–

Cofemel – Sociedade de Vestuário, SA, atstovaujamos advokatų I. Bairrão ir J. P. de Oliveira Vaz Miranda de Sousa,

–

G-Star Raw CV, atstovaujamos advokatų A. Grosso Alves ir G. Paiva e Sousa,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, M. Figueiredo ir P. Salvação Barreto,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos F. De Luca, avvocato dello Stato,

–

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos S. Brandon ir Z. Lavery, padedamų baristerio J. Moss,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Samnadda, B. Rechena ir F. Wilman,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230) 2 straipsnio a punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Cofemel – Sociedade de Vestuário SA (toliau – Cofemel) ir G‑Star Raw CV (toliau – G‑Star) ginčą dėl autorių teisių, kuriomis remiasi G-Star, paisymo.

3

Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (1971 m. liepos 24 d. Paryžiaus aktas) redakcijos su 1979 m. rugsėjo 28 d. pakeitimais (toliau – Berno konvencija) 2 straipsnio 7 dalyje numatyta:

„Pagal [šią konvenciją įsteigtos] Sąjungos šalių įstatymams suteikiama teisė nustatyti šių šalių įstatymų taikymo taikomosios dailės kūriniams ir pramoniniams pavyzdžiams bei modeliams ribas, taip pat tokių kūrinių, pavyzdžių bei modelių apsaugos sąlygas <…> Kūriniai, kurie saugomi kilmės šalyje tik kaip pavyzdžiai ir modeliai, kitoje [pagal šią konvenciją įsteigtos] Sąjungos šalyje turi teisę tik į tokią specialią apsaugą, kuri toje šalyje taikoma pavyzdžiams ir modeliams. Tačiau jei toje šalyje netaikoma jokia speciali apsauga, tokie kūriniai saugomi kaip meno kūriniai.“

4

Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (PINO) 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje priėmė PINO autorių teisių sutartį (toliau – PINO autorių teisių sutartis). Ši sutartis Europos Bendrijos vardu buvo patvirtinta 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB (OL L 89, 2000, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208; toliau – PINO autorių teisių sutartis).

5

PINO autorių teisių sutarties 1 straipsnio „Ryšys su Berno konvencija“ 4 dalis suformuluota taip:

„Susitariančiosios Šalys įsipareigoja laikytis Berno konvencijos 1–21 straipsnių ir jos Priedo reikalavimų.“

6

Direktyvos 2001/29 60 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Pagal šią direktyvą teikiama apsauga neturėtų pažeisti valstybių narių ar Bendrijos teisės nuostatų kitose srityse, tokiose kaip pramoninė nuosavybė <…>“

7

Šios direktyvos 2 straipsnio pavadinimas yra „Atgaminimo teisė“, 3 straipsnio – „Teisė viešai paskelbti kūrinius ir teisė kitus objektus padaryti viešai prieinamus“, o 4 straipsnio – „Platinimo teisė“. Šiais straipsniais būtent valstybėms narėms nustatyta pareiga užtikrinti autorių išimtinę teisę leisti ar drausti atgaminti jų kūrinius (2 straipsnio a punktas), jų išimtinę teisę leisti arba drausti kūrinius paskelbti (3 straipsnio 1 dalis) ir jų išimtinę teisę leisti arba drausti juos platinti (4 straipsnio 1 dalis).

8

Minėtos direktyvos 9 straipsnyje „Tęstinis kitų teisinių nuostatų taikymas“ numatyta, kad ši direktyva nepažeidžia kitas sritis reglamentuojančių nuostatų. Daugelyje šio straipsnio kalbinių versijų, be kita ko, vokiečių, anglų, ispanų, prancūzų ir italų versijose numatyta, kad šios sritys apima patentus, prekių ženklus, dizainą ir naudinguosius modelius. Versijoje portugalų k. daroma nuoroda į patentus, prekių ženklus ir naudinguosius modelius, o dizainas neminimas.

9

1998 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/71/EB dėl teisinės dizaino apsaugos (OL L 289, 1998, p. 28; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 120) 8 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„kadangi, kol nesuderinti autorių teises reglamentuojantys teisės aktai, svarbu nustatyti apsaugos kaupimo principą remiantis specifine registruoto dizaino apsaugos teise ir autorių teise, valstybėms narėms paliekant laisvę nustatyti autorių teisių apsaugos mastą ir sąlygas, pagal kurias tokia apsauga teikiama.“

10

Šios direktyvos 1 straipsnio „Sąvokos“ a punkte patikslinama, kad sąvoka „dizainas“ reiškia „viso gaminio ar jo dalies vaizdą, susidarantį dėl paties gaminio ir (arba) jo ornamentikos, specifinių linijų, kontūrų, spalvų, formos, tekstūros ir (arba) medžiagų savybių“.

11

Šios direktyvos 17 straipsnyje „Ryšys su autori[ų] teise“ numatyta:

„Teisės į dizainą saugomas dizainas, registruotas kurioje nors valstybėje narėje ar jos atžvilgiu pagal šią direktyvą, taip pat turi teisę į apsaugą pagal tos valstybės autori[ų] teis[ių] įstatymą nuo tos dienos, kai tas dizainas buvo sukurtas ar išreikštas kokia nors forma. Kiekviena valstybė narė nustato, kokio masto ir kokiomis sąlygomis tokia apsauga teikiama, taip pat reikalaujamą originalumo lygį.“

12

2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (OL L 3, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 27 t., p. 142) 32 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Kol nesuderinti autorių teises reglamentuojantys teisės aktai, svarbu nustatyti apsaugos kaupimo principą remiantis Bendrijos dizaino apsaugos teise ir autorių teise, valstybėms narėms paliekant laisvę nustatyti autorių teisių apsaugos lygį ir sąlygas, pagal kurias tokia apsauga teikiama.“

13

Šio reglamento 3 straipsnio a punkte sąvoka „dizainas“ apibrėžiama taip pat, kaip ir Direktyvos 98/71 1 straipsnio a punkte.

14

Minėto reglamento 96 straipsnio „Santykis su kitomis nacionaliniuose įstatymuose numatytomis apsaugos formomis“ 2 dalyje numatyta:

„Dizainas, kurį saugo Bendrijos dizainas, nuo to dizaino sukūrimo arba bet kokio jo pavidalo užfiksavimo dienos taip pat saugomas pagal valstybių narių autorių teisę. Kiekviena valstybė narė nustato apsaugos apimtį ir jos taikymo sąlygas, taip pat originalumo laipsnį, kuris reikalingas norint turėti apsaugą.“

15

Código do Direito de Autor e dos Direitos Conexos (Autorių teisių ir gretutinių teisių kodeksas), 2 straipsnio „Originalūs kūriniai“, 1 dalis suformuluota taip:

„1. Intelektiniai kūriniai literatūros, mokslo ir meno srityse, nepaisant rūšies, išraiškos formos, kokybės, perteikimo būdo ir tikslo, apima, be kita ko:

<…>

<…>“

16

Cofemel ir G-Star yra dvi bendrovės, vykdančios veiklą drabužių kūrimo, gamybos ir prekybos sektoriuje.

17

Nuo 1990 m. G-Star kaip savininkė arba remdamasi išimtinės licencijos sutartimi naudoja prekių ženklus G‑STAR, G‑STAR RAW, G‑STAR DENIM RAW, GS‑RAW, G‑RAW ir RAW. Naudojant šiuos prekių ženklus sukurti, pagaminti ir parduodami drabužiai, be kita ko, apima vadinamojo ARC modelio džinsus, taip pat – vadinamojo ROWDY modelio džemperius ir marškinėlius.

18

Cofemel taip pat kuria ir gamina prekių ženklu TIFFOSI žymimus džinsus, džemperius ir marškinėlius ir jais prekiauja.

19

2013 m. rugpjūčio 30 d.G‑Star pateikė Portugalijos pirmosios instancijos teismui ieškinį, jame prašė nurodyti Cofemel nutraukti jos autorių teisių pažeidimus ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus jos atžvilgiu, taip pat atlyginti dėl to patirtą žalą ir, jei būtų padarytas naujas pažeidimas, skirti jai baudą už kiekvieną dieną, kol toks pažeidimas bus nutrauktas. Šiame ieškinyje G‑Star, be kita ko, teigė, kad kai kurie džinsai, džemperiai ir marškinėliai, kuriuos gamino Cofemel, atitiko jos modelius ARC ir ROWDY. G‑Star taip pat tvirtino, kad šie drabužių modeliai yra originalūs intelektiniai kūriniai ir kad dėl šios priežasties jie turi būti laikomi kūriniais, kuriems taikoma autorių teisių apsauga.

20

Cofemel nesutiko su šia pozicija ir, be kita ko, tvirtino, kad minėti drabužių modeliai negali būti laikomi kūriniais, kuriems taikoma tokia apsauga.

21

Pirmosios instancijos teismas, į kurį kreipėsi G‑Star, iš dalies patenkino jos ieškinį ir, be kita ko, nurodė Cofemel nutraukti G‑Star priklausančių autorių teisių pažeidimus, sumokėti jai sumą, atitinkančią pelną, gautą iš drabužių, pagamintų pažeidžiant šias autorių teises, pardavimų ir, jeigu būtų padarytas naujas pažeidimas, skirti jai baudą už kiekvieną dieną.

22

Šį sprendimą Cofemel apskundė Tribunal da Relação de Lisboa (Lisabonos apeliacinis teismas, Portugalija); minėtas teismas paliko jį galioti. Šis teismas savo sprendime visų pirma nurodė, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių kodekso 2 straipsnio 1 dalies i punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvą 2001/29, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas 2009 m. liepos 16 d. Sprendime Infopaq International (C‑5/08, EU:C:2009:465) ir 2011 m. gruodžio mėn. 1 d. Sprendime Painer (C‑145/10, EU:C:2011:798), t. y. kad autorių teisių apsauga taikoma taikomojo meno kūriniams, pramoniniam dizainui ir dizaino kūriniams, jeigu jie yra originalūs, kitaip tariant – yra autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas, nereikalaujant, kad jie turėtų ypatingą estetinę ar meninę vertę. Be to, minėtas teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju G‑Star ARC ir ROWDY modelių drabužiai buvo kūriniai, kuriems taikoma autorių teisių apsauga. Galiausiai jis nurodė, kad Cofemel, gamindama tam tikrus drabužius, pažeidė G‑Star priklausančias autorių teisės.

23

Gavęs nagrinėti Cofemel kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas, Portugalija) visų pirma pažymi, kad pirma, nustatyta, jog G‑Star drabužių modeliai, kurie yra šio kasacinio skundo dalykas, buvo sukurti dizainerių, kuriuos įdarbino G‑Star, arba dizainerių, kurie veikė jos vardu ir pagal sutartis perdavė jai savo autorių teises. Antra, šie drabužių modeliai yra koncepcijos ir gamybos proceso, kurie mados pasaulyje laikomi inovatyviais, rezultatas. Trečia, jie išsiskiria keliais konkrečiais aspektais (trijų matmenų forma, dalių surinkimo schema, tam tikrų sudėtinių dalių vieta ir t. t.), kuriuos iš dalies perėmė Cofemel kurdama jos prekių ženklu pažymėtus drabužius.

24

Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių kodekso 2 straipsnio 1 dalies i punkte į kūrinių, kuriems taikoma autorių teisių apsauga, sąrašą aiškiai įtraukti taikomojo meno kūriniai, pramoninis dizainas ir dizaino kūriniai, tačiau nepatikslinta, kokio originalumo lygio reikalaujama, kad jie būtų laikomi tokios rūšies kūriniais. Jis taip pat nurodo, kad šiuo klausimu, kuris yra esminis Cofemel ir G‑Star ginčo aspektas, Portugalijos teismų praktikoje ir doktrinoje nėra konsensuso. Dėl šios priežasties minėtas teismas kelia klausimą, ar, atsižvelgiant į Direktyvos 2001/29 išaiškinimą, kurį Teisingumo Teismas pateikė 2009 m. liepos 16 d. Sprendime Infopaq International (C‑5/08, EU:C:2009:465) ir 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendime Painer (C‑145/10, EU:C:2011:798), autorių teisų suteikiama apsauga taikoma tokiems kūriniams kaip ir bet kokiam literatūros ir meno kūriniui, taigi, jiems taikoma originalumo sąlyga, t. y. jie turi būti autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas, ar vis dėlto galima nustatyti sąlygą, kad tokia apsauga suteikiama, kai egzistuoja konkretus estetinės ar meninės vertės lygis.

25

Šiomis aplinkybėmis Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas, Portugalija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės aktais suteikti autorių teisių apsaugą tokiems modeliams, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjami drabužių modeliai, motyvuojant tuo, kad jie, greta tikslo teikti naudos, estetiniu požiūriu sukuria savarankišką skiriamąjį vizualinį požymį.

27

Pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punktą valstybės narės turi pareigą nustatyti išimtinę teisę autoriams leisti arba uždrausti atgaminti jų kūrinius.

28

Sąvoka „kūrinys“, į kurią daroma nuoroda šioje nuostatoje, vartojama ir Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje, ir 4 straipsnio 1 dalyje, kurios susijusios su kūrinio autoriui suteiktomis išimtinėmis teisėmis dėl jų viešo paskelbimo arba platinimo, taip pat šios direktyvos 5, 6 ir 7 straipsniuose, kurie susiję su šioms išimtinėms teisėms galimomis taikyti išimtimis ir apribojimais (5 straipsnis) ir techninėmis priemonėmis ir informavimo priemonėmis, užtikrinančiomis tokių išimtinių teisių apsaugą (6 ir 7 straipsniai).

29

Kaip matyti iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, visose šiose nuostatose vartojama sąvoka „kūrinys“ yra autonominė Sąjungos teisės sąvoka, kuri turi būti aiškinama ir taikoma vienodai ir kuri lemia, kad turi būti tenkinamos dvi kumuliacinės sąlygos. Viena vertus, ši sąvoka reiškia, kad turi egzistuoti originalus objektas, t. y. kad jis turi būti paties autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas. Kita vertus, kūriniu gali būti laikomi elementai, kurie yra tokios kūrybos išraiška (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Infopaq International, C‑5/08, EU:C:2009:465, 37 ir 39 punktus ir 2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Levola Hengelo, C‑310/17, EU:C:2018:899, 33 ir 35–37 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

30

Kalbant apie pirmąją iš šių sąlygų, reikia pažymėti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog tam, kad objektas galėtų būti laikomas originaliu, būtina (ir to pakanka), kad jis atspindėtų autoriaus asmenybę ir laisvą bei kūrybingą jo pasirinkimą (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer, C‑145/10, EU:C:2011:798, 88, 89 ir 94 punktus ir 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Renckhoff, C‑161/17, EU:C:2018:634, 14 punktą).

31

Vis dėlto, kai objekto sukūrimą diktuoja techniniai reikalavimai, taisyklės ar kiti suvaržymai, kurie nepaliko vietos įgyvendinti kūrybinę laisvę, toks objektas negali būti laikomas originaliu, o to reikia tam, kad jis galėtų būti laikomas kūriniu (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo mėn. 1 d. Sprendimo Football Dataco ir kt., C‑604/10, EU:C:2012:115, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

32

Dėl šio sprendimo 29 punkte nurodytos antrosios sąlygos reikia paminėti, kad Teisingumo Teismas patikslino, jog Direktyvoje 2001/29 vartojama „kūrinio“ sąvoka neišvengiamai reiškia, kad turi egzistuoti objektas, kurį galima būtų pakankamai tiksliai ir objektyviai identifikuoti (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Levola Hengelo, C‑310/17, EU:C:2018:899, 40 punktą).

33

Iš tiesų, viena vertus, valdžios institucijoms, atsakingoms už autorių teisių išimtinių teisių apsaugą, taip saugomas objektas turi būti aiškiai ir tiksliai žinomas. Tas pats pasakytina apie trečiuosius asmenis, kurių atžvilgiu gali būti remiamasi apsauga, kurios reikalauja tokio objekto autorius. Kita vertus, būtinybė išvengti bet kokio subjektyvumo, kuris kenkia teisiniam saugumui, reiškia, kad identifikuojamas saugomas objektas turi būti objektyviai išreikštas (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Levola Hengelo, C‑310/17, EU:C:2018:899, 41 punktą).

34

Kaip yra pabrėžęs Teisingumo Teismas, būtino tikslumo ir objektyvumo reikalavimo neatitinka identifikavimas, iš esmės grindžiamas neišvengiamai subjektyviais asmens, kuris susiduria su atitinkamu objektu, pojūčiais (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Levola Hengelo, C‑310/17, EU:C:2018:899, 42 punktą).

35

Jeigu objektas turi šio sprendimo 30 ir 32 punktuose nurodytus požymius, taigi, yra kūrinys, jam, kaip tokiam, turi būti taikoma autorių teisių apsauga laikantis Direktyvos 2001/29, turint omenyje tai, kad šios apsaugos apimtis nepriklauso nuo autoriaus turėtos kūrybinės laisvės lygio ir kad dėl to ji nėra silpnesnė nei bet kuriam kitam objektui, patenkančiam į minėtos direktyvos taikymo sritį, teikiamą apsaugą (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer, C‑145/10, EU:C:2011:798, 97–99 punktus).

