1.

Atsakovė šioje byloje yra išlaikomas vaikas, kurios gyvenamoji vieta yra Lenkijoje. Lenkijos teismų sprendimu buvo nustatytos jos tėvo (ieškovo), kuris gyvena Vokietijoje, išlaikymo prievolės. Lenkijos teismų sprendimą dėl išlaikymo paskelbus vykdytinu Vokietijoje atsakovė siekia, kad tas sprendimas būtų vykdomas šioje valstybėje narėje. Ieškovas prieštarauja sprendimo vykdymui remdamasis tuo, kad jo mokėjimo prievolės buvo iš esmės įvykdytos. Ieškovas teigia, kad jis pats mokėjo išlaikymo išmokas ir kad atsakovei per Lenkijos vaikų išlaikymo fondą jo vardu taip pat buvo mokamos valstybės išmokos.

2.

Ši byla susijusi su ieškovo Vokietijos teismuose pareikštu ieškiniu, kuriuo prieštaraujama teismo sprendimo vykdymui remiantis tuo, kad skola yra padengta. Pagrindinis šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas klausimas – ar pagal 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje Vokietijos teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl to ieškinio ( 2 ).

3.

Pagal Reglamento Nr. 4/2009 1 straipsnio 1 dalį „[š]is reglamentas taikomas išlaikymo prievolėms, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės“.

4.

Pagal Reglamento Nr. 4/2009 2 straipsnio 1 dalį šio reglamento tikslais: „teismo sprendimas – valstybės narės teismo priimtas sprendimas dėl išlaikymo prievolių, neatsižvelgiant į tai, kaip tas sprendimas įvardijamas, įskaitant teismo nutartį, įsakymą, sprendimą ar vykdomąjį raštą, taip pat teismo pareigūno sprendimas dėl proceso išlaidų sumos nustatymo. <…>“

5.

Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnyje nustatyta, kad „[j]urisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi:

<…>“

6.

Reglamento Nr. 4/2009 8 straipsnio „Su bylomis susiję apribojimai“ 1 dalyje nustatyta: „Jei teismo sprendimas priimtas valstybėje narėje arba 2007 m. Hagos konvencijos Susitariančiojoje Valstybėje, kurioje kreditorius turi įprastinę gyvenamąją vietą, tai skolininkas negali pradėti proceso kitos valstybės narės teisme dėl teismo sprendimo keitimo arba naujo teismo sprendimo priėmimo, kol kreditorius ir toliau nuolat gyvena valstybėje, kurioje priimtas tas sprendimas.“

7.

Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriuje reglamentuotas teismo sprendimų pripažinimas, vykdytinumas ir vykdymas. Šiame skyriuje yra trys skirsniai: 1 skirsnis taikomas teismo sprendimams, priimtiems valstybėje narėje, kuriai privalomas 2007 m. Hagos protokolas ( 3 ) (17–22 straipsniai); 2 skirsnis taikomas teismo sprendimams, priimtiems valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas nėra privalomas (23–38 straipsniai); 3 skirsnyje pateiktos bendrosios nuostatos (39–43 straipsniai).

8.

Reglamento Nr. 4/2009 21 straipsnyje „Atsisakymas vykdyti ar vykdymo sustabdymas“, kuris yra pirmiau minėtame 1 skirsnyje, numatyta:

„1.   Atsisakymo vykdyti ar vykdymo sustabdymo pagrindai pagal vykdymo valstybės narės teisę galioja tiek, kiek jie nėra nesuderinami su 2 ir 3 dalių taikymu.

2.   Skolininko prašymu vykdymo valstybės narės kompetentinga institucija turi atsisakyti visiškai arba iš dalies vykdyti kilmės teismo sprendimą, jei teisė vykdyti kilmės teismo sprendimą pasibaigė dėl senaties ar ribojimo termino arba pagal kilmės valstybės narės teisę, arba pagal vykdymo valstybės narės teisę, atsižvelgiant į tai, kurioje numatytas ilgesnis senaties terminas.

Be to, skolininko prašymu vykdymo valstybės narės kompetentinga institucija gali atsisakyti visiškai arba iš dalies vykdyti kilmės teismo sprendimą, jei jis nesuderinamas su vykdymo valstybėje narėje priimtu teismo sprendimu arba kitoje valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje priimtu teismo sprendimu, kuris atitinka sąlygas, būtinas jam pripažinti vykdymo valstybėje narėje.

Teismo sprendimas, kuriuo dėl pasikeitusių aplinkybių iš dalies keičiamas ankstesnis teismo sprendimas dėl išlaikymo, nelaikomas nesuderinamu teismo sprendimu antros pastraipos prasme.

<…>“

9.

Reglamento Nr. 4/2009 41 straipsnio 1 dalyje numatyta: „Laikantis šio reglamento nuostatų, kitoje valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų vykdymo procesą reglamentuoja vykdymo valstybės narės teisė. Valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, vykdytinas vykdymo valstybėje narėje, turi būti joje vykdomas tomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos toje vykdymo valstybėje narėje priimtam teismo sprendimui.“

10.

Reglamento Nr. 4/2009 42 straipsnyje išdėstyta: „Valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas jokiomis aplinkybėmis negali būti peržiūrėtas iš esmės valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti, paskelbti vykdytinu ar vykdyti.“

11.

Reglamento Nr. 4/2009 75 straipsnyje pateiktos pereinamojo laikotarpio nuostatos. Jame nustatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas tik po jo taikymo pradžios dienos iškeltoms byloms, patvirtintiems ar sudarytiems teisminiams susitarimams ir parengtiems autentiškiems dokumentams, laikantis 2 ir 3 dalių.

2.   IV skyriaus 2 ir 3 skirsniai taikomi:

<…>

Šio reglamento taikymo pradžios dieną atliekamoms pripažinimo ir vykdymo procedūroms toliau taikomas [Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 4 )].

<…>“

12.

2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 5 ) 10 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

13.

Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 2 dalyje išdėstyta:

„Šis reglamentas netaikomas:

<…>

<…>“

14.

Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnyje, kuris yra II skyriaus 6 skirsnyje „Išimtinė jurisdikcija“, numatyta, kad „[t]oliau išvardyti valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą:

<…>

15.

Gesetz zur Geltendmachung von Unterhaltsansprüchen mit ausländischen Staaten, or Auslandsunterhaltsgesetz (Įstatymas dėl išlaikymo išmokų išieškojimo užsienio valstybėse arba Įstatymas dėl išlaikymo išmokų užsienyje; toliau – AUG) ( 6 ) 66 straipsnyje nustatyta:

„1)   Jei užsienio valstybės sprendimas yra vykdytinas pagal [Reglamentą Nr. 4/2009] be egzekvatūros procedūros arba yra pripažintas vykdytinu pagal tą reglamentą <…>, skolininkas gali pareikšti prieštaravimus dėl paties reikalavimo pateikdamas ieškinį pagal [Gesetz über das Verfahren in Familiensachen und in den Angelegenheiten der freiwilligen Gerichtsbarkeit (Įstatymas dėl proceso šeimos bylose ir ypatingąja teisena nagrinėjamose bylose; toliau – FamFG)] 120 straipsnio 1 dalį, siejamą su [Zivilprozessordnung (Vokietijos civilinio proceso kodeksas; toliau – ZPO)] 767 straipsniu. Jei sprendimas yra teismo sprendimas, ši taisyklė taikoma tik tuo atveju, jei priežasčių, kuriomis grindžiamas prieštaravimas, atsirado tik po sprendimo priėmimo.

2)   Jei priverstinis sprendimo vykdymas leidžiamas remiantis viena iš 1 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio 2 punkte nurodytų konvencijų, skolininkas pareikšti prieštaravimus dėl paties reikalavimo pateikdamas ieškinį pagal [FamFG] 120 straipsnio 1 dalį, siejamą su [ZPO] 767 straipsniu, gali tik tuo atveju, jei priežasčių, kuriomis grindžiami jo prieštaravimai, atsirado tik:

3)   Pagal [FamFG] 120 straipsnio 1 dalį, siejamą su [ZPO] 767 straipsniu, reiškiamas ieškinys turi būti pateiktas teismui, kuris priėmė sprendimą dėl prašymo išduoti vykdomąjį dokumentą. 1 dalyje nurodytais atvejais jurisdikcija nustatoma pagal 35 straipsnio 1 ir 2 dalis.“

16.

ZPO 767 straipsnyje nustatyta:

„1)   Prieštaravimus dėl paties reikalavimo, nustatyto sprendimu, skolininkai turi pareikšti pateikdami bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui atitinkamą ieškinį.

2)   Tokie ieškiniu pareikšti prieštaravimai yra priimtini tik tuo atveju, jei pagrindai, kuriais jie grindžiami, atsirado iki posėdžio, kurio metu pagal šio kodekso nuostatas buvo paskutinė galimybė pareikšti prieštaravimus, pabaigos, todėl šiuos prieštaravimus vis dar galima pareikšti pateikiant ieškinį.

3)   Ieškinyje, kurį skolininkas turi pareikšti, jis turi nurodyti visus prieštaravimus, kuriuos jis galėjo pareikšti tuo metu, kai pateikė ieškinį.“

17.

FamFG 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Bylose dėl santuokos ir šeimos ginčų klausimų vykdymas atliekamas pagal [ZPO] nuostatas dėl priverstinio vykdymo.“

18.

Ieškovas šioje byloje gyvena Vokietijoje. Jis yra išlaikomo vaiko, kurio gyvenamoji vieta yra Lenkijoje, tėvas.

19.

2009 m. gegužės 26 d. Krokuvos apylinkės teismo sprendimu ieškovui buvo nurodyta nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. kas mėnesį mokėti savo dukrai 500,00 Lenkijos zlotų (PLN) išlaikymą bei 430,00 PLN per mėnesį išlaikymą atgaline data už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 19 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. (toliau – Lenkijos sprendimas dėl išlaikymo).

20.

2016 m. liepos 20 d. atsakovė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Amtsgericht Köln (Kelno apylinkės teismas, Vokietija) – pateikė prašymą dėl Lenkijos sprendimo dėl išlaikymo pripažinimo ir jo paskelbimo vykdytinu Vokietijoje pagal Reglamentą Nr. 4/2009.

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Reglamento Nr. 4/2009 23 bei paskesniais straipsniais ir 75 straipsnio 2 dalimi, 2016 m. liepos 27 d. nutartimi nusprendė priimti vykdomąjį dokumentą dėl Lenkijos teismo sprendimo dėl išlaikymo. Remdamasi tuo vykdomuoju dokumentu atsakovė siekia, kad Lenkijos teismo sprendimas dėl išlaikymo būtų vykdomas ieškovo atžvilgiu Vokietijoje.

22.

2018 m. balandžio 5 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareikštu ieškiniu ieškovas pareiškė prieštaravimą dėl teismo sprendimo dėl išlaikymo vykdymo. Ieškovo nuomone, atsakovės išlaikymo reikalavimas, kuriuo grindžiamas Lenkijos teismo sprendimas dėl išlaikymo, buvo patenkintas sumokėjus atitinkamas sumas. Ieškovas teigia, kad nuo 2008 m. iki 2010 m. imtinai jis pats sumokėjo iš viso 6640,05 PLN išlaikymą ir kad nuo 2010 m. gruodžio mėn. atsakovei taip pat kas mėnesį buvo mokamos 500 PLN išmokos iš Lenkijos vaikų išlaikymo fondo. Ieškovas nurodė, kad vaikų išlaikymo fondas su juo susisiekė ir kad jis pagal savo ekonomines galimybes atlygino to fondo atsakovei sumokėtas sumas. Ieškovas teigia, kad bet kuriuo atveju atsakovės išlaikymo reikalavimas buvo iš esmės įvykdytas.

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad mano, jog ieškinys, kuriuo prieštaraujama teismo sprendimo vykdymui, yra reikalavimas dėl išlaikymo, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 4/2009. Tačiau tas teismas mano, kad remiantis minėtu reglamentu jis neturi jurisdikcijos. Taip yra todėl, kad neįvykdytos to reglamento 3 straipsnyje nustatytos sąlygos. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jis negali pagal Reglamento Nr. 4/2009 10 straipsnį savo iniciatyva pareikšti, kad neturi jurisdikcijos, nes, kitaip nei to reglamento 8 straipsnyje nurodytas procesas dėl sprendimo dėl išlaikymo keitimo, ieškinys, kuriuo prieštaraujama vykdymui, Reglamente Nr. 4/2009 ar Reglamente Nr. 1215/2012 tiesiogiai nenurodytas.

24.

Šiomis aplinkybėmis Amtsgericht Köln (Kelno apylinkės teismas) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė šiuos prejudicinius klausimus:

25.

Atsakovė, Vokietijos, Lenkijos ir Portugalijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. Per 2019 m. lapkričio 27 d. teismo posėdį ieškovas, Vokietijos bei Lenkijos vyriausybės ir Europos Komisija pateikė žodines pastabas.

26.

Šios išvados struktūra yra tokia, kaip nurodyta toliau. Pirma, pateiksiu pirminių paaiškinimų dėl dviejų Teisingumo Teismui pateiktų prejudicinių klausimų apimties ir prasmės (A). Antra, nustatysiu šios bylos aplinkybėmis reikšmingą teisinį pagrindą. Šiuo tikslu daugiausia dėmesio skirsiu tam, ar Reglamentas Nr. 4/2009 taikomas sprendimų dėl išlaikymo vykdymo etape, ir tam, kokias išvadas remiantis šiuo reglamentu galima daryti dėl jurisdikcijos vykdymo klausimais (B). Galiausiai nagrinėsiu konkretų klausimą, ar ieškinys, kuriuo prieštaraujama teismo sprendimo vykdymui remiantis tuo, kad skola yra padengta, yra vykdymo proceso dalis, taigi ar vykdymo valstybės narės teismai turi jurisdikciją (C).

27.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo dviem klausimais, kuriuos, mano nuomone, geriausia nagrinėti kartu, iš esmės siekia išsiaiškinti, ar jis turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl ieškinio, kuriuo prieštaraujama Lenkijos teismo sprendimo dėl išlaikymo vykdymui Vokietijoje. Tačiau klausimai nėra taip suformuluoti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, pirma, ar ieškinys, kuriuo prieštaraujama teismo sprendimo vykdymui, yra reikalavimas dėl išlaikymo, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 4/2009. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar, jei į minėtą klausimą būtų atsakyta neigiamai, ieškinys, kuriuo prieštaraujama teismo sprendimo vykdymui, patenka į ieškinio, susijusio su teismo sprendimų vykdymu, sąvoką, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 5 dalį.

28.

Pirmojo klausimo formuluotė grindžiama toliau nurodyta prielaida. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi požiūrio, kad, jei Teisingumo Teismas pripažintų, jog ieškinys, kuriuo prieštaraujama vykdymui, laikomas reikalavimu dėl išlaikymo, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 4/2009, tai reikštų, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi jurisdikcijos. Taip yra todėl, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog tokiu atveju turėtų būti įvykdyti, taip pat ir dėl ieškinio, kuriuo prieštaraujama vykdymui, Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnyje nustatyti bendrieji kriterijai, kuriais remiantis nustatoma jurisdikcija nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas, o pagrindinėje byloje taip nėra. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad remiantis Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a ir b punktais Lenkijos teismai yra tinkamesni nagrinėti ieškovo teiginį, kad savo prievolę jis įvykdė. Taigi, antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar, jei į pirmąjį klausimą Teisingumo Teismas atsakytų neigiamai, jo jurisdikcija gali būti grindžiama Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 5 dalimi.

29.

Trumpai tariant, atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad yra dvi tarpusavyje nesuderinamos galimybės. Jei būtų taikomas Reglamentas Nr. 4/2009, tai reikštų, kad pagal šio reglamento 3 straipsnį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi jurisdikcijos. Tik tuo atveju, jei Reglamentas Nr. 4/2009 negalėtų būti taikomas, jurisdikcija galėtų būti grindžiama Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad vykdymo valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti su tokiu vykdymu susijusius ieškinius.

30.

Mano nuomone, pirmiau aprašyti argumentai grindžiami neteisinga prielaida. Iš tiesų, kaip paaiškinsiu toliau, Reglamento Nr. 4/2009 taikymas nereiškia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi jurisdikcijos. Manau, kad siekiant pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pirmiausia būtina nustatyti, ar Reglamentas Nr. 4/2009 taikomas sprendimų dėl išlaikymo vykdymo etape, ir tai, kokias išvadas remiantis šiuo reglamentu galima daryti dėl jurisdikcijos tame etape. Šią analizę atliksiu kitoje šios išvados dalyje (B). Padaręs išvadą, kad Reglamentas Nr. 4/2009 yra taikomas vykdymo etape ir kad pagal jo sistemą jurisdikcija priklauso vykdymo valstybių narių teismams, analizuosiu konkretų klausimą dėl jurisdikcijos priimti sprendimą dėl ieškinio, kuriuo prieštaraujama vykdymui remiantis tuo, kad skola yra padengta, dėl kurio kilo ši byla (C).

31.

Briuselio konvencijoje ir Reglamente Nr. 44/2001 buvo numatytos konkrečios nuostatos dėl jurisdikcijos nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas ( 7 ). Reglamentu Nr. 4/2009 buvo pakeistos išlaikymo prievolių srityje taikytinos Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos ( 8 ). Todėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, sprendimų pripažinimo ir bendradarbiavimo konkrečioje išlaikymo prievolių srityje klausimais Reglamentas Nr. 4/2009 yra lex specialis. Reglamentas Nr. 44/2001 buvo panaikintas Reglamentu Nr. 1215/2012. Pagal Reglamentą Nr. 1215/2012, kitaip nei pagal jo pirmtakus – Reglamentą Nr. 44/2001 ir Briuselio konvenciją, – jis aiškiai netaikomas išlaikymo prievolėms, kurioms taikomas Reglamentas Nr. 4/2009 ( 9 ).

32.

Nepaisant to, kad Reglamente Nr. 4/2009 yra konkrečių skyrių dėl jurisdikcijos (II skyrius) ir pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo (IV skyrius), jame nėra jokių aiškių taisyklių dėl jurisdikcijos dėl sprendimų išlaikymo srityje vykdymo.

33.

Tai skiriasi nuo Reglamento Nr. 1215/2012, kurio 24 straipsnio 5 dalyje numatyta aiški taisyklė, pagal kurią išimtinė jurisdikcija nagrinėti ieškinius, susijusius su teismo sprendimų vykdymu, suteikiama valstybės narės, kurioje minėtas teismo sprendimas buvo įvykdytas arba turi būti vykdomas, teismams. Tokia taisyklė taip pat buvo numatyta Reglamente Nr. 44/2001 ir Briuselio konvencijoje ( 10 ).

34.

Remdamosi tomis teisinėmis aplinkybėmis suinteresuotosios šalys, kurios pateikė pastabas šioje byloje, priėjo prie skirtingų išvadų.

35.

Portugalijos vyriausybė, laikydamasi požiūrio, kuriam prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teikia pirmenybę, mano, kad dėl Reglamento Nr. 4/2009 tikslo apsaugoti išlaikymo kreditorius, ieškinys, kuriuo prieštaraujama vykdymui, turi būti laikomas ieškiniu dėl išlaikymo, kuris reglamentuojamas tame reglamente. Nors Portugalijos vyriausybė to aiškiai nenurodė, atrodo, kad ji, laikydamasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo požiūrio, mano, jog turėtų būti taikomos to reglamento 3 ir 4 straipsniuose nustatytos jurisdikcijos taisyklės. Atsakovė mano panašiai.

36.

Savo rašytinėse pastabose Lenkijos vyriausybė remiasi prielaida, kad Reglamentu Nr. 4/2009 nereglamentuota jurisdikcija vykdymo etape. Savo rašytinėse pastabose ta vyriausybė nurodo, kad ieškinys, kuriuo prieštaraujama vykdymui, nėra susijęs su išlaikymu, nes jis neturi įtakos sprendime dėl išlaikymo pripažintoms teisėms ir prievolėms, todėl toks ieškinys reglamentuotas Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 5 dalyje. Atsakydama į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą Lenkijos vyriausybė pakeitė savo nuomonę dėl laiko atžvilgiu taikytinos taisyklės ir nurodė, kad reikšminga nuostata yra Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 5 dalis.

37.

Vokietijos vyriausybė ir Komisija iš esmės teigia, kad Reglamentas Nr. 4/2009 yra taikytinas. Tačiau jos, kitaip nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, mano, kad, jei Reglamentas Nr. 4/2009 yra taikytinas, tai nereiškia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi jurisdikcijos, bet reiškia, kad tas teismas turi jurisdikciją šioje byloje. Tokios nuomonės iš esmės laikosi ieškovas. Ir Vokietijos vyriausybė, ir Komisija mano, kad šioje byloje netaikomas nei Reglamentas Nr. 1215/2012, nei Reglamentas Nr. 44/2001.

38.

Pritariu tokiai jų pozicijai: taikytinas tik Reglamentas Nr. 4/2009. Tačiau tai neleidžia daryti išvados, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi jurisdikcijos.

39.

Pirma, nėra abejonių, kad šioje byloje nagrinėjamas sprendimas dėl išlaikymo, kurį atsakovė prašo vykdyti, yra susijęs su išlaikymo prievole, atsirandančia iš šeimos santykių, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 4/2009 1 straipsnį. Lenkijos sprendimas dėl išlaikymo aiškiai patenka į Reglamento Nr. 4/2009 taikymo sritį. Ši byla susijusi su to sprendimo vykdymu.

40.

Tai, kad šioje byloje proceso etapas yra vykdymo etapas, nelemia išvados, kad jos dalykas nebėra susijęs su išlaikymo prievolėmis. Bylos dalykas lieka tas pats. Iš tiesų Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriuje yra numatytos konkrečios taisyklės dėl teismo sprendimų dėl išlaikymo prievolių pripažinimo ir vykdymo.

41.

Antra, tiesa, kad IV skyriuje dėl teismo sprendimų dėl išlaikymo pripažinimo ir vykdymo jokios aiškios taisyklės dėl jurisdikcijos vykdymo etape nenustatyta.

42.

Tačiau, kitaip, nei, atrodo, mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Portugalijos vyriausybė, iš to neišplaukia, kad taikytinos Reglamento Nr. 4/2009 II skyriuje nustatytos jurisdikcijos taisyklės. Kaip teisingai pažymi Vokietijos vyriausybė, Reglamento Nr. 4/2009 II skyriuje, o ypač 3 straipsnyje nustatytos taisyklės, kuriomis reglamentuojama jurisdikcija pagrindiniame procese dėl bylos esmės, tačiau ne jurisdikcija dėl tokių sprendimų vykdymo.

43.

Trečia, nors Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriuje nėra jokios aiškios jurisdikcijos taisyklės dėl vykdymo, ta taisyklė gali būti laikoma būdinga to reglamento sistemai.

44.

Apskritai kalbant tarptautinė jurisdikcija vykdyti teismo sprendimą priklauso valstybės narės, kurioje prašoma jį vykdyti, teismams. Kaip pažymi Lenkijos vyriausybė, ta taisykle išreikštas principas, kuris gali būti laikomas su valstybės suverenitetu susijusiu bendruoju tarptautinės teisės principu: tik vykdymo valstybės institucijos gali priimti sprendimus dėl teismo sprendimų vykdymo, nes vykdymo užtikrinimo priemonių gali imtis tik valstybės (-ių) narės (-ių), kuriose yra turtas arba asmenys, kurių atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, institucijos. Ta taisyklė juo labiau galioja tuo atveju, kai teismo sprendimas jau buvo pripažintas vykdytinu valstybėje narėje, kurioje prašoma jį vykdyti.

45.

Todėl siekiant pripažinti, kad vykdymo valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją vykdyti sprendimus dėl išlaikymo, patenkančius į Reglamento Nr. 4/2009 taikymo sritį, nebūtina kaip papildoma nuostata remtis Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 5 dalimi. Iš tiesų tas straipsnis gali būti laikomas pirmiau minėto bendrojo principo išraiška ( 11 ).

46.

Be to, šiomis aplinkybėmis papildomai taikyti Reglamentą Nr. 1215/2012 būtų gana problemiška, nes išlaikymo prievolės aiškiai nepatenka į jo taikymo sritį ( 12 ). Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 5 dalyje nustatyta taisyklė, kuri gali būti laikoma būdinga Reglamento Nr. 4/2009 sistemai, gali kilti klausimas, kokia būtų tokio papildomo taikymo papildoma nauda.

47.

Be to, iš to, kad Reglamente Nr. 1215/2012 yra aiški taisyklė šiuo klausimu, o Reglamente Nr. 4/2009 tokios taisyklės nėra, negalima daryti jokios pagrįstos išvados: kaip per posėdį pažymėjo Komisija, tai, kad ta taisyklė yra aiškiai pripažįstama Reglamente Nr. 1215/2012, siejama su to reglamento struktūra, kurioje yra keli išimtinės jurisdikcijos pagrindai. Taip nėra Reglamento Nr. 4/2009, kuriuo išimtinė jurisdikcija nenustatoma, atveju. Sutinku su Komisija, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas galbūt manė, jog nebūtina tos taisyklės pakartotinai nurodyti Reglamente Nr. 4/2009. Kas kitas gali turėti jurisdikciją vykdyti teismo sprendimą, jei ne ta valstybė narė, kurioje tą sprendimą prašoma vykdyti?

48.

Tai matyti ir iš Reglamento Nr. 4/2009 41 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad, „laikantis šio reglamento nuostatų, kitoje valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų vykdymo procesą reglamentuoja vykdymo valstybės narės teisė“. Pagal tą nuostatą „valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, vykdytinas vykdymo valstybėje narėje, turi būti joje vykdomas tomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos toje vykdymo valstybėje narėje priimtam teismo sprendimui“. Tą nuostatą būtų sudėtinga paaiškinti, jei jurisdikcija vykdyti teismo sprendimą nepriklausytų valstybės narės, kurioje prašoma jį vykdyti, teismams.

49.

Tačiau dabar reikia išsiaiškinti, ar ieškinys, kuriuo prieštaraujama vykdymui remiantis tuo, kad skola padengta, yra vykdymo proceso dalis, taigi ar jurisdikcija jį nagrinėti taip pat priklauso vykdymo valstybės narės teismams.

50.

Esminis klausimas, kuris tada kyla – ar ieškinys, kuriuo prieštaraujama vykdymui remiantis tuo, kad skola padengta, jurisdikcijos tikslais turi būti laikomas susijusiu su vykdymo procesu. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos dėl Briuselio konvencijos ir Reglamento Nr. 44/2001 matyti, kad į tą klausimą reikėtų atsakyti teigiamai (1). Toje jurisprudencijoje pateikta išvada galioja dėl Reglamento Nr. 4/2009, deramai atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ir tame reglamente nustatytus konkrečius apribojimus (2). Todėl darau išvadą, kad vykdymo valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškinius, kuriais prieštaraujama vykdymui remiantis tuo, kad skola padengta, net jei dėl Lenkijos vaikų išlaikymo fondo veiksmų mokant skolą iš tikrųjų atsiranda šiek tiek neaiškumų (3).

