1.

Ši byla susijusi su rinkliavos tarifų, taikomų sunkiasvorėms krovininėms transporto priemonės už naudojimąsi Vokietijos greitkeliais, nustatymu.

2.

Oberverwaltungsgericht für das Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinės žemės aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant transporto įmonės valdytojų BY ir CZ (toliau – ieškovai pagrindinėje byloje) ir Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau – atsakovė pagrindinėje byloje) bylą dėl rinkliavų grąžinimo.

3.

Ši byla iš esmės susijusi su Direktyvos 1999/62/EB ( 2 ), iš dalies pakeistos 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/38/EB ( 3 ) (toliau – iš dalies pakeista Direktyva 1999/62), 7 straipsnio 9 dalies išaiškinimu. Šioje nuostatoje numatyta, kad rinkliavos grindžiamos tik infrastruktūros kaštų susigrąžinimo principu, ir joje išvardyti rinkliavų apskaičiavimo elementai.

4.

Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti, ar šios direktyvos 7 straipsnio 9 dalis veikia tiesiogiai ir ar rinkliavų apskaičiavimas gali apimti tokius elementus, kaip kelių policijos išlaidos. Taip pat Teisingumo Teismas turės atsakyti į klausimą, ar nedidelis kaštų viršijimas yra minėto straipsnio pažeidimas, ir, jei taip, ar pagal šią nuostatą leidžiama juos apskaičiuoti a posteriori, vykstant teismo procesui.

5.

Atlikęs savo analizę pasiūlysiu Teisingumo Teismui iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalį, kurios tiesioginiu veikimu gali remtis privatus asmuo, aiškinti taip, kad ji neapima kelių policijos išlaidų. Taip pat pasiūlysiu nuspręsti, kad net nedidelis infrastruktūros kaštų viršijimas turi būti laikomas šios nuostatos pažeidimu ir kad pagal ją, kaip ir pagal šios direktyvos 7a straipsnio 1 ir 2 dalis, draudžiama atlikti apskaičiavimą a posteriori, kuriuo siekiama įrodyti, kad galiausiai nustatytas rinkliavos tarifas faktiškai neviršija kaštų, į kuriuos galima atsižvelgti.

6.

Iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 2 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>“

7.

Šios direktyvos 7 straipsnio 1, 9 ir 10 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės gali toliau imti arba įvesti rinkliavas ir (arba) naudotojo mokesčius transeuropiniame kelių tinkle arba to tinklo dalyse, tik laikydamosi 2–12 dalyse išdėstytų sąlygų. <…>

<…>

9.   Rinkliavos grindžiamos tik infrastruktūros kaštų susigrąžinimo principu. Ypač svertinės vidutinės rinkliavos siejamos su konkrečios infrastruktūros tinklo statybos kaštais bei eksploatavimo, priežiūros ir plėtros kaštais. Svertinės vidutinės rinkliavos dalis gali taip pat būti kapitalo grąža ar pelno marža, atsižvelgiant į rinkos sąlygas[ ( 5 )].

10.   a) Nepažeisdamos 9 dalyje nurodytų svertinių vidutinių rinkliavų valstybės narės gali taikyti skirtingus rinkliavų tarifus siekdamos kovoti su žala aplinkai, kovoti su grūstimis, mažinti žalą infrastruktūrai, optimizuoti naudojimąsi konkrečia infrastruktūra ar skatinti kelių saugumą, jeigu toks skirtumas:

<…>

<…>“

8.

Minėtos direktyvos 7 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad išimtiniais atvejais, susijusiais su infrastruktūra kalnuotuose regionuose, informavus Europos Komisiją, galima padidinti rinkliavas konkrečiose kelio atkarpose, kai būna ūmios grūstys, trukdančios transporto priemonėms laisvai judėti, arba kai važiuojant transporto priemonėms atsiranda didelė žala aplinkai, jeigu laikomasi tam tikrų sąlygų ir, be kita ko, neviršijamos svertinių vidutinių rinkliavų padidinimo ribos, kurios sudaro tam tikrą šių rinkliavų procentą.

9.

Minėtos direktyvos 7a straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės, nustatydamos atitinkamo infrastruktūros tinklo ar aiškiai apibrėžtos tokio tinklo dalies svertinių vidutinių rinkliavų dydį, atsižvelgia į 7 straipsnio 9 dalyje nustatytus įvairius kaštus. Kaštai, į kuriuos atsižvelgiama, yra susiję su tinklu ar tinklo dalimi, kuriame (kurioje) imamos rinkliavos, bei su transporto priemonėmis, už kurias yra imamos rinkliavos. Valstybės narės gali nuspręsti nesusigrąžinti šių kaštų iš rinkliavų pajamų arba susigrąžinti tik tam tikrą kaštų dalį.

2.   Rinkliavos nustatomos pagal 7 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalį.

3.   Jeigu valstybės narės po 2008 m. birželio 10 d. nustato naują rinkliavų tvarką, išskyrus su koncesijos rinkliavomis susijusią tvarką, jos apskaičiuoja kaštus naudodamos III priede nustatytais pagrindiniais apskaičiavimo principais grindžiamą metodiką.

<…>

Iki 2008 m. birželio 10 d. jau nustatytai rinkliavų tvarkai ar rinkliavų tvarkai, dėl kurios iki 2008 m. birželio 10 d. konkurso tvarka gautos paraiškos ar atsakymai į kvietimus dalyvauti derybose pagal derybų procedūrą, netaikomi šioje pastraipoje nustatyti įsipareigojimai, kol tokia rinkliavų tvarka lieka galioti, ir jeigu ji nėra žymiai keičiama.

<…>“

10.

Tos pačios direktyvos III priede „Kaštų paskirstymo ir rinkliavų apskaičiavimo pagrindiniai principai“ 2.1, 3 ir 4 punktuose nustatyta:

11.

Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, rinkliavų už Vokietijos federalinių greitkelių naudojimą laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. dydis, remiantis 2011 m. liepos 12 d.Bundesfernstraßenmautgesetz (Rinkliavų už pagrindinius federalinius kelius įstatymas) (BGBl. 2011 I, p. 1378) 14 straipsnio 3 dalimi, yra nustatytas šio įstatymo 4 priede. Šiame įstatyme įtvirtintas rinkliavos tarifas už kilometrą transporto priemonėms ar transporto priemonių junginiams, turintiems iki trijų ašių ir keturias ar daugiau ašių, atsižvelgiant į keturias kategorijas, atitinkančias taršos laipsnį. Tarifai svyruoja nuo 0,141 iki 0,288 EUR.

