1

Savo ieškiniu Komisija prašo Teisingumo Teismo, pirma, pripažinti, kad iki 2016 m. sausio 1 d. nepriėmusi įstatymų ir kitų teisės aktų, būtinų, kad būtų laikomasi 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/61/ES dėl priemonių sparčiojo [sparčiųjų] elektroninių ryšių tinklų diegimo sąnaudoms mažinti (OL L 155, 2014, p. 1), arba bet kuriuo atveju apie juos nepranešusi Komisijai Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 13 straipsnį, ir, antra, priteisti iš šios valstybės narės sumokėti periodinę baudą, kurios dydis iš pradžių nustatytas 54639,36 euro už dieną, o galiausiai sumažintas iki 6071,04 euro už dieną, skaičiuojant nuo sprendimo, kuriuo konstatuojamas pareigos pranešti apie šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones neįvykdymas, paskelbimo dienos.

2

Direktyvos 2014/61 1 straipsnyje nurodyta:

„1.   Šios direktyvos tikslas – sudaryti palankesnes sąlygos sparčiųjų elektroninių ryšių tinklų diegimui ir jį skatinti, skatinant bendrai naudotis egzistuojančia fizine infrastruktūra ir sudarant sąlygas veiksmingiau diegti naują fizinę infrastruktūrą, kad tokius tinklus būtų galima diegti mažesnėmis sąnaudomis.

2.   Šia direktyva nustatomi su inžineriniais darbais ir fizine infrastruktūra susiję būtiniausi reikalavimai, siekiant suderinti tam tikrus tų sričių valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų aspektus.

3.   Valstybės narės gali palikti galioti ar nustatyti Sąjungos teisę atitinkančias priemones, kuriomis numatoma daugiau nei šia direktyva nustatyti būtiniausi reikalavimai, kad būtų geriau pasiektas 1 dalyje nurodytas tikslas.

<…>“

3

Šios direktyvos 2 straipsnis „Terminų apibrėžtys“ suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys nustatytos [2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos] [D]irektyvoje 2002/21/EB [dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349)].

Kitos vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>

4

Direktyvos 2014/61 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės reikalauja, kad įmonės, teikiančios arba įgaliotos teikti viešųjų ryšių tinklų paslaugas, specialiu rašytiniu prašymu tinklo operatoriai patenkintų pagrįstus prašymus dėl jų fizinės infrastruktūros konkrečių elementų apžiūros vietoje. Tokiame prašyme nurodomi atitinkamo tinklo elementai, susiję su sparčiųjų elektroninių ryšių tinklų elementų diegimu. Nurodytų tinklo elementų apžiūras vietoje leidžiama atlikti proporcingomis, nediskriminacinėmis ir skaidriomis sąlygomis per vieną mėnesį nuo rašytinio prašymo gavimo dienos, nedarant poveikio 1 dalyje numatytiems apribojimams.“

5

Šios direktyvos 8 straipsnyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad visuose naujai pastatytuose pastatuose, kuriems statybos leidimo paprašyta po 2016 m. gruodžio 31 d., galutinio paslaugų gavėjo vietoje (įskaitant jų bendros nuosavybės elementus) būtų įrengta sparčiajam ryšiui parengta fizinė pastato infrastruktūra iki galutinių tinklo punktų. Ta pati pareiga taikoma kapitalinės renovacijos, kuriai statybos leidimo paprašyta po 2016 m. gruodžio 31 d., atveju.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad visuose naujai pastatytuose daugiabučiuose pastatuose, kuriems statybos leidimo paprašyta po 2016 m. gruodžio 31 d., būtų įrengtas prieigos punktas. Ta pati pareiga taikoma daugiabučių pastatų kapitalinės renovacijos, kuriai statybos leidimo paprašyta po 2016 m. gruodžio 31 d., atveju.

3.   Pastatai, įrengti pagal šio straipsnio nuostatas, atitinka reikalavimus savanoriškam ženklui „Parengtas plačiajuosčiam ryšiui“ gauti valstybėse narėse, kurios nusprendė nustatyti tokį ženklą.

4.   Valstybės narės gali numatyti 1 ir 2 dalyse nustatytų pareigų išimtis tam tikrų kategorijų pastatams, visų pirma individualiems gyvenamiesiems pastatams, arba kapitalinei renovacijai, tais atvejais, kai tų pareigų vykdymas yra neproporcingas, kaip antai atsižvelgiant į individualiems savininkams arba bendros nuosavybės teise valdomai bendrijai tenkančias sąnaudas arba į pastato rūšį, kaip antai, konkrečių kategorijų paminklams, istoriniams pastatams, poilsio namams, karinės paskirties pastatams ar kitiems nacionalinio saugumo tikslais naudojamiems pastatams. Tokios išimtys tinkamai pagrindžiamos. Suinteresuotosioms šalims suteikiama galimybė per pagrįstą laikotarpį pateikti pastabas dėl planuojamų išimčių. Apie visas tokias leidžiančias nukrypti nuostatas pranešama Komisijai.“

6

Minėtos direktyvos 13 straipsnyje „Perkėlimas į nacionalinę teisę“ numatyta:

„Valstybės narės ne vėliau kaip 2016 m. sausio 1 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Apie tai jos informuoja Komisiją.

Tas nuostatas jos taiko nuo 2016 m. liepos 1 d.

Valstybės narės, priimdamos tas nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.“

7

Kadangi pasibaigus Direktyvos 2014/61 13 straipsnyje numatytam terminui, t. y. 2016 m. sausio 1 d., Komisija iš Belgijos Karalystės nebuvo gavusi informacijos apie įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos, ji 2016 m. kovo 23 d. išsiuntė šiai valstybei narei oficialų pranešimą.

8

2016 m. liepos 11 d. Belgijos Karalystės pateiktame atsakyme nurodyta, kad tą dieną perkėlimo į nacionalinę teisę priemonės dar tik buvo rengiamos. Todėl 2016 m. rugsėjo 30 d. Komisija pateikė šiai valstybei narei pagrįstą nuomonę, ragindama per du mėnesius nuo jos gavimo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų įgyvendinta Direktyva 2014/61.

9

Belgijos valdžios institucijų prašymu Komisija atsakymo terminą pratęsė iki 2017 m. vasario 28 d.; 2017 m. vasario 21 d. ir kovo 28 d. raštais Belgijos Karalystė atsakė į pagrįstą nuomonę ir pranešė Komisijai, kad Direktyva 2014/61 yra perkeliama į nacionalinę teisę. Prie šių raštų Belgijos Karalystė pridėjo perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių projektus ir 2008 m. liepos 3 d. Nutarimo dėl Briuselio-sostinės regiono kelių statybos darbų suvestinę redakciją.

10

Manydama, kad Belgijos Karalystė visiškai neperkėlė Direktyvos 2014/61 į nacionalinę teisę ir nepranešė apie nacionalines jos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, Komisija pareiškė šį ieškinį.

11

2017 m. rugpjūčio 10 d., rugpjūčio 25 d. ir rugsėjo 12 d. raštais Belgijos Karalystė pranešė Komisijai apie įvairius įstatymus, kuriais Direktyva 2014/61 perkeliama į nacionalinę teisę federaliniu lygmeniu ir Flandrijos regione.

12

Dublike Komisija nurodė, kad, nepaisant didelės pažangos, padarytos nuo ieškinio pareiškimo Belgijai perkeliant Direktyvą 2014/61 į nacionalinę teisę, vis dar būtina priimti papildomas priemones, kad ši direktyva būtų visiškai perkelta. Be to, šią būtinybę pripažįsta ir pačios Belgijos valdžios institucijos. Todėl Komisija šiame proceso etape sumažino iš Belgijos Karalystės priteistinos už kiekvieną dieną mokėtinos periodinės baudos sumą iki 12142,08 euro, bet savo reikalavimų neatsisakė.

13

Atsižvelgdama į Belgijos Karalystės padarytą dar didesnę pažangą perkeliant Direktyvą 2014/61 nuo dubliko pateikimo, Komisija per posėdį nurodė, kad spragų vis dar yra tik Briuselio-sostinės regione, ir sumažino prašomos skirti periodinės baudos dydį iki 6071,04 euro už dieną. Vis dėlto ši institucija neatsisakė kitų reikalavimų.

14

2018 m. vasario 5 d. ir 2018 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimais Vokietijos Federacinei Respublikai, Estijos Respublikai, Airijai, Ispanijos Karalystei, Prancūzijos Respublikai, Italijos Respublikai, Lietuvos Respublikai, Vengrijai, Austrijos Respublikai ir Rumunijai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Belgijos Karalystės reikalavimų.

15

Komisijos teigimu, iki 2016 m. sausio 1 d. nepriėmusi visų įstatymų ir kitų teisės aktų, būtinų, kad būtų laikomasi Direktyvos 2014/61, arba bet kuriuo atveju apie tuos teisės aktus nepranešusi Komisijai, Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 13 straipsnį.

16

Komisija, be kita ko, primena, kad direktyvos nuostatos turi būti įgyvendintos neginčijamai privalomą galią turinčiais aktais, konkrečiai, tiksliai ir aiškiai, kad būtų tenkinamas teisinio saugumo reikalavimas, ir kad valstybės narės negali remtis vidaus situacijomis ar praktiniais sunkumais, kad pateisintų direktyvos neperkėlimą į nacionalinę teisę per Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytą terminą. Taigi kiekviena valstybė narė turi atsižvelgti į jos vidaus teisės sistemoje numatytus būtinus reikalaujamų įstatymų priėmimo etapus, siekdama užtikrinti, kad perkėlimas į nacionalinę teisę bus atliktas per nustatytą terminą.

17

Nagrinėjamu atveju pagal Direktyvos 2014/61 13 straipsnį valstybės narės turėjo iki 2016 m. sausio 1 d. patvirtinti nacionalines priemones, būtinas šiai direktyvai perkelti, ir apie šias priemones informuoti Komisiją. Tačiau iš įvairių Belgijos Karalystės pranešimų matyti, kad praėjus daugiau kaip pusantrų metų nuo šioje direktyvoje nustatyto termino pasibaigimo ši valstybė narė dar nebuvo patvirtinusi visų priemonių, būtinų šiai direktyvai visiškai perkelti. Pasibaigus 2016 m. rugsėjo 30 d. pagrįstoje nuomonėje nurodytam terminui ir netgi tą dieną, kai Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį, t. y. 2017 m. liepos 13 d., Direktyvos 2014/61 2–11 straipsniai nebuvo visiškai perkelti į Belgijos teisę; buvo perkelti tik 5 ir 6 straipsniai ir tik Briuselio-sostinės regione.

18

Tiesa, dublike Komisija nurodė, kad Belgijos Karalystė jai pranešė apie tam tikras perkėlimo priemones, patvirtintas jau po to, kai pareikštas šis ieškinys. Vis dėlto iš šių pranešimų matyti, kad ši valstybė narė vis dar visiškai neperkėlė į nacionalinę teisę Direktyvos 2014/61 2–4 straipsnių, 7 straipsnio 1 dalies, 8 ir 10 straipsnių.

19

Per posėdį Komisija patikslino, kad šiame proceso etape, nepaisant naujos pažangos, Direktyvos 2014/61 2 straipsnio 7–9 ir 11 dalys, 4 straipsnio 5 dalis ir 8 straipsnis dar nėra visiškai perkelti į nacionalinę teisę.

20

Belgijos Karalystė pažymi, kad prasidėjus ikiteisminei procedūrai ji, siekdama laikytis lojalaus bendradarbiavimo principo, nemėgino neigti fakto, kad dar reikia priimti tam tikras nacionalinės teisės nuostatas, kad būtų užtikrintas visiškas Direktyvos 2014/61 perkėlimas į nacionalinę teisę. Vis dėlto ši valstybė narė nurodo, kad įvairios šiuo klausimu kompetentingos valdžios institucijos, t. y. federacinė valstybė, Briuselio-sostinės regionas, Valonijos regionas, Prancūzakalbė bendruomenė, Flandrijos regionas ir Flandrijos bendruomenė, taip pat Vokiškai kalbanti bendruomenė (Belgija), kiekviena savo kompetencijos srityje priėmė nuostatas, skirtas šiai direktyvai perkelti, arba bent ėmėsi priemonių, kad tokios nuostatos būtų priimtos. Vykstant procesui, Komisija pati pripažino šias pastangas ir sumažino reikalaujamos periodinės baudos sumą.

21

Be to, neginčydama Komisijos teiginio, kad dar turi būti patvirtintos tam tikros priemonės, Belgijos Karalystė triplike pareiškė nesutinkanti su Komisija dėl priemonių, kurias dar reikia patvirtinti, išsamumo.

22

Galiausiai pasakytina, kad per posėdį Belgijos Karalystė, atsižvelgdama į aplinkybę, jog Komisija toliau laikėsi tik kaltinimų, susijusių su tam tikrų Direktyvos 2014/61 nuostatų neperkėlimu į nacionalinę teisę Briuselio-sostinės regione, pripažino, kad šios nuostatos dar neperkeltos ir apie perkėlimo priemones dar nepranešta.

23

Visų pirma primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, ir Teisingumo Teismas negali atsižvelgti į vėliau atsiradusius pasikeitimus (šiuo klausimu žr. 2002 m. sausio 30 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑103/00, EU:C:2002:60, 23 punktą ir 2019 m. kovo 21 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑498/17, EU:C:2019:243, 29 punktą).

24

Nagrinėjamu atveju Komisija pateikė Belgijos Karalystei pagrįstą nuomonę 2016 m. rugsėjo 30 d., taigi joje nustatytas dviejų mėnesių terminas baigėsi 2016 m. lapkričio 30 d. Vis dėlto neginčijama, kad Belgijos valdžios institucijų prašymu Komisija šį terminą pratęsė, todėl jis baigėsi 2017 m. vasario 28 d. Taigi įsipareigojimų įvykdymą ar neįvykdymą reikia vertinti atsižvelgiant į tuo metu galiojusius nacionalinės teisės aktus (pagal analogiją žr. 2004 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑177/03, EU:C:2004:784, 25 punktą).

25

Be to, kad iš 2017 m. vasario 21 d. Belgijos Karalystės atsakymo matyti, jog tą dieną Direktyva 2014/61 dar nebuvo visiškai perkelta į nacionalinę teisę, neginčijama, kad 2017 m. vasario 28 d. situacija nepasikeitė, nes per tą laiką Komisijai nepranešta apie jokias papildomas tos direktyvos perkėlimo priemones.

26

Taigi darytina išvada, kad, pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nurodytam terminui (Komisija šį terminą pratęsė), Belgijos Karalystė nebuvo patvirtinusi būtinų priemonių, kad užtikrintų Direktyvos 2014/61 perkėlimą į nacionalinę teisę, ir nepranešė apie jos perkėlimo priemones.

27

Taigi konstatuotina, kad, pasibaigus 2016 m. rugsėjo 30 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui (Komisija šį terminą pratęsė), nepriėmusi įstatymų ir kitų teisės aktų, kad būtų laikomasi Direktyvos 2014/61, ir a fortiori nepranešusi apie šias perkėlimo priemones Komisijai, Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 13 straipsnį.

28

Komisijos teigimu, SESV 260 straipsnio 3 dalis įtraukta Lisabonos sutartimi, siekiant sustiprinti sankcijų mechanizmą, prieš tai įtvirtintą Mastrichto sutartyje. Atsižvelgdama į šios nuostatos novatoriškumą ir būtinybę išsaugoti skaidrumą bei teisinį saugumą, ši institucija priėmė Komunikatą dėl SESV 260 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo (OL C 12, 2011, p. 1).

29

Šios nuostatos tikslas – dar labiau motyvuoti valstybes nares perkelti direktyvas į nacionalinę teisę per Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytą terminą ir užtikrinti Sąjungos teisės aktų taikymą.

30

Komisija teigia, kad SESV 260 straipsnio 3 dalis taikoma tiek visiško nepranešimo apie direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, tiek dalinio pranešimo apie šias priemones atveju.

31

Be to, ši institucija teigia, kad SESV 260 straipsnio 3 dalyje minimas valstybės narės įsipareigojimo pranešti apie „direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas“ neįvykdymas, taigi ši nuostata taikoma ne vien tuomet, kai nepranešama apie direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, bet ir kai valstybė narė nepatvirtino tokių priemonių. Šios nuostatos vien formalus aiškinimas taip, kad ja siekiama tik užtikrinti veiksmingą informavimą apie nacionalines priemones, negarantuotų visų iš atitinkamos direktyvos kylančių įsipareigojimų tinkamo perkėlimo į nacionalinę teisę, ir pareiga perkelti direktyvas taptų neveiksminga.

32

Nagrinėjamu atveju konkrečiai siekiama Belgijos Karalystei skirti sankciją už tai, kad ji nepriėmė ir nepaskelbė teisės nuostatų, būtinų, kad Direktyva 2014/61 būtų perkelta į nacionalinę teisę, taigi nepranešė apie šias nuostatas Komisijai.

33

Atsakydama į Belgijos Karalystės argumentus, kuriais ji ginčija SESV 260 straipsnio 3 dalies taikymą šiuo atveju, Komisija, be kita ko, tvirtina, kad, priešingai nei SESV 260 straipsnio 2 dalis, SESV 260 straipsnio 3 dalis nėra nuo bendros taisyklės leidžianti nukrypti nuostata, todėl neturi būti aiškinama siaurai. Iš tiesų šios nuostatos taikymo sritis specifinė.

34

Iš Sutarties dėl Konstitucijos Europai parengiamųjų darbų matyti, kad reikia atskirti visišką direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisę ir tinkamą direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisę. Iš tiesų, atsižvelgiant į 2003 m. gegužės 12 d. Europos Konvento prezidiumo pridedamą pranešimą (CONV 734/03), neginčijama, kad, šio teksto autorių nuomone, atitikties kontrolė turi būti taikoma tik valstybės narės faktiškai patvirtintoms perkėlimo priemonėms, nes logiškai ši kontrolė negali apimti priemonių, kurios dar nėra patvirtintos ir apie kurias dar nepranešta Komisijai.

35

Taigi reikia aiškiai atskirti „visiško perkėlimo“ ir „tinkamo perkėlimo“ sąvokas. Tai, kad Komisija konstatavo, jog direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę turi spragų, nereiškia, jog Komisija atliko priimtų nacionalinės teisės nuostatų atitikties šiai direktyvai kontrolę. Juo labiau kai, kaip šiuo atveju, įsipareigojimų nevykdanti valstybė narė pati pripažįsta, kad direktyva dar nevisiškai perkelta į jos nacionalinę teisę. Be to, šį skirtumą puikiai iliustruoja teismo sprendimo, kuriuo konstatuojamas įsipareigojimų neįvykdymas, pasekmės. Kai konstatuojama, kad nacionalinis įstatymas nesuderinamas su Sąjungos teise, kompetentingos valdžios institucijos negali taikyti tokio nacionalinio įstatymo, net jei nacionalinių įstatymų leidėjas dar nesiėmė priemonių tam teismo sprendimui įgyvendinti. O iš teismo sprendimo, kuriame nustatoma perkėlimo į nacionalinę teisę spraga, priešingai, negali kilti draudimas taikyti galiojančią nacionalinę priemonę, nes tuo sprendimu tik pripažįstama, kad nacionalinėje teisėje nėra patvirtinta priemonių, reikalaujamų pagal Sąjungos teisę.

36

Atsižvelgiant į SESV 260 straipsnio 3 dalies tikslą dar labiau motyvuoti valstybes nares perkelti direktyvas į nacionalinę teisę per nustatytą terminą ir taip užtikrinti jų veiksmingą taikymą, būtų labai rizikinga taikyti šią nuostatą tik tais atvejais, kai direktyva visiškai neperkelta. Siekdamos išvengti tokio taikymo, valstybės narės galėtų būti linkusios iš pradžių perkelti į nacionalinę teisę nereikšmingas direktyvos nuostatas, o tai prieštarautų SESV 260 straipsnio 3 dalies tikslui. Taigi kiltų pavojus, kad, nesant piniginių sankcijų grėsmės, esminių direktyvos nuostatų perkėlimas į nacionalinę teisę būtų nustumtas į antrą planą.

37

Anot Komisijos, jos siūlomą SESV 260 straipsnio 3 dalies aiškinimą patvirtina pats šios nuostatos tekstas – joje minimas valstybės narės „pareigos pranešti apie <…> direktyv[ą] į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas“ neįvykdymas. Matyti, kad šioje nuostatoje nenumatyta tokių ribojimų ar sąlygų, kokiomis remiasi Belgijos Karalystė.

38

Be to, negalima pagrįstai tvirtinti, kad SESV numatytos sankcijos prieštarauja proporcingumo principui, nes be šių sankcijų nebūtų galima užtikrinti, kad bus laikomasi įsipareigojimo perkelti direktyvą į nacionalinę teisę.

39

Belgijos Karalystė tvirtina, kad, priešingai, nei siūlo aiškinti Komisija ir generalinis advokatas M. Wathelet savo išvadoje byloje Komisija / Lenkija (C‑320/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2441), SESV 260 straipsnio 3 dalis taikoma tik tais atvejais, kai valstybė narė nepranešė apie atitinkamos direktyvos perkėlimo priemonę. Nagrinėjamu atveju Komisija pati pripažino, kad Belgijos Karalystė jai pranešė apie tam tikras perkėlimo priemones, taigi ši nuostata neturėtų būti taikoma šiai valstybei.

40

Grįsdama savo poziciją Belgijos Karalystė, be kita ko, tvirtina, kad SESV 260 straipsnio 3 dalies aiškinimas plačiai, kaip siūlo Komisija, gali kelti teisinio saugumo problemų. Iš tiesų, jei ši nuostata taip pat taikoma nepranešimo ir neperkėlimo į nacionalinę teisę atvejais, gali būti sudėtinga suprasti, ar reikėtų pradėti šioje nuostatoje nurodytą procedūrą, ar nurodytąją SESV 258 straipsnyje. Be to, jau vykstant procedūrai gali būti sudėtinga suvokti, kurios direktyvos nuostatos turi būti perkeltos į nacionalinę teisę, kad nebūtų pradėta SESV 260 straipsnio 3 dalyje nurodyta procedūra, ir kurios neperkeltos nuostatos patenka į SESV 258 straipsnyje numatytos procedūros taikymo sritį.

41

Taip pat pasakytina, kad Komisijos pasirinktas SESV 260 straipsnio 3 dalies aiškinimas gali prieštarauti proporcingumo principui, įtvirtintam ESS 5 straipsnio 4 dalyje. Viena vertus, su direktyvų perkėlimu į nacionalinę teisę susijęs įsipareigojimų neįvykdymas nebūtinai yra Sąjungos teisės normomis saugomų viešiesiems ir privatiems interesams labiausiai kenkiantis pažeidimas. Kita vertus, skiriant sankcijas už bet kokį neperkėlimą, vienas kitam būtų prilyginami du skirtingi pažeidimai (kiek tai susiję su jų sunkumu), t. y. teismo sprendimo nevykdymas (dvigubas neįvykdymas) ir direktyvų neperkėlimas į nacionalinę teisę (pirmasis įsipareigojimų neįvykdymas), o tai būtų neproporcinga.

42

Anot Belgijos Karalystės, nėra pavojaus, kad bus apeita SESV 260 straipsnio 3 dalis, nes Komisija gali pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 straipsnį arba pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį.

43

Ši valstybė narė priduria, kad SESV 260 straipsnio 3 dalies aiškinimas siaurai, kurį reikėtų taikyti, grindžiamas teleologiniu interpretavimu, kuris paremtas šios nuostatos parengiamaisiais darbais, ir jį patvirtina šios nuostatos tekstas, nes joje aiškiai minimas atvejis, kai atitinkama valstybė narė neįvykdė įsipareigojimo „pranešti apie pagal teisėkūros procedūrą priimt[ą] direktyv[ą] į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas“. Taigi pagal šią nuostatą galima skirti sankcijas tik už pareigos „pranešti“ apie perkėlimo priemones neįvykdymą, o ne už pareigos perkelti neįvykdymą. Be to, ši pareiga pranešti taikoma tik pranešant apie tam tikras direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, o ne apie visas šios direktyvos perkėlimo priemones, nes SESV rengėjai nurodė ne „visas“ perkėlimo priemones, o tiesiog perkėlimo priemones. Šį aiškinimą patvirtina ir SESV 260 straipsnio 3 dalies versijos anglų, nyderlandų ir vokiečių kalbomis.

44

Vokietijos Federacinė Respublika, Estijos Respublika, Airija, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Lietuvos Respublika, Vengrija, Austrijos Respublika ir Rumunija, kurioms leista įstoti į bylą palaikyti Belgijos Karalystės reikalavimų, iš esmės taip pat tvirtina, kad SESV 260 straipsnio 3 dalis taikoma tik tuomet, kai valstybė narė visiškai nesiėmė veiksmų, kad perkeltų direktyvą į nacionalinę teisę, ir dėl to per nustatytą terminą nesiėmė priemonių šiai direktyvai perkelti ir nepranešė apie jas Komisijai. Vis dėlto Lietuvos Respublika, Italijos Respublika ir Vengrija pripažįsta, kad tuomet, kai akivaizdu, kad direktyvą perkeliantys teisės aktai neleidžia pasiekti esminių jos tikslų, arba piktnaudžiavimo teise atvejais Komisija gali remtis SESV 260 straipsnio 3 dalimi. Į šios nuostatos taikymo sritį nepatenka atvejai, kai valstybė narė pranešė Komisijai apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, tačiau Komisija jai priekaištauja, kad atitinkama direktyva perkelta netinkamai arba tik iš dalies.

45

Grįsdamos savo poziciją į bylą įstojusios valstybės narės, be kita ko, teigia, kad toks SESV 260 straipsnio 3 dalies aiškinimas kyla iš šios nuostatos teksto, grindžiamas jos geneze ir atitinka jos tikslą, nes ši nuostata taikytina tik įsipareigojimo perkelti į nacionalinę teisę ir pranešti šiurkščiausio ir akivaizdžiausio neįvykdymo atvejais. Be to, tokį aiškinimą patvirtina SESV 260 straipsnio vidinė struktūra ir toks aiškinimas vienintelis nesukuria valstybėms narėms ypač sudėtingos situacijos, nes, laikantis Komisijos siūlomo požiūrio, valstybės narės niekada negalėtų būti įsitikinusios, kad ši institucija neketina joms skirti periodinės baudos.

46

Taip pat pasakytina, kad šio sprendimo 44 punkte nurodytas aiškinimas leidžia užtikrinti, jog bus visiškai paisoma SESV 258 straipsnio taikymo srities, be to, jis vienintelis suderinamas su teisinio saugumo ir proporcingumo principais. Iš tiesų šis aiškinimas lemtų, kad tuo atveju, kai vykstant procesui Teisingumo Teisme valstybė narė perkėlė direktyvą į nacionalinę teisę ir pranešė Komisijai apie visas perkėlimo priemones, Komisija turėtų atsisakyti ketinimų skirti šiai valstybei narei baudą. Be to, kiltų tik nedidelė rizika, kad valstybės narės bus linkusios išvengti šios nuostatos taikymo, pranešdamos apie tikrovės neatitinkančias perkėlimo priemones.

47

Visų pirma primintina, kad SESV 260 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, jog jeigu pagal SESV 258 straipsnį Komisija kreipiasi į Teisingumo Teismą, remdamasi tuo, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė savo pareigos pranešti apie pagal teisėkūros procedūrą priimtą direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas, ji gali, jei mano esant reikalinga, nurodyti vienkartinės sumos arba periodinės baudos, mokėtinų atitinkamos valstybės narės, dydį, kurį pagal aplinkybes laiko tinkamu. SESV 260 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad jei Teisingumo Teismas nustato pažeidimą, jis gali paskirti atitinkamai valstybei narei sumokėti vienkartinę sumą arba periodinę baudą, neviršijančią Komisijos nurodyto dydžio, o mokėjimo pareiga įsigalioja Teisingumo Teismo sprendime nustatytą dieną.

48

Siekiant apibrėžti SESV 260 straipsnio 3 dalies apimtį, reikia nustatyti, kokiomis aplinkybėmis laikytina, kad valstybė narė neįvykdė „pareigos pranešti apie <…> į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

49

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę ir siekiamus tikslus, bet ir jos kontekstą bei Sąjungos teisės nuostatų visumą. Sąjungos teisės nuostatos genezė taip pat gali suteikti svarbios informacijos ją aiškinant (2018 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Wightman ir kt., C‑621/18, EU:C:2018:999, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Visų pirma, kiek tai susiję su SESV 260 straipsnio 3 dalies formuluote, reikia išnagrinėti „pareigos pranešti apie direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas“ neįvykdymo, kuris yra šios nuostatos kertinis akmuo, apimtį.

51

Nagrinėdamas bylas pagal SESV 258 straipsnį Teisingumo Teismas šiuo klausimu ne kartą yra nusprendęs, kad pranešimas, kurį valstybės narės turi pateikti pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą, skirtas padėti Komisijai įgyvendinti ESS 17 straipsnyje nurodytą užduotį prižiūrėti Sutarčių ir nuostatų, kurias institucijos priima remdamosi Sutartimis, taikymą. Šiame pranešime turi būti pateikta pakankamai aiški ir tiksli informacija apie nacionalinės teisės normų, kuriomis perkeliama direktyva, turinį. Šiame pranešime, prie kurio gali būti pridėta atitikties lentelė, nedviprasmiškai turi būti nurodyti įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais, valstybės narės nuomone, ji įvykdė įvairius įsipareigojimus pagal šią direktyvą. Nesant tokios informacijos, Komisija negali patikrinti, ar valstybė narė iš tikrųjų ir visiškai įgyvendino direktyvą. Valstybės narės šio įsipareigojimo neįvykdymas dėl visiškai nepateiktos informacijos arba dėl nepakankamai aiškios ir tikslios informacijos pats savaime gali pateisinti pagal SESV 258 straipsnį pradėtą procesą, kuriuo siekiama pripažinti šį įsipareigojimo neįvykdymą (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 16 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑456/03, EU:C:2005:388, 27 punktą ir 2011 m. spalio 27 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑311/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2011:702, 30–32 punktus).

52

Kiek tai susiję su SESV 260 straipsnio 3 dalies tikslu, taip pat primintina, kad ši nuostata didžiąja dalimi atitinka Sutarties dėl Konstitucijos Europai 228 straipsnio 3 dalies projektą, pateiktą 2003 m. gegužės 12 d. Europos Konvento prezidiumo pridedamo pranešimo (CONV 734/03) 15 puslapyje; šio projekto tekstas sutampa su 2003 m. kovo 25 d. Teisingumo Teismo darbo organizavimo darbo grupės galutinėje ataskaitoje pasiūlytu tekstu (CONV 636/03, p. 10 ir 11). Šioje galutinėje ataskaitoje nurodyta, kad SESV 260 straipsnio 3 dalyje įdiegto mechanizmo tikslas – ne vien paskatinti valstybes nares kuo greičiau nutraukti įsipareigojimų nevykdymą, kuris, nesant tokios priemonės, galėtų tęstis, bet ir supaprastinti ir pagreitinti piniginių sankcijų skyrimo procedūrą, taikomą, kai neįvykdomas įsipareigojimas pranešti apie pagal teisėkūros procedūrą priimtos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonę; pasakytina, kad prieš įdiegiant tokį mechanizmą piniginė bauda valstybėms narėms už Teisingumo Teismo ankstesnio sprendimo neįgyvendinimą, taip pat už įsipareigojimo perkelti direktyvą į nacionalinę teisę neįvykdymą galėjo būti skiriama tik praėjus keleriems metams po tokio sprendimo paskelbimo.

53

Šio tikslo būtų nesilaikoma, jei, kaip tvirtina Belgijos Karalystė ir kitos į šią bylą įstojusios valstybės narės, Komisija galėtų prašyti skirti valstybei narei piniginę baudą pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį tik tuomet, kai valstybė narė jai nepranešė apie pagal teisėkūros procedūrą priimtos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones.

54

Iš tiesų toks aiškinimas keltų grėsmę, kad valstybė narė praneš Komisijai apie priemones, užtikrinančias tik kelių atitinkamos direktyvos nuostatų perkėlimą į nacionalinę teisę, arba apie priemones, kuriomis akivaizdžiai nesiekiama užtikrinti šios direktyvos perkėlimo, ir taip valstybėms narėms būtų suteikta galimybė kliudyti Komisijai taikyti SESV 260 straipsnio 3 dalį.

55

Juo labiau negalima pritarti aiškinimui, pagal kurį tik valstybės narės, kurios, Komisijos nuomone, tinkamai perkelia direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę ir apie tai praneša šiai institucijai, gali būti laikomos įvykdžiusiomis įsipareigojimą pranešti pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį.

56

Iš tiesų šis aiškinimas būtų nesuderinamas su SESV 260 straipsnio 3 dalies geneze. Iš šio sprendimo 52 punkte nurodytos galutinės ataskaitos matyti, kad Teisingumo Teismo darbo organizavimo darbo grupės nariai nepranešimo ir neperkėlimo atvejus atskyrė nuo netinkamo perkėlimo atvejų ir teigė, kad siūloma nuostata neturėtų būti taikoma pastaraisiais atvejais, nes piniginė bauda gali būti skiriama tik išnagrinėjus ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pareikštą pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį.

57

Šis aiškinimas juo labiau nesuderinamas su SESV 260 straipsnio 3 dalies kontekstu, prie kurio priskiriama SESV 258 straipsnyje nurodyta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Šiuo klausimu pažymėtina, kad šioje nuostatoje numatyta procedūra suteikia valstybėms narėms galimybę ginčyti Komisijos poziciją konkrečiu atveju, kiek tai susiję su priemonėmis, leidžiančiomis užtikrinti tinkamą atitinkamos direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisę, tačiau nesusiduriant su rizika, kad joms bus skirta piniginė bauda, nes ši bauda, remiantis SESV 260 straipsnio 2 dalimi, gali būti skiriama tik tuomet, kai atitinkama valstybė narė nesiėmė priemonių pirmajam teismo sprendimui, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, įgyvendinti.

58

Tokiomis aplinkybėmis reikia pritarti tokiam SESV 260 straipsnio 3 dalies aiškinimui, kuris, pirma, leistų ir garantuoti Komisijos prerogatyvas, siekiant užtikrinti veiksmingą Sąjungos teisės taikymą, ir apsaugoti valstybių narių teisę į gynybą ir jų procesinę padėtį, kai kartu taikomi SESV 258 straipsnis ir SESV 260 straipsnio 2 dalis, ir, antra, Teisingumo Teismui vykdyti savo teismines funkcijas, t. y. per vieną ir tą patį procesą vertinti, ar atitinkama valstybė narė įvykdė įsipareigojimus pranešti, taip pat prireikus įvertinti konstatuoto įsipareigojimų neįvykdymo sunkumą ir skirti piniginę baudą, kurią jis mano esant labiausiai tinkamą nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis.

59

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, SESV 260 straipsnio 3 dalyje esanti frazė „pareiga pranešti apie <…> į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas“ turi būti aiškinama taip, kad ji reiškia valstybių narių pareigą pateikti pakankamai aiškią ir konkrečią informaciją apie direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones. Kad įvykdytų teisinio saugumo pareigą ir užtikrintų visų šios direktyvos nuostatų perkėlimą į nacionalinę teisę visoje teritorijoje, valstybės narės privalo nurodyti kiekvieną direktyvos nuostatą perkeliančias nacionalinės teisės nuostatas. Kai toks pranešimas pateiktas (prireikus prie jo gali būti pridėta atitikties lentelė), Komisija, prašydama skirti atitinkamai valstybei narei šioje nuostatoje numatytą piniginę baudą, turi įrodyti, kad tam tikros perkėlimo priemonės akivaizdžiai nepatvirtintos arba neapima visos tos valstybės narės teritorijos, atsižvelgiant į aplinkybę, kad vykstant pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį pradėtam teismo procesui Teisingumo Teismas neprivalo nagrinėti, ar nacionalinės priemonės, apie kurias pranešta Komisijai, užtikrina tinkamą tos direktyvos perkėlimą.

60

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją periodinės baudos skyrimas iš esmės pateisinamas tik tiek, kiek tęsiasi pažeidimas, už kurį ta bauda skiriama, kol Teisingumo Teismas išnagrinės faktines aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑304/02, EU:C:2005:444, 31 punktą; 2006 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑119/04, EU:C:2006:489, 33 punktą ir 2016 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑584/14, EU:C:2016:636, 70 punktą).

61

Šią su SESV 260 straipsnio 2 dalimi susijusią jurisprudenciją reikia taikyti pagal analogiją SESV 260 straipsnio 3 daliai, nes periodinės baudos pagal abi šias nuostatas tikslas yra tas pats – paskatinti valstybę narę kuo greičiau nutraukti įsipareigojimų nevykdymą, kuris, nesant tokios priemonės, būtų tęsiamas (šiuo klausimu žr. 2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑304/02, EU:C:2005:444, 81 punktą).

62

Taigi reikia nustatyti, ar įsipareigojimų neįvykdymas, kuriuo pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį Komisija kaltina Belgijos Karalystę, t. y. priemonių, būtinų, kad būtų laikomasi Direktyvos 2014/61, nepatvirtinimas ir a fortiori šios valstybės narės nepranešimas Komisijai apie jos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, konstatuotas šio sprendimo 27 punkte, tęsėsi tol, kol Teisingumo Teismas išnagrinėjo faktines aplinkybes.

63

Kaip matyti iš šio sprendimo 12 ir 13 punktų, vykstant procesui Komisija pakeitė periodinės baudos, kurią prašo skirti Belgijos Karalystei, dydį, siekdama atsižvelgti į aplinkybę, kad šiuo metu įsipareigojimų neįvykdymas, kuriuo kaltinama ši valstybė narė, pasireiškia tik Direktyvos 2014/61 2 straipsnio 7–9 ir 11 dalių, 4 straipsnio 5 dalies ir 8 straipsnio neperkėlimu į nacionalinę teisę Briuselio-sostinės regione ir nepranešimu apie šių nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tame regione priemones.

64

Pirma, dėl šios direktyvos 2 straipsnio 7–9 ir 11 dalių pažymėtina, kad šiose nuostatose pateiktos sąvokų „fizinė pastato infrastruktūra“, „sparčiajam ryšiui parengta fizinė pastato infrastruktūra“, „kapitalinės renovacijos darbai“ ir „prieigos punktas“ apibrėžtys ir kad iš prie Belgijos Karalystės atsiliepimo į ieškinį pridėtos atitikties lentelės matyti, jog šio atsiliepimo pateikimo etape dėl šių apibrėžčių perkėlimo į nacionalinę teisę Briuselio-sostinės regione buvo parengtas tik „nutarimo, kuriuo iš dalies keičiamas regiono urbanizacijos reglamentas, projektas“. Kadangi vėliau ši valstybė narė nepranešė apie tokio nutarimo priėmimą ir įsigaliojimą, darytina išvada, kad ji dar nepatvirtino priemonių, būtinų minėtos direktyvos 2 straipsnio 7–9 ir 11 dalims perkelti į nacionalinę teisę Briuselio-sostinės regione.

65

Antra, kiek tai susiję su Direktyvos 2014/61 4 straipsnio 5 dalimi, kurioje numatyta, jog valstybės narės reikalauja, kad įmonės, teikiančios arba įgaliotos teikti viešųjų ryšių tinklų paslaugas, specialiu rašytiniu prašymu tinklo operatoriai patenkintų pagrįstus prašymus dėl jų fizinės infrastruktūros konkrečių elementų apžiūros vietoje, konstatuotina, kad prie Belgijos Karalystės atsiliepimo į ieškinį pridėtoje atitikties lentelėje nenurodyta jokios jau patvirtintos Briuselio-sostinės regione taikomos perkėlimo priemonės. Kadangi po to, kai pateikė atsiliepimą į ieškinį, Belgijos Karalystė nenurodė papildomos su šia nuostata susijusios informacijos, darytina išvada, kad Direktyvos 2014/61 4 straipsnio 5 dalis Briuselio-sostinės regione vis dar neperkelta.

66

Trečia, dėl Direktyvos 2014/61 8 straipsnio, kurio tam tikros nuostatos yra neprivalomos ir dėl to, Belgijos Karalystės teigimu, jų nereikia perkelti į nacionalinę teisę, pažymėtina, kad iš pirmesniame punkte minėtos atitikties lentelės matyti, kad neginčijama, jog šio straipsnio nuostatas privaloma perkelti, ir bet kuriuo atveju Briuselio-sostinės regione jos dar neperkeltos. Nors atitikties lentelėje nurodytas „nutarimo, kuriuo iš dalies keičiamas regiono urbanizacijos reglamentas, projektas“, Belgijos Karalystė vėliau nepateikė informacijos apie šio nutarimo priėmimą ir įsigaliojimą. Vadinasi, Belgijos Karalystė vis dar nepatvirtino priemonių, būtinų užtikrinti, kad Direktyvos 2014/61 8 straipsnis bus perkeltas į nacionalinę teisę Briuselio-sostinės regione.

67

Galiausiai, kaip nurodyta šio sprendimo 22 punkte, per posėdį Belgijos Karalystė neginčijo Komisijos pateiktų kaltinimų ir pripažino, kad dar reikia patvirtinti priemones Direktyvai 2014/61 visiškai perkelti į Belgijos teisę ir kad apie šias priemones bus pranešta kuo greičiau.

68

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tą dieną, kai Teisingumo Teismas pradėjo nagrinėti faktines aplinkybes, vis dar nepatvirtinusi priemonių, būtinų, kad Direktyvos 2014/61 2 straipsnio 7–9 ir 11 dalys, 4 straipsnio 5 dalis ir 8 straipsnis būtų perkelti į nacionalinę teisę Briuselio-sostinės regione, taigi ir a fortiori nepranešusi apie tokias perkėlimo priemones Komisijai, Belgijos Karalystė ir toliau iš dalies nevykdė įsipareigojimų. Vadinasi, SESV 260 straipsnio 3 dalis taikytina nagrinėjamu atveju.

69

Dėl piniginės baudos dydžio, kaip nurodyta šio sprendimo 28 punkte minėto komunikato 23 punkte, Komisija laikosi pozicijos, kad SESV 260 straipsnio 3 dalyje nurodyta periodinė bauda turi būti apskaičiuojama naudojant tokį patį metodą, koks taikomas per SESV 260 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą.

70

Nagrinėjamu atveju Komisija per posėdį siūlė taikyti sunkumo koeficientą 1 (skalėje nuo 1 iki 20). Dėl pažeidimo trukmės ji manė, kad koeficientas 1,8 (skalėje nuo 1 iki 3) yra tinkamas. Šiuo klausimu Komisija nurodo, kad, priešingai, nei teigia Belgijos Karalystė, iš paties Direktyvos 2014/61 13 straipsnio teksto matyti, kad valstybės narės privalo ne vėliau kaip 2016 m. sausio 1 d. priimti ir paskelbti įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos, ir apie juos informuoti Komisiją. Taigi būtent nuo tos dienos valstybė narė galėjo būti laikoma neįvykdžiusia pareigos pranešti apie perkėlimo priemones, o ne nuo 2016 m. liepos 1 d., kai pradėtos taikyti patvirtintos nacionalinės priemonės.

71

Taikydama šiems koeficientams kintamąjį „n“, susijusį su Belgijos Karalyste, t. y. 4,96, ir standartinę fiksuoto dydžio 680 eurų sumą, Komisija prašo skirti 6071,04 euro dydžio periodinę baudą už kiekvieną dieną, kai vėluota perkelti Direktyvą 2014/61 į nacionalinę teisę, skaičiuojamą nuo priimsimo sprendimo paskelbimo dienos.

72

Belgijos Karalystė prašo tuo atveju, jeigu jai būtų skirta periodinė bauda, skirti mažesnę sumą, nei prašo Komisija. Šiuo klausimu ši valstybė narė ginčija sunkumo koeficiento ir pažeidimo trukmės koeficiento dydį, motyvuodama tuo, kad jie neproporcingi galimai konstatuotam įsipareigojimų neįvykdymui.

73

Konkrečiai dėl sunkumo koeficiento Belgijos Karalystė, be kita ko, pažymi, kad nebuvo konkrečiai išnagrinėtos Direktyvos 2014/61 visiško neperkėlimo į nacionalinę teisę pasekmės ir tai, kiek lėšų galima sutaupyti visiškai perkėlus direktyvą. Šiuo klausimu pasakytina, kad Belgijos teisės sistemoje jau buvo nemažai teisės nuostatų, pagal kurias leidžiama ar net privaloma koordinuoti civilinės inžinerijos darbus, keistis informacija apie esamas fizines infrastruktūras, numatytus civilinės inžinerijos darbus bei būtinų leidimų išdavimo procedūras ir leisti susipažinti su tokia informacija, taigi didelė dalis šios direktyvos tikslų Belgijos teisės sistemoje jau yra pasiekta. Vadinasi, įsipareigojimo perkelti į nacionalinę teisę neįvykdymas tik ribotai paveikia bendrus ir privačius interesus, t. y. kriterijus, į kuriuos atsižvelgia Komisija ir Teisingumo Teismas, vertindami sunkumo koeficientą. Bet kuriuo atveju reikia atsižvelgti į pažangą, padarytą perkeliant Direktyvą 2014/61 į Belgijos teisę nuo šio ieškinio pareiškimo dienos.

74

Dėl pažeidimo trukmės koeficiento Belgijos Karalystė pažymi, kad, nors pagal Direktyvos 2014/61 13 straipsnį valstybės narės turėjo ne vėliau kaip 2016 m. sausio 1 d. priimti ir paskelbti ją perkeliančius teisės aktus, tame pačiame 13 straipsnyje nurodyta, kad šias nuostatas valstybės narės turi taikyti tik nuo 2016 m. liepos 1 d. Taigi vertinant pažeidimo trukmę į šią datą reikia atsižvelgti kaip į atskaitos tašką ir sumažinti šiuo atveju taikomą pažeidimo trukmės koeficientą iki 1,3.

75

Dėl periodinės baudos mokėjimo tvarkos Belgijos Karalystė prašo tikrinti, kaip perkeliama Direktyva 2014/61 ir kaip laikomasi Teisingumo Teismo sprendimo, kas šešis mėnesius po šio sprendimo paskelbimo, o periodinę baudą taip pat leisti mokėti kas šešis mėnesius, o ne kasdien. Toks sprendimas leistų atsižvelgti į pažangą perkeliant šią direktyvą ir skatinti tokią pažangą, taip pat prireikus sumažinti dėl periodinės baudos atsirandančią naštą biudžetui.

76

Be to, atsižvelgdama į tai, kad Direktyvos 2014/61 perkėlimas į Belgijos teisę yra sudėtingas, nes yra daug šioje srityje kompetentingų valdžios institucijų, Belgijos Karalystė prašo Teisingumo Teismo suteikti jai šešių mėnesių terminą nuo šio sprendimo paskelbimo dienos, kad ji galėtų įvykdyti įsipareigojimus pagal šią direktyvą.

77

Valstybės narės, įstojusios į bylą palaikyti Belgijos Karalystės reikalavimų, iš esmės tvirtina, kad Komisija turi aiškiai nustatyti pažeidimo sunkumo lygį, kad būtų užtikrintas sankcijos proporcingumas. Nagrinėjamu atveju Komisijos taikomas sunkumo lygis yra gerokai per didelis. Be kita ko, reikėtų nuolat mažinti periodinės baudos dydį, atsižvelgiant į laipsnišką priimsimo teismo sprendimo įgyvendinimą. Be to, iš SESV 260 straipsnio 3 dalies teksto ir sistemiškai aiškinant SESV 260 straipsnio 2 ir 3 dalis matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino numatyti protingą terminą nuo teismo sprendimo, kuriuo skiriama piniginė bauda, paskelbimo iki pareigos mokėti šią baudą atsiradimo dienos.

78

Visų pirma primintina, kad Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes ir, kaip jis mano, reikalingą įtikinimo ar atgrasymo lygį, kiekvienoje byloje turi nustatyti tinkamas pinigines sankcijas, kad, be kita ko, būtų užkirstas kelias pakartoti panašius Sąjungos teisės pažeidimus (pagal analogiją su SESV 260 straipsnio 2 dalimi žr. 2014 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑196/13, EU:C:2014:2407, 86 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

79

Kaip priminta šio sprendimo 60 ir 61 punktuose, periodinės baudos skyrimas pateisinamas tik tuomet, jei įsipareigojimų nevykdymas tęsiasi iki tos dienos, kai Teisingumo Teismas pradeda nagrinėti faktines aplinkybes.

80

Nagrinėjamu atveju, kaip konstatuota šio sprendimo 68 punkte, faktinių aplinkybių nagrinėjimo dieną dar nebuvo patvirtintos priemonės, būtinos, kad Direktyva 2014/61 būtų perkelta į Belgijos teisę, ir apie šias priemones nebuvo pranešta Komisijai.

81

Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas mano, kad periodinė bauda, kurią skirti nagrinėjamu atveju prašė Komisija, Belgijos Karalystei yra tinkama finansinė priemonė, siekiant užtikrinti, kad ši valstybė narė įvykdys įsipareigojimus pagal minėtą direktyvą ir Sutartis.

82

Vis dėlto, kadangi, kaip pripažįsta Komisija, priemonės, apie kurias pranešė Belgijos Karalystė, rodo nuo ieškinio pareiškimo dienos padarytą pažangą perkeliant Direktyvą 2014/61 į Belgijos teisę, negalima atmesti galimybės, kad sprendimo šioje byloje paskelbimo dieną šios direktyvos perkėlimas bus visiškai baigtas. Taigi periodinę baudą reikėtų skirti tik tuo atveju, jei šio sprendimo paskelbimo dieną įsipareigojimai dar nebūtų įvykdyti.

83

Primintina, kad naudodamasis savo diskrecija šioje srityje Teisingumo Teismas turi nustatyti tokį periodinės baudos dydį, kad ši bauda, pirma, atitiktų aplinkybes, būtų proporcinga nustatytam įsipareigojimų neįvykdymui ir atitinkamos valstybės narės pajėgumui mokėti (pagal analogiją žr. 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑387/97, EU:C:2000:356, 90 punktą ir 2018 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑93/17, EU:C:2018:903, 118 punktą), ir, antra, kaip nurodyta SESV 260 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje, neviršytų Komisijos nurodyto dydžio.

84

Teisingumo Teismui atliekant vertinimą, pagrindiniai kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti, siekiant užtikrinti baudos priverstinį pobūdį, kad Sąjungos teisė būtų taikoma vienodai ir veiksmingai, iš principo yra pažeidimo sunkumas, jo trukmė ir atitinkamos valstybės narės mokumas. Taikydamas šiuos kriterijus Teisingumo Teismas pirmiausia turi atsižvelgti į neįvykdymo pasekmes privatiems ir viešiesiems interesams ir į atitinkamos valstybės narės įsipareigojimų įvykdymo skubą (pagal analogiją su SESV 260 straipsnio 2 dalimi žr. 2018 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑93/17, EU:C:2018:903, 120 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

85

Dėl pažeidimo sunkumo konstatuotina, kad pareiga patvirtinti nacionalines priemones, kad būtų užtikrintas visiškas direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę, ir pareiga pranešti apie šias priemones Komisijai yra esminiai valstybių narių įsipareigojimai, siekiant užtikrinti Sąjungos teisės veiksmingą taikymą, todėl šių įsipareigojimų neįvykdymas laikytinas sunkiu.

86

Nors pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui Belgijos Karalystė padarė pažangą, perkeldama Direktyvą 2014/61 į nacionalinę teisę, ir pranešė Komisijai apie nacionalines ją perkeliančias priemones, vis dėlto pasakytina, kad tą dieną, kai Teisingumo Teismas pradėjo nagrinėti faktines aplinkybes, kai kurios šios direktyvos nuostatos dalyje Belgijos Karalystės teritorijos į nacionalinę teisę vis dar nebuvo perkeltos.

87

Dėl pažeidimo trukmės pažymėtina, kad ji turi būti vertinama atsižvelgiant į momentą, kuriuo Teisingumo Teismas vertina faktines aplinkybes, o ne į momentą, kuriuo Komisija į jį kreipiasi (pagal analogiją su SESV 260 straipsnio 2 dalimi žr. 2018 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑93/17, EU:C:2018:903, 130 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

88

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 68 punkto, tą dieną, kai Teisingumo Teismas pradėjo nagrinėti faktines aplinkybes, įsipareigojimų nevykdymas dar nebuvo pasibaigęs. Taigi manytina, kad įsipareigojimų nevykdymas tęsiasi nuo pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigos (Komisija šį terminą pratęsė iki 2017 m. vasario 28 d.). Taigi pažeidimo trukmė maždaug dvejus su puse metų yra ilga, atsižvelgiant į tai, kad pagal Direktyvos 2014/61 13 straipsnį valstybės narės turėjo perkelti šios direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę iki 2016 m. sausio 1 d.

89

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir į SESV 260 straipsnio 3 dalyje pripažintą Teisingumo Teismo diskreciją (šioje nuostatoje numatyta, kad Teismo skirta periodinė bauda negali viršyti Komisijos nurodyto dydžio), Teisingumo Teismas mano, kad 5000 eurų už dieną periodinė bauda yra tinkama užtikrinti, kad Belgijos Karalystė įvykdys įsipareigojimus pagal Direktyvos 2014/61 13 straipsnį.

90

Belgijos Karalystės argumentui dėl periodinės baudos laipsniško mažėjimo negalima pritarti. Konstatuotina, kad periodinės baudos tikslas yra nutraukti esamą įsipareigojimų nevykdymą, pasireiškiantį tuo, kad Belgijos Karalystė tik iš dalies perkėlė Direktyvą 2014/61 į nacionalinę teisę ir nepranešė apie visas priemones, būtinas, kad ši direktyva būtų perkelta į Belgijos teisę. Taigi numatyti šios periodinės baudos mažėjimą atsižvelgiant į laipsnišką perkėlimo priemonių patvirtinimą ir pranešimą apie jas reikštų neigiamai paveikti šios baudos veiksmingumą.

91

Dėl periodinės baudos mokėjimo tvarkos pasakytina, kad pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį Teisingumo Teismas turi nustatyti datą, kada įsigalioja pareiga mokėti.

92

Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas, naudodamasis diskrecija, mano, kad periodinė bauda turėtų būti mokėtina nuo šio sprendimo paskelbimo dienos, išskyrus šio sprendimo 82 punkte nurodytą atvejį. Be to, kadangi tam, kad konstatuotų įsipareigojimų nevykdymo pabaigą, Komisijai nereikia vertinti sudėtingų faktinių aplinkybių, nereikia numatyti periodinės baudos mokėjimo kas šešis mėnesius.

93

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia priteisti iš Belgijos Karalystės sumokėti Komisijai 5000 eurų už dieną periodinę baudą, skaičiuojamą nuo šio sprendimo paskelbimo dienos, kol ši valstybė narė nutrauks konstatuotą įsipareigojimų nevykdymą.

94

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas, o Belgijos Karalystė pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

95

Pagal to paties reglamento 140 straipsnio 1 dalį, pagal kurią įstojusios į bylą valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas, Vokietijos Federacinė Respublika, Estijos Respublika, Airija, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Lietuvos Respublika, Vengrija, Austrijos Respublika ir Rumunija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: