1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius (OL L 48, 2011, p. 1), 6 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Vanessa Gambietz ir Erika Ziegler ginčą dėl pirmosios skolinio reikalavimo iš antrosios.

3

Direktyvos 2011/7 19 ir 20 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

4

Šios direktyvos 6 straipsnyje „Išieškojimo išlaidų kompensavimas“ numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad tokiu atveju, jei delspinigiai už pavėluotą mokėjimą, atliekamą pagal komercinį sandorį, tampa mokėtini pagal 3 arba 4 straipsnį, kreditorius turėtų teisę gauti iš skolininko ne mažesnę kaip nustatytą 40 [eurų] sumą.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad 1 dalyje nurodyta nustatyta suma būtų mokėtina nereikalaujant priminimo, kompensuojant kreditoriaus išieškojimo išlaidas.

3.   Be 1 dalyje nurodytos nustatytos sumos, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko pagrįstos kompensacijos už visas išieškojimo išlaidas, viršijančias tą nustatytą sumą ir susijusias su skolininko pavėluotu mokėjimu. Šios išlaidos, inter alia, galėtų apimti išlaidas, patirtas naudojantis advokato ar skolų išieškojimo įmonės paslaugomis.“

5

V. Gambietz prašė priteisti iš skolininkės E. Ziegler sumokėti pagrindinio reikalavimo sumą su palūkanomis ir papildomą 112 EUR sumą, kurią sudaro 40 eurų fiksuota suma, numatyta Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas, toliau – BGB) 288 straipsnio 5 dalies pirmame sakinyje, ir 72 eurai išlaidų už advokato paslaugas.

6

Amtsgericht Eilenburg (Eilenburgo apylinkės teismas, Vokietija) patenkino šį prašymą, išskyrus dalį, susijusią su 40 eurų fiksuota suma, todėl ieškovė pagrindinėje byloje pateikė apeliacinį skundą Landgericht Leipzig (Leipcigo apygardos teismas, Vokietija). Šis atmetė apeliacinį skundą nuspręsdamas, kad pagal BGB 288 straipsnio 5 dalies trečią sakinį ši fiksuota suma priskirtina prie išlaidų už advokato paslaugas, patirtų ikiteisminiame etape.

7

Ieškovė pagrindinėje byloje dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

8

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad ieškovei pagal BGB 288 straipsnio 5 dalies pirmą sakinį priklausanti 40 EUR nustatyta suma, remiantis BGB 288 straipsnio 5 dalies trečiu sakiniu, įskaičiuotina į ikiteisminiame procese reiškiant reikalavimą patirtas 72 eurų išlaidas už advokato paslaugas.

9

Antra, vis dėlto šiam teismui kyla klausimas, ar toks BGB 288 straipsnio aiškinimas suderinamas su Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalimi.

10

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas linkęs manyti, kad minėtoje nuostatoje taip pat numatytas toks nustatytos sumos įskaičiavimas. Vis dėlto jis pažymi, kad Direktyvos 2011/7 19 ir 20 konstatuojamosios dalys galėtų lemti kitokį aiškinimą. Be to, jeigu nustatyta suma būtų įskaičiuojama į išlaidas už advokato paslaugas, kuriomis pasinaudota norint susigrąžinti skolą, gali nutikti taip, kad minėtos nustatytos sumos didesnė dalis arba net visa suma bus sunaudojama, todėl kreditorius galiausiai galėtų reikalauti tik sumos, lygios ikiteisminio proceso išlaidoms už advokato paslaugas.

11

Tokiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2011/7] 6 straipsnio 3 dalis aiškintina taip, kad šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta 40 eurų suma priskirtina prie bylinėjimosi išorės išlaidų, kurios susidarė naudojantis advokato paslaugomis ikiteisminiame procese dėl skolininko pavėluoto mokėjimo, todėl pagal 6 straipsnio 3 dalį jos yra kompensuotinos?“

12

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad iš šioje nuostatoje numatytos pagrįstos kompensacijos turi būti išskaičiuota 40 eurų nustatyta suma, mokėtina kreditoriui pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.

13

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį, jeigu klausimas, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, yra tapatus klausimui, dėl kurio Teisingumo Teismas jau yra priėmęs sprendimą, jeigu atsakymą į tokį klausimą galima aiškiai nustatyti iš jurisprudencijos arba jeigu atsakymas į klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, nekelia jokių pagrįstų abejonių, Teisingumo Teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi.

14

Ši nuostata taikytina nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

15

Direktyvos 2011/7 6 straipsniu siekiama užtikrinti kreditoriaus patirtų išieškojimo išlaidų kompensavimą, jeigu pagal šią direktyvą jis gali reikalauti delspinigių už pavėluotą mokėjimą. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius gauna nustatytą 40 eurų sumą. Pagal šio straipsnio 3 dalį kreditorius taip pat turi teisę gauti pagrįstą kompensaciją už visas kitas išieškojimo išlaidas, viršijančias šią nustatytą sumą.

16

Iš paties Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalies teksto matyti, kad šioje nuostatoje numatyta pagrįsta kompensacija apima visas kitas išieškojimo išlaidas, kurių nekompensuoja nustatyta suma, skiriama kreditoriui pagal tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.

17

Be to, Teisingumo Teismas 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Česká pojišťovna (C‑287/17, EU:C:2018:707) 22–24 punktuose konstatavo, kad Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalyje pavartojęs frazę „viršijančias tą nustatytą sumą“ Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė pabrėžti, kad pagrįsta kompensacija gali apimti išieškojimo išlaidas, viršijančias 40 eurų sumą, nesvarbu, kokios jos būtų.

18

Taigi iš paties šios nuostatos teksto matyti, kad joje numatyta pagrįsta kompensacija apima visas kitokio pobūdžio išlaidas, kurios dar nekompensuotos išmokėjus nustatytą 40 eurų sumą pagal Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 dalį.

19

Tokį aiškinimą patvirtina Direktyva 2011/7 siekiamas tikslas.

20

Šia direktyva siekiama kovoti su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, o pagal šios direktyvos 12 konstatuojamąją dalį toks pavėluotas mokėjimas yra sutarties pažeidimas, kuris skolininkams tapo finansiškai patrauklus visų pirma dėl mažų arba visai netaikomų delspinigių už pavėluotus sąskaitose nurodytus mokėjimus (2017 m. vasario 16 d. Sprendimo IOS Finance EFC (C‑555/14, EU:C:2017:121, 24 punktas ir 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Česká pojišťovna, C‑287/17, EU:C:2018:707, 25 punktas).

21

Darytina išvada, kad šios direktyvos tikslas yra veiksmingai apsaugoti kreditorių nuo vėlavimo sumokėti. Tokia apsauga reiškia, kad kreditoriui siūloma kuo labiau kompensuoti jo patirtas išieškojimo išlaidas, kad būtų atgrasyta nuo vėlavimo sumokėti (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Česká pojišťovna, C‑287/17, EU:C:2018:707, 26 punktas).

22

Vis dėlto reikėtų patikslinti, kad Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija turi būti pagrįsta, tad ji negali padengti nei minėtų išlaidų dalies, kuri jau buvo padengta šio straipsnio 1 dalyje numatyta fiksuota 40 eurų suma, nei išlaidų, kurios, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, yra perteklinės (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Česká pojišťovna, C‑287/17, EU:C:2018:707, 30 punktas).

23

Taip pat pažymėtina, kad aplinkybė, jog pagrįsta kompensacija negali apimti išlaidų dalies, kuri jau kompensuota išmokėjus nustatytą 40 eurų sumą, negali paneigti Direktyvos 2011/7 6 straipsnyje numatytos kompensacijos atgrasomojo tikslo. Iš tiesų šiame straipsnyje kreditoriui suteikiama teisė bet kuriuo atveju gauti ne tik nustatytą 40 eurų sumą, kuri jam skiriama automatiškai, bet ir pagrįstą kompensaciją šią sumą viršijančioms išlaidoms padengti, ir kartu išvengiama situacijų, kai tos pačios išieškojimo išlaidos kompensuojamos du kartus.

24

Taigi tiek iš Direktyvos 2011/7 6 straipsnio teksto, tiek iš šios direktyvos tikslo matyti, kad šis straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog jo 3 dalyje numatyta pagrįsta kompensacija už kreditoriaus patirtas išieškojimo išlaidas turi būti apskaičiuojama neįtraukiant tų išieškojimo išlaidų, kurias apima 40 eurų nustatyta suma, kreditoriui jau išmokėta pagal šio straipsnio 1 dalį.

25

Vadinasi, nacionaliniai teismai turi skirti kreditoriui pagrįstą kompensaciją pagal Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalį, jei bendra kreditoriaus patirtų išieškojimo išlaidų suma, kurią šie teismai laiko pagrįsta, viršija 40 eurų; ši kompensacija apskaičiuojama iš bendros sumos atimant 40 eurų sumą, kuri jau išmokėta kaip fiksuota suma.

26

Šio aiškinimo negali paneigti Direktyvos 2011/7 19 ir 20 konstatuojamosios dalys.

27

Remiantis šiomis konstatuojamosiomis dalimis negalima daryti išvados, kad išieškojimo „vidaus“ išlaidos gali būti kompensuojamos tik fiksuota 40 eurų suma, o kitoms išieškojimo išlaidoms atlyginti skiriama atskira kompensacija pagal Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalį (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Česká pojišťovna, C‑287/17, EU:C:2018:707, 34–37 punktus).

28

Be to, Sąjungos teisės akto preambulė neturi privalomosios teisinės galios ir ja negali būti remiamasi nei nukrypstant nuo atitinkamo akto nuostatų, nei aiškinant nuostatas akivaizdžiai jų formuluotei priešinga prasme (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Česká pojišťovna, C‑287/17, EU:C:2018:707, 33 punktas). Taip pat pasakytina, kad, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Direktyvos 2011/7 6 straipsnyje nedaroma skirtumo tarp vidaus išieškojimo išlaidų ir kitų išieškojimo išlaidų.

29

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalis aiškintina taip, kad iš šioje nuostatoje numatytos pagrįstos kompensacijos turi būti išskaičiuota 40 eurų nustatyta suma, mokėtina kreditoriui pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.

30

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, 6 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad iš šioje nuostatoje numatytos pagrįstos kompensacijos turi būti išskaičiuota 40 eurų nustatyta suma, mokėtina kreditoriui pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.