1

Savo ieškiniu Austrijos Respublika prašo Teisingumo Teismo konstatuoti, kad 2015 m. birželio 8 d.Infrastrukturabgabegesetz (Įstatymas dėl infrastruktūros naudojimo rinkliavos; BGBl. I, p. 904) redakcijoje, paskelbtoje pagal 2017 m. gegužės 18 d. įstatymo (BGBl. I, p. 1218) 1 straipsnį (toliau – InfrAG), nustačiusi infrastruktūros naudojimo rinkliavą privačių asmenų variklinėms transporto priemonėms ir 2015 m. birželio 8 d.Zweites Verkehrsteueränderungsgesetz įstatymu (Antrasis transporto priemonių mokesčio keitimo įstatymas; BGBl. I, p. 901), pastarąjį kartą keistu 2017 m. birželio 6 d.Gesetz zur Änderung des Zweiten Verkehrsteueränderungsgesetzes (Įstatymas, kuriuo keičiamas Antrasis transporto priemonių mokesčio keitimo įstatymas, BGBl. I, p. 1493), 2002 m. rugsėjo 26 d.Kraftfahrzeugsteuergesetz įstatyme (Variklinių transporto priemonių mokesčio įstatymas; BGBl. I, p. 3818; toliau – KraftStG) Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkams nustačiusi variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimą suma, bent jau lygia šios infrastruktūros naudojimo rinkliavos sumai (toliau kartu – ginčijamos nacionalinės priemonės), Vokietijos Federacinė Respublika pažeidė SESV 18, 34, 56 ir 92 straipsnius.

2

Pagal 1999 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/62/EB dėl sunkiasvorių krovinių transporto priemonių apmokestinimo už naudojimąsi tam tikra infrastruktūra (OL L 187, 1999, p. 42; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 4 t., p. 372), iš dalies pakeistos 2011 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/76/ES (OL L 269, 2011, p. 1; toliau – Eurovinjetės direktyva), 1 straipsnio pirmą pastraipą ši direktyva taikoma transporto priemonių mokesčiams, rinkliavoms ir naudotojo mokesčiams, kurie imami už jos 2 straipsnyje apibrėžtas transporto priemones. Minėto 2 straipsnio d punkte sąvoka „transporto priemonė“, kaip ji suprantama Eurovinjetės direktyvoje, apibrėžta kaip „motorinė transporto priemonė arba sekcijomis sujungiama transporto priemonė, skirta naudoti arba naudojama kroviniams keliais vežti, kurios pakrautos maksimalus leistinas svoris yra daugiau kaip 3,5 tonos“.

3

Eurovinjetės direktyvos 7 straipsnyje nustatyta:

„1.   Nedarant poveikio 9 straipsnio 1a daliai, valstybės narės gali palikti galioti arba nustatyti rinkliavas ir (arba) naudotojo mokesčius transeuropiniame kelių tinkle arba tam tikrose to tinklo atkarpose ir kitose papildomose savo greitkelių tinklo atkarpose, kurios nėra transeuropinio kelių tinklo dalis, jeigu laikomasi šio straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalyse bei 7a–7k straipsniuose nustatytų sąlygų. Tai nedaro poveikio valstybių narių teisei laikantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo taikyti rinkliavas ir (arba) naudotojo mokesčius kituose keliuose, jeigu taikant rinkliavas ir (arba) naudotojo mokesčius tokiuose kituose keliuose nediskriminuojami tarptautinio eismo dalyviai ir neiškreipiama operatorių konkurencija.

<…>

3.   Renkant rinkliavas ir naudotojo mokesčius negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojama dėl vežėjo pilietybės, vežėjo įsisteigimo ar transporto priemonės registracijos valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje, kelionės maršruto pradžios ar paskirties vietos.

<…>“

4

Minėtos direktyvos 7k straipsnyje nustatyta:

„Nedarant poveikio Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsniams, šia direktyva nedaromas poveikis valstybių narių, kurios įveda rinkliavų ir (arba) infrastruktūros naudotojo mokesčių sistemą, teisei numatyti atitinkamą tų mokesčių kompensaciją.“

5

InfrAG 1 straipsnyje numatyta federalinių kelių, įskaitant greitkelius, naudojimo rinkliava privačių asmenų variklinėms transporto priemonėms (toliau – infrastruktūros naudojimo rinkliava), kaip tai suprantama pagal Bundesfernstraßengesetz (Įstatymas dėl federalinių kelių), redakcijos, paskelbtos 2007 m. birželio 28 d. (BGBl. I, p. 1206), 1 straipsnį.

6

Remiantis InfrAG 3 ir 7 straipsniais, už Vokietijoje registruotas transporto priemones infrastruktūros naudojimo rinkliavą metinės vinjetės forma moka transporto priemonės savininkas. Pagal InfrAG 5 straipsnio 1 dalį rinkliavos suma nustatoma už minėtos rinkliavos rinkimą atsakingos institucijos sprendimu. Vinjetė turi būti įsigyta registruojant transporto priemonę.

7

Kalbant apie užsienyje registruotas transporto priemones, pareiga mokėti infrastruktūros naudojimo rinkliavą, kuri mokėtina tik tuo atveju, jei naudojamasi greitkeliais, tenka transporto priemonės savininkui arba vairuotojui, kai ja naudojamasi tokiuose keliuose, ir pagal InfrAG 5 straipsnio 4 dalį kyla pirmą kartą pasinaudojus tokiais keliais, kai kertama valstybės siena. Infrastruktūros naudojimo rinkliava turi būti mokama vinjetės forma. Galima pasirinkti dešimties dienų, dviejų mėnesių ir metų laiko vinjetes.

8

InfrAG 8 straipsnio priedo 1 dalyje nustatytas mokėtinos rinkliavos dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į variklio darbinį tūrį, variklio tipą (kibirkštinio arba slėginio uždegimo) ir emisijos klasę. Ši dalis suformuluota taip:

„Infrastruktūros naudojimo rinkliavos dydis

tačiau bendra suma neturi viršyti 130 EUR.“

9

Jei apmokestintais keliais naudojamasi neturint galiojančios vinjetės arba jei vinjetės suma buvo apskaičiuota taikant per mažą sumą, rinkliava pagal InfrAG 12 straipsnį išieškoma sprendimu a posteriori. Tokiu atveju mokėtina rinkliava atitinka metinės vinjetės sumą arba jau sumokėtos sumos ir metinės vinjetės sumos skirtumą.

10

InfrAG 11 straipsnyje numatytos atsitiktinės patikros, kuriomis siekiama patikrinti, ar laikomasi pareigos sumokėti infrastruktūros naudojimo rinkliavą. Pagal InfrAG 11 straipsnio 7 dalį valdžios institucijos gali patikros vietoje reikalauti sumokėti metinės vinjetės sumą ir užstatą, kurio dydis atitinka pagal InfrAG 14 straipsnį taikomos baudos dydį, taip pat su procedūra susijusias išlaidas. Be to, jeigu vairuotojas patikros vietoje nesumoka rinkliavos, nors to buvo pareikalauta, ir jeigu yra pagrįstų abejonių dėl to, kad ji bus sumokėta vėliau, arba jei nepateikiama patikrai reikalingų dokumentų, prašomos informacijos ar nesumokamas paskirtas visas užstatas ar jo dalis, vairuotojui gali būti uždrausta toliau važiuoti keliais.

11

Pagal InfrAG 14 straipsnį infrastruktūros naudojimo rinkliavos nesumokėjimas arba nevisiškas sumokėjimas, informacijos nepateikimas arba neteisingos informacijos pateikimas ir nepaklusimas reikalavimui sustabdyti transporto priemonę atliekant patikrą yra administraciniai nusižengimai, už kuriuos gali būti skiriama bauda.

12

KraftStG 9 straipsnio 6 dalyje nustatyta:

„Nacionalinėms transporto priemonėms metinis mokestis [už variklines transporto priemones] sumažinamas (atleidžiama nuo pareigos jį mokėti) už:

Mokesčio sumažinimo suma pagal pirmąjį sakinį neturi viršyti metinio mokesčio pagal 1 dalies 2 ir 2a punktus, taip pat pagal 4 dalies 2 punktą už sezoninius registracijos numerius – dalies metinės sumos pasibaigus eksploatavimo laikotarpiui.“

13

Pagal Antrojo transporto priemonių mokesčio keitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį šio teisės akto įsigaliojimas priklauso nuo infrastruktūros naudojimo rinkliavos rinkimo pradžios, remiantis InfrAG.

14

2015 m. birželio 18 d. oficialiu pranešimu Europos Komisija pradėjo įsipareigojimų neįvykdymo nagrinėjimo procedūrą prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, ginčydama, pirma, bendrą ginčijamų nacionalinių priemonių poveikį ir, antra, trumpalaikių vinječių kainą. Oficialiame pranešime, papildytame 2015 m. gruodžio 10 d. antruoju oficialiu pranešimu, Vokietijos valdžios institucijų dėmesys buvo atkreiptas į galimą SESV 18, 34, 45, 56 ir 92 straipsnių pažeidimą. Pasikeitusi nuomonėmis su Vokietijos valdžios institucijomis ir 2016 m. balandžio 28 d. pateikusi pagrįstą nuomonę Komisija, remdamasi SESV 258 straipsniu, 2016 m. rugsėjo 29 d. nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą.

15

Vis dėlto Vokietijos teisės aktų leidėjui priėmus Komisijos ginčijamų nacionalinės teisės aktų pakeitimus, Komisija 2017 m. gegužės 17 d. nusprendė nutraukti įsipareigojimų neįvykdymo nagrinėjimo procedūrą.

16

2017 m. liepos 7 d. raštu Austrijos Respublika, remdamasi SESV 259 straipsniu, kreipėsi į Komisiją, teigdama, kad Vokietijos Federacinė Respublika dėl infrastruktūros naudojimo rinkliavos ir variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimo Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkams bendro poveikio pažeidė SESV 18, 34, 56 ir 92 straipsnius.

17

2017 m. liepos 14 d. raštu Komisija patvirtino gavusi Austrijos Respublikos raštą.

18

2017 m. rugpjūčio 11 d. raštu Vokietijos Federacinė Respublika atmetė Austrijos Respublikos pateiktus argumentus ir ginčijamas nacionalines priemones iš esmės pateisino sistemos pokyčiais, t. y. perėjimu nuo finansavimo mokesčiais prie finansavimo naudotojų lėšomis, taip pat kompensacinių priemonių teisėtumu remiantis Eurovinjetės direktyva.

19

2017 m. rugpjūčio 31 d. Komisijos patalpose įvyko posėdis, jame Austrijos Respublika ir Vokietijos Federacinė Respublika pateikė savo argumentus.

20

Komisija nepateikė pagrįstos nuomonės per SESV 259 straipsnyje nustatytą trijų mėnesių laikotarpį.

21

Tuomet 2017 m. spalio 12 d. Austrijos Respublika pareiškė šį ieškinį.

22

2018 m. sausio 15 d. ir vasario 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimis Nyderlandų Karalystei ir Danijos Karalystei buvo leista įstoti į bylą palaikyti atitinkamai Austrijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos reikalavimų.

23

Grįsdama ieškinį Austrijos Respublika nurodė keturis pagrindus dėl nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų ir patikslino, kad jie, nors ir priimti, dar nėra įsigalioję. Pirmasis ir antrasis pagrindai grindžiami SESV 18 straipsnio pažeidimu, kurį lėmė, pirma, infrastruktūros naudojimo rinkliavos ir variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimo Vokietijoje registruotoms transporto priemonėms bendras poveikis ir, antra, infrastruktūros naudojimo rinkliavos taikymas ir mokėjimo tvarka. Trečiasis pagrindas grindžiamas SESV 34 ir 56 straipsnių pažeidimu dėl visų priemonių, skundžiamų pirmajame ir antrajame pagrinduose. Ketvirtasis pagrindas grindžiamas SESV 92 straipsnio pažeidimu, kurį lėmė infrastruktūros naudojimo rinkliavos ir variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimo Vokietijoje registruotoms transporto priemonėms bendras poveikis.

24

Austrijos Respublika tvirtina, kad infrastruktūros naudojimo rinkliavos ir susijusio Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkams taikomo variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimo, kurio suma bent jau lygi minėtos infrastruktūros naudojimo rinkliavos sumai, bendras poveikis lemia tai, kad de facto minėta rinkliava tenka tik kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkams ir vairuotojams, kurių didžioji dauguma yra šių valstybių piliečiai. Todėl ši aplinkybė reiškia pilietybe grindžiamą netiesioginę diskriminaciją, draudžiamą pagal SESV 18 straipsnį.

25

Tokia diskriminacija išplaukia iš absoliutaus ir neatskiriamo ryšio tiek materialiuoju, tiek laiko požiūriais tarp infrastruktūros naudojimo rinkliavos ir variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimo, taikomo Vokietijoje registruotoms transporto priemonėms; šis ryšys reiškia, kad ginčijamos nacionalinės priemonės turi būti apsvarstytos ir įvertintos kartu pagal Sąjungos teisę.

26

Be to, Austrijos Respublika pažymi, kad ginčijamomis nacionalinėmis priemonėmis siekiama įvykdyti per 2013 m. Vokietijos Bundestago rinkimų kampaniją duotą pažadą įpareigoti užsienio variklinių transporto priemonių vairuotojus prisidėti prie Vokietijos infrastruktūros sąnaudų finansavimo, nesukuriant papildomos naštos Vokietijos transporto priemonių savininkams.

27

Galiausiai Austrijos Respublika, siekdama pagrįsti nurodytos netiesioginės diskriminacijos buvimą, daro nuorodą į 1992 m. gegužės 19 d. Sprendimo Komisija / Vokietija (C‑195/90, EU:C:1992:219) 23 punktą.

28

Pripažinusi, kad ginčijamos nacionalinės priemonės tiek dėl savo subjektyvaus tikslo, tiek dėl objektyvaus turinio yra aiškiai susijusios, Vokietijos Federacinė Respublika nesutinka, kad yra diskriminacija, kurią lemia infrastruktūros naudojimo rinkliava, net ir vertinama kartu su variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimu.

29

Šiuo klausimu Vokietijos Federacinė Respublika pažymi, pirma, kad nors nustačius infrastruktūros naudojimo rinkliavą pasikeitė esama padėtis užsienyje registruotų transporto priemonių savininkų ir vairuotojų nenaudai, ji nelemia nepalankaus šių savininkų ir vairuotojų vertinimo, palyginti su Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkais. Priešingai, kiek tai susiję su prisidėjimu finansuojant federalinio transporto infrastruktūrą, kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkai ir vairuotojai yra palankesnėje padėtyje nei Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkai, nes pirmieji infrastruktūros naudojimo rinkliavą turi mokėti tik tuomet, jei naudojasi Vokietijos greitkeliais, o antrieji bet kuriuo atveju turi mokėti šią rinkliavą, be to, turi mokėti variklinių transporto priemonių mokestį, nors jis ir gali būti sumažintas. Taip pat valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkams ir vairuotojams tenkanti našta dėl infrastruktūros naudojimo rinkliavos visiškai atitinka naštą, kuri bet kuriuo atveju tenka Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkams.

30

Antra, Vokietijos Federacinė Respublika nurodo, kad tai, jog variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimas taikomas tik Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkams, grindžiama Sąjungos teise, visų pirma 1983 m. kovo 28 d. Tarybos direktyva 83/182/EEB dėl tam tikrų transporto priemonių, laikinai importuojamų iš vienos valstybės narės į kitą, atleidimo nuo mokesčių Bendrijos teritorijoje (OL L 105, 1983, p. 59; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 112), kurioje įtvirtintas transporto priemonių apmokestinimo teisių paskirstymas atsižvelgiant į registracijos vietą, taigi, ir į nuolatinę gyvenamąją vietą. Šioje direktyvoje, kuria siekiama išvengti dvigubo Sąjungos rinkos subjektų ir piliečių apmokestinimo, nacionalinių įgaliojimų apmokestinti variklines transporto priemones apibrėžimas, atsižvelgiant į tai, kad nėra suderinimo šioje srityje, reiškia, kad dėl kiekvienos transporto priemonės lemiamas yra valstybės narės, kurioje minėta transporto priemonė yra registruota, transporto priemonių mokestis. Todėl Vokietijos variklinių transporto priemonių mokestis, kuriuo apmokestinami tik Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkai, neturi reikšmės kitose valstybėse narėse registruotų transporto priemonių savininkams.

31

Trečia, Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad infrastruktūros naudojimo rinkliavos, kuri pervedama į transporto biudžetą ir yra naudojama tik pagal paskirtį, siekiant pagerinti federalinio transporto infrastruktūrą, nustatymas atitinka tikslą padidinti finansavimą iš šios infrastruktūros naudotojų. Siekdama šio tikslo ši valstybė narė turėjo pakeisti sistemą – nuo finansavimo mokesčiais pereiti prie finansavimo iš naudotojų. Šiame kontekste Vokietijos Federacinė Respublika, pasinaudodama kompetencija reglamentuoti tiesioginius mokesčius, nusprendė pakoreguoti variklinių transporto priemonių mokestį, nustatydama šio mokesčio sumažinimą tam, kad būtų išlaikyta ankstesnio lygio bendra finansinė našta šioje valstybėje narėje registruotų transporto priemonių savininkams ir išvengta neproporcingo dvigubo apmokestinimo.

32

Ketvirta, galimybė infrastruktūros naudojimo rinkliavą kompensuoti sumažintu variklinių transporto priemonių mokesčiu išplaukia iš Eurovinjetės direktyvos, kuri yra pavyzdinė, kiek tai susiję su kelių tinklo naudojimo privačių asmenų variklinėmis transporto priemonėmis rinkliavų taisyklėmis, 7 straipsnio 3 dalies ir 7k straipsnio raidos. Naujausia kai kurių valstybių narių, kaip antai Jungtinės Karalystės ar Belgijos Karalystės, kurios, kiek tai susiję su sunkiasvorių krovinių transporto priemonėmis, naudojasi šia galimybe, praktika patvirtina tai, kad ginčijamos nacionalinės priemonės suderinamos su Sąjungos teise.

33

Galiausiai, penkta, Vokietijos Federacinė Respublika pažymi, kad pareiškimai per rinkimų kampaniją neturi jokios reikšmės galimo nevienodo vertinimo, lemiančio diskriminaciją, konstatavimui.

34

Subsidiariai Vokietijos Federacinė Respublika kaip motyvus, pateisinančius galimą netiesioginę diskriminaciją, kylančią dėl kartu taikomų ginčijamų nacionalinių priemonių, nurodo argumentus, susijusius su aplinkos apsauga, naštos pasidalijimu tarp nacionalinių ir užsienio infrastruktūros naudotojų bei federalinės transporto infrastruktūros finansavimo sistemos pokyčiais.

35

Nyderlandų Karalystė iš esmės pritaria Austrijos Respublikos argumentams ir šiuo atveju pabrėžia panašumą tarp Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkų padėties ir valstybėje narėje, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkų ir vairuotojų, kurie naudojasi Vokietijos greitkeliais, padėties.

36

Priešingai, Danijos Karalystė pritaria Vokietijos Federacinės Respublikos požiūriui, kad ginčijamos nacionalinės priemonės nėra diskriminuojančios, ir pirmiausia pabrėžia valstybių narių kompetenciją nustatyti, pakeisti arba panaikinti tiesioginius mokesčius ir kitas nacionalines rinkliavas, kurios nėra suderintos Sąjungos lygiu.

37

Pirmajame pagrinde Austrijos Respublika iš esmės tvirtina, kad infrastruktūros naudojimo rinkliava ir variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimas, taikomas Vokietijoje registruotoms transporto priemonėms, nors formaliai ir negrindžiamas atskyrimu pilietybės pagrindu, dėl jų bendro poveikio lemia palankesnį Vokietijos nei kitų valstybių narių piliečių vertinimą, todėl pažeidžiama SESV 18 straipsnio pirma pastraipa.

38

Šioje nuostatoje numatyta, kad Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.

39

Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 18 straipsnis, kuriame įtvirtintas bendrasis nediskriminavimo dėl pilietybės principas, savarankiškai taikomas tik tose Sąjungos teisės reglamentuojamose srityse, dėl kurių SESV nenumatyta specialių nediskriminavimo taisyklių (2017 m. liepos 18 d. Sprendimo Erzberger, C‑566/15, EU:C:2017:562, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Nediskriminavimo dėl pilietybės principas įtvirtintas, be kita ko, laisvo prekių judėjimo srityje – SESV 34 straipsnyje, siejamame su SESV 36 straipsniu (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 8 d. Sprendimo Medisanus, C‑296/15, EU:C:2017:431, 65 punktą), laisvo darbuotojų judėjimo srityje – SESV 45 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 22 d. Sprendimo Bechtel, C‑20/16, EU:C:2017:488, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), o laisvo paslaugų teikimo srityje – SESV 56 ir 62 straipsniuose (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 19 d. Sprendimo Strojírny Prostějov ir ACO Industries Tábor, C‑53/13 ir C‑80/13, EU:C:2014:2011, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

41

Darytina išvada, kad šioje byloje ginčijamos nacionalinės priemonės turėtų būti nagrinėjamos atsižvelgiant į SESV 18 straipsnio pirmą pastraipą, tik jeigu jos taikytinos situacijoms, kurios nepriskirtinos prie tokių specialių SESV numatytų nediskriminavimo taisyklių.

42

Be to, reikia priminti, kad pagal SESV 18 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintą bendrąjį nediskriminavimo dėl pilietybės principą draudžiama ne tik tiesioginė diskriminacija dėl pilietybės, bet ir visos netiesioginės diskriminacijos formos, kuriomis, pritaikius kitus atskyrimo kriterijus, pasiekiamas faktiškai toks pats rezultatas (šiuo klausimu žr. 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimo Bressol ir kt., C‑73/08, EU:C:2010:181, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Norint įvertinti Austrijos Respublikos pirmojo pagrindo pagrįstumą, visų pirma reikia patikrinti, ar tarp ginčijamų nacionalinių priemonių yra tarpusavio ryšys, pateisinantis tai, kad jos būtų bendrai vertinamos, atsižvelgiant į Sąjungos teisę.

44

Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, infrastruktūros naudojimo rinkliava ir variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimas buvo nustatyti tą pačią dieną, t. y. 2015 m. birželio 8 d., o vėliau pakeisti maždaug tuo pačiu metu, t. y. atitinkamai 2017 m. gegužės 18 d. ir 2017 m. birželio 6 d., ir kad šio sumažinimo taikymas buvo siejamas su minėtos infrastruktūros naudojimo rinkliavos rinkimo pradžia. Be to, sumažinimo suma, tenkanti Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkams, atitinka infrastruktūros naudojimo rinkliavos sumą, kurią šie savininkai privalėjo anksčiau sumokėti, išskyrus euro 6 emisijos klasės transporto priemones, kurių savininkams taikomas didesnis variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimas nei infrastruktūros naudojimo rinkliava, kurią jie turėjo sumokėti. Remiantis tuo darytina išvada, kad visais atvejais variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimas lemia tai, kad Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkams bent jau kompensuojama nauja našta, kuri tenka dėl infrastruktūros naudojimo rinkliavos.

45

Be to, kalbant apie infrastruktūros naudojimo rinkliavos rinkimą iš Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkų, pažymėtina, jog Vokietijos Federacinė Respublika numatė, kad ši rinkliava, kaip ir variklinių transporto priemonių mokestis, mokėtina registruojant transporto priemonę.

46

Taigi reikia konstatuoti, kad laiko ir materialiuoju požiūriais yra glaudus ryšys tarp ginčijamų nacionalinių priemonių, todėl pagrįsta jas vertinti kartu atsižvelgiant į Sąjungos teisę, ypač į SESV 18 straipsnį. Be to, tokį ryšį pripažino Vokietijos Federacinė Respublika, kaip matyti iš šio sprendimo 28 punkto.

47

Antra, reikia patikrinti, ar kartu vertinamos ginčijamos nacionalinės priemonės lemia nevienodą vertinimą dėl pilietybės.

48

Šiuo klausimu neginčijama, kad taikant šias priemones visi Vokietijos greitkelių naudotojai apmokestinami infrastruktūros naudojimo rinkliava, neatsižvelgiant į jų transporto priemonių registracijos vietą. Vis dėlto Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkams variklinių transporto priemonių mokestis sumažinamas suma, bent jau lygia infrastruktūros naudojimo rinkliavos, kurią jie turi sumokėti, sumai, todėl šios rinkliavos ekonominė našta de facto tenka tik valstybėje narėje, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkams ir vairuotojams.

49

Taigi galima teigti, kad dėl kartu taikomų ginčijamų nacionalinių priemonių kitoje valstybėje narėje, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkai ir vairuotojai, kurie naudojasi Vokietijos greitkeliais, vertinami mažiau palankiai nei Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkai, kiek tai susiję su šių greitkelių naudojimu, nors dėl šio naudojimo jų padėtis yra panaši.

50

Toks nevienodas vertinimas juo labiau akivaizdus kalbant apie euro 6 emisijos klasės transporto priemones. Iš tiesų, jei Vokietijoje registruotų šio tipo transporto priemonių savininkai gauna pernelyg didelę infrastruktūros naudojimo rinkliavos kompensaciją, kitoje valstybėje narėje, ne Vokietijoje, registruotų euro 6 emisijos klasės transporto priemonių savininkai ir vairuotojai, kurie naudojasi Vokietijos greitkeliais, bet kuriuo atveju turi mokėti minėtą infrastruktūros naudojimo rinkliavą. Todėl pastarieji yra vertinami mažiau palankiai ne tik Vokietijoje registruotų euro 6 emisijos klasės transporto priemonių savininkų, bet ir šioje valstybėje narėje registruotų labiau teršiančių transporto priemonių savininkų atžvilgiu.

51

Galiausiai, nors nevienodas vertinimas nėra tiesiogiai grindžiamas pilietybe, vis dėlto didžioji dauguma valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkų ir vairuotojų nėra Vokietijos piliečiai, o didžioji dauguma Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkų yra Vokietijos piliečiai, todėl faktiškai toks nevienodas vertinimas lemia tokį patį rezultatą kaip ir pilietybe grindžiamas nevienodas vertinimas.

52

Tai, kad, pirma, Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkai apmokestinami infrastruktūros naudojimo rinkliava, be to, variklinių transporto priemonių mokesčiu, ir kad, antra, infrastruktūros naudojimo rinkliavos suma, kurią turi sumokėti kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių vairuotojai, visiškai atitinka tą infrastruktūros naudojimo rinkliavos sumą, kurią turi sumokėti Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkai, priešingai, nei tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, niekaip nepakeičia šio sprendimo 49 punkte pateikto konstatavimo. Taigi nevienodas vertinimas, konstatuotas kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkų ir vairuotojų nenaudai, išplaukia iš to, kad dėl mokesčio sumažinimo, taikomo Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkams, pastarieji de facto išvengia ekonominės naštos, kurią lemia infrastruktūros naudojimo rinkliava.

53

Šio konstatavimo nepaneigia ir Vokietijos Federacinės Respublikos argumentai, kurių santrauka pateikta šio sprendimo 30–32 punktuose.

54

Visų pirma, kalbant apie argumentą, kad Sąjungos teisę atitinka tai, kad variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimas taikomas tik Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkams, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, nesant variklinių transporto priemonių apmokestinimo suderinimo, valstybės narės gali laisvai įgyvendinti savo kompetenciją šioje mokesčių srityje, nes registravimas yra natūralus šios kompetencijos įgyvendinimo padarinys (šiuo klausimu žr. 2002 m. kovo 21 d. Sprendimo Cura Anlagen, C‑451/99, EU:C:2002:195, 40 ir 41 punktus). Tokia aplinkybė paaiškina, kodėl variklinių transporto priemonių mokestis tenka tik Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkams, todėl tik jie gali pasinaudoti šio mokesčio sumažinimu.

55

Vis dėlto ši aplinkybė nereiškia, kad minėto mokesčio suma nėra reikšminga siekiant įvertinti, ar yra diskriminuojami kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkai ir vairuotojai.

56

Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją valstybės narės turi vykdyti savo kompetenciją tiesioginių mokesčių srityje, laikydamosi Sąjungos teisės ir, be kita ko, SESV užtikrinamų pagrindinių laisvių (2002 m. kovo 21 d. Sprendimo Cura Anlagen, C‑451/99, EU:C:2002:195, 40 punktas ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo TTL, C‑553/16, EU:C:2018:604, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57

Darytina išvada, kad nustatydamos variklinių transporto priemonių mokesčius valstybės narės turi laikytis, be kita ko, vienodo požiūrio principo ir juos nustatyti taip, kad šių mokesčių taikymo tvarka nebūtų diskriminavimo pagrindas.

58

Šiuo atveju variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimas Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkams taikomas siekiant visiškai kompensuoti jų sumokėtą infrastruktūros naudojimo rinkliavą, nors, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 48 punkte, minėtos infrastruktūros naudojimo rinkliavos ekonominė našta de facto tenka tik kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkams ir vairuotojams, o tai yra pastaruosius diskriminuojanti priemonė.

59

Taigi, variklinių transporto priemonių mokesčio suma yra reikšminga kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkams ir vairuotojams tiek, kiek jo nustatymui taikytinos taisyklės faktiškai lemia nevienodą vertinimą jų nenaudai.

60

Antra, kaip tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, valstybės narės gali pakeisti savo kelių infrastruktūros finansavimo sistemą, finansavimo mokesčiais sistemą pakeisdamos finansavimo iš visų naudotojų, įskaitant kitose valstybėse narėse registruotų transporto priemonių savininkus ir vairuotojus, kurie naudojasi šia infrastruktūra, sistema, tam, kad visi šie naudotojai teisingai ir proporcingai prisidėtų prie minėto finansavimo, jei šiuo pakeitimu laikomasi Sąjungos teisės, įskaitant SESV 18 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyto nediskriminavimo principo. Tokį pakeitimą lemia valstybių narių teisė laisvai nustatyti jų viešosios infrastruktūros finansavimo tvarką laikantis Sąjungos teisės.

61

Šiuo atveju iš Vokietijos Federacinės Respublikos rašytinių pastabų matyti, kad ši valstybė narė, kalbant apie jos federalinio transporto infrastruktūrą, nusprendė iš dalies pereiti nuo finansavimo mokesčiais sistemos prie finansavimo sistemos, grindžiamos principais „naudotojas moka“ ir „teršėjas moka“.

62

Šis sistemos pakeitimas grindžiamas infrastruktūros naudojimo rinkliavos nustatymu, kuris taikomas visiems Vokietijos greitkelių naudotojams, nepaisant to, ar jų transporto priemonės yra registruotos Vokietijoje, ar ne, ir iš kurio gaunamos visos pajamos skirtos finansuoti kelių infrastruktūrai, nes Vokietijos Federacinė Respublika šios rinkliavos tarifus nustatė atsižvelgdama į atitinkamų transporto priemonių emisijos klasę.

63

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad panašu, jog ginčijamos nacionalinės priemonės neatitinka Vokietijos Federacinės Respublikos siekiamo tikslo, jai nustačius infrastruktūros naudojimo rinkliavą, priminto šio sprendimo 61 punkte.

64

Nustatydama šią rinkliavą Vokietijos Federacinė Respublika kartu įtvirtino jos individualaus kompensavimo mechanizmą Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkų naudai, taikydama variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimą suma, kuri bent jau lygi sumokėtos šios infrastruktūros naudojimo rinkliavos sumai.

65

Negalima pritarti šios valstybės narės teiginiui, kad šis sumažinimas atspindi perėjimą prie kelių infrastruktūros finansavimo iš visų naudotojų sistemos taikant principus „naudotojas moka“ ir „teršėjas moka“.

66

Iš tiesų Vokietijos Federacinė Respublika savo rašytinėse pastabose pati pripažino, kad dėl taikomo variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimo Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkai realiai nepatiria jokios papildomos naštos nuo nustatytos infrastruktūros naudojimo rinkliavos, nepaisant to, kad jiems nustatyta pareiga mokėti šią infrastruktūros naudojimo rinkliavą.

67

Ši valstybė narė nurodo, kad minėti savininkai jau prisidėjo prie kelių infrastruktūros finansavimo prieš nustatant šią rinkliavą, nes mokėjo variklinių transporto priemonių mokestį, todėl kompensavimo mechanizmu siekiama išvengti neproporcingos mokestinės naštos. Vis dėlto, be to, kad Vokietijos Federacinė Respublika pati bendromis sąvokomis pažymi, kad federalinė infrastruktūra finansuojama mokesčiais, ji nepateikė jokių patikslinimų dėl šio prisidėjimo apimties, todėl niekaip neįrodė, kad kompensacija, suteikta šiems savininkams minėto mokesčio sumažinimo suma, bent jau lygia infrastruktūros naudojimo rinkliavai, neviršija minėto prisidėjimo, taigi, yra adekvati.

68

Vis dėlto, kalbant apie Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkus, reikia pažymėti, kad infrastruktūros naudojimo rinkliava nustatyta taip, kad niekaip nepriklauso nuo to, ar tokie savininkai iš tikrųjų naudojasi federaliniais keliais. Viena vertus, šią rinkliavą moka net tas savininkas, kuris niekada jais nesinaudoja. Kita vertus, Vokietijoje registruotos transporto priemonės savininkui automatiškai taikoma metinė rinkliava, todėl jis negali pasirinkti trumpesnio laikotarpio vinjetės, jeigu ji labiau atitinka naudojimosi minėtais keliais dažnumą. Tokios aplinkybės kartu su aplinkybe, kad minėtiems savininkams variklinių transporto priemonių mokestis sumažinamas bet jau suma, lygia sumokėtai infrastruktūros naudojimo rinkliavos sumai, parodo, kad perėjimas prie finansavimo sistemos, grindžiamos principais „naudotojas moka“ ir „teršėjas moka“, realiai skirtas tik valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkams ir vairuotojams, o finansavimo mokesčiais principas toliau taikomas šioje valstybėje narėje registruotų transporto priemonių savininkams.

69

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pagal šioje byloje nagrinėjamą kompensavimo mechanizmą diskriminuojami kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkai ir vairuotojai, nes Vokietijos Federacinė Respublika neįrodė, kad minėtas mechanizmas atitinka šios valstybės narės skelbtą tikslą pereiti nuo infrastruktūros finansavimo mokesčiais sistemos prie finansavimo iš visų naudotojų sistemos, kadangi šios valstybės narės nustatytas variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimas iš tiesų dėl to reiškia Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkų atleidimą nuo infrastruktūros naudojimo rinkliavos.

70

Trečia, šių ginčijamų nacionalinių priemonių taikymas kartu bet kuriuo atveju neturi pagrindo, net taikant analogiją, Eurovinjetės direktyvoje.

71

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad jokia šios direktyvos nuostata neleidžia, taikant sunkiasvorių krovinių transporto priemonių apmokestinimą už infrastruktūros naudojimą, tokio infrastruktūros naudojimo rinkliavos kompensavimo mechanizmo, kaip nagrinėjamas šioje byloje. Iš tiesų, be to, kad minėtos direktyvos 7k straipsnyje numatyta tik „atitinkam[a] kompensacij[a]“, tokia kompensacija bet kuriuo atveju turi atitikti Sąjungos teisę.

72

Be to, Eurovinjetės direktyvoje tariamas variklinių transporto priemonių mokesčio kompensavimo modelių, kurie būtų panašūs į šioje byloje nagrinėjamą modelį, buvimas kitose valstybėse narėse taip pat negali pagrįsti kartu taikomų ginčijamų nacionalinių priemonių atitikties SESV 18 straipsniui.

73

Galiausiai, trečia, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją netiesioginė diskriminacija dėl pilietybės gali būti pateisinama, tik jeigu ji pagrįsta objektyviais pagrindais, nepriklausančiais nuo atitinkamų asmenų pilietybės ir proporcingais nacionalinės teisės teisėtai siekiamam tikslui (2012 m. spalio 4 d. Sprendimo Komisija / Austrija, C‑75/11, EU:C:2012:605, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

74

Šiame kontekste siekdama pateisinti netiesioginę diskriminaciją dėl kartu taikomų ginčijamų nacionalinių priemonių Vokietijos Federacinė Respublika nurodo argumentus, susijusius su aplinkos apsauga, naštos tarp Vokietijos ir užsienio naudotojų paskirstymu siekiant išsaugoti mokestinės sistemos darną, taip pat infrastruktūros finansavimo sistemos pokyčiais.

75

Visų pirma, kalbant apie su aplinka susijusius argumentus, pažymėtina, kad nors, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, aplinkos apsauga yra teisėtas tikslas, galintis pateisinti nevienodą vertinimą dėl pilietybės (pagal analogiją dėl pagrindinių laisvių apribojimo pateisinimo žr. 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑428/12, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:218, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), Vokietijos Federacinė Respublika neįrodė, kodėl tik kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkams ir vairuotojams de facto tenkanti infrastruktūros naudojimo rinkliava yra tinkama užtikrinti šį tikslą.

76

Kalbant apie tikslą, susijusį su perėjimu nuo infrastruktūros finansavimo mokesčiais sistemos prie finansavimo iš naudotojų sistemos, pažymėtina, kad net darant prielaidą, kad šis tikslas gali pateisinti nevienodą vertinimą, iš šio sprendimo 64–69 punktų matyti, jog ginčijamų nacionalinių priemonių taikymas kartu vis dėlto nėra tinkamas minėtam tikslui pasiekti.

77

Galiausiai Vokietijos Federacinės Respublikos argumentui, susijusiam su reikalavimu užtikrinti mokesčių sistemos darną teisingai paskirstant naštą, tenkančią dėl infrastruktūros naudojimo rinkliavos, negalima pritarti. Iš tiesų, kaip jau buvo konstatuota šio sprendimo 69 punkte, ginčijamų nacionalinių priemonių taikymas kartu de facto lemia Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkų atleidimą nuo minėtos rinkliavos, todėl ir naštą, tenkančią tik šioje valstybėje narė neregistruotų transporto priemonių savininkams ir vairuotojams.

78

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pritarti pirmajam pagrindui ir konstatuoti, kad nustačiusi infrastruktūros naudojimo rinkliavą ir kartu Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkams numačiusi variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimą bent jau sumai, lygiai sumokėtai infrastruktūros naudojimo rinkliavai, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 18 straipsnį.

79

Austrijos Respublika tvirtina, kad pati infrastruktūros naudojimo rinkliavos mokėjimo tvarka yra diskriminacinė, todėl prieštarauja SESV 18 straipsnio pirmai pastraipai. Šiuo klausimu Austrijos Respublika pažymi, kad InfrAG įvairiais aspektais daromas skirtumas tarp Vokietijoje ir užsienyje registruotų transporto priemonių.

80

Konkrečiai kalbant, InfrAG 11, 12 ir 14 straipsniuose numatyti įgaliojimai imtis veiksmų, t. y. atsitiktinės patikros, užstato ėmimas ir draudimas toliau važiuoti keliais, taip pat infrastruktūros naudojimo rinkliavos išieškojimas a posteriori sumai, kuri sudaro metinės vinjetės kainą arba skirtumą tarp jau sumokėtos sumos ir metinės vinjetės kainos, pagal InfrAG 12 straipsnį taikomi tik užsienyje registruotoms transporto priemonėms.

81

Baudų skyrimas pagal InfrAG 14 straipsnį taip pat taikomas daugiausia kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkams ir vairuotojams. Tai, kad veiksmai, kuriais padaro tam tikri pažeidimai, kaip antai „nevisiškas rinkliavos sumokėjimas“, gali būti konstatuotos tik dėl šių savininkų ir vairuotojų, patvirtina šį teiginį.

82

2002 m. kovo 19 d. Sprendimas Komisija / Italija (C‑224/00, EU:C:2002:185, 16–19 punktai) patvirtina nevienodo vertinimo, kuriuo yra kaltinama Vokietijos Federacinė Respublika, buvimą.

83

Austrijos Respublika pripažįsta, kad tikslas užtikrinti infrastruktūros naudojimo rinkliavos, kurią turi mokėti kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkai ir vairuotojai, sumokėjimą galbūt gali pateisinti nurodytą nevienodą vertinimą, kiek tai susiję su įgaliojimais imtis veiksmų ir baudų skyrimu. Vis dėlto toks tikslas neturėtų pateisinti tokio nevienodo vertinimo, kiek tai susiję su infrastruktūros naudojimo rinkliavos išieškojimu a posteriori, kaip tai suprantama pagal InfrAG 12 straipsnį. Pastaruoju aspektu Austrijos Respublika taip pat daro nuorodą į 2002 m. kovo 19 d. Sprendimą Komisija / Italija (C‑224/00, EU:C:2002:185, 26 punktas).

84

Bet kuriuo atveju konkreti infrastruktūros naudojimo rinkliavos mokėjimo tvarka yra neproporcinga.

85

Kalbant, be kita ko, apie užstato sumokėjimą, Austrijos Respublika priminė, kad, kaip nusprendė Teisingumo Teismas 2006 m. sausio 26 d. Sprendimo Komisija / Ispanija (C‑514/03, EU:C:2006:63) 43 punkte, kadangi egzistuoja galimybė užtikrinti baudų sumokėjimą pagal Sąjungos teisės nuostatas ar tarptautines sutartis, užstato sumokėjimas viršija tai, kas būtina siekiant užtikrinti, kad bauda būtų sumokėta. Šiuo klausimu Austrijos Respublika remiasi Austrijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutartimi dėl teisminio bendradarbiavimo administracinėse bylose.

86

Vokietijos Federacinė Respublika patikslina, kad nuostatos, susijusios su infrastruktūros naudojimo rinkliavos sumokėjimu ir kontrole, taikomos neišskiriant Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkų ir kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkų ir vairuotojų.

87

Nors tiesa, kad InfrAG 11 straipsnio 7 dalyje numatytas užstatas imamas tik iš kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkų ir vairuotojų, toks ėmimas yra pateisinamas, nes užsienio skolininkas, turintis sumokėti infrastruktūros naudojimo rinkliavą, išvengia tiek už minėtos rinkliavos surinkimą atsakingos administravimo valdžios institucijos, tiek kontrolės administravimo institucijos veiksmų, kai išvyksta iš Vokietijos teritorijos. Kita vertus, užstato ėmimas nėra privalomas, o jo suma, be to, nėra neproporcinga.

88

Dėl Austrijos Respublikos nurodyto 2006 m. sausio 26 d. Sprendimo Komisija / Ispanija (C‑514/03, EU:C:2006:63) Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad jame Teisingumo Teismas apskritai nemanė, kad reikalavimas sumokėti užstatą yra neproporcingas atsižvelgiant į esamą tarptautinio bendradarbiavimo plėtros teisingumo srityje padėtį, bet veikiau dėl proporcingumo motyvų reikalavo atsižvelgti į kilmės valstybėje narėje jau sumokėtą užstatą, o to nėra šiuo atveju.

89

Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad infrastruktūros naudojimo rinkliavos, lygios metinės vinjetės sumai ar skirtumui tarp jau sumokėtos sumos ir metinės vinjetės sumos, išieškojimu a posteriori siekiama užtikrinti, kad mokėtina rinkliava būtų iš tikrųjų sumokėta; toks išieškojimas yra proporcingas šiam tikslui. Atsižvelgdama į šias aplinkybes Vokietijos Federacinė Respublika pažymi, kad kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkai ir vairuotojai nėra vertinami skirtingai nei Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkai, kurie bet kuriuo atveju privalo mokėti metinės vinjetės kainą.

90

Galiausiai, dėl baudos, numatytos už pareigų, susijusių su infrastruktūros naudojimo rinkliava, nevykdymą, pažymėtina, kad tokia bauda nėra nei diskriminacinė, nei neproporcinga. Šiuo klausimu Vokietijos Federacinė Respublika pažymi, kad tokios baudos skyrimas nėra automatinis ir jam taikomas draudimo imtis perteklinių priemonių principas.

91

Reikia patikrinti, ar InfrAG nuostatos, susijusios su atsitiktinėmis patikromis, draudimu toliau važiuoti keliais atitinkama transporto priemone, infrastruktūros naudojimo rinkliavos išieškojimu a posteriori, galimos baudos skyrimu ir užstato sumokėjimu, reiškia kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkų ir vairuotojų diskriminaciją, ir, jei taip, ar ji gali būti pateisinama.

92

Šiuo klausimu, kalbant, pirma, apie InfrAG nuostatas, susijusias su atsitiktinėmis patikromis, draudimu toliau važiuoti keliais ir galimu baudos skyrimu už pareigos sumokėti mokėtiną infrastruktūros naudojimo rinkliavą pažeidimą, reikia konstatuoti, kad, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 80 ir 81 punktuose, niekas iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos neleidžia daryti išvados, kad šios nuostatos taikytinos tik kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkams ir vairuotojams.

93

Priešingai, iš minėtų nuostatų formuluotės matyti, kad tiek Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkai, tiek kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkai ir vairuotojai gali būti atsitiktinės patikros objektas tam, kad būtų galima patikrinti, ar jie laikosi pareigos sumokėti mokėtiną infrastruktūros naudojimo rinkliavą, ir, jei taip nėra, uždrausti jiems toliau važiuoti keliais atitinkama transporto priemone ir skirti baudą, kaip tai teigia ir Vokietijos Federacinė Respublika savo pastabose.

94

Be to, Austrijos Respublika neįrodė, kad neutraliai suformuluotos InfrAG nuostatos šiuo klausimu lemia ypač nepalankias sąlygas kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkams ir vairuotojams.

95

Pastaruoju klausimu, kiek tai susiję su baudų skyrimo nuostatomis, reikia pažymėti, viena vertus, kad, priešingai, nei tvirtina Austrijos Respublika, aplinkybė, kad veiksmai, kuriais padaromi tam tikri pažeidimai, kaip antai nevisiškas rinkliavos sumokėjimas ar neteisingos informacijos pateikimas, gali būti konstatuoti tik dėl kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkų ir vairuotojų, nepatvirtina teiginio, kad šios nuostatos daugiausia taikomos pastariesiems.

96

Iš tiesų tokia aplinkybė yra neišvengiama objektyvių skirtumų tarp Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkų ir kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkų ir vairuotojų pasekmė, kiek tai susiję tiek su infrastruktūros naudojimo rinkliavos sumos nustatymu, tiek su jos sumokėjimu. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkai privalo mokėti infrastruktūros naudojimo rinkliavą iš anksto įsigydami metinę vinjetę, kurios sumą nustato pati kompetentinga valdžios institucija, kai registruoja transporto priemonę, o kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkai ir vairuotojai šią rinkliavą moka tik jei naudojasi Vokietijos greitkeliais kirtę sieną, pasirinkdami skirtingos trukmės, vinjetę, kurios sumą lemia paties vairuotojo pateikta informacija.

97

Kita vertus, Austrijos Respublika nepateikė jokių įrodymų dėl galimų skirti baudų už pažeidimus, kuriuos gali padaryti tik kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkai ir vairuotojai, dydžio, todėl Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad toks dydis yra neproporcingas pažeidimų sunkumui.

98

Antra, kalbant apie InfrAG 12 straipsnyje numatytą nesumokėtos infrastruktūros naudojimo rinkliavos, kurios suma siekia metinės vinjetės sumą tuo atveju, jei Vokietijos greitkeliais naudojamasi be vinjetės, arba skirtumą tarp jau sumokėtos sumos ir metinės vinjetės sumos, jei Vokietijos greitkeliais naudojamasi turint per trumpo galiojimo termino vinjetę, išieškojimą a posteriori, reikia konstatuoti, kad tokia nuostata nėra diskriminuojanti, nes Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkai taip pat turi mokėti sumą, atitinkančią metinės vinjetės sumą.

99

Be to, net darant prielaidą, kad ši nuostata numato nevienodą vertinimą kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkų ir vairuotojų nenaudai, jis pateisinamas tikslu užtikrinti veiksmingą mokėtinos infrastruktūros naudojimo rinkliavos sumokėjimą. Iš tiesų, be to, kad šia nuostata leidžiama pasiekti šį tikslą, kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkams ir vairuotojams nustatyta pareiga pažeidimo atveju sumokėti infrastruktūros naudojimo rinkliavą, kurios suma siekia metinės vinjetės sumą arba skirtumą tarp metinės vinjetės ir jau sumokėtos sumos, nėra neproporcinga, atsižvelgiant į tai, kad Vokietijos valdžios institucijos, kurios per atsitiktinę patikrą konstatuoja pareigos įsigyti vinjetę tam, kad būtų galima naudotis Vokietijos greitkeliais, pažeidimą, negali apskritai žinoti, kiek laiko pažeidėjas važinėja šiais keliais be reikiamos vinjetės.

100

Trečia, dėl InfrAG 11 straipsnio 7 dalyje numatytos galimybės valdžios institucijoms, kurios per atsitiktinę patikrą konstatuoja pareigos sumokėti mokėtiną infrastruktūros naudojimo rinkliavą pažeidimą, paimti užstatą, kurio suma lygi paskirtai baudai ir administracinės procedūros išlaidoms, reikia konstatuoti, kad tiesa tai, jog, kaip savo pastabose pažymėjo Vokietijos Federacinė Respublika, ši galimybė taikoma tik dėl kitoje valstybėje narėje, ne Vokietijoje, registruotas transporto priemones naudojančių pažeidėjų. Todėl minėtoje nuostatoje įtvirtintas nevienodas vertinimas pastarųjų nenaudai.

101

Vis dėlto Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad toks nevienodas vertinimas pateisinamas būtinybe užtikrinti, kad būtų sumokėtos pažeidėjams, kurie naudojasi kitoje valstybėje narėje, ne Vokietijoje, registruotomis transporto priemonėmis, paskirtos baudos, atsižvelgiant į sunkumus išieškoti skolas, kai šie pažeidėjai išvyksta iš Vokietijos teritorijos.

102

Šiuo klausimu reikia priminti, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad jei nėra susitarimų, užtikrinančių teismo sprendimo vykdymą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis buvo priimtas, skirtingas joje nuolat gyvenančių ir negyvenančių pažeidėjų vertinimas yra objektyviai pateisinamas ir kad tik pastariesiems nustatyta pareiga sumokėti tam tikrą sumą kaip užstatą yra tinkama, siekiant neleisti jiems išvengti paskirtos nuobaudos tiesiog nurodžius, kad nesutinka nedelsiant sumokėti baudą (2002 m. kovo 19 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑224/00, EU:C:2002:185, 21 punktas).

103

Atsižvelgiant į šią jurisprudenciją reikia konstatuoti, kad tikslas užtikrinti pažeidėjams, kurie naudojasi kitoje valstybėje narėje, ne Vokietijoje, registruotomis transporto priemonėmis, paskirtų baudų sumokėjimą numatant galimybę reikalauti, kad jie sumokėtų užstatą, pateisina iš to išplaukiantį nevienodą šių pažeidėjų ir pažeidėjų, kurie naudojasi Vokietijoje registruotomis transporto priemonėmis, vertinimą.

104

Austrijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutarties dėl teisminio bendradarbiavimo administracinėse bylose buvimas neturi jokios reikšmės šiuo klausimu, nes, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 97 punkte, Vokietijos Federacinė Respublika nesudarė panašių sutarčių su visomis kitomis valstybėmis narėmis.

105

Kadangi galimybė reikalauti sumokėti užstatą leidžia pasiekti norimą tikslą, lieka tik patikrinti, ar tokiu reikalavimu viršijama tai, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti.

106

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, viena vertus, kaip matyti iš InfrAG 11 straipsnio 7 dalies formuluotės ir kaip nurodė Vokietijos Federacinė Respublika savo pastabose, tuo atveju, jei per atsitiktinę patikrą konstatuojamas nacionalinių nuostatų, reglamentuojančių infrastruktūros naudojimo rinkliavą, pažeidimas, Vokietijos valdžios institucijos gali, bet neprivalo reikalauti iš pažeidėjų, kurie naudojasi kitoje valstybėje narėje, ne Vokietijoje, registruotomis transporto priemonėmis ir atsisako nedelsiant sumokėti paskirtą baudą, sumokėti užstatą tam, kad būtų užtikrintas šios baudos sumokėjimas.

107

Jei sumokėti užstatą nėra reikalaujama automatiškai iš visų pažeidėjų, pagrįsta daryti prielaidą, kad kompetentingos valdžios institucijos to reikalaus tik jei, atsižvelgiant į individualias aplinkybes, kils pavojus, kad paskirta bauda nebus sumokėta, arba sunkumų ją išieškant. Bet kuriuo atveju Austrijos Respublika nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti tokią prielaidą.

108

Kita vertus, reikia pažymėti, kad nustatyta šio užstato suma yra apribota paskirtos baudos ir administracinės procedūros išlaidų suma.

109

Atsižvelgiant į tai, neatrodo, kad nevienodas vertinimas, išplaukiantis iš galimybės reikalauti, kad pažeidėjai, kurie naudojasi kitoje valstybėje narėje, ne Vokietijoje, registruotomis transporto priemonėmis, sumokėtų užstatą, siekiant užtikrinti, kad būtų sumokėta paskirta bauda, yra neproporcingas siekiamam tikslui.

110

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrąjį pagrindą.

111

Austrijos Respublika tvirtina, kad ginčijamos nacionalinės priemonės gali turėti poveikį tarpvalstybiniam prekių pristatymui privačių asmenų transporto priemonėmis iki 3,5 tonos bendrojo svorio, kurios apmokestinamos infrastruktūros naudojimo rinkliava, taip pat nerezidentų užtikrinamų paslaugų teikimui ar nerezidentams teikiamoms paslaugoms, todėl minėtos priemonės pažeidžia laisvo prekių judėjimo ir laisvo paslaugų teikimo principus.

112

Darydama nuorodą į savo argumentus, pateiktus pirmajame ir antrajame pagrinduose, Austrijos Respublika pažymi, kad ginčijamos nacionalinės priemonės yra diskriminuojančios, taip pat tai neteisėtas ankstesniame punkte minėtų pagrindinių laisvių apribojimas.

113

Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad infrastruktūros naudojimo rinkliava turi poveikį parduodamų prekių paskirstymo kanalui, todėl yra prekybos sąlygos, kaip tai suprantama pagal 1993 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Keck ir Mithouard (C‑267/91 ir C‑268/91, EU:C:1993:905), kurios nepriskirtinos SESV 34 straipsnio taikymo sričiai, todėl ji nėra atvira ar paslėpta diskriminacija.

114

Be to, variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimas neturi tarpvalstybinių požymių, nes taikomas tik atitinkamos valstybės narės piliečiams, todėl nėra kiekybiniam importo apribojimui lygiavertė poveikio priemonė.

115

Bet kuriuo atveju ryšys tarp infrastruktūros naudojimo rinkliavos nustatymo privačių asmenų variklinėms transporto priemonėms ir galimų kliūčių patekti į šiomis transporto priemonėmis gabenamų prekių rinką remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, visų pirma 1993 m. spalio 13 d. Sprendimu CMC Motorradcenter (C‑93/92, EU:C:1993:838), yra pernelyg atsitiktinis ir netiesioginis, kad būtų nustatytas laisvo prekių judėjimo apribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 34 straipsnį.

116

Be to, Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad infrastruktūros naudojimo rinkliava taip pat nekelia pavojaus laisvei teikti paslaugas, kaip tai suprantama pagal SESV 56 straipsnį. Iš tiesų nėra jokio faktinio apribojimo kitų Sąjungos valstybių narių kilmės paslaugų teikėjams ar gavėjams patekti į Vokietijos rinką, nes ginčijamų priemonių poveikis aptariamų paslaugų kainai yra nedidelis.

117

Vokietijos Federacinė Respublika primena, kad SESV 56 straipsnis netaikomas priemonėms, dėl kurių teikiant aptariamą paslaugą tik atsiranda papildomų sąnaudų ir kurios daro tokį patį poveikį tiek paslaugų teikimui tarp valstybių narių, tiek valstybės narės viduje (2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Mobistar ir Belgacom Mobile, C‑544/03 ir C‑545/03, EU:C:2005:518, 31 punktas). Šiuo klausimu Vokietijos Federacinė Respublika pažymi, kad kitų valstybių narių kilmės paslaugų teikėjai ir gavėjai dėl infrastruktūros naudojimo rinkliavos nustatymo ir kartu taikomo variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimo nepatiria jokios netiesioginės diskriminacijos, palyginti su tų pačių paslaugų Vokietijos teikėjais ir gavėjais.

118

Galiausiai Danijos Karalystė tvirtina, kad Eurovinjetės direktyvos 7k straipsnis neabejotinai reiškia, kad naudojimo rinkliavos nustatymas sunkiasvorių krovinių transporto priemonėms kartu su kompensavimu nacionalinėms transporto įmonėms, kuris gali daryti netiesioginį poveikį laisvam prekių judėjimui ir paslaugų teikimui, ir nepažeidžia SESV 34 ir 56 straipsnių. Principams, kuriais grindžiamas minėtas 7k straipsnis, iš esmės prieštarautų tai, jei už jo taikymo srities nebūtų galima nustatyti jokios tokio pobūdžio kompensavimo tvarkos.

119

Reikia priminti, kad laisvas prekių judėjimas tarp valstybių narių yra pagrindinis SESV principas, įtvirtintas SESV 34 straipsnyje numatytame draudime valstybių narių tarpusavio prekyboje taikyti kiekybinius importo apribojimus ir bet kokias lygiaverčio poveikio priemones (2017 m. balandžio 27 d. Sprendimo Noria Distribution, C‑672/15, EU:C:2017:310, 17 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

120

Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 34 straipsnyje numatytas kiekybiniams importo apribojimams lygiaverčio poveikio priemonių draudimas apima bet kokią valstybių narių priemonę, galinčią tiesiogiai ar netiesiogiai, šiuo metu ar potencialiai sudaryti prekybos kliūčių Sąjungos viduje (2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑428/12, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:218, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

121

Be to, priemonė, kurios tikslas ar poveikis nėra nepalankiau vertinti kitų valstybių narių kilmės prekių, taip pat patenka į sąvoką „kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonė“, kaip tai suprantama pagal SESV 34 straipsnį, jeigu ji trukdo kitų valstybių narių kilmės prekėms patekti į valstybės narės rinką (2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑428/12, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:218, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

122

Galiausiai iš suformuotos jurisprudencijos išplaukia, kad nacionalinės teisės aktai, kurie yra kiekybiniams apribojimams lygiavertė poveikio priemonė, gali būti pateisinami SESV 36 straipsnyje išvardytais bendrojo intereso pagrindais arba imperatyviaisiais reikalavimais. Abiem atvejais nacionalinė nuostata turi būti tinkama užtikrinti ja siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršyti to, kas būtina jam pasiekti (2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Komisija / Belgija, C‑150/11, EU:C:2012:539, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2015 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Visnapuu, C‑198/14, EU:C:2015:751, 110 punktas).

123

Būtent atsižvelgiant į šią jurisprudenciją reikia patikrinti, ar ginčijamos nacionalinės priemonės kelia pavojų laisvam prekių judėjimui.

124

Siekiant atlikti šį patikrinimą reikia priminti, kad, kaip buvo minėta šio sprendimo 46 punkte, tarp šių priemonių egzistuojantis ryšys pateisina jų vertinimą kartu Sąjungos teisės, todėl ir SESV 34 straipsnio, atžvilgiu.

125

Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad nors infrastruktūros naudojimo rinkliava nėra renkama už pačias vežamas prekes, vis dėlto ji gali turėti įtakos prekėms, pristatomoms kitoje valstybėje narėje, ne Vokietijoje, registruota privačia transporto priemone iki 3,5 tonos, kirtus sieną, todėl kartu su variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimu turi būti vertinama atsižvelgiant į nuostatas, taikytinas laisvo prekių judėjimo srityje.

126

Be to, šio sprendimo 48 ir 49 punktuose pateiktas samprotavimas leidžia konstatuoti, kad nors infrastruktūros naudojimo rinkliava formaliai turi įtakos tiek prekėms, pristatomoms Vokietijoje registruotomis transporto priemonėmis, tiek prekėms, pristatomoms kitoje valstybėje narėje, ne Vokietijoje, registruotomis transporto priemonėmis, akivaizdu, kad dėl variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimo pirmos grupės prekėms minėta infrastruktūros naudojimo rinkliava faktiškai gali turėti įtakos tik antros grupės prekėms. Todėl kartu taikant ginčijamas nacionalines priemones pastarosios prekės yra vertinamos mažiau palankiai nei prekės, pristatomos Vokietijoje registruotomis transporto priemonėmis.

127

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamos nacionalinės priemonės gali trukdyti kitų valstybių narių prekėms patekti į Vokietijos rinką. Iš tiesų infrastruktūros naudojimo rinkliava, faktiškai taikoma tik tas prekes vežančioms transporto priemonėms, gali padidinti vežimo išlaidas, todėl ir minėtų prekių kainą, o tai gali turėti įtakos jų konkurencingumui.

128

Negalima pritarti Vokietijos Federacinės Respublikos argumentui, kad infrastruktūros naudojimo rinkliava yra tik prekybos sąlygos, kaip tai suprantama pagal 1993 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Keck ir Mithouard (C‑267/91 ir C‑268/91, EU:C:1993:905).

129

Iš tiesų, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 118 punkte, sąvoka „prekybos sąlygos“ apima tik nacionalines nuostatas, reglamentuojančias, kaip prekės gali būti parduodamos, o nuostatos dėl to, kaip prekės gali būti vežamos, į šią sąvoką nepatenka.

130

Negalima pritarti Vokietijos Federacinės Respublikos argumentui, kad galimas infrastruktūros naudojimo rinkliavos ribojamasis poveikis yra pernelyg atsitiktinis ir netiesioginis, kad pažeistų SESV 34 straipsnį, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija – visų pirma 1993 m. spalio 13 d. Sprendimu CMC Motorradcenter (C‑93/92, EU:C:1993:838).

131

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 127 punkte aprašytas ginčijamų nacionalinių priemonių pasekmes, negalima pagrįstai tvirtinti, kad šių priemonių ribojamasis poveikis yra pernelyg atsitiktinis ar netiesioginis, kad galėtų pažeisti SESV 34 straipsnį.

132

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ginčijamos nacionalinės priemonės yra SESV 34 straipsniui prieštaraujantis laisvo prekių judėjimo apribojimas, nebent jis objektyviai pateisinamas.

133

Šiuo klausimu Vokietijos Federacinė Respublika nenurodė jokio tokį apribojimą pateisinančio motyvo. Bet kuriuo atveju šios valstybės narės nurodyti argumentai atsakant į pirmąjį pagrindą, siekiant pateisinti nevienodą Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkų ir kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkų ir vairuotojų vertinimą, neturėtų būti reikšmingi, norint pateisinti minėtą apribojimą dėl tų pačių priežasčių, kokios nurodytos šio sprendimo 75–77 punktuose.

134

Taigi ginčijamos nacionalinės priemonės yra SESV 34 straipsniui prieštaraujantis laisvo prekių judėjimo apribojimas.

135

Reikia priminti, kad, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal SESV 56 straipsnį draudžiama taikyti bet kokį nacionalinės teisės aktą, kuris paslaugų teikimą tarp valstybių narių padaro sunkesnį už paslaugų teikimą vienoje valstybėje narėje (1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo Kohll, C‑158/96, EU:C:1998:171, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

136

Nacionalinės priemonės, kurios draudžia, trukdo arba daro mažiau patrauklų šios laisvės įgyvendinimą, sudaro laisvės teikti paslaugas apribojimus (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo TTL, C‑553/16, EU:C:2018:604, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

137

Vis dėlto SESV 56 straipsnis netaikomas priemonėms, dėl kurių teikiant aptariamą paslaugą tik atsiranda papildomų sąnaudų ir kurios daro tokį patį poveikį tiek paslaugų teikimui tarp valstybių narių, tiek valstybės narės viduje (2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Mobistar ir Belgacom Mobile, C‑544/03 ir C‑545/03, EU:C:2005:518, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

138

Taip pat reikia priminti, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, kad laisvė teikti paslaugas apima ne tik aktyvų paslaugų teikimą, kai paslaugų teikėjas vyksta pas jų gavėją, bet ir pasyvų paslaugų teikimą, t. y. paslaugų gavėjų laisvę vykti į kitą valstybę narę, kurioje yra paslaugų teikėjas, gauti šias paslaugas (šiuo klausimu žr. 1989 m. vasario 2 d. Sprendimo Cowan, 186/87, EU:C:1989:47, 15 punktą ir 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Schwarz ir Gootjes-Schwarz, C‑76/05, EU:C:2007:492, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

139

Galiausiai iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad laisvės teikti paslaugas apribojimas leistinas, tik jeigu juo siekiama SESV atitinkančio teisėto tikslo ir jis grindžiamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, su sąlyga, kad tokiu atveju šis apribojimas yra tinkamas siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo TTL, C‑553/16, EU:C:2018:604, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

140

Atsižvelgiant būtent į šią jurisprudenciją reikia patikrinti, ar ginčijamos nacionalinės priemonės, vertinamos kartu, kelia pavojų laisvei teikti paslaugas.

141

Šiuo klausimu neginčijama, kad iš paslaugų teikėjų, kurie kitoje valstybėje narėje, ne Vokietijoje, registruota transporto priemone iki 3,5 tonos vyksta į Vokietiją tam, kad joje teiktų paslaugas, renkama infrastruktūros naudojimo rinkliava ir kad dauguma šių paslaugų teikėjų įsisteigę kitoje valstybėje narėje, ne Vokietijoje, o dauguma Vokietijos paslaugų teikėjų, kurie, šių paslaugų teikimo tikslais šioje valstybėje narėje registruota transporto priemone važiuoja iš vienos vietos į kitą, yra įsisteigę Vokietijoje.

142

Neginčijama ir tai, kad paslaugų gavėjai, kurie kitoje valstybėje narėje, ne Vokietijoje, registruotomis transporto priemonėmis atvyksta į Vokietiją tam, kad gautų aptariamas paslaugas, apmokestinami minėta rinkliava ir kad dauguma šių gavėjų atvyksta iš kitos valstybės narės, ne Vokietijos, o Vokietijoje teikiamų paslaugų gavėjai, kurie Vokietijoje registruotomis transporto priemonėmis važiuoja iš vienos vietos į kitą, paprastai yra kilę iš šios valstybės narės.

143

Be to, šio sprendimo 48 ir 49 punktuose pateikti argumentai leidžia konstatuoti, kad dėl variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimo, kuriuo naudojasi Vokietijoje įsisteigę paslaugų teikėjai ir gavėjai, infrastruktūros naudojimo rinkliavą faktiškai moka tik kitų valstybių narių paslaugų teikėjai ir gavėjai.

144

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamos nacionalinės priemonės gali trukdyti kitų valstybių narių, ne Vokietijos, paslaugų teikėjų ir gavėjų patekimą į Vokietijos rinką. Iš tiesų infrastruktūros naudojimo rinkliava dėl variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimo, kuris sudaro vieną iš ginčijamų nacionalinių priemonių, gali padidinti šių paslaugų teikėjų teikiamų paslaugų Vokietijoje kainą arba sąnaudas, tenkančias šiems paslaugų gavėjams dėl to, kad jiems reikia atvykti į šią valstybę narę tam, kad galėtų pasinaudoti paslauga.

145

Vokietijos Federacinė Respublika negali pagrįstai remtis šio sprendimo 117 punkte nurodyta jurisprudencija tam, kad paneigtų apribojimų buvimą nagrinėjamu atveju.

146

Iš tiesų tokia jurisprudencija taikoma tik jei nagrinėjamos nacionalinės priemonės paslaugų teikimą tarp valstybių narių paveikia taip pat, kaip valstybėje narėje teikiamas paslaugas, o taip šiuo atveju nėra.

147

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ginčijamos nacionalinės priemonės yra SESV 56 straipsniui prieštaraujantis laisvo paslaugų teikimo apribojimas, nebent jis objektyviai pateisinamas.

148

Vokietijos Federacinė Respublika šiuo klausimu nenurodė jokio motyvo, pateisinančio tokį apribojimą. Bet kuriuo atveju šios valstybės narės nurodyti argumentai atsakant į pirmąjį pagrindą, siekiant pateisinti Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkų ir kitose valstybėse narėse, ne Vokietijoje, registruotų transporto priemonių savininkų ir vairuotojų nevienodą vertinimą, nėra reikšmingi siekiant pateisinti minėtą apribojimą dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodytos šio sprendimo 75–77 punktuose.

149

Taigi ginčijamos nacionalinės priemonės yra SESV 56 straipsniui prieštaraujantis laisvo paslaugų teikimo apribojimas.

150

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pritarti trečiajam pagrindui ir konstatuoti, kad nustačiusi infrastruktūros naudojimo rinkliavą ir kartu Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkams numačiusi variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimą bent jau sumai, lygiai sumokėtai infrastruktūros naudojimo rinkliavai, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 34 ir 56 straipsnius.

151

Austrijos Respublika tvirtina, kad Vokietijos teisės aktais pažeidžiamas SESV 92 straipsnis, pagal kurį draudžiama bet kokia diskriminacija transporto srityje, atmetama bet kokia pateisinimo galimybė ir kurio taikymo sritis apima komercinį vežimą autobusais ar prekių vežimą keleivinėmis transporto priemonėmis iki 3,5 tonos.

152

Austrijos Respublika pažymi, kad SESV 92 straipsnio netaikymo būtina sąlyga yra antrinės teisės nuostatų priėmimas. Vis dėlto nėra įpareigojančios antrinės teisės sistemos lengvosioms keleivinėms transporto priemonėms.

153

Taigi Austrijos Respublika mano, kad iš 1992 m. gegužės 19 d. Sprendimo Komisija / Vokietija (C‑195/90, EU:C:1992:219) 23 punkto išplaukiantis teisės principas gali būti taikomas šiai bylai.

154

Vokietijos Federacinė Respublika visų pirma tvirtina, kad SESV 92 straipsnio taikymo sritis neapima infrastruktūros naudojimo rinkliavos, net jeigu ji būtų vertinama kartu su variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimu, todėl, atsižvelgiant į infrastruktūros naudojimo rinkliavos nustatymą, tik tam tikros kategorijos transporto priemonėms, komercinis transportas didžiąja dalimi yra atleistas nuo infrastruktūros naudojimo rinkliavos.

155

Antra, priešingai aiškinimui, kad SESV 92 straipsnis yra standstill sąlyga, kuria Teisingumo Teismas rėmėsi 1992 m. gegužės 19 d. Sprendime Komisija / Vokietija (C‑195/90, EU:C:1992:219), Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad SESV 92 straipsnyje įtvirtintas draudimas nustatyti mažiau palankų režimą nereiškia status quo apsaugos įtvirtinimo, kiek tai susiję su konkurencine padėtimi, bet tik draudžia tiesioginę ar netiesioginę užsienio transporto įmonių diskriminaciją; šis draudimas šiuo atveju nebuvo pažeistas.

156

Trečia, net darant prielaidą, kad SESV 92 straipsnis turi būti aiškinamas kaip status quo garantija, Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad ši nuostata nebetaikoma, nes Eurovinjetės direktyvoje yra įtvirtinti kriterijai dėl nacionalinės teisės aktų, kurie gali būti taikomi ir transporto priemonėms iki 3,5 tonos, surenkant kelių naudojimo mokesčius. Konkrečiai kalbant, pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį ir 7k straipsnį leidžiamos nacionalinės priemonės, kaip antai nagrinėjamos šioje byloje.

157

Danijos Karalystė nurodo, kad 1992 m. gegužės 19 d. Sprendime Komisija / Vokietija (C‑195/90, EU:C:1992:219), kuriuo remiasi Austrijos Respublika, buvo konkrečiai nagrinėjama tik standstill sąlyga, kuri šiuo metu įtvirtinta SESV 92 straipsnyje, atsižvelgiant į ankstesnę teisę, galiojusią iki priimant specialias Sąjungos teisės nuostatas dėl rinkliavų sunkiasvorių krovinių transporto priemonėms nustatymo, šiuo metu įtvirtintų Eurovinjetės direktyvoje, iš kurios matyti, kad kartu taikomos ginčijamos nacionalinės priemonės atitinka SESV 92 straipsnį.

158

Vadovaujantis SESV 92 straipsniu, kol nebus priimtos SESV 91 straipsnio 1 dalyje nurodytos nuostatos, jokia valstybė narė, jei Taryba nėra vienbalsiai patvirtinusi priemonių, nustatančių išimtį, negali įvairių nuostatų, reglamentuojančių šią sritį 1958 m. sausio 1 d. arba stojančioms valstybėms – jų įstojimo dieną, keisti taip, kad kitų valstybių narių vežėjams jos būtų tiesiogiai ar netiesiogiai mažiau palankios nei nacionaliniams vežėjams.

159

Šiuo atveju, pirma, yra neginčijama, kad vežimo veikla, kuriai taikoma infrastruktūros naudojimo rinkliava, gali būti vykdoma naudojant transporto priemones iki 3,5 tonos. Tokiu atveju veikla visuotinai vadinama „vežimu lengvosiomis transporto priemonėmis“.

160

Antra, nors beveik visam kelių transporto sektoriui taikomi Sąjungos teisės aktai, vis dėlto vežimas lengvosiomis transporto priemonėmis iš viso nėra reglamentuojamas Sąjungos teisės lygiu. Konkrečiai kalbant, pagal SESV 91 straipsnį nebuvo priimta jokio teisės akto, reglamentuojančio apmokestinimą už naudojimąsi keliais transporto priemonėmis iki 3,5 tonos. Taigi iš Eurovinjetės direktyvos 1 straipsnio, siejamo su šios direktyvos 2 straipsnio d punktu, matyti, kad ja atliekamas valstybių narių teisės aktų derinimas susijęs tik su daugiau kaip 3,5 tonos sveriančiomis transporto priemonėmis.

161

Galiausiai, atsižvelgiant į šio sprendimo 141 ir 143 punkte nurodytus argumentus, reikia konstatuoti, kad dėl kartu taikomų ginčijamų nacionalinių priemonių infrastruktūros naudojimo rinkliava faktiškai tenka tik vežėjams, kurie naudoja kitoje valstybėje narėje, ne Vokietijoje, registruotas transporto priemones iki 3,5 tonos (toliau – užsienio vežėjai), nes vežėjams, kurie naudoja Vokietijoje registruotas lengvesnes nei 3,5 tonos transporto priemones (toliau – Vokietijos vežėjai), taikoma šios rinkliavos kompensacija.

162

Reikia konstatuoti, kad ginčijamomis nacionalinėmis priemonėmis, pagal kurias variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimu suma, bent jau lygia sumokėtos infrastruktūros naudojimo rinkliavos sumai, Vokietijos vežėjams kompensuojama visa našta, tenkanti dėl infrastruktūros naudojimo rinkliavos, kurią turi mokėti visi vežėjai, o užsienio vežėjams tokia kompensacija netaikoma, pakeičiama užsienio vežėjų padėtis, ją padarant mažiau palankią už Vokietijos vežėjų padėtį (šiuo klausimu žr. 1992 m. gegužės 19 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑195/90, EU:C:1992:219, 23 punktą).

163

Vadinasi, reikia pritarti ketvirtajam pagrindui ir konstatuoti, kad nustačiusi infrastruktūros naudojimo rinkliavą ir kartu Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkams numačiusi variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimą bent jau sumai, lygiai sumokėtai infrastruktūros naudojimo rinkliavai, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 92 straipsnį.

164

Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nustačiusi infrastruktūros naudojimo rinkliavą privačių asmenų variklinėms transporto priemonėms ir kartu Vokietijoje registruotų transporto priemonių savininkams numačiusi variklinių transporto priemonių mokesčio sumažinimą bent jau sumai, lygiai sumokėtai infrastruktūros naudojimo rinkliavai, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 18, 34, 56 ir 92 straipsnius.

165

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas, nebent Teisingumo Teismas nusprendžia, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

166

Šiuo atveju tiek Austrijos Respublika, tiek Vokietijos Federacinė Respublika prašė priteisti iš kitos šalies bylinėjimosi išlaidas. Be to, Vokietijos Federacinė Respublika pralaimėjo bylą dėl Austrijos Respublikos nurodytų pirmojo, trečiojo ir ketvirtojo pagrindų, o Austrijos Respublika – dėl antrojo pagrindo.

167

Atsižvelgiant į tai, reikia įpareigoti Vokietijos Federacinę Respubliką padengti tris ketvirtadalius Austrijos Respublikos patirtų bylinėjimosi išlaidų ir nuspręsti, kad dėl likusios ieškinio dalies kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

168

Remiantis to paties reglamento 140 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo išlaidas, reikia nuspręsti, kad Nyderlandų Karalystė ir Danijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: