–

NH, atstovaujamo avvocati C. Taormina ir G. Taormina,

–

Associazione Avvocatura per i diritti LGBTI – Rete Lenford, atstovaujamos avvocato A. Guariso,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. De Socio,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos E.-M. Mamouna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos B.‑R. Killmann ir D. Martin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, 2000, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), 2, 3 ir 9 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant NH ir Associazione Avvocatura per i diritti LGBTI – Rete Lenford (toliau – Associazione) ginčą dėl per radijo laidą padarytų NH pareiškimų, kad jis nenorėtų savo advokatų kontoroje dirbti su homoseksualiais asmenimis.

3

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 11 straipsnio „Saviraiškos ir informacijos laisvė“ 1 dalyje nustatyta:

„Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybių sienų.“

4

Chartijos 15 straipsnio „Laisvė pasirinkti profesiją ir teisė dirbti“ 1 dalyje numatyta:

„Kiekvienas turi teisę į darbą ir užsiimti laisvai pasirinkta profesija ar veikla.“

5

Chartijos 21 straipsnio, susijusio su nediskriminavimu, 1 dalyje įtvirtinta:

„Draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.“

6

Direktyvos 2000/78 9, 11, 12 ir 28 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

<…>

7

Šios direktyvos 1 straipsnyje nurodyta:

„Šios direktyvos tikslas ‐ nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“

8

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje „Diskriminacijos sąvoka“ numatyta:

„1.   Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

<…>“

9

Tos pačios direktyvos 3 straipsnyje apibrėžta jos taikymo sritis. Šio straipsnio 1 dalies a punktas suformuluotas taip:

„Neviršijant [Sąjungai] suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

10

Direktyvos 2000/78 8 straipsnio „Profesiniai reikalavimai“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės gali įdiegti [priimti] arba toliau taikyti nuostatas, kurios būtų palankesnės vienodo požiūrio principo įgyvendinimui, nei šioje direktyvoje nustatytos.“

11

Šios direktyvos 9 straipsnis yra II skyriuje, susijusiame su teisių gynimo priemonėmis ir vykdymu. Šio straipsnio „Teisių apsauga“ 2 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad asociacijos, organizacijos arba kiti juridiniai asmenys, kurie pagal jų nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus yra teisėtai suinteresuoti, kad būtų užtikrintas šios direktyvos nuostatų laikymasis, gali [galėtų] nukentėjusiojo vardu arba jį remiant, gavus jo arba jos sutikimą dalyvauti [inicijuoti] šioje direktyvoje nustatytiems įsipareigojimams įgyvendinti numatyt[as] teismo ir (arba) administracin[es] procedūr[as].“

12

Minėtos direktyvos 17 straipsnyje „Sankcijos“ nurodyta:

„Valstybės narės sankcijoms, taikytinoms už nacionalinių nuostatų, priimtų pagal šią direktyvą, pažeidimus[,] nustato taisykles ir imasi visų priemonių, būtinų jų taikymui užtikrinti. Sankcijos, kurias gali sudaryti kompensacijos nukentėjusiajam sumokėjimas turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. <…>“

13

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 2003 m. liepos 9 d.Decreto legislativo n. 216 – Attuazione della direttiva 2000/78 per la parità di trattamento in materia di occupazione e di condizioni di lavoro (Įstatyminis dekretas Nr. 216, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2000/78 dėl vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje) (GURI, Nr. 187, 2003 rugpjūčio 13 d., p. 4; toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 216) 2 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta:

„Šiame dekrete vienodo požiūrio principas reiškia, kad nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl religijos, įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos. Pagal šį principą neturi būti jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, kaip ji apibrėžta toliau:

14

Šio įstatyminio dekreto 3 straipsnio 1 dalies a punktas suformuluotas taip:

„Vienodo požiūrio principas, nepaisant religijos, įsitikinimų, negalios, amžiaus ir seksualinės orientacijos, taikomas visiems asmenims tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose, ir jam taikoma 4 straipsnyje numatytų formų teisminė apsauga konkrečiai šiose srityse:

15

To paties įstatyminio dekreto 5 straipsnyje numatyta:

„1.   Profesinės sąjungos, asociacijos ir organizacijos, atstovaujančios tais atvejais, kai pažeidžiamos teisės ar interesai, pagal viešu aktu ar privačiu patvirtintu raštu suteiktą įgaliojimą (be tokio įgaliojimo atstovavimas negalioja), pagal 4 straipsnį turi teisę diskriminaciją patiriančio asmens vardu arba jį remdamos pareikšti ieškinį fiziniam ar juridiniam asmeniui, kurio elgesys ar veiksmas yra diskriminacinis.

2.   1 dalyje nurodyti subjektai taip pat turi teisę pareikšti ieškinį tais kolektyvinės diskriminacijos atvejais, kai negalima tiesiogiai ir iš karto nustatyti nuo diskriminacijos nukentėjusių asmenų.“

16

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad NH yra advokatas, o Associazione yra advokatų asociacija, teisme ginanti lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ar interseksualų (LGBTI) teises.

17

Manydama, kad NH padaryti pareiškimai dėl darbuotojų seksualinės orientacijos laikytini diskriminuojančiu elgesiu, ir tai pažeidžia Įstatyminio dekreto Nr. 216 2 straipsnio 1 dalies a punktą, Associazione dėl NH kreipėsi į Tribunale di Bergamo (Bergamo teismas, Italija).

18

2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi šis teismas, kaip darbo bylas nagrinėjantis teismas, NH elgesį, kaip tiesiogiai diskriminuojantį, pripažino neteisėtu: duodamas interviu radijo laidoje NH pareiškė, kad nenorėtų įdarbinti homoseksualių asmenų ar su jais dirbti savo advokatų kontoroje. Tuo remdamasis Tribunale di Bergamo (Bergamo teismas) įpareigojo NH sumokėti Associazione10000 EUR žalos atlyginimą ir nurodė nacionaliniame dienraštyje paskelbti šios nutarties ištraukas.

19

2015 m. sausio 23 d. sprendimu Corte d’appello di Brescia (Brešos apeliacinis teismas, Italija) atmetė dėl minėtos nutarties NH pateiktą skundą.

20

NH dėl pastarojo sprendimo padavė kasacinį skundą Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Grįsdamas šį kasacinį skundą NH, be kita ko, teigia, kad klaidingai taikytas Įstatyminio dekreto Nr. 216 5 straipsnis, nes apeliacinės instancijos teismas pripažino Associazione teisę pareikšti ieškinį, ir kad pažeistas arba klaidingai taikytas šio įstatyminio dekreto 2 straipsnio 1 dalies a punktas ir 3 straipsnis, atsižvelgiant į tai, kad NH išreiškė nuomonę dėl advokato profesijos ne kaip darbdavys, bet kaip paprastas pilietis, tad ginčijami pareiškimai nesusiję su kokiomis nors realiomis profesinėmis aplinkybėmis.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad savo sprendime apeliacinės instancijos teismas konstatavo, pirma, kad „per radijo laidoje vykusį pokalbį [NH], atsakydamas pašnekovui, pasakė kelis sakinius, <…> grįsdamas savo apskritai neigiamą požiūrį į atitinkamos kategorijos asmenis, kurių jis nenorėtų matyti greta savo kontoroje <…> ar net galimai renkantis bendradarbius“, ir, antra, kad tuo metu nebuvo vykdoma ar planuojama jokia darbuotojų atranka.

22

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visų pirma kyla klausimas, ar advokatų asociacija, kaip antai Associazione, yra atstovaujantysis subjektas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 9 straipsnio 2 dalį. Šiuo klausimu jis konkrečiai nurodo, kad 2013 m. birželio 11 d. Komisijos rekomendacijoje 2013/396/ES dėl bendrų principų, taikomų valstybėse narėse kolektyvinių ieškinių dėl veiksmų nutraukimo ir žalos atlyginimo mechanizmams, kai pažeidžiamos Sąjungos teisės suteiktos teisės (OL L 201, 2013, p. 60), ir Komisijos komunikate Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Europos horizontaliosios kolektyvinio teisių gynimo sistemos kūrimas“ (COM(2013) 401 final) tarp kriterijų, kurie reikšmingi nustatant subjekto galimybę veikti kaip atstovaujančiajam asmeniui, nurodomas ne tik ryšis tarp atitinkamo subjekto įstatuose įtvirtinto tikslo ir teisių, kurios nurodomos kaip pažeistos, bet ir tai, kad subjektas turi nesiekti pelno.

23

Nagrinėjamu atveju Associazione teisę pareikšti ieškinį pripažino apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į jos įstatus, numatančius, kad šios asociacijos „tikslas – remti ir skleisti [LGBTI] asmenų kultūrą ir teisių paisymą“, „atkreipiant teismų dėmesį“, ir ji „valdo advokatų tinklo kūrimą <…>; [taip pat] skatina ginti teises teismuose bei naudotis kolektyvinės gynybos priemonėmis nacionaliniuose ir tarptautiniuose teismuose ir dalyvauja tai darant“.

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Italijos teisę, kai užimtumo srityje diskriminuojamas ne identifikuotas nukentėjusysis, bet tam tikra asmenų kategorija, Įstatyminio dekreto Nr. 216 5 straipsnio 2 dalyje teisė pareikšti ieškinį pripažįstama šioje nuostatoje nurodytiems subjektams, kurie laikomi atstovaujančiais visų nukentėjusiųjų interesams. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, ar advokatų asociacijai, kurios pagrindinis tikslas – teikti teisinę pagalbą LGBTI asmenims, vien dėl to, kad jos įstatuose numatyta, jog jos tikslas taip pat – siekti, kad būtų paisoma šių asmenų teisių, gali būti pripažinta teisė pareikšti ieškinį, įskaitant dėl žalos atlyginimo, dėl su įdarbinimu susijusios diskriminacijos, remiantis jos asmeniniu tiesioginiu interesu.

25

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl apribojimų, kuriuos teisės aktai, skirti kovoti su diskriminacija užimtumo ir profesinėje srityje, nustato dėl naudojimosi saviraiškos laisve. Jis pažymi, kad į Direktyva 2000/78 ir Įstatyminiu dekretu Nr. 216 suteikiamos apsaugos nuo diskriminacijos taikymo sritį patenka situacijos, susijusios su darbo santykių atsiradimu, klostymusi ir nutraukimu, ir ši apsauga taip daro poveikį ekonominei iniciatyvai. Tačiau, jo nuomone, šie aktai nesusiję su saviraiškos laisve ir jais nesiekiama jos apriboti. Be to, tam, kad būtų galima taikyti šiuos aktus, turi egzistuoti reali diskriminacijos grėsmė.

26

Taigi jam kyla klausimas, ar tam, kad būtų galima konstatuoti, jog susiklostė su įdarbinimu susijusi situacija, kuriai taikoma Direktyva 2000/78 ir ją į vidaus teisę perkeliantys nacionalinės teisės aktai, būtina, kad vyktų bent individualios derybos dėl įdarbinimo arba būtų paskelbtas viešas darbo pasiūlymas, ir ar, jei taip nėra, paprasti pareiškimai, kurie neturi bent jau viešo darbo pasiūlymo požymių, yra saugomi saviraiškos laisvės.

27

Šiomis aplinkybėmis Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

28

Pirmiausia reikia pažymėti, kad antrajame klausime, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro nuorodą tiek į Direktyvos 2000/78 2 straipsnį, susijusį su diskriminacijos sąvoka, tiek į jos 3 straipsnį, susijusį su šios direktyvos taikymo sritimi. Vis dėlto iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas ne klausimas, ar NH padaryti pareiškimai patenka į „diskriminacijos“ sąvoką, kaip ji apibrėžta pirmojoje iš šių nuostatų, o tai, ar, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis šie pranešimai buvo padaryti, jie patenka į minėtos direktyvos materialinę taikymo sritį, nes jos 3 straipsnio 1 dalies a punkte daroma nuoroda į „įsidarbin[imo] <…> ar darbo sąlyg[as], įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas“.

29

Taigi manytina, kad antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punkte esanti sąvoka „įsidarbin[imo] <…> ar darbo sąlyg[os]“ turi būti aiškinama taip, kad ši sąvoka apima per garso ar vaizdo priemonėmis transliuojamą laidą asmens padarytus pareiškimus, kad jis niekada neįdarbintų tam tikros seksualinės orientacijos asmenų ir nenorėtų su jais kartu dirbti savo įmonėje, net jeigu nebuvo vykdoma ar planuojama jokia darbuotojų atranka.

30

Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad ši direktyva, neviršijant Sąjungai suteiktų įgaliojimų, taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar darbo sąlygoms, įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas, visoms veiklos rūšims ir visais profesinės karjeros etapais, įskaitant paaukštinimą.

31

Šioje direktyvoje, siekiant apibrėžti „įsidarbin[imo] <…> ar darbo sąlyg[ų]“ sąvoką, nedaroma nuoroda į valstybių narių teisę. Tiek iš vienodo Sąjungos teisės taikymo, tiek iš lygybės principo reikalavimų išplaukia, kad Sąjungos teisės nuostata, kurioje nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę dėl šios nuostatos prasmės ir apimties nustatymo, visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 18 d. Sprendimo Nikiforidis, C‑135/15, EU:C:2016:774, 28 punktą ir 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo SM (Vaikas, kuriam taikoma Alžyro kafala), C‑129/18, EU:C:2019:248, 50 punktą).

32

Be to, kadangi minėtoje direktyvoje neapibrėžiamas terminas „įsidarbin[imo] <…> ar darbo sąlyg[os]“, jis turi būti aiškinamas remiantis įprasta jo reikšme bendrinėje kalboje, kartu atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant jis vartojamas, ir teisės aktų, kuriuose jis įtvirtintas, tikslus (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Deckmyn ir Vrijheidsfonds, C‑201/13, EU:C:2014:2132, 19 punktą ir 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Spiegel Online, C‑516/17, EU:C:2019:625, 65 punktą).

33

Dėl Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punkte esančio termino pažymėtina, kad žodžių junginys „įsidarbin[imo] <…> ar darbo sąlyg[os]“ bendrinėje kalboje reiškia aplinkybes arba faktus, kurie būtinai turi būti nustatyti, kad asmuo galėtų būti įdarbintas į tam tikrą darbo vietą arba savarankiškai dirbti.

34

Vis dėlto vien šios nuostatos formuluotė neleidžia nustatyti, ar pareiškimai, padaryti nevykdant ir neplanuojant asmens įdarbinimo į tam tikrą darbo vietą ar savarankiškai dirbti atrankos, patenka į materialinę šios direktyvos taikymo sritį. Todėl reikia atsižvelgti į šio 3 straipsnio 1 dalies a punkto kontekstą ir minėtos direktyvos tikslus.

35

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyva 2000/78 buvo priimta remiantis EB 13 straipsniu, po pakeitimo tapusiu SESV 19 straipsnio 1 dalimi, kuria Sąjungai suteikiama kompetencija imtis atitinkamų veiksmų, siekiant kovoti su diskriminacija, be kita ko, dėl seksualinės orientacijos.

36

Pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį, taip pat, kaip matyti iš jos pavadinimo, preambulės, turinio ir tikslo, šia direktyva siekiama nustatyti kovos su diskriminacija dėl, be kita ko, seksualinės orientacijos „užimtumo ir profesinėje srityje“ bendrus pagrindus, siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą, suteikiant kiekvienam asmeniui veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos, be kita ko, šiuo pagrindu (šiuo klausimu žr. 2019 m. sausio 15 d. Sprendimo E.B., C‑258/17, EU:C:2019:17, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37

Šios direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad, garantuojant visiems lygias galimybes, svarbiausia yra įsidarbinimas ir darbas, kurie ypač prisideda prie visapusio piliečių dalyvavimo ekonominiame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime bei jų galimybių realizavimo. Taip pat šiuo klausimu minėtos direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad diskriminacija dėl, be kita ko, seksualinės orientacijos gali pakenkti SESV tikslų įgyvendinimui, ypač siekti pakankamai didelio užimtumo ir socialinės apsaugos lygio, gerinti gyvenimo lygį ir kokybę, siekti ekonominės ir socialinės sanglaudos bei vienybės, taip pat laisvo asmenų judėjimo.

38

Taigi Direktyvos 2000/78 taikymo srityje sukonkretinamas šiuo metu Chartijos 21 straipsnyje įtvirtintas bendrasis nediskriminavimo principas (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Egenberger, C‑414/16, EU:C:2018:257, 47 punktą).

39

Atsižvelgiant į šį tikslą ir į teisių, kurias Direktyva 2000/78 siekiama apsaugoti, pobūdį bei į pagrindines vertybes, kuriomis ji grindžiama, sąvoka „įsidarbin[imo] <…> ar darbo sąlyg[os]“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punktą, kuriame apibrėžiama jos taikymo sritis, negali būti aiškinama siaurai (pagal analogiją žr. 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Runevič-Vardyn ir Wardyn, C‑391/09, EU:C:2011:291, 43 punktą ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo CHEZ Razpredelenie Bulgaria, C‑83/14, EU:C:2015:480, 42 punktą).

40

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Direktyva 2000/78 taikytina situacijoms užimtumo ir profesinėje srityje, susijusioms su pareiškimais dėl „įsidarbin[imo] <…> ar darbo sąlyg[ų], įskaitant <…> priėmimo į darbą sąlygas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punktą. Konkrečiai jis padarė išvadą, kad ši sąvoka gali apimti viešus pareiškimus dėl konkrečios įdarbinimo politikos, kurie buvo padaryti, nors aptariama įdarbinimo sistema nėra grindžiama viešu pasiūlymu ar tiesioginėmis derybomis po atrankos procedūros, kuri suponuoja kandidatūrų pateikimą ir jų pirminę atranką atsižvelgiant į darbdavio interesus (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Asociația Accept, C‑81/12, EU:C:2013:275, 44 ir 45 punktus).

41

Jis taip pat nusprendė, kad vien tai, jog pareiškimai, suponuojantys homofobinės įdarbinimo politikos taikymą, nėra padaryti asmens, kuris teisiškai įgaliotas tiesiogiai apibrėžti atitinkamo darbdavio įdarbinimo politiką arba susaistyti šį darbdavį ar jam atstovauti įdarbinimo srityje, nebūtinai reiškia, kad tokie pareiškimai negali pasufleruoti, kokios yra šio darbdavio įdarbinimo ar darbo sąlygos. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas paaiškino, kad tai, jog darbdavys aiškiai neatsiribojo nuo atitinkamų pareiškimų, kaip ir atitinkamos visuomenės ar asmenų grupės suvokimas, yra reikšmingos aplinkybės, į kurias gali atsižvelgti bylą nagrinėjantis teismas, bendrai vertindamas faktines aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Asociația Accept, C‑81/12, EU:C:2013:275, 47–51 punktus).

42

Be to, aplinkybė, kad tuo metu, kai buvo padaryti atitinkami pareiškimai, nevyko jokios derybos dėl įdarbinimo, taip pat nepašalina galimybės, kad tokie pareiškimai patenka į Direktyvos 2000/78 materialinę taikymo sritį.

43

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nors tam tikros aplinkybės, kaip antai nevykstanti ar neplanuojama darbuotojų atranka, nėra lemiamos siekiant nustatyti, ar pareiškimai yra susiję su konkrečia įdarbinimo politika ir atitinkamai patenka į sąvoką „įsidarbin[imo] <…> arba darbo sąlygos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punktą, vis dėlto tam, kad tokie pareiškimai patektų į šios direktyvos materialinę taikymo sritį, kaip ji apibrėžta toje nuostatoje, būtina, kad juos iš tiesų būtų galima susieti su atitinkamo darbdavio įdarbinimo politika; tai reiškia, kad ryšys tarp pareiškimų ir įsidarbinimo ar darbo pas šį darbdavį sąlygų nebūtų hipotetinis. Tai, ar toks ryšys egzistuoja, turi įvertinti nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi, bendrai analizuodamas atitinkamų pareiškimų aplinkybes.

44

Kalbant apie kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti šiuo tikslu, pažymėtina, kad, kaip savo išvados 53–56 punktuose iš esmės nurodė generalinė advokatė, be kita ko, svarbu, pirma, atitinkamus pareiškimus padariusio asmens statusas ir tai, ar tuos pareiškimus jis padarė remdamasis tuo statusu; iš to turi būti matyti, kad jis pats yra potencialus darbdavys arba kad jis teisiškai ar faktiškai gali daryti lemiamą įtaką potencialaus darbdavio įdarbinimo politikai ar sprendimui dėl įdarbinimo, arba bent visuomenės ar atitinkamų asmenų grupių gali būti suvokiamas kaip galintis daryti tokią įtaką, net jeigu jis nėra teisiškai įgaliotas nustatyti atitinkamo darbdavio įdarbinimo politikos arba sukurti įsipareigojimų ar atstovauti šiam darbdaviui įdarbinimo srityje.

45

Antra, reikšmingi yra atitinkamų pareiškimų pobūdis ir turinys. Jie turi būti susiję su įsidarbinimo ar darbo pas atitinkamą darbdavį sąlygomis ir parodyti šio darbdavio ketinimą diskriminuoti remiantis vienu iš Direktyvoje 2000/78 numatytų kriterijų.

46

Trečia, reikia atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis nagrinėjami pareiškimai buvo padaryti, visų pirma į tai, ar jie buvo vieši, ar privatūs, arba dar tai, kad jie buvo išplatinti visuomenei, nesvarbu, ar tai padaryta per tradicinę žiniasklaidą, ar socialinius tinklus.

47

Šio Direktyvos 2000/78 aiškinimo negali paneigti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas galimas naudojimosi saviraiškos laisve apribojimas, kurį tas aiškinimas galėtų lemti.

48

Žinoma, saviraiškos laisvė, kaip esminis demokratinės ir pliuralistinės visuomenės pagrindas, atspindintis vertybes, kuriomis pagal ESS 2 straipsnį grindžiama Sąjunga, yra pagrindinė teisė, užtikrinama Chartijos 11 straipsnyje (2011 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Patriciello, C‑163/10, EU:C:2011:543, 31 punktas).

49

Vis dėlto, kaip matyti iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalies, saviraiškos laisvė nėra absoliuti teisė ir gali būti nustatyti jos įgyvendinimo apribojimai, jeigu jie numatyti įstatymo ir nekeičia šios teisės esmės, taip pat atitinka proporcingumo principą, t. y. jeigu jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus arba reikalingi kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Kaip savo išvados 65–69 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, taip yra nagrinėjamu atveju.

50

Iš tiesų iš Direktyvos 2000/78 galintys kilti naudojimosi saviraiškos laisve apribojimai yra aiškiai numatyti įstatymo, nes tiesiogiai išplaukia iš šios direktyvos.

51

Be to, šiais apribojimais nekeičiama saviraiškos laisvės esmė, nes jie taikomi tik siekiant Direktyvos 2000/78 tikslų, t. y. užtikrinti vienodo požiūrio principą užimtumo ir profesinėje srityje bei pasiekti aukštą užimtumo ir socialinės apsaugos lygį. Taigi jie pateisinami šiais tikslais.

52

Tokiais apribojimais taip pat paisoma proporcingumo principo, nes draudžiamos diskriminacijos pagrindai išvardyti Direktyvos 2000/78 (kurios 3 straipsnyje apibrėžta jos taikymo sritis – tiek materialinė, tiek asmenų atžvilgiu) 1 straipsnyje, o kišimasis į naudojimąsi saviraiškos laisve neviršija to, kas būtina minėtos direktyvos tikslams pasiekti, uždraudžiant tik pareiškimus, kurie laikytini diskriminacija užimtumo ar profesinėje srityje.

53

Be to, iš Direktyvos 2000/78 kylantys naudojimosi saviraiškos laisve apribojimai yra būtini siekiant užtikrinti teises užimtumo ir profesinėje srityje, kurias turi asmenys, priklausantys asmenų grupėms, kurias apibrėžia vienas iš šios direktyvos 1 straipsnyje išvardytų pagrindų.

54

Konkrečiai kalbant, jeigu, priešingai šio sprendimo 43 punkte pateiktam Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punkte esančios sąvokos „įsidarbin[imo] <…> ar darbo sąlygos“ išaiškinimui, pareiškimai į šios direktyvos taikymo sritį nepatektų vien dėl to, kad buvo padaryti ne vykstant įdarbinimo procedūrai, bet per pramoginę garso ar vaizdo priemonėmis transliuojamą laidą, arba dėl to, kad jais išreiškiama asmeninė autoriaus nuomonė, pati apsaugos, suteikiamos pagal minėtą direktyvą, esmė galėtų tapti tik iliuzija.

55

Iš tiesų, kaip savo išvados 44 ir 57 punktuose iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, per bet kurią įdarbinimo procedūrą pagrindinė atranka vyksta tarp asmenų, kurie pateikia savo kandidatūrą dėl darbo, ir tų, kurie to nepadaro. Tai, kad darbdavys ar asmuo, suvokiamas kaip galintis daryti lemiamą įtaką įmonės įdarbinimo politikai, išreiškia diskriminacines nuomones užimtumo ir profesinėje srityje, gali atgrasyti nurodytus asmenis nuo kandidatūros pateikimo.

56

Taigi pareiškimams, patenkantiems į Direktyvos 2000/78 materialinę taikymo sritį, kaip ji apibrėžta jos 3 straipsnyje, negalima netaikyti šioje direktyvoje įtvirtintos kovos su diskriminacija užimtumo ir profesinėje srityje tvarkos, motyvuojant tuo, kad tie pareiškimai buvo padaryti per pramoginę garso ar vaizdo priemonėmis transliuojamą laidą arba yra autoriaus asmeninės nuomonės dėl atitinkamų asmenų kategorijos išraiška.

57

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamus pareiškimus apibūdinančios aplinkybės įrodo, kad ryšys tarp šių pareiškimų ir įsidarbinimo ar darbo atitinkamoje advokatų kontoroje sąlygų nėra hipotetinis, nes toks vertinimas yra faktinio pobūdžio, ir atlikdamas šį vertinimą taikyti šio sprendimo 44–46 punktuose nurodytus kriterijus.

58

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punkte esanti sąvoka „įsidarbin[imo] <…> ar darbo sąlyg[os]“ turi būti aiškinama taip, kad ši sąvoka apima per garso ar vaizdo priemonėmis transliuojamą laidą asmens padarytus pareiškimus, kad jis niekada neįdarbintų tam tikros seksualinės orientacijos asmenų ir nenorėtų su jais kartu dirbti savo įmonėje, net jeigu nebuvo vykdoma ar planuojama jokia darbuotojų atranka, su sąlyga, kad ryšys tarp šių pareiškimų ir įsidarbinimo ar darbo šioje įmonėje sąlygų nėra hipotetinis.

59

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2000/78 turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia nacionalinės teisės normas, pagal kurias advokatų asociacija, kurios įstatuose įtvirtintas tikslas ginti, be kita ko, tam tikros seksualinės orientacijos asmenų teises teisme ir remti tokios kategorijos asmenų kultūrą ir teisių paisymą, neatsižvelgiant į aplinkybę, kad galbūt tai yra pelno siekianti asociacija, dėl to tikslo automatiškai turi teisę inicijuoti teismo procesą šioje direktyvoje nustatytų įsipareigojimų vykdymui užtikrinti ir prireikus gauti žalos atlyginimą, kai susiklosto aplinkybės, galinčios reikšti minėtos kategorijos asmenų diskriminaciją, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą, ir kai neįmanoma nustatyti konkretaus nukentėjusiojo.

60

Pagal Direktyvos 2000/78 9 straipsnio 2 dalį valstybės narės užtikrina, kad asociacijos, organizacijos arba kiti juridiniai asmenys, kurie pagal jų nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus yra teisėtai suinteresuoti užtikrinti, kad būtų laikomasi šios direktyvos nuostatų, gali nukentėjusiojo vardu arba jį remdami, gavę jo sutikimą, inicijuoti šioje direktyvoje nustatytų įsipareigojimų vykdymui užtikrinti numatytus bet kokius teismo procesus ir (arba) administracines procedūras.

61

Taigi iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, kad pagal ją nereikalaujama, kad tokiai asociacijai, kaip aptariama pagrindinėje byloje, valstybėse narėse būtų pripažinta teisė inicijuoti teismo procesą Direktyvoje 2000/78 nustatytų įsipareigojimų vykdymui užtikrinti, kai neįmanoma nustatyti konkretaus nukentėjusiojo.

62

Vis dėlto Direktyvos 2000/78 8 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su jos 28 konstatuojamąja dalimi, numatyta, kad valstybės narės gali priimti arba toliau taikyti nuostatas, kurios yra palankesnės vienodo požiūrio principo įgyvendinimui, nei numatytos šioje direktyvoje.

63

Remdamasis šia nuostata Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pagal Direktyvos 2000/78 9 straipsnio 2 dalį visiškai nedraudžiama valstybei narei savo nacionalinės teisės aktuose numatyti teisėtą interesą, kad būtų užtikrintas šios direktyvos laikymasis, turinčių asociacijų teisę inicijuoti teismo procesus arba administracines procedūras direktyvoje nustatytų įsipareigojimų vykdymui užtikrinti, neveikiant konkretaus ieškovo ar pareiškėjo vardu arba nesant identifikuojamo ieškovo ar pareiškėjo (2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Asociația Accept, C‑81/12, EU:C:2013:275, 37 punktas).

64

Kai valstybė narė taip pasirenka, ji turi nuspręsti, kokiomis sąlygomis tokia asociacija, kaip aptariama pagrindinėje byloje, gali inicijuoti teismo procesą, siekdama, kad būtų konstatuotas pagal Direktyvą 2000/78 draudžiamos diskriminacijos buvimas ir už ją būtų nubausta. Ji, be kita ko, turi nustatyti, ar asociacijos tikslas siekti pelno ar jo nesiekti turi turėti įtakos vertinant jos teisę pareikšti ieškinį šiuo klausimu, ir patikslinti tokio ieškinio apimtį, ypač sankcijas, kurios gali būti skiriamos išnagrinėjus tą ieškinį; pagal Direktyvos 2000/78 17 straipsnį tokios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios, įskaitant atvejus, kai nėra identifikuojamo nukentėjusiojo (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Asociația Accept, C‑81/12, EU:C:2013:275, 62 ir 63 punktus).

65

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyva 2000/78 turi būti aiškinama taip, kad ji nedraudžia nacionalinės teisės normų, pagal kurias advokatų asociacija, kurios įstatuose įtvirtintas tikslas – ginti, be kita ko, tam tikros seksualinės orientacijos asmenų teises teisme ir remti tokios kategorijos asmenų kultūrą ir teisių paisymą, neatsižvelgiant į aplinkybę, kad galbūt tai yra pelno siekianti asociacija, dėl to tikslo automatiškai turi teisę inicijuoti teismo procesą šioje direktyvoje nustatytų įsipareigojimų vykdymui užtikrinti ir prireikus gauti žalos atlyginimą, kai susiklosto aplinkybės, galinčios reikšti minėtos kategorijos asmenų diskriminaciją, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą, ir kai neįmanoma nustatyti konkretaus nukentėjusiojo.

66

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: