TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. kovo 21 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Transportas – Viešosios keleivinio geležinkelių ir kelių transporto paslaugos – Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 – 5 straipsnio 1 ir 2 dalys – Tiesioginis sutarčių sudarymas – Viešojo keleivinio transporto autobusais ar tramvajais paslaugų sutartys – Sąlygos – Direktyva 2004/17/EB – Direktyva 2004/18/EB“

Sujungtose bylose C‑266/17 ir C‑267/17

dėl 2017 m. gegužės 3 d.Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2017 m. gegužės 17 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų dviejų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose

Rhein-Sieg-Kreis

prieš

Verkehrsbetrieb Hüttebräucker GmbH,

BvR Busverkehr Rheinland GmbH,

dalyvaujant

Regionalverkehr Köln GmbH (C‑266/17),

Rhenus Veniro GmbH & Co. KG

prieš

Kreis Heinsberg,

dalyvaujant

WestVerkehr GmbH (C‑267/17),

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro ketvirtosios kolegijos pirmininko pareigas einantis septintosios kolegijos pirmininkas T. von Danwitz, teisėjai K. Jürimäe, C. Lycourgos, E. Juhász (pranešėjas) ir C. Vajda,

generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordona,

posėdžio sekretorė L. Carrasco Marco, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. gegužės 31 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–	Rhein-Sieg-Kreis, atstovaujamos advokatų G. Landsberg ir J. Struß,

–	Rhenus Veniro GmbH & Co. KG, atstovaujamos advokato C. Antweiler,

–	Verkehrsbetrieb Hüttebräucker GmbH, atstovaujamos advokato C. Antweiler,

–	BVR Busverkehr Rheinland GmbH, atstovaujamos advokato W. Tresselt,

–	Kreis Heisberg, atstovaujamos advokatų S. Schaefer, M. Weber ir D. Marszalek,

–	Austrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Fruhmann,

–	Europos Komisijos, atstovaujamos W. Mölls, P. Ondrůšek ir J. Hottiaux,

susipažinęs su 2018 m. rugsėjo 13 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70 (OL L 315, 2007, p. 1) 5 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimo.

Šie prašymai pateikti nagrinėjant du teisinius ginčus: pirma, Rhein-Sieg-Kreis (Reino-Zygo apskritis, Vokietija) su Verkehrsbetrieb Hüttebräucker GmbH ir BVR Busverkehr Rheinland GmbH, antra, Rhenus Veniro GmbH & Co. KG (toliau – Rhenus Veniro) su Kreis Heinsberg (Heinsbergo apskritis, Vokietija) dėl planuojamo tiesioginio keleivinio transporto autobusais viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo.

Teisinis pagrindas

Reglamentas Nr. 1370/2007

Reglamento Nr. 1370/2007 1 straipsnyje „Tikslas ir taikymo sritis“ nustatyta:

„1. Šio reglamento tikslas – nustatyti, kaip kompetentingos institucijos, laikydamosi Bendrijos teisės nuostatų, gali veikti viešojo keleivinio transporto srityje, siekdamos užtikrinti bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų teikimą, kad tų paslaugų būtų daugiau, jos būtų saugesnės, kokybiškesnės ir pigesnės nei jas teikiant įprastinėmis rinkos sąlygomis.

Todėl šiame reglamente nustatomos sąlygos, pagal kurias kompetentingos institucijos, nustatydamos viešųjų paslaugų įsipareigojimus ar sudarydamos sutartis dėl jų, už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą kompensuoja viešųjų paslaugų operatoriams patirtas sąnaudas ir (arba) suteikia išimtines teises.

2. Šis reglamentas taikomas nacionalinėms ir tarptautinėms keleivinio geležinkelių bei kitų bėginių transporto rūšių ir kelių transporto viešosioms paslaugoms, išskyrus paslaugas, kurios teikiamos daugiausia dėl jų istorinės reikšmės arba dėl turizmo poreikių. <…>

<…>“

Šio reglamento 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ numatyta:

„Šiame reglamente:

a)	viešasis keleivinis transportas – nediskriminuojant ir nuolat visuomenei teikiamos bendrus ekonominius interesus tenkinančios keleivinio transporto paslaugos;

b)	kompetentinga institucija – valstybės narės ar valstybių narių valdžios institucija ar valdžios institucijų grupė, turinti teisę įsikišti viešojo keleivinio transporto srityje tam tikroje geografinėje teritorijoje, arba bet kokia įstaiga, kuriai suteikti tokie įgaliojimai;

c)	vietos kompetentinga institucija – kompetentinga institucija, kurios kompetencijos geografinė teritorija nėra nacionalinė;

<…>

h)	tiesioginis sutarties sudarymas – viešųjų paslaugų sutarties sudarymas su tam tikru viešųjų paslaugų operatoriumi iš anksto neskelbiant konkurso;

viešųjų paslaugų sutartis – vienas ar keli teisiškai privalomi dokumentai, kuriais patvirtinamas kompetentingos institucijos ir viešųjų paslaugų operatoriaus susitarimas dėl viešojo keleivinio transporto paslaugų, kurioms taikomi viešųjų paslaugų įsipareigojimai, valdymo ir teikimo patikėjimo tam viešųjų paslaugų operatoriui; atsižvelgiant į valstybės narės teisę, tokia sutartis taip pat gali būti kompetentingos institucijos priimtas sprendimas:

–	individualaus teisės akto ar kito reglamentuojančio akto forma, arba

–	nustatantis sąlygas, kuriomis kompetentinga institucija pati teikia paslaugas arba patiki tokių paslaugų teikimą vidaus operatoriui;

j)	vidaus operatorius – teisiškai atskirtas subjektas, kurį vietos kompetentinga institucija, o institucijų grupės atveju – bent viena vietos kompetentinga institucija – kontroliuoja panašiai, kaip ji kontroliuoja savo padalinius;

<…>“

Minėto reglamento 5 straipsnyje „Viešųjų paslaugų sutarčių sudarymas“ numatyta:

„1. Viešųjų paslaugų sutartys sudaromos pagal šiame reglamente nustatytas taisykles. Tačiau paslaugų sutartys ir viešųjų paslaugų [viešojo paslaugų pirkimo] sutartys, kaip apibrėžta [2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvoje 2004/17/EB [dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (OL L 134, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 19)] ar [2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvoje 2004/18/EB [dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, 2004, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132)], dėl keleivinio transporto autobusais ar tramvajais paslaugų teikimo sudaromos laikantis tose direktyvose nustatytų procedūrų, jei tokios sutartys nėra paslaugų koncesijų sutartys, kaip apibrėžta tose direktyvose. Tais atvejais, kai sutartys turi būti sudaromos laikantis direktyvų [2004/17] ar [2004/18], šio straipsnio 2–6 dalių nuostatos netaikomos.

2. Išskyrus atvejus, kai draudžiama pagal nacionalinę teisę, vietos kompetentinga institucija – nesvarbu, ar tai būtų integruotas keleivinio transporto viešąsias paslaugas teikianti atskira institucija, ar institucijų grupė – gali nuspręsti viešąsias keleivinio transporto paslaugas teikti pati arba tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartis su teisiškai atskirtu subjektu, kurį vietos kompetentinga institucija, o institucijų grupės atveju – bent viena vietos kompetentinga institucija – kontroliuoja panašiai, kaip ji kontroliuoja savo padalinius. Kai vietos kompetentinga institucija priima tokį sprendimą, laikomasi toliau nurodytos tvarkos:

siekiant nustatyti, ar vietos kompetentinga institucija vykdo tokią kontrolę, atsižvelgiama į tokius rodiklius: atstovavimo administraciniuose, valdymo ar priežiūros organuose mastą, su šiuo atstovavimu susijusias atitinkamas įstatų nuostatas, nuosavybę, faktinę įtaką ir kontrolę priimant strateginius sprendimus ir atskirus valdymo sprendimus. Pagal Bendrijos teisę 100 % nuosavybės priklausymas kompetentingai valdžios institucijai, ypač viešojo ir privataus sektorių partnerystės atveju, nėra privalomas šioje dalyje apibrėžtos kontrolės nustatymo reikalavimas, jei viešasis sektorius dominuoja ir jei tokią kontrolę galima nustatyti kitų kriterijų pagrindu;

šis punktas taikomas [ši straipsnio dalis taikoma] su sąlyga, kad vidaus operatorius ir subjektas, kuriam šis operatorius daro bent mažiausią poveikį, savo keleivinio transporto viešųjų paslaugų veiklą vykdys vietos kompetentingai institucijai pavaldžioje teritorijoje – neatsižvelgiant į toje veikloje naudojamas linijas ar kitus pagalbinius elementus, patenkančius į kaimyninei vietos kompetentingai institucijai pavaldžią teritoriją, – ir nedalyvaus konkursuose dėl viešųjų keleivinio transporto paslaugų teikimo, organizuojamuose už vietos kompetentingai institucijai pavaldžios teritorijos ribų;

nepaisant b punkto, vidaus operatorius gali pradėti dalyvauti sąžininguose konkursuose likus dvejiems metams iki su juo tiesiogiai sudarytos viešųjų paslaugų sutarties pabaigos, su sąlyga, kad buvo priimtas galutinis sprendimas vidaus operatoriaus sutartyje numatytoms keleivinio transporto viešosioms paslaugoms taikyti sąžiningą konkurso tvarką, o vidaus operatorius nėra tiesiogiai sudaręs kitų viešųjų paslaugų sutarčių;

jei vietos kompetentinga institucija neegzistuoja, a, b ir c punktai taikomi nacionalinei institucijai geografinės teritorijos, kuri nėra nacionalinė, atžvilgiu, su sąlyga, kad vidaus operatorius nedalyvauja konkursuose dėl keleivinio transporto viešųjų paslaugų teikimo, organizuojamuose už teritorijos, kurios atžvilgiu sudaryta viešųjų paslaugų sutartis, ribų;

e)	jei pagal 4 straipsnio 7 dalį numatoma sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims sutartis, vidaus operatorius privalo pats teikti didžiąją keleivinio transporto viešųjų paslaugų dalį.

3. Kompetentinga institucija, kuri kreipiasi į kitą trečiąją šalį nei vidaus operatorius, viešųjų paslaugų sutartis sudaro konkurso tvarka, išskyrus 4, 5 ir 6 dalyse nurodytus atvejus. Nustatyta konkurso tvarka turi būti atvira visiems operatoriams ir sąžininga bei joje turi būti laikomasi skaidrumo bei nediskriminavimo principų. Siekiant nustatyti, kaip galima geriausiai patenkinti konkrečius ar sudėtingus poreikius, po pasiūlymų pateikimo ir bet kokios pirminės atrankos, laikantis tų pačių principų, gali būti vedamos derybos.

<…>“

To paties reglamento 7 straipsnio „Paskelbimas“ 2 dalyje nustatyta:

„Kiekviena kompetentinga institucija imasi būtinų priemonių, kad likus ne mažiau kaip vieneriems metams iki konkurso paskelbimo arba tiesioginio sutarties sudarymo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje būtų paskelbti bent šie duomenys:

a)	kompetentingos institucijos pavadinimas ir adresas;

b)	sudarytinos sutarties rūšis;

c)	paslaugos ir teritorijos, kurių atžvilgiu sutartis bus sudaroma.

Kompetentingos institucijos gali nuspręsti neskelbti šios informacijos, jei viešųjų paslaugų sutarčių metinis keleivinio transporto paslaugų atstumas neviršija 50000 kilometrų.

<…>“

Direktyva 2004/17

Direktyvos 2004/17 1 straipsnyje „Apibrėžimai“ nustatyta:

„1. Taikant šią direktyvą, taikomi šiame straipsnyje pateikti sąvokų apibrėžimai.

a)	„Prekių, darbų ir paslaugų pirkimo sutartys“ – tai sutartys, numatančios piniginį atlygį, sudarytos raštu tarp vieno ar kelių perkančiųjų subjektų, nurodytų 2 straipsnio 2 dalyje, ir vieno ar kelių rangovų, tiekėjų ar paslaugų teikėjų.

<…>

d)	„paslaugų pirkimo sutartys“ – tai sutartys, išskyrus darbų ir prekių pirkimo sutartis, kurių objektas – paslaugų, nurodytų XVII priede, teikimas.

<…>

3. <…>

b)	„paslaugų koncesija“ – tai tokios pat rūšies kaip ir paslaugų pirkimo sutartis, išskyrus tai, kad atlygis už suteiktas paslaugas – tai tik teisė eksploatuoti paslaugą arba tokia teisė kartu su užmokesčiu.

<…>“

Šios direktyvos 5 straipsnio „Transporto paslaugos“ 1 dalyje numatyta:

„Ši direktyva taikoma veikloms, susijusioms su tinklų, teikiančių visuomenei paslaugas transportavimo geležinkeliais, automatinėmis sistemomis, tramvajais, troleibusais, autobusais arba perdavimo kabeliu srityje, teikimu arba eksploatavimu.

Transporto paslaugų srityje laikoma, kad tinklas egzistuoja, kai paslauga yra teikiama laikantis valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos nustatytų eksploatavimo sąlygų, kaip antai sąlygų, susijusių su maršrutais, kurie turi būti aptarnaujami, pajėgumais, kurie turi būti užtikrinti, arba paslaugos teikimo dažnumu.“

Minėtos direktyvos 18 straipsnyje „Darbų ir paslaugų koncesijos“ nustatyta:

„Ši direktyva netaikoma darbų ir paslaugų koncesijoms, kurias suteikia perkantieji subjektai, vykdantys vieną ar kelias 3–7 straipsniuose nurodytas veiklos rūšis, kai tos koncesijos suteikiamos tokioms veiklos rūšims vykdyti.“

10	Tos pačios direktyvos 31 straipsnyje „XVII A priede išvardytos paslaugų pirkimo sutartys“ numatyta: „Sutartys, kurių objektas – XVII A priede išvardytos paslaugos, sudaromos pagal 34–59 straipsnius.“

11	Direktyvos 2004/17 32 straipsnyje „XVII B priede išvardytos paslaugų pirkimo sutartys“ nustatyta: „Sutartims, kurių objektas – XVII B priede išvardytos paslaugos, taikomi išskirtinai 34 ir 43 straipsnių reikalavimai.“

12	Šios direktyvos 34 straipsnyje „Techninės specifikacijos“ nustatytos, be kita ko, taisyklės, pagal kurias techninės specifikacijos turi būti formuluojamos pirkimo dokumentuose.

Minėtos direktyvos 43 straipsnyje „Skelbimai apie pirkimo sutarties sudarymą“ nurodyta:

„1. Perkantieji subjektai, kurie sudaro sutartį arba preliminarų susitarimą, per du mėnesius nuo sutarties arba preliminaraus susitarimo sudarymo dienos, vadovaudamosi Komisijos nustatytais reikalavimais išsiunčia skelbimą apie pirkimo sutarties sudarymą, minėtą XVI priede, 68 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

<…>

4. Sutarčių, sudarytų XVII B priede išvardytoms paslaugoms, atveju perkantieji subjektai pranešime nurodo, ar jie sutinka su tokio skelbimo publikavimu.

<…>“

Tiek Direktyvos 2004/17 XVII A priede („31 straipsnyje apibrėžtos paslaugos“), tiek jos XVII B priede („32 straipsnyje apibrėžtos paslaugos“) pateikta lentelė, kurioje prie kiekvienos joje nurodytos paslaugų kategorijos nurodyti Jungtinių Tautų laikinojo svarbiausio produktų klasifikatoriaus identifikacijos numeriai (toliau – CPC identifikacijos numeriai). XVII A priedo 2 kategorijos, kuri atitinka „sausumos transporto paslaugas“, CPC identifikacijos numeriai, yra 712 (išskyrus 71235), 7512 ir 87304. XVII B priedo 18 kategorijos, kuri atitinka „geležinkelių transporto paslaugas“, CPC identifikacijos numeris yra 711. Identifikacijos numeris 712 skirtas, be kita ko, reguliaraus ir specialaus miesto ir priemiestinio keleivinio transporto paslaugoms ir reguliaraus tarpmiestinio keleivinio transporto paslaugoms, išskyrus miesto, priemiestinio, tarpmiestinio keleivinio geležinkelių transporto paslaugas, kurios susijusios su CPC identifikacijos numeriu 711.

Direktyva 2004/18

Direktyvos 2004/18 1 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ nustatyta:

„1. Šioje direktyvoje taikomi šio straipsnio 2–15 dalyse pateikti sąvokų apibrėžimai.

2. <…>

d)	„Viešojo paslaugų pirkimo sutartys“ – tai viešosios [viešojo pirkimo] sutartys, kurių dalykas yra II priede išvardytų paslaugų teikimas, išskyrus darbų ir prekių pirkimo sutartis.

<…>

4. „Viešoji paslaugų koncesija“ – tai tos pačios rūšies sutartis, kaip ir paslaugų pirkimo sutartis, išskyrus tai, kad atlygis už suteiktas paslaugas yra teisė naudotis paslauga arba tokia teisė kartu su mokėjimu.

<…>“

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Specialiųjų arba išimtinių teisių suteikimas: nediskriminavimo sąlyga“ numatyta:

„Jei perkančioji organizacija suteikia specialiąsias arba išimtines teises vykdyti viešųjų paslaugų veiklą subjektui, kuris nėra tokia perkančioji organizacija, dokumente, kuriuo šios teisės suteikiamos, turi būti nustatyta, kad minėtas subjektas, vykdydamas savo veiklą ir sudarydamas prekių pirkimo sutartis su trečiosiomis šalimis, privalo laikytis nediskriminacijos pilietybės pagrindu principo.“

Minėtos direktyvos 12 straipsnio „Sutartys vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose“ pirmoje pastraipoje numatyta:

„Ši direktyva netaikoma tiek viešosioms [viešojo pirkimo] sutartims, patenkančioms į Direktyvos [2004/17] taikymo sferą, kurias sudaro perkančiosios organizacijos, veikiančios vienoje arba keliose veiklos srityse, išvardytose minėtos direktyvos 3–7 straipsniuose, ir kurios sudarytos veiklai šiose srityse vykdyti, tiek viešosioms [viešojo pirkimo] sutartims, kurios nepatenka į minėtos direktyvos taikymo sritį pagal jos 5 straipsnio 2 dalį ir 19, 26 ir 30 straipsnius.“

18	Direktyvos 2004/18 17 straipsnyje „Paslaugų koncesijos“ numatyta: „Nepažeidžiant 3 straipsnio taikymo, ši direktyva netaikoma paslaugų koncesijoms, kaip apibrėžta 1 straipsnio 4 dalyje.“

19	Šios direktyvos 20 straipsnyje „II A priede išvardytos paslaugų pirkimo sutartys“ nustatyta: „Sutartys II A priede išvardytoms paslaugoms sudaromos 23–55 straipsniuose nustatyta tvarka.“

20	Minėtos direktyvos 21 straipsnyje „II B priede išvardytų paslaugų pirkimo sutartys“ nustatyta: „Sutartys II B priede išvardytoms paslaugoms sudaromos išimtinai 23 straipsnyje ir 35 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka.“

21	Tos pačios direktyvos II A ir II B prieduose yra lentelės, panašios į atitinkamai Direktyvos 2004/17 XVII A ir XVII B prieduose pateiktas lenteles.

Direktyva 2014/24/ES

22	Kaip matyti iš 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18 (OL L 94, 2014, p. 65), 91 straipsnio pirmos pastraipos, šia direktyva nuo 2016 m. balandžio 18 d. panaikinama Direktyva 2004/18.

Direktyvos 2014/24 12 straipsnyje „Viešosios [viešojo pirkimo] sutartys tarp viešojo sektoriaus subjektų“ numatyta:

„1. Ši direktyva netaikoma viešosioms [viešojo pirkimo] sutartims, kurias perkančioji organizacija skiria privačiosios ar viešosios teisės reglamentuojamam juridiniam asmeniui, kai įvykdomos visos šios sąlygos:

a)	perkančioji organizacija atitinkamą juridinį asmenį kontroliuoja panašiai kaip ir savo skyrius;

b)	daugiau kaip 80 % kontroliuojamojo juridinio asmens veiklos vykdoma atliekant užduotis, kurias jam yra pavedusi kontroliuojančioji perkančioji organizacija arba kiti tos perkančiosios organizacijos kontroliuojami juridiniai asmenys; ir

kontroliuojamajame juridiniame asmenyje nėra tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo, išskyrus atvejus, kai kontrolės ir teisės blokuoti nesuteikiantis privataus kapitalo dalyvavimas yra reikalaujamas pagal nacionalinės teisės aktų nuostatas laikantis Sutarčių ir jis nesuteikia lemiamos įtakos kontroliuojamojo juridinio asmens sprendimams.

Perkančioji organizacija laikoma kontroliuojančiąja juridinį asmenį panašiai kaip ir savo skyrius pagal pirmos pastraipos a punktą, kai ji daro lemiamą įtaką kontroliuojamojo juridinio asmens strateginiams tikslams ir reikšmingiems sprendimams. Tokią kontrolę gali vykdyti ir kitas juridinis asmuo, kurį patį tokiu pačiu būdu kontroliuoja perkančioji organizacija.

2. 1 dalis taikoma ir tuo atveju, kai kontroliuojamasis asmuo, kuris yra perkančioji organizacija, skiria sutartį savo kontroliuojančiajai perkančiajai organizacijai ar kitam tos pačios perkančiosios organizacijos kontroliuojamam juridiniam asmeniui, jeigu juridiniame asmenyje, kuriam skiriama viešoji [viešojo pirkimo] sutartis, nėra tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo, išskyrus atvejus, kai kontrolės ir teisės blokuoti nesuteikiantis privataus kapitalo dalyvavimas yra reikalaujamas pagal nacionalinės teisės aktų nuostatas laikantis Sutarčių ir jis nesuteikia lemiamos įtakos kontroliuojamojo juridinio asmens sprendimams.

3. Vis dėlto perkančioji organizacija, nekontroliuojanti privačiosios ar viešosios teisės reglamentuojamo juridinio asmens taip, kaip apibrėžta 1 dalyje, gali skirti tam juridiniam asmeniui viešąją [viešojo pirkimo] sutartį netaikydama šios direktyvos, kai įvykdomos visos šios sąlygos:

a)	perkančioji organizacija kartu su kitomis perkančiosiomis organizacijomis tą juridinį asmenį kontroliuoja panašiai, kaip jos kontroliuoja savo skyrius;

b)	daugiau kaip 80 % to juridinio asmens veiklos vykdoma atliekant užduotis, kurias jam yra pavedusios kontroliuojančiosios perkančiosios organizacijos arba kiti tų pačių perkančiųjų organizacijų kontroliuojami juridiniai asmenys, ir

Taikant pirmos pastraipos a punktą perkančiosios organizacijos vykdo bendrą juridinio asmens kontrolę, kai įvykdomos visos šios sąlygos:

i)	kontroliuojamojo juridinio asmens sprendimų priėmimo organus sudaro visų dalyvaujančių perkančiųjų organizacijų atstovai. Atskiri atstovai gali atstovauti kelioms arba visoms dalyvaujančioms perkančiosioms organizacijoms;

ii)	tos perkančiosios organizacijos gali kartu daryti lemiamą įtaką kontroliuojamojo juridinio asmens strateginiams tikslams ir svarbiems sprendimams ir

iii)	kontroliuojamasis juridinis asmuo nesiekia jokių interesų, kurie būtų priešingi kontroliuojančiųjų perkančiųjų organizacijų interesams.

4. Ši direktyva netaikoma išimtinai dviejų ar daugiau perkančiųjų organizacijų sudarytai sutarčiai, kai įvykdomos visos šios sąlygos:

a)	sutartimi nustatomas ar įgyvendinamas dalyvaujančių perkančiųjų organizacijų bendradarbiavimas siekiant užtikrinti, kad viešosios paslaugos, kurias jie turi suteikti, būtų teikiamos siekiant bendrų jų tikslų;

b)	toks bendradarbiavimas įgyvendinamas vadovaujantis vien su viešuoju interesu susijusiais motyvais ir

c)	dalyvaujančios perinančiosios organizacijos atviroje rinkoje vykdo mažiau kaip 20 % veiklų, kurias apima bendradarbiavimas.

5. Nustatant procentinę 1 dalies pirmos pastraipos b punkte, 3 dalies pirmos pastraipos b punkte ir 4 dalies c punkte nurodytos veiklos dalį, atsižvelgiama į trejų metų iki sutarties skyrimo duomenis apie vidutinę bendrąją apyvartą arba atitinkamą alternatyvų veikla grindžiamą rodiklį, kaip antai atitinkamo juridinio asmens ar perkančiosios organizacijos sąnaudas, susijusias su paslaugomis, prekėmis ir darbais.

Kai dėl atitinkamo juridinio asmens ar perkančiosios organizacijos įsteigimo ar veiklos pradžios datos arba kai dėl jo veiklos reorganizavimo duomenų apie trejų ankstesnių metų apyvartą arba alternatyvų veikla grindžiamą rodiklį, pavyzdžiui, sąnaudas, nėra arba jie nebeaktualūs, pakanka įrodyti, visų pirma remiantis verslo planais, kad veiklos matavimas yra patikimas.“

Direktyva 2014/25/ES

Kaip matyti iš 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/25/ES dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų (OL L 94, 2014, p 243) 107 straipsnio, šia direktyva nuo 2016 m. balandžio 18 d. panaikinama Direktyva 2004/17.

25	Direktyvos 2014/25 28 straipsnyje „Sutartys tarp perkančiųjų organizacijų“ įtvirtintos nuostatos, kurios iš esmės nesiskiria nuo Direktyvos 2014/24 12 straipsnyje įtvirtintų nuostatų.

Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

Byla C‑266/17

Reino-Zygo apskritis yra vietos valdžios institucija, turinti kompetentingos institucijos statusą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1370/2007 2 straipsnio b punktą, kuri kartu su kitomis vietos valdžios institucijomis, turinčiomis tą patį kompetentingų institucijų statusą, įsteigė Zweckverband Verkehrsverbund Rhein-Sieg (Specialiosios paskirties Reino-Zygo transporto asociacija, Vokietija); šios tikslas – bendrai vykdyti Gesetz über den öffentlichen Personennahverkehr in Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos viešojo vietinio keleivinio transporto įstatymas) nustatytas užduotis.

27	Pagal įstatus šios kelias savivaldybes jungiančios asociacijos užduotis, be kita ko, yra nustatyti tarifų dydį.

28	Regionalverkehr Köln GmbH yra viešojo transporto bendrovė, kuri tiesiogiai arba netiesiogiai priklauso keleivinio transporto veiklos vykdytojams, tarp kurių yra Reino-Zygo apskritis.