36

Atsižvelgiant į šią jurisprudenciją, norint atsakyti į pirmąjį klausimą, pirmiausia reikia nustatyti, ar paprastai modeliai yra laikomi „kūriniais“, kaip jie suprantami pagal Direktyvą 2001/29.

37

Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog intelektinė nuosavybė turi būti saugoma.

38

Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad intelektinės nuosavybės objektams pagal Sąjungos teisę taikoma apsauga. Tačiau tai nereiškia, kad visiems objektams ar jų kategorijoms turi būti taikoma tokia pati apsauga.

39

Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė įvairius antrinės teisės aktus, kuriais siekiama užtikrinti intelektinės nuosavybės apsaugą – be kita ko, viena vertus, autorių teisės saugomų kūrinių, numatytų Direktyvoje 2001/29, ir dizainų, kuriems taikoma Direktyva 98/71, t. y. dizainų, įregistruotų valstybėje narėje arba valstybei narei, arba dizainų, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 6/2002 t. y. dizainų, saugomų Sąjungos lygiu.

40

Taip Sąjungos teisės aktų leidėjas laikėsi pozicijos, kad dizaino saugomi objektai iš principo negali būti prilyginami kūriniams, saugomiems pagal Direktyvą 2001/29.

41

Šis teisės aktų leidėjo pasirinkimas atitinka Berno konvenciją, kurios 1–21 straipsnių Sąjunga, nors ir nėra šios konvencijos šalis, vis dėlto turi laikytis pagal PINO autorių teisių sutarties, kurios šalis ji yra, 1 straipsnio 4 dalį (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Levola Hengelo, C‑310/17, EU:C:2018:899, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Iš tiesų pagal Berno konvencijos 2 straipsnio 7 dalį šios konvencijos šalims suteikiama teisė pramoniniam dizainui suteikti specifinę, kitokią ir galbūt išimtinę apsaugą, palyginti su apsauga, numatyta taikyti į šios konvencijos taikymo sritį patenkantiems literatūros ir meno kūriniams, ir nustatyti tokios apsaugos sąlygas. Be to, pagal šią nuostatą taip pat neatmetama galimybė šias dvi apsaugos sistemas taikyti kartu.

43

Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas pasirinko sistemą, pagal kurią dizainui taikoma apsauga ir autorių teisių apsauga viena kitos nepanaikina.

44

Iš tiesų, kiek tai susiję su dizainu, Direktyvos 98/71 17 straipsnio pirmame sakinyje nurodyta, kad dizainui, registruotam kurioje nors valstybėje narėje ar jos atžvilgiu pagal šią direktyvą, taip pat taikoma apsauga pagal tos valstybės teisės aktus, reglamentuojančius autorių teises, nuo tos dienos, kai tas dizainas buvo sukurtas ar išreikštas kokia nors forma. To paties straipsnio antrame sakinyje nurodyta, kad kiekviena valstybė narė nustato, kokio masto yra tokia autorių teisių teikiama apsauga ir kokiomis sąlygomis ji taikoma, taip pat reikalaujamą originalumo lygį. Kiek tai susiję su Sąjungos lygmeniu saugomu dizainu, pažymėtina, kad Reglamento Nr. 6/2002 96 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka, analogiška tvarkai, išplaukiančiai iš Direktyvos 98/71 17 straipsnio.

45

Šios dvi nuostatos turi būti atitinkamai vertinamos atsižvelgiant į Direktyvos 98/71 8 konstatuojamąją dalį ir Reglamento Nr. 6/2002 32 konstatuojamąją dalį, kuriose aiškiai remiamasi dizaino apsaugos ir autorių teisių apsaugos „sumavimo“ principu.

46

Kiek tai susiję su autorių teisėmis, pažymėtina, kad iš Direktyvos 2001/29 9 straipsnio „Tęstinis kitų teisinių nuostatų taikymas“, aiškintino, be kita ko, atsižvelgiant į visas jo kalbines versijas (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 4 d. Sprendimo C & J Clark International ir Puma, C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74, 122 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją) ir siejant su šios direktyvos 60 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad minėta direktyva nedaro poveikio nacionalinėms ar Sąjungos nuostatoms, taikomoms kitose srityse, ypač susijusioms su dizainu.

47

Taigi Direktyva 2001/29 nepakeičia dizainą reglamentuojančių galiojančių teisės nuostatų ir jų taikymo srities, įskaitant šio sprendimo 45 punkte minėto „sumavimo“ principo.

48

Atsižvelgiant į visas šias nuostatas, reikia pripažinti, kad modeliai gali būti laikomi „kūriniais“, kaip jie suprantami pagal Direktyvą 2001/29, jeigu jie atitinka šio sprendimo 29 punkte nurodytus du reikalavimus.

49

Šiomis aplinkybėmis taip pat reikia išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į šiuos reikalavimus, modeliai, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjami drabužių modeliai, kurie, greta tikslo siekti naudos, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, estetiniu požiūriu sukuria savarankišką skiriamąjį vizualinį požymį, gali būti laikomi „kūriniais“, turint omenyje tai, kad minėtam teismui kyla klausimų dėl to, ar toks estetinis originalumo elementas yra pagrindinis Direktyvoje 2001/29 numatytos apsaugos suteikimo kriterijus.

50

Šiuo klausimu pirmiausia reikia patikslinti, kad dizaino apsauga ir autorių teisių apsauga siekiama iš esmės skirtingų tikslų; skiriasi ir jų sistemos. Iš tiesų, kaip savo išvados 51 ir 55 punktuose iš esmės nurodė generalinis advokatas, dizaino apsauga siekiama apsaugoti objektus, kurie, nors ir nauji ir individualūs, yra praktinio pobūdžio ir skirti gaminti masiškai. Be to, tokia apsauga numatyta taikyti ribotą laikotarpį, tačiau jo pakanka tam, kad būtų padengtos šiems objektams kurti ir gaminti reikalingos investicijos ir nebūtų pernelyg suvaržyta konkurencija. Savo ruožtu su autorių teisėmis siejama apsauga, kurios trukmė yra daug ilgesnė, teikiama tik objektams, kurie gali būti laikomi meno kūriniais.

51

Dėl šių priežasčių, kaip savo išvados 52 punkte pažymėjo generalinis advokatas, autorių teisių apsaugos suteikimas objektui, saugomam kaip dizainas, negali lemti šių dviejų apsaugos rūšių tikslų ir veiksmingumo pažeidimo.

52

Iš to matyti, kad nors pagal Sąjungos teisę dizaino apsauga ir autorių teisių apsauga gali būti abi kartu teikiamos tam pačiam objektui, tai įmanoma tik tam tikrais atvejais.

53

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, viena vertus, kaip matyti iš įprastos žodžio „estetinis“ reikšmės, estetinis poveikis, kurį gali daryti modelis, yra kiekvieno su tokiu modeliu susiduriančio asmens neišvengiamai subjektyvaus pojūčio rezultatas. Todėl šis subjektyvaus pobūdžio poveikis savaime neleidžia apibūdinti pakankamai tiksliai ir objektyviai galimo nustatyti objekto, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 32–34 punktuose nurodytą jurisprudenciją.

54

Kita vertus, tiesa, kad estetinio pobūdžio aspektai yra įtraukti į kūrybinę veiklą. Vis dėlto ne mažiau svarbu, kad tai, jog modelis turi estetinį poveikį, savaime neleidžia nustatyti, ar toks modelis yra intelektinės kūrybos rezultatas, atspindintis jo autoriaus pasirinkimo laisvę ir asmenybę, taigi ir tai, ar jis tenkina šio sprendimo 30 ir 31 punktuose nurodytą originalumo reikalavimą.

55

Iš to matyti, kad tai, jog tokie modeliai, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjami drabužių modeliai, greta tikslo teikti naudos, estetiniu požiūriu sukuria savarankišką skiriamąjį vizualinį požymį, negali pateisinti to, kad jie būtų laikomi „kūriniais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/29.

56

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą teiktinas toks atsakymas: Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės aktais suteikti autorių teisių apsaugą tokiems modeliams, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjami drabužių modeliai, motyvuojant tuo, kad jie, greta tikslo teikti naudos, estetiniu požiūriu kuria savarankišką skiriamąjį vizualinį požymį.

57

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.

58

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 2 straipsnio a punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės aktais suteikti autorių teisių apsaugą tokiems modeliams, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjami drabužių modeliai, motyvuojant tuo, kad jie, greta tikslo teikti naudos, estetiniu požiūriu sukuria savarankišką skiriamąjį vizualinį požymį.