TEISINGUMO TEISMO (devintoji kolegija) SPRENDIMAS

2018 m. balandžio 19 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose vykdomų pirkimų tvarka – Direktyva 2004/17/EB – Pareiga peržiūrėti kainą sudarius sutartį – Tokios pareigos nebuvimas Direktyvoje 2004/17/EB ir nekildinimas iš bendrųjų principų, kuriais grindžiamas SESV 56 straipsnis ir Direktyva 2004/17/EB – Su geležinkelių veikla susijusios valymo ir priežiūros paslaugos – ESS 3 straipsnio 3 dalis – SESV 26, 57, 58 ir 101 straipsniai – Pakankamos informacijos apie pagrindinės bylos faktines aplinkybes ir motyvus, kuriais grindžiamas atsakymo į prejudicinį klausimą būtinumas, nenurodymas – Nepriimtinumas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnis – Nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis neįgyvendinama Sąjungos teisė – Kompetencijos nebuvimas“

Byloje C‑152/17

dėl Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2017 m. kovo 24 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Consorzio Italian Management,

Catania Multiservizi SpA

prieš

Rete Ferroviaria Italiana SpA

TEISINGUMO TEISMAS (devintoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. Vajda (pranešėjas), teisėjai E. Juhász ir C. Lycourgos,

generalinis advokatas M. Bobek,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi SpA, atstovaujamų avvocati E. Giardino ir A. Cariola,

Rete Ferroviaria Italiana SpA, atstovaujamos avvocato U. Cossu,

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Fiorentino,

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. J. García-Valdecasas Dorrego,

Europos Parlamento, atstovaujamo L. Visaggio ir R. van de Westelaken,

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos E. Moro ir M. Balta,

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Gattinara ir P. Ondrůšek,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl ESS 3 straipsnio 3 dalies, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 26, 56–58 ir 101 straipsnių, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 16 straipsnio ir 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų (OL L 134, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 19), iš dalies pakeistos 2011 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1251/2011 (OL L 319, 2011, p. 43) (toliau – Direktyva 2004/17), išaiškinimo ir Direktyvos 2004/17 galiojimo įvertinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi SpA ginčą su Rete Ferroviaria Italiana SpA (toliau – RFI) dėl pastarosios atsisakymo tenkinti jų prašymą peržiūrėti, po to, kai buvo sudaryta sutartis dėl, be kita ko, geležinkelio stočių valymo paslaugų, šios sutarties kainą.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

3

Direktyva 2004/17 nustatomas viešojo pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimas specialiuose sektoriuose, kurie nurodyti šios direktyvos 3–7 straipsniuose ir tarp kurių yra transporto paslaugos.

4

Šios direktyvos I antraštinės dalies III skyriaus „Bendrieji principai“ 10 straipsnyje „Sutarčių sudarymo principai“ numatyta:

„Perkantieji subjektai ūkio subjektams taiko vienodas sąlygas, jų nediskriminuoja ir veikia skaidriai.“

5

Šios direktyvos 16 straipsnyje „Sutarties ribos“ numatyta:

„Išskyrus netaikymo nuostatas, numatytas 19–26 straipsniuose arba 30 straipsnyje dėl atitinkamos veiklos vykdymo, ši direktyva taikoma sutartims, kurių numatoma apskaičiuota vertė be pridėtinės vertės mokesčio (PVM) neviršija šių ribų [yra lygi šioms riboms arba jas viršija]:

a)

400000 [eurų] prekių tiekimo ir paslaugų sutartims;

<…>“

6

Tos pačios direktyvos 20 straipsnio „Sutartys, sudaromos veiklai, kuriai netaikoma ši direktyva, vykdyti arba veiklai, kuriai taikoma ši direktyva, vykdyti trečiojoje šalyje“ 1 dalyje numatyta:

„Ši direktyva netaikoma sutartims, kurias perkantieji subjektai sudaro kitokiais tikslais, o ne savo veiklų, apibūdintų 3–7 straipsn[iuose], vykdymui <…>“

7

Direktyvos 2004/17 55 straipsnio „Sutarties sudarymo kriterijai“ 1 dalyje nustatyta:

