–

Funke Medien NRW GmbH, atstovaujamos advokato T. von Plehwe,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze, M. Hellmann, E. Lankenau ir J. Techert,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos E. Armoët ir D. Colas ir D. Segoin,

–

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos Z. Lavery ir D. Robertson, padedamų baristerio N. Saunders,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Krämer, T. Scharf ir J. Samnadda,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230, klaidų ištaisymas OL L 314, 2008, p. 16) 2 straipsnio a punkto, 3 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 2 ir 3 dalių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Funke Medien NRW GmbH (toliau – Funge Medien), kuri valdo Vokietijos dienraščio Westdeutsche Allgemeine Zeitung interneto portalą, ir Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinė Respublika) ginčą dėl to, kad Funke Medien paskelbė Vokietijos vyriausybės parengtus tam tikrus „riboto naudojimo“ dokumentus.

3

Direktyvos 2001/29 1, 3, 6, 7, 9, 31 ir 32 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

4

Direktyvos 2001/29 2 straipsnis „Atgaminimo teisė“ suformuluotas taip:

„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:

<…>“

5

Šios direktyvos 3 straipsnio „Teisė viešai paskelbti kūrinius ir teisė kitus objektus padaryti viešai prieinamus“ 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“

6

Minėtos direktyvos 5 straipsnio „Išimtys ir apribojimai“ 3 dalies c ir d punktuose ir 5 dalyje numatyta:

„3.   Valstybės narės 2 ir 3 straipsniuose nustatytoms teisėms gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais, kai:

<…>

<…>

5.   Šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nustatytos išimtys ir apribojimai taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam kūrinio ar kito [saugomo] objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų.“

7

1965 m. rugsėjo 9 d.Gesetz über Urheberrecht und verwandte Schutzrechte – Urheberrechtsgesetz (Autorių ir gretutinių teisių įstatymas) (BGBl. 1965 I, p. 1273, toliau – UrhG) 50 straipsnyje „Naujienų pranešimas“ nustatyta:

„Siekiant pranešti naujienas transliuojant ar taikant panašias technines priemones laikraščiuose, periodiniuose ir kituose leidiniuose arba naudojant bet kurias kitas laikmenas, kai iš esmės kalbama apie tuo metu vykstančius įvykius, taip pat filmuose leidžiama, kiek tai pateisina siekiamas tikslas, atgaminti, platinti ir viešai skelbti kūrinius, kurie gali būti pamatyti ar išgirsti vykstant įvykiams, apie kuriuos pranešama.“

8

UrhG 51 straipsnis „Citavimas“ išdėstytas taip:

„Leidžiama citavimo tikslu atgaminti, platinti ir viešai paskelbti kūrinį, kuris jau buvo paskelbtas, tiek, kiek kūrinio naudojimo apimtį pateisina konkretus tikslas. Be kita ko, leidžiama:

9

Vokietijos Federacinė Respublika kas savaitę užsako parengti ataskaitą apie Bundeswehr (Federalinės ginkluotosios pajėgos, Vokietija) užsienyje vykdomas operacijas ir pokyčius šių operacijų zonose. Šios ataskaitos, pavadintos „Unterrichtung des Parlaments“ („Informacija Parlamentui“, toliau – UdP), nusiunčiamos tam tikriems Bundestag (Federalinis parlamentas, Vokietija) nariams, Bundesministerium der Verteidigung (Federalinė gynybos ministerija, Vokietija) skyriams ir kitoms federalinėms ministerijoms, taip pat tam tikroms Federalinės gynybos ministerijai pavaldžioms tarnyboms. UdP laikoma „įslaptinta informacija“, kurios slaptumo lygis yra pats žemiausias iš keturių Vokietijos teisėje numatytų slaptumo lygių. Kartu Vokietijos Federacinė Respublika skelbia UdP santraukas, pavadintas „Unterchtung der Öffentlichket“ („Informacija visuomenei“), su kuriomis visuomenė gali susipažinti be apribojimų.

10

Funke Medien valdo Vokietijos dienraščio Westdeutsche Allgemeine Zeitung interneto portalą. 2012 m. rugsėjo 27 d. ji paprašė suteikti prieigą prie visų dokumentų, parengtų nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d. Kompetentingos institucijos šį prašymą atmetė, nes šioje UdP esančios informacijos atskleidimas galėtų pakenkti slaptiems Federalinių ginkluotųjų pajėgų saugumo interesams. Tokiomis aplinkybėmis minėtos institucijos rėmėsi reguliariai skelbiama vieša informacija, kurią sudarė UdP santraukos, neturinčios poveikio tiems interesams. Vis dėlto Funke Medien kažkaip gavo didžiąją dalį UdP ir nemažai jos paskelbė, pavadinusi „Afghanistan-Papiere“ („dokumentai apie Afganistaną“), savo interneto svetainėje, kur su minėta informacija galima susipažinti peržiūrint atskirus nuskenuotus puslapius su įžangine kalba, papildomomis nuorodomis ir kvietimu diskutuoti.

11

Vokietijos Federacinė Respublika, kuri mano, kad Funke Medien pažeidė jos turimas autorių teises į UdP, pareiškė ieškinį Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas, Vokietija), reikalaudama, kad Funke Medien nutrauktų veiksmus. Oberlandesgericht Köln (Kelno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) atmetė Funke Medien apeliacinį skundą. Kasaciniame skunde, pareikštame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, Funke Medien toliau reikalauja atmesti ieškinį dėl veiksmų nutraukimo.

12

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Oberlandesgericht Köln (Kelno aukštesnysis apygardos teismas) motyvai grindžiami prielaida, jog pagal autorių teisę UdP gali būti saugoma kaip „literatūros kūriniai“ ir kad tai nėra oficialūs tekstai, išskyrus šios teisės apsaugą. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog Oberlandesgericht Köln (Kelno aukštesnysis apygardos teismas) nenustatė jokių konkrečių savybių, leidžiančių patvirtinti išvadą dėl UdP kūrybinio savitumo.

13

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog neįmanoma panaikinti Oberlandesgericht Köln (Kelno aukštesnysis apygardos teismas) sprendimo ir grąžinti šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo, suteikiant jam galimybę a posteriori atsakyti į klausimus, ar autorių teisių į UdP pažeidimas, kuris turėtų būti preziumuojamas teisinės peržiūros, atliktinos nagrinėjant kasacinį skundą, tikslais, bet kuriuo atveju patenka į leidžiančių nukrypti nuostatų, susijusių su naujienų pranešimais ar citatomis ir įtvirtintų atitinkamai UrhG 50 ir 51 straipsniuose, taikymo sritį arba ar toks pažeidimas pateisinamas informacijos laisve ar žiniasklaidos laisve, atitinkamai numatytomis 1949 m. gegužės 23 d.Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinis Įstatymas) (BGBl 1949 I, p. 1, toliau – GG) 5 straipsnio 1 dalies pirmame ir antrame sakiniuose ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 11 straipsnyje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tokiu atveju minėtas teismas turėtų nagrinėti bylą, pakeisti Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas) sprendimą ir atmesti Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktą ieškinį dėl veiksmų nutraukimo.

14

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punkto, 3 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 3 dalies c ir d punktų, siejamų su pagrindinėmis teisėmis, visų pirma informacijos laisve ir žiniasklaidos laisve, aiškinimas nėra akivaizdus. Visų pirma jis abejoja, ar šiomis nuostatomis paliekama diskrecija jas perkelti į nacionalinę teisę. Šiuo aspektu jis pažymi, kad, remiantis Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas, Vokietija) jurisprudencija, nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Europos Sąjungos direktyva, iš esmės turi būti įvertintos atsižvelgiant ne į GG užtikrintas pagrindines teises, o tik į Sąjungos teisėje užtikrintas pagrindines teises, kai pagal tą direktyvą valstybėms narėms nepaliekama jokios diskrecijos ją įgyvendinant.

15

Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Oberlandesgericht Köln (Kelno aukštesnysis apygardos teismas), atmesdamas Funke Medien apeliacinį skundą, rėmėsi prielaida, jog UdP gali būti apsaugota kaip „literatūros kūriniai“ pagal autorių teisę, tačiau šiuo klausimu jis nepateikė konkrečių išvadų dėl konkrečių savybių, leidžiančių nustatyti UdP kūrybinį savitumą.

17

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas mano, kad reikalinga pateikti šiuos paaiškinimus.

18

Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punkte ir 3 straipsnio 1 dalyje atitinkamai numatyta, kad valstybės narės suteikia autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai atgaminti savo „kūrinius“, kad ir kokios būtų atgaminimo priemonės ar forma, ir išimtinę teisę leisti ar uždrausti viešai skelbti šiuos „kūrinius“. Taigi objektas gali būti saugomas autorių teisių pagal Direktyvą 2001/29 tik tiek, kiek toks objektas gali būti laikomas „kūriniu“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Levola Hengelo, C‑310/17, EU:C:2018:899, 34 punktą).

19

Kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, tam, kad objektas būtų laikomas „kūriniu“, turi būti įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirma, atitinkamas objektas turi būti originalus, t. y. jis yra paties autoriaus intelektinis kūrinys. Kad intelektinis kūrinys galėtų būti laikomas paties autoriaus kūriniu, jis turi atspindėti autoriaus asmenybę, o taip yra tuo atveju, jei autorius, kurdamas kūrinį, galėjo išreikšti savo kūrybinius gebėjimus, laisvai ir kūrybingai pasirinkdamas priemones (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer, C‑145/10, EU:C:2011:798, 87–89 punktus).

20

Antra, pagal Direktyvą 2001/29 „kūriniu“ gali būti laikomi elementai, kurie yra tokios intelektinės kūrybos išraiška (2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Levola Hengelo, C‑310/17, EU:C:2018:899, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

21

Šiuo atveju Funke Medien teigė, kad UdP negali būti saugoma pagal autorių teisę, nes tai yra ataskaitos, kurių struktūrą skirtingi autoriai parengia pagal vienodą modelį, pateiktą įvairių autorių, ir kad šios ataskaitos yra tik faktinio pobūdžio. Vokietijos vyriausybė pabrėžė, kad tokio vienodo modelio sukūrimas gali būti saugomas pagal autorių teisę.

22

Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar tokios ataskaitos apie karinę padėtį, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, arba jų dalys gali būti laikomos „kūriniais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punktą ir 3 straipsnio 1 dalį, todėl gali būti saugomos pagal autorių teisę (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Infopaq International, C‑5/08, EU:C:2009:465, 48 punktą).

23

Siekiant nustatyti, ar iš tikrųjų yra taip, nacionalinis teismas privalo patikrinti, ar, kai autorius, rengdamas minėtas ataskaitas, gali laisvai ir kūrybiškai rinktis informuoti skaitytoją apie nagrinėjamų objektų originalumą, o toks originalumas atsirado pasirinkus, išdėsčius ar susiejus žodžius, kuriais autorius išreiškė savo kūrybiškumą originaliu būdu ir sukūrė intelektinį kūrinį (šiuo tikslu žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Infopaq International, C‑5/08, EU:C:2009:465, 45–47 punktus), minėtoms ataskaitoms sukurti panaudotos intelektinės pastangos ir įgūdžiai šiuo požiūriu neturi reikšmės (pagal analogiją žr. 2012 m. kovo 1 d. Sprendimo Football Dataco ir kt., C‑604/10, EU:C:2012:115, 33 punktą).

24

Tuo atveju, jei tokios ataskaitos apie karinę padėtį, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra vien informacinio pobūdžio dokumentai, kurių turinį iš esmės nulemia jose pateikiama informacija, todėl ši informacija ir jos pateikimas šiose ataskaitose sutampa, o minėtos ataskaitos pasižymi tik savo technine funkcija, dėl ko negali būti jokio originalumo, reikia manyti, kaip savo išvados 19 punkte pažymėjo generalinis advokatas, kad rengdamas tokias ataskaitas autorius negalėjo išreikšti savo kūrybiškumo ir sukurti individualaus intelektinio kūrinio (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Bezpečnostní softwarová asociace, C‑393/09, EU:C:2010:816, 48–50 punktus ir 2012 m. gegužės 2 d. Sprendimo SAS Institute, C‑406/10, EU:C:2012:259, 67 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Tokiu atveju nacionalinis teismas turi konstatuoti, kad tokios ataskaitos nėra „kūriniai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punktą ir 3 straipsnio 1 dalį, todėl jos negali būti saugomos šių nuostatų.

25

Tai reiškia, kad tokios ataskaitos apie karinę padėtį, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, gali būti saugomos pagal autorių teisę tik su sąlyga, kad nacionalinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, ar šios ataskaitos yra jų autoriaus intelektinis kūrinys, atspindintis šio asmenybę ir laisvus bei kūrybingus pasirinkimus rengiant minėtas ataskaitas.

26

Į pateiktus klausimus reikia atsakyti atsižvelgiant į minėtus aspektus.

27

Iš pradžių reikia nurodyti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 13 ir 14 punktų, pirmasis klausimas susijęs su aplinkybėmis, kai dėl ginčo pagrindinėje byloje sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taiko teisės normas, susijusias su naujienų pranešimais ar citatomis ir numatytas atitinkamai UrhG 50 ir 51 straipsniuose, kuriais į nacionalinę teisę perkeliami Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies c ir d punktai.

28

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikia Teisingumo Teismui konkretaus klausimo dėl šių Direktyvos 2001/29 nuostatų aiškinimo, konkrečiai nurodydamas, kad, Oberlandesgericht Köln (Kelno aukštesnysis apygardos teismas) teigimu, atvejis, kai Funge Medien savo interneto svetainėje paskelbia UdP, neatitinka UrhG 50 ir 51 straipsniuose nustatytų sąlygų, jis vis dėlto kelia klausimą, ar pagal šias Sąjungos teisės nuostatas, taip pat minėtos direktyvos 2 straipsnio a punktą ir 3 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms paliekama diskrecija perkelti jas į nacionalinę teisę, nes, remiantis Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Sąjungos direktyva, iš esmės turi būti įvertintos atsižvelgiant ne į Vokietijos Federacinės Respublikos GG užtikrintas pagrindines teises, o tik į Sąjungos teisėje užtikrintas pagrindines teises, kai pagal tą direktyvą valstybėms narėms nepaliekama jokios diskrecijos ją įgyvendinant.

29

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar, pirma, Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punktas ir 3 straipsnio 1 dalis ir, antra, šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies c punkte nurodyta antra alternatyva ir d punktas turi būti aiškinami taip, kad šios nuostatos yra visiško suderinimo priemonės.

30

Šiuo klausimu svarbu priminti, kad pagal Sąjungos teisės viršenybės principą, kuris yra esminis Sąjungos teisinės sistemos požymis, tai, kad valstybė narė remiasi nacionalinės teisės nuostatomis, net jeigu jos yra konstitucinės, negali paveikti Sąjungos teisės veikimo šios valstybės teritorijoje (2013 m. vasario 26 d. Sprendimas Melloni, C‑399/11, EU:C:2013:107, 59 punktas).

31

Reikia atkreipti dėmesį į tokį faktą: kadangi direktyvos perkėlimas į valstybių narių nacionalinę teisę bet kuriuo atveju priklauso nuo situacijos, nurodytos Chartijos 51 straipsnyje, pagal kurį valstybės narės įgyvendina Sąjungos teisę, Chartijoje numatytų pagrindinių teisių apsaugos lygis turi būti užtikrinamas tokio perkėlimo momentu, neatsižvelgiant į valstybių narių turimą diskreciją perkeliant direktyvą į nacionalinę teisę.