Regionalverkehr Köln pagal vadinamuosius ankstesnius pavedimus, jai duotus prieš įsigaliojant Reglamentui (EB) Nr. 1370/2007, teikia viešojo keleivinio transporto paslaugas Reino-Zygo apskričiai ir kitoms tiesiogiai arba netiesiogiai valdant jos kapitalą dalyvaujančioms institucijoms. Be šios veiklos pagal sutartis, sudarytas prieš įsigaliojant minėtam reglamentui iš anksto neskelbiant konkurso, ji teikia transporto autobusais paslaugas keturioms savivaldybėms, kurios pačios yra vietos transporto miesto autobusais veiklos vykdytojos.

2015 m. rugpjūčio 21 d.Regionalverkehr Köln visuotiniame akcininkų susirinkime buvo iš dalies pakeisti šios bendrovės įstatai, juose įtvirtinant nuostatą, kad dėl transporto paslaugų sutarties sudarymo, pakeitimo arba nutraukimo teisę balsuoti turi tik tas akcininkas, kuris sudaro transporto paslaugų sutartį pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalį, arba tas akcininkas, kurio tiesioginis arba netiesioginis savininkas sudaro tokią sutartį. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ši nuostata tapo laikinai negaliojanti vadovaujantis galutiniu Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) sprendimu.

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagal Reglamento Nr. 1370/2007 7 straipsnio 2 dalį Reino-Zygo apskritis 2015 m. rugsėjo 30 d.Europos Sąjungos oficialiojo leidinio priede paskelbė išankstinį informacinį skelbimą apie ketinimą tiesiogiai sudaryti viešojo pirkimo sutartį dėl viešojo keleivinio transporto autobusais paslaugų teikimo, kuri nėra paslaugų koncesijų sutartis, kaip tai suprantama pagal direktyvas 2004/17 ir 2004/18.

32	Ši viešojo pirkimo sutartis dėl kelių milijonų kilometrų metinio atstumo paslaugų turėjo būti sudaryta su Regionalverkehr Köln kaip vidaus operatoriumi pagal Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalį ir 120 mėnesių laikotarpiui, skaičiuojant nuo 2016 m. gruodžio 12 d.

Paskelbus šį skelbimą, Verkehrsbetrieb Hüttebräucker ir BVR Busverkehr Rheinland apskundė numatomą tiesioginį sutarties sudarymą Vergabekammer (Viešųjų pirkimų bylas nagrinėjanti komisija, Vokietija) ir, be kita ko, nurodė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama viešojo pirkimo sutartis nepatenka į Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, nes ji nėra paslaugų koncesijų sutartis.

Vergabekammer (Viešųjų pirkimų bylas nagrinėjanti komisija) uždraudė Regionalverkehr Köln tiesiogiai sudaryti pagrindinėje byloje aptariamą viešojo pirkimo sutartį, nes nebuvo įvykdytos Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos. Šiuo klausimu ji pabrėžė, kad šiai bendrovei nebuvo nustatyta Reino-Zygo apskrities vykdytina kontrolė, be to, ji teikė viešąsias keleivinio transporto paslaugas kitose nei šiai vietos valdžios institucijai pavaldžiose teritorijose, o tai trukdė sudaryti bet kokias tiesiogines transporto paslaugų sutartis.

35	Reino-Zygo apskritis padavė apeliacinį skundą Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas).

36	Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas) nurodė, kad, kiek tai susiję su viešojo transporto paslaugų pirkimo sutartimis, kurios nėra paslaugų koncesijų sutartys, Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis nacionalinėje jurisprudencijoje vertinamas skirtingai.

Iš tiesų kai kurie teismai teigia, jog šios nuostatos neturėtų būti taikomos keleivinio transporto autobusais ir tramvajais paslaugų sutartims, kurios nėra paslaugų koncesijų sutartys, nes Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, kad šios sutartys ir toliau yra reglamentuojamos pagal direktyvas 2004/17 ir 2004/18, o tai vis dėlto netrukdo tiesiogiai sudaryti sutartis laikantis bendrųjų taisyklių, nustatytų remiantis šiomis direktyvomis.

Priešingai, kiti teismai, tarp kurių yra ir Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas), mano: kadangi direktyvų 2004/17 ir 2004/18 nuostatos tiesioginiam sutarčių sudarymui netaikomos, Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis, kurioje reglamentuojamas tiesioginis keleivinio transporto paslaugų sutarčių sudarymas, kaip specialioji nuostata, pagal 2016 m. spalio 27 d. Sprendimo Hörmann Reisen (C‑292/15, EU:C:2016:817) turi būti taikoma tiesiogiai sudarant keleivinio transporto autobusais paslaugų sutartis, net jei tokios sutartys nėra viešųjų paslaugų koncesijų sutartys.

39	Atsižvelgdamas į tokį skirtingą aiškinimą Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas) klausia, ar Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis iš principo turi būti taikoma tokioje byloje, kaip nagrinėjama.

Be to, jeigu atsakymas būtų teigiamas, šis teismas siekia išsiaiškinti, ar ši nuostata iš esmės turėtų būti taikoma pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą minėtas ypatingas ir konkrečias aplinkybes, ir kelia klausimą, kuriuo momentu turi būti įvykdytos minėtos nuostatos taikymo sąlygos.

Šiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.	Ar Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis taikytina sutartims, kurios, remiantis Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu, nėra paslaugų koncesijų sutartys pagal [Direktyvą 2004/17] arba [Direktyvą 2004/18]? Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

Ar tuo atveju, kai atskira kompetentinga institucija pagal Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalį viešųjų paslaugų sutartį sudaro tiesiogiai su vidaus operatoriumi, šios institucijos kartu su kitais vidaus operatoriaus akcininkais vykdomai bendrai vidaus operatoriaus kontrolei prieštarauja tai, kad teisė įsikišti viešojo keleivinio transporto srityje tam tikroje geografinėje teritorijoje [Reglamento Nr. 1370/2007 2 straipsnio b ir c punktai] padalyta tarp atskiros kompetentingos institucijos ir integruotas keleivinio transporto viešąsias paslaugas teikiančių valdžios institucijų grupės, pavyzdžiui, teisė viešųjų paslaugų sutartis sudaryti su vidaus operatoriumi palikta atskirai kompetentingai institucijai, o užduotis nustatyti tarifą perduota specialiosios paskirties transporto asociacijai, kuriai, be atskiros institucijos, priklauso kitos savo geografinėje teritorijoje kompetentingos institucijos?

Ar tuo atveju, kai atskira kompetentinga institucija pagal Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalį viešųjų paslaugų sutartį sudaro tiesiogiai su vidaus operatoriumi, šios institucijos kartu su kitais vidaus operatoriaus akcininkais vykdomai bendrai vidaus operatoriaus kontrolei prieštarauja tai, kad pagal jo steigimo sutartį priimant sprendimus dėl viešųjų paslaugų sutarties sudarymo, pakeitimo arba nutraukimo pagal Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalį teisę balsuoti turi tik tas akcininkas, kuris arba kurio tiesioginis arba netiesioginis savininkas pagal Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalį su vidaus operatoriumi sudaro viešųjų paslaugų sutartį?

Ar pagal Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalies antro sakinio b punktą leidžiama, kad vidaus operatorius keleivinio transporto viešąsias paslaugas teiktų ir kitoms vietos kompetentingoms institucijoms joms pavaldžioje geografinėje teritorijoje (įskaitant išeinančias linijas ar kitus pagalbinius elementus, patenkančius į kaimyninei vietos kompetentingai institucijai pavaldžią teritoriją), jei šių paslaugų sutartys sudaromos neorganizuojant konkursų?

Ar pagal Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalies antro sakinio b punktą leidžiama, kad vidaus operatorius keleivinio transporto viešąsias paslaugas teiktų kitiems vykdytojams su juo sutartį sudariusiai institucijai nepavaldžioje teritorijoje pagal paslaugų sutartis, kurioms taikomas Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 3 dalyje numatytas pereinamasis laikotarpis?

6.	Kuriuo momentu turi būti įvykdytos Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos?“

Byla C‑267/17

Heinsbergo apskritis yra vietos valdžios institucija, turinti kompetentingos institucijos statusą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1370/2007 2 straipsnio b punktą, kuri kartu su kitomis vietos valdžios institucijomis yra Zwerckband Aachener Verkehrsverbund (Specialiosios paskirties Acheno transporto asociacija, Vokietija), įsteigtos siekiant skatinti ir remti savo narių viešąjį keleivinį transportą, narė.

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagal Reglamento Nr. 1370/2007 7 straipsnio 2 dalį Heinsbergo apskritis 2016 m. kovo 15 d.Europos Sąjungos oficialiojo leidinio priede paskelbė išankstinį informacinį skelbimą apie ketinimą tiesiogiai sudaryti viešojo pirkimo sutartį dėl viešojo keleivinio transporto autobusais ir kitomis motorinėmis transporto priemonėmis paslaugų.

Šiame išankstiniame informacijos skelbime buvo numatyta, kad ši viešojo pirkimo sutartis, kuri susijusi su kelių milijonų kilometrų atstumo paslaugomis ir kurios vykdymas turi prasidėti 2018 m. sausio 1 d., bus tiesiogiai sudaryta su vidaus operatoriumi, šiuo atveju WestVerkehr GmbH, vadovaujantis Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalimi.

45	Rhenus Veniro pateikė skundą Vergabekammer Rheinland (Reino krašto viešųjų pirkimų bylas nagrinėjanti komisija, Vokietija) dėl planuojamo tiesioginio sutarčių sudarymo; šį skundą Vergabekammer Rheinland atmetė.

Rhenus Veniro padavė apeliacinį skundą Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas), ji teigė, kad, kiek tai susiję su viešosiomis keleivinio transporto autobusais ar tramvajais paslaugomis, Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis taikoma tik tuo atveju, kai atitinkamos sutartys yra paslaugų koncesijų sutartys.

47	Dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos byloje C‑266/17, minėtas teismas klausia, ar Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis iš esmės taikoma tokiu atveju, koks nagrinėjamas byloje C‑267/17.

Be to, jeigu atsakymas būtų teigiamas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar ši nuostata iš esmės turėtų būti taikoma pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą minėtas ypatingas ir konkrečias aplinkybes, ir kelia klausimą, kuriuo momentu turi būti įvykdytos minėtos nuostatos taikymo sąlygos.

Šiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis taikytina tiesiogiai sudarytinoms viešųjų paslaugų sutartims, kaip jos suprantamos pagal reglamento 2 straipsnio i punktą, jei remiantis reglamento 5 straipsnio 1 dalies antru sakiniu jos nėra paslaugų koncesijų sutartys pagal [Direktyvą 2004/17] arba [Direktyvą 2004/18]?

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

Ar Reglamento Nr. 1370/2007 2 straipsnio b punktu ir 5 straipsnio 2 dalimi, vartojant žodį „ar“, preziumuojama, kad išimtinę kompetenciją turi arba atskira institucija, arba institucijų grupė, ar pagal šias nuostatas atskira institucija gali būti ir institucijų grupės narė, ir pavesti grupei atlikti atskiras užduotis, bet kartu išlaikyti teisę įsikišti pagal 2 straipsnio b punktą ir būti vietos kompetentinga institucija pagal Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalį?

Ar Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalies antro sakinio e punkte nustatytu įpareigojimu, kad vidaus operatorius privalo pats teikti didžiąją keleivinio transporto viešųjų paslaugų dalį, atmetama vidaus operatoriaus galimybė pavesti teikti šią didžiąją paslaugų dalį patronuojamajai bendrovei, kurios 100 % kapitalo jam priklauso?

4.	Kuriuo momentu – ar jau paskelbimo apie planuojamą tiesioginį sutarties sudarymą pagal Reglamento Nr. 1370/2007 7 straipsnį, ar tik tiesioginio sutarties sudarymo – turi būti įvykdytos Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalyje nustatytos tiesioginio sutarties sudarymo sąlygos?“

50	2018 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑266/17 ir C‑267/17 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

Dėl prašymo atnaujinti žodinę proceso dalį

51	Teisingumo Teismo kanceliarija atitinkamai 2018 m. rugsėjo 20 d. gavo Verkehrsbetrieb Hüttebräucker ir BVR Busverkehr Rheinland prašymus (byla C‑266/17), taip pat Rhenus Veniro prašymą (byla C‑267/17) atnaujinti žodinę proceso dalį, taikant Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį.

Grįsdamos savo prašymus Verkehrsbetrieb Hüttebräucker ir Rhenus Veniro teigia, kad generalinio advokato išvadoje pateiktame Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalies aiškinime nepakankamai atsižvelgta į argumentus, nurodytus visų pirma per teismo posėdį ir prieštaraujančius šiam aiškinimui. Be to, per teismo posėdį nebuvo aptarti kai kurie jų rašytinėse pastabose išdėstyti argumentai, visų pirma dėl Reglamento Nr. 1370/2007 9 straipsnio 1 dalies svarbos aiškinant minėto 5 straipsnio 2 dalį.

Savo ruožtu BVR Busverkehr Rheinland teigia, kad generalinis advokatas klaidingai manė, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo trečiasis klausimas, pateiktas byloje C‑266/17, gali būti hipotetinis, nors 2015 m. rugpjūčio 21 d. padarytas Regionalverkehr Köln įstatų pakeitimas buvo pradėtas taikyti.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pirma, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir Teisingumo Teismo procedūros reglamente šio statuto 23 straipsnyje nurodytiems suinteresuotiesiems asmenims nenumatyta galimybės pateikti atsiliepimų į generalinio advokato išvadą (2018 m. kovo 6 d. Sprendimo Achmea, C‑284/16, EU:C:2018:158, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Antra, pagal SESV 252 straipsnio antrą pastraipą generalinis advokatas viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikia motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą jis privalo dalyvauti. Teisingumo Teismo nesaisto nei generalinio advokato išvada, nei ją grindžiantys motyvai. Taigi suinteresuotojo asmens nesutikimas su generalinio advokato išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės proceso dalies atnaujinimą (2018 m. kovo 6 d. Sprendimo Achmea, C‑284/16, EU:C:2018:158, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį šis teismas bet kuriuo momentu, išklausęs generalinį advokatą, gali priimti nutartį dėl žodinės proceso dalies atnaujinimo, jeigu mano, kad nepakanka informacijos arba kad byla turi būti sprendžiama remiantis suinteresuotųjų asmenų neaptartu argumentu (2018 m. kovo 6 d. Sprendimo Achmea, C‑284/16, EU:C:2018:158, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57	Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad prašydamos atnaujinti žodinę proceso dalį Hüttebräucker Verkehrsbetrieb, BVR Busverkehr Rheinland ir Rhenus Veniro ginčija generalinio advokato išvadą, remdamosi argumentais, kuriuos jau išdėstė savo rašytinėse pastabose ar per teismo posėdį.

58	Taigi, kadangi Teisingumo Teismas turi pakankamai informacijos, kad galėtų priimti sprendimą dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą, tikslinga, išklausius generalinį advokatą, atmesti prašymus atnaujinti žodinę proceso dalį.

Dėl priimtinumo

Byloje C‑266/17 Austrijos Respublika tvirtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas dėl to, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas nenurodė transporto priemonių, susijusių su pagrindinėje byloje nagrinėjama viešojo pirkimo sutartimi, dėl to neįmanoma žinoti, ar atitinkamas vežimas yra vežimo geležinkeliais arba autobusais paslauga, ar tai paslauga, apimanti šias dvi transporto priemones.

Byloje C‑267/17 Austrijos Respublika mano, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą iš dalies nepriimtinas, nes, remiantis jį pateikusio teismo išvadomis, pagrindinėje byloje nagrinėjama viešojo pirkimo sutartis susijusi ne tik su autobusais, bet ir su kitomis motorinėmis transporto priemonėmis. Rhenus Veniro taip pat kelia klausimą dėl šioje byloje pateikto pirmojo klausimo nepriimtinumo, remdamasi tuo, kad jis yra hipotetinio pobūdžio.

61	Šiuo atveju, kiek tai susiję su byla C‑266/17, neginčijama, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nenurodyta, jog pagrindinėje byloje nagrinėjama viešojo pirkimo sutartis susijusi su transporto autobusais paslaugų sutartimi.

62	Vis dėlto iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, visų pirma iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą minėto 2015 m. rugsėjo 30 d. išankstinio informacinio skelbimo, matyti, kad byla C‑266/17 susijusi su keleivinio transporto autobusais viešojo paslaugų pirkimo sutartimi.

Kiek tai susiję su byla C‑267/17, reikia pažymėti, kad jei pagrindinėje byloje nagrinėjama viešojo pirkimo sutartis iš tiesų yra susijusi su keleivinio transporto autobusais „ir kitomis motorinėmis transporto priemonėmis“ paslaugomis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui tebėra aktualus klausimas dėl keleivinio transporto autobusais, todėl Teisingumo Teismo atsakymas bus pateiktas remiantis šia prielaida.

Be to, priešingai, nei teigia Rhenus Veniro, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą akcentuojama šioje byloje pateikto pirmojo klausimo svarba, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad į jį kreiptasi ginčijant tiesioginį keleivinio transporto autobusais viešojo paslaugų pirkimo sutarties sudarymą ir kad jam kyla klausimas, koks teisinis režimas taikomas tokiam tiesioginiam sutarties sudarymui.

65	Tuo remiantis darytina išvada, kad abu prašymai priimti prejudicinį sprendimą yra priimtini.

Dėl prejudicinių klausimų

Pirmuoju klausimu byloje C‑266/17 ir pirmuoju klausimu byloje C‑267/17 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis yra taikoma tiesiogiai sudarant keleivinio transporto autobusais viešųjų paslaugų sutartis, kurios nėra paslaugų koncesijų sutartys, kaip tai suprantama pagal direktyvas 2004/17 ir 2004/18.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyta, kad „[v]iešųjų paslaugų pirkimo sutartys sudaromos pagal šiame reglamente nustatytas taisykles“, šios dalies antrame sakinyje priduriama, kad „[t]ačiau paslaugų sutartys ir viešųjų paslaugų [viešojo paslaugų pirkimo] sutartys, kaip apibrėžta Direktyvose [2004/17] arba [2004/18], dėl keleivinio transporto autobusais ar tramvajais paslaugų teikimo sudaromos laikantis tose direktyvose nustatytų procedūrų, jei tokios sutartys nėra paslaugų koncesijų sutartys, kaip apibrėžta tose direktyvose“, o šios dalies trečiame sakinyje pažymima, kad „[t]ais atvejais, kai sutartys turi būti sudaromos laikantis Direktyvų [2004/17] ar [2004/18], šio straipsnio 2–6 dalių nuostatos netaikomos“.

Šiuo atveju abiejose pagrindinėse bylose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, mano, kad tiesioginis sutarčių dėl keleivinio transporto autobusais viešųjų paslaugų sudarymas tuo atveju, jei tokios sutartys nėra paslaugų koncesijų sutartys, reglamentuojamas ne pagal direktyvose 2004/17 ir 2004/18 numatytas viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūros taisykles, o pagal Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes pastarosiomis nuostatomis, kaip lex specialis, pakeičiama bendroji tiesioginio sutarčių sudarymo tvarka.

69	Vis dėlto reikia pažymėti, kad viešuosius pirkimus reglamentuojančių Sąjungos teisės aktų bendra sistema ir priėmimo aplinkybės negali lemti tokio aiškinimo.

Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad, kaip Komisija pabrėžė savo pastabose, pagal Direktyvos 2004/17 5 ir 31 straipsnius, siejamus su šios direktyvos XVII A priedo 2 kategorija, ir pagal Direktyvos 2004/18 12 ir 20 straipsnius, siejamus su šios direktyvos II A priedo 2 kategorija, transporto autobusais ir tramvajais paslaugų sutartims taikomos visos šiose direktyvose numatytos viešųjų pirkimų procedūros. Atvirkščiai, pagal Direktyvos 2004/17 5 ir 32 straipsnius, siejamus su šios direktyvos XVII B priedo 18 kategorija, ir pagal Direktyvos 2004/18 21 straipsnį, siejamą su šios direktyvos II B priedo 18 kategorija, geležinkelių ir metro transporto paslaugoms taikoma tik labai nedaug šių direktyvų nuostatų, būtent Direktyvos 2004/17 34 ir 43 straipsniai ir Direktyvos 2004/18 23 ir 35 straipsniai. Dėl transporto paslaugų koncesijų sutarčių pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2004/17 18 straipsnį joms netaikoma nė viena šios direktyvos nuostata, o pagal Direktyvos 2004/18 17 straipsnį taikomas tik šios direktyvos 3 straipsnis.

Vis dėlto Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad koncesijų sutartims ir keleivinio geležinkelių ir metro transporto paslaugų sutartims taikoma šio straipsnio 2–6 dalyse nustatyta tvarka, o transporto autobusais ir tramvajais paslaugų sutartims nurodoma taikyti direktyvas 2004/17 ir 2004/18.

Tuo remiantis darytina išvada, kad, nesant šiose direktyvose taisyklių, aiškiai nustatančių viešojo pirkimo sutarčių dėl keleivinio geležinkelių ir metro transporto paslaugų sudarymą ir sutarčių, kurios yra paslaugų koncesijų sutartys, sudarymą, Sąjungos teisės aktų leidėjas Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2–6 dalyse nustatė specialias tokių viešojo pirkimo sutarčių ir koncesijų sudarymo taisykles, įskaitant taisykles dėl tiesioginio tokių sutarčių sudarymo.

Vis dėlto, kaip matyti jau iš šio sprendimo 70 punkto, kadangi viešųjų keleivinio transporto autobusais ir tramvajais paslaugų sutartims, kurios nesusijusios su koncesijomis, jau prieš priimant Reglamentą Nr. 1370/2007 buvo taikomos direktyvos 2004/17 ir 2004/18, nebuvo būtinybės priimti naujų taisyklių, reglamentuojančių tokių sutarčių, kurioms paprastai, atsižvelgiant į konkretų atvejį, tebetaikomos direktyvos 2004/17 arba 2004/18, sudarymą.

74	Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad jurisprudencija dėl tiesioginio viešojo pirkimo sutarčių sudarymo buvo plėtojama remiantis šiomis direktyvomis ir į jas atsižvelgiant, o tai reiškia, kad tiesioginio sutarčių sudarymo tvarka pirmą kartą buvo nustatyta šiose direktyvose ir jomis pagrįsta.

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją tiesioginio sutarčių sudarymo tvarka, kuri taikoma situacijoms, patenkančioms į direktyvų 2004/17 ir 2004/18 taikymo sritį, yra tose direktyvose numatytų procedūrų taikymo išimtis (žr., be kita ko, 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo Datenlotsen Informationssysteme, C‑15/13, EU:C:2014:303, 25 punktą), todėl iš esmės susijusi su abiem direktyvų tekstais ir jų teisiniu režimu.

Iš tiesų 1999 m. lapkričio 18 d. Sprendime Teckal (C‑107/98, EU:C:1999:562, 50 punktas), kuriame pirmą kartą buvo pripažinta, jog specifinis tiesioginio sutarčių sudarymo pobūdis pateisina viešojo pirkimo taisyklių netaikymą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad net jei siekiant taikyti šias taisykles pagal 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/36/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 110) 1 straipsnio a punktą iš esmės ir pakanka, kad viešojo pirkimo sutartis būtų sudaryta tarp vietos valdžios institucijos ir teisiniu požiūriu nuo jos atskirto subjekto, vis dėlto gali būti kitaip, jei viešosios valdžios institucija, kuri yra perkančioji organizacija, turi teisę kontroliuoti nagrinėjamą atskirą subjektą panašiai kaip ir savo pačios tarnybas ir jei šis subjektas pagrindinę savo veiklos dalį vykdo kartu su viešąja institucija ar viešosiomis institucijomis, kuriai ar kurioms jis priklauso. Priėmęs šį sprendimą, Teisingumo Teismas šios tvarkos taikymo sąlygas, be kita ko, patikslino 2005 m. sausio 11 d. Sprendime Stadt Halle ir RPL Lochau (C‑26/03, EU:C:2005:5) ir 2006 m. gegužės 11 d. Sprendime Carbotermo ir Consorzio Alisei (C‑340/04, EU:C:2006:308), vėliau, kiek tai susiję su direktyvomis 2004/17 ir 2004/18 –2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendime Sea (C‑573/07, EU:C:2009:532) ir 2014 m. gegužės 8 d. Sprendime Datenlotsen Informationssysteme (C‑15/13, EU:C:2014:303).

Be to, reikia pažymėti, kad direktyvomis 2014/24 ir 2014/25, kuriomis panaikintos ir pakeistos direktyvos 2004/18 ir 2004/17, atitinkamai 12 straipsniu (Direktyva 2014/24) ir 28 straipsniu (Direktyva 2014/25), buvo kodifikuota ir patikslinta Teisingumo Teismo jurisprudencija tiesioginio sutarčių sudarymo srityje.

78	Šis bendrosios tiesioginio sutarčių sudarymo tvarkos kodifikavimas, net jei netaikomas ratione temporis pagrindinėje byloje, parodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad ši tvarka būtų siejama su direktyvomis 2014/24 ir 2014/25.

79	Šis tiesioginio sutarčių sudarymo tvarkos įtraukimas į viešuosius pirkimus reglamentuojančias direktyvas reiškia, kad praktiškai sudarant sutartis šitaip taikomos šios direktyvos.

80	Tuo remiantis darytina išvada, kad Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis netaikoma tiesiogiai sudarant viešųjų keleivinio transporto autobusais paslaugų sutartis, kurios nėra paslaugų koncesijų sutartys.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą byloje C‑266/17 ir pirmąjį klausimą byloje C‑267/17 reikia atsakyti taip, kad Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis netaikoma tiesiogiai sudarant viešųjų keleivinio transporto autobusais paslaugų sutartis, kurios nėra paslaugų koncesijų sutartys, kaip tai suprantama pagal direktyvas 2004/17 ir 2004/18.

82	Kadangi į pirmąjį klausimą byloje C‑266/17 ir į pirmąjį klausimą C‑267/17 buvo atsakyta neigiamai, į kitus pateiktus klausimus atsakyti nebereikia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų 5 straipsnio 2 dalis netaikoma tiesiogiai sudarant viešųjų keleivinio transporto autobusais paslaugų sutartis, kurios nėra paslaugų koncesijų sutartys, kaip tai suprantama pagal 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo ir pagal 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: vokiečių.