„Nepažeidžiant nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl apmokėjimo už tam tikras paslaugas, kriterijai, kuriais remdamiesi perkantieji subjektai grindžia sprendimą sudaryti sutartį, yra tokie:

a)

kai sutartis sudaroma remiantis, perkančiojo subjekto nuomone, ekonomiškai naudingiausiu pasiūlymu, – tai įvairūs kriterijai[,] susiję su atitinkamos sutarties dalyku, tokie kaip atlikimo ar užbaigimo data, eksploatacinės sąnaudos, ekonomiškumas, kokybė, estetinės ir funkcinės ypatybės, aplinkosauginės charakteristikos, techniniai privalumai, garantinis aptarnavimas ir techninė pagalba, įsipareigojimai dėl [atsarginių] dalių, prekių tiekimo saugum[as], kaina ir kita,

b)

tik žemiausia kaina.“

8

Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje nustatyta:

„Be Teismui pagal procesą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pateikiamų klausimų, prašyme priimti prejudicinį sprendimą:

a)

trumpai išdėstomas ginčo dalykas ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikiančio teismo nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės ar bent jau išdėstomi faktai, kuriais grindžiami klausimai;

<…>

c)

išdėstomos priežastys, paskatinusios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikiantį teismą kelti klausimą dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ar galiojimo, ir jo nustatytas ryšys tarp šių nuostatų bei pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų.“

Italijos teisė

9

2006 m. balandžio 12 d. Decreto legislativo n. 163 – Codice dei contratti pubblici relativi a lavori, servizi e forniture in attuazione delle direttive 2004/17/CE e 2004/18/CE (Įstatyminis dekretas Nr. 163, kuriuo vadovaujantis direktyvomis 2004/17/EB ir 2004/18/EB patvirtintas viešojo darbų, paslaugų ir prekių pirkimo kodeksas, 2006 m. gegužės 2 d., GURI Nr. 100, toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 163/2006) 2 straipsnio 4 dalyje numatyta:

„Nesant šiame kodekse aiškių nuostatų, pirmajame straipsnyje nurodytų subjektų sutarčių sudarymo veikla taip pat reglamentuojama civiliniame kodekse įtvirtintomis nuostatomis.“

10

Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 115 straipsnyje „Kainų tikslinimas“ nustatyta:

„1.   Visose paslaugų teikimo arba prekių tiekimo sutartyse, kurių vykdymas yra tęstinis, turi būti įtvirtinta sąlyga dėl periodinės kainų peržiūros. Peržiūra atliekama remiantis vadovų, atsakingų už prekių ir paslaugų įsigijimą, atliktu tyrimu pagal 7 straipsnio 4 dalies c punkte ir 5 dalyje nurodytus duomenis.“

11

Įstatyminio dekreto 115 straipsnio nėra tarp nuostatų, kurios pagal šio dekreto 206 straipsnį yra taikytinos viešojo pirkimo sutartims, sudaromoms Direktyvos 2004/17 3–7 straipsniuose nurodytuose specialiuosiuose sektoriuose.

12

Codice Civile (Civilinis kodeksas) 1664 straipsnio „Atlygintinumas arba vykdymo sunkumai“ 1 dalyje numatyta:

„Kai dėl nenumatytų aplinkybių padidėja arba sumažėja medžiagų arba darbo jėgos sąnaudos ir dėl to daugiau kaip viena dešimtąja padidėja arba sumažėja bendra sutarta kaina, laimėjęs konkurso dalyvis arba tiekėjas gali prašyti peržiūrėti šią kainą. Peržiūros prašymas gali būti tenkinamas tik dėl vieną dešimtąją viršijančio skirtumo.“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

13

RFI nusprendė sudaryti sutartį dėl patalpų ir kitų viešų erdvių valymo, apdailos priežiūros paslaugų, taip pat papildomų paslaugų visoje Direzione Compartimentale Movimento de Cagliari (Kaljario regioninis eismo direktoratas, Italija) priskiriamoje teritorijoje išsidėsčiusiose stotyse, įrenginiuose, biuruose ir dirbtuvėse teikimo su apeliantėmis pagrindinėje byloje. Į sutartį įtrauktas specialus straipsnis, kuriame nustatyta sutartos kainos peržiūros tvarka, kuri nukrypo nuo Civilinio kodekso 1664 straipsnio.

14

Sutarties vykdymo laikotarpiu apeliantės pagrindinėje byloje paprašė RFI peržiūrėti anksčiau sutartą kainą tam, kad būtų atsižvelgta į išaugusias sutartines sąnaudas, kuriuos lėmė padidėjusios personalo išlaidos. 2012 m. vasario 22 d. sprendimu RFI atmetė šį prašymą.

15

Atmetus prašymą, apeliantės pagrindinėje byloje kreipėsi į Tribunale amministrativo regionale per la Sardegna (Sardinijos regiono administracinis teismas, Italija) prašydamos panaikinti šį sprendimą.

16

2014 m. birželio 11 d. sprendimu Tribunale amministrativo regionale per la Sardegna (Sardinijos regiono administracinis teismas) skundą atmetė. Minėtas teismas nusprendė, kad Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 115 straipsnis netaikomas su specialiais sektoriais susijusiems pirkimams, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje. Tas teismas nusprendė, kad stočių, įrenginių, biurų ir dirbtuvių valymo paslaugų teikimas papildė prie specialių sektorių priskiriamą veiklą, nes jis buvo susijęs su būtinais geležinkelių transporto tinklo elementais. Šis teismas pridūrė, kad kainas peržiūrėti nebuvo privaloma ir pagal Civilinio kodekso 1664 straipsnį, nes sutarties šalys gali nuo šios nuostatos nukrypti įtraukdamos į sutartį sąlygą, kuria būtų ribojama kainos peržiūra, o pagrindinėje byloje taip ir buvo.

17

Apeliantės pagrindinėje byloje padavė apeliacinį skundą dėl minėto teismo sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui; pirmuoju ir antruoju apeliacinio skundo pagrindu jos teigė, kad, priešingai, nei nusprendė Tribunale amministrativo regionale per la Sardegna (Sardinijos regiono administracinis teismas), pagrindinėje byloje taikytinas Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 115 straipsnis arba, kaip alternatyva, Civilinio kodekso 1664 straipsnis. Be to, apeliantės pagrindinėje byloje ginčijo taip pat ir Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 115 ir 206 straipsnių atitiktį Sąjungos teisei: jos teigė, kad šios nuostatos tiek, kiek pagal jas nenumatyta kainų peržiūra transporto sektoriuje, konkrečiau tariant – susijusiose valymo paslaugų sutartyse, prieštarauja, be kita ko, ESS 3 straipsnio 3 daliai, SESV 26, 101 ir paskesniems straipsniams, taip pat Direktyvai 2004/17. Nacionalinės teisės aktai yra pernelyg griežti ir nepateisinami, atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Be to, šie teisės aktai taip pat nepagrįstai neproporcingi ir dėl jų įmonė, su kuria nuspręsta sudaryti valymo paslaugų teikimo sutartį, gali atsidurti pavaldumo ir silpnesnėje padėtyje, palyginti su valstybine įmone, ir dėl to būtų nepagrįstai ir neproporcingai pažeista sutartinių prievolių pusiausvyra ir iš dalies pakeistos rinkos veikimo taisyklės. Galiausiai tuo atveju, jei peržiūrėti sutarčių, sudaromų ir taikomų specialiuose sektoriuose, kainos nebūtų galima peržiūrėti tiesiogiai pagal Direktyvą 2004/17, ši direktyva būtų negaliojanti.

18

Dėl apeliančių pagrindinėje byloje nurodyto pirmojo pagrindo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad ketina jį atmesti ir patvirtinti Tribunale amministrativo regionale per la Sardegna (Sardinijos regiono administracinis teismas) analizę, kuria remiantis pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis funkciškai yra susijusi su specialiais sektoriais, todėl jai taikomos šiems sektoriams taikytinos Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 nuostatos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jis ketina atmesti apeliančių pagrindinėje byloje antrąjį pagrindą, remdamasis tuo, kad šios nuostatos yra imperatyvios, todėl yra viršesnės už Civilinio kodekso 1664 straipsnį, be to, pagrindinės bylos šalys numatė specialią nuo šio straipsnio nukrypstančią nuostatą ir šiame straipsnyje nurodyta su „nenumatytomis aplinkybėmis“ susijusi sąlyga nagrinėjamu atveju netenkinama. Vis dėlto tas teismas, kaip paskutinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantės jam pateikė atitinkamą prašymą, mano, jog privalo patikrinti, ar atitinka Sąjungos teisę, be kita ko, Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 206 straipsnis, tiek, kiek pagal jį šio dekreto 115 straipsnis netaikomas ne tik specialiesiems sektoriams priklausančioms sutartims, bet ir, atsižvelgiant į teismų išaiškinimą, paslaugų sutartims, kurios, nors ir nepriklauso specialiems sektoriams, yra su jais funkciškai susijusios. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją jis turi pateikti Direktyvos 2004/17 galiojimo klausimą, kurį iškėlė apeliantės pagrindinėje byloje.

19

Būtent šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar Europos Sąjungos teisę (konkrečiai ESS 3 straipsnio 3 dalį, SESV 26, 56–58 ir 101 straipsnius ir [Chartijos] 16 straipsnį) ir Direktyvą 2004/17 atitinka nacionalinės teisės išaiškinimas, pagal kurį negalima peržiūrėti sutarčių, susijusių su <…> specialiaisiais sektoriais, kainų, konkrečiai sutarčių, kurių dalykas skiriasi nuo minėtoje direktyvoje nurodytų sutarčių dalyko, tačiau kurios yra funkciškai su jomis susijusios, kainų?

2.

Ar Direktyva 2004/17 (jei būtų nustatyta, kad neleidimas peržiūrėti visų sutarčių, sudarytų ir taikomų <…> specialiuosiuose sektoriuose, kainų tiesiogiai išplaukia iš šios direktyvos) atitinka Europos Sąjungos principus (konkrečiai ESS 3 straipsnio 1 dalį, SESV 26, 56–58 ir 101 straipsnius ir [Chartijos] 16 straipsnį) „dėl to, kad yra neteisinga, neproporcinga, pažeidžia sutartinę pusiausvyrą, taigi ir veiksmingos rinkos taisykles“?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

20

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar ESS 3 straipsnio 3 dalį, 26, 56–58 ir 101 straipsnius, Chartijos 16 straipsnį ir Direktyvą 2004/17 reikia aiškinti taip, kad jais draudžiamos nacionalinės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias nenumatyta periodinė kainų peržiūra po sutarčių šia direktyva reglamentuojamuose sektoriuose sudarymo.

21

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, vykstant bendradarbiavimui tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų, siekiant pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris būtų naudingas nacionaliniam teismui, reikia, kad tas teismas tiksliai laikytųsi prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinio reikalavimų, aiškiai išdėstytų Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje, kuris prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi būti žinomas (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Persidera, C‑112/16, EU:C:2017:597, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šie reikalavimai taip pat yra pakartoti Teisingumo Teismo rekomendacijose nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (OL C 338, 2012, p. 1).

22

Taigi, kaip nurodyta Procedūros reglamento 94 straipsnio a ir c punktuose, pačiame sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turi būti, pirma, trumpai išdėstytos reikšmingos faktinės aplinkybės ar bent jau išdėstomi faktai, kuriais grindžiami klausimai, ir, antra, nurodytos priežastys, paskatinusios šį prašymą teikiantį teismą kelti klausimą dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ar galiojimo, ir jo nustatytas šių nuostatų ir pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų ryšys (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Persidera, C‑112/16, EU:C:2017:597, 28 ir 29 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

23

Šiuo klausimu pažymėtina, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepateikiama jokio paaiškinimo dėl ESS 3 straipsnio 3 dalies, taip pat dėl SESV 26, 57, 58 ir 101 straipsnių aiškinimo reikšmingumo sprendžiant ginčą. Tas pats pasakytina ir dėl SESV 56 straipsnio, kiek jis susijęs su kitais aspektais nei tie, kuriuos Teisingumo Teismas nagrinės šio sprendimo 32 punkte.

24

Vadinasi, šiuo aspektu pirmasis klausimas yra nepriimtinas.

25

Pirma, kiek tai susiję su Direktyvos 2004/17 ir bendrųjų teisės principų, kuriais ji grindžiama, aiškinimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis patenka į šios direktyvos taikymo sritį, nes ją sudarė perkančioji organizacija, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, būtent – RFI, ir ji yra funkciškai susijusi su geležinkelių transporto veikla, kuri patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

26

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad iš tiesų Direktyva 2004/17 taikoma ne tik sutartims, kurios sudaromos dėl vienos iš jos 3–7 straipsniuose nurodytų veiklų, bet ir sutartims, kurios, nors ir yra kitokio pobūdžio ir dėl to, kaip tokios, paprastai patektų į 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, 2004, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132, klaidų ištaisymas OL L 339, 2014 11 26, p. 14) taikymo sritį, sudaromos vykdant Direktyvoje 2004/17 nurodytą veiklą. Todėl tiek, kiek perkančiojo subjekto sudaroma sutartis yra susijusi su jo vykdoma veikla šios direktyvos 3–7 straipsniuose išvardytuose sektoriuose, šiai sutarčiai turi būti taikoma Direktyvoje 2004/17 numatyta tvarka (šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 10 d. Sprendimo Ing. Aigner, C‑393/06, EU:C:2008:213, 5659 punktus).

27

Be to, nors nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepateikiama jokių įrodymų dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos viešojo pirkimo sutarties vertės, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad ši vertė viršija atitinkamą šios direktyvos taikymo ribą, kuri pagal šios direktyvos 16 straipsnio a punktą yra 400000 EUR.

28

Vadinasi, Direktyva 2004/17 yra reikšminga siekiant atsakyti į pirmąjį klausimą.

29

Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš jokios šios direktyvos nuostatos nematyti, kad ji turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia tokias nacionalinės teisės normas, kaip kartu aiškinami Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 115 ir 206 straipsniai, kuriuose nenumatyta periodinės kainų peržiūros po sutarčių šia direktyva reglamentuojamuose sektoriuose sudarymo, nes joje valstybėms narėms nenustatyta jokios konkrečios pareigos numatyti nuostatas, kuriomis būtų reikalaujama, kad perkantysis subjektas sutiktų kontrahento naudai padidinti kainą po sutarties sudarymo.

30

Be to, tokių teisės normų nedraudžia ir bendrieji principai, kuriais grindžiama Direktyva 2004/17, ypač šios direktyvos 10 straipsnyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas ir iš jo kylanti skaidrumo pareiga. Priešingai, negalima atmesti tikimybės, kad kainos peržiūra po sutarties sudarymo gali pažeisti šį principą ir šią pareigą (pagal analogiją žr. 2016 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Finn Frogne, C‑549/14, EU:C:2016:634, 40 punktą). Iš tikrųjų, kaip savo rašytinėse pastabose pažymi Komisija, sutarties kaina yra labai svarbi perkančiajam subjektui vertinant pasiūlymus, taip pat jam priimant sprendimą sudaryti sutartį su tam tikru ūkio subjektu. Ši svarba, be kita ko, matyti iš to, kad kaina minima ir viename, ir kitame iš dviejų Direktyvos 2004/17 55 straipsnio 1 dalyje numatytų sutarties sudarymo kriterijų. Tokiomis aplinkybėmis nacionalinės teisės normos, pagal kurias nenumatoma periodinės kainų peržiūros po sutarčių šia direktyva reglamentuojamuose sektoriuose sudarymo, veikiau sudaro palankias sąlygas laikytis šių principų.

31

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyva 2004/17 ir bendrieji principai, kuriais ji grindžiama, turi būti aiškinami taip, kad jie nedraudžia nacionalinės teisės normų, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias nenumatoma periodinės kainų peržiūros po sutarčių šia direktyva reglamentuojamuose sektoriuose sudarymo.

32

Antra, kalbant apie SESV 56 straipsnio aiškinimą, reikia pažymėti, kad šiuo straipsniu paslaugų teikimo laisvės srityje įtvirtinami vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principai ir skaidrumo pareiga; nacionalinės teisės normų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, suderinamumas su jais jau išnagrinėtas šio sprendimo 30 punkte. Todėl nereikia dar kartą aiškinti šio straipsnio šiuo aspektu.

33

Trečia, kiek tai susiję su Chartijos 16 straipsnio aiškinimu, reikia priminti, kad pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį jos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik tuomet, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Pagal Chartijos 51 straipsnio 2 dalį Chartija neišplečia Sąjungos teisės taikymo srities už Sąjungai suteiktų įgaliojimų ribų, nesukuria Sąjungai naujų įgaliojimų ar užduočių ir nepakeičia Sutartyse nustatytų. Taigi Teisingumo Teismas turi, atsižvelgdamas į Chartiją, aiškinti Sąjungos teisę neperžengdamas Sąjungai suteiktų įgaliojimų ribų (2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Julián Hernández ir kt., C‑198/13, EU:C:2014:2055, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34

Šiuo klausimu reikia priminti, kad sąvoka „Sąjungos teisės įgyvendinimas“, kaip ji suprantama pagal Chartijos 51 straipsnį, suponuoja sąsają tarp Sąjungos teisės akto ir aptariamos nacionalinės priemonės. Konkrečiai, Teisingumo Teismas padarė išvadą dėl Sąjungos pagrindinių teisių netaikymo nacionalinės teisės atžvilgiu dėl to, kad atitinkamos srities Sąjungos teisės nuostatose nebuvo nustatyta jokios konkrečios valstybių narių pareigos dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos situacijos (žr. Sprendimo 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Julián Hernández ir kt., C‑198/13, EU:C:2014:2055, 34 ir 35 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

35

Nagrinėjamu atveju iš šio sprendimo 29 ir 30 punktų matyti, kad nei Direktyva 2004/17, nei bendraisiais principais, kuriais ji grindžiama, valstybėms narėms nenustatyta jokios konkrečios pareigos numatyti nuostatas, kuriomis būtų reikalaujama, kad perkantysis subjektas sutiktų kontrahento naudai padidinti kainą po sutarties sudarymo, todėl pagrindinėje byloje ginčijamos Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 nuostatos, tiek, kiek pagal jas nenumatyta periodinės kainų peržiūros po sutarčių šia direktyva reglamentuojamuose sektoriuose sudarymo, nėra susijusios su šia direktyva ir dėl to negali būti laikomos įgyvendinančiomis Sąjungos teisę.

36

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, jog į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyva 2004/17 ir bendrieji principai, kuriais ji grindžiama, turi būti aiškinami taip, kad jie nedraudžia nacionalinės teisės normų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, pagal kurias nenumatoma periodinės kainų peržiūros po sutarčių šia direktyva reglamentuojamuose sektoriuose sudarymo.

Dėl antrojo klausimo

37

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad kai akivaizdu, jog nacionalinio teismo prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas ar galiojimo įvertinimas yra visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, arba kai problema yra hipotetinė, Teisingumo Teismas atmeta nacionalinio teismo pateiktą prašymą kaip nepriimtiną (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Rosneft, C‑72/15, EU:C:2017:236, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

38

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas dėl Direktyvos 2004/17 galiojimo grindžiamas prielaida, kad pagrindinėje byloje ginčijamos Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 nuostatos, tiek, kiek pagal jas nenumatyta periodinės kainų peržiūros po sutarčių šia direktyva reglamentuojamuose sektoriuose sudarymo, įgyvendina šią direktyvą.

39

Kadangi iš pirmojo klausimo analizės matyti, kad nei Direktyva 2004/17, nei bendrieji principai, kuriais ji grindžiama, nedraudžia nacionalinės teisės normų, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias nenumatoma periodinės kainų peržiūros po sutarčių šia direktyva reglamentuojamuose sektoriuose sudarymo, šis klausimas yra hipotetinis.

40

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad antrasis klausimas yra nepriimtinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia:

 

2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų, iš dalies pakeista 2011 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1251/2011, ir bendrieji principai, kuriais ji grindžiama, turi būti aiškinami taip, kad jie nedraudžia nacionalinės teisės normų, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias nenumatoma periodinės kainų peržiūros po sutarčių šia direktyva reglamentuojamuose sektoriuose sudarymo.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: italų.