–

IX, atstovaujamos Rechtsanwalt K. Bertelsmann,

–

WABE eV, atstovaujamos Rechtsanwalt C. Hoppe,

–

MH Müller Handels GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt F. Werner,

–

MJ, atstovaujamos Rechtsanwalt G. Sendelbeck,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos E. M. Mamouna ir K. Boskovits,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Švedijos vyriausybės, atstovaujamos H. Eklinder, C. Meyer-Seitz, H. Shev, J. Lundberg ir A. Falk,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos B.-R. Killmann, M. Van Hoof ir C. Valero,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, 2000, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), 2 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies a ir b punktų, 4 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 10 ir 16 straipsnių išaiškinimo.

2

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑804/18 buvo pateiktas nagrinėjant IX ir jos darbdavės WABE eV (toliau – WABE), vaikų darželių tinklą valdančios Vokietijoje įregistruotos asociacijos, ginčą dėl to, kad IX buvo nušalinta nuo pareigų, nes atsisakė laikytis WABE nustatyto draudimo darbuotojams darbo vietoje bendraujant su tėvais ar jų vaikais nešioti bet kokius matomus filosofinių, politinių ar religinių įsitikinimų simbolius.

3

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑341/19 buvo pateiktas nagrinėjant bendrovės MH Müller Handels GmbH (toliau – MH), kuri Vokietijoje valdo buitinių prekių parduotuvių tinklą, ir jos darbuotojos MJ ginčą dėl pastarajai skirto MH nurodymo darbo vietoje nenešioti išsiskiriančių ir didelio formato politinių, filosofinių ar religinių simbolių.

4

Direktyvos 2000/78 1, 4, 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

5

Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“

6

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje numatyta:

„1.   Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

<…>

5.   Ši direktyva nepažeidžia priemonių, numatytų nacionaliniuose teisės aktuose, kurie demokratinėse visuomenėse yra būtini visuomenės saugumui, viešajai tvarkai palaikyti ir kriminalinių nusikaltimų prevencijai, kitų asmenų sveikatos, teisių ir laisvių apsaugai.“

7

Tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Neviršijant [Sąjungai] suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

<…>

<…>“

8

Direktyvos 2000/78 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės gali įdiegti arba toliau taikyti nuostatas, kurios būtų palankesnės vienodo požiūrio principo įgyvendinimui, nei šioje direktyvoje nustatytos.“

9

1949 m. gegužės 23 d.Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinis Įstatymas) (BGBl. 1949 I, p. 1; toliau – GG) 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Tikėjimo, sąžinės, religijos išpažinimo ir pasaulėžiūros laisvė neliečiama.

2.   Garantuojama nevaržoma tikėjimo laisvė.“

10

GG 6 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Rūpinimasis vaikais ir jų auklėjimas yra prigimtinė tėvų teisė ir svarbiausia jų pareiga. Jos įgyvendinimą prižiūri valstybė.“

11

GG 7 straipsnio 1–3 dalys suformuluotos taip:

„1.   Valstybė prižiūri visą mokyklų sistemą.

2.   Asmenys, turintys teisę auklėti vaiką, turi teisę spręsti dėl jo dalyvavimo religijos pamokose.

3.   Religijos pamokos valstybinėse mokyklose, išskyrus pasaulietines mokyklas, yra į mokymosi programą įeinantis dalykas. Nepažeidžiant valstybės priežiūros teisės, religijos mokoma pagal religinių bendruomenių principus. Nė vienas mokytojas negali būti įpareigotas mokyti religijos prieš savo valią.“

12

GG 12 straipsnyje numatyta:

„1.   Visi vokiečiai gali laisvai pasirinkti profesiją, darbo ir mokymosi vietą. Teisė užsiimti profesine veikla gali būti reglamentuojama įstatymu arba jo pagrindu.

<…>“

13

2006 m. rugpjūčio 14 d.Allgemeines Gleichbehandlungsgesetz (Bendrasis įstatymas dėl vienodo požiūrio) (BGBl. 2006 I, p. 1897; toliau – AGG) siekiama perkelti Direktyvą 2000/78 į Vokietijos teisę.

14

AGG 1 straipsnyje, kuriame nustatytas įstatymo tikslas, nurodyta:

„Šiuo įstatymu siekiama užkirsti kelią diskriminacijai dėl rasės ar etninės kilmės, lyties, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos ar ją pašalinti.“

15

AGG 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Pagal šį įstatymą diskriminacija dėl vieno iš 1 straipsnyje nurodytų pagrindų draudžiama, kiek ji susijusi su:

1) įsidarbinant ar pradedant savarankiškai dirbti taikomomis sąlygomis, įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas, visoms veiklos rūšims ir visais profesinės karjeros etapais, įskaitant paaukštinimą;

2) įdarbinimo ir darbo sąlygomis, įskaitant atlyginimą ir atleidimo iš darbo sąlygas, visų pirma tomis, kurios nustatytos individualiose ir kolektyvinėse darbo sutartyse, ir priemonėmis, kurių imamasi įgyvendinant ir nutraukiant darbo santykius, taip pat darant profesinę karjerą;

<…>“

16

AGG 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Tiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl bet kurios iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu. Tiesioginė diskriminacija dėl lyties 2 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytose srityse yra ir tuomet, kai moteris vertinama mažiau palankiai dėl nėštumo ar motinystės.

2.   Netiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl iš pažiūros neutralių sąlygų, kriterijų ar praktikos dėl vienos iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių tam tikri asmenys gali patekti į tam tikru atžvilgiu blogesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent tas sąlygas, kriterijus ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.“

17

AGG 7 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta:

„1.   Darbuotojai negali būti diskriminuojami dėl 1 straipsnyje išvardytų priežasčių; šis draudimas taikomas ir tais atvejais, kai diskriminuojantis asmuo tik daro prielaidą dėl vienos iš 1 straipsnyje išvardytų priežasčių buvimo.

2.   Sutarčių nuostatos, pažeidžiančios 1 dalyje įtvirtintą diskriminacijos draudimą, yra negaliojančios.

3.   Jei darbdavys ar darbuotojai diskriminuoja pagal 1 dalį, jie pažeidžia savo sutartines pareigas.“

18

AGG 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Skirtingas požiūris dėl 1 straipsnyje nurodytų priežasčių leidžiamas, jei dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba dėl jų vykdymo sąlygų tokia priežastis yra esminis ir lemiamas profesinis reikalavimas, kai tikslas yra teisėtas, o reikalavimas proporcingas.“

19

AGG 15 straipsnyje numatyta:

„1.   Darbdavys, pažeidęs diskriminacijos draudimą, turi atlyginti dėl to atsiradusią žalą. Ši nuostata netaikoma tuo atveju, kai darbdavys nėra atsakingas už pareigos pažeidimą.

2.   Dėl patirtos žalos, kuri nėra turtinė žala, darbuotojas turi teisę reikalauti adekvačios piniginės kompensacijos. Neįdarbinimo atveju tokia kompensacija negali viršyti trijų mėnesių darbo užmokesčio, jeigu darbuotojas nebūtų buvęs įdarbintas net ir vykdant nediskriminacinę atranką.

3.   Kai taikomos kolektyvinių sutarčių nuostatos, darbdavys privalo atlyginti žalą tik tuo atveju, jeigu jis veikė tyčia ar ypač aplaidžiai.“

20

Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas) 134 straipsnyje nurodyta, kad, „[j]eigu įstatyme nenurodyta kitaip, teisinis sandoris, kuris pažeidžia įstatymuose nustatytą draudimą, yra niekinis“.

21

Gewerbeordnung (Amatininkų, prekybininkų ir gamybinio pobūdžio profesinės veiklos kodeksas, toliau – GewO) 106 straipsnyje nustatyta:

„Darbdavys, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali detaliau nustatyti darbo turinį, vietą ir laiką, kiek šios darbo sąlygos nėra apibrėžtos darbo sutartyje, darbdavio ir darbo tarybos susitarimo nuostatose, taikytinoje kolektyvinėje sutartyje arba įstatymo normose. Tai taikoma ir vidaus tvarkai bei darbuotojų elgesiui įmonėje. Naudodamasis jam suteikta diskrecija darbdavys taip pat privalo atsižvelgti ir į darbuotojo negalią.“

22

WABE valdo Vokietijoje esančių vaikų darželių, kuriuose dirba daugiau kaip 600 darbuotojų ir prižiūrima apie 3500 vaikų, tinklą. Ji skelbiasi esanti nepartinė ir nekonfesinė struktūra.

23

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad savo kasdienėje veikloje WABE besąlygiškai vadovaujasi Hamburgo (Vokietija) rekomendacija dėl vaikų švietimo ir ugdymo priežiūros įstaigose, kurią 2012 m. kovo mėn. paskelbė Hamburgo žemės darbo, socialinių reikalų, šeimos ir integracijos ministerija. Šioje rekomendacijose, be kita ko, numatyta, kad „[v]isų vaikų priežiūros įstaigų uždavinys yra iškelti ir suprantamai paaiškinti esminius etikos, religinių ir kitų įsitikinimų klausimus, kaip pasaulio, kuriame gyvename, sudedamąją dalį. Todėl vaikų priežiūros įstaigos suteikia vaikams erdvės ieškoti atsakymų į klausimus, kokią prasmę turi džiaugsmas ir kančia, sveikata ir liga, teisingumas ir neteisybė, kaltė ir nesėkmė, taika ir ginčas, taip pat atsakymo į klausimą apie Dievą. Jos skatina vaikus reikšti su šiais klausimais susijusius jausmus ir nuomones. Galimybė smalsiai tyrinėti šiuos klausimus leidžia pakalbėti apie vaikų grupėje atstovaujamų religinių ir kultūrinių pakraipų turinį ir tradicijas. Taip ugdoma pagarba kitoms religijoms, kultūroms ir įsitikinimams. Susidūrimas su šiais klausimais stiprina vaiko savivoką ir veikiančios visuomenės pajutimą. Svarbus elementas taip pat yra leisti vaikams švęsti ir aktyviai prisidėti organizuojant metines šventes, kurios turi religines šaknis. Susidurdami su kitokiomis religijomis, vaikai susipažįsta su skirtingomis susikaupimo, tikėjimo ir dvasingumo formomis.“

24

IX yra specialiojo ugdymo specialistė ir nuo 2014 m. dirba WABE. 2016 m. pradžioje ji nusprendė ryšėti musulmonišką skarą. Nuo 2016 m. spalio 15 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. ji buvo vaiko priežiūros atostogose.

25

2018 m. kovo mėn. WABE priėmė „Tarnybinį nurodymą laikytis neutralumo reikalavimo“; jis turėjo būti taikomas vaikų priežiūros įstaigose ir su juo IX susipažino tų pačių metų gegužės 31 d. Tame nurodyme, be kita ko, buvo numatyta, kad WABE „yra nekonfesinė organizacija ir aiškiai yra už religijų ir kultūrų įvairovę. Siekiant užtikrinti individualų ir laisvą vaikų vystymąsi religijos, įsitikinimų ir politikos požiūriais, <…> darbuotojai raginami tėvų, vaikų ir kitų trečiųjų asmenų atžvilgiu griežtai laikytis taikomo neutralumo reikalavimo. Šių asmenų atžvilgiu [WABE] laikosi neutralumo politiniu, filosofiniu ir religiniu požiūriais“. WABE įmonės centrinio padalinio darbuotojams atsižvelgiant į neutralumo reikalavimą nustatytos taisyklės (išskyrus konsultuojančius pedagoginiais klausimais) netaikomos, nes jie nebendrauja nei su vaikais, nei su tėvais. Toliau nurodytos taisyklės yra „principai, konkrečiai padedantys laikytis neutralumo reikalavimo darbo vietoje:

26

WABE parengtoje „Atmintinėje dėl neutralumo reikalavimo“ dėl klausimo, ar leidžiama nešioti krikščionišką kryžių, musulmonišką galvos apdangalą ar žydišką kipą, pasakyta: „Ne, neleidžiama, nes pedagogai neturi vaikams daryti su religija susijusios įtakos. Sąmoningas religijos ar pasaulėžiūros nulemtos aprangos pasirinkimas pažeidžia neutralumo reikalavimą“.

27

2018 m. birželio 1 d. atvykusi į darbo vietą IX ryšėjo musulmonišką skarą. Atsisakius ją nusirišti, vaikų priežiūros įstaigos direktorė laikinai nušalino IX nuo pareigų.

28

2018 m. birželio 4 d. IX vėl atvyko į darbą su musulmoniška skara. Tą pačią dieną ji buvo įspėta dėl skaros ryšėjimo 2018 m. birželio 1 d. ir paraginta savo pareigas atlikti be skaros, kad būtų laikomasi neutralumo reikalavimo. Kadangi IX dar kartą atsisakė nusirišti minėtą skarą, ji vėl buvo išsiųsta namo ir laikinai nušalinta nuo pareigų. Tą pačią dieną ji gavo kitą įspėjimą.

29

Tuo pačiu laikotarpiu WABE kitai darbuotojai uždraudė nešioti grandinėlę su kryžiumi.

30

IX kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą su ieškiniu; juo prašė įpareigoti WABE iš asmeninės bylos pašalinti įspėjimus dėl musulmoniškos skaros ryšėjimo. Grįsdama ieškinį ji nurodė: pirma, nepaisant bendro draudimo nešioti matomus politinius, filosofinius ar religinius simbolius, šis draudimas tiesiogiai taikomas musulmoniškos skaros ryšėjimui, todėl juo sukuriama tiesioginė diskriminacija; antra, šis draudimas taikomas tik moterims, todėl jis taip pat turi būti vertinamas atsižvelgiant į diskriminacijos dėl lyties draudimą, ir galiausiai šis draudimas yra labiau skirtas moterims iš migrantų šeimų, todėl jis taip pat gali reikšti diskriminaciją dėl etninės kilmės. Be to, Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas, Vokietija) yra nusprendęs, kad draudimas ryšėti musulmonišką skarą darbo metu vaikų priežiūros įstaigoje yra rimtas tikėjimo ir išpažinimo laisvės pažeidimas ir, kad būtų leistinas, turėtų būti taikomas esant pagrįstam ir konkrečiam pavojui. Galiausiai, ieškovės manymu, reikalavimas atšaukti minėtus įspėjimus taip pat negalėtų prieštarauti 2017 m. kovo 14 d. Sprendimui G4S Secure Solutions (C‑157/15, EU:C:2017:203). Tame sprendime Teisingumo Teismas nustatė tik minimalius Sąjungos teisės standartus, todėl Vokietijoje pasiektas apsaugos nuo diskriminacijos lygis, remiantis Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, susijusia su GG 4 straipsnio 1 dalimi ir AGG 8 straipsniu, negali būti sumažintas.

31

WABE prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atmesti šį ieškinį. Grįsdama šį prašymą ji, be kita ko, teigia, kad darbo tvarkos taisyklė, draudžianti nešioti matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, atitinka GewO 106 straipsnio pirmą sakinį, siejamą su AGG 7 straipsnio 1–3 dalimis, ir kad šios nacionalinės nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad atitiktų Sąjungos teisę. Vis dėlto iš 2017 m. kovo 14 d. Sprendimo G4S Secure Solutions (C‑157/15, EU:C:2017:203) matyti, kad privatus darbdavys įmonėje gali įgyvendinti neutralumo politiką, jeigu ši politika vykdoma nuosekliai ir sistemingai ir taikoma tik darbuotojams, bendraujantiems su klientais. Netiesioginės diskriminacijos nėra, jei atitinkamą taisyklę objektyviai pateisina teisėtas tikslas, pavyzdžiui, darbdavio noras laikytis neutralumo politikos bendraujant su klientais, ir jei šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Nagrinėjamu atveju taip ir yra. Be to, IX negali būti perkelta į pareigas, kurios nereikalauja turėti kontaktų su vaikais ir jų tėvais, nes tokios pareigos neatitinka jos gebėjimų ir kvalifikacijos. WABE teigimu, 2017 m. kovo 14 d. sprendimu G4S Secure Solutions (C‑157/15, EU:C:2017:203) Teisingumo Teismas galutinai išsprendė klausimą dėl Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių pusiausvyros darbdavio nustatyto neutralumo reikalavimo atveju. Kadangi AGG 3 straipsnio 2 dalimi siekta į nacionalinę teisę perkelti Sąjungos teisę, suteikti religijos laisvei kitokią reikšmę – kaip tai padarė Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) – Vokietijos teismai negali, antraip pažeistų Sąjungos teisės viršenybę ir Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą. Be to, darant prielaidą, kad siekiant apriboti religijos laisvę reikia įrodyti konkrečią ekonominę riziką ar konkrečias neigiamas ekonomines pasekmes, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju tai taip pat būtų įrodyta, nes iš ieškovės pagrindinėje byloje įrašų privačiame socialinio tinklo paskyroje matyti, kad savo elgesiu ji tikslingai ir sąmoningai siekė daryti įtaką tretiesiems asmenims.

32

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad IX galėjo būti tiesiogiai diskriminuojama dėl religijos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą, nes nepalankus požiūris į ją, t. y. įspėjimas, siejamas su saugoma religijos savybe.

33

Tuo atveju, jei tiesioginės diskriminacijos nėra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar įmonės nustatyta neutralumo politika gali būti sukuriama netiesioginė diskriminacija dėl religijos ar net, atsižvelgiant į tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas daugeliu atvejų skirtas moterims – netiesioginė diskriminacija dėl lyties. Šiomis aplinkybėmis jam kyla klausimas, ar skirtingas požiūris dėl religijos ir (arba) lyties gali būti pateisinamas neutralumo politika, nustatyta siekiant atsižvelgti į klientų pageidavimus. Be to, jeigu skirtingas požiūris netiesiogiai grindžiamas religija, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar, siekdamas patikrinti tokio skirtingo požiūrio tinkamumą, jis gali atsižvelgti į kriterijus, numatytus GG 4 straipsnio 1 dalyje, kuri yra palankesnė nuostata, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 8 straipsnio 1 dalį.

34

Šiomis aplinkybėmis Arbeitsgericht Hamburg (Hamburgo darbo teismas, Vokietija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

35

Nuo 2002 m. MJ dirba pardavimo konsultante ir kasininke vienoje iš MH patronuojamųjų bendrovių. Nuo 2014 m. ji ryši musulmonišką skarą. Kadangi MJ neįvykdė MH reikalavimo darbo vietoje šią skarą nusirišti, ji buvo paskirta į kitas pareigas, kurias vykdydama galėjo ryšėti šią skarą. 2016 m. birželio mėn. MH dar kartą pareikalavo, kad MJ nusirištų minėtą skarą. Atsisakiusi vykdyti šį reikalavimą MJ buvo išsiųsta namo. 2016 m. liepos mėn. MJ gavo nurodymą atvykti į darbo vietą be išsiskiriančių ir didelio formato religinių, politinių ar filosofinių įsitikinimų simbolių.

36

MJ nacionaliniuose teismuose pareiškė ieškinį, reikalaudama pripažinti minėtą nurodymą negaliojančiu ir atlyginti patirtą žalą. Grįsdama ieškinį MJ rėmėsi GG saugoma religijos laisve ir teigė, kad MH siektina neutralumo politika nėra besąlygiškai viršesnė už religijos laisvę ir kad turi būti atliktas proporcingumo vertinimas. MH nurodė, kad nuo 2016 m. liepos mėn. darbo tvarkos taisyklė, draudžianti darbo vietoje nešioti išsiskiriančius ir didelio formato politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius (toliau – darbo tvarkos taisyklė), taikoma visose jos patronuojamosiose bendrovėse. Šios taisyklės tikslas yra išsaugoti neutralumą įmonėje, taigi siekti išvengti konfliktų tarp darbuotojų. Praeityje jau ne kartą buvo kilę konfliktų dėl skirtingų religijų ir kultūrų įmonėje.

37

Kadangi MJ laimėjo bylą nacionaliniuose teismuose, MH pateikė kasacinį skundą Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija), jame nurodė, kad iš 2017 m. kovo 14 d. Sprendimo G4S Secure Solutions (C‑157/15, EU:C:2017:203) matyti, jog nebūtina įrodyti konkrečios ekonominės žalos ar sumažėjusio klientų skaičiaus, kad būtų galima pagrįstai uždrausti skelbti savo įsitikinimus. Taigi Teisingumo Teismas pagal Chartijos 16 straipsnį saugomai laisvei užsiimti verslu suteikė didesnę reikšmę nei religijos laisvei. Kitokia išvada negali būti pateisinama atsižvelgiant į nacionalinės teisės saugomas pagrindines teises.

38

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog siekdamas išspręsti nagrinėjamą ginčą jis turi įvertinti MJ skirto MH nurodymo ir darbo tvarkos taisyklės teisėtumą, atsižvelgdamas į GewO 106 straipsnio pirmame sakinyje nustatytos darbdavio teisės duoti nurodymus apribojimus. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, pirma, reikėtų įvertinti, ar šis nurodymas ir darbo tvarkos taisyklė, kuria jis grindžiamas, sukuria skirtingą požiūrį, kaip tai suprantama pagal AGG 3 straipsnį, ir ar toks skirtingas požiūris laikytinas draudžiama diskriminacija. Antra, jei minėtas nurodymas atitinka galiojančią reglamentavimo tvarką, jį reikėtų vertinti ex æquo et bono, o tam, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, reikia pasverti konkuruojančius interesus, atsižvelgiant, be kita ko, į konstitucinę ir teisės aktų sistemą, bendruosius proporcingumo ir tinkamumo principus, taip pat į papročius. Atliekant šį vertinimą reikia atsižvelgti į visas konkrečias pagrindinės bylos aplinkybes.

39

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad MH darbo tvarkos taisyklė, kaip bendro pobūdžio taisyklė, sukuria skirtingą požiūrį, netiesiogiai grindžiamą religija, kaip tai suprantama pagal AGG 3 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktą. Iš tiesų, palyginti su kitais darbuotojais, MJ yra ypač diskriminuojama dėl AGG 1 straipsnyje nurodyto pagrindo, nes agnostikai yra mažiau linkę viešai išreikšti savo įsitikinimus drabužiais, papuošalais ar kitais ženklais nei tam tikrą religiją išpažįstantys ar tam tikrų įsitikinimų turintys asmenys. Vis dėlto siekiant nustatyti, ar šis skirtingas požiūris laikytinas neteisėta netiesiogine diskriminacija, kaip tai suprantama pagal AGG 3 straipsnio 2 dalį, taip pat reikėtų atsakyti į klausimą, ar tikslas laikytis įmonėje vykdomos neutralumo politikos gali būti tinkamai pasiektas tik visišku, bet kokią matomą politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų išraiškos formą apimančiu draudimu, ar – kaip yra pagrindinėje byloje – pakanka drausti dėvėti tik išsiskiriančius didelio formato politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, jeigu toks draudimas įgyvendinamas nuosekliai ir sistemingai. Vis dėlto Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, konkrečiai 2017 m. kovo 14 d. Sprendime G4S Secure Solutions (C‑157/15, EU:C:2017:203) ir 2017 m. kovo 14 d. Sprendime Bougnaoui ir ADDH (C‑188/15, EU:C:2017:204), nepateikiama atsakymo į šį klausimą.

40

Jei būtų padaryta išvada, kad pastarasis apribojimas yra pakankamas, kiltų klausimas, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas, kuris atrodo būtinas, yra tinkamas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar tikrinant šio draudimo tinkamumą reikia pasverti Chartijos 16 straipsnyje ir Chartijos 10 straipsnyje įtvirtintas teises, ar vis dėlto šis pasvėrimas turi būti atliekamas tik taikant bendrąją taisyklę atitinkamu konkrečiu atveju, pavyzdžiui, kai darbuotojui duodamas nurodymas arba kai jis atleidžiamas iš darbo. Jei būtų padaryta išvada, kad į viena kitai prieštaraujančias teises, kylančias iš Chartijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK), negali būti atsižvelgiama nagrinėjant pagrindinėje byloje aptariamo draudimo tinkamumą siaurąja prasme, kiltų klausimas, ar konstitucinę galią turinti nacionalinė nuostata, kuria saugoma teisė, visų pirma GG 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse saugoma religijos ir tikėjimo laisvė, gali būti laikoma palankesne teisės norma, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 8 straipsnio 1 dalį.

41

Galiausiai dar reikėtų išnagrinėti, ar pagal Sąjungos teisę – šiuo atveju Chartijos 16 straipsnį – neatmeta galimybė atsižvelgti į nacionalinėje teisėje saugomas pagrindines teises nagrinėjant darbdavio nurodymo galiojimą. Tačiau kiltų klausimas, ar privatus asmuo, kaip antai darbdavys, ginče, kuris vyksta išimtinai tarp privačių asmenų, gali remtis Chartijos 16 straipsniu.

42

Šiomis aplinkybėmis Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

43

Pirmuoju klausimu byloje C‑804/18 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2000/78 1 straipsnis ir 2 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinami taip, kad įmonės darbo tvarkos taisyklė, pagal kurią darbuotojams draudžiama darbo vietoje nešioti bet kokius matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, darbuotojus, kurie pagal religinius įsakymus dėl prisidengimo laikosi tam tikrų aprangos taisyklių, tiesiogiai diskriminuoja dėl jų religijos ar įsitikinimų, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.

44

Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikia priminti, jog Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje įtvirtinta, kad ja siekiama nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus, siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą. Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš [šios direktyvos] 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos“. Minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte pažymėta, kad, taikant šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį, tiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl bet kurios iš tos pačios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, tarp kurių yra religija ar įsitikinimai, su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai, nei, esant panašiai situacijai, yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu.

45

Dėl sąvokos „religija“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad ji turi būti aiškinama kaip apimanti ne tik forum internum, t. y. religinių įsitikinimų turėjimą, bet ir forum externum, t. y. religijos ar tikėjimo viešą išpažinimą ir skelbimą (2017 m. kovo 14 d. Sprendimo G4S Secure Solutions, C‑157/15, EU:C:2017:203, 28 punktas), o šis aiškinimas atitinka Chartijos 10 straipsnio 1 dalyje vartojamos tos pačios sąvokos aiškinimą (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Centraal Israëlitisch Consistorie van België ir kt., C‑336/19, EU:C:2020:1031, 52 punktas).

46

Simbolių ar aprangos nešiojimas, skirtas išpažinti ir skelbti savo religijai ar tikėjimui, patenka į Chartijos 10 straipsnyje saugomą „minties, sąžinės ir religijos laisvę“. Pats religinių įsakymų turinys grindžiamas vertinimu, kurio Teisingumo Teismas neturi atlikti.

47

Šiuo klausimu reikia pridurti, kad Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje – kaip ir SESV 19 straipsnyje, pagal kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas gali imtis atitinkamų veiksmų, siekdamas kovoti su bet kokia diskriminacija, be kita ko, dėl „religijos ar tikėjimo“, arba kaip Chartijos 21 straipsnyje, kuriame tarp įvairių jame numatytų diskriminacijos pagrindų nurodyta „religija ar tikėjimas“ – kartu nurodyta religija ir įsitikinimai. Vadinasi, taikant Direktyvą 2000/78 sąvokos „religija“ ir „įsitikinimai“ turi būti nagrinėjamos dviem to paties vieno diskriminacijos pagrindo aspektais. Kaip matyti iš Chartijos 21 straipsnio, diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų pagrindas turi būti atskirtas nuo „politinėmis ar kitokiomis pažiūromis“ grindžiamo pagrindo, taigi jis apima tiek religinius, tiek filosofinius ar dvasinius įsitikinimus.

48

Taip pat reikia pridurti, kad Chartijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į sąžinės ir religijos laisvę, kuri yra neatsiejama nuo aplinkybių, reikšmingų aiškinant Direktyvą 2000/78, atitinka EŽTK 9 straipsnyje užtikrinamą teisę ir kad pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį jos esmė ir taikymo sritis yra tokia pati (2017 m. kovo 14 d. Sprendimo G4S Secure Solutions, C‑157/15, EU:C:2017:203, 27 punktas). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, EŽTK 9 straipsnyje įtvirtinta teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę „yra vienas iš „demokratinės visuomenės“, kaip ji suprantama pagal [šią] konvenciją, pagrindų“ ir „savo religiniu aspektu yra vienas svarbiausių elementų, padedančių formuoti tikinčiųjų tapatybę ir gyvenimo sampratą“, taip pat „svarbi vertybė ateistams, agnostikams, skeptikams ar abejingiems religijai“, nes prisideda prie „per šimtmečius sunkiai iškovoto pliuralizmo – esminio tokios visuomenės bruožo“ (2001 m. vasario 15 d. EŽTT sprendimas Dahlab prieš Šveicariją, CE:ECHR:2001:0215DEC004239398).

49

Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, darant nuorodą į diskriminaciją „dėl“ kurio nors iš Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje nurodytų pagrindų ir į mažiau palankų požiūrį „dėl“ kurio nors iš šių pagrindų ir vartojant formuluotes „kitas“ asmuo ir „kiti asmenys“, šios direktyvos 2 straipsnio 1 ir 2 dalių tekstas ir kontekstas neleidžia daryti išvados, kad, kiek tai susiję su minėtame 1 straipsnyje nurodytu saugomu pagrindu, susijusiu su religija ir įsitikinimais, minėtoje direktyvoje numatytas diskriminacijos draudimas apsiriboja tik skirtingu požiūriu į asmenis, išpažįstančius tam tikrą religiją ar turinčius tam tikrų įsitikinimų, ir asmenis, neišpažįstančius tam tikros religijos ar neturinčių tam tikrų įsitikinimų. Atvirkščiai, minėto prielinksnio „dėl“ vartojimas rodo, kad diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, kaip ji suprantama pagal tą pačią direktyvą, gali būti konstatuota, tik jeigu aptariamas mažiau palankus požiūris taikomas arba prastesnėje padėtyje atsiduriama dėl religijos ar įsitikinimų (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 26 d. Sprendimo Szpital Kliniczny im. dra J. Babińskiego Samodzielny Publiczny Zakład Opieki Zdrowotnej w Krakowie, C‑16/19, EU:C:2021:64, 29 ir 30 punktus).

50

Be to, Direktyva 2000/78 siekiamas tikslas patvirtina, jog šios direktyvos 2 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas asmenų, su kuriais galima lyginti siekiant nustatyti diskriminaciją dėl religijos ar įsitikinimų, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, ratas neribojamas asmenimis, kurie neišpažįsta tam tikros religijos ar neturi tam tikrų įsitikinimų (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 26 d. Sprendimo Szpital Kliniczny im. dra J. Babińskiego Samodzielny Publiczny Zakład Opieki Zdrowotnej w Krakowie, C‑16/19, EU:C:2021:64, 31 punktą).

51

Kaip matyti iš šio sprendimo 44 punkto, pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį ir, kaip matyti iš jos pavadinimo, konstatuojamųjų dalių, teksto ir tikslo, šia direktyva siekiama nustatyti kovos su diskriminacija dėl, be kita ko, religijos ar įsitikinimų užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą, suteikiant kiekvienam asmeniui veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos, be kita ko, šiuo pagrindu (2021 m. sausio 26 d. Sprendimo Szpital Kliniczny im. dra J. Babińskiego Samodzielny Publiczny Zakład Opieki Zdrowotnej w Krakowie, C‑16/19, EU:C:2021:64, 32 punktas).

52

Konkrečiai dėl klausimo, ar privačios įmonės darbo tvarkos taisyklė, pagal kurią darbo vietoje draudžiama nešioti bet kokius matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, sukuria tiesioginę diskriminaciją dėl religijos ar įsitikinimų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tokia taisyklė nesukuria tokios diskriminacijos, kai yra vienodai taikoma bet kokiam tokių įsitikinimų demonstravimo būdui ir pagal ją visi įmonės darbuotojai vertinami vienodai, nes jiems, be kita ko, nustatyta bendra ir nediferencijuota pareiga laikytis neutralios aprangos kodo, pagal kurį draudžiama nešioti tokius simbolius (2017 m. kovo 14 d. Sprendimo G4S Secure Solutions, C‑157/15, EU:C:2017:203, 30 ir 32 punktai). Iš tiesų, kadangi kiekvienas asmuo gali išpažinti religiją arba įsitikinimus, tokia taisyklė, jeigu taikoma bendrai ir nediferencijuojant, nelemia skirtingo požiūrio, grindžiamo su religija ar įsitikinimais neatskiriamai susijusiu kriterijumi (kiek tai susiję su diskriminacija dėl negalios, pagal analogiją žr. 2021 m. sausio 26 d. Sprendimo Szpital Kliniczny im. dra J. Babińskiego Samodzielny Publiczny Zakład Opieki Zdrowotnej w Krakowie, C‑16/19, EU:C:2021:64, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53

Kaip išvados 54 punkte pažymėjo generalinis advokatas, tokio teiginio nepaneigia tai, kad tam tikri darbuotojai laikosi religinių įsakymų, reikalaujančių dėvėti tam tikrą aprangą. Nors tokios darbo tvarkos taisyklės, kaip nurodyta šio sprendimo 52 punkte, taikymas iš tiesų gali sukelti ypatingų nepatogumų tokiems darbuotojams, ši aplinkybė neturi įtakos tame punkte padarytai išvadai, kad ta pati taisyklė, atspindinti darbdavio politinio, filosofinio ir religinio neutralumo politiką, iš principo nelemia skirtingo požiūrio į darbuotojus, grindžiamo su religija ar įsitikinimais neatskiriamai susijusiu kriterijumi, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį.

54

Kadangi iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad WABE taip pat pareikalavo ir pasiekė, kad viena religinį kryžių nešiojanti darbuotoja nusiimtų šį simbolį, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama darbo tvarkos taisyklė IX buvo taikoma neišskiriant jos iš kitų WABE darbuotojų, todėl negalima laikyti, kad IX patyrė skirtingą požiūrį, tiesiogiai grindžiamą jos religiniais įsitikinimais, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti būtiną faktinių aplinkybių vertinimą ir nustatyti, ar WABE priimta darbo tvarkos taisyklė bendrai ir nediferencijuojant buvo taikoma visiems šios įmonės darbuotojams.

55

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą byloje C‑804/18 reikia atsakyti: Direktyvos 2000/78 1 straipsnis ir 2 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinami taip, kad įmonės darbo tvarkos taisyklė, pagal kurią darbuotojams draudžiama darbo vietoje nešioti bet kokius matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, darbuotojų, kurie pagal religinius įsakymus dėl prisidengimo laikosi tam tikrų aprangos taisyklių, tiesiogiai nediskriminuoja dėl jų religijos ar įsitikinimų, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, jeigu ši taisyklė taikoma bendrai ir nediferencijuojant.

56

Antrojo klausimo a punktu byloje C‑804/18 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad skirtingas požiūris, netiesiogiai grindžiamas religija ir (arba) lytimi, kylantis iš įmonės darbo tvarkos taisyklės, draudžiančios darbuotojams nešioti darbo vietoje bet kokius matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, gali būti pateisinamas darbdavio noru laikytis politinio, filosofinio ir religinio neutralumo politikos savo klientų ar vartotojų atžvilgiu, siekiant atsižvelgti į jų teisėtus lūkesčius.

57

Pirmiausia reikia pažymėti, kad šis klausimas grindžiamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvada, jog pagrindinėje byloje C‑804/18 nagrinėjama darbo tvarkos taisyklė, draudžianti nešioti matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, kai WABE darbuotojai bendrauja su tėvais ar vaikais, iš tiesų labiau susijusi su tam tikromis religijomis nei su kitomis ir labiau skirta moterims nei vyrams.

58

Visų pirma, kiek tai susiję su tuo, ar yra šiame klausime nurodyta netiesioginė diskriminacija dėl lyties, reikia konstatuoti, kad, kaip išvados 59 punkte pažymėjo generalinis advokatas, šis diskriminacijos pagrindas nepatenka į Direktyvos 2000/78, vienintelio šiame klausime nurodyto Sąjungos teisės akto, taikymo sritį. Todėl klausimo, ar yra tokia diskriminacija, nagrinėti nereikia.

59

Kiek tai susiję su skirtingo požiūrio, netiesiogiai grindžiamo religija ar įsitikinimais, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktą, klausimu, reikia priminti, kad toks skirtingas požiūris yra, kai nustatoma, jog dėl taisyklėje įtvirtintos, atrodo, neutralios pareigos iš tikrųjų tam tikrą religiją išpažįstantys ar turintys tam tikrų įsitikinimų asmenys patenka į gerokai prastesnę padėtį (2017 m. kovo 14 d. Sprendimo G4S Secure Solutions, C‑157/15, EU:C:2017:203, 34 punktas). Nors tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia pažymėti, kad, remiantis to teismo išvadomis, statistiškai byloje C‑804/18 nagrinėjama taisyklė veikia kone išimtinai darbuotojas moteris, kurios dėl musulmonų tikėjimo ryši skarą, todėl Teisingumo Teismas remiasi prielaida, kad ši taisyklė sukuria skirtingą požiūrį, netiesiogiai grindžiamą religija.

60

Dėl klausimo, ar skirtingas požiūris, netiesiogiai grindžiamas religija, gali būti pateisinamas darbdavio noru laikytis darbo vietoje politinio, filosofinio ir religinio neutralumo politikos, siekiant atsižvelgti į savo klientų ar vartotojų lūkesčius, reikia priminti, jog Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktyje numatyta, kad toks skirtingas požiūris yra draudžiamas, nebent sąlygas, kriterijus ar taikomą praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Todėl skirtingas požiūris, kaip antai nurodytas antrojo klausimo a punkte byloje C‑804/18, nereiškia netiesioginės diskriminacijos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktą, jeigu jis objektyviai pateisinamas teisėtu tikslu ir jei šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 14 d. Sprendimo Bougnaoui ir ADDH, C‑188/15, EU:C:2017:204, 33 punktą).

61

Šiuo klausimu dėl teisėto tikslo ir priemonių, kurių imtasi jam įgyvendinti, tinkamumo ir būtinumo sąvokų reikia pažymėti, kad jos turi būti aiškinamos siaurai (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo CHEZ Razpredelenie Bulgaria, C‑83/14, EU:C:2015:480, 112 punktą).

62

Direktyvos 2000/78 taikymo srityje sukonkretinamas šiuo metu Chartijos 21 straipsnyje įtvirtintas bendrasis nediskriminavimo principas (2021 m. sausio 26 d. Sprendimo Szpital Kliniczny im. dra J. Babińskiego Samodzielny Publiczny Zakład Opieki Zdrowotnej w Krakowie, C‑16/19, EU:C:2021:64, 33 punktas). Šios direktyvos 4 konstatuojamojoje dalyje priminta, kad lygybės prieš įstatymą teisė ir teisė į apsaugą nuo diskriminacijos visiems asmenims yra visuotinė teisė, pripažįstama įvairiuose tarptautiniuose susitarimuose, o iš tos pačios direktyvos 11 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino atsižvelgti į tai, kad, viena vertus, diskriminavimas dėl religijos ar įsitikinimų gali trukdyti siekti SESV tikslų, ypač aukšto užimtumo ir socialinės apsaugos lygio, gerinti gyvenimo lygį ir gyvenimo kokybę, siekti ekonominės ir socialinės sanglaudos bei solidarumo, taip pat tikslo plėtoti Sąjungą kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, ir, kita vertus, Sąjungoje toje pačioje direktyvoje aptariamose srityse turi būti draudžiama bet kokia tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų.

63

Šiuo klausimu dėl teisėto tikslo buvimo reikalavimo reikia pažymėti, kad darbdavio siekį, palaikant santykius tiek su viešojo, tiek su privataus sektoriaus klientais, sukurti politinio, filosofinio ar religinio neutralumo politiką galima laikyti teisėtu. Darbdavio siekis sukurti neutralumo politikos įgyvendinimo klientų atžvilgiu įvaizdį patenka į Chartijos 16 straipsnyje pripažintą laisvę užsiimti verslu ir iš principo yra teisėtas, ypač kai darbdavys siekti šio tikslo įpareigoja tik tuos darbuotojus, kurie gali turėti kontaktų su jo klientais (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 14 d. Sprendimo G4S Secure Solutions, C‑157/15, EU:C:2017:203, 37 ir 38 punktus).

64

Atsižvelgiant į tai, vien darbdavio noro vykdyti neutralumo politiką – nors tai savaime ir yra teisėtas tikslas – nepakanka objektyviai pateisinti skirtingą požiūrį, netiesiogiai grindžiamą religija ar įsitikinimais, nes tokio pateisinimo objektyvus pobūdis gali būti nustatytas tik esant realiam šio darbdavio poreikiui, kurį jis turi įrodyti.

65

Šiomis aplinkybėmis, siekiant įrodyti objektyvų pateisinimą ir realų darbdavio poreikį, pirmiausia galima atsižvelgti į klientų ar vartotojų teises ir teisėtus lūkesčius. Kaip pavyzdį būtų galima nurodyti Chartijos 14 straipsnyje pripažintą tėvų teisę užtikrinti savo vaikų švietimą ir mokymą pagal savo religinius, filosofinius ir pedagoginius įsitikinimus ir tėvų pageidavimą, kad jų vaikus prižiūrėtų asmenys, kurie, bendraudami su vaikais, neišpažįsta ir neskelbia savo religijos ar įsitikinimų, siekiant, be kita ko, „užtikrinti individualų ir laisvą vaikų vystymąsi religijos, pasaulėžiūros ir politikos požiūriu“, kaip numatyta WABE priimtame tarnybiniame nurodyme.

66

Vis dėlto tokias situacijas reikia atskirti, be kita ko, pirma, nuo byloje, kurioje priimtas 2017 m. kovo 14 d. Sprendimas Bougnaoui ir ADDH (C‑188/15, EU:C:2017:204), nagrinėtos situacijos, kai darbuotoja buvo atleista iš darbo gavus kliento skundą ir nesant įmonės darbo tvarkos taisyklės, draudžiančios nešioti bet kokius matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, ir, antra, nuo byloje, kurioje priimtas 2008 m. liepos 10 d. Sprendimas Feryn (C‑54/07, EU:C:2008:397), nagrinėtos situacijos, kuri buvo susijusi su tiesiogine diskriminacija dėl rasės ar etninės kilmės, tariamai kylančia iš diskriminacinių klientų reikalavimų.

67

Siekiant įvertinti, ar yra realus darbdavio poreikis, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 64 punktą, ypač svarbi aplinkybė, jog darbdavys įrodė, kad, nesant tokios politinio, filosofinio ir religinio neutralumo politikos, būtų pažeista Chartijos 16 straipsnyje pripažinta laisvė užsiimti verslu, nes, atsižvelgiant į jo veiklos pobūdį arba jos vykdymo aplinkybes, jis patirtų neigiamų pasekmių.

68

Taip pat reikia pabrėžti, kad, kaip priminta šio sprendimo 60 punkte, tokia darbo tvarkos taisyklė, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, tam, kad nebūtų laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, dar turi būti tinkama užtikrinti veiksmingą darbdavio neutralumo politikos taikymą, o tai reiškia, kad ši politika turi būti iš tikrųjų vykdoma nuosekliai ir sistemingai, o draudimas nešioti bet kokius matomus politinių, filosofinių ir religinių įsitikinimų simbolius, kaip numatyta šioje taisyklėje, taikomas tik tiek, kiek griežtai būtina (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 14 d. Sprendimo G4S Secure Solutions, C‑157/15, EU:C:2017:203, 40 ir 42 punktus).

69

Pastarasis reikalavimas visų pirma reiškia, jog svarbu patikrinti, ar, kalbant apie Chartijos 10 straipsnio 1 dalyje užtikrinamą minties, sąžinės ir religijos laisvės apribojimą, kaip antai darbuotojui skirtą draudimą darbo vietoje laikytis (religinio) įsakymo ir nešioti matomą savo religinių įsitikinimų simbolį, šis apribojimas yra griežtai būtinas atsižvelgiant į neigiamas pasekmes, kurių darbdavys siekia išvengti tokiu draudimu.

70

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į byloje C‑804/18 pateikto antrojo klausimo a punktą reikia atsakyti: Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad skirtingas požiūris, netiesiogiai grindžiamas religija arba įsitikinimais, kylantis iš įmonės darbo tvarkos taisyklės, draudžiančios darbuotojams nešioti darbo vietoje bet kokius matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, gali būti pateisinamas darbdavio noru laikytis politinio, filosofinio ir religinio neutralumo politikos savo klientų ar vartotojų atžvilgiu, jei: pirma, tokia politika atitinka realų šio darbdavio poreikį, kurį turi įrodyti darbdavys, atsižvelgdamas visų pirma į minėtų klientų ar vartotojų teisėtus lūkesčius ir neigiamas ekonomines pasekmes, kurių pagal veiklos pobūdį arba jos vykdymo aplinkybes šis darbdavys patirtų nesant tokios politikos; antra, šis skirtingas požiūris yra tinkamas užtikrinti veiksmingą neutralumo politikos įgyvendinimą, o tai reiškia, kad šios politikos laikomasi nuosekliai ir sistemingai, ir, trečia, draudimas taikomas tik tiek, kiek griežtai būtina, atsižvelgiant į faktinį neigiamų pasekmių, kurių darbdavys siekia išvengti tokiu draudimu, mastą ir sunkumą.

71

Pirmuoju klausimu byloje C‑341/19 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas toje byloje iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktis turi būti aiškinamas taip, kad netiesioginė diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, kylanti iš įmonės darbo tvarkos taisyklės, draudžiančios darbo vietoje nešioti matomus filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius siekiant užtikrinti šios įmonės neutralumo politiką, gali būti pateisinama tik tuo atveju, jei toks draudimas apima bet kokią matomą politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų išraiškos formą, ar pakanka, kad būtų uždrausta nešioti tik išsiskiriančius didelio formato simbolius, jeigu toks draudimas įgyvendinamas nuosekliai ir sistemingai.

72

Šiuo aspektu pirmiausia reikia pažymėti, kad nors šis klausimas grindžiamas netiesioginės diskriminacijos buvimo prielaida, tai nereiškia, kad, kaip, be kita ko, nurodė Europos Komisija savo pastabose byloje C‑341/19, įmonės darbo tvarkos taisyklė, kaip antai nagrinėjama toje byloje, pagal kurią draudžiama dėvėti tik išsiskiriančius didelio formato simbolius, gali labiau paveikti asmenis, kurie pritaria religinėms, filosofinėms ir nekonfesinėms pakraipoms, numatančioms dėvėti išsiskiriančią didelio formato aprangą ar simbolį, pavyzdžiui, galvos apdangalą.

73

Kaip nurodyta šio sprendimo 52 punkte, skirtingas požiūris, atsirandantis dėl nuostatos ar praktikos, kuri grindžiama su saugomu pagrindu neatskiriamai susijusiu kriterijumi (nagrinėjamu atveju –religija ar įsitikinimai), turi būti laikomas tiesiogiai pagrįstu šiuo pagrindu. Taigi tais atvejais, kai išsiskiriančių didelio formato politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolių nešiojimo kriterijus yra neatskiriamai susijęs su viena ar keliomis konkrečiomis religijomis ar įsitikinimais, remiantis tokiu kriterijumi darbdavio nustatytas draudimas darbuotojams nešioti tokius simbolius reiškia, kad tam tikri darbuotojai dėl savo religijos ar įsitikinimų bus vertinami mažiau palankiai nei kiti, todėl tiesioginė diskriminacija, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą, galėtų būti konstatuota.

74

Tuo atveju, jei tokia tiesioginė diskriminacija vis dėlto neturėtų būti konstatuota, svarbu priminti, kad pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį toks skirtingas požiūris, kokį nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – jei būtų įrodyta, kad dėl jo iš tikrųjų tam tikrą religiją išpažįstantys ar turintys tam tikrų įsitikinimų asmenys patektų į tam tikru atžvilgiu prastesnę padėtį – reikštų netiesioginę diskriminaciją, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies b punktą, nebent, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 60 punkte, jis objektyviai pateisinamas teisėtu tikslu ir jeigu šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

75

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog nagrinėjama priemone siekiama išvengti socialinių konfliktų įmonėje, ypač atsižvelgiant į įtampą, praeityje kilusią dėl politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų.

76

Kaip pažymėta šio sprendimo 63 punkte, neutralumo politika gali būti laikoma teisėtu tikslu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį. Siekiant nustatyti, ar šios politikos pakanka, kad būtų galima objektyviai pateisinti skirtingą požiūrį, netiesiogiai grindžiamą religija ar įsitikinimais, reikia, kaip matyti iš šio sprendimo 64 punkto, patikrinti, ar ta politika atitinka realų įmonės poreikį. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tiek darbo ginčų prevencija, tiek neutralus darbdavio įvaizdis klientų atžvilgiu gali atitikti realų darbdavio poreikį, kurį jis turi įrodyti. Remiantis šio sprendimo 68 ir 69 punktais, vis dėlto reikia patikrinti, ar darbo tvarkos taisyklė, draudžianti nešioti bet kokį išsiskiriantį didelio formato politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolį, yra tinkama siekiamam tikslui užtikrinti ir ar šis draudimas apsiriboja tik tuo, kas griežtai būtina.

77

Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad tokia neutralumo politika įmonėje, kaip nurodyta pateiktame pirmajame klausime byloje C‑341/19, gali būti veiksmingai įgyvendinama tik tuo atveju, jei darbuotojams bendraujant su klientais ar tarpusavyje neleidžiama akivaizdžiai demonstruoti politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų, nes bet kokio simbolio, net ir nedidelio formato, nešiojimas kenkia šios priemonės tinkamumui tariamai siekiamam tikslui pasiekti, todėl kelia abejonių dėl pačio minėtos neutralumo politikos nuoseklumo.

78

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą byloje C‑341/19 reikia atsakyti: Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktis turi būti aiškinamas taip, kad netiesioginė diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, kylanti iš įmonės darbo tvarkos taisyklės, draudžiančios darbo vietoje nešioti matomus filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius siekiant užtikrinti šios įmonės neutralumo politiką, gali būti pateisinama tik tuo atveju, jei toks draudimas apima bet kokią matomą politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų išraiškos formą. Draudimas nešioti tik išsiskiriančius didelio formato politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius gali reikšti tiesioginę diskriminaciją dėl religijos ar įsitikinimų, kuri bet kuriuo atveju negali būti pateisinama remiantis ta pačia nuostata.

79

Antrojo klausimo b punktu byloje C‑804/18, kuris yra panašus į antrojo klausimo b punktą byloje C‑341/19, Arbeitsgericht Hamburg (Hamburgo darbo teismas) iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad vertinant, ar skirtingas požiūris, netiesiogiai grindžiamas religija arba įsitikinimais, yra tinkamas, į religijos laisvę ginančias nacionalines konstitucines nuostatas gali būti atsižvelgiama kaip į palankesnes nuostatas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalį.

80

Šis klausimas kyla dėl taip pat Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas) iškelto klausimo byloje C‑341/19, ar, vertinant tokios įmonės darbo tvarkos taisyklės, kaip aptariama pagrindinėse bylose, tinkamumą, reikia pasverti viena kitai prieštaraujančias teises ir laisves, būtent, viena vertus, Chartijos 14 ir 16 straipsnius ir, kita vertus, Chartijos 10 straipsnį, o gal tokį pasvėrimą reikia atlikti tik taikant minėtą darbo tvarkos taisyklę konkrečiu atveju, pavyzdžiui, kai darbuotojui duodamas nurodymas arba kai jis atleidžiamas iš darbo. Taigi, jei būtų nuspręsta, kad atliekant minėtą vertinimą negalima atsižvelgti į iš Chartijos kylančias viena kitai prieštaraujančias teises, kiltų klausimas, ar tokia konstitucinę galią turinti nacionalinė nuostata, kaip GG 4 straipsnio 1 ir 2 dalys, ginančios religijos ir tikėjimo laisvę, gali būti laikoma palankesne nuostata, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 8 straipsnio 1 dalį.

81

Kiek tai susiję su tuo, ar, vertinant iš priemonės, kuri nustatyta siekiant užtikrinti politinio, filosofinio ir religinio neutralumo politikos taikymą, kylančio apribojimo tinkamumą pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį, reikia atsižvelgti į įvairias nagrinėjamas teises ir laisves, visų pirma svarbu priminti, kad, kaip konstatavo Teisingumo Teismas, aiškindamas „religijos“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį, Sąjungos teisės aktų leidėjas šios direktyvos 1 konstatuojamojoje dalyje rėmėsi tokiomis pagrindinėmis teisėmis, kurios garantuojamos EŽTK – jos 9 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė, be kita ko, apima laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar atliekant apeigas. Be to, toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat rėmėsi bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis kaip bendrais Sąjungos teisės principais. Tarp teisių, kurių kyla iš šių bendrų tradicijų ir kurios buvo patvirtintos Chartijoje, yra Chartijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Šioje nuostatoje nurodyta, kad ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar atliekant apeigas. Kaip matyti iš su Pagrindinių teisių chartija susijusių išaiškinimų (OL C 303, 2007, p. 17), 10 straipsnio 1 dalyje užtikrinama teisė atitinka EŽTK 9 straipsnyje užtikrinamą teisę, o remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi jos esmė ir taikymo sritis yra tokia pati (2017 m. kovo 14 d. Sprendimo G4S Secure Solutions, C‑157/15, EU:C:2017:203, 26 ir 27 punktai).

82

Taigi vertinant, ar iš priemonės, kuria siekiama užtikrinti politinio, filosofinio ir religinio neutralumo politikos taikymą, kylantis apribojimas yra tinkamas pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį, reikia atsižvelgti į įvairias nagrinėjamas teises ir laisves.

83

Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad vertindami, ar draudimas, panašus į nagrinėjamą pagrindinėse bylose, yra būtinas, nacionaliniai teismai, išnagrinėję visą byloje esančią informaciją, turi atsižvelgti į esamus interesus ir užtikrinti, kad būtų taikomi „tik griežtai būtini nagrinėjamų laisvių“ apribojimai (2017 m. kovo 14 d. Sprendimo G4S Secure Solutions, C‑157/15, EU:C:2017:203, 43 punktas). Kadangi toje byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, buvo nagrinėjama tik Chartijos 16 straipsnyje pripažinta laisvė užsiimti verslu, darytina išvada, kad kita laisvė, kurią tame pačiame sprendime nurodė Teisingumo Teismas, buvo to paties sprendimo 39 punkte nurodyta minties, sąžinės ir religijos laisvė.

84

Galiausiai reikia konstatuoti, kad toks Direktyvos 2000/78 aiškinimas atitinka Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nes padeda užtikrinti, kad, viena vertus, kai nagrinėjamos kelios Sutartyse įtvirtintos pagrindinės teisės ir principai – kaip antai šiuo atveju Chartijos 21 straipsnyje įtvirtintas nediskriminavimo principas ir Chartijos 10 straipsnyje užtikrinta teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę, ir, kita vertus, Chartijos 14 straipsnio 3 dalyje pripažinta tėvų teisė užtikrinti savo vaikų švietimą ir mokymą pagal savo religinius, filosofinius ir pedagoginius įsitikinimus ir Chartijos 16 straipsnyje pripažinta laisvė užsiimti verslu, proporcingumo principo laikymąsi reikia vertinti taip, kad būtų suderinti reikalavimai, susiję su šių skirtingų teisių ir principų apsauga, ir užtikrinta teisinga jų pusiausvyra (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Centraal Israëlitisch Consistorie van België ir kt., C‑336/19, EU:C:2020:1031, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

85

Kiek tai susiję su pagrindinėse bylose nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis, būtent GG 4 straipsnio 1 dalimi, ir iš jų kylančiu reikalavimu, kad esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama šiose bylose, darbdavys privalo ne tik įrodyti, jog siekia teisėto tikslo, galinčio pateisinti skirtingą požiūrį, netiesiogiai grindžiamą religija ar įsitikinimais, bet ir pagrįsti, kad nagrinėjamos darbo tvarkos taisyklės nustatymo momentu egzistavo arba šiuo metu egzistuoja pakankamai konkretus pavojus (pavyzdžiui, konkrečių neramumų įmonėje grėsmė arba konkreti pajamų praradimo grėsmė) pakenkti šiam tikslui, reikia pripažinti, kad toks reikalavimas patenka į Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktyje nustatytas ribas, kiek tai susiję su skirtingo požiūrio, netiesiogiai grindžiamo religija ar įsitikinimais, pateisinimu.

86

Dėl klausimo, ar su religijos ir sąžinės laisve susijusi nacionalinė nuostata gali būti laikoma nacionaline nuostata, kuri yra palankesnė vienodo požiūrio principo įgyvendinimui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 8 straipsnio 1 dalį, reikia priminti, kad, kaip matyti iš šios direktyvos pavadinimo, joje nustatomi bendrieji šio vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje pagrindai, pagal kuriuos valstybėms narėms suteikiama diskrecija, atsižvelgiant į jų požiūrių dėl religijos ar įsitikinimų vaidmens įvairovę jų teritorijoje. Vis dėlto, nesant konsensuso Sąjungos lygmeniu, valstybėms narėms suteikta diskrecija turi būti susieta su Sąjungos teismui priskirta kontrole, kurią atliekant visų pirma aiškinamasi, ar nacionaliniu lygmeniu priimtos priemonės yra iš esmės pateisinamos ir proporcingos (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Centraal Israëlitisch Consistorie van België ir kt., C‑336/19, EU:C:2020:1031, 67 punktą).

87

Be to, taip sukurta nuostatų sistema rodo, kad Direktyvoje 2000/78 pats Sąjungos teisės aktų leidėjas neužtikrino būtino minties, tikėjimo ir religijos laisvės bei teisėtų tikslų, kuriais galima remtis siekiant pateisinti skirtingą požiūrį, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį, derinimo, bet paliko šį derinimą atlikti valstybėms narėms ir jų teismams (pagal analogiją žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Centraal Israëlitisch Consistorie van België ir kt., C‑336/19, EU:C:2020:1031, 47 punktą).

88

Taigi Direktyva 2000/78 leidžia atsižvelgti į kiekvienai valstybei narei būdingas aplinkybes ir pripažinti kiekvienai iš jų diskreciją atliekant būtiną įvairių nagrinėjamų teisių ir interesų derinimą, siekiant užtikrinti tinkamą šių teisių ir interesų pusiausvyrą.

89

Vadinasi, nagrinėjant klausimą, kas yra skirtingas požiūris dėl religijos ar įsitikinimų, į nacionalines nuostatas, ginančias minties, tikėjimo ir religijos laisvę, kaip vertybę, kuriai šiuolaikinė demokratinė visuomenė jau daugelį metų teikia vis didesnę reikšmę, galima atsižvelgti kaip į vienodo požiūrio principo įgyvendinimui palankesnes nuostatas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 8 straipsnio 1 dalį. Taigi, pavyzdžiui, į 8 straipsnio 1 dalyje numatytos galimybės taikymo sritį patenka nacionalinės nuostatos, pagal kurias skirtingo požiūrio, netiesiogiai grindžiamo religija ar įsitikinimais, pateisinimui taikomi griežtesni reikalavimai, nei nustatyta Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktyje.

90

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrojo klausimo b punktą byloje C‑804/18 ir į antrojo klausimo b punktą byloje C‑341/19 reikia atsakyti: Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad vertinant, ar skirtingas požiūris, netiesiogiai grindžiamas religija arba įsitikinimais, yra tinkamas, į religijos laisvę ginančias nacionalines nuostatas gali būti atsižvelgiama kaip į palankesnes nuostatas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalį.

91

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą byloje C‑341/19, nereikia atsakyti nei į tos pačios bylos antrojo klausimo a punktą, nei į trečiąjį klausimą.

92

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: