2018 m. liepos 30 d.Tribunalul Specializat Cluj (Rumunija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje AU / Reliantco Investments LTD, Reliantco Investments LTD Limassol Sucursala Bucureşti

(Byla C-500/18)

(2018/C 381/14)

Proceso kalba: rumunų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Tribunalul Specializat Cluj

Šalys pagrindinėje byloje

Ieškovas: AU

Atsakovės: Reliantco Investments LTD, Reliantco Investments LTD Limassol Sucursala Bucureşti

Prejudiciniai klausimai

1.	Ar, aiškindamas Direktyvos 2004/39/EB (1) 4 straipsnio 1 dalies 12 punkte pateiktą sąvokos „mažmeninis klientas“ apibrėžtį, nacionalinis teismas gali (turi) taikyti tuos pačius aiškinimo kriterijus kaip tie, pagal kuriuos Direktyvos 93/13/EEB (2) 2 straipsnio b punkte apibrėžta sąvoka „vartotojas“?

2.	Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą neigiamas, kokiomis sąlygomis „mažmeninis klientas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2004/39/EB, tokiame ginče, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, galėtų remtis vartotojo statusu?

Visų pirma, ar tai, kad „mažmeninis klientas“, kaip jis apibrėžtas Direktyvoje 2004/[39/EB], per palyginti trumpą laiką įvykdė daug sandorių ir investuoja labai dideles sumas į finansines priemones, kaip jos apibrėžtos Direktyvos 2004/39/[EB] 4 straipsnio [1 dalies] 17 punkte, yra svarbūs kriterijai vertinant, ar „mažmeninis klientas“ turi vartotojo statusą pagal tą direktyvą?

Kai nacionalinis teismas sprendžia dėl savo jurisdikcijos, nes privalo nelygu atvejis, nustatyti, ar taikomas Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (3) 17 straipsnio 1 [dalies] c punktas, ar 7 straipsnio 2 dalis, ar jis gali ir (arba) turi atsižvelgti į ieškovo nurodytą materialine teise grindžiamą pagrindą (būtent vien tik deliktinę atsakomybę) kaip priemonę, siekiant apibrėžti tariamai pagal Direktyvą 93/13/EEB nesąžiningas sąlygas, kurioms taikytinos materialinės teisės normos nustatomos pagal Reglamentą (EB) Nr. 864/2007 („Roma II“) (4), ar dėl to, kad ieškovą galima pripažinti vartotoju, materialine teise grindžiamas jo prašymo pagrindas tampa nesvarbus?

(1) 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinanti Tarybos direktyvą 93/22/EEB (OL L 145, 2004 4 30, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 263).

(2) 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, p. 29; 1993 4 21, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288).

(3) 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012 12 20, p. 1).

(4) 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma II) (OL L 199, 2007 7 31, p. 40, klaidų ištaisymas OL L 106, 2015 4 24, p. 80).