–

Energiavirasto, atstovaujamos lakimies P. Malén,

–

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos H. Leppo,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. G. Marrone,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Huttunen ir K. Talabér-Ritz,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES bei kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB (OL L 315, 2012, p. 1, ir klaidų ištaisymas OL L 113, 2013, p. 24), 11 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą, kurią inicijavo mažmeninės prekybos elektros energija įmonė Oulun Sähkönmyynti Oy, dėl Energiavirasto (Energetikos įstaiga, Suomija) sprendimo dėl elektros abonementinio mokesčio mėnesinės nuolaidos, suteikiamos galutiniams vartotojams, kurie pasirinko galimybę gauti elektroninę sąskaitą.

3

Direktyvos 2012/27 32 ir 33 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

4

Direktyvos 2012/27 1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ numatyta:

„1.   Šia direktyva nustatoma bendra energijos vartojimo efektyvumo skatinimo Sąjungoje priemonių sistema, siekiant užtikrinti, kad 2020 m. būtų pasiektas Sąjungos 20 % energijos vartojimo efektyvumo tikslas ir sudarytos sąlygos vėliau toliau didinti energijos vartojimo efektyvumą.

<…>

2.   Šioje direktyvoje nustatyti būtiniausi reikalavimai, ir jie nekliudo nė vienai valstybei narei toliau taikyti arba nustatyti griežtesnes priemones. Tokios priemonės turi atitikti Sąjungos teisę. Jei nacionalinės teisės aktuose numatomos griežtesnės priemonės, valstybė narė apie tokius teisės aktus praneša Komisijai.“

5

Šios direktyvos 10 straipsnio „Sąskaitose pateikiama informacija“ 3 dalyje nurodyta:

„Nepriklausomai nuo to, ar pažangieji skaitikliai įrengti, ar ne, valstybės narės:

<…>

<…>“

6

Minėtos direktyvos 11 straipsnyje „Prieigos prie matavimo informacijos ir sąskaitose pateikiamos informacijos kaštai“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad galutiniai vartotojai sąskaitas už suvartotą energiją ir sąskaitose pateikiamą informaciją gautų nemokamai ir kad galutiniams vartotojams taip pat būtų suteikta galimybė tinkamu būdu ir nemokamai susipažinti su duomenimis apie suvartojimą.“

7

Direktyvos 2012/27 VII priedo „Faktiškai suvartotu kiekiu pagrįsto sąskaitų išrašymo ir sąskaitose pateikiamos informacijos teikimo būtiniausi reikalavimai“ 1.1 punkte, skirtame „[f]aktiškai suvartotu kiekiu grindžiama[m] sąskaitų išrašym[ui]“, nurodyta:

„Kad galutiniams vartotojams būtų suteikta galimybė reguliuoti savo energijos vartojimą, faktiškai suvartotu kiekiu grindžiamos sąskaitos turėtų būti išrašomos ne rečiau nei kartą per metus, o sąskaitose pateikiama informacija turėtų būti teikiama ne rečiau kaip kas ketvirtį, jei gautas prašymas arba tais atvejais, kai vartotojai pasirinko galimybę gauti elektroninę sąskaitą, kitais atvejais – dukart per metus. Šis reikalavimas gali būti netaikomas dujoms, kurios naudojamos tik maistui gaminti.“

8

Direktyvos 2012/27 11 straipsnio 1 dalis į Suomijos teisės sistemą perkelta Sähkömarkkinalaki (588/2013) (Elektros energijos rinkos įstatymas (588/2013)) 69 straipsniu. Šio straipsnio „Mažmeninės prekybos energija įmonės sąskaitų išrašymas“ penktoje pastraipoje numatyta, kad „[minėtame] straipsnyje nurodytos sąskaitos ir informacija apie kainas ir energijos suvartojimą galutiniam vartotojui turi būti teikiamos nemokamai ir tinkamai“ ir kad „[g]alutinio vartotojo pageidavimu sąskaitos ir informacija apie energijos suvartojimą gali būti teikiamos elektronine forma“.

9

Oulun Sähkönmyynti parduodamos elektros energijos kainą sudaro fiksuoto dydžio mėnesinis abonementinis mokestis ir pagal suvartotą elektros energijos kiekį apskaičiuojama elektros kaina. Abonementinis mokestis paprastai sudaro 2,50 EUR per mėnesį. Nuo 2016 m. sausio 1 d.Oulun Sähkönmyynti vartotojams, pasirinkusiems galimybę gauti elektroninę sąskaitą, bet ne vartotojams, pasirinkusiems kitus sąskaitų išrašymo būdus, kaip antai popierines sąskaitas, tiesioginį debetą, o verslo klientų atveju – elektronines sąskaitas faktūras, sumažino mėnesinį abonementinį mokestį 1 EUR.

10

2017 m. birželio 20 d. sprendime Energetikos įstaiga pripažino, kad dėl šios nuolaidos elektroninės sąskaitos nepasirinkusiems vartotojams tenka mokėti 1 EUR už jų pačių sąskaitas. Todėl ji įpareigojo Oulun Sähkönmyynti pakeisti savo sąskaitų išrašymo praktiką ir užtikrinti vartotojų teisę nemokamai gauti sąskaitas. Be to, tuo pačiu sprendimu ji paragino Oulun Sähkönmyynti grąžinti mokesčio dalį, nuo 2016 m. sausio 1 d. neteisėtai pradėtą rinkti iš vartotojų, kurie nepasirinko galimybės gauti elektroninę sąskaitą.

11

Oulun Sähkönmyynti apskundė šį sprendimą markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas, Suomija) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

12

Grįsdama šį skundą Oulun Sähkönmyynti teigia, kad visi jos vartotojai, neatsižvelgiant į tai, kokį sąskaitų išrašymo būdą pasirinko, elektros energijos sąskaitas gauna nemokamai. Vis dėlto nemokamo sąskaitų teikimo reikalavimas, anot šios bendrovės, nereiškia, kad ji vartotojams, pasirinkusiems galimybę gauti elektroninę sąskaitą, negali taikyti abonementinio elektros mokesčio nuolaidos. Be to, šiems vartotojams taikoma nuolaida grindžiama ne faktiniu išlaidų sumažinimu, o numatomu šios nuolaidos poveikiu. Bendrovės teigimu, sąskaitų išrašymo dažnumas neturi įtakos nei abonementinio mokesčio, nei nuolaidos dydžiui, nes vartotojai, beje, galėjo pasirinkti, ar sąskaitos jiems bus išrašomos keturis, šešis ar dvylika kartų per metus. Be to, išrašant elektronines sąskaitas galima sumažinti administracines išlaidas.

13

Energetikos įstaiga tvirtina, kad pagrindinėje byloje aptariama nuolaida reiškia, jog apeinama taisyklė, pagal kurią visi vartotojai elektros energijos sąskaitas gauna nemokamai. Galutinio vartotojo požiūriu neturi reikšmės tai, ar sąskaitai taikomas specialus mokestis, ar abonementinis mokestis yra didesnis dėl to, kad toks vartotojas pasirinko ne elektroninę sąskaitą, o kitą sąskaitų išrašymo būdą. Anot Energetikos įstaigos, svarbus yra kainų skirtumas tarp skirtingų rūšių sąskaitų. Energetikos įstaiga priduria, kad jos pateiktu aiškinimu užtikrinama, jog galutiniai vartotojai, kuriems elektroninės paslaugos neprieinamos ir kurie taip pat dažnai yra silpnesniųjų pozicijoje, elektros energijos sąskaitas gautų nemokamai.

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad tiek Direktyvos 2012/27 11 straipsnio 1 dalyje, tiek Elektros energijos rinkos įstatymo (588/2013) 69 straipsnio penktoje pastraipoje numatyta, jog sąskaitos ir sąskaitose pateikiama informacija galutiniams vartotojams turi būti teikiamos nemokamai ir tinkamai. Vis dėlto, vadovaujantis Direktyvos 2012/27 9–11 straipsniams skirtomis Europos Komisijos gairėmis [SWD/2013/0448 final], nemokamo sąskaitų ir sąskaitose pateikiamos informacijos teikimo reikalavimas neprieštarauja tam, kad mažmeninės prekybos elektros energija įmonė galutiniams vartotojams taikytų nuolaidą arba premiją už tai, kad jie pasirinko galimybę gauti elektronines sąskaitas.

15

Šis teismas pažymi, viena vertus, kad nors Komisijos darbinis dokumentas nėra privalomas teisės šaltinis, kaip tai suprantama pagal SESV 288 straipsnį, ir nekeičia teisinio Direktyvos 2012/27 poveikio, iš jo matyti, jog šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalį įmanoma aiškinti taip, kaip nurodė Oulun Sähkönmyynti, t. y. kad reikšmingas tik nemokamo sąskaitų teikimo aspektas. Kita vertus, tokį atvejį, kai iš galutinio vartotojo, kuris nepasirinko galimybės gauti elektroninę sąskaitą, renkamas didesnis abonementinis mokestis, būtų galima laikyti, kaip mano Energetikos įstaiga, atveju, kai už popierinės sąskaitos išrašymą reikalaujamas specialus mokestis.

16

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš pagrindinėje byloje pateiktos informacijos nematyti, jog Suomijos Respublika būtų priėmusi griežtesnes nacionalines priemones nei numatytosios Direktyvos 2012/27 11 straipsnio 1 dalyje.

17

Šiomis aplinkybėmis markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

18

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2012/27 11 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti kaip draudžiančią tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, elektros abonementinio mokesčio nuolaidą, kurią mažmeninės prekybos elektros energija įmonė suteikia tik galutiniams vartotojams, pasirinkusiems galimybę gauti elektroninę sąskaitą.

19

Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nacionalinis teismas šiuos klausimus užduoda todėl, kad elektros abonementinio mokesčio nuolaidos suteikimas galutiniams vartotojams, pasirinkusiems galimybę gauti elektroninę sąskaitą, kaip jis mano, galėtų reikšti, kad kiti vartotojai sąskaitų negauna nemokamai.

20

Kaip numatyta Direktyvos 2012/27 11 straipsnio 1 dalyje, „[v]alstybės narės užtikrina, kad galutiniai vartotojai sąskaitas už suvartotą energiją ir sąskaitose pateikiamą informaciją gautų nemokamai ir kad galutiniams vartotojams taip pat būtų suteikta galimybė tinkamu būdu ir nemokamai susipažinti su duomenimis apie suvartojimą“.

21

Vadovaujantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą būtina atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2015 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Surmačs, C‑127/14, EU:C:2015:522, 28 punktas ir 2016 m. lapkričio 16 d. Sprendimo DHL Express (Austria), C‑2/15, EU:C:2016:880, 19 punktas).

22

Kaip matyti iš Direktyvos 2012/27 11 straipsnio 1 dalies formuluotės, šioje nuostatoje tik numatyta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad mažmeninės prekybos elektros energija įmonės garantuotų, jog jų galutiniai vartotojai nemokamai gautų sąskaitas už suvartotą energiją ir sąskaitose pateikiamą informaciją, o šiai pareigai nenustatyta jokių papildomų reikalavimų. Kadangi sąskaitos ir sąskaitose pateikiama informacija galutiniams vartotojams pateikiamos nemokamai, minėta nuostata neužkerta kelio atitinkamam vartotojui taikyti abonementinio mokesčio nuolaidos.

23

Tokį lingvistinį Direktyvos 2012/27 11 straipsnio 1 dalies aiškinimą patvirtina šios nuostatos kontekstas ir šia direktyva siekiami tikslai.

24

Direktyva 2012/27 faktiškai tik siekiama, kaip nustatyta jos 1 straipsnyje, priimti bendrą priemonių paketą, skirtą energijos vartojimo efektyvumui Sąjungoje skatinti, kad būtų užtikrintas Sąjungos nustatytas tikslas 20 % padidinti energijos vartojimo efektyvumą iki 2020 m. ir sudaryti sąlygas naujiems energijos vartojimo efektyvumo patobulinimams po šios datos (2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Saras Energía, C‑561/16, EU:C:2018:633, 24 punktas).

25

Konkrečiai iš šios direktyvos 32 ir 33 konstatuojamųjų dalių matyti, kad iš esmės joje visų pirma pabrėžiami tokie aspektai, kaip būtinybė suteikti galutiniams vartotojams geresnių galimybių gauti matavimo sistemų informaciją ir sąskaitas už individualų energijos suvartojimą, pažangių matavimo sistemų diegimas, dažnas sąskaitų, grindžiamų faktiniu suvartojimu, išrašymas, galimybė gauti informaciją ir sąžiningos bei tikslios sąskaitos.

26

Be to, iš minėtos direktyvos 10 straipsnio 3 dalies b punkto, pagal kurį valstybės narės „užtikrina, kad galutiniai vartotojai turėtų galimybę susipažinti su sąskaitose pateikiama informacija elektroniniu būdu ir gauti elektronines sąskaitas“, matyti siekis skatinti elektronines sąskaitas.

27

Taigi pažymėtina, kad elektroninės sąskaitos teikiama galimybė lengviau ir dažniau gauti informaciją apie sąskaitas ir individualų energijos suvartojimą gali padėti pasiekti Direktyvos 2012/27 tikslus energijos vartojimo efektyvumo srityje.

28

Todėl elektros abonementinio mokesčio nuolaidos taikymas laikantis visų reikalavimų, nustatytų Direktyvos 2012/27 11 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią sąskaitos už suvartotą energiją ir sąskaitose pateikiama informacija galutiniams vartotojams teikiamos nemokamai, neprieštarauja šia direktyva siekiamiems tikslams.

29

Galiausiai, vartotojams, kurie pasirinko galimybę gauti elektroninę sąskaitą, suteikiama nuolaida, be kita ko, siekta mažinti mažmeninės prekybos elektros energija įmonės administracines išlaidas. Kad galėtų racionalizuoti administracines išlaidas, ši įmonė turi turėti priemonių, kuriomis galėtų paskatinti galutinius vartotojus lengviau prisitaikyti prie įprastos sąskaitų gavimo praktikos pokyčių, kuriuos tam tikrais atvejais sukeltų elektroninės sąskaitos įvedimas. Tokios galimybės įmonė netektų, jeigu Direktyvos 2012/27 11 straipsnio 1 dalis būtų aiškinama kaip draudžianti mažmeninės prekybos elektros energija įmonei taikyti abonementinio mokesčio nuolaidą galutiniams vartotojams, kurie pasirinko galimybę gauti elektroninę sąskaitą.

30

Beje, priešingai, nei teigia Suomijos vyriausybė, tai, kad galutiniams vartotojams, kurie pasirinko galimybę gauti elektroninę sąskaitą, taikoma abonementinio mokesčio nuolaida, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, negali būti laikoma Direktyvos 2012/27 11 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės, pagal kurią sąskaitos ir sąskaitose pateikiama informacija teikiama nemokamai, apėjimu.

31

Iš tiesų, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Oulun Sähkönmyynti nuolaidą galutiniams vartotojams, kurie pasirinko galimybę gauti elektroninę sąskaitą, taikė nuo jau esamo abonementinio mokesčio ir kad iki šios nuolaidos taikymo Oulun Sähkönmyynti niekada nebuvo kaltinama pažeidusi šią pareigą sąskaitas ir sąskaitose pateikiamą informaciją teikti nemokamai. Be to, pradėjus taikyti minėtą nuolaidą, galutiniai vartotojai, kurie pasirinko ne elektroninę sąskaitą, o kitą sąskaitų išrašymo būdą, visas sąskaitas už suvartotą energiją ir sąskaitose pateikiamą informaciją ir toliau gavo nemokamai ir mokėjo tokio paties dydžio elektros abonementinį mokestį. Taip pat matyti, kad vartotojai abonementinį mokestį moka neatsižvelgiant į tai, ar sąskaitas ir sąskaitose pateikiamą informaciją pageidauja gauti keturis, šešis ar dvylika kartų per metus. Todėl tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, elektros abonementinio mokesčio nuolaida galutiniams vartotojams, kurie pasirinko galimybę gauti elektroninę sąskaitą, negali būti laikoma faktiniu, kitiems galutiniams vartotojams nustatytu mokesčiu, taigi ir Direktyvos 2012/27 11 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos apėjimu.

32

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti taip: Direktyvos 2012/27 11 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti kaip nedraudžiančią tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, elektros abonementinio mokesčio nuolaidos, kurią mažmeninės prekybos elektros energija įmonė suteikia tik galutiniams vartotojams, pasirinkusiems galimybę gauti elektroninę sąskaitą.

33

Trečiasis klausimas buvo pateiktas tik tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas į pirmąjį klausimą atsakytų teigiamai. Kaip matyti iš šio sprendimo 18–32 punktų, atsakymas buvo neigiamas, todėl į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia.

34

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES bei kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB, 11 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti kaip nedraudžiančią tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, elektros abonementinio mokesčio nuolaidos, kurią mažmeninės prekybos elektros energija įmonė suteikia tik galutiniams vartotojams, pasirinkusiems galimybę gauti elektroninę sąskaitą.