51.

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, suformuotos remiantis Briuselio konvencijos ar Reglamento Nr. 44/2001 nuostatomis dėl jurisdikcijos, matyti, kad jurisdikcija dėl teisių gynimo priemonių vykdymo atžvilgiu, pavyzdžiui, dėl ieškinių ar pareiškimų, kuriais prieštaraujama vykdymui, iš principo priklauso valstybės narės, kurioje prašoma vykdyti teismo sprendimą, teismams.

52.

Sprendime AS-Autoteile Service buvo nagrinėjamas ieškinys, kuriuo buvo prieštaraujama Vokietijos teismo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo vykdymui, pateiktas remiantis ta pačia nacionaline nuostata, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje (ZPO 767 punktas). Ieškinyje buvo prašoma taikyti įskaitymą teisei, kurią vykdyti buvo prašoma (teisei į išlaidas), ir reikalavimui, kuriuo buvo grindžiamas pradinis procesas, dėl kurio Vokietijos teismai jau buvo paskelbę, kad neturi jurisdikcijos. Iš principo Teisingumo Teismas konstatavo, kad procesas, „kaip antai numatytas [ZPO] 767 straipsnyje, dėl glaudžios sąsajos su vykdymo procedūra patenka į [Briuselio konvencijoje nustatytos] nuostatos dėl jurisdikcijos taikymo sritį“ ( 13 ).

53.

Be to, Teisingumo Teismas, Sprendime Hoffmann pripažinęs, kad Briuselio konvencijoje nenumatyta konkrečių taisyklių dėl vykdymo, konstatavo, kad „užsienio teismo sprendimas, dėl kurio buvo išduotas vykdomasis dokumentas, vykdomas pagal teismo, kuriame prašoma vykdyti sprendimą, nacionalinėje teisėje nustatytas procedūrines taisykles, įskaitant taisykles dėl teisių gynimo priemonių“ ( 14 ).

54.

Toks požiūris vėliau buvo patvirtintas Sprendime Prism Investments. Toje byloje buvo nagrinėjamas skolininko pareikštas ieškinys dėl Nyderlandų teismo sprendimo dėl Belgijoje priimto teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu panaikinimo remiantis tuo, kad teismo sprendimas jau buvo įvykdytas pagal finansinį susitarimą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Reglamente Nr. 44/2001 neleidžiama tuo pagrindu atsisakyti paskelbti teismo sprendimą vykdytinu ar tokį paskelbimą panaikinti ( 15 ). Tačiau Teisingumo Teismas patvirtino, kad prievolės įvykdymu grindžiamas pagrindas gali būti pareikštas „valstybės narės, kurioje prašoma vykdyti teismo sprendimą, už vykdymą atsakingame teisme“, nes „pagal suformuotą jurisprudenciją, sprendimui tapus valstybės narės, kurioje prašoma vykdyti sprendimą, teisės sistemos dalimi, šios valstybės narės teisės nuostatos dėl teismo sprendimo vykdymo taikomos taip pat, kaip ir nacionalinių teismų priimtiems sprendimams“ ( 16 ).

55.

Tačiau iš tos jurisprudencijos negalima daryti išvados, kad bet koks vykdymo etape pareikštas ieškinys, grindžiamas bet kokiu pagrindu, turi būti laikomas priimtinu vykdymo valstybės narės teismuose. Iš tiesų jurisprudencijoje taip pat aiškiai nustatyti vykdymo valstybės narės teismų jurisdikcijos apribojimai, grindžiami Briuselio konvencijos, taip pat Reglamento Nr. 44/2001 ir Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatomis dėl jurisdikcijos.

56.

Kalbant konkrečiau, Sprendime AS Autoteile Service Teisingumo Teismas konstatavo, kad dėl to, jog ieškiniai, kuriais prieštaraujama vykdymui, kaip antai numatyti ZPO 767 straipsnyje, patenka į Briuselio konvencijos 16 straipsnio 5 dalies taikymo sritį, klausimas, kokių prieštaravimų gali būti reiškiama nepažeidžiant toje nuostatoje numatytų apribojimų, neišsprendžiamas ( 17 ). Siekdamas išspręsti tą klausimą, Teisingumo Teismas atsižvelgė į bendrą Briuselio konvencijos sistemą, ypač į konkrečios nuostatos dėl jurisdikcijos vykdyti teismo sprendimą ir bendrosios taisyklės, pagal kurią ieškiniai asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra susitariančiojoje valstybėje, turi būti pareiškiami tos valstybės teismuose, sąsają ( 18 ). Kadangi valstybės narės, kurioje turi būti vykdomas teismo sprendimas, teismų išimtinė jurisdikcija grindžiama specialiu bylos ir tos valstybės narės ryšiu, Teisingumo Teismas konstatavo, kad šalis negali remtis tuo išimtinės jurisdikcijos pagrindu norėdama į tuos teismus kreiptis su ieškiniu, kuris taikant bendrąsias taisykles priklauso kitos valstybės teismų jurisdikcijai ( 19 ).

57.

Be to, Sprendime Hoffmann nagrinėdamas Briuselio konvenciją Teisingumo Teismas nustatė teisių gynimo priemonių vykdymo atžvilgiu, kuriomis galima pasinaudoti vykdymo valstybės narės teismuose, apribojimus pripažindamas, kad tokios teisių gynimo priemonės neleidžiamos, kai „skundą dėl užsienio teismo sprendimo, dėl kurio buvo priimtas vykdomasis dokumentas, vykdymo pateikia tas pats asmuo, kuris galėjo pateikti skundą dėl vykdomojo dokumento, o skundas grindžiamas argumentu, kuris galėjo būti nurodytas skunde dėl vykdomojo dokumento“ ( 20 ).

58.

Vykdymo valstybės narės teismų jurisdikcijos nagrinėti kai kuriuos ieškinius, kuriais prieštaraujama vykdymui, apribojimai neseniai buvo patvirtinti Sprendime Reitbauer ir kt. Toje byloje Teisingumo Teismas atmetė prieštaravimo vykdymui pagrindą, kai buvo prašoma paskelbti, kad dėl priešieškinio reikalavimas nebeegzistuoja, nes tokiu ieškiniu buvo nutolstama nuo klausimų, susijusių su vykdymu, todėl jis nebuvo pakankamai susijęs su tokiu vykdymu, kad būtų pateisintas Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 5 punkte numatytos išimtinės kompetencijos taisyklės taikymas ( 21 ).

59.

Taigi, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad iš principo jurisdikcija nagrinėti ieškinius, kuriais prieštaraujama vykdymui, vykdymo valstybės narės teismams priklauso remiantis dviem aspektais: pirma, dėl šių ieškinių glaudaus ryšio su vykdymo procesu; antra, remiantis taisykle, kurioje numatyta, kad į valstybės narės teisės sistemą įtraukti kitoje valstybėje narėje priimti teismo sprendimai turi būti vertinami taip pat, kaip nacionaliniai teismų sprendimai. Nesant konkrečių Sąjungos teisės nuostatų, vienos valstybės narės teismų sprendimai, pripažinti kitoje valstybėje narėje, turi būti vykdomi pagal teismo, kuriame prašoma vykdyti sprendimą, nacionalinės teisės procedūrines taisykles.

60.

Tačiau yra apribojimų dėl teisių gynimo priemonių, dėl kurių tame etape galima kreiptis į minėtus teismus, pobūdžio. Pirma, vykdymo valstybės narės teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinius, kurie nepakankamai glaudžiai susiję su vykdymu arba kurie, jei jie būtų pareikšti nepriklausomai, priklausytų kitos valstybės teismų jurisdikcijai. Antra, tuose teismuose šalis negali remtis pagrindais, kuriuos buvo galima nurodyti pateikiant skundą dėl sprendimo dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu. A fortiori pagrindai, kurie galėjo būtų nurodyti pradinėje byloje, taip pat turi būti neleidžiami vykdymo etape.

61.

Kitas klausimas, kurį reikia nagrinėti, – ar ankstesnėje dalyje analizuotos jurisprudencijos principai taip pat galioja aiškinant Reglamentą Nr. 4/2009.

62.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, jei išlaikymo kreditorius vykdymo valstybėje narėje turėtų gintis nuo ieškinio, kuriuo prieštaraujama vykdymui, Reglamento Nr. 4/2009 apsauginis tikslas nebūtų įgyvendintas. Išlaikymo kreditorius, kuris pagal Reglamente Nr. 4/2009 įtvirtintus principus dėl jurisdikcijos vykdomąjį raštą dėl išlaikymo gavo savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, šį vykdomąjį raštą nuo bylą pralaimėjusio išlaikymo skolininko prieštaravimų turėtų ginti kitoje valstybėje narėje. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad valstybės, kurioje iš pradžių buvo priimtas sprendimas dėl reikalavimo, teismai turi geresnes galimybes įvertinti materialinio pobūdžio prieštaravimus dėl reikalavimo nei kitos valstybės narės, kurioje vykdomąjį raštą tik prašoma vykdyti, teismai.

63.

Tokiai nuomonei iš esmės pritaria ir Portugalijos vyriausybė, kuriai dėl konkretaus Reglamento Nr. 4/2009 tikslo apsaugoti išlaikymo kreditorių kilo abejonių dėl ankstesnės jurisprudencijos tinkamumo jį aiškinant.

64.

Mano nuomone, pagrindiniai teisiniai motyvai, išplaukiantys iš ankstesnėje dalyje apibendrintos jurisprudencijos, yra lygiai taip pat taikomi ieškiniams, kuriais prieštaraujama vykdymui, pagal Reglamentą Nr. 4/2009. Net jei Reglamente Nr. 4/2009 aiškiai pripažįstamas tikslas apsaugoti išlaikymo kreditorių kaip silpnesniąją šalį, manau, kad dėl to neturėtų būti nepaisoma vieno iš pagrindinių principų, būdingų visoms bendradarbiavimo civilinėse bylose priemonėms, t. y. kad su vykdymu susijusios priemonės yra vykdančiajai valstybei narei priskirtas klausimas.

65.

Pirma, patvirtinant tą logiką Reglamento Nr. 4/2009 41 straipsnio 1 dalyje pripažįstama pagrindinė prielaida, kuria grindžiama pirmiau minėta jurisprudencija, nes joje nustatyta, kad, „laikantis šio reglamento nuostatų, kitoje valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų vykdymo procesą reglamentuoja vykdymo valstybės narės teisė“ ir kad „valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, vykdytinas vykdymo valstybėje narėje, turi būti joje vykdomas tomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos toje vykdymo valstybėje narėje priimtam teismo sprendimui“.

66.

Antra, dėl išvados, kad valstybės narės, kurioje prašoma vykdyti teismo sprendimą, teismai iš principo turi turėti jurisdikciją nagrinėti ieškinius, kuriais prieštaraujama vykdymui, niekaip nenukrypstama nuo Reglamente Nr. 4/2009 numatytų konkrečių garantijų dėl jurisdikcijos, atsižvelgiant į jurisprudencijoje jau suformuotus apribojimus.

67.

Iš tiesų, atsižvelgiant į konkretų Reglamento Nr. 4/2009 tikslą apsaugoti išlaikymo kreditorių kaip silpnesniąją šalį jame nustatytos taisyklės dėl jurisdikcijos yra skirtos tam, kad tai šaliai būtų lengviau apginti savo reikalavimą ( 22 ). Dėl šios priežasties, valstybėje narėje, kurioje šis asmuo gyvena, priėmus teismo sprendimą, tik tos valstybės narės teismai gali imtis veiksmų dėl to sprendimo keitimo ar peržiūros. Tas apsauginis tikslas įtvirtintas dviejose Reglamento Nr. 4/2009 nuostatose. Pirma, pagal Reglamento Nr. 4/2009 8 straipsnį ieškinio dėl valstybėje narėje, kurioje yra nuolatinė kreditoriaus gyvenamoji vieta, priimto teismo sprendimo keitimo skolininkas negali pareikšti jokioje kitoje valstybėje narėje, jei kreditorius toliau gyvena toje valstybėje narėje, kurioje buvo priimtas sprendimas. Antra, pagal 42 straipsnį pirmojoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą draudžiama iš esmės peržiūrėti valstybėje narėje, kurioje jį prašoma vykdyti.

68.

Tačiau pagal tas dvi nuostatas nedraudžiama, kad ieškinį, kuriuo prieštaraujama vykdymui, tačiau kuris nėra susijęs su pirmojoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo dėl išlaikymo keitimu ar peržiūra, nagrinėtų vykdymo valstybės narės teismai.

69.

Trečia, reikia pažymėti, kad šiuo atveju teismo sprendimas dėl išlaikymo buvo „įtrauktas“ į Vokietijos – vykdymo valstybės narės – teisės sistemą paskelbus jį vykdytinu pagal Reglamento Nr. 4/2009 23 straipsnį. Kokia prasmė paskesniame paties vykdymo etape būtų grįžti į valstybę narę, priėmusią teismo sprendimą dėl išlaikymo? Mano nuomone, dėl tokio sprendimo reglamento apsauginis tikslas būtų tik deklaruojamas. Dėl to greičiau kiltų neaiškumų.

70.

Galiausiai, dėl konkretaus Reglamento Nr. 4/2009 tikslo apsaugoti išlaikymo kreditorių jurisdikcija nagrinėti bylas, glaudžiai susijusias su vykdymu, neturėtų būti priskirta valstybės, kurioje išlaikymo kreditorius gyvena, teismams. Tiesa, kad Reglamento Nr. 4/2009 tikslas yra kiek įmanoma palengvinti tarptautinių išlaikymo reikalavimų išieškojimą. Tačiau „palengvinti“ nereiškia pakeisti visą logiką, kuria grindžiama teismo sprendimų dėl išlaikymo pripažinimo ir vykdymo sistema. Kitaip nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Portugalijos vyriausybė ir atsakovė mano, kad dėl Reglamento Nr. 4/2009 apsauginio tikslo neturėtų būti daroma išvada, jog šioje byloje nagrinėjamas ieškinys yra nepriklausomas ieškinys, dėl kurio iškeliama nauja su išlaikymu susijusi byla, o jurisdikcija ją nagrinėti turi būti ex novo paskirta remiantis reglamento 3 straipsnyje nustatytais kriterijais. Pirma, tai galėtų turėtų neigiamos įtakos veiksmingam išlaikymo reikalavimo išieškojimui nepagrįstai pratęsiant vykdymo procesą.

71.

Be to, papildomai pažymėtina, kad, kaip per posėdį nurodė Vokietijos vyriausybė, Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytos taisyklės dėl jurisdikcijos, skirtos įvairioms „silpnesniosioms šalims“ apsaugoti (kaip nurodyta 18 konstatuojamojoje dalyje – dėl draudimo, vartojimo ir darbo sutarčių). Tačiau taisyklė dėl jurisdikcijos, susijusi su vykdymu (ir teisių gynimo priemonėmis vykdymo atžvilgiu), nepakeičiama dėl to, kad jurisdikcija pradinėje byloje buvo nustatyta pagal vieną iš konkrečių sistemų, skirtų vienai iš tų silpnesniųjų šalių apsaugoti.

72.

Todėl manau, kad išvada, jog jurisdikcija nagrinėti ieškinį, kuriuo prieštaraujama vykdymui, iš principo priklauso valstybės narės, kurioje prašoma vykdyti teismo sprendimą, teismams, taip pat galioja dėl Reglamento Nr. 4/2009.

73.

Šioje byloje ieškinys, kuriuo prieštaraujama vykdymui, grindžiamas ieškovo teiginiu, kad teismo sprendimu dėl išlaikymo nustatyta skola, bent jau didžioji jos dalis, buvo padengta. Dalį mokėtinos sumos jis sumokėjo tiesiogiai atsakovei. Lenkijos vaikų išlaikymo fondas taip pat sumokėjo dalį išlaikymo skolos vietoj ieškovo. Ieškovas taip pat teigia, kad tas sumas jis pagal savo finansines galimybes Lenkijos vaikų išlaikymo fondui atlygino. Kaip per posėdį paaiškino ieškovas, šioje byloje ginčas kilo todėl, kad Lenkijos vaikų išlaikymo fondo sumokėtos sumos atsakovė nepripažįsta kaip ieškovo skolos.

74.

Mano nuomone, ieškinys, kuriuo prieštaraujama vykdymui remiantis pirmiau nurodytu pagrindu, nepažeidžia Reglamente Nr. 4/2009 ir Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytų bendrosios taisyklės, pagal kurią jurisdikcija nagrinėti ieškinius, kurie yra glaudžiai susiję su teismo sprendimo vykdymu, priklauso valstybės narės, kurioje tą sprendimą prašoma vykdyti, teismams, apribojimų.

75.

Pirma, pagrindas, kuriuo šioje byloje grindžiamas ieškinys, kuriuo prieštaraujama vykdymui, yra glaudžiai susijęs su vykdymo procesu ir negali būti laikomas nei ieškiniu dėl teismo sprendimo dėl išlaikymo keitimo, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 4/2009 8 straipsnį, nei ieškiniu dėl to sprendimo peržiūros iš esmės, kaip tai suprantama pagal to reglamento 42 straipsnį.

76.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui abejonių kilo būtent dėl to, kad jis mano, jog šioje byloje ieškinys, kuriuo prieštaraujama vykdymui, gali reikšti ieškinį dėl teismo sprendimo dėl išlaikymo keitimo, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 4/2009 8 straipsnį. Tokios nuomonės iš esmės laikosi Portugalijos vyriausybė ir atsakovė.

77.

Nepritariu šiai nuomonei. Kaip nurodo Vokietijos vyriausybė, yra reikšmingas skirtumas tarp ieškinių, susijusių su vykdymu, ir ieškinių, kuriais siekiama keisti teismo sprendimą dėl išlaikymo. Nors dėl pastarųjų ieškinių teismo sprendimas, kuriuo nustatyta išlaikymo skola, galiausiai gali būti keičiamas iš esmės, pirmieji ieškiniai neturi jokios įtakos teismo sprendimo esmei.

78.

Reikalavimo įvykdymas yra vienas iš prieštaravimo pagrindų, paprastai pripažįstamų vykdymo etape. Kaip nurodo Vokietijos vyriausybė ir Komisija, ieškiniu, kuriuo prieštaraujama vykdymui remiantis tuo, kad skola padengta, nesiekiama nei keisti, nei peržiūrėti susijusio teismo sprendimo, kuriuo nustatyta skola, esmės ar teisinės galios, tačiau toks ieškinys išimtinai nukreiptas prieš to sprendimo vykdymą. Kalbant konkrečiau, kaip pažymi Lenkijos vyriausybė, kalbama apie sumą, iki kurios gali būti vykdomas sprendimas dėl išlaikymo. Todėl manau, kad toks ieškinys yra glaudžiai susijęs su vykdymu ir nereiškia nei 8 straipsnyje numatyto proceso dėl teismo sprendimo keitimo, nei teismo sprendimo peržiūros iš esmės, kaip nustatyta Reglamento Nr. 4/2009 42 straipsnyje.

79.

Tačiau atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo vertinimas, kad Lenkijos teismai būtų tinkamesni priimti sprendimą dėl skolos padengimo, grindžiamas Lenkijos vaikų išlaikymo fondo dalyvavimu. Nemanau, kad dėl Lenkijos vaikų išlaikymo fondo dalyvavimo turėtų keistis išvada, išplaukianti iš ankstesnio punkto.

80.

Per posėdį Lenkijos vyriausybė paaiškino, kad Lenkijos vaikų išlaikymo fondas imasi veiksmų pagal teisės aktus ir tampa pakaitiniu kreditoriaus skolininku: skola sumažinama tomis sumomis, kurias fondas sumoka vietoje išlaikymo skolininko, o tas sumas skolininkas turi atlyginti tiesiogiai fondui. Ta sistema suderinama su viešųjų subjektų, kurie išlaikymo kreditoriams dažnai moka išmokas vietoje išlaikymo skolininkų, funkcija. Ta funkcija pripažįstama Reglamento Nr. 4/2009 64 straipsnyje ( 23 ). Sumos, kurią išlaikymo skolininkas yra skolingas, atžvilgiu fondo dalyvavimas yra susijęs su tuo, kaip skola padengiama, ir neturi jokios įtakos teismo sprendimo dėl išlaikymo, kuris lieka nepakeistas, esmei. Taigi, atrodo, kad skolą iš dalies padengė trečioji šalis, veikianti skolininko vardu, o tai patvirtina, kad ieškinys, kuriuo prieštaraujama vykdymui, pagrindinėje byloje yra vienas iš įprastų prieštaravimų dėl skolos išieškojimo.

81.

Tiesa, kad tarpvalstybinėse išlaikymo bylose dalyvaujant viešiesiems subjektams, kaip antai Lenkijos vaikų išlaikymo fondui, iš tiesų gali atsirasti papildomų sunkumų dėl įrodymų. Šiuo klausimu verta priminti, kad Reglamento Nr. 4/2009 64 straipsnio 4 dalyje aiškiai numatyta, kad vykdymo procese, kuriame tokie subjektai tiesiogiai dalyvauja, jie, gavę prašymą, turi pateikti visus dokumentus, kurie būtini norint nustatyt, kad kreditoriui buvo išmokėtos išmokos. Manau, kad siekiant užtikrinti, kad Reglamentas Nr. 4/2009 būtų veiksmingas, toks viešųjų subjektų įpareigojimas taip pat taikomas bylose pagal tą reglamentą, kai šie subjektai vietoje skolininko mokamo išlaikymo mokėjo išmokas ir kai išlaikymo skolininkas teigia, kad tas sumas jis atlygino išlaikymo fondui.

82.

Antra, kaip pažymi Vokietijos vyriausybė, iš Reglamento Nr. 4/2009 30 konstatuojamosios dalies matyti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai manė, kad išlaikymo skolininkas remtis skolos padengimu turėtų galėti valstybėje narėje, kurioje prašoma vykdyti teismo sprendimą, numatytomis sąlygomis. Iš tiesų, toje konstatuojamojoje dalyje „skolininko skolos likvidavimas sprendimo vykdymo etape“ pateikiamas kaip atsisakymo vykdyti teismo sprendimą pagrindas, priimtinas pagal Reglamento Nr. 4/2009 21 straipsnį ( 24 ). Tiesa, kad 21 straipsnis šios bylos aplinkybėmis netaikomas ( 25 ). Tačiau tai, kad 21 straipsnis yra IV skyriaus 1 skirsnyje, galima paaiškinti egzekvatūros sistemos panaikinimo aplinkybėmis dėl būtinybės nustatyti tam tikrus pagal nacionalinę teisę galimų atsisakymo vykdyti teismo sprendimą pagrindų apribojimus. Atsižvelgiant į tai, jei skolos padengimas vykdymo metu laikomas vienu iš pagrindų, kuriuo remiantis leidžiama atsisakyti vykdyti teismo sprendimą, jei jis pagal IV skyriaus 1 skirsnio sistemą numatytas vykdymo valstybės narės teisės aktuose, a fortiori tas pats turėtų būti taikoma dėl IV skyriaus 2 skirsnio, kuriame netaikomi jokie apribojimai dėl teismo sprendimo atsisakymo vykdyti pagrindų, kurie numatyti 21 straipsnyje ( 26 ).

83.

Trečia, šioje byloje taikomose nacionalinėse nuostatose numatytais apribojimais užtikrinama, kad pagrindais, kuriais buvo galima remtis Lenkijos teismuose, pagal tą procesinę galimybę negalima remtis Vokietijos teismuose. Kaip paaiškino Vokietijos vyriausybė, pagal AUG 66 straipsnio 1 dalį išlaikymo skolininkui leidžiama pareikšti tik prieštaravimus, grindžiamus aplinkybėmis, kurios susiklostė po teismo sprendimo dėl išlaikymo priėmimo. Argumentai dėl išlaikymo skolos padengimo, kuriais grindžiamas nagrinėjamas ieškinys, negalėjo būti pateikti pagrindinėje byloje dėl išlaikymo. Be to, verta pažymėti, kad tie reikalavimai negalėjo būti pareikšti pateikiant Vokietijos teismams skundą dėl sprendimo dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu. Šie teismai atsisakyti paskelbti teismo sprendimą vykdytinu arba tokį paskelbimą panaikinti gali tik remdamiesi Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnyje nurodytais pagrindais, o skolos padengimas tarp jų nenurodytas ( 27 ).

84.

Todėl darau išvadą, kad ieškinys, kuriuo prieštaraujama vykdymui remiantis tuo, kad skola padengta, yra susijęs su vykdymo procesu ir sąlygomis, kurie pagal Reglamento Nr. 4/2009 41 straipsnio 1 dalį vykdymo valstybės narės teisės aktais turi būti reglamentuoti tomis pačiomis sąlygomis, kaip toje valstybėje narėje priimti teismo sprendimai. Pirma, toks ieškinys yra glaudžiai susijęs su vykdymu. Antra, tokiu ieškiniu neprašoma keisti sprendimo dėl išlaikymo ar vertinti jo pagrįstumo. Trečia, juo nepareiškiamas joks pagrindas, kuriuo būtų buvę galima remtis Lenkijos teismams nagrinėjant bylą, kurioje buvo priimtas teismo sprendimas dėl išlaikymo (nė joks pagrindas dėl atsisakymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu Vokietijos teismuose ar tokio paskelbimo panaikinimo).

85.

Dėl šių priežasčių manau, kad jurisdikcija priimti sprendimą dėl ieškinio, kuriuo prieštaraujama vykdymui remiantis skolos padengimu, priklauso valstybės narės, kurioje prašoma vykdyti teismo sprendimą, teismams. Išsamumo sumetimais vietoje išvados noriu pažymėti du dalykus. Pirma, šioje išvadoje buvo aptariamas tik prieštaravimo pagrindas, grindžiamas skolos padengimu, ir išvada padaryta tik dėl jo. Antra, be šio konkretaus pagrindo, neišsakyta jokios nuomonės dėl bendro ZPO 767 straipsnio suderinamumo su Sąjungos teise.

86.

Siūlau Teisingumo Teismui į Amtsgericht Köln (Kelno apylinkės teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje, o ypač šio reglamento 41 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės, kurioje prašoma vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą dėl išlaikymo, teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį, kuriuo prieštaraujama vykdymui, jei tas ieškinys yra glaudžiai susijęs su vykdymo procesu, juo neprašoma keisti ar peržiūrėti teismo sprendimo dėl išlaikymo ir jis grindžiamas pagrindais, kuriais nebuvo galima remtis sprendimą dėl išlaikymo priėmusiame teisme. Atrodo, kad šioje byloje nagrinėjamas ieškinys, kuriuo prieštaraujama vykdymui remiantis tuo, kad skola padengta, šias sąlygas atitinka, tačiau galiausiai tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.