12.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad rinkliavos tarifas, taikytas prašomo grąžinimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 18 d., buvo apskaičiuotas remiantis 2007 m. lapkričio 30 d.„Aktualisierung der Wegekostenrechnung für die Bundesfernstraßen in Deutschland“, dar vadinamu „Wegekostengutachten“ (Vokietijos kelių infrastruktūros kaštų ekspertizės ataskaita) (toliau – WKG 2007), susijusia su 2007–2012 m. apskaičiavimo laikotarpiu. Kiek tai susiję su greitkelių statybai naudojamų žemės sklypų vertinimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad remiantis 2008 m. rugsėjo 22 d. atliktu WKG 2007 papildymu šio vertinimo pagrindą sudarė 2002 m. kovo mėn. „Wegekostenrechnung für das Bundesfernstraßennetz unter Berücksichtigung der Vorbereitung einer streckenbezogenen Autobahnbenutzungsgebühr“ (2002 m. ekspertizės ataskaita dėl kelių infrastruktūros kaštų), susijusi su 2003–2010 m. apskaičiavimo laikotarpiu.

13.

Iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. ieškovai pagrindinėje byloje valdė kelių transporto įmonę, kaip pagal Lenkijos teisę įsteigtą privatinės teisės reglamentuojamą bendrovę („Spółka cywilna“), turinčią buveinę Lenkijoje ir vykdančią pervežimus, be kita ko, Vokietijoje. Šiomis aplinkybėmis ieškovai pagrindinėje byloje už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 18 d. sumokėjo tam tikrą rinkliavų už Vokietijos federalinių greitkelių naudojimą sumą.

14.

Manydami, kad ši suma yra per didelė, ieškovai pagrindinėje byloje savo privačios bendrovės vardu pareiškė ieškinį dėl sumokėtos sumos grąžinimo ( 6 )Verwaltungsgericht Köln (Kelno administracinis teismas, Vokietija). Šiam teismui atmetus ieškovų pagrindinėje byloje ieškinį, jie padavė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, iš esmės teigdami, kad nagrinėjamu atveju taikytų rinkliavų kaštai yra per dideli ir prieštarauja Sąjungos teisei.

15.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog tam, kad jis galėtų išspręsti šį klausimą, pirmiausia reikia išnagrinėti, ar iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalis ir 7a straipsnio 1 ir 2 dalys veikia tiesiogiai ir ar šios nuostatos buvo tinkamai perkeltos į Vokietijos teisę.

16.

Šiuo klausimu šis teismas primena, pirma, kad byloje, kurioje priimtas Sprendimas Rieser Internationale Transporte ( 7 ), Teisingumo Teismas nusprendė, kad privatūs asmenys negali remtis pirmine Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalies redakcija ( 8 ) prieš valstybės instituciją, jei ši direktyva buvo neperkelta arba nevisiškai perkelta į nacionalinę teisę. Teisingumo Teismo teigimu, šios nuostatos negalima laikyti besąlygiška ir pakankamai tikslia, kad asmenys galėtų ja remtis prieš valstybės instituciją.

17.

Vis dėlto po Sąjungos teisės aktų leidėjo atliktų pakeitimų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalis veikia tiesiogiai. Šis teismas pabrėžia, kad keičiančiąja direktyva buvo atlikta norminio pobūdžio patikslinimų, kuriuos būtų galima laikyti „besąlygiškais ir pakankamai tiksliais“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo manantis, kad iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalyje yra įtvirtintas draudimas viršyti kaštus, todėl draudžiami pernelyg dideli rinkliavos tarifai, kurie nėra pagrįsti infrastruktūros kaštais.

18.

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar kelių policijos išlaidos, į kurias buvo atsižvelgta nustatant pagrindinėje byloje nagrinėjamą rinkliavų tarifą, patenka į sąvoką „eksploatavimo kaštai“, kaip tai suprantama pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalį. Šio teismo teigimu, policijos veikla skirta ne užtikrinti infrastruktūros funkcionavimui, o veikiau prižiūrėti, kad kelių naudotojai laikytųsi eismo taisyklių, ir spręsti dėl šių taisyklių galimo pažeidimo pasekmių. Be to, pažymėjęs, kad Vokietijos teisėje nustatyti rinkliavos tarifai yra pagrįsti apskaičiavimo klaidomis, visų pirma kiek tai susiję su kapitalo, investuoto įsigyjant žemės sklypus, kuriuose buvo pastatyti greitkeliai, grąžos apskaičiavimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalies pažeidimas gali būti konstatuotas tuo atveju, kai yra nedidelis infrastuktūros kaštų viršijimas.

19.

Galiausiai, trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal nacionalinę teisę per didelis rinkliavos tarifas gali būti ištaisytas a posteriori, vykstant teismo procesui. Tačiau remdamasis Sprendimo Komisija / Austrija ( 9 ) 138 punktu jis klausia, ar tokios nacionalinės teisės nuostatos atitinka Sąjungos teisę. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar reikia atsižvelgti į visus faktinius kaštus ir faktiškai gautas pajamas iš rinkliavų, kad būtų galima apskaičiuoti kaštus a posteriori, pasibaigus apskaičiavimo laikotarpiui.

20.

Šiomis aplinkybėmis Oberverwaltungsgericht für das Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinės žemės aukštesnysis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21.

Rašytines pastabas pateikė ieškovai pagrindinėje byloje, atsakovė pagrindinėje byloje, Vokietijos vyriausybė ir Komisija. Toms pačioms šalims ir suinteresuotiesiems asmenims buvo atstovaujama per 2020 m. kovo 4 d. įvykusį posėdį.

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus siūlau nagrinėti pradedant nuo antrojo prejudicinio klausimo, kuriuo iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar kelių policijos išlaidos yra infrastruktūros tinklo eksploatavimo kaštai, kaip tai suprantama pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalį, ir ar nedidelis infrastruktūros kaštų viršijimas reiškia šios nuostatos pažeidimą (A dalis). Taip bus galima nustatyti, kiek rinkliavos apskaičiavimas, kaip antai atliktas šioje byloje, kelia atitikties iš dalies pakeistai Direktyvai 1999/62 problemą. Šie analizės elementai sudarys atskaitos tašką nagrinėjant pirmąjį prejudicinį klausimą, susijusį su šios direktyvos nuostatų tiesioginiu veikimu (B dalis). Paskui išnagrinėsiu trečiąjį ir paskutinį prejudicinį klausimą, susijusį su apskaičiavimu a posteriori (C dalis). Galiausiai aptarsiu klausimą dėl Teisingumo Teismo sprendimo poveikio ribojimo laiko atžvilgiu (D dalis).

23.

Pirmiausia išnagrinėsiu, ar infrastruktūros kaštai apima kelių policijos išlaidas, paskui – ar nedidelis infrastruktūros kaštų viršijimas gali atitikti iš dalies pakeistą Direktyvą 1999/62.

24.

Manau, kad kelių policijos išlaidos nėra infrastruktūros kaštai, be kita ko, tai nėra eksploatavimo kaštai, kaip jie suprantami pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalį.

25.

Remiantis klasikinio aiškinimo metodu ( 10 ), mano analizė grindžiama šios nuostatos tekstu, iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 parengiamaisiais darbais ir šios direktyvos tikslu.

26.

Svarbu remtis visu iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalies tekstu. Visų pirma konstatuoju, kad šioje nuostatoje, kalbant apie „rinkliavų“ apskaičiavimą, visiškai nepaminėtos kelių policijos išlaidos ( 11 ). Be to, iš pažodinės šios nuostatos teksto analizės matyti, kad joje pateiktas baigtinis sąrašas elementų, kurie gali būti įtraukti atliekant šį apskaičiavimą.

27.

Šios direktyvos 7 straipsnio 9 dalies pirmajame sakinyje numatyta, kad rinkliavos, apibrėžtos kaip nustatyto dydžio mokestis už transporto priemonę, važiuojančią tam tikrą atstumą nurodytoje infrastruktūroje, grindžiamos tik infrastruktūros kaštų susigrąžinimo principu. Šis principas paaiškinamas paskesniuose sakiniuose, susijusiuose su „svertine vidutine rinkliava“, kuri apibrėžiama atsižvelgiant į tam tikru laikotarpiu surinktų rinkliavų pajamų sumą ir į kiekvienos transporto priemonės nuvažiuotų kilometrų skaičių ( 12 ). Antrajame sakinyje patikslinta, kad svertinė vidutinė rinkliava siejama su konkrečios infrastruktūros tinklo statybos kaštais bei eksploatavimo, priežiūros ir plėtros kaštais. Trečiajame sakinyje patikslinta, kad svertinės vidutinės rinkliavos dalis gali taip pat būti kapitalo grąža ar pelno marža, atsižvelgiant į rinkos sąlygas.

28.

Sąsają tarp pirmojo sakinio, susijusio su rinkliavomis, ir kaštų, į kuriuos gali būti atsižvelgta apskaičiuojant šias rinkliavas, parodo tai, kad skirtingose kalbinėse redakcijose antrajame sakinyje vartojamas žodis „ypač“ ar panaši terminija ( 13 ). Ši sąsaja taip pat išplaukia iš trečiojo sakinio, kuriame patikslinta, kokie kiti elementai „gali taip pat būti“ svertinės vidutinės rinkliavos dalis.

29.

Taigi iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalyje nustatyti vieninteliai elementai, į kuriuos galima atsižvelgti apskaičiuojant svertines vidutines rinkliavas.

30.

Kalbant apie kaštus, į kuriuos gali būti atsižvelgta, pažymėtina, kad jie apima tik atitinkamos infrastruktūros tinklo statybos, eksploatavimo, priežiūros ir plėtros kaštus. Statybos kaštai išsamiai apibrėžti iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 2 straipsnio aa punkte ir neapima kelių policijos išlaidų. Dėl kitų kaštų pažymėtina, kad kaštai, susiję su tinklo priežiūra ir plėtra, vargu ar gali apimti kelių policijos išlaidas, be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo konkrečiai klausia tik dėl eksploatavimo kaštų.

31.

Kaip ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ieškovai pagrindinėje byloje ir Komisija, manau, kad kelių policijos išlaidos nėra eksploatavimo kaštai. Iš tiesų eksploatavimo kaštų sąvoka susijusi su kaštais, kurie atsiranda dėl atitinkamo statinio eksploatavimo. Greitkelio eksploatavimas neapima policijos veiklos.

32.

Kaip pabrėžė Komisija, už šią veiklą atsakinga valstybė, veikianti ne kaip greitkelio infrastruktūros operatorius, o kaip valdžios institucija, įgyvendinanti išimtinius viešosios valdžios įgaliojimus.

33.

Šį sąvokos „eksploatavimo kaštai“ aiškinimą patvirtina iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 III priedo 3 punkto nuostatos, kur patikslinta, kad šiuos kaštus padengia ūkio subjektas. Tiesa, šis III priedas rationae temporis netaikomas apskaičiuojant pagrindinėje byloje aptariamas rinkliavas, nes pagal šios direktyvos 7a straipsnio 3 dalį ji netaikoma 2008 m. birželio 10 d. jau nustatytai rinkliavų tvarkai, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjama tvarka, tačiau šis priedas bent jau gali būti terminų, vartojamų likusioje minėtos direktyvos dalyje, aiškinimo šaltinis. Šiuo klausimu pažymiu, kad ryšys tarp nurodytų kaštų ir ūkio subjekto yra ypač akivaizdus iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 redakcijoje vokiečių kalba, kurios 7 straipsnio 9 dalyje kalbama apie „Kosten für Betrieb“ (eksploatavimo kaštai), o III priedo 3 punkte – apie „Infrastrukturbetreibers“ (infrastruktūros operatorių kaštai) ( 14 ). Taip pat pažymiu, kad šiame III priede niekur nepaminėtos kelių policijos išlaidos.

34.

Patvirtindamas šį aiškinimą norėčiau pridurti, kad kitomis šios direktyvos nuostatomis siekiama apriboti kaštus, į kuriuos gali būti atsižvelgta apskaičiuojant rinkliavas.

35.

Pavyzdžiui, iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės gali palikti galioti arba įvesti rinkliavas kelių tinkle tik laikydamosi šios direktyvos 7 straipsnio 2–12 dalyse išdėstytų sąlygų. Pagal minėtos direktyvos 7a straipsnio 1 dalį valstybės narės, nustatydamos svertinių vidutinių rinkliavų dydį, atsižvelgia į tos pačios direktyvos 7 straipsnio 9 dalyje nustatytus įvairius kaštus. Taip pat pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 10 dalies a punktą, ypač šios nuostatos trečią įtrauką ( 15 ), ir 7 straipsnio 11 dalies b punkto antrą įtrauką ( 16 ) apribojamas svertinių vidutinių rinkliavų tarifo padidinimas ir daroma nuoroda į šios direktyvos 7 straipsnio 9 dalį.

36.

Manau, kad remiantis iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalies formuluote nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nematyti, jog ši nuostata ir, be kita ko, joje vartojama sąvoka „eksploatavimo kaštai“ apima kelių policijos išlaidas.

37.

Parengiamieji darbai patvirtina šį aiškinimą ir išsklaido bet kokius klausimus dėl teisės aktų leidėjo ketinimų, ar turi būti atsižvelgta į kelių policijos išlaidas apskaičiuojant infrastruktūros kaštus.

38.

Šiuo klausimu pažymiu, kad priimdama Žaliąją knygą „Sąžiningų ir efektyvių kainų transporto sektoriuje link“ ( 17 ), kurioje nagrinėjamos išorinių kaštų internalizavimo galimybės ( 18 ), Komisija numatė į infrastruktūros kaštus įtraukti kelių policijos išlaidas, kurios kaip ir taršos kaštai laikytinos išoriniais kaštais. Vis dėlto priimdamas tiek Direktyvą 1999/62, tiek Direktyvą 2006/38, kuria buvo iš dalies pakeista Direktyva 1999/62, Sąjungos teisės aktų leidėjas nepritarė šiam požiūriui.

39.

Pirma, dėl Direktyvos 1999/62 parengiamųjų darbų pažymėtina, kad Komisija direktyvos pasiūlymo aiškinamajame memorandume ( 19 ) nurodė, kad išoriniai kaštai apima policijos ir eismo įvykių kaštus ( 20 ), tačiau šiame etape ji neketino jų įtraukti į patį direktyvos tekstą. Šiame tekste buvo tik numatyta, kad į rinkliavas įtraukiamas elementas, skirtas padengti išoriniams kaštams, apibrėžtiems kaip „kaštai, susiję su eismo grūstimis ir oro bei akustine tarša“ ( 21 ).

40.

Europos Parlamente Aplinkos, visuomenės sveikatos ir vartotojų apsaugos komisija savo ruožtu pateikė nuomonę ( 22 ), kad direktyvoje turi būti nurodyti keturi pagrindiniai transporto išorinių kaštų šaltiniai, paminėti Žaliojoje knygoje, t. y. eismo intensyvumas, oro tarša, akustinė tarša ir eismo įvykiai. Tačiau Parlamentas nepritarė šiai nuomonei ir net pasiūlė panaikinti visas nuostatas, kuriomis siekiama įtraukti išorinius kaštus, ir palaukti, kol bus gauta daugiau informacijos šiuo klausimu ( 23 ).

41.

Nesutikdama su Komisijos nuomone ( 24 ), Europos Sąjungos Taryba priėmė bendrąją poziciją, joje palaikė Parlamento požiūrį ir nepritarė sąvokai „išoriniai kaštai“, pažymėjusi, kad dar nėra išsamaus tyrimo dėl šių kaštų ( 25 ). Be to, Taryba pabrėžė, kad valstybės narės, kurios taiko rinkliavų sistemą, turi laikytis pagrindinio principo, susijusio su rinkliavų dydžio ir infrastruktūros kaštų ryšiu ( 26 ).

42.

Galiausiai Parlamento ir Tarybos priimtoje Direktyvoje 1999/62 nebuvo nuostatos dėl išorinių kaštų ( 27 ).

43.

Antra, kalbant apie Direktyvos 2006/38 parengiamuosius darbus, iš direktyvos pasiūlymo ( 28 ) matyti, kad Komisija šį kartą numatė atsižvelgti į kelių policijos išlaidas ir į šios direktyvos 7 straipsnio 9 dalį įtraukti eismo įvykių kaštus, jeigu jų nepadengia draudimo priemonės ( 29 ).

44.

Parlamentas taip pat numatė, kad gali būti atsižvelgta į eismo įvykių kaštus, tačiau tik į tuos, kurie atitinka infrastruktūros valdytojo faktines investicijas siekiant išvengti eismo įvykių arba sumažinti jų skaičių ( 30 ).

45.

Vis dėlto Taryba priėmė bendrąją poziciją, kurioje visiškai nepaminėti eismo įvykiai. Taigi ši institucija nepritarė Parlamento pasiūlymui šiuo klausimu, nors šiame pasiūlyme buvo numatyti mažesnės apimties pakeitimai nei Komisijos pasiūlyme ( 31 ). Galiausiai priimtame iš pakeistos Direktyvos 1999/62 tekste nėra nuostatų dėl išorinių kaštų.

46.

Taigi reikia konstatuoti, kad parengiamieji darbai dar labiau patvirtina aiškinimą, pagal kurį iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalies antrasis sakinys visiškai neapima kelių policijos išlaidų.

47.

Iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 tikslas neleidžia daryti kitokios išvados. Iš jos 1 ir 2 konstatuojamųjų dalių matyti, kad teisės aktų leidėjas nusprendė etapais suderinti apmokestinimo sistemas ir nustatyti sąžiningus infrastruktūros kaštų priskyrimo vežėjams mechanizmus, kad būtų pašalinti transporto įmonių konkurencijos iškraipymai Sąjungoje ( 32 ).

48.

Taigi iš dalies pakeistoje Direktyvoje 1999/62 nustatytos visoms valstybėms narėms privalomos taisyklės ir numatyta ateityje padaryti jų pakeitimų.

49.

Šie pakeitimai visų pirma susiję su išorinių kaštų internalizavimu ir atitinkamai principo „teršėjas moka“ taikymu. Kaip matyti iš Direktyvos 2006/38 18 ir 19 konstatuojamųjų dalių ( 33 ), šiuos pakeitimus numatyta padaryti tik ateityje. Būsimą šio projekto pobūdį patvirtina iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 11 straipsnio trečia pastraipa, pagal kurią Komisija įpareigojama pateikti visuotinai pritaikomą, skaidrų ir aiškų visų išorinių kaštų įvertinimo modelį ir išorinių kaštų internalizavimo poveikio analizę.

50.

Taigi, iki to laiko išorinių kaštų ir, be kita ko, kelių policijos išlaidų internalizavimas Sąjungos teisės aktų leidėjo buvo sąmoningai neįtrauktas į iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 taikymo sritį ir, atsižvelgiant į šios direktyvos 7 straipsnio 9 dalyje nustatytus apribojimus, šių išlaidų valstybės narės negalėjo įtraukti į infrastruktūros kaštus.

51.

Taigi nesutinku su Vokietijos vyriausybės nuomone, kad eismo ar infrastruktūros naudojimo saugumas, kuriam užtikrinti skirta kelių policija, yra kelių tinklo požymis, reiškiantis, kad neatsižvelgimas į šį elementą kaip į infrastruktūros kaštus prieštarautų principui „naudotojas moka“ ir „teršėjas moka“. Nepritariu ir atsakovės pagrindinėje byloje nuomonei, kad neatsižvelgimas į šiuos kaštus viešojo ūkio subjekto atveju lemtų skirtingą viešųjų ir privačių ūkio subjektų vertinimą, nes greitkelių patrulių, Prancūzijos koncesininkų ar greitkelių policijos ( 34 ) išlaidos, patirtos siekiant užtikrinti infrastruktūros saugumą, sudaro privačiam infrastruktūros valdytojui tenkančius kaštus, t. y. sudaro eksploatavimo kaštus pagal koncesijos sutartis ( 35 ).

52.

Šiuo klausimu pabrėžiu, pirma, kad konkrečios infrastruktūros išlaidos, kuriomis siekiama pagerinti kelių eismo saugumą, yra infrastruktūros finansavimo kaštų, kaip jie suprantami pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 2 straipsnio aa punkto antros įtraukos ii papunkčio trečią pastraipą, dalis. Be to, sutinku su Komisijos per posėdį Teisingumo Teisme pareikšta nuomone, kad kelių policijos išlaidos nėra valdytojo kaštai, priešingai nei su civilinėmis užduotimis susijusios išlaidos, kaip antai Vokietijos kelių tarnybos tarnautojų ar greitkelių patrulių Prancūzijoje atveju.

53.

Antra, net jei Direktyvos 1999/62 su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2013/22/ES ( 36 ), 2 straipsnio bb punkte yra numatytas „išorinių kaštų mokestis“, toks mokestis apibrėžtas kaip renkamas valstybėje narėje patirtoms išlaidoms, susijusioms su eismo oro tarša ir (arba) eismo akustine tarša, susigrąžinti. Eismo įvykių kaštai, kurie sudaro kelių policijos išlaidų dalį, nenurodyti ne šiame apibrėžime, nei kitoje direktyvos nuostatoje.

54.

Trečia, norėčiau pridurti, kad 2014 m. gruodžio 10 d. Komisijos nuomonė ( 37 ), kuria atsakovė pagrindinėje byloje remiasi kaip įrodymu, jog Komisija kelių policijos išlaidas laikė infrastruktūros kaštais ir, konkrečiai kalbant, eksploatavimo kaštais, taip pat 2019 m. sausio 16 d. Komisijos nuomonė ( 38 ) yra grindžiamos ekspertų ataskaitomis dėl kelių infrastruktūros kaštų Vokietijoje 2013–2017 m. ir 2018–2022 m. Taigi jos neapima laikotarpio, reikšmingo šiai bylai. Be to, kadangi Komisijos nuomonė nesukelia privalomų teisinių pasekmių ( 39 ), ji negali pakeisti Parlamento ir Tarybos priimtos direktyvos teisinės reikšmės.

55.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į antrojo prejudicinio klausimo a punktą atsakyti, kad iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji neapima kelių policijos išlaidų kaip infrastruktūros kaštų ir, be kita ko, kaip eksploatavimo kaštų.

56.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad remiantis Sprendimu Komisija / Austrija ( 40 ) daugiau kaip 150 % greitkelio statybos, eksploatavimo ir plėtros kaštų viršijimas yra įsipareigojimų pagal Direktyvos 93/89 7 straipsnio h punktą neįvykdymas. Šis teismas Teisingumo Teismo klausia, ar nedidelis šių kaštų viršijimas sukelia tokias pačias pasekmes.

57.

Kaip išdėsčiau pirma ( 41 ), pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalį į rinkliavas negali būti įtraukti kiti elementai, nei nurodytieji šioje nuostatoje. Todėl infrastruktūros kaštų viršijimas, kai atsižvelgiama į šiuos kitus elementus, yra šios nuostatos pažeidimas ir pareiga mokėti tokiais elementais grindžiamą rinkliavą turi būti laikoma neturinčia teisinio pagrindo.

58.

Dėl kelių policijos išlaidų pažymėtina: kadangi jos nepatenka nei į „eksploatavimo kaštų“, nei apskritai į infrastruktūros kaštų sąvoką, pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalį draudžiamas 3,8 % viršijimas arba bet koks viršijimas šiuo pagrindu. Todėl nereikia nagrinėti, ar apskaičiuojant šiuos kaštus buvo galimai padaryta skaičiavimo klaida ta prasme, kad buvo atsižvelgta ne tik į pačios kelių policijos išlaidas, bet ir į kovos su nusikalstamumu išlaidas apskritai ( 42 ). Kadangi visos šios išlaidos nesusijusios su iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalyje nurodytais kaštais, jokios šios išlaidos negali būti įtrauktos. Taigi nebūtina nurodyti, ar maždaug 730 mln. EUR kaštus už 2010 m. sudaro tik kaštai, susiję su kelių policijos išlaidomis, kaip dėl to suabejojo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir ieškovai pagrindinėje byloje.

59.

Toliau išnagrinėsiu nedidelį kaštų viršijimą, kai kaštai nėra nesusiję su iš dalies pakeista Direktyva 1999/62, o yra joje numatyti, t. y. nagrinėjamu atveju – investuoto kapitalo grąžos kaštai, nurodyti minėtos direktyvos 7 straipsnio 9 dalies trečiajame sakinyje.

60.

Siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad net nedidelis infrastruktūros kaštų, susijusių su iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalyje numatyta investuoto kapitalo grąža, viršijimas yra šios nuostatos pažeidimas.

61.

Nagrinėjamu atveju viršijimas dėl skaičiavimo klaidų, susijusių su investuoto kapitalo grąža, yra 2,2 % (6 % –3,8 %).

62.

Tiesa, kad toks viršijimas negali būti lyginamas su daugiau nei 150 % viršijimu, nurodytu Sprendime Komisija / Austrija.

63.

Vis dėlto pažymiu, kad nei iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalyje, nei kitose šios direktyvos nuostatose nėra numatyta de minimis taisyklės. Be to, šios direktyvos 7 straipsnio 9 dalies pirmajame sakinyje nurodyta, kad rinkliavos grindžiamos tik infrastruktūros kaštų susigrąžinimo principu, o tai neleidžia jokio viršijimo, kad ir koks nedidelis jis būtų.

64.

Taigi net nedidelis infrastruktūros kaštų, susijusių su investuoto kapitalo grąža, viršijimas turi būti laikomas iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalies pažeidimu.

65.

Dėl klausimo, ar buvo viršyti infrastruktūros kaštai, susiję su investuoto kapitalo grąža, pabrėžiu, kad šis klausimas nėra tiesiogiai užduotas Teisingumo Teismui. Vis dėlto papildomai ir siekdamas, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gautų naudingą atsakymą, pateiksiu kai kurias pastabas.

66.

Pažymiu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog buvo padaryta klaidų, nes pagrindinio turto, t. y. žemės sklypų, kuriuose buvo pastatyti atitinkami greitkeliai, vertė, kuri buvo panaudota apskaičiuojant palūkanas, neturėjo būti apskaičiuota atsižvelgiant į šio turto naują vertę apskaičiavimo dieną. Todėl skaičiavimas buvo klaidingai grindžiamas iš dalies privačios ir iš dalies valstybės įmonės fikcija, nes atitinkamu laikotarpiu nebuvo rimtai numatyta privatizuoti greitkelio tinklo ( 43 ).

67.

Šio teismo teigimu, jei naudojama kita „fikcija“, t. y. remiantis jo formulavimu – „viešajai institucijai priklausanti įmonė“, žemės sklypų vertė, kuria remiantis nustatomos palūkanos, gali būti apskaičiuota remiantis tik pirkimo kaina. Vėliau šios vertės negali būti koreguojamos taip, kaip buvo nagrinėjamu atveju, nes tokiu atveju būtų gaunama grąža ne tik iš investuoto kapitalo, įskaitant infliaciją, bet ir papildomos pajamos, kuriomis atsižvelgiama į žemės sklypų pakeitimo išlaidas, net jeigu jie ir nebūtų pakeisti.

68.

Šiuo klausimu pažymiu, kad galimybė gauti atlygį už kapitalą yra numatyta iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalies trečiajame sakinyje. Šioje nuostatoje aiškiai numatyta, kad svertinės vidutinės rinkliavos dalis gali apimti kapitalo grąžą atsižvelgiant į rinkos sąlygas. Be to, šios direktyvos 2 straipsnio aa punkte numatyta, kad į statybos kaštus prireikus gali būti įskaičiuoti finansavimo kaštai, apibrėžti minėtos direktyvos 2 straipsnio ab punkte kaip paskolų palūkanos ir (arba) akcininkų piniginių įnašų pelnas.

69.

Nors valstybėms narėms paliekama diskrecija apskaičiuoti rinkliavas, be kita ko, pasirinkti vienokį, o ne kitokį apskaičiavimo metodą, ir nustatyti infrastruktūros rentabilumo lygį, vis dėlto svarbu, kad pasirinkimas būtų realistiškas ir kaštai atitiktų esamą ar numatomą ekonominę tikrovę. Priešingu atveju iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalis taptų visiškai neveiksminga.

70.

Taigi, matyti, kad jei nebuvo numatyta jokio greitkelių ir žemės sklypų, kuriuose jie pastatyti, privatizavimo ar pakeitimo, ir nesant kitų reikšmingų ekonominių argumentų, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šis teismas gali teisėtai manyti, jog apskaičiuojant rinkliavą nebuvo pagrindo atsižvelgti į šių žemės sklypų kaip naujai parduodamo turto vertę.

71.

Pritariu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomonei, kad tikrinant, ar laikomasi iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalies, reikia patikrinti, ar investuoto kapitalo grąžos vertinimas nėra pagrįstas klaidingais teiginiais, kurie neatitinka esamos ar numatomos ekonominės tikrovės.

72.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad į antrojo prejudicinio klausimo b punktą reikia atsakyti taip, kad net nedidelis infrastruktūros kaštų, numatytų iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 minėto 7 straipsnio 9 dalyje, viršijimas yra šios nuostatos pažeidimas.

73.

Papildomai pažymiu, kad šios direktyvos 7 straipsnio 9 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama atlikti kapitalo grąžos apskaičiavimą, grindžiamą vertėmis, kuriomis neatsižvelgiama į ekonominę tikrovę.

74.

Užduodamas savo pirmąjį prejudicinį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia dėl iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalies ir 7a straipsnio 1 ir 2 dalių tiesioginio veikimo.

75.

Primenu, jog iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos išplaukia, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos turinio požiūriu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, jomis galima remtis, jei per nustatytą terminą nebuvo priimtos įgyvendinimo priemonės, ginčijant bet kurią direktyvos neatitinkančią nacionalinės teisės nuostatą, arba tuo atveju, jeigu jos apibrėžia teises, kuriomis privatūs asmenys gali remtis prieš valstybę ( 44 ).

76.

2008 m. birželio 10 d. pasibaigus perkėlimo į nacionalinę teisę terminui ( 45 ), kyla tik klausimas, ar minėtos nuostatos gali būti laikomos pakankamai tiksliomis.

77.

Kaip nurodžiau šios išvados 69 punkte, iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalyje numatyta valstybių narių diskrecija apskaičiuojant svertines vidutines rinkliavas. Vis dėlto pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją ši aplinkybė neturi įtakos nuostatos tikslumui ir besąlygiškumui, kol galima nustatyti minimalią apsaugą, kurią turi įgyvendinti valstybės narės, ir teisminė kontrolė leidžia patikrinti, ar laikomasi šio minimalaus turinio ( 46 ).

78.

Be to, diskrecija nepanaikina galimybės atlikti teisminę kontrolę siekiant patikrinti, ar nacionalinės valdžios institucijos neviršijo šios diskrecijos ( 47 ) ir atitinkamai ar nacionalinės teisės aktai ir jų taikymas neperžengė nagrinėjamoje Europos teisės nuostatoje nustatytų ribų ( 48 ).

79.

Dėl Direktyvos 1999/62 Teisingumo Teismas Sprendime Rieser Internationale Transporte nusprendė, kad šios direktyvos 7 straipsnio 9 dalis negali būti laikoma besąlygiška ir pakankamai tikslia, kad privatūs asmenys ja galėtų remtis prieš valstybės instituciją, nes ši nuostata yra dar mažiau tiksli nei Direktyvos 93/89 7 straipsnio h punktas. Iš šio sprendimo matyti, kad Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalyje valstybėms narėms buvo nustatytos bendrosios gairės rinkliavoms apskaičiuoti, tačiau nenurodyta jokio konkretaus apskaičiavimo metodo ir valstybėms narėms palikta labai plati diskrecija šiuo klausimu ( 49 ). Konkrečiau kalbant, Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalies formuluotė buvo identiška Direktyvos 93/89 7 straipsnio h punkto formuluotei, išskyrus tai, kad joje numatyti ne „rinkliavų tarifai“, bet „svertinės vidutinės rinkliavos“, tačiau ši sąvoka nebuvo apibrėžta ( 50 ).

80.

Direktyvos 93/89 7 straipsnio h punkte buvo nurodyta, kad rinkliavų tarifai siejami su konkrečios infrastruktūros statybos, eksploatavimo ir plėtros kaštais. Teisingumo Teismo manymu, šiame straipsnyje nebuvo patikslintas šio ryšio pobūdis ir nepateikta jokios nei trijų atitinkamų kaštų elementų, t. y. statybos, eksploatavimo ir plėtros, nei konkrečios infrastruktūros tinklo sąvokos apibrėžties ( 51 ).

81.

Pažymiu, kad iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalies antrajame sakinyje taip pat numatyta, kad svertinės vidutinės rinkliavos siejamos su konkrečios infrastruktūros tinklo statybos kaštais bei eksploatavimo, priežiūros ir plėtros kaštais. Tačiau, kaip išdėsčiau pirma ( 52 ), dabar šio 7 straipsnio 9 dalyje aiškiai numatyta, kad rinkliavos grindžiamos tik infrastruktūros kaštų, kurių baigtinis sąrašas pateiktas šioje nuostatoje, susigrąžinimo principu, o tai dar labiau apriboja valstybių narių diskreciją.

82.

Be to, priešingai nei anksčiau galiojusiose redakcijose, iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 2 straipsnyje apibrėžtas atitinkamas infrastruktūros tinklas, t. y. „transeuropinis kelių tinklas“, taip pat sąvokos „vidutinės svertinės rinkliavos“, „statybos kaštai“ ir „finansavimo kaštai“, kurie prireikus gali būti įtraukti į statybos kaštus.

83.

Mano nuomone, tai reiškia, kad pagrindiniai trūkumai, kuriuos Teisingumo Teismas pabrėžė Sprendime Rieser Internationale Transporte ir dėl kurių Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalis negalėjo veikti tiesiogiai, Sąjungos teisės aktų leidėjas ištaisė iš dalies pakeistoje Direktyvoje 1999/62. Mano nuomone, pagal šios direktyvos 7 straipsnio 9 dalį valstybės narės aiškiai įpareigojamos nustatyti rinkliavas remiantis tik šioje nuostatoje išvardytais kaštais. Diskrecijos buvimas ir tai, kad šioje byloje šios direktyvos III priedas netaikomas ( 53 ), netrukdo nacionaliniam teismui privataus asmens prašymu patikrinti, kaip laikomasi šios pareigos, t. y. patikrinti, ar apskaičiuojant rinkliavą nebuvo įtraukti kaštai, nenumatyti šioje direktyvoje, kaip antai kelių policijos išlaidos ( 54 ).

84.

Taigi, mano nuomone, į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad privatus asmuo nacionaliniame teisme gali remtis iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalies tiesioginiu veikimu, prašydamas patikrinti, ar nacionalinės teisės aktai ir jų taikymas neperžengia šios direktyvos 7 straipsnio 9 dalyje numatytos diskrecijos ribų, nes nustatant rinkliavas buvo atsižvelgta į kelių policijos išlaidas.

85.

Trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti dėl pasekmių, kylančių, jei Teisingumo Teismas, kaip siūlau, išaiškintų iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalį taip, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas rinkliavų apskaičiavimas yra klaidingas. Šis teismas siekia išsiaiškinti, ar galima a posteriori apskaičiuoti infrastruktūros kaštus, grindžiamus faktiniais kaštais ir faktiškai gautais rinkliavų mokesčiais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, toks apskaičiavimas tam tikromis aplinkybėmis leidžiamas pagal Vokietijos teisę, tačiau dėl to gali būti negrąžintos ieškovų reikalaujamos sumos.

86.

Iš tiesų, jei šie kaštai būtų didesni už gautus mokesčius ( 55 ), jie galėtų kompensuoti kelių rinkliavos tarifus, laikytinus pernelyg dideliais pagal iš dalies pakeistą Direktyvą 1999/62. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad toks kompensavimas atlikus a posteriori apskaičiavimą leidžiamas pagal Vokietijos teisę, jei klaida nėra didelė ir akivaizdi. Tačiau šiam teismui kyla klausimas, ar šis kompensavimas atitinka iš dalies pakeistą Direktyvą 1999/62, nagrinėjamą atsižvelgiant į Sprendimą Komisija / Austrija ir ypač į jo 138 punktą.

87.

Primenu, kad Teisingumo Teismas šiuo klausimu atmetė Brenner (Austrija) greitkelio rinkliavos dydžio padidinimo pateisinimą, grindžiamą nauju kaštų apskaičiavimo metodu, kurį Austrijos Respublika pateikė vykstant teismo procesui. Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši valstybė narė nepaaiškino, kiek šis naujas apskaičiavimo metodas yra tinkamesnis apskaičiuoti atitinkamo greitkelio kaštus.

88.

Teisingumo Teismas pridūrė, kad pagal Direktyvos 93/89 7 straipsnio h punktą kelių rinkliavos tarifai turi būti patikslinti atlikus apskaičiavimą, pateisinantį šį patikslinimą, todėl šia nuostata negalima pagrįsti šių tarifų padidinimo atliekant apskaičiavimą a posteriori.

89.

Taigi reikia išnagrinėti, ar iš dalies pakeista Direktyva 1999/62, be kita ko, jos 7 straipsnio 9 dalis ir 7a straipsnio 1 ir 2 dalys, nagrinėjamos atsižvelgiant į šį sprendimą, turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiamas apskaičiavimas a posteriori, kuris atliktas vykstant teismo procesui ir kuriuo siekiama įrodyti, kad galiausiai nustatytas rinkliavos tarifas faktiškai neviršija kaštų, į kuriuos gali būti atsižvelgta.

90.

Šiuo klausimu reikia priminti, pirma, kad pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį teismas privalo imtis priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti. Todėl, jei iš Teisingumo Teismo sprendimo matyti, kad kaštų apskaičiavimas nustatant rinkliavas yra klaidingas atsižvelgiant į iš dalies pakeistą Direktyvą 1999/62, pagrindinę bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas turės nurodyti grąžinti permokėtas sumas, jei buvo pateiktas toks prašymas.

91.

Nacionalinis teismas, nepažeisdamas SESV 260 straipsnio 1 dalies ir nepakenkdamas iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, veiksmingumui, negali atsižvelgti į apskaičiavimą a posteriori, kad nuspręstų, jog klaidingais skaičiavimais pagrįstos permokos grąžinimas nėra būtinas.

92.

Reikia pridurti, antra, kad iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalyje ir 7a straipsnio 1 ir 2 dalyse visiškai nenumatyta galimybė atlikti apskaičiavimą a posteriori. Taip pat primenu, kad šios direktyvos 7 straipsnio 9 dalyje išsamiai išvardyti elementai, kurie gali būti įtraukti į rinkliavų apskaičiavimą.

93.

Galiausiai reikia pabrėžti, trečia, kad iš dalies pakeistoje Direktyvoje 1999/62 neatmetama rinkliavų patikslinimo galimybė remiantis faktiniais kaštais, jeigu apskaičiavimo sistema nustatyta prieš šį patikslinimą ir apie ją paskelbta viešai. Pažymiu, jog šį aiškinimą patvirtina šios direktyvos III priedo 4 punkto pirma ir trečia įtraukos, kur numatyta, jog rinkliavos gali būti reguliariai tikslinamos ir koreguojamos siekiant ištaisyti bet kokį dėl vertinimo klaidų nepakankamą ar per didelį kaštų susigrąžinimą. Šis aiškinimas atitinka Teisingumo Teismo analizę Sprendimo Komisija / Austrija 138 punkte, pagal kurį rinkliavos tarifai turi būti tikslinami atlikus apskaičiavimą, pateisinantį šį patikslinimą.

94.

Taigi į trečiąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti, kad iš dalies pakeista Direktyva 1999/62, būtent 7 straipsnio 9 dalis ir 7a straipsnio 1 ir 2 dalys, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamas apskaičiavimas a posteriori, kuris atliktas vykstant teismo procesui ir kuriuo siekiama įrodyti, kad galiausiai nustatytas rinkliavos tarifas faktiškai neviršija kaštų, į kuriuos gali būti atsižvelgta.

95.

Jeigu Teisingumo Teismas pateiktų mano siūlomą atsakymą į trečiąjį prejudicinį klausimą, atsakovė pagrindinėje byloje prašo apriboti sprendimo, kuris bus priimtas, poveikį laiko atžvilgiu. Pabrėžiu, kad šis prašymas pateiktas pavėluotai, t. y. per posėdį Teisingumo Teisme.

96.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją sprendimo, kuriame Teisingumo Teismas prejudicinėje byloje aiškina Sąjungos teisės nuostatą, veikimo laiko atžvilgiu apribojimas yra išimtinė priemonė, kuri taikoma tuomet, kai tenkinami du esminiai kriterijai, t. y. suinteresuotųjų asmenų sąžiningumas ir didelių sunkumų rizika ( 56 ).

97.

Teisingumo Teismas taikė šią priemonę tik labai konkrečiomis aplinkybėmis, be kita ko, kai egzistavo sunkių ekonominių pasekmių atsiradimo rizika, ypač kylanti dėl didelio sąžiningai ir remiantis teisės nuostatomis, kurios laikytos teisėtai galiojančiomis, sukurtų teisinių santykių skaičiaus, ir paaiškėjo, jog asmenys ir nacionalinės valdžios institucijos buvo paskatintos elgtis Sąjungos teisės neatitinkančiu būdu dėl objektyvaus ir didelio neaiškumo, susijusio su Sąjungos teisės nuostatų turiniu, prie kurio galbūt prisidėjo ir kitų valstybių narių ar Komisijos elgesys ( 57 ).

98.

Šiuo atveju atsakovė pagrindinėje byloje nenurodė aplinkybių, galinčių atitikti šiuos du kumuliacinius kriterijus.

99.

Pirma, ji nepagrindė suinteresuotųjų asmenų sąžiningumo. Konkrečiau kalbant, ji nenurodė, kaip 2014 m. ir 2019 m. Komisijos nuomonės ( 58 ), kuriose Komisija pritarė naujoms kelių rinkliavos sistemoms įtraukiant infrastruktūros kaštus, susijusius su kelių policija, prisidėjo prie iš dalies pakeistos Direktyvos 1999/62 7 straipsnio 9 dalies taikymo srities objektyvaus ir didelio neaiškumo. Iš tiesų pagrindinėje byloje nagrinėjamų rinkliavų už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 18 d. tarifas buvo apskaičiuotas remiantis WKG 2007 už 2007–2012 m. apskaičiavimo laikotarpį ( 59 ).

100.

Taigi reikia konstatuoti, kad šios nuomonės priimtos po atitinkamo laikotarpio, todėl į jas nebuvo galima atsižvelgti nustatant pagrindinėje byloje nagrinėjamas rinkliavas.

101.

Antra, atsakovė pagrindinėje byloje, kuri per posėdį prašė apriboti sprendimo poveikį laiko atžvilgiu, nepateikė paaiškinimų dėl sunkių ekonominių pasekmių rizikos buvimo. Suprantu galimą šios bylos ekonominę svarbą. Tačiau nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytos ir atsakovės pagrindinėje byloje per posėdį primintos 200 mln. EUR sumos, kurią per metus sudaro su sunkiasvorėms transporto priemonėms susijusios kelių policijos išlaidos, savaime nepakanka, atsižvelgiant į nacionalinėje teisėje numatytų senaties taisyklių taikymą, sunkių ekonominių pasekmių rizikai įrodyti.

102.

Taigi siūlau atmesti prašymą apriboti sprendimo, kuris bus priimtas, padarinius laiko atžvilgiu.

103.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Oberverwaltungsgericht für das Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinės žemės aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija) prejudicinius klausimus: