–

E. G., atstovaujamo advokatės D. Bulog,

–

Slovėnijos vyriausybės, atstovaujamos višja državna odvetnica J. Morela,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos P. Huurnink ir M. K. Bulterman,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Condou-Durande ir M. Žebre,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 46 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Afganistano piliečio E. G. ir Republika Slovenija (Slovėnijos Respublika), atstovaujamos Ministrstvo za notranje zadeve (Vidaus reikalų ministerija), ginčą dėl to, kad ši atmetė E. G. prašymą suteikti pabėgėlio statusą.

3

2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9) 8, 9 ir 39 konstatuojamosiose dalyse skelbiama:

<…>

4

Šios direktyvos 2 straipsnio „Terminų apibrėžtys“ d–g punktuose nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>“

5

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Palankesni reikalavimai“ nurodyta:

„Valstybės narės gali nustatyti arba išlaikyti palankesnius standartus, nustatant kuris asmuo gali būti laikomas pabėgėliu ar papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu, taip pat ir nustatant tarptautinės apsaugos pobūdį, jei tie standartai neprieštarauja šios direktyvos nuostatoms.“

6

Tos pačios direktyvos 11 straipsnyje išvardyti atvejai, kai trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nustoja būti pabėgėlis. Šio straipsnio 1 dalies e punkte numatyta, kad taip yra tuo atveju, kai atitinkamas asmuo nebegali atsisakyti naudotis savo pilietybės valstybės apsauga, nes nebėra aplinkybių, dėl kurių jis buvo pripažintas pabėgėliu.

7

Direktyvos 2011/95 12 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo.

8

Šios direktyvos 14 straipsnyje pateiktos pabėgėlio statuso panaikinimo, galiojimo nutraukimo ar atsisakymo pratęsti jo galiojimą taisyklės.

9

Minėtos direktyvos 16 straipsnio „Nustojimas būti papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu“ 1 dalyje numatyta:

„Trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nebetenka galimybės gauti papildomą apsaugą, kai aplinkybės, dėl kurių buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nebereikalinga.“

10

Šios direktyvos 17 straipsnyje nustatytos taisyklės, susijusios su atvejais, kai papildomos apsaugos statusas negali būti suteiktas.

11

Direktyvos 2011/95 19 straipsnyje įtvirtintos papildomos apsaugos statuso panaikinimo, galiojimo nutraukimo ar atsisakymo pratęsti jo galiojimą taisyklės.

12

Šios direktyvos VII skyriuje „Tarptautinės apsaugos pobūdis“ esančiame 20 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šiuo skyriumi nedaromas poveikis Ženevos konvencijoje nustatytoms teisėms.

2.   Jei nenurodyta kitaip, šis skyrius taikomas tiek pabėgėliams, tiek papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims.

3.   Įgyvendindamos šio skyriaus nuostatas, valstybės narės atsižvelgia į specifinę pažeidžiamų asmenų, pvz., nepilnamečių, nelydimų nepilnamečių <…> padėtį.

<…>

5.   Įgyvendindamos šio skyriaus nuostatas dėl nepilnamečių, valstybės narės visų pirma atsižvelgia į geriausius vaiko interesus.“

13

Minėtos direktyvos 21 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės laikosi negrąžinimo principo pagal tarptautinius įsipareigojimus.

2.   Kai tai nedraudžiama pagal 1 dalyje minimus tarptautinius įsipareigojimus, valstybės narės gali grąžinti pabėgėlį, oficialiai pripažintą arba ne, jei:

3.   Valstybės narės gali panaikinti, nutraukti ar atsisakyti pratęsti arba išduoti leidimą gyventi šalyje pabėgėliui, kuriam taikoma 2 dalis.“

14

Direktyvos 2011/95 24 straipsnyje „Leidimai gyventi šalyje“ nustatyta:

„1.   Iškart po tarptautinės apsaugos suteikimo valstybės narės pabėgėlio statuso gavėjams išduoda leidimą gyventi šalyje, kuris turi galioti ne trumpiau kaip trejus metus ir gali būti pratęsiamas, nebent dėl privalomų nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos priežasčių būtų reikalaujama kitaip, ir nedarant poveikio 21 straipsnio 3 daliai.

<…>

2.   Iškart po tarptautinės apsaugos suteikimo valstybės narės išduoda papildomos apsaugos statuso gavėjams ir jų šeimos nariams pratęsiamą leidimą gyventi šalyje, kuris turi galioti ne trumpiau kaip vienerius metus, o pratęsimo atveju – ne trumpiau kaip dvejus metus, nebent dėl privalomų nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos priežasčių būtų reikalaujama kitaip.“

15

Iš Direktyvos 2013/32 1 straipsnio matyti, kad šios direktyvos tikslas – nustatyti pagal Direktyvą 2011/95 bendrą tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarką.

16

Direktyvos 2013/32 10 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Nagrinėdama tarptautinės apsaugos prašymus sprendžiančioji institucija visų pirma nustato, ar prašytojai priskirtini prie pabėgėlių, ir, jeigu ne – nustato, ar jie gali gauti papildomą apsaugą.“

17

Šios direktyvos V skyriaus „Apeliacinės procedūros“ vieninteliame 46 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria galėtų naudotis teisme, kad galėtų apskųsti:

<…>

2.   Valstybės narės užtikrina, kad asmenys, kuriuos sprendžiančioji institucija pripažįsta asmenimis, kuriems gali būti suteikta papildoma apsauga, turėtų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę pagal 1 dalį, kad galėtų apskųsti sprendimą laikyti prašymą nepagrįstu, kad būtų suteiktas pabėgėlio statusas [nepagrįstu, kiek tai susiję su pabėgėlio statusu].

Nedarant poveikio 1 dalies c punktui, kai valstybės narės suteiktas papildomos apsaugos statusas suteikia tokias pačias teises ir naudą, kaip pabėgėlio statusas pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę, valstybė narė gali laikyti, kad apeliacija dėl sprendimo laikyti prašymą nepagrįstu, kad būtų suteiktas pabėgėlio statusas [nepagrįstu, kiek tai susiję su pabėgėlio statusu], yra nepriimtina dėl to, kad prašytojas nėra pakankamai suinteresuotas tolesniu nagrinėjimu.

<…>“

18

Zakon o Mednarodni zaščiti (Įstatymas dėl tarptautinės apsaugos; Uradni list RS, Nr. 16/17, toliau – ZMZ-1) 20 straipsnyje numatyta:

„(1)   Slovėnijoje „tarptautinė apsauga“ apima pabėgėlio statusą ir papildomos apsaugos statusą.

(2)   Pabėgėlio statusas suteikiamas trečiosios šalies piliečiui, kuris dėl pagrįstos persekiojimo dėl rasės, priklausymo konkrečiai etninei grupei, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių pažiūrų baimės yra ne savo pilietybės šalyje ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja pasinaudoti tos šalies globa, arba asmeniui be pilietybės, esančiam ne nuolatinės gyvenamosios vietos šalyje ir dėl pagrįstos baimės negalinčiam arba nenorinčiam grįsti į tą šalį, jei nėra šio įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje numatytų nesuteikimo pagrindų.

(3)   Papildomos apsaugos statusas suteikiamas trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, neatitinkančiam pabėgėlio statuso suteikimui keliamų reikalavimų, jei yra pagrįstų priežasčių manyti, kad suinteresuotajam asmeniui kyla reali grėsmė grįžus į kilmės arba paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos šalį patirti didelės žalos, kaip nurodyta šio įstatymo 28 straipsnyje, ir jei nėra šio reglamento 31 straipsnio 2 dalyje nurodytų nesuteikimo pagrindų.“

19

ZMZ-1 66 straipsnio 1 dalyje, kurioje reglamentuojama tarptautinės apsaugos pratęsimo tvarka, nurodyta:

„Likus 60 dienų iki papildomos apsaugos statuso pasibaigimo, ministerija raštu informuoja asmenis, kuriems toks statusas suteiktas, apie papildomos apsaugos statuso pratęsimo sąlygas, prašymo pratęsti nepateikimo pasekmes ir galimybę pateikti prašymą iš naujo pradėti procedūrą. Kartu su minėtu raštu pateikiama forma, kurią asmuo, kuriam suteikta papildoma apsauga, užpildo prašydamas pratęsti papildomą apsaugą Slovėnijoje.“

20

ZMZ-1 67 straipsnyje, kuriame išvardyti tarptautinės apsaugos pabaigos pagrindai, 1 ir 2 dalyse numatyta:

„(1)   Pabėgėlio statusas baigia galioti, kai asmuo:

(2)   Papildomos apsaugos statusas baigia galioti, kai aplinkybės, dėl kurių jis buvo suteiktas, išnyksta arba pasikeičia taip, kad tokia apsauga tampa nebereikalinga.“

21

ZMZ-1 90 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Asmuo, kuriam suteikta tarptautinė apsauga, turi teisę:

22

ZMZ-1 92 straipsnyje nurodyta:

„(1)   Asmeniui, kuriam Slovėnijoje suteikiamas pabėgėlio statusas, sprendimas dėl statuso suteikimo nuo pranešimo apie jį dienos galioja ir kaip leidimas nuolat gyventi Slovėnijoje.

(2)   Asmeniui, kuriam Slovėnijoje suteikiamas papildomos apsaugos statusas, sprendimas dėl apsaugos suteikimo arba pratęsimo nuo pranešimo apie jį dienos galioja ir kaip leidimas laikinai gyventi Slovėnijoje.

(3)   Leidimus gyventi, nurodytus šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, išduoda ministerija pagal užsienio piliečių teisę atvykti, išvykti bei apsigyventi Slovėnijoje reglamentuojančiame įstatyme numatyta forma.“

23

E. G. teigia gimęs 2001 m. gruodžio 31 d.; jis po kelionės atskirai arba kartu su pusbroliu pėsčiomis, sunkvežimiu ir traukiniu per Turkiją, Graikiją, Serbiją ir Kroatiją iš Irano, kur gyveno su tėvais nuo vienų metų amžiaus, 2015 m. gruodžio 9 d. kirto Slovėnijos sieną.

24

E. G. apgyvendintas Koperio (Slovėnija) pabėgėlių priėmimo centre, skirtame vaikams, o 2015 m. gruodžio 11 d. jis pateikė Vidaus reikalų ministerijai tarptautinės apsaugos prašymą.

25

2016 m. vasario 9 d. sprendimu ši ministerija po asmeninio pokalbio su E. G., kuris įvyko 2016 m. sausio 22 d., nusprendė, kad jis neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų, tačiau jam turėtų būti suteiktas papildomos apsaugos statusas, kol jis sulauks pilnametystės, t. y. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

26

E. G. apskundė šį sprendimą, ir skundas buvo patenkintas 2016 m. balandžio 26 d. ir rugsėjo 7 d.Upravno sodišče (Administracinis teismas, Slovėnija) sprendimais. Pastaruoju teismo sprendimu administracinis sprendimas buvo panaikintas, o byla grąžinta Vidaus reikalų ministerijai.

27

2017 m. vasario 21 d. ši ministerija priėmė naują sprendimą, jo turinys buvo toks pats kaip ir 2016 m. vasario 9 d. sprendimo.

28

Šis sprendimas buvo grindžiamas, be kita ko, tuo, kad jei E. G. būtų grąžintas į Afganistaną, jis liktų vienas, be šeimos paramos, todėl, kaip nepilnametis, galėtų lengvai tapti fizinio smurto, prekybos žmonėmis, seksualinės prievartos arba darbo pavojingomis ir nežmoniškomis sąlygomis auka, taigi, būtų didelė rizika, jog su juo būtų nežmoniškai arba žeminančiai elgiamasi.

29

Skundas dėl minėto sprendimo buvo atmestas Upravno sodišče (Administracinis teismas) 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu, tada dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) buvo pateiktas administracinis skundas, kuriame E. G. ginčija sprendimą atmesti jo prašymą suteikti pabėgėlio statusą.

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad grįsdamas savo skundą E. G., be kita ko, teigė, kad nori integruotis Slovėnijoje, išmokti slovėnų kalbą ir baigti mokyklą šioje valstybėje narėje, tačiau tam būtina jam suteikti pabėgėlio statusą, nes tik šis statusas suteiktų pakankamą saugumo lygį, skirtingai nuo papildomos apsaugos statuso, kuris baigsis jam sulaukus pilnametystės, t. y. 2019 m. gruodžio 31 d.

31

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, atsižvelgiant į tai, jog Slovėnijos teisėje, vadovaujantis ZMZ-1 90 straipsnio 1 dalimi, pagal abu tarptautinės apsaugos statusus suteikiamos tos pačios teisės, kyla klausimas, ar, atsižvelgiant tiek į Slovėnijos teisę, tiek į ES teisę, visų pirma į Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalį, skundas dėl ginčijamo sprendimo tiek, kiek juo atmetamas prašymas suteikti pabėgėlio statusą, yra nepriimtinas, nes prašytojas, kuriam suteiktas papildomos apsaugos statusas, neturi pakankamo suinteresuotumo, kad procedūra būtų tęsiama.

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar, siekiant pripažinti prašytojo suinteresuotumą, reikia įvertinti, ar, atsižvelgiant į prašytojo asmeninę padėtį, suteikus pabėgėlio statusą jis turėtų daugiau teisių nei tos, kurios jam suteikiamos dėl papildomos apsaugos statuso, ar pakanka konstatuoti, kad teisės aktuose daromas skirtumas tarp papildomų teisių, grindžiamų pagal abi tarptautinės apsaugos formas suteiktomis teisėmis, nepriklausomai nuo to, ar šis skirtumas taip pat susijęs su asmenine prašytojo padėtimi.

33

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal ZMZ-1 92 straipsnio 1 dalį pabėgėlio statusu, skirtingai nuo papildomos apsaugos statuso, prašytojui suteikiama galimybė gauti leidimą nuolat gyventi šalyje ir tam tikras su tuo susijusias papildomas teises, įskaitant teisę balsuoti vietos rinkimuose, taip pat teisę gauti iš esmės dešimt metų galiojantį pasą arba teisę į šeimos susijungimą, pagal kurią šeimos nariai galėtų gauti leidimą nuolat gyventi šalyje.

34

Vis dėlto šis teismas mano, kad, nepaisant skirtumų, be kita ko, susijusių su išduodamo leidimo gyventi šalyje trukme pagal vieną arba kitą tarptautinės apsaugos statusą, galima konstatuoti, kad abu statusai, taigi ir su jais susiję leidimai gyventi šalyje, turi iš esmės tą pačią trukmę, taigi suteikia tokias pačias teises ir naudą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalį.

35

Iš tiesų pabėgėlio statusas, kaip ir papildomos apsaugos statusas, panaikinamas, kai tik apsauga nebereikalinga, o papildoma apsauga, nors ji yra suteikiama ribotam laikotarpiui, pratęsiama, kol išlieka pagrindai ją suteikti.

36

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia pritariąs požiūriui, kad apskritai skirtumas tarp dviejų tarptautinės apsaugos formų trukmės neturi reikšmės vertinant, ar yra teisinis suinteresuotumas pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalį. Teigti priešingai reikštų, kad prašytojas visada turėtų teisinį suinteresuotumą pareikšti skundą dėl nustatytų skirtingų šias dvi apsaugos formas reglamentuojančių taisyklių, kiek jos susijusios jų trukme.

37

Taigi, jei reiktų šį teisinį suinteresuotumą vertinti ne abstrakčiai, o konkrečiai, asmeniui, kuriam suteikta papildoma apsauga, reikėtų įrodyti, ar konkrečiai jo teisinė padėtis galėtų pagerėti pripažinus jam pabėgėlio statusą. Tačiau nagrinėjamoje byloje taip nebūtų. Iš tiesų, jeigu E. G. būtų suteiktas pabėgėlio statusas, jis būtų suteiktas ne neribotai, o tik tol. kol jis sulauks pilnametystės, nes suinteresuotasis asmuo pateikė apsaugos prašymą, remdamasis tuo, kad jis nepilnametis.

38

Šiomis aplinkybėmis Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

39

Šiais trimis savo klausimais, kurie nagrinėtini kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad papildomos apsaugos statusas, suteiktas pagal valstybės narės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, suteikia „tokias pačias teises ir naudą kaip pabėgėlio statusas pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl šios valstybės narės teismas gali atmesti skundą kaip nepriimtiną dėl sprendimo laikyti prašymą suteikti pabėgėlio statusą nepagrįstu, tačiau suteikti papildomos apsaugos statusą todėl, kad prašytojas nėra pakankamai suinteresuotas tolesniu nagrinėjimu, ir, jeigu būtų konstatuota, kad šių dviejų tarptautinės apsaugos statusų suteikiamos teisės ir nauda pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus nėra tokios pačios, tokį skundą vis tiek būtų galima atmesti kaip nepriimtiną, jeigu atsižvelgiant į konkrečią prašytojo situaciją nustatoma, kad pabėgėlio statusas negalėtų jam suteikti daugiau teisių ar naudos nei papildomos apsaugos statusas, nes prašytojas nesinaudoja arba dar nesiremia pabėgėlio statusu suteikiamomis teisėmis; jis remiasi teisėmis, kurių papildomos apsaugos statusas nesuteikia arba suteikia tik labai mažos apimties.

40

Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš Direktyvos 2011/95 8, 9 ir 39 konstatuojamųjų dalių matyti, jog šia apsauga Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė nustatyti vienodą statusą visiems asmenims, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, tad jis nusprendė papildomos apsaugos statuso gavėjams suteikti tokias pačias teises ir lengvatas, kuriomis naudojasi pabėgėliai, išskyrus būtinas ir objektyviai pagrįstas išimtis (2016 m. kovo 1 d. Sprendimo Alo ir Osso, C‑443/14 ir C‑444/14, EU:C:2016:127, 32 punktas).

41

Be to, iš Direktyvos 2011/95 3 straipsnio matyti, kad valstybės narės gali nustatyti arba išlaikyti palankesnius standartus, nurodydamos tiek tarptautinės apsaugos suteikimo sąlygas, tiek tarptautinės apsaugos suteikiamų teisių turinį, jei tie standartai neprieštarauja šiai direktyvai.

42

Iš to išplaukia, kad jei Direktyvoje 2011/95 nustatyta teisių ir lengvatų sistema, kuri pagal bendrą taisyklę turi būti tokia pati visiems tarptautinės apsaugos gavėjams, tam tikros teisės ir lengvatos, kuriomis naudojasi pabėgėliais pripažinti asmenys, nėra suteikiamos papildomos apsaugos statuso gavėjams (arba ne tos pačios apimties), tačiau valstybės narės gali savo teisės aktuose, kuriais perkeliama ši direktyva, šiuo statutu suteikiamas teises ir lengvatas prilyginti toms, kurios priskiriamos prie pabėgėlio statuso.

43

Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje valstybėms narėms suteikiama galimybė numatyti, kad dėl sprendimo pripažinti prašymą suteikti pabėgėlio statusą nepagrįstu ir suteikti papildomos apsaugos statusą pateiktas skundas gali būti atmestas kaip nepriimtinas dėl pakankamo suinteresuotumo trūkumo, kai tos valstybės narės suteiktas papildomos apsaugos statusas suteikia „tokias pačias teises ir naudą“ kaip pabėgėlio statusas pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę.

44

Šioje nuostatoje numatyta Direktyvos 2013/32 46 straipsnyje valstybėms narėms nustatytos pareigos įtvirtinti teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę teisme dėl sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą išimtis (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Sacko, C‑348/16, EU:C:2017:591, 28 punktas).

45

Beje, Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje aiškiai numatyta, kad ši teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę iš principo turi būti numatyta, kai, kaip nagrinėjamu atveju, skundžiamas sprendimas atmesti kaip nepagrįstą prašymą suteikti pabėgėlio statusą ir suteikti papildomos apsaugos statusą.

46

Be to, ši valstybėms narėms nustatyta pareiga numatyti tokią teisių gynimo priemonę atitinka teisę, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą“, pagal kurį kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Sacko, C‑348/16, EU:C:2017:591, 30 punktas).

47

Darytina išvada, kad nustatant, kas turi būti būdinga Direktyvos 2013/32 46 straipsnyje numatytam skundui, reikia atsižvelgti į Chartijos 47 straipsnį, kuriame patvirtintas veiksmingos teisminės gynybos principas (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Sacko, C‑348/16, EU:C:2017:591, 31 punktas).

48

Pagal Sąjungos teisę subjektams suteikiamų teisių veiksmingos teisminės gynybos principą sudaro įvairūs elementai, be kita ko, apimantys teisę į gynybą, šalių procesinį lygiateisiškumą, teisę kreiptis į teismą, taip pat teisę gauti teisinę pagalbą, būti ginamam ir atstovaujamam (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Sacko, C‑348/16, EU:C:2017:591, 32 punktas).

49

Taigi teisės į teisių gynimo priemonę išimtis, numatyta Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, kaip teisės į veiksmingą teisės gynimo priemonę teisme dėl sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą, įtvirtintos šios direktyvos 46 straipsnyje, išimtis ir pagrindinės teisės į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje, apribojimas, turi būti aiškinama siaurai.

50

Darytina išvada, kad ši teisės į teisių gynimo priemonę išimtis turi būti aiškinama taip, kad ji gali būti taikoma tik jeigu iš tikrųjų teisės ir nauda, suteikiamos atitinkamos valstybės narės suteikus papildomos apsaugos statusą, yra tokios pačios kaip tos, kurias suteikia pabėgėlio statusas pagal Sąjungos teisę ir taikytiną nacionalinę teisę.

51

Kalbant apie klausimą, ar ši tapatumo sąlyga, kaip vienintelė Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antros pastraipos taikymo sąlyga, tenkinama nagrinėjamu atveju, reikia konstatuoti, pirma, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, savo pirmajame klausime apibūdindamas šių dviejų statusų skirtumą, nurodo, kad Slovėnijos teisėje numatyta „skirtinga tvarka nustatant tarptautinės apsaugos trukmę arba baigimą galioti“, jis taip pat remiasi ZMZ-1 92 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėliams suteikiamas neribotos trukmės leidimas gyventi šalyje, nors pagal šio straipsnio 2 dalį, suteikus papildomą apsaugą, įgyjama tik teisė gauti leidimą laikinai gyventi šalyje, numatytomis taisyklėmis.

52

Šiomis taisyklėmis dėl su abiem tarptautinės apsaugos statusais siejamų leidimų gyventi šalyje trukmės siekiama į Slovėnijos teisę perkelti Direktyvos 2011/95 24 straipsnį, kuriuo pagal šiuos statusus nustatomi skirtingi minimalūs reikalavimai, susiję su leidimo gyventi šalyje galiojimu, ir numatančiu, kad pabėgėliams turi būti išduodamas bent trejus metus galiojantis leidimas, o papildomos apsaugos statuso gavėjams turi būti užtikrinamas ne mažiau kaip vienus metus galiojantis leidimas.

53

Šie minimalūs reikalavimai dėl teisės gyventi valstybėje narėje, kurioje prašoma suteikti tarptautinę apsaugą, kaip tvirtino Nyderlandų vyriausybė ir Europos Komisija, siejami su atitinkamų teisių, suteikimų šiais dviem statusais, taigi ir „teisių ir naudos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, turiniu.

54

Vis dėlto konstatuotina, kad, kiek tai susiję su teise gyventi šalyje, papildomos apsaugos statusas pagal Slovėnijos teisės aktus nesuteikia tokių pačių teisių ir lengvatų kaip tos, kurias suteikia pabėgėlio statusas pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę, nes, kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvadų, primintų šio sprendimo 33 punkte, leidimo gyventi šalyje, susieto su papildomos apsaugos statusu, galiojimo trukmė nėra prilyginta leidimo gyventi šalyje, išduodamo asmenims, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas, galiojimo trukmei.

55

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tikrai yra skirtumas tarp pabėgėliams pagal Slovėnijos teisę išduodamo leidimo nuolat gyventi šalyje, nepaisant to, kad jo galiojimas gali būti panaikintas, kai nebetenkinamos pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos, ir asmenims, kuriems suteiktas papildomos apsaugos statusas, pagal Slovėnijos teisę išduodamo leidimo laikinai gyventi šalyje, nepaisant to, kad jis dar gali būti pratęstas pagal numatytą tvarką ir kad jo galiojimas gali būti panaikintas, be kita ko, kai nebetenkinamos šio statuso suteikimo sąlygos.

56

Šiuo atveju E. G., kaip asmeniui, kuriam suteiktas papildomos apsaugos statusas, buvo išduotas leidimas laikinai gyventi šalyje, galiojantis ne ilgiau kaip trejus metus, tiksliau – nuo 2017 m. vasario 21 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Tačiau, jei E. G. būtų buvęs suteiktas pabėgėlio statusas, jis būtų turėjęs teisę pagal Direktyvos 2011/95 24 straipsnio 1 dalį gauti leidimą gyventi šalyje, galiojantį bent trejus metus, t. y. bent iki 2020 m. vasario 21 d.

57

Vis dėlto, kaip teigė Nyderlandų vyriausybė ir Komisija, Slovėnijos teisės taisyklės, susijusios su atitinkamų tarptautinės apsaugos statusų suteikimu, nutrūkimu, panaikinimu ar pratęsimu, kuriomis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi pirmajame klausime, yra susijusios ne su šiais statusais suteikiamų teisių turiniu, bet su atitinkamo statuso nustatymu.

58

Šios taisyklės kaip privalomos atskirai nustatytos atitinkamiems tarptautinės apsaugos statusams Direktyvos 2011/95 III–VI skyriuose.

59

Vis dėlto į šias taisykles, priešingai nei į taisykles, susijusias su minėto statuso suteikiamų teisių turiniu, negali būti atsižvelgta kaip į „teises ir naudą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą.

60

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar siekiant pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus įvertinti, ar ES teisėje pagal abu tarptautinės apsaugos statusus suteiktos teisės ir lengvatos yra lygiavertės, reikšminga tai, kad kai kurios vadinamosios „papildomos“ teisės, kurias jis apibrėžia kaip teises, grindžiamas teisėmis ir lengvatomis, suteikiamomis pagal kurį nors iš šių dviejų tarptautinės apsaugos statusų, nėra vienodos.

61

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad, atsižvelgiant į siaurą Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antrai pastraipai taikytiną aiškinimą, reiškiantį, kad ši nuostata taikytina tik tuo atveju, jeigu pagal abu atitinkamus tarptautinės apsaugos statusus suteiktos teisės ir nauda būtų lygiavertės, tokios papildomos teisės, kaip ir tiesiogiai statusais, kuriais jos pagrįstos, suteiktos teisės, tarp kurių, pavyzdžiui, yra balsavimo vietos rinkimuose teisės, teisė į iš esmės dešimt metų galiojantį pasą arba teisė į šeimos susijungimą, pagal kurią šeimos nariai galėtų gauti leidimą nuolat gyventi šalyje, kurios, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, suteikiamos pagal Slovėnijos teisę pabėgėliams, bet nesuteikiamos arba suteikiamos gerokai mažesnės apimties asmenims, kuriems suteiktas papildomos apsaugos statusas, yra teisės, į kurias turi būti atsižvelgta vertinant, ar pagal minėto 46 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą šiais dviem tarptautinės apsaugos statusais suteikiamos tokios pačios teisės ir nauda.

62

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar vertinant sąlygą, nustatytą Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antros pastraipoje, susijusią su abiem atitinkamais tarptautinės apsaugos statusais suteikiamų teisių ir naudos tapatumu, būtina atsižvelgti į asmeninę prašytojo padėtį, nors tokios teisės ir nauda nebūtų tokios pačios, ir bet kuriuo atveju nebūtų pakankamo suinteresuotumo pareikšti skundą dėl sprendimo atsisakyti suteikti jam pabėgėlio statusą, todėl skundas būtų nepriimtinas, jei suteikus jam šį statusą, atsižvelgiant į jo konkrečią padėtį, jis neįgytų daugiau teisių ir naudos, nei suteikus papildomos apsaugos statusą.

63

Vis dėlto vertinant, ar įvykdyta sąlyga, nustatyta Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, kad su abiem atitinkamais tarptautinės apsaugos statusais susijusios teisės iš tiesų yra tapačios, turi būti atliekamas bendras atitinkamų nacionalinės teisės aktų vertinimas, o ne atsižvelgiama į konkrečią atitinkamo pareiškėjo padėtį.

64

Visų pirma kitokio Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antros pastraipos aiškinimo, t. y. kad reikėtų atsižvelgti į konkrečią atitinkamo pareiškėjo padėtį, niekaip nepatvirtina šios nuostatos formuluotė. Iš šios formuluotės iš tiesų matyti, kad ta nuostata taikoma tik tuo atveju, kai pagal abu tarptautinės apsaugos statusus suteikiamos teisės ir nauda yra visiškai tapačios.

65

Be to, priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas su siauru šios nuostatos aiškinimu, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 49 punkte.

66

Taip pat toks aiškinimas būtų sunkiai suderinamas su reikalavimu užtikrinti nuspėjamumą, taikant Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą ir siekiant išvengti skirtingo požiūrio.

67

Jei paaiškėtų, kad, kalbant apie kurios nors valstybės narės teisės aktus, sąlyga, susijusi su faktiniu abiejų tarptautinės apsaugos statusų suteikiamų teisių ir naudos tapatumu, nėra tenkinama, kaip yra šiuo atveju pagal Slovėnijos teisę, kiek tai susiję su teise gyventi šalyje ir tam tikromis vadinamosiomis „papildomomis“ teisėmis, prašytojas turi galėti pateikti skundą dėl sprendimo, kuriuo atsisakoma jam suteikti pabėgėlio statusą ir suteikiamas papildomos apsaugos statusas, net jeigu jis nesinaudoja arba dar nesiremia viena iš minėtų teisių, kurios suteikiamos skirtingai, atsižvelgiant į abu atitinkamus tarptautinės apsaugos statusus.

68

Bet kuriuo atveju, nors, atrodo, E. G., nesinaudoja arba dar nesiremia tam tikromis papildomomis teisėmis, kurios suteikiamos skirtingai, atsižvelgiant į abu atitinkamus tarptautinės apsaugos statusus, taip nėra kalbant apie teisę gyventi šalyje, nes pagrindinis suinteresuotojo asmens pareikšto skundo tikslas būtent ir yra gauti platesnę ir stabilesnę teisę gyventi šalyje, dėl kurios jis, be kita ko, galėtų tęsti mokslus Slovėnijoje, paskui jau sulaukęs pilnametystės.

69

Be to, jei esant situacijai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje, kai iš tikrųjų abiejų tarptautinės apsaugos statusų suteikiamos teisės ir nauda nėra tokios pačios, o šis skundas vis dėlto turėtų būti atmestas kaip nepriimtinas dėl nepakankamo suinteresuotumo, nebūtų paisoma pagal Chartijos 47 straipsnį garantuojamos pagrindinės teisės į veiksmingą teisminę gynybą.

70

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip:

71

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 2013/32/ES 46 straipsnio 2 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad papildomos apsaugos statusas, suteiktas pagal valstybės narės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, nesuteikia „tokių pačių teisių ir naudos kaip pabėgėlio statusas pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl šios valstybės narės teismas kaip nepriimtino negali atmesti skundo dėl sprendimo laikyti prašymą suteikti pabėgėlio statusą nepagrįstu ir suteikti papildomos apsaugos statusą todėl, kad prašytojas nėra pakankamai suinteresuotas tolesniu nagrinėjimu, jeigu patikrinus nustatoma, kad šių dviejų tarptautinės apsaugos statusų suteikiamos teisės ir nauda pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus iš tikrųjų nėra tokios pačios.

Tokio skundo negalima atmesti kaip nepriimtino, net jei atsižvelgiant į konkrečią prašytojo padėtį konstatuojama, kad pabėgėlio statusas jam negalėtų suteikti daugiau teisių ar naudos nei papildomos apsaugos statusas, nes prašytojas nesinaudoja arba dar nesiremia pabėgėlio statusu suteikiamomis teisėmis; jis remiasi teisėmis, kurių papildomos apsaugos statusas nesuteikia arba suteikia tik labai mažos apimties.