeeën Antwerpen VZW, Executief van de Moslims van België ir kt., Coördinatie Comité van Joodse Organisaties van België, Section belge du Congrès juif mondial et Congrès juif européen VZW, LI, Vlaamse Regering, Waalse Regering, Global Action in the Interest of Animals VZW (GAIA), Danijos ir Suomijos vyriausybės, Taryba ir Komisija pateikė žodines pastabas. Suomijos vyriausybės atstovui buvo leista pateikti žodines pastabas surengus vaizdo konferenciją.

43.

Savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) Teisingumo Teismui pateikė tris klausimus. Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje bus analizuojami pirmasis ir antrasis klausimai, kuriuos savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

44.

Pirmuoju savo klausimu Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) prašo išaiškinti Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą. Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto taikymo apimtį ir ar pagal šią nuostatą valstybėms narėms leidžiama, nukrypstant nuo šio reglamento 4 straipsnio 4 dalies, patvirtinti tokias taisykles, kaip nurodytos ginčijamame dekrete, siekiant didinti gyvūnų gerovę. Atsižvelgdamas į pateiktą Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto išaiškinimą, savo antruoju klausimu Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) siekia išsiaiškinti, ar šia ES teisės nuostata pažeidžiama Chartijos 10 straipsnio 1 dalis.

45.

Atsižvelgdamas į glaudžią pirmųjų dviejų klausimų sąsają, manau, kad tikslingiau į juos atsakyti kartu.

46.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad apie ginčijamą dekretą Komisija informuota 2017 m. lapkričio 29 d. ( 9 ) pagal Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą. Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose buvo teigiama, kad aptariamas informavimas buvo pavėluotas ( 10 ) ir kad dėl to ginčijamas dekretas yra negaliojantis. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą konkrečiai nurodė aptariamą informavimą. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nekėlė jokių abejonių dėl ginčijamo dekreto galiojimo šiuo požiūriu. Be to, nė viename iš pateiktų klausimų konkrečiai nekalbama apie šį aspektą ir nesiekiama, kad būtų išaiškinta Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies antra pastraipa. Todėl manau, kad visų pirma atsižvelgiant į tai, kad dėl šio klausimo šalys iš tikrųjų nesiginčija, jis nepatenka į šioje byloje nagrinėjamo ieškinio ribas.

47.

Teisingumo Teisme taip pat vyko tam tikri ginčai dėl to, ar alternatyvus išankstinio apsvaiginimo būdas, kuris nelemia gyvūno mirties, arba stuburinio gyvūno apsvaiginimas perpjovus gerklę atitinka specialius musulmonų tikėjimo ir žydų tikėjimo religinėms apeigoms atlikti būtinus skerdimo būdus. Atrodo, kad dėl šio klausimo tiek vieną, tiek kitą tikėjimą išpažįstančių asmenų nuomonės skiriasi ( 11 ). Kaip pažymėjau savo išvadoje byloje C‑243/19 A. prieš Veselibas Ministrija ( 12 ), religinės ortodoksijos klausimais pasaulietinis teismas negali pirmenybės teikti kuriai nors religijai: manau, pakanka paminėti, kad yra gana daug tiek musulmonų, tiek žydų tikėjimą išpažįstančių asmenų, kurie gyvūnų skerdimą be apsvaiginimo vertina kaip esminį būtinų religinių apeigų aspektą. Todėl analizę siūlau atlikti remiantis šia informacija ( 13 ).

48.

Bet kuriuo atveju 2018 m. gegužės 29 d. Sprendimo Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335) 51 punkte Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad galimi teologiniai skirtumai šiuo klausimu negali savaime paneigti to, kad toks ritualinis skerdimas, kokį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aprašė tame prašyme, yra „religinės apeigos“ ( 14 ).

49.

Neatsižvelgiant į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išsamiai paaiškino, jog ginčijamas dekretas buvo priimtas po išsamių konsultacijų su skirtingų religinių grupių atstovais ir ilgą laiką (nuo 2006 m.) Flandrijos teisės aktų leidėjas dėjo itin daug pastangų, siekdamas suderinti gyvūnų gerovės didinimo tikslus su atsižvelgimu į skerdimo atliekant religines apeigas esmę ( 15 ), šis teismas savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodė, kad ginčijamu dekretu uždraudžiamas skerdimas atliekant religines apeigas, kuris buvo anksčiau leidžiamas pagal nacionalinę teisę ir pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį ( 16 ).

50.

Reglamente Nr. 1099/2009 nustatomos gyvūnų, veisiamų ar laikomų dėl maisto, žudymo taisyklės. Kaip matyti iš paties reglamento pavadinimo ir iš jo 3 straipsnio 1 dalies, pagrindinis reglamento tikslas – skerdžiant gyvūnus ir atliekant susijusius veiksmus juos apsaugoti nuo skausmo, nerimo ar kančių, kurių galima išvengti.

51.

Taigi Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad „gyvūnai žudomi tik apsvaiginus“.

52.

Manau, Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 dalis yra svarbiausia šio reglamento nuostata ir joje atskleidžiama ir konkrečiai įtvirtinama aiški SESV 13 straipsnio pirmoje dalyje nustatyta tiek Sąjungai, tiek valstybėms narėms tenkanti pareiga tinkamai atsižvelgti į gyvūnų, kurie yra jautrūs, gerovės reikalavimus. Šiuo klausimu 2019 m. vasario 26 d. Sprendimo Oeuvre d’assistance aux bêtes d’abattoirs (C‑497/17, EU:C:2019:137) 47 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad mokslo tyrimais įrodyta, jog apsvaiginimas mažiausiai nusižengia gyvūnų gerovei skerdimo metu.

53.

Nepaisant griežtų Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje vis dėlto nurodyta, kad, nukrypstant nuo šios taisyklės, gyvūnų, kuriems taikomi tam tikri skerdimo metodai, būtini religinėms apeigoms atlikti, atveju „1 dalies reikalavimai netaikomi, jeigu skerdimas atliekamas skerdykloje“ ( 17 ). Taigi Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje atsižvelgiama į būtinybę užtikrinti tam tikras religijas išpažįstančių asmenų teisę išsaugoti esmines religines apeigas ir vartoti gyvūnų, kurie buvo paskersti pagal šiuos religijos reikalavimus, mėsą.

54.

Pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį suteikiamos teisės atlikti ritualinį skerdimą skerdykloje, atsižvelgiant į Chartijos 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, galiojimo klausimą Teisingumo Teismas nagrinėjo 2018 m. gegužės 29 d. Sprendime Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335). Šio sprendimo 43–45 punktuose Teisingumo Teismas priminė, kad pagal suformuotą jurisprudenciją teisė į sąžinės ir religijos laisvę, saugoma pagal Chartijos 10 straipsnio 1 dalį, apima kiekvieno asmens laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar atliekant apeigas. Be to, Chartijoje sąvokai „religija“ suteikta plati reikšmė, apimanti ne tik forum internum, t. y. religijos ar tikėjimo turėjimą, bet ir forum externum, t. y. religijos ar tikėjimo viešą išpažinimą ir skelbimą. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad tam tikri skerdimo metodai, būtini religinėms apeigoms atlikti, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį, patenka į Chartijos 10 straipsnio 1 dalies taikymo sritį kaip religijos ar tikėjimo viešas išpažinimas ir skelbimas ( 18 ).

55.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nukrypti leidžiančią nuostatą, kurios taikymas siejamas su reikalavimu skerdimą atlikti skerdykloje ( 19 ), nedraudžiama Sąjungoje atlikti ritualinio skerdimo; priešingai, joje sukonkretinamas ES teisės aktų leidėjo įsipareigojimas leisti skersti gyvūnus be apsvaiginimo, siekiant veiksmingai gerbti religijos laisvę ( 20 ).

56.

Taigi pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje numatytą šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies išimtį pripažįstama ritualinio skerdimo praktika, kai gyvūnai gali būti žudomi be apsvaiginimo tik tam, kad būtų paisoma religijos laisvės, atsižvelgiant į tai, kad taikant tokią skerdimo formą gyvūno skausmo, nerimo ir kančių neįmanoma sumažinti taip veiksmingai, kaip skerdžiant apsvaiginus, o remiantis šio reglamento 2 straipsnio f punktu, siejamu su jo 20 konstatuojamąja dalimi, apsvaiginimas yra būtinas, kad gyvūnas prarastų sąmonę ir jautrumą, ir taip būtų gerokai sumažinamos jo kančios ( 21 ).

57.

Taigi Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje atskleidžiamas ES teisės aktų leidėjo noras paisyti religijos pasirinkimo laisvės ir teisės išpažinti savo religiją ar tikėjimą laikant pamaldas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar atliekant apeigas, kaip nustatyta Chartijos 10 straipsnyje, nepaisant gyvūnams sukeliamų kančių, kurių galima išvengti, atliekant ritualinį skerdimą be išankstinio apsvaiginimo ( 22 ). Mano nuomone, šia nuostata įgyvendinamas ES įsipareigojimas kurti tolerantišką, pliuralistinę visuomenę, kurioje esama skirtingų ir kartais prieštaringų požiūrių bei įsitikinimų ir jie turi būti suderinti.

58.

Vis dėlto iš 2018 m. gegužės 29 d. Sprendimo Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335) 56 ir paskesnių punktų aišku, kad techniniai reikalavimai ir specifikacijos, kuriais siekiama kuo labiau sumažinti žudomų gyvūnų kančias ir užtikrinti visų mėsos vartotojų sveikatą, kurie yra neutralūs ir juos taikant nėra diskriminacijos, gali būti nustatyti laisvės skerdimą be išankstinio apsvaiginimo atlikti religiniais tikslais požiūriu, siekiant numatyti tokio skerdimo organizavimo ir administravimo tvarką. Taigi, kaip jau nurodyta, 2018 m. gegužės 29 d. Sprendimo Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335) 68 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad nustatant reikalavimą tokį skerdimą atlikti skerdykloje ( 23 )neribojama laisvė išpažinti religiją ( 24 ).

59.

Be to, 2019 m. vasario 26 d. Sprendime Oeuvre d’assistance aux bêtes d’abattoirs (C‑497/17, EU:C:2019:137, 48–50 punktai) Teisingumo Teismas iš esmės nurodė, kad nors gyvūnų gerovei tam tikru mastu gali būti pakenkta tam, kad būtų leista ritualinio skerdimo praktika, Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis taikoma tik tiek, kiek būtina, kad būtų užtikrinta, jog paisoma religijos laisvės. Aptariamų įsitikinimų esmė apima gyvūnų, paskerstų laikantis religinių apeigų, mėsos vartojimą.

60.

Be to, manau, kad remiantis šiuo sprendimu aišku, jog tam tikromis aplinkybėmis ritualinio gyvūnų skerdimo be išankstinio apsvaiginimo praktika lems, kad iš šių ritualinių apeigų kildinami produktai bus vertinami kitaip nei produktai, kurie gaunami po skerdimo, atlikto aukštesnius gyvūnų gerovės standartus atitinkančiu būdu.

61.

Akivaizdu, kad Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalis, kaip šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės išimtis, turi būti aiškinama siaurai. To reikia siekiant kuo labiau apsaugoti žudomus gyvūnus ir kartu užtikrinti, kad būtų paisoma religijos laisvės ir gilių religinių įsitikinimų. Nepaisant akivaizdžiai sudėtingo šių dviejų, kartais vienas kitam prieštaraujančių, tikslų suderinamumo, manau, kad svarbiausias šių Reglamento Nr. 1099/2009 nuostatų sąveikos aspektas yra labai griežtos šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies nuostatos ir jose nustatyto draudimo taikymo sritis. Tokia padėtis skiriasi nuo tos, kai nėra jokių konkrečių ir tikslių 4 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimties taikymo ribojimų, išskyrus reikalavimą, kad aptariamas skerdimas turi būti būtinas religinėms apeigoms atlikti ir kad jis būtų atliekamas skerdykloje ( 25 ).

62.

Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad tenka apgailestauti, jog Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje nurodytas tekstas „[g]yvūnų, kuriems taikomi tam tikri skerdimo metodai, būtini religinėms apeigoms atlikti, atveju“ yra neaiškus, taigi gali būti aiškinamas plačiai gyvūnų gerovės nenaudai ( 26 ). Žinoma, ES teisės aktų leidėjas turi įtvirtinti tikrąją SESV 13 straipsnyje numatytos gyvūnų gerovės apsaugos svarbą ir prasmę. Nors tam tikromis aplinkybėmis jis pirmenybę turi teikti dar svarbesniam pagrindiniam tikslui užtikrinti religijos ir religinių įsitikinimų laisvę, pačios šios aplinkybės turi būti aiškios ir tikslios. Galima pagrįstai kelti klausimą, ar produktai iš gyvūnų, kurie buvo paskersti taikant Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje nustatytą išimtį, ir tikrųjų yra skirti vartoti asmenims, kuriems toks skerdimas būtinas, siekiant laikytis jų religinių apeigų. Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje yra įrodymų, kad produktai iš gyvūnų, kurie buvo paskersti jų iš anksto neapsvaiginus, skirti vartoti visuomenės nariams, kurie ne tik apie tai nežino, bet jiems nebūtinas toks skerdimas, siekiant laikytis kokių nors religinių mitybos taisyklių ( 27 ). Tikrai gali būti tokių vartotojų, kuriems kiltų religinių, sąžinės ar moralinių prieštaravimų vartoti tokius produktus, atsižvelgiant į atitinkamų gyvūnų patirtas kančias, kurių galima išvengti.

63.

Nepaisant aiškių Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, primygtinai peršasi išvada, kad vienintelis būdas ES vartotojui užtikrinti, kad produktai iš gyvūnų atitiktų Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra vartoti ES ekologinės gamybos logotipu paženklintus produktus. Atsižvelgiant į visa tai, reikia pažymėti, kad, nors valstybės narės įpareigotos paisyti musulmonų ir žydų tikėjimą išpažįstančių asmenų gilių religinių įsitikinimų, šiems asmenims leidžiant tokiu būdu atlikti ritualinį gyvūnų skerdimą, joms taip pat taikomos pareigos dėl šių jautrių būtybių gerovės. Konkrečiai kalbant, padėtis, kai mėsos produktams iš gyvūnų, kurie skerdžiami atliekant religines apeigas, paprasčiausiai leidžiama patekti į bendrąją maisto grandinę, kad juos suvartotų vartotojai, kurie nežino ir kurie nebuvo informuoti apie gyvūnų skerdimo būdą, neatitiktų nei SESV 13 straipsnio esmės, nei šios nuostatos teksto.

64.

Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagoje nurodyta, kad vis daugiau valstybių narių siekia apibrėžti arba įvairiais būdais apriboti Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje numatytos išimties taikymo sritį. Tai apima draudimą skersti gyvūnus be išankstinio apsvaiginimo arba draudimą skersti gyvūnus be išankstinio (alternatyvaus) apsvaiginimo ar apsvaiginimo perpjovus gerklę, grindžiamus, inter alia, šio reglamento 26 straipsnio 2 dalie pirmos pastraipos c punktu.

65.

Pagrindinis šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas klausimas, kurį nagrinėsiu toliau, yra šios praktikos teisėtumas, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1099/2009 nuostatas, visų pirma į šio reglamento 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą.

66.

Pagal Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 1 dalį ir šio reglamento 26 straipsnio 2 dalį valstybėms narėms leidžiama toliau taikyti arba patvirtinti nacionalines taisykles, skirtas užtikrinti aukštesniems žudomų gyvūnų apsaugos standartams ( 28 ), nei nurodyti šiame reglamente. Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkte iš tikrųjų nustatyta, kad valstybės narės gali nustatyti aukštesnius žudomų gyvūnų apsaugos standartus gyvūnų skerdimo ir apsvaiginimo ( 29 ) pagal 4 straipsnio 4 dalį srityje.

67.

Manau, pačiu Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto tekstu nesiekiama, kad valstybės narės atsisakytų arba beveik atsisakytų ( 30 ) ritualinio skerdimo praktikos. Tai aiškiai rodo šio reglamento, kuriuo siekiama apsaugoti religijos laisvę, 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta išimtis. Bendra 26 straipsnio 2 dalies formuluotė negali būti aiškinama taip, kad ji kildinama iš konkrečių 4 straipsnio 4 dalies nuostatų.

68.

Tiksliau tariant, Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkte išlaikoma ši išimtis, kartu pagal subsidiarumo principą ir siekiant atsižvelgti į nacionalinius ypatumus gyvūnų gerovės klausimu leidžiant valstybėms narėms patvirtinti papildomas arba griežtesnes nacionalines taisykles, nei šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje nustatytas aiškus reikalavimas, kad gyvūnų skerdimas pagal konkrečius religinėms apeigoms atlikti būtinus būdus būtų atliekamas skerdykloje.

69.

Pavyzdžiui, pagal šias papildomas taisykles gali būti nustatytas reikalavimas visame ritualinio skerdimo procese dalyvauti kvalifikuotam veterinarui (papildomas reikalavimas, neatsižvelgiant į Reglamento Nr. 1099/2009 17 straipsnyje nurodytą reikalavimą dėl gyvūnų gerovės pareigūno) ir reikalavimas, kad šios konkrečios formos skerdimą atliekantis asmuo būtų atitinkamai apmokytas; tai gali būti ir taisyklės dėl naudojamo peilio pobūdžio, dydžio ir aštrumo, taip pat reikalavimas turėti antrą peilį tuo atveju, jeigu pirmasis sugadinamas atliekant skerdimą.

70.

Taigi pagal Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą griežtesnes taisykles valstybės narės turi patvirtinti atsižvelgdamos į 4 straipsnio 4 dalyje nurodytos išimties pobūdį ir jį visiškai įvertindamos. Vis dėlto tai nereiškia, kad valstybės narės gali Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalyje suteikta teise naudotis taip, kad faktiškai panaikintų šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje nustatytą išimtį, kuri vis dėlto buvo numatyta, siekiant paisyti žydų ir musulmonų tikėjimą išpažįstančių asmenų, kuriems ritualinis gyvūnų skerdimas buvo pagrindinis jų religinių tradicijų, praktikos ir iš esmės tapatybės elementas, religijos laisvės.

71.

Iš tikrųjų Reglamento Nr. 1099/2009 18 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad valstybėms narėms suteikta galimybė toliau taikyti arba patvirtinti griežtesnes nacionalines taisykles rodo ES teisės aktų kūrėjo norą „kiekvienai valstybei narei palikti tam tikrą subsidiarumo lygį“, tačiau vis tiek toliau taikant reikalavimo gyvūnus apsvaiginti prieš skerdžiant išimtį, numatytą Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje ( 31 ).

72.

Taigi pagal Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą leidžiama patvirtinti griežtesnes nacionalines taisykles, siekiant apsaugoti gyvūnų gerovę, jeigu nekeliama grėsmės aptariamos religinės praktikos, t. y. ritualinio skerdimo, „esmei“. Vadinasi, pagal šią nuostatą valstybėms narėms neleidžiama uždrausti religinėms apeigoms atlikti būtino gyvūnų skerdimo, kuris aiškiai leidžiamas pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį ( 32 ).

73.

Manau, kad bet koks kitas Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto aiškinimas ne tik prieštarautų šios nuostatos tekstui ( 33 ) ir aiškiam ES teisės aktų leidėjo norui ( 34 ), bet taip pat ribotų religijos laisvę, garantuojamą pagal Chartijos 10 straipsnio 1 dalį, ir pagal tokį aiškinimą reikėtų aiškaus, išsamaus pagrindimo pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytus tris kriterijus. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad pagal Reglamentą Nr. 1099/2009 tokio pagrindimo nereikalaujama.

74.

Atsižvelgiant į tai, kad tiek Reglamento Nr. 1099/2009 konstatuojamosios dalys, tiek paties 4 straipsnio 4 dalies tekstas aiškiai rodo norą išsaugoti ritualinį gyvūnų skerdimą, valstybėms narėms suteikiant papildomas galimybes pagal Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą ( 35 ) dėl gyvūnų skerdimo pagal 4 straipsnio 4 dalį siekiama tik suteikti joms galimybę imtis tokių priemonių, kurios, kaip jos mano, yra tinkamos, siekiant didinti atitinkamų gyvūnų gerovę.

75.

Taigi reikia priminti, kad šiomis papildomomis priemonėmis negali būti ribojamas ritualinis skerdimas be išankstinio apsvaiginimo arba apsvaiginimo perpjovus gerklę, nes leidimas taikyti tokius ribojimus reikštų, kad nepripažįstamas pats Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimties pobūdis. Taip būtų pakeista Chartijos 10 straipsnio 1 dalyje numatytų religijos garantijų, suteiktų šiems atitinkamai judaizmą ir islamą išpažįstantiems asmenims, kuriems, kaip nurodyta anksčiau, šie religiniai ritualai yra itin svarbūs asmeninių religinių įsitikinimų požiūriu, esmė. Todėl manau, kad remdamosi Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktu ir vadovaudamosi 2018 m. gegužės 29 d. Sprendimu Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335) valstybės narės gali, pavyzdžiui, patvirtinti techninius reikalavimus arba specifikacijas ( 36 ), kuriomis siekiama sumažinti žudomų gyvūnų kančias ir padidinti jų gerovę labiau nei privaloma pagal šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje nustatytą reikalavimą, kad ritualinis skerdimas būtų atliekamas skerdykloje.

76.

Nemanau, kad prasminga spėlioti, kokias priemones gali teisėtai priimti valstybės narės pagal Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą arba pagal bet kurį kitą teisinį pagrindą, nes tai tikrai nepatenka į šios bylos apimtį, todėl šiuo klausimu byloje nebuvo realiai diskutuota ( 37 ). Patariamųjų nuomonių teikimas šiuo klausimu nėra viena iš Teisingumo Teismo funkcijų. Pakanka pasakyti, kad ši teisė neapima teisės uždrausti ritualinį skerdimą be apsvaiginimo, kai jis atliekamas Flandrijos teisės aktų leidėjo šioje byloje nurodytu būdu.

77.

Taigi mano tarpinė išvada yra tokia, kad, atsižvelgiant į Chartijos 10 straipsnį ir SESV 13 straipsnį, Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies c punktas, siejamas su jo 4 straipsnio 1 ir 4 dalimis, turėtų būti aiškinamas taip, kad valstybėms narėms neleidžiama patvirtinti tokių taisyklių, kuriose, viena vertus, yra numatytas draudimas skersti gyvūnus jų neapsvaiginus, taikomas ir gyvūnų skerdimui religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais, kita vertus, skerdimui religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais nustatomas alternatyvus apsvaiginimo būdas, kuris neturi lemti gyvūno mirties.

78.

Išnagrinėjus klausimus nebuvo nustatyta nieko, kas galėtų paveikti Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto galiojimą, atsižvelgiant į Chartijos 10 straipsnio 1 dalį.

79.

Aplinkybė, kad žydų ir musulmonų bendruomenės gali iš esmės be ribojimų importuoti atitinkamai košerinę ir chalalinę mėsą, neturi poveikio šioms išvadoms. Nepaisant to, kad pasikliauti tokiu importu yra šiek tiek nesaugu, per 2020 m. liepos 8 d. posėdį Teisingumo Teismas buvo, pavyzdžiui, informuotas, kad kai kurios valstybės narės, kaip antai Vokietijos Federacinė Respublika ir Nyderlandų Karalystė, įvedė tokių mėsos produktų eksporto draudimą, todėl tokio importo vargu ar pakaktų, jeigu tokių priemonių imtųsi visos valstybės narės. Vis dėlto pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį garantuojamos teisės esmė taikoma kiekvienoje valstybėje narėje jos neapibrėžiant ir teisė patvirtinti papildomas taisykles pagal šio reglamento 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą negali būti iš to kildinama.

80.

Vis dėlto šioje byloje tam tikra prasme atkreipiamas dėmesys į šiuo metu galiojančio režimo trūkumus. Jeigu SESV 13 straipsnyje nustatytus reikalavimus reikėtų aiškinti kaip tokius, pagal kuriuos valstybėms narėms nustatomos pareigos (manau, kad taip turi būti), ES teisės aktų leidėjas turi bent jau užtikrinti, kad visiems vartotojams būtų aiškiai ir nedviprasmiškai pateikiama informacija, kai produktai buvo gauti iš gyvūnų, kurie buvo nužudyti be išankstinio apsvaiginimo.

81.

Toks požiūris, kuris yra neutralus ir nediskriminuojantis, pagal kurį papildoma informacija pateikiama visiems vartotojams, užtikrinant produktų iš gyvūnų atsekamumą ir ženklinimą, leis jiems laisvai ir turint pakankamai informacijos priimti sprendimus dėl tokių produktų vartojimo ( 38 ). Be to, taip geriau bus užtikrinama gyvūnų gerovė, sumažinant žudomų gyvūnų kančias ir kartu apsaugant religijos laisvę ( 39 ).

82.

Be to, valstybių narių teisė patvirtinti papildomas arba griežtesnes nacionalines taisykles taip pat apibrėžta arba apribota Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 4 dalyje. Pagal šią nuostatą tokiomis nacionalinėmis taisyklėmis negali būti ribojamas laisvas gyvūninės kilmės produktų, pagamintų iš kitoje valstybėje narėje, kurioje taikomi ne tokie aukšti apsaugos standartai, nužudytų gyvūnų, judėjimas. Vadinasi, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1099/2009 57 konstatuojamojoje dalyje, galima nustatyti aukštesnius žudomų gyvūnų apsaugos standartus, jeigu tai neturi įtakos vidaus rinkos veikimui.

83.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad Flandrijos teisės aktų leidėjas laikėsi nuomonės, „jog ginčijamas dekretas neturėjo jokio poveikio tikinčiųjų galimybei gauti mėsos iš gyvūnų, paskerstų laikantis religinių apeigų reikalavimų, atsižvelgiant į tai, kad nėra nuostatos, pagal kurią būtų draudžiama tokią mėsą importuoti į Flandrijos regioną“.

84.

Manau, Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 4 dalyje nustatytas reikalavimas, kad pagal Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą valstybių narių patvirtintos taisyklės negali kenkti tinkamam rinkos veikimui, nekeičia aplinkybės, kad šios nuostatos pagrindu valstybių narių patvirtintos priemonės privalo būti įgyvendinamos atsižvelgiant į ir visiškai laikantis šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje nurodytos išimties. Vadinasi, dėl to, kad gyvūninės kilmės produktų, kurie atitinka specialius religinėms apeigoms atlikti būtinus skerdimo metodus, galima gauti iš kitos valstybės narės, nevykdomi Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalies reikalavimai netampa vykdomi.

85.

Tiesa, 2000 m. birželio 20 d. Sprendime Cha’are Shalom Ve Tsedek prieš Prancūziją (EŽTT, 2000 m. birželio 20 d. CE:ECHR:2000:0627JUD002741795) EŽTT nusprendė, kad asmens laisvė išpažinti religiją būtų ribojama tik tuo atveju, jeigu dėl ritualinio skerdimo atlikimo neteisėtumo tampa neįmanoma valgyti gyvūnų, paskerstų laikantis atitinkamų religinių apeigų reikalavimų, mėsos. Taigi EŽTT mano, kad asmens religijos išpažinimo laisvė neribojama, jeigu asmens religines nuostatas atitinkančios mėsos galima lengvai gauti iš kitos valstybės ( 40 ).

86.

Nors pagal Chartijos 10 straipsnio 1 dalį garantuojama teisė atitinka pagal EŽTK, kurią yra pasirašiusios visos valstybės narės, 9 straipsnį garantuojamą teisę ir, vadovaujantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, jos esmė bei taikymo sritis yra vienoda, akivaizdu, kad ES teisės aktų leidėjas, priimdamas Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį ir nustatydamas reikalavimą, kad 26 straipsnis taikomas atsižvelgiant į ankstesnės nuostatos taikymo sritį, norėjo užtikrinti kiek labiau specifinę religijos laisvės apsaugą nei ta, kurios gali būti reikalaujama pagal EŽTK 9 straipsnį.

87.

Manau, negalima nekreipti dėmesio į tai, kad gyvūnų skerdimo religinių apeigų išsaugojimas dažnai yra sunkiai suderinamas su šiuolaikiniu gyvūnų gerovės suvokimu. Vis dėlto 4 straipsnio 4 dalis yra politinis sprendimas, kurį ES teisės aktų leidėjas tikrai turėjo teisę priimti. Darytina išvada, kad šis Teismas negali leisti šio konkretaus politinio sprendimo iškreipti atskirai valstybei narei, kuri imasi konkrečių priemonių gyvūnų gerovės sumetimais, kurios turėtų esminį poveikį – būtų panaikinta išimtis tam tikrą religiją išpažįstančių asmenų naudai. Vis dėlto dėl visų šių priežasčių Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnis, visų pirma šio reglamento 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas, netampa nesuderinamas su Chartijos 10 straipsnio 1 dalimi.

88.

Taigi siūlau taip atsakyti į Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas, Belgija) pateiktus pirmąjį ir antrąjį klausimus:

2009 m. rugsėjo 24 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1099/2009 dėl žudomų gyvūnų apsaugos 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas, siejamas su šio reglamento 4 straipsnio 1 ir 4 dalimis, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnį ir SESV 13 straipsnį, turi būti aiškinamas taip, kad valstybėms narėms neleidžiama patvirtinti tokių taisyklių, kuriose, viena vertus, yra numatytas draudimas skersti neapsvaigintus gyvūnus, taikomas ir gyvūnų skerdimui religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais, kita vertus, skerdimui religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais nustatomas alternatyvus apsvaiginimo būdas, kuris neturi lemti gyvūno mirties.

Išnagrinėjus klausimus nebuvo nustatyta nieko, kas galėtų paveikti Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto galiojimą, atsižvelgiant į Chartijos 10 straipsnio 1 dalį.