–

Dr. Willmar Schwabe GmbH & Co. KG, atstovaujamos Rechtsanwalt C. Stallberg,

–

Queisser Pharma GmbH & Co. KG, atstovaujamos Rechtsanwalt A. Meisterernst,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos K. Herbout-Borczak ir C. Hödlmayr,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą [sveikumą] (OL L 404, 2006, p. 9), iš dalies pakeisto 2008 m. sausio 15 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 107/2008 (OL L 39, 2008, p. 8) (toliau – Reglamentas Nr. 1924/2006), 10 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant dr. Willmar Schwabe GmbH & Co. KG (toliau – Schwabe) ir Queisser Pharma GmbH & Co. KG ginčą dėl tariamai klaidinančios maisto papildo pakuotės.

3

Reglamento Nr. 1924/2006 1, 9, 14, 16, 17, 23 ir 29 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

4

Šio reglamento 1 straipsnio „Dalykas ir taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:

„Šis reglamentas suderina valstybių narių teisės aktų, reglamentų arba administracinės veiklos nuostatas, susijusias su teiginiais apie maistingumą ir sveikatingumą [sveikumą], siekiant užtikrinti efektyvų vidaus rinkos veikimą ir aukštą vartotojų apsaugos lygį.“

5

Reglamento Nr. 1924/2006 2 straipsnio 2 dalies 5 punkte „teiginys apie sveikatingumą [sveikumą]“ apibrėžiamas kaip „teiginys, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama, kad esama ryšio tarp maisto produkto kategorijos, maisto produkto ar vienos jo sudėtinių dalių ir sveikatos“.

6

To paties reglamento II skyriuje, susijusiame su bendraisiais principais, yra 3–7 straipsniai.

7

Reglamento Nr. 1924/2006 3 straipsnyje „Visų teiginių bendrieji principai“ numatyta:

„Teiginiai apie maistingumą ir sveikatingumą [sveikumą] gali būti vartojami ženklinant, pristatant arba reklamuojant į Bendrijos rinką pateikiamus maisto produktus, tik jei šie teiginiai atitinka šio reglamento nuostatas.

Nepažeidžiant [2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo (OL L 109, 2000, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 5 t., p. 75) ir Direktyvos 84/450], teiginiai apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą [sveikumą] neturi būti:

<…>“

8

Šio reglamento 5 straipsnio „Bendrosios sąlygos“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Vartoti teiginius apie maistingumą ir sveikatingumą [sveikumą] leidžiama tik tokiu atveju, jei tenkinamos šios sąlygos:

<…>

2.   Vartoti teiginius apie maistingumą ir sveikatingumą [sveikumą] leidžiama tik tuo atveju, jei galima tikėtis, kad teiginiuose nurodytą teigiamą poveikį supras vidutinis vartotojas.“

9

Šio reglamento 6 straipsnio „Mokslinis teiginių įrodymas [Teiginių mokslo įrodymas]“ 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.   Teiginiai apie maistingumą ir sveikatingumą [sveikumą] pagrindžiami ir įrodomi visuotinai pripažintais moksliniais [mokslo] įrodymais.

2.   Teiginį apie maistingumą arba sveikatingumą [sveikumą] pateikiantis maisto verslo operatorius [maisto ūkio subjektas] pagrindžia teiginio vartojimą.“

10

Šio reglamento IV skyrius, susijęs su teiginiais apie sveikumą, apima 10–19 straipsnius.

11

Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio „Konkrečios sąlygos“ 1, 3 ir 4 dalyse nustatyta:

„1.   Teiginiai apie sveikatingumą [sveikumą] yra draudžiami, išskyrus atvejus, kai jie atitinka II skyriaus bendruosius ir šio skyriaus konkrečius reikalavimus bei yra leidžiami pagal šį reglamentą ir yra įtraukti į leidžiamų teiginių sąrašus, numatytus 13 ir 14 straipsniuose.

<…>

3.   Nuorodą į bendro pobūdžio, nekonkrečią naudą, kurią ta maistinė medžiaga ar maisto produktas apskritai teikia sveikatai ar su sveikata susijusiai gerai savijautai, galima daryti tik tuo atveju, jei kartu pateikiamas konkretus teiginys apie sveikatingumą [sveikumą], įtrauktas į sąrašus, numatytus 13 ir 14 straipsniuose.

4. Tam tikrais atvejais šio straipsnio įgyvendinimo gairės priimamos 25 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka, jei būtina – konsultuojantis su suinteresuotomis šalimis, pirmiausia su maisto verslo operatoriais [maisto ūkio subjektais] ir vartotojų grupėmis.“

12

Šio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Komisija, pasikonsultavusi su [EMST], taikydama 25 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu, ne vėliau kaip iki 2010 m. sausio 31 d. patvirtina 1 dalyje pateiktų leistinų teiginių Bendrijos sąrašą, skirtą iš dalies pakeisti neesmines šio reglamento nuostatas jį papildant, bei visas būtinas šių teiginių vartojimo sąlygas.“

13

Minėto reglamento 17 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

„Bet kuris maisto verslo operatorius [maisto ūkio subjektas] gali vartoti į 13 ir 14 straipsniuose numatytus sąrašus įtrauktus teiginius apie sveikatingumą [sveikumą] laikydamasis jiems taikomų sąlygų, jei jų vartojimas nėra apribotas pagal 21 straipsnio nuostatas.“

14

2013 m. sausio 24 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimo 2013/63/ES, kuriuo priimamos teiginių apie sveikumą konkrečių sąlygų, nustatytų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 10 straipsnyje, įgyvendinimo gairės (OL L 22, 2013, p. 25), priedo 3 punktas „Nuoroda į bendro pobūdžio nekonkrečią naudą sveikatai. 10 straipsnio 3 dalis“ suformuluotas taip:

„Pagal 10 straipsnio 3 dalį be išankstinio leidimo, tačiau laikantis specialių sąlygų, leidžiama vartoti nesudėtingus ir patrauklius teiginius, kuriais daroma nuoroda į bendro pobūdžio nekonkrečią naudą, kurią maisto produktas apskritai teikia sveikatai ar su sveikata susijusiai gerai savijautai. Tokių teiginių vartojimas gali būti naudingas vartotojams, nes jais perduodama vartotojams patrauklesnė informacija. Vis dėlto vartotojai gali neteisingai suprasti ir (arba) klaidingai aiškinti tokius teiginius ir padaryti išvadą, kad to maisto produkto teikiama nauda sveikatai yra kitokia ir (arba) geresnė, nei iš tiesų yra. Todėl darant nuorodą į bendro pobūdžio nekonkrečią naudą sveikatai būtina kartu su tokia nuoroda pateikti konkretų teiginį apie sveikumą, įtrauktą į leidžiamų vartoti teiginių sąrašus Sąjungos registre. Pagal Reglamentą konkretus leidžiamas vartoti teiginys apie sveikumą pateikiamas kartu su teiginiu apie bendro pobūdžio nekonkrečią naudą sveikatai, pateikiant jį „šalia“ arba „po“ tokio teiginio.

Konkretūs teiginiai iš leidžiamų vartoti teiginių sąrašų turi turėti tam tikrą ryšį su bendro pobūdžio nuoroda. <…> kad būtų išvengta vartotojų klaidinimo, maisto ūkio subjektams tenka atsakomybė įrodyti ryšį tarp nuorodos į bendro pobūdžio nekonkrečią maisto produkto teikiamą naudą ir konkretaus kartu pateikiamo leidžiamo vartoti teiginio apie sveikumą.

Atlikus kai kurių teiginių, kurių leidimo vartoti buvo paprašyta, mokslinį vertinimą, padaryta išvada, kad jie yra per daug bendro pobūdžio arba nekonkretūs, kad būtų galima juos įvertinti. Šių teiginių nebuvo leista vartoti, tad jie įtraukti į Sąjungos teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikumą Bendrijos registro atmestų teiginių sąrašą. Tai nereiškia, kad minėti teiginiai negali būti vartojami pagal 10 straipsnio 3 dalies nuostatas; jie gali būti teisėtai vartojami, jei kartu su jais pateikiamas konkretus į leidžiamų vartoti teiginių sąrašus įtrauktas teiginys pagal minėto straipsnio nuostatas.“

