–

E.P., atstovaujamo advokato Š. Petković,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos J. M. Hoogveld, M. A. M. de Ree, L. Noort ir K. Bulterman,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos C. Van Lul, C. Pochet ir P. Cottin, padedamų advokatų C. Decordier ir T. Bricout,

–

Vokietijos vyriausybės, iš pradžių atstovaujamos T. Henze ir R. Kanitz, vėliau – R. Kanitz,

–

Šveicarijos vyriausybės, atstovaujamos S. Lauper,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wils, J. Tomkin ir C. Cattabriga,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (OL L 77, 2016, p. 1; toliau – Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies e punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius, Nyderlandai, toliau – valstybės sekretorius) ir E. P. ginčą dėl sprendimo, įpareigojančio jį išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos, teisėtumo.

3

1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytos Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (OL L 239, 2000, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 2 t. p. 9; toliau – Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo) 5 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta:

„Užsieniečiai į Susitariančiųjų Šalių teritorijas gali atvykti ir ten būti ne ilgiau kaip tris mėnesius, jeigu:

<…>

4

Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo, iš dalies pakeistos 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 610/2013 (OL L 182, 2013, p. 1 ir klaidų ištaisymas OL L 225, 2014, p. 91), 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Užsieniečiai, kuriems nereikia vizos, gali laisvai keliauti Susitariančiųjų Šalių teritorijose, bet ne ilgiau kaip 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, jei jie atitinka 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nurodytas atvykimo sąlygas.“

5

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46 ir klaidų ištaisymas OL L 274, 2009, p. 47), 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu. Buvę kriminaliniai nusikaltimai patys [Teistumas už ankstesnę nusikalstamą veiką] savaime negali būti tokių priemonių ėmimosi priežastis.

Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą [, esamą] ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Pateisinimai, kurie yra nesusiję [nėra tiesiogiai susiję] su [konkretaus] atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini.“

6

2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL L 381, 2006, p. 4 ir klaidų ištaisymas OL L 23, 2015, p. 19) 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka.

2.   Perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai:

7

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98) 3 straipsnis suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje taikomos šios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>“

8

Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių.“

9

2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) (OL L 243, 2009, p. 1 ir klaidų ištaisymai OL L 154, 2013, p. 10 ir OL L 284, 2018, p. 38, toliau – Vizų kodeksas), 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka [Reglamento Nr. 562/2006] 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.“

10

Šengeno sienų kodekso 6 ir 27 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

11

Šio kodekso 2 straipsnyje numatyta:

„Šiame reglamente naudojami tokie apibrėžimai:

<…>

<…>“

12

Šio kodekso 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos yra tokios:

<…>

13

To paties reglamento 8 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje numatyta:

„Tačiau atlikdami minimalų asmenų, kurie naudojasi laisvo judėjimo teise pagal Sąjungos teisę, patikrinimą, sienos apsaugos pareigūnai nesistemingai gali patikrinti nacionalines arba Europos duomenų bazes, siekdami užtikrinti, kad asmuo nekelia realios, dabartinės ir pakankamai rimtos grėsmės valstybių narių vidaus saugumui, viešajai tvarkai, tarptautiniams santykiams bei grėsmės visuomenės sveikatai.“

14

Trečiosios šalies piliečio E.P. trumpalaikio buvimo Nyderlanduose laikotarpiu, dėl kurio nebuvo taikoma pareiga turėti vizą, jam buvo pareikštas įtarimas pažeidus Nyderlandų baudžiamosios teisės aktus dėl narkotinių medžiagų.

15

2016 m. gegužės 19 d. sprendimu valstybės sekretorius įpareigojo E.P. išvykti iš Sąjungos teritorijos, nes jis nebeatitiko Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytos sąlygos, kadangi kėlė grėsmę viešajai tvarkai.

16

E.P. apskundė šį sprendimą rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Hagos teismas, posėdžiaujantis Amsterdame, Nyderlandai).

17

2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu šis teismas patenkino skundą ir panaikino valstybės sekretoriaus sprendimą.

18

Valstybės sekretorius dėl šio teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą.

19

Atsižvelgiant visų pirma į sprendimo, priimto dėl E.P., pobūdį, sudėtingus vertinimus, kuriuos valstybės sekretorius turėjo atlikti prieš priimdamas tokį sprendimą, ir aplinkybę, kad E.P. to sprendimo priėmimo momentu buvo valstybės narės teritorijoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar nustatant grėsmę viešajai tvarkai, kaip tai suprantama pagal Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punktą, reikia įrodyti, kad asmeninis E.P. elgesys kėlė tikrą, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę vienam iš pagrindinių visuomenės interesų.

20

Nacionalinis teismas mano, kad aktuali Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagrįsta 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimu Koushkaki (C‑84/12, EU:C:2013:862), 2015 m. birželio 11 d. Sprendimu Zh. ir O. (C‑554/13, EU:C:2015:377), 2015 m. birželio 24 d. Sprendimu T. (C‑373/13, EU:C:2015:413), 2016 m. vasario 15 d. Sprendimu N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84) ir 2017 m. balandžio 4 d. Sprendimu Fahimian (C‑544/15, EU:C:2017:255), neleidžia vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą.

21

Šiomis aplinkybėmis Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

Užduodamas šiuos klausimus, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punktą reikia aiškinti kaip draudžiantį nacionalinę praktiką, pagal kurią kompetentingos institucijos gali priimti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį, kuriam netaikoma pareiga turėti vizą ir kuris trumpalaikio buvimo tikslais yra valstybių narių teritorijoje, motyvuodamos tuo, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai, nes yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką.

23

Iš Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punkto matyti, kad prie atvykimo trumpalaikiam buvimui valstybių narių teritorijoje sąlygų priskiriamas reikalavimas, kad asmuo neturi būti laikomas keliančiu grėsmę vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams.

24

Nors šioje nuostatoje minėtas reikalavimas nustatytas kaip atvykimo į valstybių narių teritoriją sąlyga, konstatuotina, kad atvykus į šią teritoriją buvimo joje teisėtumas taip pat priklauso nuo šio reikalavimo laikymosi.

25

Pirma, Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad trečiųjų šalių piliečiai, kuriems netaikoma pareiga turėti vizą, šioje nuostatoje nustatytą laikotarpį gali laisvai judėti valstybių narių teritorijoje, su sąlyga, kad atitinka šios konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a ir c–e punktuose nurodytas atvykimo sąlygas.

26

Šiuo klausimu primintina, kad Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalimi buvo pakeista Reglamento Nr. 562/2006 5 straipsnio 1 dalis, kuri savo ruožtu pakeitė Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 5 straipsnio 1 dalį. Taigi šios konvencijos 20 straipsnio 1 dalis nuo šiol turi būti suprantama kaip nurodanti Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalį.

27

Antra, iš Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 2 punkto matyti, kad trečiosios šalies pilietis, kuris yra valstybės narės teritorijoje, bet neatitinka Reglamento Nr. 562/2006 5 straipsnyje (dabar pakeistas Šengeno sienos kodekso 6 straipsniu) nustatytų atvykimo sąlygų ar kitų atvykimo, buvimo ar gyvenimo šalyje sąlygų, toje teritorijoje yra neteisėtai (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 7 d. Sprendimo Affum, C‑47/15, EU:C:2016:408, 59 punktą).

28

Atsižvelgiant į tai ir, kadangi šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės iš esmės dėl kiekvieno jų teritorijoje neteisėtai esančio trečiosios šalies piliečio priima sprendimą grąžinti, laikytina, kad valstybė narė gali priimti tokį sprendimą dėl trečiosios šalies piliečio, kuriam netaikoma pareiga turėti vizą ir kuris trumpalaikio buvimo tikslais yra valstybių narių teritorijoje, tuomet, kai jis kelia grėsmę viešajai tvarkai, kaip tai suprantama pagal Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punktą.

29

Siekiant nustatyti šioje nuostatoje vartojamos sąvokos „grėsmė viešajai tvarkai“ reikšmę, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją teise laisvai judėti pasinaudojęs Sąjungos pilietis ir tam tikri jo šeimos nariai gali būti laikomi keliančiais grėsmę viešajai tvarkai tik jeigu jų asmeninis elgesys kelia tikrą, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę vienam iš pagrindinių atitinkamos valstybės narės visuomenės interesų (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Orfanopoulos ir Oliveri, C‑482/01 ir C‑493/01, EU:C:2004:262, 66 ir 67 punktus ir 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Jipa, C‑33/07, EU:C:2008:396, 23 ir 24 punktus).

30

„Grėsmės viešajai tvarkai“ sąvoka vėliau buvo lygiai taip pat aiškinama įvairių direktyvų, reglamentuojančių Sąjungos piliečio šeimos nariais nesančių trečiųjų šalių piliečių padėtį, kontekste (žr. 2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Zh. ir O., C‑554/13, EU:C:2015:377, 60 punktą; 2015 m. birželio 24 d. Sprendimo T., C‑373/13, EU:C:2015:413, 79 punktą ir 2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 67 punktą).

31

Vis dėlto bet kokia Sąjungos teisės aktų leidėjo nuoroda į „grėsmės viešajai tvarkai“ sąvoką nebūtinai turi būti suprantama kaip išimtinai nurodanti asmeninį elgesį, keliantį realią, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę vienam iš pagrindinių atitinkamos valstybės narės visuomenės interesų.

32

Kalbėdamas apie 2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyvą 2004/114/EB dėl trečiosios šalies piliečių įleidimo studijų, mokinių mainų, neatlygintino stažavimosi ar savanoriškos tarnybos tikslais sąlygų (OL L 375, 2004, p. 12) Teisingumo Teismas dėl giminingos sąvokos „grėsmė visuomenės saugumui“ nusprendė, kad ji turi būti aiškinama plačiau nei jurisprudencijoje dėl asmenų, kurie naudojasi teise laisvai judėti, ir kad ji gali apimti visų pirma potencialią grėsmę visuomenės saugumui (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 4 d. Sprendimo Fahimian, C‑544/15, EU:C:2017:255, 40 punktą).

33

Taigi, norint aiškiai apibrėžti sąvokos „grėsmė viešajai tvarkai“ pagal Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punktą reikšmę, reikia atsižvelgti į šios nuostatos formuluotę, kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 24 d. Sprendimo T., C‑373/13, EU:C:2015:413, 58 punktą ir 2017 m. balandžio 4 d. Sprendimo Fahimian, C‑544/15, EU:C:2017:255, 30 punktą).

34

Pirma, dėl šio kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punkto formuluotės pažymėtina, kad pagal šią nuostatą, priešingai nei, pavyzdžiui, pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalį, aiškiai nereikalaujama, kad atitinkamo asmens elgesys keltų tikrą, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę vienam iš pagrindinių visuomenės interesų, kad tokį asmenį būtų galima laikyti keliančiu grėsmę viešajai tvarkai.

35

Antra, tokį vertinimą patvirtina Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punkto kontekstas.

36

Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad ši nuostata taip pat yra glaudžiai susijusi su Vizų kodeksu, nes, remiantis šio kodekso 21 straipsnio 1 dalimi, prieš išduodant vienodą vizą turi būti patikrinta, ar laikytasi minėtoje nuostatoje įtvirtintos atvykimo sąlygos.

37

Taigi plati valstybių narių kompetentingų institucijų diskrecija tikrinti, kaip laikomasi vienodos vizos išdavimo sąlygų, kurią joms Teisingumo Teismas pripažino, logiškai mąstant, atsižvelgiant į tokio tikrinimo sudėtingumą (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Koushkaki, C‑84/12, EU:C:2013:862, 56–60 punktus), šioms institucijoms turėtų būti pripažinta ir tais atvejais, kai jos nustatinėja, ar trečiosios šalies pilietis kelia grėsmę viešajai tvarkai, kaip tai suprantama pagal Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punktą.

38

Toliau pasakytina, kad nors šio kodekso 27 konstatuojamojoje dalyje ir 8 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje aiškiai nurodoma situacija, kai asmuo „kelia tikr[ą], esam[ą] ir pakankamai rimtą grėsm[ę]“ viešajai tvarkai, šios nuorodos susijusios tik į asmenų, kurie naudojasi laisvo judėjimo teise pagal Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal minėto kodekso 2 straipsnio 5 punktą, situacija.

39

Taigi, jei Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat būtų siekęs Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punkto taikymą susieti su tokia situacija, logiškai mąstant, šią nuostatą jis būtų suformulavęs taip pat, kaip šio kodekso 8 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą.

40

Galiausiai Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta, kad reikalavimas, jog dėl asmens į SIS neturi būti įtrauktas įspėjimas neįsileisti, taip pat yra atvykimo į valstybių narių teritoriją trumpalaikio buvimo tikslais sąlyga.

41

Iš Reglamento Nr. 1987/2006 24 straipsnio 2 dalies matyti, kad dėl trečiosios šalies piliečio, nuteisto už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme, arba dėl kurio yra pagrįstų priežasčių manyti, kad jis yrą padaręs sunkių nusikalstamų veikų, į SIS gali būti įtrauktas įspėjimas neįsileisti, jeigu jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

42

Tai reiškia, kad sąvoka „grėsmė viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui“ pagal šią nuostatą smarkiai skiriasi nuo nurodytos šio sprendimo 27 punkte (pagal analogiją žr. 2006 m. sausio 31 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑503/03, EU:C:2006:74, 48 punktą).

43

Atsižvelgiant į tai, Šengeno sienų kodekse atsirastų nenuoseklumas, jeigu būtų laikoma, kad sąvoka „grėsmė viešajai tvarkai“ pagal Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punktą yra siauresnė už sąvoką, nuo kurios priklauso šio kodekso 6 straipsnio 1 dalies d punkto taikymas.

44

Kiek tai susiję su Šengeno sienų kodekso tikslais, iš šio kodekso 6 konstatuojamosios dalies matyti, kad sienų kontrolė turėtų padėti užkirsti kelią „[bet kokiai] grėsmei“ viešajai tvarkai.

45

Taigi viešosios tvarkos užtikrinimas savaime yra vienas iš minėtu kodeksu siekiamų tikslų, ir Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė kovoti su visomis grėsmėmis viešajai tvarkai.

46

Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus, Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punktas negali būti aiškinamas kaip iš principo draudžiantis nacionalinę praktiką, pagal kurią priimamas sprendimas grąžinti trečiosios šalies pilietį, kuriam netaikoma pareiga turėti vizą ir kuris trumpalaikio buvimo tikslais yra valstybių narių teritorijoje, nes jis įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, nenustačius, kad jo elgesys kelia tikrą, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę vienam iš pagrindinių atitinkamos valstybės narės visuomenės interesų.

47

Vis dėlto tokia nacionalinė praktika turi atitikti proporcingumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, taigi neturi viršyti to, kas būtina siekiant apsaugoti viešąją tvarką (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 2 d. Sprendimo Lavorgna, C‑309/18, EU:C:2019:350, 24 punktą; 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Egenberger, C‑414/16, EU:C:2018:257, 68 punktą ir 2015 m. liepos 9 d. Sprendimo K ir A, C‑153/14, EU:C:2015:453, 51 punktą).

48

Tai reiškia, pirma, kad nusikalstama veika, kurios padarymu įtariamas konkretus trečiosios šalies pilietis, turi būti pakankamai sunki, atsižvelgiant į jos pobūdį ir už ją numatytą bausmę, kad būtų galima pateisinti nedelsiamą šio piliečio buvimo valstybių narių teritorijoje nutraukimą.

49

Antra, nesant apkaltinamojo nuosprendžio, kompetentingos institucijos gali remtis grėsme viešajai tvarkai tik kai yra neprieštaringų, objektyvių ir tikslių duomenų, leidžiančių įtarti, kad atitinkamas pilietis padarė tokią veiką.

50

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė praktika atitinka šiuos reikalavimus.

51

Iš viso to, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus atsakytina taip: Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punktą reikia aiškinti kaip nedraudžiantį nacionalinės praktikos, pagal kurią kompetentingos institucijos gali priimti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį, kuriam netaikoma pareiga turėti vizą ir kuris trumpalaikio buvimo tikslais yra valstybių narių teritorijoje, dėl to, kad jis laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai, nes įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, jeigu tokia praktika taikoma tik tuomet, kai, pirma, ši veika yra pakankamai sunki, atsižvelgiant į jos pobūdį ir už ją numatytą bausmę, kad būtų galima pateisinti nedelsiamą šio piliečio buvimo valstybių narių teritorijoje nutraukimą, ir, antra, institucijos turi neprieštaringų, objektyvių ir tikslių duomenų, patvirtinančiųjų jų įtarimus, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

52

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies e punktą reikia aiškinti kaip nedraudžiantį nacionalinės praktikos, pagal kurią kompetentingos institucijos gali priimti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį, kuriam netaikoma pareiga turėti vizą ir kuris trumpalaikio buvimo tikslais yra valstybių narių teritorijoje, dėl to, kad jis laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai, nes įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, jeigu tokia praktika taikoma tik tuomet, kai, pirma, ši veika yra pakankamai sunki, atsižvelgiant į jos pobūdį ir už ją numatytą bausmę, kad būtų galima pateisinti nedelsiamą šio piliečio buvimo valstybių narių teritorijoje nutraukimą, ir, antra, institucijos turi neprieštaringų, objektyvių ir tikslių duomenų, patvirtinančiųjų jų įtarimus, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.