1.

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą iš esmės prašoma Teisingumo Teismo nuspręsti, ar ir, jeigu taip, kokiomis sąlygomis, remiantis Reglamento (EB) Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalimi ( 2 ), tariamam pažeidėjui, kai teisių pažeidimas padarytas interneto svetainėje reklamuojant ir siūlant pirkti prekes, pažymėtas Europos Sąjungos prekių ženklui tapačiu žymeniu, gali būti iškelta byla valstybės narės, kurios teritorijoje yra prekybininkai ir vartotojai, kuriems ši interneto svetainė skirta, teismuose.

2.

Iš esmės Teisingumo Teismui siūlau tarpinį sprendimą, kuriuo sprendžiami dėl Europos Sąjungos prekių ženklų sistemos, sukurtos Reglamentu Nr. 207/2009, ypatybių kylantys klausimai ir kuris pritaikytas, atsižvelgiant į elektroninės prekybos specifiką. Atlikęs analizę prieisiu prie išvados, kad būtent aplinkybė, jog interneto svetainė yra skirta konkrečios valstybės narės prekybininkams ir vartotojams, leidžia pripažinti Europos Sąjungos prekių ženklų teismų jurisdikciją pagal šio reglamento 97 straipsnio 5 dalį.

3.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi, pirma, Reglamento Nr. 207/2009, iš dalies pakeisto Reglamentu (ES) 2015/2424 ( 3 ), ir, antra, Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 ( 4 ), kuris pakeitė Reglamentą (EB) Nr. 44/2001 ( 5 ), nuostatomis.

4.

2015 m. spalio 15 d. ieškovai pagrindinėje byloje pareiškė ieškinius dėl teisių pažeidimo. Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos taikomos nuo 2015 m. sausio 10 d., o Reglamento Nr. 2015/2424 – iš esmės taikomos tik nuo 2017 m. spalio 1 d. Todėl šioje išvadoje remsiuosi reglamentų Nr. 207/2009 ir 1215/2012 nuostatomis. Be to, iš pastarojo reglamento 80 straipsnio matyti, kad visos Reglamente Nr. 207/2009 esančios nuorodos į Reglamentą Nr. 44/2001 laikomos nuorodomis į Reglamentą Nr. 1215/2012.

5.

Reglamento Nr. 207/2009 94 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies a punkte nustatyta:

„1.   Jeigu šiame reglamente nenurodyta kitaip, byloms dėl [Europos Sąjungos] prekių ženklų ir dėl paraiškų [Europos Sąjungos] prekių ženklams, taip pat [Europos Sąjungos] prekių ženklais ir nacionaliniais prekių ženklais grindžiamoms tuo pat metu ar vėlesniu laiku keliamoms byloms taikomas Reglamentas [Nr. 1215/2012].

2.   Bylų, susijusių su 96 straipsnyje nurodytais ieškiniais ir pretenzijomis, atveju:

6.

Šio reglamento 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės šiame reglamente joms numatytoms funkcijoms vykdyti paskiria kaip galima mažiau jų teritorijoje esančių pirmosios ir antrosios instancijų nacionalinių bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (toliau – [Europos Sąjungos] prekių ženklų teismai).“

7.

Minėto reglamento 96 straipsnyje numatyta:

„Išskirtinai [Europos Sąjungos] prekių ženklų teismams teismingos:

<…>“

8.

To paties reglamento 97 straipsnio 1 ir 5 dalyse nustatyta:

„1.   Jeigu kitaip nenurodyta šiame reglamente, [taip pat] ir bet kurioje pagal 94 straipsnį taikomo Reglamento [Nr. 1215/2012] nuostatoje, 96 straipsnyje nurodytos bylos ir pretenzijos keliamos tos valstybės narės, kurioje gyvena atsakovas, teismuose arba, jeigu jis negyvena nė vienoje valstybėje narėje, tos valstybės, kurioje jis yra įsisteigęs, teismuose.

<…>

5.   96 straipsnyje nurodytos bylos ir ieškiniai, išskyrus bylas dėl pripažinimo, kad [Europos Sąjungos] prekių ženklo teisių pažeidimo nebuvo, taip pat gali būti keliamos tos valstybės narės, kurioje įvyko ar grėsė įvykti teisių pažeidimas, teismuose <…>“

9.

Reglamento Nr. 207/2009 98 straipsnyje numatyta:

„1.   [Europos Sąjungos] prekių ženklų teismams, kurių teismingumas grindžiamas 97 straipsnio 1–4 dalių reikalavimais, yra teismingos:

<…>

2.   [Europos Sąjungos] prekių ženklų teismui, kurio teismingumas yra grindžiamas 97 straipsnio 5 dalies reikalavimais, yra teismingi tik tie veiksmai, kurie buvo atlikti ar grėsė būti atlikti toje valstybėje narėje, kurioje įsikūręs teismas.“

10.

AMS Neve Ltd yra Jungtinėje Karalystėje įsteigta bendrovė, kuri gamina ir parduoda garso įrangą. Mark Crabtree yra AMS Neve vadovas. M. Crabtree ir Barnett Waddingham Trustees, taip pat Jungtinėje Karalystėje įsisteigusi bendrovė (toliau – BW Trustees) yra Sąjungos prekių ženklo ir dviejų kitų Jungtinėje Karalystėje įregistruotų nacionalinių prekių ženklų savininkai. AMS Neve yra trijų prekių ženklų išimtinių licencijų turėtoja.

11.

Heritage Audio SL yra Ispanijoje įsteigta bendrovė, kuri prekiauja garso įranga. Ispanijoje gyvenantis Pedro Rodríguez Arribas yra vienintelis Heritage Audio vadovas.

12.

2015 m. spalio 15 d., pateikę ieškinius dėl teisių į Europos Sąjungos prekių ženklą ir į Jungtinėje Karalystėje įregistruotus du prekių ženklus pažeidimo, AMS Neve, BW Trustees ir M. Crabtree (toliau – ieškovai pagrindinėje byloje) iškėlė Heritage Audio ir P. Rodríguez Arribas (toliau – atsakovai pagrindinėje byloje) bylą Intellectual Property and Enterprise Court (Intelektinės nuosavybės bylų teismas, Jungtinė Karalystė, toliau – IPEC).

13.

Šiame procese ieškovai pagrindinėje byloje kaltina atsakovus pagrindinėje byloje, kad jie siūlė Jungtinės Karalystės vartotojams pirkti AMS Neve prekių klastotes, kurios pažymėtos žymenimis arba kuriomis nukreipiama į žymenis, kurie yra tapatūs arba panašūs į nagrinėjamus Europos Sąjungos prekių ženklą ir nacionalinius prekių ženklus. Šiuo klausimu ieškovai pagrindinėje byloje rėmėsi Heritage Audio interneto svetainės ir jos Facebook ir Twitter paskyrų turiniu, Jungtinėje Karalystėje gyvenančiam privačiam asmeniui Heritage Audio pateikta sąskaita, Heritage Audio ir Jungtinėje Karalystėje esančios parduotuvės susirašinėjimu dėl galimo garso įrangos tiekimo ir ieškovų pagrindinėje byloje advokato ir SX Pro, atsakovų pagrindinėje byloje prekių platintojos Jungtinėje Karalystėje, atstovo pokalbio turiniu.

14.

Kiek tai susiję su Heritage Audio interneto svetaine, ieškovai pagrindinėje byloje pateikė ekrano vaizdo kopijas, iš kurių matyti, kad siūloma pirkti garso įrangą, pažymėtą žymenimis, kurie yra tapatūs arba panašūs į nagrinėjamą Europos Sąjungos prekių ženklą. Jie taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad šios svetainės turinys pateiktas anglų kalba, o šios svetainės dalyje „Where to buy“ („Kur įsigyti“) pateiktas platintojų įvairiose šalyse, įskaitant SX Pro Jungtinėje Karalystėje, sąrašas. Be to, minėtoje svetainėje paskelbtose pardavimo sąlygose nurodyta, kad Heritage Audio priima užsakymus iš visų Sąjungos valstybių narių.

15.

Atsakovai pagrindinėje byloje ginčijo teiginį, kad jie reklamavo, siūlė pirkti, pardavė ar tiekė kokias nors prekes Jungtinėje Karalystėje, ir tvirtino, kad ieškovų pagrindinėje byloje nurodytos interneto svetainės dalys yra „pasenusios“.

16.

Vėliau IPEC pripažino turintis jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl Jungtinėje Karalystėje registruotų nacionalinių prekių ženklų. Šis teismas konstatavo, kad, nors atsakovai pagrindinėje byloje yra įsisteigę Ispanijoje, remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktu, jiems ieškinys galėjo būti pareikštas vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismuose, atsižvelgiant į jų padarytus pažeidimus, ir kad, kalbant apie nagrinėjamas nacionalines intelektinės nuosavybės teises, vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, yra šių teisių galiojimo vieta.

17.

Tačiau IPEC nustatė, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinio dėl teisių į Europos Sąjungos prekių ženklą pažeidimo. IPEC, nurodydamas Heritage Audio interneto svetainę ir Reglamento Nr. 1215/2012 97 straipsnio 5 dalį, kuria remiasi ieškovai pagrindinėje byloje, konstatavo, kad tik valstybės narės, kurioje atsakovai pagrindinėje byloje ėmėsi veiksmų, siekdami į interneto svetainę įkelti nagrinėjamus žymenis, arba priėmė sprendimus šiuo klausimu, teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl teisių į Europos Sąjungos prekių ženklą pažeidimo.

18.

IPEC ieškovai pagrindinėje byloje apskundė Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas) (Civilinių bylų skyrius), Jungtinė Karalystė) IPEC sprendimą.

19.

Šiomis aplinkybėmis Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas), Civilinių bylų skyrius) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„Ar tokiomis aplinkybėmis, kai valstybėje narėje A įsteigta ir savo buveinę turinti įmonė šioje valstybėje reklamavo ir siūlė pirkti prekes, pažymėtas Europos Sąjungos prekių ženklui tapačiu žymeniu, interneto svetainėje, skirtoje valstybės narės B prekybininkams ir vartotojams:

20.

Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija. 2019 m. sausio 17 d. vykusiame teismo posėdyje dalyvavo pagrindinės bylos šalys ir Komisija.

21.

Pirmuoju savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar to, kad valstybėje narėje A įsteigtas ir savo buveinę turintis atsakovas šioje valstybėje ėmėsi veiksmų, susijusių su prekių, pažymėtų Europos Sąjungos prekių ženklui tapačiu žymeniu, reklama ir siūlymu pirkti interneto svetainėje, skirtoje valstybės narės B prekybininkams ir vartotojams, pakanka, kad, remiantis Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalimi, būtų pripažinta valstybės narės B teismų jurisdikcija nagrinėti ieškinį dėl teisių pažeidimo. Savo antruoju ir trečiuoju klausimais, pateiktais tuo atveju, jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti klausimą dėl kriterijų, kuriais remiantis galima pagrįsti valstybės narės B teismų jurisdikciją ankstesniuose šios išvados punktuose aprašytu atveju. Šiuos tris klausimus nagrinėsiu kartu. Išnagrinėjęs pirmąjį klausimą prieisiu prie išvados, kad be papildomų išlygų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo šiame klausime nurodytų kriterijų nepakanka, kad, remiantis Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalimi, būtų nustatyta jurisdikcija.

22.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui abejonių kyla iš esmės dėl klausimo, ar savo sprendime nagrinėdamas šį atvejį IPEC teisingai pritaikė tam tikrus Sprendimuose Coty Germany ( 6 ) ir Wintersteiger ( 7 ) nurodytus argumentus.

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažįsta, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad vieta, apie kurią kalbama Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalyje, yra pažeidėjo aktyvių veiksmų vieta. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neabejoja nei Teisingumo Teismo sprendime Coty Germany ( 8 ) pateiktais argumentais, nei tuo, kad jie taikytini tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šiuo atveju. Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad, kaip matyti iš, be kita ko, sprendimų Pammer ir Hotel Alpenhof ( 9 ) ir L’Oréal ir kt. ( 10 ), interneto erdvėje siūlymas interneto svetainėje, skirtoje valstybės narės vartotojams, pirkti prekes, pažymėtas žymenimis, kurie yra tapatūs Europos Sąjungos prekių ženklui arba į jį panašūs, yra šio ženklo naudojimas šioje valstybėje narėje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnį, ir aktyvūs veiksmai joje, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 97 straipsnio 5 dalį.

24.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) savo neseniai priimtame sprendime ( 11 ) konstatavo, kad Reglamento (EB) Nr. 864/2007 ( 12 ) išaiškinimas, kurį Teisingumo Teismas pateikė Sprendime Nintendo ( 13 ), yra taikomas Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 daliai. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat kyla abejonių dėl šiame sprendime pateiktų argumentų taikymo pagrindinėje byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms.

25.

Bylos šalys iš esmės ginčijasi dėl minėtuose sprendimuose nurodytų argumentų taikymo nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms. Ieškovai pagrindinėje byloje ir Vokietijos vyriausybė mano, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti teigiamai, tačiau atsakovai pagrindinėje byloje ir Komisija, kurie pritaria Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalies aiškinimui atsižvelgiant į sprendimus Nintendo ( 14 ) ir Wintersteiger ( 15 ), mano, kad tai, jog reklama ir siūlymu pirkti interneto svetainėje orientuojamasi į valstybės narės prekybininkus ir vartotojus, savaime nepagrindžia šios valstybės narės teismų jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį.

26.

Atsižvelgdamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones ir bylos šalių argumentus, savo analizę pradėsiu keliomis bendromis pastabomis dėl Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalies ir jos pažodinio, sisteminio ir teleologinio aiškinimo. Tada, atsižvelgdamas į šias bendras pastabas, atsakysiu į klausimą, ar aiškinant šią nuostatą reikia atsižvelgti į Sprendimą Nintendo ( 16 ). Vėliau atsakysiu į analogišką klausimą dėl Sprendimo Wintersteiger ( 17 ). Galiausiai, atsižvelgdamas į tai, kad į šiuos du klausimus reikia atsakyti neigiamai, pateiksiu išaiškinimą dėl Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalyje nustatyto sąsajos veiksnio.

27.

Kaip matyti iš, be kita ko, Reglamento Nr. 207/2009 96 straipsnio, Europos Sąjungos prekių ženklų srityje esama kelių rūšių ginčų. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs tik su ieškiniais dėl teisių pažeidimo, kuriais prekių ženklo savininkas prašo pripažinti atsakinga trečiąją šalį dėl to, kad be jo sutikimo komercinėje veikloje ji naudojo žymenį, tapatų jo prekių ženklui arba į jį panašų, kuriuo ženklinamos prekės ar paslaugos yra tapačios ar panašios į prekes ir paslaugas, kurioms šis prekių ženklas yra įregistruotas.

28.

Kalbant apie ieškinius dėl teisių pažeidimo, iš Reglamente Nr. 207/2009 nustatytų jurisdikcijos taisyklių matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė iš dalies nukrypti nuo Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytų jurisdikcijos taisyklių, tačiau šios taisyklės visapusiškai taikomos, kai kalbama apie nacionalinius prekių ženklus.

29.

Taip Sąjungos teisės aktų leidėjas Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 1–3 dalyse sąsajos veiksnius nustatė tam tikromis pakopomis, kurių pirmasis yra atsakovo gyvenamoji vieta Sąjungoje, o antrasis – atsakovo įsisteigimo vieta Sąjungoje. Tuo atveju, jei atsakovas negyvena ir nėra įsisteigęs Sąjungoje, Reglamente Nr. 207/2009 nustatyta forum actoris jurisdikcija, taigi pagal šias pakopas trečiasis ir ketvirtasis sąsajos veiksniai yra atitinkamai ieškovo gyvenamosios vietos Sąjungoje vieta ir jo įsisteigimo vieta Sąjungoje. Galiausiai, remiantis ultima ratio, ieškiniai dėl teisių pažeidimo turi būti pateikti Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) buveinės teismams ( 18 ).

30.

Taigi, net jeigu nei prekių ženklo savininkas, nei tariamas pažeidėjas nėra įsisteigę Sąjungoje, šiam pažeidėjui gali būti iškelta byla valstybės narės teismuose pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 1–3 dalis, žinoma, su sąlyga, kad šis reglamentas yra taikomas ir kad aplinkybės, dėl kurių kaltinama, yra pažeidimas pagal minėtą reglamentą.

31.

Be to, pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį ieškiniai dėl teisių pažeidimo taip pat gali būti pateikti tos valstybės narės, kurioje atliktas ar grėsė būti atliktas teisių pažeidimas, teismuose. Taigi, nustačius teisių pažeidimo vietą kaip sąsajos veiksnį, šioje nuostatoje numatyta alternatyvi teismo vieta ieškiniams dėl teisių pažeidimo pateikti. Vis dėlto bylos dėl pripažinimo, kad teisių pažeidimo nebuvo, nepatenka į minėtos nuostatos taikymo sritį.

32.

Be to, skirtingai nei Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 1–4 dalyse nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis, šio reglamento 97 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, kaip matyti iš minėto reglamento 98 straipsnio 2 dalies, nustatyta tik jurisdikcija dėl tų veiksmų, kurie buvo atlikti ar grėsė būti atlikti toje valstybėje narėje, kurioje įsikūręs teismas, kuriam pateiktas ieškinys.

33.

Kaip matyti iš bylos šalių ginčo, remiantis Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalies pažodiniu aiškinimu galima konstatuoti tik tiek, kad šioje nuostatoje nustatytas sąsajos veiksnys, t. y. teisių pažeidimo vieta, yra susijęs su pažeidėjo aktyviais veiksmais. Taigi iš šios nuostatos matyti, kad pagal ją jurisdikcija pripažįstama valstybės narės, kurioje atsakovas padarė tariamą neteisėtą veiksmą, Europos Sąjungos prekių ženklų teismams.

34.

Tai išvada, prie kurios Teisingumo Teismas priėjo Sprendime Coty German ( 19 ). Reikia priminti, kad šiame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalimi Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė nukrypti nuo Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalyje nustatytos kompetencijos taisyklės, pagal kurią, remiantis Sprendimu Bier ( 20 ), jurisdikcija suteikiama tiek vietos, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis (Vokietijos doktrinoje vadinamos „Handlungsort“), teismams, tiek ir vietos, kur žala atsirado (Vokietijos doktrinoje vadinamos „Erfolgsort“), teismams. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalyje numatytas teisės pažeidimo vietos sąsajos veiksnys reiškia ne valstybę narę, kurios teritorijoje kilo tariamo teisių pažeidimo pasekmių, bet valstybę narę, kurios teritorijoje įvyko minėtą pažeidimą sukėlęs įvykis arba jis gresia įvykti ( 21 ).

35.

Išskyrus tai, kas nurodyta, remiantis Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalies pažodiniu aiškinimu, negalima pareikšti nuomonės dėl pažeidimo vietos klausimo, kai šis pažeidimas yra padarytas naudojantis interneto svetaine. Todėl reikia išnagrinėti prejudicinius klausimus remiantis kitais aiškinimo būdais ( 22 ).

36.

Iškart reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalies tekstas tiek, kiek jis susijęs su teritorija, kurioje atliktas ar grėsė būti atliktas teisių pažeidimas, atitinka šio reglamento 98 straipsnio 2 dalies tekstą, kuriame kalbama apie veiksmus, kurie buvo atlikti ar grėsė būti atlikti bet kurioje valstybėje narėje. Šiomis nuostatomis, kai jos aiškinamos kartu, nustatoma ribota valstybių narių, kuriose pažeidimas atliktas ar gresia būti atliktas, teismų jurisdikcija savo valstybėje narėje ( 23 ).

37.

Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalies ir 98 straipsnio 2 dalies tarpusavio sąsają, akivaizdu, kad šias nuostatas reikia aiškinti nuosekliai bent jau tiek, kiek jos susijusios su pažeidimu, kuris atliktas ar gresia būti atliktas.

38.

Žinoma, Reglamento Nr. 207/2009 98 straipsnio 2 dalis nėra susijusi su teismų, turinčių jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl teisių pažeidimo, nustatymo problematika. Iš tiesų šioje nuostatoje numatyta šio reglamento 97 straipsnio 5 dalyje nurodytų Europos Sąjungos prekių ženklų teismų teritorinė jurisdikcija ( 24 ). Vis dėlto Reglamento Nr. 207/2009 98 straipsnio 2 dalis ir 97 straipsnio 5 dalis yra susijusios su tais pačiais veiksmais, kurie buvo atlikti (arba grėsė būti atlikti) toje pačioje vietoje.

39.

Taip pat reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 207/2009 98 straipsnio 1 dalies a punkte, kuriame remiamasi šio reglamento 97 straipsnio 1–4 dalimis, taip pat kalbama apie pažeidimus, kurie atlikti arba gresia būti atlikti. Iš šių nuostatų, aiškinamų kartu, matyti, kad kai teismas, į kurį kreiptasi, priima sprendimą dėl ieškinio, pareikšto pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 1–4 dalis, jis veikia kaip Europos Sąjungos prekių ženklų teismas, pagal šio reglamento 98 straipsnio 1 dalį turintis jurisdikciją nagrinėti pažeidimus, kurie atlikti ar gresia būti atlikti bet kurioje valstybėje narėje ( 25 ).

40.

Nėra informacijos, kuria remiantis Reglamento Nr. 207/2009 98 straipsnio 2 dalyje pateikta nuoroda į pažeidimą, kuris atliktas ar gresia būti atliktas, turėtų būti aiškinama kitaip nei nuoroda, esanti šio reglamento 98 straipsnio 1 dalies a punkte, aiškinamame kartu su minėto reglamento 97 straipsnio 5 dalimi.

41.

Vienintelis minėtose nuostatose pateiktų terminų vartojimo skirtumas yra tas, kad Reglamento Nr. 207/2009 98 straipsnio 1 dalies a punkte kalbama apie pažeidimą, kuris atliktas (arba gresia būti atliktas) bet kurioje valstybėje narėje, t. y. visoje Sąjungoje, o šio reglamento 98 straipsnio 2 dalyje kalbama apie pažeidimą, kuris atliktas (ar gresia būti atliktas) toje valstybėje narėje, kurios teismui pateiktas ieškinys pagal minėto reglamento 97 straipsnio 5 dalį. Tai lemia ne su teisės pažeidimo atlikimo vietos nustatymu susiję skirtumai, bet skirtumai, susiję su atitinkamų teismų jurisdikcijos ribomis. Tai taip pat yra tokio paties pobūdžio veiksmai, kurių atlikimo vietą reikia vertinti tuo pačiu būdu.

42.

Iš išdėstytų argumentų matyti, kad, pirma, šių atliktų veiksmų vieta turi būti nustatyta tuo pačiu būdu, neatsižvelgiant į tai, ar kalbama apie Reglamento Nr. 207/2009 98 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su šio reglamento 97 straipsnio 5 dalimi, ar apie minėto reglamento 98 straipsnio 1 dalies a punktą.

43.

Antra, pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 1–4 dalis teismams suteikiama bendroji jurisdikcija, kuri apima teisių pažeidimus, kurie atlikti ar grėsė būti atlikti Sąjungoje. Taigi, kai teisių pažeidimas atliktas ne Sąjungos teritorijoje, Europos Sąjungos prekių ženklų teismai, atsižvelgiant į jų bendrosios jurisdikcijos ribas, negali priimti sprendimo dėl tokio teisių pažeidimo; šis apribojimas kildinamas iš Reglamento Nr. 207/2009 98 straipsnio 1 dalies ( 26 ).

44.

Trečia, aiškinant Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį reikia atsižvelgti į Europos Sąjungos prekių ženklų teismų bendrosios jurisdikcijos ribas. Remiantis šio reglamento 98 straipsnio 1 dalies a punktu šių teismų bendrosios jurisdikcijos apimtis nustatoma pagal teisių pažeidimo vietą. Jurisdikciją, kai ji grindžiama Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalimi, turintys teismai nustatomi vadovaujantis analogišku kriterijumi, t. y. teisių pažeidimo vietos sąsajos veiksniu. Reglamento Nr. 207/2009 98 straipsnio 1 dalies a punkte ir 97 straipsnio 5 dalyje nurodytų veiksmų atlikimo vieta nustatoma tokiu pačiu būdu. Vadinasi, tai, kaip aiškinamas teisių pažeidimo vietos sąsajos veiksnys, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį, gali turėti įtakos Europos Sąjungos prekių ženklų teismų bendrosios jurisdikcijos apimčiai.

45.

Dėl teisių pažeidimo vietos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį, nustatymo tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šiuo atveju, atsakovai pagrindinėje byloje ir Komisija siūlo, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 864/2007 8 straipsnio 2 dalimi, vadovautis išvada, prie kurios Teisingumo Teismas priėjo Sprendime Nintendo ( 27 ).

46.

Be to, šios šalys laikosi nuomonės, kad, aiškinant Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį, taip pat reikėtų vadovautis Teisingumo Teismo išvada sprendime Wintersteiger ( 28 ), kiek ji susijusi su Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalimi ir jurisdikcija, grindžiama vieta, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis („Handlungsort“).

47.

Manau, kad tokie pasiūlymai yra abejotini ne mažiau kaip dėl trijų aspektų: pirma, dėl jų poveikio Europos Sąjungos prekių ženklų teismų bendrosios jurisdikcijos apimčiai, antra, dėl Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalyje numatyto sąsajos veiksnio alternatyvaus pobūdžio ir, galiausiai, trečia, dėl to, kad šis sąsajos veiksnys, numatytas šiame reglamente, yra atskiras nuo veiksnių, numatytų reglamentuose Nr. 864/2007 ir 1215/2012.

48.

Reikia priminti, kad Sprendime Nintendo ( 29 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 864/2007 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „šalis, kurioje buvo įvykdyti teises pažeidžiantys veiksmai“ reiškia šalį, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis. Vėliau Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kalbant apie veiksmus, kai ūkio subjektas naudojasi elektronine komercija ir, pažeisdamas Bendrijos dizaino suteikiamas teises, siūlo pirkti savo interneto svetainėje, skirtoje vartotojams keliose valstybėse narėse, prekes, vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 864/2007 8 straipsnio 2 dalį, yra ta vieta, kur ūkio subjektas nusprendžia suaktyvinti pasiūlymą pirkti prekes internetu jam priklausančioje interneto svetainėje ( 30 ).

49.

Be to, Sprendime Wintersteiger ( 31 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad ginčas dėl teisių į nacionalinį valstybėje narėje registruotą prekių ženklą pažeidimo, skelbėjui pavartojus minėtam prekių ženklui tapatų raktinį žodį paieškos sistemos interneto svetainėje su kitos valstybės aukščiausio lygio nacionaliniu domenu, remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktu, gali būti nagrinėjamas valstybės narės, kurioje prekių ženklas įregistruotas, teismuose (jurisdikcija pagal vietą, kur žala atsirado, „Erfolgsort“) arba valstybės narės, kurioje nusprendžiama suaktyvinti techninį reklamos paskelbimo procesą, teismuose, jeigu tai yra tikra ir atpažįstama vieta (jurisdikcija pagal vietą, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis, „Handlungsort“).

50.

Šiuo klausimu reikia atsižvelgti į tai, kad, nepaisant konkrečių šio atvejo aplinkybių, nagrinėjamoje byloje pateiktas Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalies išaiškinimas neabejotinai turės reikšmingą poveikį Europos Sąjungos prekių ženklų teismų jurisprudencijai šio reglamento taikymo kitais atvejais klausimu. Atsižvelgiant į tai, kad šiame reglamente nustatytos jurisdikcijos taisyklės taip pat taikomos, kai nei prekių ženklo savininkas, nei tariamą teisių pažeidimą padaręs asmuo nėra įsisteigę valstybėse narėse, aiškinant šią nuostatą taip pat reikia atsižvelgti į atvejus, kai teisės į Europos Sąjungos prekių ženklus pažeidžiamos trečiojoje šalyje.

51.

Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad išvada, prie kurios prieita minėtuose dviejuose sprendimuose, taip pat galioja ir aiškinant Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį, tai reikštų, kad hipotetinėmis aplinkybėmis, kai trečioji šalis, pasiūlyme pirkti arba Sąjungos vartotojams skirtoje interneto svetainėje paskelbtoje reklamoje naudojanti Sąjungoje įregistruotam prekių ženklui tapatų arba į jį panašų žymenį, yra įsisteigusi trečiojoje valstybėje ir kai jos naudojamos interneto svetainės serveris yra tokioje valstybėje, remiantis Reglamente Nr. 207/2009 nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis, teisių pažeidimas būtų padarytas ne Sąjungos teritorijoje.

52.

Iš tikrųjų, be to, kad Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalyje nurodyti teismai neturėtų jurisdikcijos nagrinėti tokio ieškinio dėl teisių pažeidimo, minėto ieškinio negalėtų nagrinėti ir šio reglamento 97 straipsnio 1–4 dalyse nurodyti teismai. Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 1–4 dalyse nurodytų Europos Sąjungos prekių ženklų teismų bendroji jurisdikcija apima pažeidimus, kurie atlikti arba gresia būti atlikti valstybėse narėse. Taigi ankstesniuose šios išvados punktuose aprašytomis aplinkybėmis net ir valstybės narės, kurioje yra EUIPO buveinė, teismai neturėtų jurisdikcijos nagrinėti tokio ieškinio dėl teisių pažeidimo.

53.

Remiantis Sprendimu L’Oréal ir kt. ( 32 ) darytina išvada, kad tokiu atveju Reglamentas Nr. 207/2009 yra taikomas ir Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas gali protestuoti prieš pasiūlymo pirkti arba reklamos Sąjungos teritorijoje esantiems vartotojams skirtoje interneto svetainėje pateikimą. Būtų paradoksalu, jeigu pagal Reglamentą Nr. 207/2009 tokia teisė pateikti protestą suteikiama Europos Sąjungos prekių ženklo savininkui, tačiau tokiu atveju šiame reglamente nustatytos jurisdikcijos taisyklės būtų netaikomos. Tokia išvada būtų juo labiau nenuosekli, nes Reglamente Nr. 207/2009 nustatytos jurisdikcijos taisyklės, skirtingai nei Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytos jurisdikcijos taisyklės, yra sukurtos tam, kad galėtų būti taikomos ir tuo atveju, jeigu nei ieškovas, nei atsakovas negyvena Sąjungoje. Iš tikrųjų, iš Sprendimo Hummel Holding ( 33 ) aiškiai matyti, kad Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsniu garantuojama jurisdikcija Sąjungoje dėl visų ginčų, susijusių su teises pažeidžiančiais veiksmais.

54.

Todėl manau, kad jeigu Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalis būtų aiškinama atsižvelgiant į sprendimus Nintendo ( 34 ) ir Wintersteiger ( 35 ), toks aiškinimas darytų neigiamą poveikį visų šio reglamento 97 straipsnyje numatytų jurisdikcijos taisyklių veiksmingumui.

55.

Pritariu ieškovų pagrindinėje byloje ir Vokietijos vyriausybės argumentui, kuriuo jie teigia, kad paprastai pradinio pažeidimo, dėl kurio kilo teisių pažeidimas, vieta, kaip tai suprantama pagal sprendimus Nintendo ( 36 ) ir Wintersteiger ( 37 ), sutampa su šį pažeidimą padariusio asmens gyvenamąja vieta. Todėl aiškinimas, kad teisių pažeidimo vieta, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį, turėtų būti suprantama tik kaip pradinio veiksmo, dėl kurio kilo teisių pažeidimas, vieta, dažniausiai negalėtų užtikrinti alternatyvaus teismo pareiškėjui.

56.

Sprendime Bier ( 38 ) Teisingumo Teismas jau paaiškino, kad, siekiant išlaikyti Briuselio sistemos ( 39 ) alternatyvios jurisdikcijos deliktų ir kvazideliktų srityje taisyklės veiksmingumą, ši taisyklė turi būti aiškinama taip, kad pareiškėjas galėtų veiksmingai pasirinkti.

57.

Žinoma, galėtume teigti, kad, skirtingai nei šioje sistemoje nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis, Reglamentu Nr. 207/2009 nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė sumažinti prekių ženklų savininkams, teikiantiems ieškinius dėl teisių pažeidimo, prieinamų jurisdikciją turinčių teismų skaičių, ( 40 ). Sąjungos teisės aktų leidėjo nenorą padidinti galimų teismo vietų skaičių rodo, be kita ko, Reglamento Nr. 207/2009 94 straipsnio 1 dalies formuluotė, pagal kurią teisių pažeidimams visiškai netaikomi, o Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1–3 ir 5 punktai – visose šiose nuostatose pareiškėjui siūlomas alternatyvus teismas. Toks Sąjungos teisės aktų leidėjo požiūris taip pat matyti iš Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 1–4 dalių. Vis dėlto šio reglamento 97 straipsnio 5 dalyje aiškiai numatytas alternatyvus teismas pareiškėjui, todėl ji negali būti laikoma minėtą požiūrį atspindinčia nuostata.

58.

Be to, jeigu būtų vadovautasi atsakovų pagrindinėje byloje ir Komisijos pateiktu Reglamento Nr. 2007/209 97 straipsnio 5 dalies aiškinimu, būtų itin sumažinta šios nuostatos praktinė svarba ( 41 ). Manau, kad vienas iš retų naudingų šios nuostatos pritaikymo atvejų būtų atvejis, kai atsakovui, kurio gyvenamoji vieta yra Sąjungoje, ieškinys būtų pareikštas valstybės narės, kurioje jis yra įsisteigęs, teismuose. Reglamente Nr. 207/2009 nenustatyta jurisdikcijos taisyklė, kuri būtų analogiška tai, kuri nustatyta Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 5 dalyje ( 42 ), ir, remiantis pakopų principu nustatytais sąsajos veiksniais, nurodytais Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 1–3 dalyse, tuo atveju, jei atsakovo gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, jam byla turi būti keliama tos valstybės narės teismuose.

59.

Galiausiai, manau, kad Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalyje nurodytas teisių pažeidimo vietos sąsajos veiksnys yra atskiras nuo Reglamento Nr. 864/2007 8 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punkte numatytų sąsajos veiksnių.

60.

Kalbant apie Reglamento Nr. 864/2007 8 straipsnio 2 dalies išaiškinimo Sprendime Nintendo ( 43 ) pritaikymą, reikia nepamiršti, kad normų kolizijos ir jurisdikcijos taisyklės yra skirtingos.

61.

Be to, reikia pripažinti, kad, kaip galima daryti išvadą remiantis Sprendimu Vapenik ( 44 ) ir pakartojant šio sprendimo teiginius, Reglamento Nr. 864/2007 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta kolizijos taisyklė papildo Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalyje nustatytą jurisdikcijos taisyklę. Vis dėlto iš Sprendimo Kainz ( 45 ) matyti, kad dėl siekio Sąjungos aktuose dėl tarptautinės privatinės teisės pateiktas sąvokas aiškinti darniai šių aktų nuostatų aiškinimas negali prieštarauti jų sistemai ir tikslams ( 46 ). Kaip matyti iš mano išdėstytų argumentų, Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalies aiškinimas, atsižvelgiant į Sprendimą Nintendo ( 47 ), pakenktų šios nuostatos veiksmingumui.

62.

Šie teiginiai taip pat galioja siekiant išsiaiškinti, ar Sprendime Wintersteiger ( 48 ) padaryta išvada, kiek ji susijusi su vietos, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis, nustatymu taikant Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalį, taikytina Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 daliai.

63.

Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad Reglamente Nr. 207/2009 nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė nukrypti nuo Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytų jurisdikcijos taisyklių ( 49 ), be kita ko, todėl, kad šiuose reglamentuose nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis siekiama ne tų pačių tikslų ( 50 ).

64.

Galiausiai, remiantis Sprendimu Leno Merken ( 51 ), galima teigti, kad Europos Sąjungos prekių ženklams pagal analogiją taikant su nacionaliniais prekių ženklais susijusią jurisprudenciją reikia atsižvelgti į šioms dviem prekių ženklų rūšims taikomų nuostatų skirtumus.

65.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, formuluodamas Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį ir jo pirmtakę – Reglamento Nr. 40/94 93 straipsnio 5 dalį, Sąjungos teisės aktų leidėjas nevartojo „vietos, kur įvyko žalą sukėlęs į vykis“ sąvokos, kuri nuo tada, kai buvo priimtas Sprendimas Bier ( 52 ), turi aiškiai suformuluotą reikšmę Europos tarptautinėje teisėje. Todėl aiškinant Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį negalima apsiriboti nustatymu, kad pagal šią nuostatą teismams, kurie pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalį turi jurisdikciją, grindžiamą vieta, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis, suteikiama jurisdikcija.

66.

Apibendrindamas šią analizės dalį ir atsižvelgdamas į argumentus, susijusius su Europos Sąjungos prekių ženklų teismų jurisdikcijos apimtimi, manau, kad turi būti atmestas Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalies aiškinimas, kuriuo remiantis, kiek tai susiję su veiksmu, kai atsakovas naudojasi elektronine komercija ir, pažeisdamas Europos Sąjungos prekių ženklo savininko teises, siūlo pirkti savo interneto svetainėje, skirtoje vartotojams, esantiems valstybėje narėje, prekes, vieta, kur atliekamas teisių pažeidimas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, yra tik ta vieta, kur atsakovas nusprendžia suaktyvinti pasiūlymą pirkti prekes internetu per jam priklausančią interneto svetainę. Šį teiginį patvirtina iš Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalyje nustatyto sąsajos veiksnio alternatyvaus ir atskiro pobūdžio kildinamos išvados.

67.

Todėl dabar reikia nustatyti kriterijus, kurių galima konkrečiai reikalauti, siekiant pripažinti valstybės narės teismų jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį.

68.

Ar atmetus Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalies aiškinimą, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šiuo atveju, teisių pažeidimo vieta yra tik ta vieta, kur priimamas sprendimas suaktyvinti pasiūlymą pirkti prekes internetu, turėtume laikytis nuomonės, kad pakanka turėti prieigą prie interneto svetainės valstybėje narėje, kad būtų pripažinta šios valstybės narės teismų jurisdikcija?

69.

Jurisprudencija, susijusi su teismų, turinčių jurisdikciją intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisių, įskaitant teisių į nacionalinius prekių ženklus, pažeidimų srityje nustatymu, a priori gali leisti daryti prielaidą, kad atsakymas būtų teigiamas. Iš šios jurisprudencijos matyti, kad, kiek tai susiję su jurisdikcija, grindžiama vieta, kur atsirado žala, pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalį nereikalaujama, kad interneto svetainė, per kurią daromi tokie pažeidimai, būtų „skirta“ valstybei narei, kurioje yra teismas, kuriame pareikštas ieškinys ( 53 ).

70.

Vis dėlto internetas iš esmės yra globalus ir yra visur ( 54 ). Jeigu būtų laikomasi nuomonės, jog pakanka, kad valstybėje narėje būtų prieiga prie interneto svetainės ir kad šios valstybės narės teismams būtų suteikta jurisdikcija, tai reikštų, kad iš esmės padaugėtų Europos Sąjungos prekių ženklų pažeidimų srityje jurisdikciją turinčių teismų ( 55 ).

71.

Kaip savo išvadoje byloje Coty Germany ( 56 ) pažymėjo generalinis advokatas N. Jääskinen, vienas iš Reglamento Nr. 207/2009 tikslų yra kova su forum shopping praktika, kuria Europos Sąjungos prekių ženklų savininkai gali naudotis, kai jurisdikcijos taisyklės tam neužkerta kelio.

72.

Vadovaujantis šiuo tikslu, reikia atsižvelgti į tai, kad kai kurie rinkos dalyviai imasi trademark bullying. Tai praktika, kai prekių ženklas naudojamas viršijant pagrįstu aiškinimu grindžiamas prekių ženklo apsaugos apimties ribas, priekabiaujant prie kitų ūkio subjektų arba juos įbauginant. Jurisdikciją turinčių teismų skaičiaus išaugimas gali sudaryti palankias sąlygas tokiai praktikai ir padidinti neigiamą poveikį galimiems atsakovams. Taip yra juo labiau dėl to, kad Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalyje nesivadovaujama principu actor sequitur forum rei ir kad iš esmės ne savo valstybės teismuose atsakovui yra sunkiau gintis.

73.

Galiausiai, kaip pažymi ieškovai pagrindinėje byloje ir Vokietijos vyriausybė, reikia pripažinti, kad Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalies aiškinimo, kuriuo remiantis pakanka turėti prieigą prie interneto svetainės valstybėje narėje, kad būtų pripažinta šios valstybės narės teismų jurisdikcija, atmetimas lemia, kad ieškiniai dėl teisių pažeidimo, susiję su nacionaliniais ir Europos Sąjungos prekių ženklais, negali būti vienodai teikiami valstybės narės, kurios vartotojai turi prieigą prie šios interneto svetainės, teismams.

74.

Vis dėlto šios išvados 63–65 punktuose nurodyti argumentai rodo, kad jurisprudencija intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisių pažeidimo srityje negali būti pritaikyta Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 daliai.

75.

Be to, kitaip nei atveju, kai jo poveikis daromas Reglamentui Nr. 207/2009, prieigos kriterijaus taikymas pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 nekelia grėsmės, kad išaugs teismų skaičius. Konkrečiai kalbant apie ieškinius dėl teisių pažeidimo, susijusius su nacionaliniais prekių ženklais, Sprendime Wintersteiger ( 57 ) Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad Reglamento Nr. 1215/2012 tikslai leidžia palaikyti požiūrį, kuriuo remiantis jurisdikcija dėl žalos atsiradimo suteikiama valstybės narės, kurioje atitinkama teisė yra saugoma, teismams. Taigi pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 jurisdikciją turinčių teismų skaičius ribojamas nacionaliniu nagrinėjamo prekių ženklo pobūdžiu ( 58 ). Europos Sąjungos prekių ženklams taikoma vienoda apsauga ir jie turi poveikį visoje Sąjungos teritorijoje.

76.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad vieta, iš kurios galima turėti prieigą prie interneto svetainės, nėra tinkamas kriterijus, siekiant pripažinti šios valstybės narės teismų jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį.

77.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nė vienas iš išaiškinimų, grindžiamų jurisprudencija intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisių pažeidimo srityje, susijusia su kitomis Sąjungos tarptautinės privatinės teisės priemonėmis, nėra tinkamas, siūlau parengti teisių pažeidimo vietos sąsajos veiksnio, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį, išaiškinimą, susijusį tik su šiuo reglamentu.

78.

Aiškinant Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį šiuo atveju nagrinėjamų aplinkybių kontekste, reikia atsižvelgti į tai, kad, remiantis šiuo aiškinimu, padaryta išvada turi leisti užtikrinti šios nuostatos veiksmingumą, neatsižvelgiant į atitinkamos bylos konkrečias faktines aplinkybes.

79.

Be to, kadangi Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalis, aiškinama kartu su šio reglamento 98 straipsnio 2 dalimi, ir minėto reglamento 98 straipsnio 1 dalies a punktas sutampa, atsižvelgiant į tai, kad šiose nuostatose kalbama apie teisių pažeidimo vietą, pasirinktu pirmosios nuostatos aiškinimu taip pat turi būti užtikrinamas kitų to paties reglamento 97 straipsnyje nustatytų jurisdikcijos taisyklių veiksmingumas.

80.

Tam, kad Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnis išliktų veiksmingas ir juo būtų garantuota jurisdikcija Sąjungoje dėl visų ginčų, susijusių su teises pažeidžiančiais veiksmais, teisių pažeidimo vietos sąsajos veiksnio išaiškinimu turi būti siekiama užtikrinti, kad Europos Sąjungos prekių ženklų teismai turėtų jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl teisių pažeidimo, kai materialinės teisės požiūriu Reglamentu Nr. 207/2009 prekių ženklo savininkui suteikiama teisė protestuoti prieš veiksmus, kuriais pažeidžiamos jo teisės į Europos Sąjungos prekių ženklą.

81.

Todėl Europos Sąjungos prekių ženklų teismų bendroji jurisdikcija, kuri nustatoma pagal teisių pažeidimo vietą, negali būti siauresnė nei teritorinė šių prekių ženklų apsaugos apimtis ir Reglamento Nr. 207/2009 taikymo sritis.

82.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Sprendimas L’Oréal ir kt. ( 59 ) buvo susijęs su reglamentų dėl Europos Sąjungos prekių ženklų teritorinės taikymo srities nustatymu ( 60 ).

83.

Taigi dar kartą remdamasis šiuo sprendimu manau, kad reikia laikytis nuomonės, jog tada, kai veiksmai, kuriais kaltinamas atsakovas, yra interneto svetainėje paskelbta reklama ir pasiūlymas pirkti, valstybės narės Europos Sąjungos prekių ženklų teismai turi jurisdikciją, grindžiamą teisės pažeidimo vieta, jeigu ši reklama arba šis pasiūlymas pirkti yra skirti šioje valstybėje narėje esantiems vartotojams ( 61 ).

84.

Taip pat svarbu pažymėti, kad šis Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio aiškinimas atitinka suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią jurisdikcija turi būti suteikiama laikantis nuspėjamumo tikslo ir gero teisingumo vykdymo tikslo.

85.

Pirma, kalbant apie jurisdikcijos suteikimo nuspėjamumą, reikia atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas turi galėti a priori nustatyti teismus, kuriuose jis gali ginti savo turtines teises. Pagal interneto svetainės turinį prekių ženklų savininkas gali nustatyti tikslinę visuomenę. Be to, potencialus atsakovas gali numatyti teismus, kuriuose jam gali būti pareikštas ieškinys dėl to, kad jis valdo savo rinkodaros ir pardavimų priemones savo interneto svetainėje.

86.

Antra, kalbant apie gero teisingumo vykdymo tikslą, iš jurisprudencijos intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisių pažeidimų srityje matyti, kad valstybės narės, kurios teritorijoje yra prieiga prie interneto svetainės, teismas gali objektyviai geriausiai įvertinti, ar faktiškai pažeidžiamos teisės į šioje valstybėje narėje saugomą nacionalinį prekės ženklą ( 62 ). Manau, kad toks teismas nepraranda tokio statuso tais atvejais, kai pažeidžiamos teisės į Europos Sąjungos prekių ženklus.

87.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kai veiksmai, kuriais kaltinamas atsakovas, yra interneto svetainėje paskelbta reklama ir pasiūlymas pirkti, kriterijus, kuriuo remiantis galima pripažinti Europos Sąjungos prekių ženklų teismų jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį, yra visuomenė, kuriai ši reklama ir šis pasiūlymas pirkti yra skirti, t. y. atitinkamos valstybės narės visuomenė.

88.

Tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, tikrinant jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį, aplinkybė, kad reklama ir pasiūlymas pirkti pateikiami taip, kad galima nustatyti valstybės narės visuomenę (arba kelių valstybių narių visuomenę, išskyrus atvejus, kai kalbama apie Sąjungos visuomenę apskritai), kuriai konkrečiai yra skirta ši reklama ir šis pasiūlymas pirkti, turi lemiamą reikšmę, siekiant pripažinti šios valstybės narės arba šių valstybių narių teismų jurisdikciją. Be to, iš šios interneto svetainės turinio turi iš karto matyti, kad interneto svetainė skirta valstybės narės vartotojams ir prekybininkams. Kita vertus, tokie veiksmai ne internete gali leisti pripažinti atitinkamos valstybės narės teismų jurisdikciją ne dėl tikslingo interneto svetainės skyrimo šios valstybės narės visuomenei, bet dėl kitų priežasčių. Taip galėtų būti tokiu atveju, kai kalbama apie priemones, kurių valstybėje narėje imtasi, siekiant joje įsteigti platintoją.

89.

Tikrinant jurisdikciją pagal teisių pažeidimo vietą itin svarbūs yra tam tikri aspektai: kad pasiūlymu ir reklama būtų tiesiogiai kreipiamasi į valstybės narės visuomenę, kad jie būtų paskelbti interneto svetainėje su šios valstybės narės aukščiausio lygio nacionaliniu domenu, kad kainos būtų nurodytos nacionaline valiuta ir kad tokioje interneto svetainėje būtų paskelbti numeriai su atitinkamos valstybės kodu. Šis aspektų sąrašas nėra nei baigtinis, nei vienintelis.

90.

Be to, tai, kad kartu su pasiūlymu pirkti yra nurodytos geografinės vietovės, į kurias pardavėjas gali siųsti prekes, taip pat gali būti svarbu vertinant jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį, jeigu tai nėra bendra nuoroda į visą Sąjungą. Tokia bendra nuoroda neleidžia nustatyti tikslinės visuomenės. Be to, jeigu tokia bendra nuoroda būtų vertinama kaip svarbi, tai reikštų, kad tariamam teisių pažeidimą padariusiam asmeniui ieškinys gali būti pareikštas visų valstybių teismuose. Tai galėtų paskatinti prekybininkus vykdyti pardavimus tik tam tikrose Sąjungos dalyse, siekiant sumažinti riziką, kad jiems ieškinys bus pareikštas valstybių narių, kuriose pardavimų mastas yra nedidelis, teismuose, o tai pasekmė, kuri neatitinka vidaus rinkos tikslų.

91.

Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad Reglamente Nr. 207/2009 nustatytos bendrosios jurisdikcijos taisyklės ir šio reglamento 97 straipsnio 5 dalyje nustatytos tokios taisyklės skiriasi (skirtumai išsamiai aprašyti šios išvados 41 punkte ), tai, kad pardavėjas yra linkęs siųsti prekes į visas valstybes nares, gali leisti pripažinti Europos Sąjungos prekių ženklų teismų jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 1–4 punktus. Savo teiginiams iliustruoti galiu pateikti kitą pavyzdį – kalbėti apie informaciją, susijusią su Sąjungos muitais. Nors iš tokios informacijos matyti, kad pasiūlymas skirtas Sąjungos visuomenei, tačiau ji nėra pagrindas nustatyti visuomenę, kuriai konkrečiai šis pasiūlymas yra skirtas.

92.

Dėl tos pačios priežasties man taip pat kyla abejonių, kad tai, jog interneto svetainėje informacija pateikta valstybės narės teritorijoje plačiai vartojama kalba, gali savaime ir visais atvejais būti itin svarbi aplinkybė. Reikia atsižvelgti į tai, kad, viena vertus, kai kurios kalbos dažnai vartojamos keliose valstybėse narėse, ir, kita vertus, kai kurios kalbos, kuriomis šnekama Europoje, taip pat yra plačiai paplitusios trečiosiose valstybėse narėse. Be to, interneto svetainė gali būti skirta valstybės narės visuomenei net tuo atveju, jeigu jos turinys nėra parengtas toje valstybėje narėje paplitusia kalba. Būtent toks būtų interneto svetainės, skirtos minėtoje valstybėje narėje gyvenančių užsieniečių bendruomenei, atvejis.

93.

Be to, negalima painioti jurisdikcijos klausimo nagrinėjimo su bylos nagrinėjimu iš esmės ( 63 ). Reglamentu Nr. 207/2009 grindžiamos jurisdikcijos patikrinimas neturėtų nei pakeisti klausimo, ar pažeidimas faktiškai yra susijęs su Europos Sąjungos prekių ženklu, nagrinėjimo, nei iš anksto nulemti jo vertinimo.

94.

Šiomis aplinkybėmis atsakovai pagrindinėje byloje tvirtina, kad, remiantis kai kuriomis jų interneto svetainėje paskelbtos reklamos ir pasiūlymų pirkti sudedamosiomis dalimis, galima daryti išvadą, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu laikotarpiu šios reklamos ir šie pasiūlymai jau nebegaliojo.

95.

Vertinimas, ar elgesys, kuris gali būti vertinamas kaip tariami neteisėti veiksmai, yra pasenęs, priskirtinas ieškinio dėl teisių pažeidimo nagrinėjimui iš esmės. Kitas tokio paties pobūdžio pavyzdys yra žalą sukėlusio įvykio laikas, kuris, atsižvelgiant į taikomą teisę, gali reikšti, kad galimai yra suėjusi su šiuo įvykiu susijusio ieškinio senatis, todėl šis klausimas taip pat turėtų būti sprendžiamas šį ieškinį nagrinėjant iš esmės. Taigi, atsižvelgiant į šios išvados 93 punkte nurodytus argumentus, vertinant jurisdikciją, grindžiamą teisių pažeidimo vieta, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį, negalima atsižvelgti nei į tai, kad interneto svetainėje paskelbta reklama ir pasiūlymai pirkti jau nebegalioja, nei į žalą sukėlusio įvykio laiką.

96.

Atsižvelgdamas į šioje išvadoje pateiktą analizę, manau, kad Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį reikia aiškinti taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kai valstybėje narėje A įsteigta ir savo buveinę turinti įmonė šioje valstybėje ėmėsi veiksmų, susijusių su prekių, pažymėtų Europos Sąjungos prekių ženklui tapačiu žymeniu, reklama ir siūlymu pirkti interneto svetainėje, skirtoje valstybės narės B prekybininkams ir vartotojams, Europos Sąjungos prekių ženklų teismas valstybėje narėje B turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl teisių į Europos Sąjungos prekių ženklą pažeidimo, susijusio su prekių reklamavimu ir siūlymu pirkti šios valstybės teritorijoje, jeigu tokie veiksmai yra konkrečiai skirti vienos valstybės narės ar kelių valstybių narių visuomenėms.

97.

Kiek tai susiję su pagrindine byla, išskyrus įvairių šalių, įskaitant Jungtinę Karalystę, platintojų, kurie yra nuo atsakovų pagrindinėje byloje nepriklausomi ūkio subjektai, sąrašą, kuriame nurodomi jų pašto adresai ir interneto svetainių adresai, nėra informacijos, iš kurios būtų matyti, kad atsakovų pagrindinėje byloje interneto svetainė būtų konkrečiai skirta Jungtinės Karalystės visuomenei. Be to, manau, kad tokios su platintoju susijusios informacijos nepakanka, kad būtų pripažinta Jungtinės Karalystės teismų jurisdikcija pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį. Iš tikrųjų pagrindinė byla susijusi ne su tokio platintojo padarytu teisių pažeidimu, bet su teisių pažeidimu, kurį per interneto svetainę padarė atsakovai pagrindinėje byloje.

98.

Vis dėlto, būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tikrindamas atitinkamos valstybės narės teismų jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį, turi išnagrinėti šį klausimą, atsižvelgdamas į visus šios išvados 88–95 punktuose nurodytus kriterijus.

99.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Teisingumo Teismui siūlau į Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas) (Civilinių bylų skyrius), Jungtinė Karalystė) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo 97 straipsnio 5 dalį reikia aiškinti taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kai valstybėje narėje A įsteigta ir savo buveinę turinti įmonė šioje valstybėje ėmėsi veiksmų, susijusių su prekių, pažymėtų Europos Sąjungos prekių ženklui tapačiu žymeniu, reklama ir siūlymu pirkti interneto svetainėje, skirtoje valstybės narės B prekybininkams ir vartotojams, Europos Sąjungos prekių ženklų teismas valstybėje narėje B turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl teisių į Europos Sąjungos prekių ženklą pažeidimo, susijusio su prekių reklamavimu ir siūlymu pirkti šios valstybės teritorijoje.

Būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti šį klausimą, tikrindamas atitinkamos valstybės narės teismų jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį.