1.

Savo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Court of Appeal in Northern Ireland (Šiaurės Airijos apeliacinis teismas, Jungtinė Karalystė) prašo išaiškinti Direktyvos 2004/38/EB ( 2 ) 7 straipsnio 1 dalies b punktą.

2.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai iš esmės susiję su pakankamu išteklių, kurių privalo turėti Sąjungos pilietis, pobūdžiu, kai šiuos išteklius, skirtus mažamečiams vaikams Sąjungos piliečiams, sudaro pajamos iš darbo, kurį valstybėje narėje dirba jų tėvas, trečiosios valstybės pilietis, anksčiau turėjęs leidimą gyventi ir dirbti šioje valstybėje narėje, bet dabar nebeturintis, nes yra pasibaigęs jo leidimo gyventi šalyje kortelės galiojimo laikas.

3.

Teisingumo Teismas pirmą kartą nagrinės būtent tokį klausimą, tačiau pažymėtina, kad pagrindinėje byloje aptariamą nuostatą Teisingumo Teismas jau yra aiškinęs, pirmiausia Sprendime Zhu ir Chen ( 3 ).

4.

Taigi nagrinėdamas šią bylą Teisingumo Teismas turės, be kita ko, patikslinti šio sprendimo reikšmę konkrečiomis pagrindinės bylos aplinkybėmis.

5.

Direktyvos 2004/38 2 straipsnyje „Apibrėžimai“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

6.

Šios direktyvos 3 straipsnio „Naudos gavėjai“ 1 dalyje nurodyta:

„Ši direktyva taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnyje apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų [arba pas juos atvyksta].“

7.

Minėtos direktyvos 7 straipsnio „Teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius“ 1 dalies b punkte įtvirtinta:

„1.   Visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės šalyje [teritorijoje] ilgiau kaip tris mėnesius, jei jie:

<…>

<…>“

8.

Direktyvos 2004/38 14 straipsnio „Teisės gyventi šalyje išlaikymas“ 2 dalyje nustatyta:

„Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai 7, 12 ir 13 straipsniuose numatytą teisę gyventi šalyje [turi] tol, kol jie atitinka ten nustatytus reikalavimus.“

9.

Vienintelė nuostata, kurią savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodo Court of Appeal in Northern Ireland (Šiaurės Airijos apeliacinis teismas), tai Immigration Act 1971 (1971 m. Imigracijos įstatymas) 1 straipsnio 2 dalis, pagal kurią asmuo, kuris nėra Jungtinės Karalystės pilietis, privalo turėti leidimą gyventi, dirbti ir įsikurti Jungtinėje Karalystėje ( 4 ).

10.

Ermira Bajratari, Albanijos pilietė, gyvena Šiaurės Airijoje nuo 2012 m. Laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. gegužės 13 d. jos vyras Durim Bajratari, kuris taip pat yra Albanijos pilietis, gyvenantis Šiaurės Airijoje, turėjo leidimo gyventi šalyje kortelę, suteikusią jam teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje. Ši kortelė buvo išduota remiantis jo ankstesniais santykiais su ponia Toal, Jungtinės Karalystės piliete ( 5 ), nutrūkusiais 2011 m. pradžioje.

11.

Nors, nutrūkus santykiams su ponia Toal, E. Bajratari vyras 2011 m. išvyko iš Jungtinės Karalystės ir Albanijoje susituokė su apeliante pagrindinėje byloje, 2012 m. jis grįžo į Šiaurės Airiją. Jo leidimo gyventi šalyje kortelė niekada nebuvo panaikinta.

12.

Pora turi tris vaikus, kurie visi gimė Šiaurės Airijoje ir dviem iš kurių išduotas Airijos piliečio pažymėjimas.

13.

Nuo 2009 m. E. Bajratari vyras užsiėmė įvairia profesine veikla, dirbo, be kita ko, restorano darbuotoju Šiaurės Airijoje, bet nuo 2014 m. gegužės 12 d. jis dirba neteisėtai, nes tada baigėsi jo leidimo gyventi šalyje kortelės galiojimo laikas.

14.

Ši šeima niekada nebuvo persikėlusi ir negyveno jokioje kitoje Sąjungos valstybėje narėje nei Jungtinė Karalystė.

15.

Gimus pirmajam vaikui, Airijos piliečiui, apeliantė pagrindinėje byloje kreipėsi į Home Office (Vidaus reikalų ministerija, Jungtinė Karalystė), prašydama pripažinti jai išvestinę teisę gyventi šalyje pagal Direktyvą 2004/38, remdamasi savo, kaip vaiką faktiškai prižiūrinčio asmens, statusu ir teigdama, kad atsisakymas leisti jai gyventi šalyje atimtų iš jos vaiko galimybę naudotis jo, kaip Sąjungos piliečio, teisėmis.

16.

Šis prašymas buvo atmestas dėl dviejų motyvų: pirma, apeliantė pagrindinėje byloje neatitiko sąvokos „šeimos narys“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/38, apibrėžties; antra, jos vaikas neatitiko reikalavimo turėti pakankamai išteklių, nustatyto šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte.

17.

2015 m. birželio 8 d.First-tier Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) (Pirmosios instancijos teismas, Imigracijos ir prieglobsčio bylų skyrius) atmetė E. Bajratari skundą dėl Home Office sprendimo. 2016 m. spalio 6 d.Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) (Aukštesnės instancijos teismas (Imigracijos ir prieglobsčio bylų skyrius) atmetė antrąjį apeliantės skundą. Tada ji kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, prašydama suteikti leidimą apskųsti Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) (Aukštesnės instancijos teismas (Imigracijos ir prieglobsčio bylų skyrius)) sprendimą.

18.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytas reikalavimas, kad Sąjungos pilietis turėtų pakankamai išteklių, yra įvykdytas, jei šis pilietis disponuoja būtinais ištekliais, ir kad nėra nustatyta reikalavimo, susijusio su šių išteklių kilme, taigi šiais ištekliais gali aprūpinti, be kita ko, trečiosios valstybės pilietis ( 6 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Teisingumo Teismas vis dėlto konkrečiai nesprendė klausimo, ar reikia atsižvelgti į pajamas iš darbo, kuris pagal nacionalinę teisę laikomas neteisėtu.

19.

Šiomis aplinkybėmis Court of Appeal in Northern Ireland (Šiaurės Airijos apeliacinis teismas) 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2018 m. vasario 9 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20.

2018 m. lapkričio 6 d. Teisingumo Teismas pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 101 straipsnį paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti paaiškinimų; šis į prašymą atsakė 2018 m. gruodžio 12 d. ( 7 ).

21.

Rašytines pastabas pateikė apeliantė pagrindinėje byloje ir AIRE Centre ( 8 ), Jungtinės Karalystės, Čekijos, Danijos, Nyderlandų ir Austrijos vyriausybės bei Europos Komisija.

22.

Per teismo posėdį, įvykusį 2019 m. sausio 24 d., žodinės pastabos buvo pateiktos apeliantės pagrindinėje byloje, AIRE Centre, Jungtinės Karalystės ir Danijos vyriausybių bei Komisijos vardu.

23.

Iš SESV 267 straipsnio formuluotės ir struktūros matyti, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra taikytina tik tuo atveju, jei nacionaliniai teismai faktiškai nagrinėja bylą, kurioje jie turi priimti sprendimą, galbūt atsižvelgdami į Teisingumo Teismo prejudicine tvarka priimtą sprendimą ( 9 ). Todėl Teisingumo Teismas gali savo iniciatyva patikrinti, ar išlieka bylos, kaip antai pagrindinės bylos, dalykas ( 10 ).

24.

Pagrindinė byla susijusi su E. Bajratari prašymo pripažinti išvestinę teisę gyventi šalyje pagal Direktyvą 2004/38 atmetimu, Court of Appeal in Northern Ireland (Šiaurės Airijos apeliacinis teismas) gavus jos prašymą suteikti leidimą apskųsti Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) (Aukštesnės instancijos teismas, (Imigracijos ir prieglobsčio bylų skyrius) sprendimą.

25.

Vis dėlto iš Jungtinės Karalystės rašytinių pastabų matyti, kad Crown Solicitor’s Office (Karūnos prokuroro tarnyba, Šiaurės Airija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui 2018 m. vasario 22 d. ir kovo 6 d., t. y. po to, kai buvo pateiktas šis prašymas, pranešė apie tai, kad E. Bajratari vaikams išduoti Airijos piliečio pažymėjimai pripažinti negaliojančiais, nes jos vyras, 2011 m. nutrūkus santykiams su Jungtinės Karalystės piliete, nebeturi išvestinės teisės gyventi Jungtinėje Karalystėje.

26.

Šiuo klausimu Jungtinės Karalystės vyriausybė teigia, kad E. Bajratari vaikai nebeturi Sąjungos pilietybės ir iš jos kylančių teisių, nes Airijos pilietybė iš jų buvo atimta po to, kai kompetentingos valdžios institucijos konstatavo, kad ji buvo jiems suteikta, nors jų tėvas nebeturėjo galiojančios leidimo gyventi šalyje kortelės. Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą neturi dalyko ir šį prašymą pateikusio teismo pateikti klausimai yra hipotetiniai. Todėl Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos ir turi atsisakyti atsakyti į šiuos klausimus.

27.

Vis dėlto iš Jungtinės Karalystės pastabų taip pat matyti, kad 2018 m. balandžio 12 d. apeliantei pagrindinėje byloje buvo leista, pareiškiant ieškinį dėl teisminės kontrolės (angl. judicial review), ginčyti sprendimus, kuriais panaikinta jos dviem vyresniems vaikams suteikta Airijos pilietybė.

28.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Teisingumo Teismas paprašė Court of Appeal in Northern Ireland (Šiaurės Airijos apeliacinis teismas) nurodyti E. Bajratari dviem vyresniems vaikams išduotų Airijos pilietybės pažymėjimų galimo pripažinimo negaliojančiais poveikį pagrindinei bylai ir tokio pripažinimo pasekmes prejudiciniams klausimams.

29.

2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad nors dėl šių dviejų vaikų Airijos pilietybės praradimo jo nagrinėjama byla gali netekti dalyko, vis dėlto kol kas ši pilietybė nėra panaikinta ir lieka galiojanti ( 11 ).

30.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagrindinė byla prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme tebenagrinėjama, ir Teisingumo Teismo atsakymas į pateiktą klausimą lieka aktualus priimant sprendimą šioje byloje.

31.

Savo dviem klausimais, kurie nagrinėtini kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, jog mažametis Sąjungos pilietis turi pakankamai išteklių, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, jei šiuos išteklius sudaro pajamos iš jo tėvo, trečiosios valstybės piliečio, veiklos, vykdomos neteisėtai bei neturint leidimo gyventi ir dirbti šioje valstybėje narėje.

32.

Prieš atsakydamas, pirma, trumpai aptarsiu klausimą, ar apeliantės pagrindinėje byloje ir jos dviejų nepilnamečių vaikų, kurie niekada nebuvo išvykę į kitą valstybę narę ar gyvenę kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jie gimė ir nuolat gyvena, situacija patenka į Sąjungos teisės, pirmiausia SESV 21 straipsnio ir Direktyvos 2004/38, taikymo sritį. Antra, išnagrinėsiu tokį klausimą: ar E. Bajratari vaikai atitinka Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytus reikalavimus, jei, kaip yra šiuo atveju, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, išteklius sudaro jų tėvo, trečiosios valstybės piliečio, pajamos iš darbo, dirbamo neturint leidimo gyventi ir dirbti šalyje?

33.

Visų pirma primintina, kad pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį „naudos gavėjai“, kurie turi šia direktyva suteikiamas teises, yra „vis[i] Sąjungos pilieči[ai], kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnyje apibrėžt[i] jų šeimos nari[ai], kurie juos lydi arba prisijungia prie jų [arba pas juos atvyksta]“.

34.

Nagrinėjamu atveju E. Bajratari yra Albanijos pilietė, dviejų nepilnamečių Airijos piliečių motina, kuri yra juos faktiškai prižiūrintis asmuo ir kuri nuo jų gimimo gyvena toje pačioje valstybėje narėje, t. y. Jungtinėje Karalystėje ( 12 ).

35.

Šiuo klausimu pažymėtina, jog tai, kad šie vaikai niekada nepasinaudojo teise laisvai judėti ir visada gyveno valstybėje narėje, kurioje gimė ir kurioje gyvena, gali leisti manyti, kad jie nėra „naudos gavėjai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį ( 13 ). Vis dėlto reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją vienos valstybės narės piliečio, gimusio priimančiojoje valstybėje narėje ir nepasinaudojusio teise laisvai judėti, situacijos vien dėl šios aplinkybės negalima prilyginti išimtinai valstybės vidaus situacijai ir taip atimti iš šio piliečio teisę priimančiojoje valstybėje narėje naudotis Sąjungos teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis laisvą asmenų judėjimą ir gyvenimą šalyje ( 14 ).

36.

Todėl du vyresni apeliantės pagrindinėje byloje vaikai, gyvenantys kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios piliečiai jie yra, turi teisę remtis SESV 21 straipsnio 1 dalimi.

37.

Šiomis aplinkybėmis SESV 21 straipsnio 1 dalis ir Direktyva 2004/38 iš esmės suteikia E. Bajratari vaikams teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje.

38.

Šiuo klausimu patikslintina, kad Sąjungos piliečių teisė gyventi kitos nei jų turimos pilietybės valstybės narės teritorijoje pripažįstama su SESV ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose numatytais apribojimais ir sąlygomis ( 15 ).

39.

Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti klausimą, ar E. Bajratari vaikai, Sąjungos piliečiai, atitinka Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytus reikalavimus; atitikties atveju ji turėtų išvestinę teisę gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius.

40.

Teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius apeliantei pagrindinėje byloje gali būti suteikta tik tuo atveju, jeigu jos du vyresni vaikai, nepilnamečiai Sąjungos piliečiai, atitinka Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytus reikalavimus, t. y. pirmiausia jeigu jie sau ir savo šeimos nariams turi „pakankamai išteklių <..>, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai[,] ir <…> visavertį sveikatos draudimą [šioje valstybėje narėje]“ ( 16 ).

41.

Dėl reikalavimo, susijusio su visaverčiu sveikatos draudimu priimančiojoje valstybėje narėje, pažymėtina, kad iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog Home Office jo neginčijo.

42.

Priešingai, dėl reikalavimo, kad Sąjungos pilietis privalo turėti pakankamai išteklių, ši valdžios institucija buvo tos nuomonės, kad jis neįvykdytas ( 17 ).

43.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikiamos analizės matyti, jog šį prašymą pateikęs teismas yra susipažinęs su Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusia su Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimu. Vis dėlto jam kyla abejonių dėl to, ar ši jurisprudencija taikytina nagrinėjamoje byloje.

44.

Taigi pirmiausia priminsiu šią jurisprudenciją.

45.

Teisingumo Teismas jau ne kartą yra nusprendęs dėl reikalavimo, susijusio su pakankamais ištekliais, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punktą, nagrinėdamas bylas, panašias į pagrindinę bylą.

46.

Sprendime Zhu ir Chen ( 18 ) Teisingumo Teismas per plenarinę sesiją dėl Sąjungos teisės priemonių, priimtų iki priimant Direktyvą 2004/38, nusprendė, jog „pakanka, kad valstybės narės piliečiai „turi“ pakankamai lėšų, ir ši nuostata nenustato jokių jų kilmės reikalavimų“, taigi jas gali teikti, be kita ko, trečiosios valstybės pilietis, aptariamų nepilnamečių piliečių tėvas ( 19 ). Teisingumo Teismas taip pat patikslino, viena vertus, kad „tokio išaiškinimo teisingumas patvirtinamas ir tuo, kad pagrindinius principus, kaip antai laisvą asmenų judėjimą, įtvirtinančios nuostatos turi būti aiškinamos plačiai“ ir, kita vertus, kad priešingas aiškinimas „greta šio direktyvoje numatyto reikalavimo nustatytų papildomą – dėl lėšų kilmės, kuris sudarytų neproporcingą kliūtį naudotis [SESV 21 straipsnyje] įtvirtinta pagrindine teise laisvai judėti bei apsigyventi valstybių narių teritorijoje [teritorijose], nes jis nėra būtinas norint pasiekti siekiamą tikslą – apsaugoti valstybių narių viešuosius finansus“ ( 20 ).

47.

Teisingumo Teismas pakartojo šį reikalavimo turėti pakankamai išteklių aiškinimą, be kita ko, sprendimuose Alokpa ir Moudoulou ( 21 ) bei Rendón Marín ( 22 ).

48.

Didžiosios kolegijos Sprendime Rendón Marín ( 23 ) Teisingumo Teismas, darydamas nuorodą į Sprendimo Zhu ir Chen ( 24 ) 45 ir 47 punktus, priminė, kad jei vienam iš tėvų, trečiosios valstybės piliečiui, faktiškai prižiūrinčiam nepilnametį Sąjungos pilietį, būtų neleista gyventi kartu su šiuo piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje, pastarojo teisė gyventi šalyje prarastų prasmę, nes tam, kad mažametis vaikas galėtų pasinaudoti teise gyventi šalyje, jis privalo turėti teisę būti lydimas asmens, kuris jį faktiškai prižiūri, todėl šis asmuo turi turėti teisę gyventi kartu su vaiku priimančiojoje valstybėje narėje vaiko gyvenimo joje laikotarpiu ( 25 ). Teisingumo Teismas taip pat priminė: kadangi teisė gyventi priimančiojoje valstybėje narėje pagal SESV 21 straipsnį ir Direktyvą 2004/38 suteikiama kitos valstybės narės nepilnamečiui piliečiui, atitinkančiam šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytus reikalavimus, pagal šias nuostatas vienam iš tėvų, kuris faktiškai prižiūri šį pilietį, leidžiama gyventi kartu su juo priimančiojoje valstybėje narėje ( 26 ).

49.

Jeigu ši jurisprudencija būtų taikoma pagrindinėje byloje, tai reikštų, kad jei E. Bajratari vaikai atitinka šioje nuostatoje nurodytus reikalavimus, kad galėtų naudotis teise gyventi Jungtinėje Karalystėje pagal SESV 21 straipsnį ir Direktyvą 2004/38, ir jei apeliantė pagrindinėje byloje faktiškai prižiūri savo vaikus – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti, – ji gali pagal šias nuostatas remtis išvestine teise gyventi Jungtinėje Karalystėje.

50.

Nors aplinkybė, kad aptariami vaikai per savo tėvą, trečiosios valstybės pilietį, turi pakankamai išteklių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punktą, nėra kliūtis atitikti reikalavimą turėti pakankamai išteklių, įtvirtintą šioje nuostatoje, kaip ji išaiškinta jurisprudencijoje, nurodytoje šios išvados 46 ir 47 punktuose, vis dėlto reikia išnagrinėti esminį šioje byloje kylantį klausimą, kuriam skirsiu likusią analizės dalį: ar pajamos iš veiklos, vykdomos neturint leidimo dirbti ir gyventi šalyje, gali būti laikomos „pakankamais ištekliais“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą?

51.

Siekiant atsakyti į šį klausimą visų pirma reikia išnagrinėti darbą, kurį dirbo E. Bajratari vyras prieš tai ir po to, kai baigėsi – 2014 m. gegužės 12 d. – jo leidimo gyventi šalyje kortelės galiojimo laikas ( 27 ).

52.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir apeliantės pagrindinėje byloje pateiktų rašytinių pastabų matyti, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2018 m. vasario mėnesio E. Bajratari vyras dirbo vyriausiuoju virėju viename restorane Belfaste (Šiaurės Airija). Be to, E. Bajratari patikslina, kad nuo to laiko jos vyras dirba samdomu darbuotoju automobilių plovykloje.

53.

Šiuo aspektu atsakydamas į Teisingumo Teismo per posėdį pateiktą klausimą apeliantės pagrindinėje byloje atstovas patvirtino, kad E. Bajratari vyras, 2014 m. pasibaigus jo leidimo gyventi šalyje kortelės galiojimo laikui, neteko leidimo dirbti ir gyventi šalyje, tačiau ir toliau dirbo restorane, kuriame buvo samdomas nuo 2009 m. Taigi tik dėl to, kad E. Bajratari vyro leidimo gyventi šalyje kortelės galiojimo laikas pasibaigė, jo darbas tapo neteisėtas. Vis dėlto, nepaisant šios kortelės galiojimo laiko pabaigos, jis ir toliau mokėjo mokesčius ir įmokas pagal socialinės apsaugos sistemą ir, kaip buvo patvirtinta per teismo posėdį, jo darbdavys periodiškai atskaitydavo mokestį prie šaltinio ( 28 ).

54.

Šiomis aplinkybėmis primintina, kad Sąjungos piliečių teisė gyventi kitoje nei jų turimos pilietybės valstybėje narėje pripažįstama su SESV ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytais apribojimais ir sąlygomis ( 29 ), o šie apribojimai ir sąlygos turi būti taikomi laikantis Sąjungos teisėje nustatytų apribojimų ir jos bendrųjų principų, be kita ko, proporcingumo principo ( 30 ).

55.

Taigi reikia nustatyti, ar atsisakymas pripažinti galimą E. Bajratari teisę gyventi šalyje, grindžiamas tuo, kad jos vyro gaunamos pajamos nėra pakankami ištekliai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punktą, yra priemonė, atitinkanti proporcingumo principą.

56.

Atsižvelgiant į pagrindinėje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, sprendžiant dėl atitikties proporcingumo principui reikia nustatyti, ar nacionalinės priemonės, priimtos apeliantės pagrindinėje byloje ir jos vaikų teisei gyventi šalyje nustatant atsižvelgimo į teisėtus Jungtinės Karalystės interesus sąlygą, yra tinkamos ir būtinos siekiamam tikslui įgyvendinti.

57.

Šiuo klausimu primintina, kad pagrindinis Direktyvos 2004/38 tikslas, kaip matyti iš jos 1–4 konstatuojamųjų dalių, – supaprastinti naudojimąsi pagrindine ir asmenine teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijose, kuri pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį tiesiogiai suteikiama Sąjungos piliečiams, ir kad ši direktyva visų pirma skirta šiai teisei sustiprinti ( 31 ). Siekiant šio pagrindinio tikslo, reikalavimu turėti pakankamai išteklių, nurodytu Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkte, kaip matyti iš šios direktyvos 10 konstatuojamosios dalies, siekiama konkretaus tikslo, kad „[šie] asmenys [netaptų] nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai“ ( 32 ).

58.

Iš jurisprudencijos, primintos šios išvados 46 punkte, matyti, jog pakanka, kad valstybių narių piliečiai „turi“ pakankamai išteklių ir Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkte „nenustat[yta] jokių jų kilmės reikalavimų“ ( 33 ). Teisingumo Teismo teigimu, aiškinant priešingai, greta šio minėtoje direktyvoje nurodyto reikalavimo būtų nustatytas papildomas reikalavimas – dėl lėšų kilmės, kuris sudarytų neproporcingą kliūtį naudotis SESV 21 straipsnyje įtvirtinta pagrindine teise laisvai judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, nes jis nėra būtinas norint įgyvendinti siekiamą tikslą – apsaugoti valstybių narių viešuosius finansus ( 34 ).

59.

Taigi akivaizdu, jog tai, kad E. Bajratari vaikų, mažamečių Sąjungos piliečių, tėvas pradėjo dirbti 2009 m., kai jo leidimo gyventi šalyje kortelė galiojo, ir kad jis ir toliau dirbo tą patį darbą priimančiojoje valstybėje narėje baigus galioti šiai kortelei, neturėdamas leidimo dirbti ir gyventi šalyje, negali būti pagrindas, leidžiantis į Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punktą įtraukti papildomą reikalavimą, susijusį su „pakankamų išteklių“ kilme, nenurodytą šioje nuostatoje.

60.

Be to, primintina, kad iš 2009 m. liepos 2 d. Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai dėl geresnio Direktyvos 2004/38 nuostatų perkėlimo ir taikymo gairių ( 35 ) matyti, jog tam, kad būtų laikomi „pakankamais“, ištekliai neturi būtinai būti periodinio pobūdžio ir gali būti sukaupto kapitalo formos ( 36 ). Iš tikrųjų tik socialinės paramos pašalpų gavimas gali būti laikomas tinkamu kriterijumi nustatant, ar konkretus asmuo yra našta socialinės paramos sistemai ( 37 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog „vien tai [to], kad valstybės narės pilietis gauna socialinės paramos išmoką, negali pakakti siekiant įrodyti, kad jis yra nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai“ ( 38 ).

61.

Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „išsiuntimo iš šalies priemonė neturi būti Sąjungos piliečio ar jo šeimos nario pasinaudojimo priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistema automatinė pasekmė“. Be to, iš šios direktyvos 16 konstatuojamosios dalies matyti, kad tol, kol turintieji teisę gyventi šalyje netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, jie neturėtų būti išsiunčiami iš šalies ( 39 ).

62.

Teisingumo Teismas jau yra priminęs, jog iš Direktyvos 2004/38 16 konstatuojamosios dalies matyti, kad siekdama nustatyti, ar socialinės paramos gavėjas tapo nepagrįsta našta jos socialinės paramos sistemai, priimančioji valstybė narė, prieš išsiųsdama tokį asmenį iš šalies, turi išnagrinėti, ar jis susidūrė su laikinais sunkumais, ir atsižvelgti į gyvenimo joje trukmę, asmenines aplinkybes ir suteiktos paramos dydį ( 40 ).

63.

Spręsdamos dėl atitikties šiems trims kriterijams, išvardytiems Direktyvos 2004/38 16 konstatuojamojoje dalyje, nacionalinės valdžios institucijos turi įvertinti, be kita ko, kaip ilgai buvo teikiama pašalpa, koks yra Sąjungos piliečio ir jo šeimos narių ryšys su priimančiosios valstybės narės visuomene, ar yra argumentų, susijusių su amžiumi, sveikatos būkle, šeima ir ekonomine padėtimi, ar Sąjungos pilietis (arba jo šeimos nariai) praeityje aktyviai naudojosi socialine parama ir kiek laiko šis pilietis (arba jo šeimos nariai) prisidėjo prie priimančiosios valstybės narės socialinės sistemos finansavimo ( 41 ).

64.

Nagrinėjamu atveju ne tik niekas nerodo, kad E. Bajratari vaikams priimančiojoje valstybėje narėje būtų teikiama socialinė parama ( 42 ), bet ir per teismo posėdį buvo patvirtinta – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti, – kad E. Bajratari vyras, jos vaikų tėvas, pasibaigus leidimo gyventi šalyje kortelės galiojimo laikui, ir toliau prisidėjo prie priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistemos finansavimo, mokėdamas įmokas ir periodiškai atskaitomą mokestį prie šaltinio.

65.

Šiomis aplinkybėmis visų pirma pažymėtina, kad, kaip matyti iš šios išvados 53 punkto, tariamą E. Bajratari vyro darbo neteisėtumą iš esmės lemia tik tai, kad baigėsi jo leidimo gyventi šalyje kortelės galiojimo laikas. Be to, darbas, kurį jis dirbo ir iki pasibaigiant šios kortelės galiojimui, ir jam pasibaigus, savaime nebuvo neteisėtas, mano manymu, juo labiau dėl to, kad nuo pajamų iš šio darbo buvo atskaitomi mokesčiai ir įmokos pagal socialinės apsaugos sistemą remiantis nacionaline teise. Todėl laikausi tos nuomonės, kad situacija, kai darbuotojas moka mokesčius ir socialinio draudimo įmokas – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti, – negali būti laikoma prieštaraujančia valstybių narių viešųjų finansų apsaugai.

66.

Be to, tai, kad ištekliai – pakankami ir tai, kad ištekliai iš nusikalstamos veikos – neteisėti, neabejotinai yra du visiškai skirtingi dalykai. Taigi šio skirtumo pasekmė Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimui gali būti tik netiesioginė: jei, pavyzdžiui, ištekliai, kurių turi nepilnamečiai Sąjungos piliečiai per kitą Sąjungos pilietį ar trečiosios valstybės pilietį, yra iš nusikalstamos veikos, kaip antai, prekybos narkotikais, ir jei šiam asmeniui skiriama laisvės atėmimo bausmė, šie vaikai iš esmės faktiškai nebeturės išteklių, kad galėtų patenkinti savo poreikius.

67.

Taip pat pažymėtina, kad neatsižvelgdama į tai, jog E. Bajratari vyrui netekus leidimo dirbti ir gyventi šalyje po to, kai, 2014 m. gegužės 12 d., baigėsi jo leidimo gyventi šalyje kortelės galiojimo laikas, priimančioji valstybė narė ne tik neprieštaravo jo buvimui šalyje penkerius metus, per kuriuos jis, primenu, mokėjo mokesčius ir socialinio draudimo įmokas, bet ir, kaip buvo patvirtinta per teismo posėdį, tuo laikotarpiu, 2016 m. liepos 26 d., jo antrajam vaikui išdavė Airijos piliečio pažymėjimą.

68.

Be to, kaip teisingai pažymėjo Komisija, persikeliančių Sąjungos piliečių, įskaitant Sąjungos piliečius vaikus, teisei gyventi kitoje valstybėje narėje būtų labai pakenkta, jeigu ši teisė bet kuriuo metu galėtų būti panaikinta remiantis konkrečiai neapibrėžtais pažeidimais, kuriuos galėtų padaryti juos prižiūrintys arba už juos atsakingi asmenys priimančiojoje valstybėje narėje ar kitur. Iš tikrųjų atsižvelgiant į visokiausius veiksmus, kurie gali būti laikomi neteisėtais, ne tik vienoje valstybėje narėje, bet ir įvairiose valstybėse narėse bei įvairiais laikotarpiais, toks požiūris lemtų realią grėsmę, kad atsiras teisinis nesaugumas ir susiklostys situacijos, kai galėtų kilti abejonių dėl Sąjungos piliečio teisės gyventi šalyje, remiantis neaiškumais, susijusiais su aplinkybėmis, kuriomis buvo gauti jo turimi ištekliai ( 43 ).

69.

Galiausiai šiomis aplinkybėmis, mano manymu, valstybės narės valdžios institucijų atsisakymą pripažinti pajamas iš darbo, dirbamo priimančiojoje valstybėje narėje neturint leidimo joje dirbti ir gyventi dėl to, kad baigėsi leidimo gyventi šalyje kortelės galiojimo laikas, reikia laikyti neproporcinga priemone, kuria nepagrįstai pažeidžiama nepilnamečių Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, nes ji nėra būtina siekiamam tikslui – apsaugoti valstybių narių viešuosius finansus – įgyvendinti.

70.

Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, esu tos nuomonės, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, pakanka, kad pajamos būtų gautos iš darbo, dirbamo neturint leidimo dirbti ir gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kad būtų galima manyti, jog Sąjungos pilietis turi „pakankamai išteklių“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punktą.

71.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad E. Bajratari vaikai ne tik patenka į SESV 21 straipsnio ir Direktyvos 2004/38 taikymo sritį, bet ir atitinka Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytus reikalavimus.

72.

Savo rašytinėse pastabose Jungtinės Karalystės vyriausybė teigia: kadangi apeliantės pagrindinėje byloje vyras neteisėtai gyvena jos teritorijoje, jo dirbamas darbas savaime yra neteisėtas. Šiuo klausimu ši vyriausybė patikslina, kad pagal jos vidaus teisės sistemą darbas neturint leidimo laikomas prieštaraujančiu viešajai tvarkai ir lemia civilinių ir baudžiamųjų sankcijų taikymą ne tik darbdaviui, bet ir darbuotojui nuo 2016 m. liepos 12 d. ( 44 ).

73.

Tiesa, kaip teigia Danijos, Nyderlandų ir Austrijos vyriausybės, iš Komisijos gairių matyti, kad nacionalinės valdžios institucijos gali patikrinti išteklių buvimą, teisėtumą, sumą ir galimybę jais pasinaudoti. Vis dėlto į Teisingumo Teismo per posėdį pateiktą klausimą Komisija atsakė, kad valstybių narių atliekamas išteklių pakankamumo arba teisėtumo tikrinimas susijęs tik su klausimu, ar esama nusikalstamos veikos arba piktnaudžiavimo teise ( 45 ), taigi ir ar konkrečiu Sąjungos piliečio arba jo šeimos narių atveju taikytinas Direktyvos 2004/38 VI skyrius. Pavyzdžiui, valstybė narė gali pagal savo baudžiamąją teisę imtis visų reikiamų priemonių baudžiamajam persekiojimui už nusikalstamą veiką vykdyti, jei neteisėtą pajamų pobūdį lemia nusikalstama veika, kaip antai prekyba narkotikais. Iš Direktyvos 2004/38 VI skyriaus matyti, kad tokiu atveju valstybės narės gali remtis išimtimi, susijusia, be kita ko, su viešosios tvarkos palaikymu ir visuomenės saugumo užtikrinimu.

74.

Be to, primintina, kad, siekiant pagrįsti Sąjungos piliečių ar jų šeimos narių teisės gyventi šalyje išimtį, sąvokos „viešoji tvarka“ ir „visuomenės saugumas“ turi būti aiškinamos siaurai – jų turinio valstybės narės negali nustatyti vienašališkai, be Sąjungos institucijų priežiūros ( 46 ).

75.

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad sąvoka „viešoji tvarka“ bet kuriuo atveju reiškia, jog, be socialinės tvarkos sutrikdymo, kurį sukelia bet koks įstatymo pažeidimas, esamu metu turi kilti tikra ir pakankamai rimta grėsmė kuriam nors pagrindinių visuomenės interesų ( 47 ).

76.

Dėl sąvokos „visuomenės saugumas“ Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad ši sąvoka apima valstybės narės vidaus ir jos išorės saugumą, todėl grėsmė institucijų ir pagrindinių viešųjų tarnybų veikimui ir gyventojų išlikimui, taip pat rimto išorės santykių arba taikaus tautų sugyvenimo sutrikdymo pavojus ir grėsmė kariuomenės interesams gali paveikti visuomenės saugumą. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad sąvoka „visuomenės saugumas“ apima kovą su nusikalstamumu, susijusiu su prekyba narkotikais veikiant organizuotoje grupėje, ar terorizmu ( 48 ).

77.

Primintina, kad iš Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos matyti, jog tam, kad Sąjungos piliečio ar jo šeimos nario teisės gyventi šalyje apribojimo priemonės, be kita ko, susijusios su viešąja tvarka, būtų pateisinamos, jos turi atitikti proporcingumo principą ir būti grindžiamos vien atitinkamo asmens elgesiu ( 49 ).

78.

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šios išvados 64–69 punktų, akivaizdu, kad atsisakymas pripažinti E. Bajratari teisę gyventi šalyje, grindžiamas Jungtinės Karalystės argumentu, susijusiu su viešosios tvarkos išimtimi, neatitinka nė vienos iš šių dviejų sąlygų.

79.

Tokiomis aplinkybėmis esu tos nuomonės, kad kitais argumentais, kuriuos trumpai išdėstysiu toliau, galima pagrįsti mano išvadą, jog E. Bajratari vaikai ne tik patenka į SESV 21 straipsnio ir Direktyvos 2004/38 taikymo sritį, bet ir atitinka reikalavimus, nustatytus šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte, todėl E. Bajratari gali remtis išvestine teise gyventi šalyje, kylančia iš atitinkamos jos vaikų teisės.

80.

Pirmiausia pažymėtina, kad dėl priešingo atsakymo nei tas, kurį pateikiau, teisė gyventi šalyje, suteikiama pagal Direktyvą 2004/38 ir SESV 21 straipsnį, netektų veiksmingumo. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją atsižvelgiant į Direktyvos 2004/38 kontekstą ir ja siekiamus tikslus, jos nuostatos negali būti aiškinamos siaurai ir bet kuriuo atveju neturi tapti neveiksmingos ( 50 ).

81.

Taigi Sprendime Zhu ir Chen ( 51 ) Teisingumo Teismas atsižvelgė į tai, kad mažamečiai Sąjungos piliečiai negali patys savimi pasirūpinti, nuspręsdamas, kad jei vienam iš tėvų, valstybės narės ar trečiosios valstybės piliečiui, faktiškai prižiūrinčiam nepilnametį Sąjungos pilietį, būtų neleista gyventi kartu su šiuo piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje, pastarojo teisė gyventi šalyje prarastų prasmę, nes tam, kad mažametis vaikas galėtų pasinaudoti teise gyventi šalyje, jis privalo turėti teisę būti lydimas asmens, kuris jį faktiškai prižiūri, todėl šis asmuo turi turėti teisę gyventi kartu su vaiku priimančiojoje valstybėje narėje vaiko gyvenimo joje laikotarpį ( 52 ).

82.

Pažymėtina, kad šis principas, kurį Teisingumo Teismas pirmą kartą nustatė Sprendime Zhu ir Chen ( 53 ), aiškindamas Direktyvą 2004/38 ir SESV 21 straipsnį, vėliau buvo patvirtintas Sprendime Ruiz Zambrano ( 54 ), aiškinant SESV 20 straipsnį. Taigi pastarojo sprendimo 44 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad „iš esmės turi būti laikoma, kad dėl tokio atsisakymo minėti vaikai, Sąjungos piliečiai, privalės išvykti iš Sąjungos teritorijos kartu su tėvais. Analogiškai, jei tokiam asmeniui nebūtų išduotas darbo leidimas, jam kiltų grėsmė dėl lėšų savo ir šeimos išlaidoms padengti stygiaus, o tai irgi reikštų, kad jo vaikai, Sąjungos piliečiai, privalėtų išvykti iš jos teritorijos. Tokiomis aplinkybėmis šie Sąjungos piliečiai iš tikrųjų negalėtų naudotis pagrindinėmis teisėmis, kurios jiems priklauso dėl jų, kaip Sąjungos piliečių, statuso“ ( 55 ).

83.

Skaitant šiuos abu sprendimus labai aiškiai matyti, kad Teisingumo Teismas grindė savo analizę tuo pačiu principu: vaikas negali įrodyti, kad turi išteklių, todėl jų turi turėti jį faktiškai prižiūrintis asmuo. Jei pripažįstama, kad vaikas gali įrodyti, jog turi pakankamai išteklių per asmenį, kuris juo faktiškai rūpinasi, būtų absurdiška atsisakyti suteikti šiam asmeniui teisę gyventi šalyje, taigi ir galimybę dirbti. Tokio atsisakymo atveju susidurtume su situacija, kai gyvatė yra įsikandusi savo uodegą, t. y. susidarytų užburtas argumentavimo ratas, kuris panaikintų SESV 21 straipsnio ir Direktyvos 2004/38 veiksmingumą. Toks atsisakymas lemtų tai, kad nė vienas nepilnametis Sąjungos pilietis, esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, negalėtų atitikti šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytų reikalavimų. Pažymėtina, kad šie vaikai, jei būtų suaugusieji, turėtų ne tik Sąjungos piliečio statusą, kuris turėtų būti valstybių narių piliečių esminis statusas ( 56 ), bet ir darbuotojo statusą.

84.

Be to, primintina, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog teisė laisvai judėti, kaip pagrindinis Sąjungos teisės principas, yra bendra taisyklė, todėl Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyti reikalavimai turi būti aiškinami siaurai ir laikantis Sąjungos teisėje nustatytų ribų bei proporcingumo principo ( 57 ).

85.

Nagrinėjamu atveju E. Bajratari vaikai turi Airijos pilietybę, nors visada gyveno Jungtinėje Karalystėje, o byloje, kurioje priimtas Sprendimas Ruiz Zambrano ( 58 ), aptariami vaikai turėjo valstybės narės, kurioje visada gyveno, pilietybę. Jei E. Bajratari vaikai turėtų Jungtinės Karalystės pilietybę, nėra jokios abejonės, kad būtų taikoma Sprendime Ruiz Zambrano įtvirtinta jurisprudencija.

86.

Taigi kyla toks klausimas: ar nėra visiškai nelogiška, kad vaikas Sąjungos pilietis gali turėti daugiau teisių pagal SESV 20 straipsnį, nei turėtų, kaip šioje byloje, jeigu jam būtų taikomi SESV 21 straipsnis ir Direktyva 2004/38?

87.

Mano nuomone, yra.

88.

Taigi, nors E. Bajratari vaikai turi kitos valstybės narės nei ta, kurioje jie gimė ir kurioje iki šiol gyvena, pilietybę, manau, kad šiuo atveju turi būti taikomas sprendimuose Zhu ir Chen ( 59 ) ir Ruiz Zambrano ( 60 ) Teisingumo Teismo nustatytas principas.

89.

Šiomis aplinkybėmis, mano nuomone, svarbu atsižvelgti, viena vertus, į teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje, ir, kita vertus, į vaiko interesų pirmumo principą, nustatytą šios Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje.

90.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Court of Appeal in Northern Ireland (Šiaurės Airijos apeliacinis teismas, Jungtinė Karalystė) pateiktus prejudicinius klausimus:

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje [teritorijose], iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, iš dalies pakeistos 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 492/2011, 7 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad mažametis Sąjungos pilietis turi pakankamai išteklių, kad per savo gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje laikotarpį netaptų našta šios valstybės socialinės apsaugos sistemai, jei tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, šiuos išteklius sudaro pajamos iš jo tėvo, trečiosios valstybės piliečio, veiklos, vykdomos neteisėtai bei neturint leidimo gyventi ir dirbti šioje valstybėje narėje.