32

Taigi, jei, esant situacijai, kai valstybės narės veiksmai nevisiškai apibrėžiami Sąjungos teisėje, ši teisė yra įgyvendinama nacionalinėmis nuostatomis ar priemonėmis, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, nacionalinės valdžios institucijos ir teismai gali taikyti nacionalinius pagrindinių teisių apsaugos standartus, jei toks taikymas nepažeidžia Chartijoje numatyto apsaugos lygio, kaip tai aiškina Teisingumo Teismas, Sąjungos teisės viršenybės, vieningumo ir veiksmingumo (2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Melloni, C‑399/11, EU:C:2013:107, 60 punktas ir 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 29 punktas).

33

Taigi su Sąjungos teise suderinama tai, kad teismai ir nacionalinės valdžios institucijos nustato, jog toks taikymas priklauso nuo aplinkybės, kurią nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad direktyvos nuostatomis „paliekama diskrecija perkeliant jas į nacionalinę teisę“, jeigu ši aplinkybė suprantama kaip susijusi su minėtų nuostatų atliekamo derinimo laipsniu, nes toks taikymas įmanomas tik tada, kai šiomis nuostatomis neatliekamas visiškas suderinimas.

34

Šiuo atveju pabrėžtina, kad Direktyva 2001/29 siekiama suderinti tik tam tikrus autorių teisių ir gretutinių teisių aspektus, ir daugelyje jos nuostatų taip pat atsispindi Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo siekis suteikti valstybėms narėms tam tikrą diskreciją įgyvendinant šią direktyvą (šiuo klausimu žr. 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Copydan Båndkopi, C‑463/12, EU:C:2015:144, 57 punktą).

35

Pirma, dėl Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punkte ir 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisių turėtojų išimtinių teisių šio sprendimo 18 punkte priminta, jog pagal minėtas nuostatas valstybės narės autoriams nustato išimtines teises leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti ir viešai paskelbti savo kūrinius.

36

Taigi šiose nuostatose yra aiškiai apibrėžtos išimtinės teisės atgaminti ir viešai paskelbti kūrinius, kuriomis naudojasi autorių teisių turėtojai Sąjungoje. Be to, šiose nuostatose nenustatytas su jokia sąlyga nesiejamas įpareigojimas, kurį įgyvendinant ar kurio poveikiui atsirasti nereikia priimti jokio kito akto.

37

Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šios nuostatos sudaro suderintą teisinę sistemą, pagal kurią užtikrinamas aukštas ir vienodas teisių atgaminti ir viešai paskelbti apsaugos lygis (2017 m. vasario 14 d. Nuomonės Nr. 3/15 (Marakešo sutartis dėl galimybės susipažinti su paskelbtais kūriniais), EU:C:2017:114, 119 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; dėl teisės viešai paskelbti taip pat žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Svensson ir kt., C‑466/12, EU:C:2014:76, 41 punktą ir 2017 m. kovo 1 d. Sprendimo ITV Broadcasting ir kt., C‑275/15, EU:C:2017:144, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

38

Iš to matyti, kad Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punktas ir 3 straipsnio 1 dalis yra priemonės, kuriomis visiškai suderinamas juose nurodytų teisių materialinis turinys (dėl Europos Sąjungos prekių ženklo savininko išimtinės teisės pagal analogiją žr. 2001 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Zino Davidoff ir Levi Strauss, C‑414/99–C‑416/99, EU:C:2001:617, 39 punktą ir 2002 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Arsenal Football Club, C‑206/01, EU:C:2002:651, 43 punktą).

39

Antra, reikia priminti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2001/29 32 konstatuojamosios dalies, šios direktyvos 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra pateiktas išimtinių teisių atgaminti ir viešai paskelbti kūrinius išimčių ir apribojimų sąrašas.

40

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad valstybių narių turimos diskrecijos į nacionalinę teisę perkelti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 ar 3 dalyse nurodytą konkrečią išimtį ar apribojimą apimtis turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant, be kita ko, į nagrinėjamos nuostatos sąlygas (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 21 d. Sprendimo Padawan, C‑467/08, EU:C:2010:620, 36 punktą; 2014 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Deckmyn ir Vrijheidsfonds, C‑201/13, EU:C:2014:2132, 16 punktą ir 2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Microsoft Mobile Sales International ir kt., C‑110/15, EU:C:2016:717, 27 punktą; 2017 m. vasario 14 d. Nuomonės 3/15 (Marakešo sutartis dėl galimybės susipažinti su paskelbtais kūriniais), EU:C:2017:114, 116 punktą), o Sąjungos teisės aktų leidėjo numatytų išimčių ir apribojimų derinimo laipsnis turėtų būti grindžiamas jų poveikiu sklandžiam vidaus rinkos veikimui, kaip numatyta Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamojoje dalyje.

41

Pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies c punkte nurodytą antrą alternatyvą ir d punktą šiose nuostatose įtvirtintos išimtys ar apribojimai atitinkamai susiję su „kūrin[ių] ar kit[ų] saugom[ų] objekt[ų] [naudojimu] norint pranešti apie tuo metu vykstančius įvykius tiek, kiek tai pateisina informacijos tikslai, su sąlyga, kad būtų nurodytas šaltinis, įskaitant ir autoriaus vardą [ir pavardę], ir „[citavimu], pavyzdžiui, kritikos ar apžvalgos tikslais, jeigu šios citatos susijusios su kūriniu ar kitu [saugomu] objektu, kuris jau yra teisėtai padarytas viešai prieinam[as], ir jeigu nurodomas šaltinis, įskaitant autoriaus vardą [ir pavardę], išskyrus atvejus, kai to padaryti neįmanoma, ir jeigu toks naudojimas atitinka sąžiningumo praktiką ir yra tokio masto, kokio reikia konkrečiam tikslui“.

42

Kaip matyti iš minėtų nuostatų turinio, šiomis nuostatomis nėra išsamiai derinama jose numatytų išimčių ar apribojimų apimtis.

43

Pirma, iš Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies c punkto antroje alternatyvoje ir d punkte atitinkamai vartojamų frazių „tiek, kiek tai pateisina informacijos tikslai“ ir „atitinka sąžiningumo praktiką ir yra tokio masto, kokio reikia konkrečiam tikslui“ iš tiesų matyti, kad valstybės narės, perkeldamos į nacionalinę teisę šias nuostatas ir taikydamos jas įgyvendinančias nacionalinės teisės nuostatas, turi didelę diskreciją, suteikiančią joms galimybę palyginti esamus interesus. Antra, kiek tai susiję su atvejais, kai galima cituoti, šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies d punkte pateikiamas tik pavyzdinis tokių atvejų sąrašas, kaip matyti iš vartojamos frazės „pavyzdžiui, kritikos ar apžvalgos tikslais“.

44

Šią diskreciją patvirtina teisėkūros veikla, vykdyta prieš priimant Direktyvą 2001/29. Taigi iš 1997 m. gruodžio 10 d. Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (COM(97) 628 final) aiškinamojo memorandumo dėl apribojimų, kurie dabar iš esmės nustatyti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies c ir d punktuose, matyti, kad šie apribojimai, atsižvelgiant į jų ribotą ekonominę reikšmę, neturėtų būti išsamiai nagrinėjami minėtame pasiūlyme, nustatant tik būtiniausias jų taikymo sąlygos, ir kad valstybės narės, laikydamosi šiose nuostatose nustatytų apribojimų, turėtų išsamiai apibrėžti tų išimčių ar apribojimų taikymo sąlygas.

45

Nepaisant to, kas išdėstyta, valstybių narių diskreciją įgyvendinant Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies c punkto antrą alternatyvą ir d punktą lemia keli aspektai.

46

Pirma, Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad diskrecija, kuri suteikta valstybėms narėms įgyvendinant Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas išimtis ir apribojimus, turi būti naudojamasi laikantis Sąjungos teisėje nustatytų apribojimų, o tai reiškia, kad valstybės narės bet kuriuo atveju negali savo nuožiūra nesuderinus nustatyti visų šių išimčių ir apribojimų parametrų (šiuo klausimu žr. 2003 m. vasario 6 d. Sprendimo SENA, C‑245/00, EU:C:2003:68, 34 punktą; 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer, C‑145/10, EU:C:2011:798, 104 punktą ir 2014 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Deckmyn ir Vrijheidsfonds, C‑201/13, EU:C:2014:2132, 16 punktą; 2017 m. vasario 14 d. Nuomonės 3/15 (Marakešo sutartis dėl galimybės susipažinti su paskelbtais kūriniais), EU:C:2017:114, 122 punktą).

47

Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad valstybių narių galimybė įgyvendinti išimtį ar apribojimą pagal suderintas nuostatas, išdėstytas Direktyvos 2001/29 2 ir 3 straipsniuose, yra griežtai apribota Sąjungos teisės reikalavimų (šiuo klausimu žr. 2017 m. vasario 14 d. Nuomonės 3/15 (Marakešo sutartis dėl galimybės susipažinti su paskelbtais kūriniais), EU:C:2017:114, 126 punktą).

48

Visų pirma valstybės narės savo teisės aktuose gali nustatyti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytą išimtį arba apribojimą, tik jeigu ji (jis) atitinka visas šiose nuostatose nustatytas sąlygas (pagal analogiją žr. 2017 m. vasario 14 d. Nuomonės 3/15 (Marakešo sutartis dėl galimybės susipažinti su paskelbtais kūriniais), EU:C:2017:114, 123 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49

Šiuo klausimu valstybės narės taip pat privalo laikytis Sąjungos teisės bendrųjų principų, įskaitant proporcingumo principą, kuriuo remiantis galima daryti išvadą, jog priimtos priemonės turi būti tinkamos norimam tikslui pasiekti ir neviršyti to, kas būtina tam tikslui pasiekti (2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer, C‑145/10, EU:C:2011:798, 105 ir 106 punktai).

50

Antra, Teisingumo Teismas priminė, kad valstybių narių turima diskrecija įgyvendinti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas išimtis ir apribojimus neturėtų būti naudojama taip, kad būtų pakenkta šios direktyvos tikslams, kaip matyti iš direktyvos 1 ir 9 konstatuojamųjų dalių – nustatyti aukšto lygio autorių apsaugą ir tinkamą vidaus rinkos veikimą (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer, C‑145/10, EU:C:2011:798, 107 punktą ir 2014 m. balandžio 10 d.ACI Adam ir kt., C‑435/12, EU:C:2014:254, 34 punktą; 2017 m. vasario 14 d. Nuomonės 3/15 (Marakešo sutartis dėl galimybės susipažinti su paskelbtais kūriniais), EU:C:2017:114, 124 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

51

Taigi valstybės narės, įgyvendindamos minėtas išimtis ir apribojimus, privalo užtikrinti taip nustatytų išimčių ir apribojimų veiksmingumą ir paisyti jų tikslo (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631, 163 punktą ir 2014 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Deckmyn ir Vrijheidsfonds, C‑201/13, EU:C:2014:2132, 23 punktą), siekdamos išlaikyti deramą pusiausvyrą tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų teisių ir interesų, taip pat tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų ir saugomų objektų naudotojų, kaip nurodyta minėtos direktyvos 31 konstatuojamoje dalyje.

52

Trečia, valstybių narių turima diskrecija įgyvendinti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas išimtis ir apribojimus taip pat ribojama tos direktyvos 5 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią tokioms išimtims ar apribojimams taikoma triguba sąlyga, t. y. šios išimtys ar apribojimai taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, jie neturi prieštarauti įprastam kūrinio naudojimui ir galiausiai jie neturi nepagrįstai pažeisti teisėtų teisių turėtojų interesų (2017 m. vasario 14 d. Nuomonės 3/15 (Marakešo sutartis dėl galimybės susipažinti su paskelbtais kūriniais), EU:C:2017:114, 125 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53

Galiausiai, ketvirta, kaip nurodyta šio sprendimo 31 punkte, Chartijoje įtvirtinti principai taikomi valstybėms narėms, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl, perkeldamos į nacionalinę teisę Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas išimtis ir apribojimus, valstybės narės privalo užtikrinti, kad bus vadovaujamasi tokiu jų aiškinimu, kuris leistų užtikrinti deramą pusiausvyrą tarp įvairių Sąjungos teisės sistemos saugomų pagrindinių teisių (2014 m. kovo 27 d. Sprendimo UPC Telekabel Wien, C‑314/12, EU:C:2014:192, 46 punktas ir 2018 m. spalio 18 d. Sprendimo Bastei Lübbe, C‑149/17, EU:C:2018:841, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat žr. 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo IBV & Cie, C‑195/12, EU:C:2013:598, 48 ir 49 punktus ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punktas ir 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami kaip priemonės, kuriomis visiškai suderinamas juose nurodytų teisių materialinis turinys. Šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies c punkto antra alternatyva ir d punktas turi būti aiškinami taip, kad tai nėra priemonės, kuriomis visiškai suderinama juose numatytų išimčių ar apribojimų taikymo sritis.

55

Trečiuoju klausimu, kurį reikia nagrinėti antroje vietoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 11 straipsnyje įtvirtinta informacijos laisvė ir žiniasklaidos laisvė gali pateisinti nukrypimą nuo autorių išimtinių teisių atgaminti savo kūrinius (minėtos direktyvos 2 straipsnio a punktas) ir juos viešai skelbti (minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalis), nepatenkantį į Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas išimtis ir apribojimus.

56

Visų pirma reikia pažymėti, kad tiek iš pasiūlymo (COM(97) 628 final) aiškinamojo memorandumo, tiek iš Direktyvos 2001/29 32 konstatuojamosios dalies matyti, kad šios direktyvos 5 straipsnyje pateiktas išimčių ir apribojimų sąrašas yra baigtinis, o tai taip pat ne kartą pabrėžė Teisingumo Teismas (2016 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Soulier ir Doe, C‑301/15, EU:C:2016:878, 34 punktas ir 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Renckhoff, C‑161/17, EU:C:2018:634, 16 punktas).

57

Kaip matyti iš Direktyvos 2001/29 3 ir 31 konstatuojamųjų dalių, šia direktyva atliktu suderinimu siekiama išlaikyti, visų pirma elektroninėje aplinkoje, deramą pusiausvyrą tarp, pirma, autorių ir gretutinių teisių turėtojų intereso apsaugoti savo intelektinę nuosavybę, užtikrinamą Chartijos 17 straipsnio 2 dalyje, ir, antra, saugomų objektų naudotojų interesų ir pagrindinių teisių, ypač jų saviraiškos ir informacijos laisvių, užtikrinamų Chartijos 11 straipsnyje, ir visuomenės intereso (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Renckhoff, C‑161/17, EU:C:2018:634, 41 punktą).

58

Mechanizmai, leidžiantys rasti teisingą pusiausvyrą tarp šių įvairių teisių ir interesų, yra įtvirtinti pačioje Direktyvoje 2001/29, numatant joje, be kita ko, pirma, teisių turėtojų išimtines teises (2–4 straipsniai), ir, antra, šių teisių išimtis ir apribojimus (5 straipsnis), kuriuos valstybės narės gali, t. y. turi, perkelti į nacionalinę teisę, tačiau šie mechanizmai turi būti įgyvendinti priimant šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones ir nacionalinėms institucijoms taikant šią direktyvą (šiuo klausimu žr. 2008 m. sausio 29 d. Sprendimo Promusicae, C‑275/06, EU:C:2008:54, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

59

Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad Chartijoje įtvirtintos pagrindinės teisės, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, atsirado iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir gairių, nustatytų tarptautiniuose dokumentuose žmogaus teisių apsaugos srityje, kuriuos priimant valstybės narės bendradarbiavo ar prie kurių prisijungė (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 27 d. Sprendimą Parlamentas / Taryba, C‑540/03, EU:C:2006:429, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

60

Dėl Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies c punkto antroje alternatyvoje ir d punkte numatytų išimčių ir apribojimų, dėl kurių klausia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia pabrėžti, kad jomis konkrečiai siekiama numatyti saugomų objektų naudotojų teisės į saviraiškos laisvę ir žiniasklaidos laisvę – kas yra ypač svarbu, kai tai užtikrinama pagrindinėmis teisėmis – įgyvendinimo viršenybę prieš autoriaus interesą uždrausti jo kūrinio naudojimą, kartu užtikrinant, kad autorius iš principo turi teisę nurodyti savo vardą ir pavardę (šiuo tikslu žr. nuo 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer, C‑145/10, EU:C:2011:798, 135 punktą).

61

Be to, kalbant apie šio sprendimo 51 ir 57 punktuose minėtą deramą pusiausvyrą, pažymėtina, kad šios direktyvos 5 straipsnio 5 dalyje, kaip nurodyta šio sprendimo 52 punkte, reikalaujama, kad šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse numatytos išimtys ir apribojimai būtų taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastam kūrinio ar kito saugomo objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia tos teisės turėtojo teisėtų interesų.

62

Atsižvelgiant į tai, jeigu kiekviena valstybė narė, nepaisydama šio sprendimo 56 punkte nurodyto aiškaus Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimo, galėtų nustatyti nuo Direktyvos 2001/29 2–4 straipsniuose nurodytų išimtinių autorių teisių leidžiančias nukrypti nuostatas, nepatenkančias į šios direktyvos 5 straipsnyje išsamiai numatytas išimtis ir apribojimus, minėta direktyva atliktas autorių teisių ir gretutinių teisių suderinimas ir direktyva siekiamas teisinio tikrumo tikslas galėtų tapti neveiksmingi (2014 m. vasario 13 d. Sprendimas Svensson ir kt., C‑466/12, EU:C:2014:76, 34 ir 35 punktai). Iš tiesų iš tos pačios direktyvos 31 konstatuojamosios dalies matyti, kad egzistuojantys išimčių ir tam tikrų teisių apribojimų skirtumai turi tiesioginį neigiamą poveikį autorių teisių ir gretutinių teisių vidaus rinkos veikimui, taigi Direktyvos 2001/29 5 straipsnyje pateikto išimčių ir apribojimų sąrašu siekiama užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą.

63

Be to, kaip matyti iš tos pačios direktyvos 32 konstatuojamosios dalies, šias išimtis ir apribojimus valstybės narės privalo taikyti nuosekliai. Tačiau šių išimčių ir apribojimų įgyvendinimo nuoseklumo reikalavimas negalėtų būti užtikrintas, jei valstybės narės galėtų laisvai numatyti tokias išimtis ir apribojimus, kurie nėra aiškiai nurodyti Direktyvoje 2001/29 (šiuo klausimu žr. 2015 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Hewlett-Packard Belgium, C‑572/13, EU:C:2015:750, 38 ir 39 punktus), be to, Teisingumo Teismas jau yra pabrėžęs, kad jokioje Direktyvos 2001/29 nuostatoje nenumatyta galimybė valstybėms narėms išplėsti minėtų išimčių ar apribojimų taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo ACI Adam ir kt., C‑435/12, EU:C:2014:254, 27 punktą).

64

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Chartijos 11 straipsnyje įtvirtinta informacijos laisvė ir žiniasklaidos laisvė negali pateisinti nukrypimo nuo autorių išimtinių teisių atgaminti savo kūrinius (minėtos direktyvos 2 straipsnio a punktas) ir juos viešai skelbti (minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalis), nepatenkančio į Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas išimtis ir apribojimus.

65

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar nacionalinis teismas, nustatydamas, pirma, Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punkte ir 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų autoriaus išimtinių teisių ir, antra, šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies c punkto antroje alternatyvoje ir d punkte numatytose nukrypti leidžiančiose nuostatose įtvirtintų saugomų objektų naudotojų teisių pusiausvyrą, gali nukrypti nuo siauro minėtų nuostatų aiškinimo ir pasirinkti tokį jų aiškinimą, kuriuo būtų visapusiai atsižvelgiama į poreikį gerbti žodžio ir informacijos laisvę, užtikrintą Chartijos 11 straipsnyje.

66

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar šioje byloje galima taikyti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies c punkto antrą alternatyvą Funke Medien atliekamam UdP naudojimui, ir remiasi tuo, kad paskelbdama minėtą UdP Funke Medien nepateikė atskiros ataskaitos Funke Medien nepaskelbė minėtos UdP atskiroje ataskaitoje.

67

Kaip priminta šio sprendimo 53 punkte, perkeldamos į nacionalinę teisę Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas išimtis ir apribojimus valstybės narės privalo užtikrinti, kad bus vadovaujamasi tokiu jų aiškinimu, kuris leistų užtikrinti deramą pusiausvyrą tarp įvairių Sąjungos teisės sistemos saugomų pagrindinių teisių.

68

Be to, įgyvendindamos šią direktyvą perkeliančias priemones valstybių narių valdžios institucijos ir teismai privalo ne tik aiškinti savo nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų šią direktyvą, bet ir nesivadovauti tokiu jos aiškinimu, kuris pažeistų minėtas pagrindines teises arba kitus bendruosius Sąjungos teisės principus, kaip ne kartą yra nusprendęs Teisingumo Teismas (šiuo klausimu žr. 2008 m. sausio 29 d. Sprendimo Promusicae, C‑275/06, EU:C:2008:54, 70 punktą; 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo UPC Telekabel Wien, C‑314/12, EU:C:2014:192, 46 punktą ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Coty Germany, C‑580/13, EU:C:2015:485, 34 punktą).

69

Tiesa, kaip pažymėjo prašymą priimt prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nuo bendros taisyklės nukrypti leidžiančios nuostatos iš esmės turi būti aiškinamos siaurai.

70

Vis dėlto, nors Direktyvos 2001/29 5 straipsnis formaliai pavadintas „Išimtys ir apribojimai“, reikia pažymėti, kad tokios išimtys ar apribojimai savaime yra kūrinių ar kitų saugomų objektų naudotojams suteiktos teisės (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Eugen Ulmer, C‑117/13, EU:C:2014:2196, 43 punktą). Be to, kaip priminta šio sprendimo 51 punkte, šiuo straipsniu konkrečiai siekiama užtikrinti deramą pusiausvyrą tarp, pirma, teisių turėtojų teisių ir interesų, kurie savaime aiškintini plačiai (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Soulier ir Doke, C‑301/15, EU:C:2016:878, 30 ir 31 punktus ir nurodytą jurisprudenciją), ir, antra, kūrinių ar kitų saugomų objektų naudotojų teisių ir interesų.

71

Tai rodo, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnyje numatytų išimčių ir apribojimų aiškinimas, kaip pažymėta šio sprendimo 51 punkte, turi leisti užtikrinti jų veiksmingumą ir paisyti jų tikslo, ir toks reikalavimas yra ypač svarbus, jei tokiomis išimtimis ir apribojimais, kaip antai Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies c ir d punktuose nustatytos išimtys ir apribojimai, siekiama užtikrinti pagarbą pagrindinėms laisvėms.

72

Šiomis aplinkybėmis svarbu, pirma, pridurti, kad intelektinės nuosavybės teisių apsauga iš tikrųjų įtvirtinta Chartijos 17 straipsnio 2 dalyje. Todėl nei iš šios nuostatos, nei iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos nematyti, kad tokia teisė yra neliečiama, todėl jai turėtų būti taikoma absoliuti apsauga (2011 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Scarlet Extended, C‑70/10, EU:C:2011:771, 43 punktas; 2012 m. vasario 16 d. Sprendimo SABAM, C‑360/10, EU:C:2012:85, 41 punktas ir 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo UPC Telekabel Wien, C‑314/12, EU:C:2014:192, 61 punktas).

73

Antra, šio sprendimo 60 punkte priminta, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies c ir d punktuose siekta numatyti saugomų objektų naudotojų teisės į saviraiškos laisvę ir žiniasklaidos laisvę, kurios užtikrintos Chartijos 11 straipsnyje, įgyvendinimo viršenybę. Šiuo klausimu reikia pažymėti: kadangi Chartijoje įtvirtintos teisės atitinka teises, užtikrintas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – EŽTK), pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį siekiama užtikrinti būtiną Chartijoje įtvirtintų teisių, atitinkančių EŽTK užtikrinamas teises, darnumą, nedarant neigiamos įtakos Sąjungos teisės ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo autonomijai (pagal analogiją šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 47 punktą ir 2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Staatssecretaris van Veiligheid en justitie (Apeliacinio skundo stabdomasis poveikis), C‑180/17, EU:C:2018:775, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Į Chartijos 11 straipsnį įtraukos teisės atitinka tas, kurios garantuojamos EŽTK 10 straipsnio 1 dalyje (šiuo klausimu žr. 2019 m. vasario 14 d. Sprendimo Buivids, C‑345/17, EU:C:2019:122, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

74

Vis dėlto, kaip matyti iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, siekdamas nustatyti autorių teisių ir teisės į saviraiškos laisvę pusiausvyrą, šis teismas, be kita ko, pabrėžė būtinybę atsižvelgti į tai, kad aptariamos „kalbos“ ar informacijos rūšis yra ypač svarbi – visų pirma politinių diskusijų ar diskusijų, turinčių įtakos viešajam interesui, atveju (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 10 d. EŽTT sprendimo Ashby Donald ir kiti prieš Prancūziją, CE:ECHR:2013:0110JUD003676908, 39 punktą).

75

Šiuo atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad Funke Medien ne tik paskelbė UdP savo interneto svetainėje, bet ir pateikė ją susisteminta forma kartu su įžangine kalba, papildomomis nuorodomis ir kvietimu diskutuoti. Tokiomis aplinkybėmis ir darant prielaidą, kad UdP turėtų būti laikoma „kūriniais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punktą ir 3 straipsnio 1 dalį, reikia manyti, kad šių dokumentų paskelbimas gali būti „kūrinių naudojimas <…> norint pranešti apie tuo metu vykstančius įvykius“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies c punkto antrą alternatyvą. Todėl šis paskelbimas gali patekti į Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies c punkto antros alternatyvos taikymo sritį, jei tenkinamos kitos šioje nuostatoje išdėstytos sąlygos, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

76

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad nacionalinis teismas, nustatydamas, pirma, Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punkte ir 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų autoriaus išimtinių teisių ir, antra, saugomų objektų naudotojų teisių, kurios įtvirtintos Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies c punkto antroje alternatyvoje ir d punkte numatytose nukrypti leidžiančiose nuostatose, pusiausvyrą, o tai jis turi atlikti atsižvelgdamas į visas atitinkamo atvejo aplinkybes, turi vadovautis šių nuostatų aiškinimu, kuris, atsižvelgiant į jų formuluotę ir išsaugant jų veiksmingumą, visiškai atitinka Chartijoje užtikrintas pagrindines teises.

77

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: