1.

Pagrindinėje byloje Teisingumo Teismas turi išskirtinę galimybę priimti sprendimą dėl reikalavimo pagal Sąjungos teisę užtikrinti veiksmingą vienodo užmokesčio už vienodą darbą vyrams ir moterims principo taikymą tokiomis aplinkybėmis, kai pagal valstybės narės teisę nenumatytas terminas pareikšti ieškinį siekiant ginčyti tariamą pažeidimą ir kai vienodo darbo užmokesčio teisės vykdymo užtikrinimo siekia vienas privatus asmuo kito atžvilgiu. Konkrečiai, šalys iš esmės nėra tikros, ar priemonės, kurias taikė pensijų fondas 1991 m., prieš priimant Teisingumo Teismo sprendimą Barber ( 2 ), buvo pakankamos, kad būtų galima laikytis nuostatų, nustatytų tame sprendime dėl vienodo užmokesčio, atsižvelgiant į pensijas. Platesnis reikalavimas pagal Sąjungos teisę, kad teisės būtų pagrįstos veiksmingomis teisių gynimo priemonėmis, taip pat yra reikšmingas pagrindinei bylai.

2.

Court of Appeal of England and Wales (Anglijos ir Velso apeliacinis teismas, toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) abejoja, ar patikos dokumento, kuriuo reglamentuojama šioje byloje nagrinėjama pensijų sistema, pakeitimas 1996 m. (patika yra teisinė forma, kuria remiantis profesinių pensijų sistemos paprastai yra įsteigtos Jungtinėje Karalystėje) ( 3 ), tačiau kuriame buvo atsižvelgta į 1991 m. administracinius pakeitimus, dera su draudimu, nustatytu Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ( 4 ), susijusioje su suvienodinimu mažinant atgaline data ( 5 ), suvienodinant vyrų ir moterų pensinį amžių, nustatant moterims tokį pensinį amžių kaip vyrų, kol bus įgyvendintas Teisingumo Teismo sprendimas Barber.

3.

SESV 157 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad būtų taikomas principas už vienodą ar vienodos vertės darbą abiejų lyčių darbuotojams mokėti vienodą užmokestį.

2.   Šiame straipsnyje „užmokestis“ – tai įprastinis bazinis arba minimalus darbo užmokestis arba alga ir bet koks kitas atlygis grynaisiais arba natūra, kurį darbuotojas tiesiogiai arba netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą.

Vienodas užmokestis nediskriminuojant dėl lyties reiškia, kad:

4.

1984 m. balandžio 1 d. patikos dokumento, reglamentuojančio Safeway pensijų sistemą (toliau – sistema), 19 sąlygoje numatyta:

„Pagrindinė bendrovė gali bet kuriuo metu ir kartkartėmis, gavusi patikėtinių sutikimą, pagrindinės bendrovės ir patikėtinių sudarytu papildomu dokumentu pakeisti arba papildyti bet kuriuos patikos įgaliojimus ir sistemos nuostatas, įskaitant šį patikos dokumentą, taisykles, alternatyvius dokumentus ir kitus rašytinius dokumentus, kuriais papildytas šis patikos dokumentas ir šio patikos dokumento antrajame priede nurodyti dokumentai, ir gali naudotis tokiais įgaliojimais, kurie įsigalioja nuo papildomame dokumente nurodytos dienos, kuri gali būti tokio dokumento priėmimo diena arba bet kurio ankstesnio rašytinio pranešimo dalyviams apie pakeitimą arba papildymą diena, arba pagrįstas terminas iki arba po tokio dokumento sudarymo dienos, kad pakeitimas arba papildymas, atsižvelgiant į aplinkybes, įsigaliotų atgaline arba būsima data.“

5.

Pagrindinė byla yra susijusi su datos nustatymu, kai įprastas pensinis amžiaus (toliau – ĮPA), taikytinas pagal profesinių pensijų sistemą (prieš tai nurodyta sistema), skirtą Safeway grupės darbuotojams, buvo suvienodintas iki 65 m. tiek vyrams, tiek moterims, kuris anksčiau buvo 60 m. moterims ir 65 m. vyrams.

6.

Safeway Limited (toliau – apeliantė), kuri yra pagrindinė darbdavė pagal šią sistemą, tvirtina, kad ĮPA suvienodinimas įvyko 1991 m. gruodžio 1 d., kai sistemos nariams buvo pranešta apie suvienodintą požiūrį į moteris ir vyrus, nustatant 65 m. ĮPA abiem lytims, rašytiniu pranešimu, nuo šios datos atgaline data įsigaliojo formalus sistemos pakeitimas.

7.

Pirmasis atsakovas A. R. Newton, sistemos dalyvis, teigia, kad ĮPA iki 65 m. nebuvo suvienodintas iki 1996 m. gegužės 2 d. – t. y. dokumento, pagal kurį sistema buvo formaliai pakeista, įsigaliojimo datos. Jei tai būtų teisinga, vyrų ir moterų ĮPA nebuvo suvienodintas per laikotarpį nuo 1991 m. gruodžio mėn. iki 1996 m. gegužės mėn., kad vyrų teisės, turimos per šį laikotarpį, būtų tokios pat, kaip ir geresnėje padėtyje esančios grupės, būtent moterų, teisės. Pasak pirmojo atsakovo, moterų ĮPA išliko 60 m. iki faktinio pakeitimo 1996 m. gegužės 2 d., ir vyrai taip pat turėjo teisę į šį ĮPA iki tos datos.

8.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, jei tai būtų teisinga, šio klausimo sprendimas turėtų daugiau kaip 100 mln. svarų sterlingų (GBP) vertės finansinių pasekmių.

9.

Remiantis Safeway Pensions Trustees Ltd., antrosios atsakovės, rašytinėmis pastabomis, matyti, kad jos pozicija pagrindinėje byloje yra neutrali.

10.

ĮPA pakeitimai buvo padaryti atsižvelgiant į 1990 m. gegužės 17 d. Sprendimą Barber ( 6 ), kuriame nurodoma, kad pagal EB 119 straipsnį (dabar – SESV 157 straipsnis) skirtingo vyrų ir moterų ĮPA nustatymas pensijų sistemose laikomas neteisėta diskriminacija. Nagrinėjant bylą Barber ĮPA buvo 65 m. vyrams ir 60 m. moterims.

11.

Vis dėlto sprendimo galiojimas laiko atžvilgiu buvo laikinai sustabdytas, ir byloje Barber Teisingumo Teismas konstatavo, kad negalima remtis EB 119 straipsnio (dabar – SESV 157 straipsnis) tiesioginiu poveikiu reikalaujant teisės į pensiją dėl šios diskriminacijos prieš paskelbiant 1990 m. gegužės 17 d. Sprendimą Barber. Taigi sprendimas galiojo tik į ateitį ( 7 ). Nors pensijų fondai galėjo laisvai, į ateitį, įgyvendinti Sprendimą Barber, taikydami „suvienodinimą mažinant“, tai reiškia, kad padidinant moterų ĮPA iki vyrams taikomo ĮPA (pagrindinėje byloje – 65 m.), prieš taikant tokias priemones, blogesnėje padėtyje esanti grupė, t. y. vyrai, turėjo būti vertinami taip pat, kaip geresnėje padėtyje esanti grupė, t. y. moterys ( 8 ). Taigi, nuo 1990 m. gegužės 17 d., Sprendimo Barber paskelbimo datos, iki pensijų fondo priemonių, skirtų tam, kad būtų užtikrintas vienodas užmokestis už vienodą darbą vyrams ir moterims taikant tą patį ĮPA abiem lytims, nustatymo vyrai turėjo būti tokioje pat padėtyje kaip ir moterys ( 9 ). Tai išreikšta žodžių junginiu „suvienodinimas didinant“ ir laikotarpis žinomas, bent jau Jungtinėje Karalystėje, kaip Barber langas ( 10 ).

12.

1991 m. rugsėjo 1 d. pirmiau minėtas pranešimas buvo paskelbtas visiems sistemos nariams (toliau – 1991 m. pranešimas), jame buvo nurodyta, kad patikėtinė, reaguodama į Sprendimą Barber, nusprendė pakeisti sistemą ir nustatyti vienodą 65 m. vyrų ir moterų ĮPA už darbo stažą nuo 1990 m. gegužės 17 d.1991 m. gruodžio 1 d. raštu tiems savo darbuotojams, kurie buvo sistemos dalyviai arba turėjo teisę jais tapti, apeliantė patvirtino, kad pensijų išmokų pokyčiai, nurodyti 1991 m. pranešime, turėjo įsigalioti nuo 1991 m. gruodžio 1 d.

13.

Toliau pateikiamos 1991 m. pranešimo ištraukos:

„Jūsų sistemos išmokų pakeitimai

Šiuo pranešimu iš anksto jus informuojame <…> apie reikšmingus Safeway pensijų ir šeimos išmokų sistemos pakeitimus, kuriuos bendrovė ir patikėtinė ketina įgyvendinti nuo 1991 m. gruodžio 1 d. <…> Bendras įprastas pensinis amžius vyrams ir moterims yra 65 m. – skirtingas požiūris į vyrus ir moteris darbo praktikoje jau seniai uždraustas. Nuostabą kelia tai, kad pensijų srityje dar buvo taikomas skirtingas požiūris, ypač atsižvelgiant į pensinį amžių. Neseniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nagrinėtoje byloje numatyta tai pakeisti <…>

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas skelbia naują pensijų tvarką

Galbūt esate girdėję apie bylą, kuri buvo susijusi su Guardian Royal Exchange (GRE) ir vienu jų buvusiu darbuotoju D. Barber. Jis teigė nukentėjęs nuo diskriminacijos dėl lyties, kai jam buvo atsisakyta išmokėti pensiją iš GRE po atleidimo iš darbo būnant tokio amžiaus, kokio moteris būtų gavusi pensiją.

Po ilgos kovos, kuri baigėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teisme, byloje buvo priimtas spendimas, palankus D. Barber. Tai yra svarbus sprendimas, kuris reiškia, kad pakeitimai dabar yra neišvengiami daugelio bendrovių pensijų sistemose, atsižvelgiant į skirtingą moterų ir vyrų pensinį amžių. Tačiau vis dar šiek tiek neaišku, kaip praktiškai bus taikomas teismo sprendimas. Vis dėlto bendrovė ir patikėtinė nusprendė, kad teisinga imtis priemonių jau dabar siekiant suvienodinti įprastą pensinį amžių. Jie ir toliau stebės padėtį ir taikys visus tolimesnius pakeitimus, kurie gali būti reikalingi dėl sprendimo poveikio išaiškinimo.“

14.

1991 m. pranešime buvo pateikta ši išnaša:

„Reikia pabrėžti, kad patikos dokumentas ir taisyklės yra [sistemos] teisinis pagrindas ir kad šis pranešimas yra tik bendro pobūdžio rekomendacijos ir informacija. Turėtumėte atkreipti dėmesį į tai, kad šiame informaciniame lapelyje aprašyti pokyčiai reiškia jūsų įdarbinimo sąlygų pakeitimus.“

15.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, nuo 1991 m. gruodžio mėn. pradžios sistema buvo administruojama remiantis tuo, kad anksčiau buvęs skirtingas vyrų ir moterų ĮPA iš tiesų buvo suvienodintas nustačius vienodą 65 m. ĮPA. Taigi, dalyvių išmokos buvo skaičiuojamos remiantis tuo pagrindu. Išmokos dalyviams, išeinantiems į pensiją po šios datos, buvo skaičiuojamos taikant 65 m. ĮPA (tiek vyrams, tiek moterims), taip pat buvo skaičiuojamos ir perkėlimo išmokos ir išmokos dalyvių mirties tarnyboje atveju.

16.

Vis dėlto, kaip minėta pirmiau, jokie pakeitimai nebuvo patvirtinti dokumentu iki 1996 m. gegužės 2 d., kai apeliantė ir patikėtinė sudarė dar vieną patikos dokumentą ir parengė sistemos taisykles (toliau – 1996 m. dokumentas). Taisyklėse, kurios sudarė 1996 m. dokumento antrąjį priedą, buvo numatytas vienodas 65 m. ĮPA vyrams ir moterims. ĮPA suvienodinimas turėjo galioti atgaline data nuo 1991 m. gruodžio 1 d., 1991 m. pranešime nurodytos ĮPA suvienodinimo įsigaliojimo datos.

17.

2009 m. sausio mėn. nepriklausomas patikėtinės konsultantas išreiškė susirūpinimą dėl penkerių metų laikotarpio nuo 1991 m. pranešimo ir 1996 m. dokumento įsigaliojimo. Po kelerių metų buvo pradėtas teismo procesas High Court (Aukštasis teismas), kadangi pagal nacionalinę teisę nėra nustatytas terminas pasinaudoti teise į patikos fondo išmoką, kai patikos fondas dar turi turto ( 11 ); pirmasis atsakovas pagrindinėje byloje rėmėsi tuo, kad buvo pažeistas principas dėl vienodo darbo užmokesčio už vienodą darbą vyrams ir moterims pagal SESV 157 straipsnį, išsamiai išaiškintą Teisingumo Teismo sprendime Barber ( 12 ). 2016 m. vasario 29 d.High Court priėmė jiems palankų sprendimą. Šis sprendimas buvo apskųstas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

18.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad tarp šalių nebuvo ginčo, kad įgyvendinimo priemonės užverti „Barber langą“ buvo priimtos tik 1996 m. gegužės 2 d., t. y. 1996 m. dokumento sudarymo dieną, o ne 1991 m. gruodžio 1 d., t. y. 1991 m. pranešimo paskelbimo dieną ( 13 ). Kaip paaiškinta pirmiau (šios išvados 11 punktas), kaip nurodyta Sprendime Barber, kol bus imtasi priemonių, kad būtų įgyvendintas vienodo darbo užmokesčio principas dėl ĮPA (atsižvelgiant į stažo įgijimo laikotarpius po teismo sprendimo, t. y. 1990 m. gegužės 17 d.), blogesnėje padėtyje esanti grupė (vyrai) atverto „lango“ laikotarpiu turi būti vertinama taip pat, kaip geresnėje padėtyje esanti grupė (moterys), kad būtų užtikrintas vienodas požiūris. Tačiau užvėrus „Barber langą“ ĮPA gali būti suvienodintas iki 65 m. tiek vyrams, tiek moterims. Kitaip tariant, suvienodinimas mažinant pagal Sprendimą Barber leidžiamas tik šiuo laikotarpiu.

19.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad „laikotarpiu, kuriuo Sprendime Barber numatytas langas atvertas, atskaitos taškas <…> apibrėžiamas atsižvelgiant į atitinkamos sistemos patikos dokumentą ir taisykles, nes taip nustatoma vienintelė ir išskirtinė sistema, struktūra arba kriterijus, į kuriuos atsižvelgiant galima užtikrinti vienodą vertinimą“ ( 14 ).

20.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar High Court teisingai taikė Teisingumo Teismo jurisprudenciją, drausdamas atgaline data suvienodinti geresnėje padėtyje esančios grupės teises su blogesnėje padėtyje esančios grupės teisėmis, laukiant, kol bus pritaikytos priemonės, kad būtų laikomasi Sprendimo Barber ( 15 ), ir langas užvertas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad pagal nacionalinę teisę teisė į 60 m. ĮPA, kuria naudojosi moterys, buvo „neapsaugota“ teisė (ją galima keisti atgaline data) ( 16 ), nes per visą laikotarpį nuo 1991 m. gruodžio 1 d. iki 1996 m. gegužės 2 d. galiojo 1991 m. pranešimas dėl moterų 65 m. ĮPA, ir tai buvo galima įgyvendinti pagal nacionalinę teisę. Iš tiesų, sistema buvo administruojama per šį laikotarpį remiantis tuo pagrindu.

21.

Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar tvarkos pakeitimo, kaip nurodyta 1991 m. pranešime, patvirtinimas atgaline data pagal 1996 m. gegužės 2 d. patikos dokumentą ir vienodo 65 m. ĮPA vyrams ir moterims nustatymas iš tiesų yra leidžiamas pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, remiantis tuo, kad draudimas atgaline data suvienodinti mažinant, kol lieka atviras Barber langas, yra taikomas tik teisėms, kurios yra „neatimamos“ (fiksuotos).

22.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad kol Barber langas lieka atviras, pagal Sąjungos teisę nereikalaujama, kad blogesnėje padėtyje esančiai grupei būtų suteikta daugiau teisių nei tos, kuriomis naudojasi geresnėje padėtyje esanti grupė. Neatimamos teisės į 60 m. ĮPA suteikimas vyrams laikotarpiu 1991–1996 m. viršytų moterų teises šiuo laikotarpiu, atsižvelgiant į tai, kad jos turėjo tik neapsaugotą teisę išeiti į pensiją sulaukusios 60 m.

23.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė šį klausimą, kad būtų priimtas prejudicinius sprendimas:

„Ar tais atvejais, kai pagal nacionalinę teisę pensijos sistemos taisyklėmis suteikiami įgaliojimai pakeitus patikos dokumentą atgaline data sumažinti vyrų ir moterų įgytų teisių į pensiją vertę laikotarpiu nuo rašytinio paskelbimo apie ketinimą įgyvendinti sistemos pakeitimus iki faktinio patikos dokumento pakeitimo, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 157 straipsniu (anksčiau ir tuo metu, kai klostėsi šios bylos aplinkybės, – Romos sutarties 119 straipsnis) reikalaujama, kad tuo laikotarpiu vyrų ir moterų įgytos teisės į pensiją būtų laikomos neatimamomis, būtent – kad jų teisės į pensiją būtų saugomos nuo sumažinimo atgaline data pasinaudojant nacionalinės teisės suteiktais įgaliojimais?“

24.

Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė apeliantė, abu atsakovai ir Europos Komisija. Visos šalys dalyvavo teismo posėdyje, kuris įvyko 2019 m. vasario 4 d.

25.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo ištakos, atrodo, remiasi dviem ypatybėmis, būdingomis visų pirma valstybių narių teisinėms sistemoms. Pirma, tai yra nenustatytas teisės į išmokas pagal patiką vykdymo terminas ( 17 ). Antra, atrodo, kad trūksta aiškumo pagal nacionalinę teisę dėl 1991 m. pranešimo teisinio statuso ir galiojimo.

26.

Ketinu pradėti nagrinėti šias dvi bylos ypatybes ir vėliau paaiškinsiu, kodėl ginčo išsprendimo esmė yra nustatyti datą, nuo kurios Barber langas buvo užvertas, – tai klausimas, kurį turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visus atitinkamus Sąjungos teisės principus. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismui siūlysiu performuluoti prejudicinį klausimą taip, kaip nurodyta šios išvados F skirsnyje. Tokio performulavimo argumentai nurodomi toliau.

27.

Verta priminti, kad, jei pagal Sąjungos teisę asmenims suteikiamos teisės, kurias nacionaliniai teismai privalo saugoti pagal įsipareigojimus, siejamus su ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, ši diskrecija neapima teisės, kiek tai susiję su Sąjungos teise, nes tokios teisės būtų teisiškai vykdytinos neribotą laiką. Priešingai, pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nesant Sąjungos teisės dėl procedūrinių reikalavimų, protingas terminas pareikšti ieškinį pagal nacionalinę teisę apima ieškinius pagal Sąjungos teisę su sąlyga, kad tie patys terminai taikomi analogiškiems išimtinai vidaus pobūdžio ieškiniams (lygiavertiškumo principas) ir kad nagrinėjamas senaties klausimas nereiškia, kad atitinkamas Sąjungos teises tampa praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga įgyvendinti (veiksmingumo principas). Teisinio saugumo sumetimais nustatomi protingi terminai pareikšti ieškinį atitinka Sąjungos teisę ( 18 ).

28.

Iš tiesų Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad galima remtis nacionalinės teisės normomis dėl terminų pagal nacionalinę teisę pareikšti ieškinius darbuotojams, kurie gina savo teisę prisijungti prie profesinių pensijų sistemos, siekiant užtikrinti vienodą užmokestį už vienodą darbą pagal SESV 157 straipsnį, atsižvelgiant į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus ( 19 ).

29.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat atkreipiamas dėmesys į ieškinio pareiškimo terminus. Tas teismas nusprendė, kad „teisė į teisingą bylos nagrinėjimą teisme, kuri užtikrinama [Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos] 6 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinama atsižvelgiant į Konvencijos preambulę, kurioje, be kita ko, deklaruojama, kad viena svarbiausių susitariančių šalių bendrų vertybių yra teisės viršenybė. Vienas iš pagrindinių teisės viršenybės aspektų yra teisinio saugumo principas. ( 20 )“ Pagal suformuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją terminu pareikšti ieškinį siekiama užtikrinti gerą teisingumo administravimą ( 21 ), todėl civilinį procesą reglamentuojantys nenuoseklūs ir neaiškūs terminai neatitinka sąžiningumo standartų, nustatytų EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje ( 22 ).

30.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat nustatyta, kad terminai pareikšti ieškinį užtikrina teises į gynybą ir įrodinėjimo sunkumų išvengimą. Jie užkerta kelią įstaigai pavėluotai pateikti prašymus ir neteisybei, kuri gali atsirasti, kai teismų prašoma priimti sprendimus dėl įvykių, kurie įvyko tolimoje praeityje, ir atsižvelgiant į įrodymus, kurie gali būti pasenę ( 23 ). Nors Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad baudžiamajam persekiojimui už sunkius žmogaus teisių pažeidimus, pavyzdžiui, karo nusikaltimus, nusikaltimus žmogiškumui ( 24 ), grobimus ir neteisėtus žudymus, neturi būti užkertamas kelias dėl pernelyg griežtų terminų ( 25 ), civilinės bylos, ginčai darbo teisės srityje nepatenka į šią kategoriją ( 26 ).

31.

Laikantis Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytų kriterijų, vertinant proceso eigą kaip visumą ( 27 ), atsižvelgiant į tai, kad visa apimanti teisė į teisingą bylos nagrinėjimą yra pagrindinis demokratijos principas, kuriuo grindžiami teisinės valstybės principai ( 28 ), būtina nustatyti, ar nesant nustatyto termino pradėti civilinį procesą pagal konkrečios bylos aplinkybes tai yra suderinama su sąžiningumo reikalavimais, numatytais EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje.

32.

Šio klausimo nekyla dėl vertinimo pagrindinėje byloje. Vis dėlto tai, kad nėra ieškinio pareiškimo termino pagal nacionalinę teisę, siekiant užtikrinti vienodą požiūrį dėl ĮPA, verčia manyti, kad tikslus datos, kada Barber langas buvo užvertas, nustatymas tampa vis svarbesnis. Kaip minėta pirmiau, norint atsakyti į šį klausimą, reikia tinkamai atsižvelgti į visus atitinkamus Sąjungos teisės principus.

33.

Nesutarimas tarp šalių šiuo klausimu yra lemiamas siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje. Manau, kad, kalbant apie Sąjungos teisę, data, kada Barber langas užvertas, yra data, kai priemonės, kurios yra visiškai teisiškai vykdytinos, yra taikomos siekiant suvienodinti vyrų ir moterų ĮPA. Tokios priemonės turi būti integruotos į teisinę tvarką, kuri atitinka teisę į veiksmingą teisinę gynybą pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį ir ESS 19 straipsnio 1 dalį. Be to, jos turi atitikti bendruosius teisės principus, susijusius su šia teise (žr. toliau D–F skirsnius).

34.

Per posėdį apeliantė nurodė prašymo priimti prejudicinį sprendimą 20 punktą ir teigė, kad dėl 1991 m. pranešimo, kuris įsigaliojo 1991 m. gruodžio 1 d., bendrovė darbdavė ir patikėtiniai turėjo teisę iš dalies keisti pensijų sistemą ir nustatyti 65 m. ĮPA (tiek vyrų, tiek moterų) nuo 1991 m. gruodžio 1 d. ir kad tai turėjo teisinį poveikį ir buvo teisiškai pagrįsta pagal nacionalinę teisę. Iki 1996 m. gegužės 2 d. nė vienas darbuotojas, nei vyras, nei moteris, nebūtų galėjęs reikalauti 60 m. ĮPA. Jei taip būtų atsitikę, kaip per posėdį teigė apeliantės atstovas, reikalavimai būtų buvę įvykdyti iki šios sistemos pakeitimo.

35.

Pirmasis atsakovas pabrėžia, kad patikėtiniai turėjo pasirašyti patikos dokumentą, kad ĮPA pakeitimas būtų teisiškai vykdytinas, ir kad tai neįvyko iki 1996 m. gegužės 2 d. Sistemos taisyklės ir toliau buvo taikomos nustatant ĮPA 60 m. moterims ir 65 m. vyrams, kol minėtas dokumentas buvo sudarytas 1996 m. gegužės 2 d. Pirmasis atsakovas per posėdį nurodė, be kita ko, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo 21, 24 ir 30 punktus ( 29 ).

36.

Be to, kaip nurodyta šioje išvadoje (jos 19 punkte), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad „laikotarpiu, kuriuo Sprendime Barber numatytas langas atvertas, atskaitos taškas <…>, apibrėžiamas atsižvelgiant į atitinkamos sistemos patikos dokumentą ir taisykles, nes taip nustatoma vienintelė ir išskirtinė sistema, struktūra arba kriterijus, į kuriuos atsižvelgiant galima užtikrinti vienodą vertinimą“ ( 30 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo (žr. šios išvados 18 punktą), kad nebuvo ginčo tarp šalių, jog „Barber langas“ buvo užvertas 1996 m. gegužės 2 d. ( 31 ). Vis dėlto, 1991 m. rugsėjo mėn. paskelbtame 1991 m. pranešime buvo nurodyta, kad darbuotojai turi „atkreipti dėmesį į tai, kad šiame informaciniame lapelyje aprašyti pokyčiai reiškia jūsų įdarbinimo sąlygų pakeitimus (žr. šios išvados 14 punktą).“

37.

Atsižvelgiant į tai, kad riba tarp (privalomo) suvienodinimo didinant ir (neprivalomo) suvienodinimo mažinant priklauso nuo to, kaip Teisingumo Teismas aiškina vienodo užmokesčio už vienodą darbą vyrams ir moterims principą (pagal SESV 157 straipsnį), darbdavių pareigos užtikrinti vienodą vyrų ir moterų ĮPA už darbo stažą po 1990 m. gegužės 17 d. (Sprendimo Barber paskelbimo data) efektyvaus įgyvendinimo data nėra pašalinama iš Sąjungos teisės taikymo srities. Teisingumo Teismo sprendimai, kuriais rėmėsi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas nustatyti Barber lango užvėrimo datą, nepateikia išsamaus vaizdo dėl su šiuo klausimu susijusio Sąjungos teisės principo.

38.

Byloje Razzouk ir Beydoun / Komisija ( 32 ) dviem našliams buvo atsakyta mokėti maitintojo netekimo pensijas, atsižvelgiant į jų mirusių žmonų kaip Europos Bendrijos pareigūnių įmokas. Tuo metu maitintojo netekimo pensijų mokėjimo našliams sąlygos skyrėsi nuo sąlygų, taikomų našlėms. Teisingumo Teismas nusprendė, kad turi būti taikomas vienodas požiūris į našlius ir našles dėl maitintojo netekimo pensijos, atsižvelgiant į tai, kad vienodas požiūris į vyrus ir moteris yra pagrindinis Sąjungos teisės principas.

39.

Byloje Federatie Nederlandse Vakbeweging ( 33 ) Teisingumo Teismas konstatavo, kad ištekėjusios moterys, kurios pagal nacionalinės teisės aktus neturi teisės gauti pašalpos, iš naujo įgyja teisę į pašalpą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip vyrai dėl 1978 m. gruodžio 19 d. Direktyvos 79/7/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje 4 straipsnio 1 dalies tiesioginio veikimo ( 34 ).

40.

Byla Nimz ( 35 ) taip pat buvo susijusi su netiesiogine diskriminacija dėl lyties ir ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų vertinimu ne taip palankiai, palyginti su visą ir beveik visą darbo dieną dirbančiais asmenimis, ir nacionalinių teismų pareiga panaikinti nacionalinius teisės aktus, dėl kurių kyla atitinkama netiesioginė diskriminacija.

41.

Vis dėlto, kaip nurodyta prieš tai (37 punktas), šios trys bylos neatspindi visų teisės principo aspektų, kurie yra svarbūs siekiant nustatyti datą, nuo kurios Barber langas buvo užvertas.

42.

Nors pripažįstu, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog SESV 157 straipsnis įpareigoja tik darbdavius dėl to, kad „nei šis straipsnis, nei jokia kita Bendrijos teisės nuostata nereglamentuoja to, kaip ta pareiga turi būti įgyvendinama darbdavių arba profesinių pensijų sistemos patikėtinių“ ( 36 ), Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad SESV 157 straipsnio veiksmingumui neturi būti pakenkta, ir „reikalaujama teisinė apsauga siekiant užtikrinti tikrą lygybę“ neturi būti pabloginama ( 37 ). Taigi, patikėtiniai privalo daryti viską, kas įmanoma pagal įgaliojimus, kad būtų laikomasi vienodo požiūrio principo ( 38 ), be kita ko, neatmetant galimybės kreiptis į nacionalinius teismus ir, jei tai yra būtina, siekiant iš dalies pakeisti pensijų sistemos arba patikos dokumento nuostatas ( 39 ). Darbdaviai privalo taikyti SESV 157 straipsnį „nedelsiant ir visą“ ( 40 ), o nacionaliniai teismai privalo netaikyti „jokios diskriminacinės nacionalinės teisės nuostatos ir neprivalo prašyti arba laukti išankstinio jos panaikinimo“ ( 41 ).

43.

Pagrindinė byla susijusi su SESV 157 straipsnyje nustatytu horizontalaus vienodo darbo užmokesčio principo taikymo reikalavimu, kurį vienas privatus asmuo taiko kitam; Teisingumo Teismas neseniai nusprendė, kad Chartijos 47 straipsnio taikymas turi būti visiškai užtikrinamas tokiomis aplinkybėmis, net jei valstybės narės teisės aktai tiesiogiai tam prieštarauja ( 42 ).

44.

Taigi, tampa svarbi Chartijos 52 straipsnio 3 dalis, nes, kaip nurodyta 47 straipsnio išaiškinime, pirmoji pastraipa atitinka EŽTK 13 straipsnį ( 43 ). Remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, tokiomis aplinkybėmis „nurodytų teisių esmė ir taikymo sritis yra tokia pati“, todėl reikia deramai atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo susijusią jurisprudenciją siekiant užtikrinti, kad Sąjungos teisė atitiktų būtiniausius apsaugos standartus, nustatytus šios jurisprudencijos ( 44 ).

45.

Norėčiau pažymėti, kad nors Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „šios Chartijos nuostatos skirtos <…> valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę“, Teisingumo Teismas laikėsi kitokios nuomonės po vieno generalinio advokato pasiūlymo, kad privačios šalys „nėra tiesiogiai saistomos“ Chartijos, atsižvelgiant į 51 straipsnio 1 dalies formuluotę ( 45 ). Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Chartijos privalo laikytis platesnis juridinių asmenų ratas, ir nusprendė, kad ji taikoma „Sąjungos teisės taikymo srityje“ ( 46 ), be kita ko, aplinkybėmis, kuriomis tokios „sritys“ taikomos horizontaliai nustatytoms pareigoms ( 47 ). Principas dėl vienodo darbo užmokesčio už vienodą darbą vyrams ir moterims pagal SESV 157 straipsnį jau seniai buvo tiesioginio horizontalus veikimo tarp privačių asmenų ( 48 ), todėl, be abejonės, yra „Sąjungos teisės taikymo sritis“.

46.

Kaip nurodyta prieš tai (33 punktas), Chartijos 47 straipsnį reikia aiškinti atsižvelgiant į ESS 19 straipsnio 1 dalį. Pagal šią nuostatą nacionaliniai teismai privalo užtikrinti išsamią veiksmingos teisminės gynybos sistemą ( 49 ).

47.

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintiną veiksmingos teisinės gynybos principą sudaro įvairūs elementai, apimantys pirmiausia procesinio lygiateisiškumo principą ir teisę kreiptis į teismą ( 50 ). Šioje byloje Chartijos 47 straipsnio esmė, kaip numatyta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, yra užtikrinti teisės gynimo priemonę, siekiant, kad būtų laikomasi Sąjungos teisės ( 51 ).

48.

Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad EŽTK 13 straipsnyje reikalaujama, kad pagal nacionalinę teisę turi būti numatyta priemonių teikiamam skundui išnagrinėti ir tinkamam teisių gynimui užtikrinti ir kad tos priemonės būtų veiksmingos ir praktiniu, ir teisiniu požiūriu ( 52 ).

49.

Be to, pagal seniai suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją „vien praktikos arba administracinio aplinkraščio <…> nepakanka siekiant tinkamai perkelti direktyvą, nes, skirtingai nei autentiški teisės šaltiniai, jie negali garantuoti teisinio tikrumo, privalomų įsipareigojimų ir viešumo“ ( 53 ).

50.

Be to, ES teisės bendrieji principai, reikalaujantys veiksmingų teisės gynimo priemonių siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi Sąjungos teisės, taip pat aktualūs.

51.

Iš tikrųjų, kaip jau buvo konstatuota pirmiau (27 punktas), atsižvelgiant į ieškinio pareiškimo senaties terminus pagal nacionalinę teisę, dėl nacionalinių teisių gynimo priemonių ir procedūrų pagal Sąjungos teisę suteiktos teisės neturi tapti praktiškai neįmanomos arba pernelyg sudėtingos. Teisių gynimo priemonės, teikiamos siekiant užtikrinti pagal Sąjungos teisę suteiktas teises, turi būti tokios pat, kaip ir taikomos analogiškiems išimtinai vidaus pobūdžio ieškiniams ( 54 ).

52.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, darau išvadą, kad svarbiausias veiksnys, norint išspręsti ginčą pagrindinėje byloje, yra taikyti Komisijos požiūrį, kurį ji išsakė per posėdį. Tai reiškia, kad pirmiausia reikia įsitikinti, ar faktinės aplinkybės apskritai yra susijusios su taikymu atgaline data.

53.

Atsakymas į šį klausimą bus neigiamas, jei 1991 m. pranešimas buvo visapusiškai teisiškai privalomas ( 55 ), nes tuo metu buvo numatytos teisių gynimo priemonės, siekiant užtikrinti, kad vienodas 65 m. ĮPA būtų veiksmingai taikomas tiek praktikoje, tiek teisėje, laikantis teisinių įsipareigojimų, įtvirtintų Chartijos 47 straipsnyje ir ESS 19 straipsnio 1 dalyje. Pagal pirmiau minėtą jurisprudenciją suvienodinimas mažinant, kad moterų ir vyrų ĮPA būtų 65 m., yra visiškai teisėtas po Barber lango užvėrimo, taigi pirmojo atsakovo byla, atrodo, atkrenta, nes nekyla klausimo dėl atgalinės datos.

54.

Kita vertus, jei veiksmingos teisių gynimo priemonės nebuvo įgyvendintos iki 1996 m. gegužės 2 d., atitinkamo patikos dokumento sudarymo datos, Barber langas liko atvertas iki šios datos, todėl, laikantis Teisingumo Teismo draudimo suvienodinti mažinant atgaline data, vyrai (blogesnėje padėtyje esanti grupė) turėjo būti vertinami taip pat kaip ir moterys (geresnėje padėtyje esanti grupė) ir jiems iki 1996 m. gegužės 2 d. turėjo būti taikomas 60 m. ĮPA. Pagal tokį scenarijų pirmojo atsakovo byloje, atrodo, būtų priimtas palankus sprendimas.

55.

Kaip jau buvo nurodyta, dėl šių klausimų turi nuspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, laikydamasis apribojimų, nustatytų pagal atitinkamą Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

56.

Pagal nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, įtvirtintą SESV 267 straipsnyje, Teisingumo Teismas nacionaliniam teismui turi pateikti tinkamą atsakymą, kuris jam leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus ( 56 ).

57.

Atsižvelgdamas į tai, kad laikas, kada Barber langas buvo užvertas, yra labai svarbus siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismui siūlau performuluoti prejudicinį klausimą taip, kaip nurodyta toliau.

58.

Į kokius veiksnius reikia atsižvelgti nustatant datą, nuo kurios pensijų fondas ėmėsi būsimų priemonių dėl darbo stažo laikotarpių, kurie įvyko po 1990 m. gegužės 17 d. Sprendimo Barber (C‑262/88, EU:C:1990:209), kuriuo SESV 157 straipsnyje įtvirtintas vienodo užmokesčio už vienodą darbą vyrams ir moterims principas įgyvendintas dėl įprasto pensinio amžiaus? Per ankstesnį laikotarpį, kai Barber langas išliko atviras, ar draudimas pagal ES teisę suvienodinti mažinant atgaline data, pagal kurį draudžiama taikyti moterims (geresnėje padėtyje esanti grupė) pensinį amžių, kuris yra toks pat, kaip vyrų (blogesnėje padėtyje esanti grupė), taikytinas, kai pagal nacionalinę teisę pensijų sistemos taisyklėmis suteikiami įgaliojimai pakeitus patikos dokumentą sumažinti vyrų ir moterų įgytų teisių į pensiją vertę laikotarpiu nuo rašytinio paskelbimo apie ketinimą įgyvendinti sistemos pakeitimus iki faktinio patikos dokumento pakeitimo?“

59.

Kalbant apie pirmąją šio klausimo dalį, reikia atsižvelgti į ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Chartijos 47 straipsnio bendrą poveikį, kuris yra toks, kad nacionalinėje teisėje turi būti užtikrintas vienodas vertinimas dėl ĮPA; tai yra privaloma pareiga, kuri turi būti visiškai užtikrinama faktiškai ir teisiškai (žr. šios išvados 47–49 punktus). Teisė į vienodą užmokestį pagal ESS 157 straipsnį, kiek tai susiję su ĮPA, neturi būti praktiškai neįmanoma ar pernelyg sunkiai įgyvendinama. Be to, teisės gynimo priemonių sistema, siekiant užtikrinti vienodą vertinimą ĮPA atžvilgiu, turi būti tokia pat, kaip taikoma analogiškiems išimtinai vidaus pobūdžio reikalavimams (žr. šios išvados 51 punktą).

60.

Dėl atsakymo į klausimo antrąją dalį priėjau prie išvados, kad tai, ar moterų teisė išeiti į pensiją sulaukus 60 m. yra neapsaugota (keičiama atgaline data) arba neatimama (fiksuota), neturi reikšmės taikant Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įtvirtintą draudimą suvienodinti mažinant, kuris trunka, kol Barber langas tebėra atvertas. Šią išvadą padariau dėl toliau nurodytų priežasčių.

61.

Nepritariu argumentams, kuriuos rašytinėse pastabose pateikė apeliantė, kad draudimo suvienodinti mažinant taikymas pagrindinėje byloje pažeidžia nacionalinės teisės diskreciją nustatyti, kokia yra nauda geresnėje padėtyje esančiai grupei ( 57 ). Teisingumo Teismo jurisprudencijoje vienareikšmiškai nustatyta, kad, siekiant užtikrinti, jog būtų laikomasi SESV 157 straipsnio, vyrų ir moterų pensinis amžius turi būti toks pat. Tai yra reikalavimas, kuriam negali daryti įtakos nacionalinės teisės niuansai, nes Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „vienodo darbo užmokesčio principas yra vienas iš Bendrijos pagrindų“ ( 58 ).

62.

Šis požiūris nereiškia nacionalinės teisės aiškinimo ir jos galimo poveikio įvertinimo. Svarbiausia užkirsti kelią seniai nustatyto Sutarties straipsnio, kaip antai SESV 157 straipsnio, tiesioginio veikimo viršenybės reikšmės sumažinimui. Kaip nurodyta rašytinėse pirmojo atsakovo pastabose, Sprendime Coloroll Teisingumo Teismas nurodo, kad darbdaviams ir „patikėtiniams <…> negali būti leista remtis jų pensijų sistemos taisyklėmis arba patikos dokumento nuostatomis, siekiant išvengti įsipareigojimų užtikrinti vienodą vertinimą dėl darbo užmokesčio“ ( 59 ).

63.

Taip pat nesutinku, kaip rašytinėse pastabose teigia apeliantė, kad dėl draudimo suvienodinti mažinant, kol Barber langas lieka atvertas, remiantis pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis, vyrams suteikiama nekeičiama teisė į 60 m. pensinį amžių, o moterims suteikiama tik neapsaugota teisė į 60 m. pensinį amžių; pagal Anglijos teisę taip vyrams būtų suteikta daugiau teisių nei moterims. Pažymiu, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija užkerta kelią taikyti palankesnes sąlygas blogesnėje padėtyje esančiai grupei nei geresnėje padėtyje esančiai grupei ( 60 ).

64.

Be to, neginčijama, kad tuo metu, kai buvo priimtas Sprendimas Barber, ĮPA moterims, Safeway pensijų fondo dalyvėms, buvo 60 metų. Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, atsižvelgiant į tai, kad vienodo darbo užmokesčio principas yra vienas iš Sąjungos teisės pagrindų, „todėl šio principo esmė ir taikymo sritis negali būti nustatyta remiantis vien formaliu kriterijumi, kuris priklauso nuo taisyklių ar tvarkos valstybėse narėse. Atsižvelgiant į poreikį užtikrinti vienodą Sutarties taikymą visoje Bendrijoje, būtina [SESV 157] straipsnį aiškinti nepriklausomai nuo šių taisyklių ar praktikos. ( 61 )“

65.

Kaip toliau nurodyta pirmojo atsakovo rašytinėse pastabose, nėra logiška pagrindinį Teisingumo Teismo sprendimą aiškinti siaurai taip, kad jis užkerta kelią taikyti suvienodinimą mažinant atgaline data ( 62 ) ir kad jame buvo tik nuspręsta, jog pagal Sąjungos teisę neleistina mažinti išmokų atgaline data, jei tai buvo neleistina pagal nacionalinę teisę, dėl to, kad nėra numatytos priemonės patikos susitarime, kad tai įvyktų. Atsakovas teisus teigdamas, kad jeigu Teisingumo Teismas sutiktų su šiuo argumentu, jurisprudencija, užkertanti kelią suvienodinimui mažinant laikotarpiu, kai Barber langas lieka atvertas, neturėtų jokio poveikio ( 63 ). Draudimas būtų taikomas tik tuomet, kai tai nėra būtina, nes suvienodinimas mažinant atgaline data jau buvo draudžiamas pagal nacionalinę teisę.

66.

Todėl siūlau atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą taip:

Siekiant nustatyti, kuriuo momentu pensijų fondas ėmė taikyti būsimas priemones, susijusias su darbo stažo laikotarpiais priėmus 1990 m. gegužės 17 d. Sprendimą Barber (C‑262/88, EU:C:1990:209) siekiant įgyvendinti SESV 157 straipsnyje įtvirtintą vyrų ir moterų vienodo užmokesčio už vienodą darbą principą atsižvelgiant į įprastą pensinį amžių, o tai yra klausimas, į kurį turi atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, būtina atsižvelgti į tai, kad pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio bendrą poveikį pagal nacionalinę teisę turi būti užtikrinta, kad vienodas vertinimas dėl įprasto pensinio amžiaus būtų privaloma pareiga, kuri turi būti visiškai užtikrinama tiek praktikoje, tiek teisėje, ir kad dėl teisių gynimo priemonių, įtvirtintų valstybės narės teisėje siekiant užtikrinti vienodą darbo užmokestį pagal SESV 157 straipsnį, kiek tai susiję su įprastu pensiniu amžiumi, ši teisė neturi būti praktiškai neįmanoma ar pernelyg sunkiai įgyvendinama. Be to, teisių gynimo priemonių sistema, siekiant užtikrinti vienodą vertinimą dėl įprasto pensinio amžiaus, turi būti tokia pat, kaip taikoma analogiškiems išimtinai vidaus pobūdžio reikalavimams.

Per ankstesnį laikotarpį, kai Barber langas išliko atvertas, draudimas pagal ES teisę suvienodinti mažinant atgaline data, pagal kurį draudžiama moterims (geresnėje padėtyje esanti grupė) taikyti pensinį amžių, kuris yra toks pat kaip vyrų (blogesnėje padėtyje esanti grupė), taikytinas ir tuomet, kai pagal nacionalinę teisę pensijų sistemos taisyklėmis suteikiami įgaliojimai pakeitus patikos dokumentą atgaline data sumažinti vyrų ir moterų įgytų teisių į pensiją vertę laikotarpiu nuo rašytinio paskelbimo apie ketinimą įgyvendinti sistemos pakeitimus iki faktinio patikos dokumento pakeitimo.