15

Pagrindinei bylai taikomos redakcijos Gesetz gegen den unlauteren Wettbewerb (Įstatymas dėl kovos su nesąžininga konkurencija; BGBl. 2010 I, p. 254, toliau – UWG) 3 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyta:

„Bet kuri nesąžininga komercinė veikla yra draudžiama, jeigu ji gali gerokai pažeisti konkurentų, vartotojų arba kitų rinkos dalyvių interesus.“

16

UWG 5 straipsnio „Klaidinanti komercinė veikla“ 1 dalyje nurodyta:

„Klaidinanti komercinė veikla yra klaidinantys komerciniai veiksmai. Komerciniai veiksmai įvykdomi pateikiant netikslius teiginius arba kitą informaciją, susijusią su:

<…>“

17

Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos Lebensmittel-, Bedarfsgegenstände- und Futtermittelgesetzbuch (Maisto produktų, vartojimo prekių ir pašarų kodeksas, BGBl. 2013 I, p. 1426) 11 straipsnio „Nuostatos, susijusios su apsauga nuo sukčiavimo“ 1 dalyje numatyta:

„Draudžiama maisto produktus pateikti į rinką nurodant klaidinantį pavadinimą, informaciją ar pakuotę arba nuolatos ar atskirais atvejais reklamuoti maisto produktus, juos klaidinamai pristatant arba nurodant klaidinančius duomenis. Klaidinimu gali būti laikoma:

<…>“

18

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Queisser Pharma prekiauja maisto papildu Doppelherz® aktiv Ginkgo + B -Vitamine + Cholin, į kurio sudėtį įeina aštuonios sudėtinės dalys, tarp kurių, be kita ko, yra cinkas ir vitaminai B1 (tiaminas), B2, B5 (pantoteno rūgštis) ir B12.

19

Priekinėje šio maisto papildo išorinės pakuotės pusėje atspausdinti tam tikri skirtingo dydžio, spalvų, šrifto elementai, tarp kurių yra toks pagrindinėje byloje nagrinėjamas teiginys: „B-Vitamine und Zink für Gehirn, Nerven, Konzentration und Gedächtnis“ (B grupės vitaminai ir cinkas smegenims, nervams, koncentracijai ir atminčiai).

20

Galinėje išorinės pakuotės pusėje, be konkrečių teiginių, susijusių su ginkmedžiu ir cholinu, atspausdinti šie teiginiai:

„Kad atmintis, koncentracija ir gebėjimas susidoroti su kasdieniais iššūkiais išliktų geri, būtina reguliari protinė veikla ir sveika mityba. Todėl smegenų kraujotaka ir nervų sistema turi būti gerai aprūpinamos maistinėmis medžiagomis.

Doppelherz kapsulėse yra 100 mg cholino, B grupės vitaminų ir mikroelemento cinko. Be to, jose yra 100 mg ginkmedžio ekstrakto.

Vitaminai B1 ir B12 palaiko normalią energinių medžiagų apykaitą ir nervų sistemos veiklą, turi reikšmės psichikos būklei.

Vitaminas B2, kaip ir vitaminas B1, palaiko normalią energinių medžiagų apykaitą ir nervų sistemos veiklą. Be to, jis padeda apsaugoti ląsteles nuo deguonies stygiaus sindromo.

Folio rūgštis taip pat prisideda prie įprastų psichologinių funkcijų ir vaidina vaidmenį ląstelių dalijimosi procese.

Pantoteno rūgštis leidžia palaikyti normalią protinę veiklą ir, kaip ir folio rūgštis ir vitaminas B12, mažina nuovargį.

Mikroelementas cinkas padeda palaikyti normalias kognityvines funkcijas ir apsaugoti ląsteles nuo deguonies stygiaus sindromo.

<…>“

21

Pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konstatuotus faktus Schwabe gamina ir parduoda produktus, konkuruojančius su atitinkamais Queisser Pharma produktais. Manydama, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas teiginys, nurodytas šio sprendimo 19 punkte, pažeidžia Reglamento Nr. 1924/2006 3 straipsnio antro sakinio a punkto, 5 straipsnio 1 dalies a punkto, 6 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies, taip pat UWG 5 straipsnio 1 dalies bei Maisto produktų, vartojimo prekių ir pašarų kodekso 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, Schwabe pateikė ieškinį Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas, Vokietija), siekdama, be kita ko, kad Queisser Pharma būtų įpareigota nustoti reklamuoti maisto papildą tol, kol ant priekinės jo išorinės pakuotės pusės bus atspausdintas pagrindinėje byloje nagrinėjamas teiginys, nurodant, kad priešingu atveju jai bus skirta bauda.

22

2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas) atmetė šį ieškinį.

23

Schwabe pateiktas apeliacinis skundas dėl to sprendimo buvo atmestas 2016 m. birželio 30 d.Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) sprendimu.

24

Schwabe dėl Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas) priimto sprendimo pateikė kasacinį skundą Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija).

25

Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) išreiškė abejonių dėl Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reikalavimo, pagal kurį nuoroda į bendro pobūdžio, nekonkrečią naudą turi būti pateikiama kartu su konkrečiu teiginiu apie sveikumą, ir, konkrečiau kalbant, dėl to, ar pagal šią nuostatą reikalaujama, kad tarp nuorodos ir konkretaus teiginio apie sveikumą būtų tiesioginė erdvinė sąsaja. Šiuo klausimu teismas nurodo, pirma, kad šis reikalavimas „kartu pateikti“ gali būti suprantamas taip, kad reikalaujama erdvinės sąsajos, kad vartotojai galėtų „nedelsiant“ suvokti konkretų leidžiamą teiginį apie sveikumą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto patikslina, manantis, kad jei šis tiesioginės sąsajos reikalavimas nebūtų įvykdytas, galėtų pakakti ir nuorodos į teiginį įterpiant žvaigždutę. Kita vertus, šį reikalavimą taip pat galima aiškinti taip, kaip siūlo apeliacinis teismas, pagal kurį vidutinis vartotojas, kurio apsisprendimą pirkti produktą nulemia šio produkto sudėtis, pirmiausia perskaito šio produkto sudėtinių dalių sąrašą (2015 m. birželio 4 d. Sprendimo Teekanne, C‑195/14, EU:C:2015:361). Atsižvelgiant į tai, kad toks sąrašas dažnai būna kitoje išorinės pakuotės pusėje, gali būti, kad, kiek tai susiję su tokiais produktais, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamas maisto papildas, toks vartotojas galės susipažinti su galinėje išorinės pakuotės pusėje atspausdintais konkrečiais teiginiais apie sveikumą.

26

Tokiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27

Schwabe teigimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai grindžiami klaidinga prielaida, kad šio sprendimo 19 punkte nurodytas pagrindinėje byloje nagrinėjamas teiginys yra nuoroda į bendro pobūdžio, nekonkrečią naudą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 3 dalį, nors iš tiesų tai yra konkretus teiginys apie sveikumą, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 10 straipsnio 1 dalį.

28

Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytą teisinį pagrindą ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma reikšmingumo prezumpcija (2019 m. liepos 10 d. Sprendimas Federal Express Corporation Deutsche Niederlassung, C‑26/18, EU:C:2019:579, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29

Šios reikšmingumo prezumpcijos negali paneigti vien tai, kad viena iš pagrindinės bylos šalių ginčija tam tikrus faktus, kurių Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti ir nuo kurių priklauso to ginčo dalyko apibrėžimas (2007 m. birželio 7 d. Sprendimo van der Weerd ir kt., C‑222/05–C‑225/05, EU:C:2007:318, 23 punktas).

30

Be to, prejudicinių klausimų esmės pakeitimas arba atsakymas į papildomus bylos šalių pastabose nurodytus klausimus būtų nesuderinamas su Teisingumo Teismo pareiga užtikrinti valstybių narių vyriausybėms ir suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį, atsižvelgiant į tai, kad pagal šią nuostatą suinteresuotosioms šalims pranešama tik apie sprendimus dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo Welmory, C‑605/12, EU:C:2014:2298, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31

Šiomis aplinkybėmis į pateiktus klausimus reikia atsakyti remiantis prielaida, kuria remiasi šis teismas, t. y. kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas teiginys yra nuoroda į bendro pobūdžio, nekonkrečią naudą, kuris nėra konkretus, ir kad dėl to jis patenka į Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 3 dalies taikymo sritį.

32

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje nustatytas reikalavimas, pagal kurį bet kokia nuoroda į maistinės medžiagos ar maisto produkto teikiamą bendro pobūdžio, nekonkrečią naudą turi būti pateikta kartu su konkrečiu teiginiu apie sveikumą, įtrauktu į šio reglamento 13 ir 14 straipsniuose nurodytus sąrašus, yra įvykdytas tuo atveju, kai ant maisto papildo išorinės pakuotės priekinės pusės atspausdinta nuoroda į bendro pobūdžio, nekonkrečią maisto medžiagos ar maisto produkto naudą sveikatai, o teiginys apie sveikumą, skirtas pateikti kartu su šia nuoroda, pateikiamas tik ant galinės šios išorinės pakuotės pusės ir tarp jų nėra jokios kitos aiškios sąsajos, pateikiant, pavyzdžiui, žvaigždutę.

33

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (žr., be kita ko, 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Egenberger, C‑414/16, EU:C:2018:257, 44 punktą ir 2019 m. sausio 30 d. Sprendimo Planta Tabak, C‑220/17, EU:C:2019:76, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Visų pirma pagal Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 3 dalies formuluotę bet kokia nuoroda į maistinės medžiagos ar maisto produkto bendro pobūdžio, nekonkrečią naudą sveikatai turi būti „pateikiama kartu“ su konkrečiu teiginiu apie sveikumą.

35

Antra, dėl Reglamento Nr. 1924/2006 tikslų primintina, kad šiuo reglamentu, kaip nurodyta jo 1 straipsnio 1 dalyje, siekiama užtikrinti veiksmingą vidaus rinkos veikimą ir aukštą vartotojų apsaugos lygį. Sveikatos apsauga yra vienas iš pagrindinių minėto reglamento tikslų. Siekiant atsižvelgti į šį tikslą, reikia, be kita ko, pateikti vartotojui reikalingą informaciją, kad jis galėtų rinktis, žinodamas faktus (2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Verband Sozialer Wettbewerb, C‑19/15, EU:C:2016:563, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Be to, šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamento 1924/2006 16 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog svarbu, kad vartotojas suprastų teiginius, susijusius su maisto produktais, ir kad visi vartotojai turi būti apsaugoti nuo klaidinančių teiginių, nurodant, kad šiame reglamente kaip vertinimo kriterijus pasirenkamas vidutinis vartotojas, kuris yra pakankamai gerai informuotas, atidus bei atsargus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius.

36

Galiausiai, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 3 dalies kontekstu, pažymėtina, kad šio reglamento 2 straipsnio 2 dalies 5 punkte sąvoka „teiginys apie sveikatingumą [sveikumą]“ apibrėžiama kaip „teiginys, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama, kad esama ryšio tarp maisto produkto kategorijos, maisto produkto ar vienos jo sudedamųjų dalių ir sveikatos“.

37

Be to, reikia pabrėžti, kad Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio, kuris yra šio reglamento IV skyriuje „Teiginiai apie sveikatingumą [sveikumą]“, 1 dalyje nustatyta, kad teiginiai apie sveikumą draudžiami, išskyrus atvejus, kai jie atitinka II skyriaus bendrąsias nuostatas ir IV skyriaus konkrečius reikalavimus, taip pat yra įtraukti į leidžiamų vartoti teiginių sąrašus, nurodytus šio reglamento 13 ir 14 straipsniuose. Taigi Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principinis draudimas vartoti teiginius apie sveikumą, išskyrus teiginius, įtrauktus leidžiamų teiginių sąrašus, numatytus to paties reglamento 13 ar 14 straipsniuose.

38

Be to, iš sisteminio Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio aiškinimo matyti, kad jo 3 dalyje nustatoma nuo 1 dalyje įtvirtinto principo nukrypti leidžianti nuostata, todėl pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją 3 dalyje nustatytas reikalavimas pateikti kartu turi būti aiškinamas griežtai (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 16 d. Sprendimo AKM, C‑138/16, EU:C:2017:218, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šio reglamento 10 straipsnio 3 dalyje daromas skirtumas tarp dviejų teiginių apie sveikumą kategorijų, t. y. viena vertus, konkretaus teiginio apie sveikumą, numatyto nagrinėjamuose sąrašuose pagal minėto reglamento 10 straipsnio 1 dalį, ir, kita vertus, „bendro pobūdžio“ teiginio apie sveikumą, kuris sudaro nuorodą į šią bendro pobūdžio, nekonkrečią naudą, kuri turi būti pateikiama kartu su šiuose pačiuose sąrašuose pateiktu teiginiu apie sveikumą.

39

Įgyvendinimo sprendimo 2013/63, kurį Komisija priėmė įgyvendindama įgaliojimus, Sąjungos teisės aktų leidėjo jai suteiktus pagal Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 4 dalį ir 25 straipsnį, priedo 3 punkte šiuo klausimu nustatyta, kad pagal šio reglamento 10 straipsnio 3 dalį be išankstinio leidimo, tačiau laikantis specialių sąlygų, leidžiama vartoti nesudėtingus ir patrauklius teiginius, kuriais daroma nuoroda į tokio pobūdžio naudą, kuriuos vartotojai gali neteisingai suprasti ir (arba) klaidingai aiškinti tokius teiginius, todėl darant nuorodą į bendro pobūdžio, nekonkrečią naudą sveikatai būtina „kartu su tokia nuoroda pateikti teiginį apie sveikumą, įtrauktą į leidžiamų vartoti teiginių sąrašus Sąjungos registre“. Tame pačiame punkte patikslinama, kad minėto reglamento tikslais leidžiamas teiginys apie sveikumą pateikiamas kartu su teiginiu apie bendro pobūdžio, nekonkrečią naudą sveikatai, pateikiant jį „šalia“ arba „po“ tokio teiginio.

40

Iš šių aplinkybių matyti, kad reikalavimas „[kartu pateikti]“, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 10 straipsnio 3 dalį, turi būti aiškinamas taip, kad juo reikalaujama ne tik to, kad konkrečiame teiginyje apie sveikumą būtų sukonkretinamas teiginio apie sveikumą, išdėstyto vartojant bendrus terminus, turinys, bet taip pat, kad šių dviejų teiginių atspausdinimo ant atitinkamo produkto išorinės pakuotės vieta leistų vidutiniam, pakankamai informuotam ir protingai pastabiam bei nuovokiam vartotojui suprasti ryšį tarp šių minėtų teiginių. Todėl reikia pripažinti, kad sąvoka „kartu pateikiamas“ pagal šią nuostatą turi būti aiškinama taip, kad ji apima tiek materialinę, tiek vaizdinę išraišką.

41

Taigi, viena vertus, atsižvelgiant į sąvokos „kartu pateikiamas“ materialinę išraišką, pagal ją reikalaujama, kad turinys atitiktų bendrojo pobūdžio teiginį dėl sveikumo ir konkretų teiginį dėl sveikumo, o tai iš esmės reiškia, kad antrasis teiginys turi visiškai pagrįsti pirmąjį.

42

Kita vertus, priešingai, nei teigia atsakovė pagrindinėje byloje, Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 3 dalyje numatyto reikalavimo „[kartu pateikti]“ negalima laikyti tinkamai įvykdytu vien dėl to, kad materialiniu požiūriu egzistuoja akivaizdus ryšys tarp „bendrojo pobūdžio“ teiginio apie sveikumą ir jam pagrįsti skirto konkretaus teiginio apie sveikumą, neatsižvelgiant į atitinkamas šių teiginių atspausdinimo ant atitinkamos išorinės pakuotės vietas, taigi ir į šio reikalavimo vaizdinę išraišką.

43

Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog Reglamento Nr. 1924/2006 29 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad turėtų būti atsižvelgiama į teiginio apie sveikumą formuluotę ir pateikimą, siekiant užtikrinti, kad teiginiai apie sveikumą būtų teisingi, aiškūs, patikimi ir padėtų vartotojui pasirinkti sveiką mitybą. Taigi vaizdiniu požiūriu įvairių elementų ant konkretaus produkto išorinės pakuotės vieta yra veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti vertinant, ar reikalavimas „[kartu pateikti]“ gali būti laikomas įvykdytu.

44

Be to, iš šio reglamento 17 konstatuojamosios dalies ir 6 straipsnio 2 dalies matyti, kad maisto ūkio subjektas, pateikiantis teiginį apie maistingumą ar sveikumą, turi pagrįsti šio teiginio vartojimą.

45

Šiuo klausimu Įgyvendinimo sprendimo 2013/63 priedo 3 punkte nurodyta, jog tam, kad būtų išvengta vartotojų klaidinimo, maisto ūkio subjektams tenka atsakomybė įrodyti ryšį tarp nuorodos į bendro pobūdžio, nekonkrečią maisto produkto teikiamą naudą ir konkretaus leidžiamo teiginio apie sveikumą, kuris pateikiamas kartu.

46

Iš šių aplinkybių išplaukia, kad maisto ūkio subjektai turi aiškiai ir tiksliai pateikti jų vartojamus konkrečius teiginius apie sveikumą, pagrindžiančius jų vartojamas nuorodas į bendro pobūdžio nekonkrečią naudą.

47

Todėl reikalavimo „[kartu pateikti]“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 3 dalį, vaizdinė išraiška turi būti suprantama kaip reiškianti tai, jog vidutiniam vartotojui, kuris yra pakankamai informuotas ir protingai pastabus, leidžiama suprasti, jog tarp nuorodos į bendro pobūdžio, nekonkrečią naudą sveikatai ir konkretaus teiginio apie sveikumą egzistuoja tiesioginis vaizdinis ryšys, o tam iš principo reikia, kad nuoroda ir teiginys erdviniu požiūriu būtų šalia arba visiškai arti vienas kito.

48

Vis dėlto konkrečiu atveju, kai visos apimties konkretūs teiginiai apie sveikumą negali būti nurodyti ant tos pačios išorinės pakuotės pusės, ant kurios atspausdinta nuoroda, kuriai pagrįsti jie skirti, atsižvelgiant į jų gausą ir ilgį, laikytina, kad tiesioginio vaizdinio ryšio reikalavimas išimties tvarka gali būti įvykdytas darant aiškią nuorodą, kaip antai pateikiant žvaigždutę, kai iš jos vartotojui aišku ir visiškai suprantama, jog teiginių apie sveikumą turinys ir ta nuoroda yra susiję.

49

Taigi nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į visas bylos aplinkybes, turi patikrinti ir nustatyti, ar vaizdinio artumo reikalavimas, išplaukiantis iš Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 3 dalies, yra įvykdytas, kai susiejama žvaigždute.

50

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje nustatytas reikalavimas, pagal kurį bet kokia nuoroda į bendro pobūdžio, nekonkrečią maistinės medžiagos ar maisto produkto naudą turi būti pateikta kartu su konkrečiu teiginiu apie sveikumą, įtrauktu į šio reglamento 13 ir 14 straipsniuose nurodytus sąrašus, nėra įvykdytas tuo atveju, kai ant maisto papildo priekinės išorinės pakuotės pusės matyti nuoroda į bendro pobūdžio, nekonkrečią maistinės medžiagos ar maisto produkto naudą sveikatai, o teiginys apie konkrečią naudą, kuris skirtas kartu pateikti, yra atspausdintas tik ant galinės šios išorinės pakuotės pusės ir jie nėra susiejami jokios aiškios nuorodos, pavyzdžiui, pateikiant žvaigždutę.

51

Antruoju klausimu prašymu priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar nuoroda į bendro pobūdžio, nekonkrečią maisto medžiagos ir maisto papildo naudą sveikatai ar su sveikata susijusiai gerai savijautai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 3 dalį, turi būti pagrindžiama mokslo įrodymais, kaip jie suprantami pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punktą ir 6 straipsnio 1 dalį.

52

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 3 dalies formuluotėje, skirtingai nei šio reglamento 10 straipsnio 1 dalies formuluotėje, nėra aiškios nuorodos į šio reglamento II skyriuje, kuriame įtvirtinti jo 5 ir 6 straipsniai, nustatytus bendruosius reikalavimus.

53

Vis dėlto svarbu pažymėti, kad minėtų 5 ir 6 straipsnių formuluotėse aiškiai nurodyta, kad bet kuris teiginys apie sveikumą, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, turi būti moksliškai pagrįstas.

54

Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 1924/2006 5 straipsnio 1 dalies a punktą vartoti teiginius apie maistingumą ir sveikumą leidžiama tik tokiu atveju, jei įrodyta, kad maistinės ar kitos medžiagos, apie kurią pateikiamas teiginys, buvimas, nebuvimas arba mažesnis kiekis maisto produkte ar maisto produktų kategorijai priklausančiuose produktuose pasižymi naudingu maistiniu arba fiziologiniu poveikiu, įrodytu visuotinai pripažintais mokslo duomenimis. Šio reglamento 6 straipsnyje taip pat įtvirtintas toks teiginys, jo 1 dalyje iš esmės nurodyta, kad „[t]eiginiai apie maistingumą ir sveikatingumą [sveikumą] pagrindžiami ir įrodomi visuotinai pripažintais moksliniais [mokslo] duomenimis“.

55

Tokį aiškinimą patvirtina Reglamentu Nr. 1924/2006 siekiami tikslai; kaip matyti iš šio sprendimo 35 punkto, šiuo reglamentu siekiama užtikrinti sveikatos apsaugą ir aukštą vartotojų apsaugos lygį, be kita ko, nuo klaidinančių teiginių. Be to, šio reglamento 14 konstatuojamoje dalyje pažymima būtinybė užtikrinti, kad medžiagų, apie kurias pateikiamas teiginys, maistinė arba fiziologinė nauda būtų įrodyta. Be to, minėto reglamento 17 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad mokslinis pagrindimas turi būti pagrindinis aspektas, į kurį reikia atsižvelgti pateikiant teiginius apie maistingumą ir sveikumą, o to paties reglamento 23 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad Sąjungoje vartoti teiginius apie sveikumą turėtų būti leidžiama tik atlikus aukščiausio įmanomo lygio mokslo įvertinimą.

56

Galiausiai Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, kad teiginys apie sveikumą turi atitikti šio reglamento II skyriaus, kuriame įtvirtinti 5 ir 6 straipsniai, bendruosius reikalavimus. Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 37–39 punktų, Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 3 dalyje tiek, kiek ja leidžiama daryti nuorodą į „bendro pobūdžio“ teiginį apie sveikumą, kuris nėra įtrauktas į šio reglamento leidžiamų teiginių sąrašus, tačiau yra pateikiamas kartu su teiginiu apie sveikumą, kuris į juos yra įtrauktas, įtvirtinta nuo principo, nustatyto šio reglamento 10 straipsnio 1 dalyje, pagal kurį teiginiai apie sveikumą yra draudžiami, išskyrus nurodytuosius tokiuose sąrašuose, leidžianti nukrypti nuostata. Todėl minėto reglamento 10 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama siaurai.

57

Darytina išvada, kad pastaroji nuostata turi būti aiškinama taip, kad toks „bendro pobūdžio“ teiginys, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, apie sveikumą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, turi atitikti šiame reglamente nustatytus įrodinėjimo reikalavimus.

58

Vis dėlto, kaip savo išvados 71 ir 72 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, šiuo klausimu pakanka, kad nuorodos dėl bendrųjų teiginių apie maistinių medžiagų ir maisto papildų naudą sveikatai ar su sveikata susijusiai gerai savijautai būtų pateikiamos kartu su konkrečiais teiginiais apie sveikumą, kurie pagrįsti visuotinai pripažintais mokslo įrodymais, buvo patikrinti ir yra leidžiami, nes šie teiginiai įtraukti į to paties reglamento 13 ir 14 straipsniuose nurodytus sąrašus.

59

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad nuorodos į bendro pobūdžio, nekonkrečią naudą, kurią maistinė medžiaga ar maisto produktas apskritai teikia sveikatai ar su sveikata susijusiai gerai savijautai, turi būti grindžiamos mokslo įrodymais, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punktą ir 6 straipsnio 1 dalį. Tam pakanka, kad šios nuorodos būtų pateikiamos kartu su konkrečiais teiginiais apie sveikumą, įtrauktais į šio reglamento 13 ir 14 straipsniuose nurodytus sąrašus.

60

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: